- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-470/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00697-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Jonas Algimantas Venckus (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- A. B., V. J., A. K., V. M.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Romas Aikevičius
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. J. , A. B. ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 7 (septyneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 7 (septyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistųjų V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. solidariai priteista 50 000 Lt neturtinei ir 10 107,27 Lt turtinei nukentėjusiajai A. V. padarytai žalai atlyginti.
Iš nuteistojo V. J. paimtiems 20 Lt taikytas laikinų nuosavybės teisių apribojimas.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas V. M. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2010 m. birželio mėn. laikotarpyje nuo 29 d. 22 val. iki 30 d. 1.30 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto esančio adresu (duomenys neskelbtini) kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, asmeninio konflikto su M. V. metu, tyčia, bendrais veiksmais nužudė M. V. , o būtent – A. K. sudavė ne mažiau trijų smūgių sušaldytu mėsos faršo gabalu M. V. į veidą, po ko M. V. nugriuvo ant nugaros ant minkštos dalies kampo, tada A. K. sudavė rankomis ne mažiau septynių smūgių į galvą, A. B. sudavė ne mažiau trijų smūgių rankomis į galvą, bei ne mažiau trijų smūgių rankomis į dešinę ranką ir pilvą, V. M. užlipęs ant minkštos dalies kampo, sudavė kojomis iš viršaus, gulinčiam ant kairio šono M. V. ne mažiau 10 smūgių į galvą, V. J. du kartus įsibėgėjo nuo kambario durų ir krentant ant minkštos dalies gulinčio M. V. , rankos alkūne sudavė ne mažiau dviejų smūgių į pakaušio sritį. Taip bendrais veiksmais jie padarė nukentėjusiajam M. V. lokalią kraujosruvą dešinėje smilkininėje skiltyje smegenų žievėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinės smilkininės ir dalies momeninės skilčių projekcijoje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimant dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininę, momeninę, kaktinę, dalį pakaušinės skilties, pereinant į pamatines dešinio galvos smegenų pusrutulio skiltis, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose dešinės speninės ataugos projekcijoje, pereinant į dešinio smilkinio sritį, poodines kraujosruvas už dešinės ausies, dešinės speninės ataugos projekcijoje, dešinio ausies kaušelio srityje, odos nubrozdinimą dešinio smilkinio srityje, odos nubrozdinimus dešinės pusės apatinio žandikaulio kampo srityje, kaktos dešinėje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, muštinę žaizdelę viršutinės lūpos gleivinėje, dešinio dilbio viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dešinio dilbio apatiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, pereinant ant II-III-IV krumplių, ko pasėkoje dėl galvos sumušimo pasireiškusio lokalia kraujosruva smegenų žievėje dešinėje smilkininėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinės smilkininės, dalinai dešinės momeninės skilčių projekcijoje, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės, kaktinės, dalies pakaušinės skilčių projekcijoje, pereinant į dešinio pusrutulio pamatines skiltis, tai yra padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko M. V. įvykio vietoje mirė, tai yra tokiu būdu jį nužudė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas nenustatė ir neatsižvelgė į visus byloje buvusius faktus ir aplinkybes. Teigia, kad V. M. teisiamojo posėdžio metu prisipažino nužudęs M. V. , o ikiteisminio tyrimo metu jį (V. J. ) apkalbėjo norėdamas išvengti realios bausmės. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad M. V. gulėjo ant kampo prie sienos ir aplinkui buvo daug kraujo, tačiau ekspertai ant jo rūbų nerado M. V. kraujo ar DNR. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismo išdėstytus faktus neįmanoma keturiems asmenims vienu metu mušti M. V. .
Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad buvo iš anksto susitarę, nes viskas įvyko labai greitai. Teigia, kad liudytojo V. B. parodymai apie jo atėjimą iš lauko su A. K. ir A. B. neteisingi, nes iš nuteistųjų A. K. , A. B. , V. M. ir jo parodymų matyti, kad jis stovėjo lauke prie laiptinės kartu su V. B. . Pažymi, kad nukentėjusiajam sudavė tik vieną kartą į nosies sritį, išėjo iš kambario, kadangi manė išsikruvinęs, tačiau tai buvo A. B. kraujas, ir matė kaip V. M. sudavė M. V. į veidą, po to nieko nematė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba šį nuosprendį pakeisti iš jo (A. B. ) priteisti 3 000 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturinei nukentėjusiajai A. V. padarytai žalai atlyginti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, dėl jo dalyvavimo padarant nusikaltimą yra nepagrįstos. Teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinkti įrodymai patvirtina tą aplinkybę, kad jis buvo sužalotas nukentėjusiojo, nebuvo iš anksto susitaręs sumušti M. V. , sudavė smūgius nukentėjusiajam į ranką ir pilvą, o ne į galvą. Teigia, kad tai patvirtina jo (3 t., b. l. 01-12, 13, 17), kitų nuteistųjų V. M. (1 t., b. l. 157-158, 169-170), A. K. (2 t., b. l. 39-40), V. J. (2 t., b. l. 100-101), liudytojų L. K. ir S. P. (1 t., b. l. 120-122, 125-126) parodymai, specialistų išvados Nr. G 530/10 (06) ir 240/10 (06) (1 t., b. l. 26-32) ir teisminio nagrinėjimo metu duoti eksperto paaiškinimai. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir visai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuota teismų praktika (LAT 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 8 punktas, LAT 2008 m. spalio 7 d. nutartis Nr. 2K-307/2008, LAT 2004 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 3.1.8 punktas).
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo nuteistiesiems solidariai priteista turtine ir neturine žala. Pirmiausiai teismas formaliai nurodė bendruosius neturinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje. Mano, kad nukentėjusioji turėjo pagrįsti jai padarytos neturinės žalos didį įstatyme numatytais kriterijais, tačiau to nepadarė. Be to, nukentėjusioji gali nepagrįstai praturtėti, jai priteisus didelę 50 000 Lt neturinę žalą, o tai prieštarauja LAT suformuotai teismų praktikai (LAT nutartis Nr. 2K-174/2007). Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neindividualizavo kiekvieno nuteistojo veiksmų ir priteisė neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą solidariai, o turėjo iš kiekvieno priteisti atskirai.
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas R. A. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį dėl A. K. , nes neįrodyta, kad A. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad jo ginamasis A. K. nuteistas remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais ir ignoruojant teisme ištirtus įrodymus. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. M. (1 t., b. l. 146-148, 150-153), V. J. (2 t., b. l. 100-101, 102-103) ir A. B. (3 t., b. l. 10-12, 13, 17) duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, buvo keičiami, skirtingi, todėl kyla daug abejonių dėl jų teisingumo. Pažymi, kad A. K. nuo pat pradžių ir vienintelis nekeitė savo parodymų, todėl įvertinus visus (nuteitųjų, liudytojos L. K. , specialisto) parodymus teisme, byloje esančius rašytinius įrodymus (specialisto išvados Nr. M 240/10 ir G. 529/10), galima teigti, jog jo ginamąjį sumušė M. V. , o jis (A. K. ) sudavė tik vieną smūgį į veidą, nuo kurio M. V. galėjo būti tik nežymiai sutrikdyta sveikata, kaip nurodė medicinos ekspertas, t. y. A. K. savo veiksmais prie M. V. mirties neprisidėjo, todėl inkriminuojamos veikos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas turėjo remtis LAT 2004 m. birželio 18 d. nutarimu „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, nes iš surinktų ir teisme patikrintų įrodymų aišku, kad jo ginamasis A. K. , nors ir nukentėjo nuo M. V. smurtinių veiksmų, neturėjo tikslo jį sužaloti, o tuo labiau nužudyti. Tai matyti iš jo elgesio, t. y. M. V. jį sumušus A. K. nesiruošė atkeršyti, o išėjo su A. B. namo. Į butą sugrįžo tik V. M. kvietimu ir nurodžius, kad M. V. apsiramino. A. K. savo rankoje turėjo šaldytos mėsos faršo gabalą įėjęs į butą ir pamatęs savo skriaudiką spontaniškai priėjo prie jo ir trenkė į veidą turėtu mėsos gabalu. Tačiau tai buvo padaryta negalvojant apie kerštą ar tikintis sužaloti M. V. . Be to, A. K. nežinojo ir negalėjo numatyti: kaip šiuo atveju pasielgs kiti bute buvę asmenys, nes dėl M. V. sumušimo nesitarė; kad visa tai baigsis M. V. mirtimi, nes jo ginamasis to nesiekė ir nenorėjo.
Skunde nurodo, kad nors teismas nuosprendyje ir cituoja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juos pažeidė, nes įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl A. K. turi būti išteisintas, nes neįrodyta, kad jo ginamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Be to, turi būti panaikintas civilinio ieškinio priteisimas iš A. K. .
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų V. J. , A. B. ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistųjų kaltė, jų tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisingos. Iš nuteistųjų ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie nesutinka su teismo nuosprendžiu pagal kurį nuteistieji pripažinti kaltais ir nuteisti už M. V. nužudymą, nes nukentėjusiajam sudavė tik po vieną smūgį ir nuo jo jis (M. V. ) negalėjo mirti. Apeliaciniuose skunduose su tuo susiję teiginiai, iškeltos versijos ir argumentai vertinami kaip deklaratyvūs, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje juos motyvuotai aptarė ir paneigė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusįjį M. V. mušė visi keturi nuteistieji, tai patvirtino ne tik liudytojai, specialisto išvados, bet ir patys nuteistieji. Liudytoja L. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad iš lauko grįžo visi keturi, t. y. V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. . A. K. padavė šaldyto faršo, kad pridėtų prie sumuštos vietos, tačiau jis (A. K. ) įeidamas į kambarį tuo faršu trenkė M. V. . Pamatė kaip visi atsidūrė prie M. V. ir pradėjo mosikuotis rankomis, t. y. mušė M. V. (4 t., b. l. 65-67), tokius parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš teismo medicinos išvados matyti, kad sužalojimai M. V. padaryti galvos srityje per trumpą laiko tarpą. Dešiniame dilbyje ir dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje galėjo atsirasti ir savigynos metu (1 t., b .l .26-31). V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad M. V. mušė visi ir smūgiai buvo suduoti tik į galvos sritį (1 t., b. l. 146-148, 150-153), tokius savo parodymus patvirtino akistatų metu su kitais nuteistaisiais (1 t., b. l. 161-162, 165-166, 169-170) ir įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje (1 t., b. l. 171-186). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. K. , V. J. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą patvirtino, kad visi mušė M. V. į galvą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais, o ne teisiamojo posėdžio metu V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. duotais parodymais, kurie prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Iš aukščiau aptartų parodymų matyti, kad visi nuteistieji buvo tame pačiame kambaryje kaip ir M. V. , kai prieš jį buvo pradėtas vartoti smurtas ir visi matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė ir prie jų prisidėjo, t. y. savo konkliudentiniais veiksmais prisidėjo prie M. V. mušimo, L. K. prašant liautis nei vienas iš nuteistųjų nereagavo. Be to, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. K. parodė, kad grįžtant į butą V. M. pasakė prisikabinti prie M. V. ir jis prisikabino, t. y. trenkė M. V. į galvą šaldytos mėsos gabalu. Po to, visi pradėjo vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, o jis laikė M. V. už rankų (4 t., b. l. 43-44). Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir nukentėjusiajam sudavė ne vieną smūgį į galvos sritį. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmonės, kokie yra V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. , neabejotinai suvokia, kad suduodami smūgius į galvą gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdami jie numatė, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sutrikdymas, kartu ir pavojingas gyvybei, dėl kurio jis gali mirti. Taigi kaltininkams, darantiems tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai, t. y. kad tokia jų veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi nuteistieji V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. suvokė pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį, numatė, kad savo veiksmais jie gali nužudyti M. V. . Įvertinus visus anksčiau paminėtus įrodymus darytina išvada, kad V. M. , A. K. , V. J. ir A. B. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia: jie suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Esant tokiai situacijai ir vadovaujantis suformuota LAT praktiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis A. B. nepagrįstai nesutinka su teismo nuteistiesiems solidariai priteista turtine ir neturine žala, nes CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Pažymima, kad solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žalą padaro nusikalstamos veikos bendrininkai. Tačiau tai nėra vienintelis solidariosios atsakomybės taikymo atvejis. Teismų praktikoje solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose paprastai taikoma esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) kai asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Taigi solidariosios atsakomybės taikymą pagrindžia tai, kad šioje byloje nustatytas nuteistųjų bendrininkavimas, dėl nuteistųjų veiksmų M. V. mirė, todėl nukentėjusiajai A. V. žala atsirado kaip visų nuteistųjų veiksmų padarinys ir neįmanoma nustatyti, kokia apimtimi kiekvienas iš nuteistųjų prisidėjo prie žalos padarymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą solidariai pagrįstas.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su A. B. teiginiu, kad nukentėjusioji nepagrindė jai padarytos neturinės žalos ir ji gali nepagrįstai praturtėti priteisus 50 000 Lt neturtinės žalos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad CK 6.250 straipsnyje nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nustato, kad neturtinė žala turi būti atlyginama visais atvejais, kai ji padaroma nusikaltimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė aiškius ir logiškus motyvus, kodėl sprendžia, kad nuteistųjų veiksmais buvo padaryta neturtinė žala nukentėjusiajai A. V. . Bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. ir M. V. santykiai buvo artimi, jie gyveno kartu, M. V. kartais jai padėdavo finansiškai, atlikdavo namų ūkio darbus (1 t., b. l. 94-95). Neabejotina, kad sūnaus netekimas A. V. sukėlė neigiamų padarinių — patyrė didelius išgyvenimus, skausmą, depresiją, ir tai turės įtakos tolimesniam jos gyvenimui. Tokiomis aplinkybėmis teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai priteista 50 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti netraktuotina kaip neproporcingai didelė ir neteisinga.
Nuteistojo A. K. gynėjas advokatas R. A. nepagrįstai prašo panaikinti civilinio ieškinio priteisimą iš jo ginamojo A. K. , nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, t. y. savo veiksmais prisidėjo prie M. V. nužudymo, o A. V. , dėl šios nusikalstamos veikos patyrė turtinę ir neturtinę žalą, todėl turėjo teisę pareiškė civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai tik iš dalies tenkino nukentėjusios civilinį ieškinį, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų V. J. , A. B. ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinius skundus atmesti.