- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-06
- Bylos Nr.
- 2K-174/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Alvydas Pikelis (pran.), Gintaras Goda
- Nuteistasis
- S. M., A. M., E. B.
- Nukentėjusysis
- N. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. M., A. M. ir E. B. bei jo gynėjo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 2 punktą, 9 dalį, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų.
E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Priteista solidariai iš S. M., E. B. ir A. M. 15000 (penkiolika tūkstančių) litų A. Š. neturtinei žalai atlyginti.
Priteista solidariai iš S. M., E. B. ir A. M. 15000 (penkiolika tūkstančių) litų J. K. neturtinei žalai atlyginti.
Priteista solidariai iš S. M., E. B. ir A. M. 15000 (penkiolika tūkstančių) litų N. D. neturtinei žalai atlyginti.
Pripažinta A. Š. dėl turtinės žalos atlyginimo teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio nuspręsta perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios N. D., nuteistųjų A. M., S. M., E. B. bei nuteistojo E. B. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. M., E. B. ir A. M. nuteisti už tai, kad jie 2004 m. liepos mėnesį, iš 5 d. į 6 d., nuo 23.00 val. iki 1.00 val. laikotarpiu, duomenys neskelbtini, Kauno rajone, R. L. namo virtuvėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, tyčia sudavė smūgius rankomis, plaktuku ir spyrė nukentėjusiajam R. L. ne mažiau kaip dvidešimt kartų į rankas, kojas ir krūtinę bei dvylika kartų į galvą, tokiu būdu bendrais veiksmais S. M., E. B. ir A. M. iš viso tyčia sudavė R. L. trisdešimt du smūgius, taip jam sukeldami didelį fizinį skausmą, kančias ir padarydami poodines kraujosruvas abiejose plaštakose ir dešinėje kojoje, odos nubrozdinimus krūtinėje, dešinėje rankoje ir abiejose kojose, muštines žaizdas dešinėje pėdoje, poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus ir muštines žaizdas galvoje, apatinio žandikaulio lūžimą, kraujosruvas po kietuoju, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, o tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir dėl sužalojimų galvoje visumos R. L. įvykio vietoje mirė, t. y. itin žiauriai nužudė R. L.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. M. kasaciniame skunde prašo išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Skunde nurodo, kad R. L. nužudė ne jis, o S. S., kuris nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir buvo byloje tik liudytoju - tokiu būdu teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 3 dalį. Taip pat teismas pažeidė ir BPK 282 straipsnį, nes buvo nurodytos tikslios nužudymo aplinkybės, tačiau teismas šių parodymų nevertino. Be to, mano, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes R. L. buvo nužudytas išgertuvių metu kilus konfliktui. Kasatoriaus įsitikinimu, į teismo posėdį turėjo būti atvesdinta pagrindinė bylos liudytoja I. R., davusi šioje byloje melagingus parodymus ir vengusi į posėdžius atvykti bei duoti parodymus savanoriškai.
Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti, baudžiamosios bylos dalį, kuria jis nuteistas, nutraukti, o civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, todėl nuteistas nepagrįstai. Be to, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip nužudymą itin žiauriai bendrininkų grupe. Kad veika galėtų būti kvalifikuojama kaip nužudymas itin žiauriai, kasatoriaus manymu, kaltininkas privalo suvokti itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, o kad galėtų būti inkriminuota bendrininkų grupė, turi būti nustatyta, jog tarp veiką padariusių asmenų buvo bendras susitarimas sumušti ar nužudyti nukentėjusįjį (tyčinė kaltė), o tokio tikslo jis tikrai neturėjo. Jis R. L. smūgių nesudavė, jo nemušė ir yra nesusijęs su nukentėjusiojo mirtimi, tarp jo atliktos veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Todėl kasatorius mano, jog kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai turi būti kvalifikuojami individualiai pagal dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį ir bendrininko aktyvumo lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46). Teismai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad konfliktą išprovokavo bei muštynes pradėjo S. M., nors šią aplinkybę patvirtino visi įvykio vietoje buvę asmenys. S. J. parodė, kad tik vienintelis iš jų, t. y. S. M., turėjo motyvą sumušti R. L., nes jie jau konfliktavo iki šio įvykio (tai patvirtino ir liudytojos A. Š. bei J. K.) ir jis buvo net su kirviu įsibrovęs pas R. L. į namus. Taigi, kvalifikuojant veiką buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos.
Be to, nagrinėjant šią bylą, padaryti ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Konkrečiai teismai nevertino kasatorių teisinančių M. Laurinavičiaus bei S. S. parodymų apie tai, kad jie nematė, kad kasatorius būtų mušęs R. L., bei netinkamai vertino S. J. parodymus, nes ši nurodė nemačiusi, kad kasatorius būtų mušęs nukentėjusiajam per galvą, tačiau būtent smūgiai į galvą konstatuoti kaip R. L. mirties priežastis. Įrodymai negali būti vertinami atsietai vienas nuo kito, tuo tarpu teismas atmetė visų bylos liudytojų parodymus ir nuosprendį pagrindė vien liudytojų I. R. ir S. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Ypač, kai liudytoja S. J. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme parodymus pakeitė ir motyvavo, kodėl. Visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais, I. R. įvykio metu buvo neblaivi ir miegojo kitame kambaryje, todėl jos parodymais teismas neturėjo remtis, ypač dėl to, kad jie prieštarauja visai kitai bylos medžiagai. Juo labiau ir pačios I. R. parodymai prieštaringi, ji nebuvo apklausta nė viename iš teismo posėdžių, o bendraudama neformalioje aplinkoje (byloje yra vaizdo–garso įrašas), nurodė, kad tokius parodymus ją vertė duoti policijos pareigūnai. Be to, I. R. taip pat nenurodė, kad kasatorius būtų sudavęs smūgius į galvą. Išskirdamas šiuos parodymus iš visų kitų bei grįsdamas jais nuosprendį, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes jis sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Tai, kad teismai vadovavosi vien kaltinančiais vienos liudytojos parodymais, pažeidžia ir BPK 7, 301 bei 305 straipsnių reikalavimus, nepaiso Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados nėra motyvuotos (BPK 332 straipsnio 3 dalis), apsiribota pirmosios instancijos teismo motyvų perrašymu ir neatsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus, t.y. skundas yra išnagrinėtas nepilnai, o tai taip pat esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų dėl teismo medicininės ekspertizės būtinumo, nes, nors nukentėjusiajam buvo iš viso suduoti 32 smūgiai, kaip konstatuota specialisto išvadoje, tik 12 jų, suduotų į galvos sritį, turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai, o tai neturėjo būti pripažinta nužudymu itin žiauriai, be to, turėjo būti nustatyta, kieno konkrečiai suduoti smūgiai turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Nepasisakyta ir dėl argumentų, susijusių su S. M. bei I. R. susirašinėjimo laiškais, nors jais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, grįsdamas kasatoriaus kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat kasatorius pažymi, kad teismai grubiai pažeidė BK 54 straipsnį, nes neatsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kad nėra teistas, jauno amžiaus, pasirūpino, kad būtų iškviesti medicinos darbuotojai bei aprišo nukentėjusiajam kojas, kad jis nenukraujuotų, bei skyrė tokią pat griežtą bausmę kaip ir kitiems, net keliskart teistiems asmenims.
Nuteistasis E. B. ir jo gynėjas skunduose iš esmės dėsto analogiškus argumentus, todėl jų skundai aptariami kartu. Šie kasatoriai kasaciniuose skunduose prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį dėl E. B. bei perduoti ją nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, o, nenustačius pagrindo iš naujo nagrinėti bylą apeliacine tvarka, panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį dėl E. B. bei baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Anot kasatorių, apkaltinamasis nuosprendis E. B. atžvilgiu nepagrįstas, jis turėjo būti išteisintas dėl žemiau vardijamų priežasčių. Pirma, didesnė dalis byloje esančių įrodymų neįvertinta, o kiti įvertinti netinkamai, dėl jų padarytos neteisingos išvados. E. B. visą laiką davė nuoseklius parodymus apie tai, kad R. L. nužudė S. M., o I. R., kurios parodymais grindžiama nuteistojo kaltė, jį apkalbėjo ir tai užfiksuota A. U. padarytame garso-vaizdo įraše, kuris prijungtas prie bylos. Be to, iš byloje esančių duomenų yra pagrindas įtarti, kad I. R. spaudimą galėjo daryti ir policijos pareigūnai, nes iš pradžių ji apkalbėjo ir M. L., kuris vėliau išteisintas; pati I. R. iš pradžių buvo byloje įtariamoji, todėl siekė pati išvengti baudžiamosios atsakomybės ir padėti S. M., su kuriuo ją sieja asmeniniai santykiai; E. B. anksčiau yra pažeidęs įstatymus, todėl jį paprasčiau patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o policijos pareigūnai yra suinteresuoti, kad rezonansinėje byloje būtų nuteista kuo daugiau asmenų. Tai, kad liudytoja apkalbėjo E. B., galima spręsti ir iš to, jog ji pati vengė atvykti į teismo posėdžius ir parodymus pakartoti, davė prieštaringus parodymus, kai tuo tarpu ir S. S., ir M. L., ir S. J., ir nuteistasis A. M. parodė, kad nematė, jog E. B. būtų mušęs nukentėjusįjį ar grasinęs ir daręs spaudimą I. R.
Dėl S. J. parodymų teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ji galėjo būti išvykusi įvykio metu ir todėl jo nematyti, tačiau ta pati I. R., kurios parodymais teismai remiasi ir kuri teigė mačiusi E. B. mušant nukentėjusįjį, yra nurodžiusi, jog S. J. muštynių metu buvo įvykio vietoje ir jas matė. Be to, šios aplinkybės patvirtintos visų įvykio vietoje buvusių asmenų ir S. J. bei I. R. parodymai dėl kitų dalykų sutampa. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. R. pirminiame savo paaiškinime irgi teigė, kad E. B. smurto prieš R. L. nevartojo. Liudytoja A. Š. taip pat teigė, kad kai I. R. skambino jai iš Anglijos, ji nurodė, jog E. B. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas nekaltai. Kiti byloje ištirti įrodymai tik įrodo patį faktą, kad toje vietoje iš tiesų buvo nužudytas R. L., o dalis jų netgi iš dalies patvirtina, jog tai padaryti galėjo vienas S. M. Tai, kad ant R. L. kiliminės dangos rasta E. B. sportinio švarko pluošto, jo kaltės jokiu būdu neįrodo, nes jis ir neneigia fakto, kad yra ne kartą buvęs R. L. namuose bei dėl to galėjo būti rasta jo drabužių pluoštų ir ant kiliminės dangos, ir bet kur kitur.
Taip pat kasatoriai teigia, jog teismas, apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsdamas vieninteliu įrodymu – liudytojos I. R. parodymais, neįvertino visos eilės kitų aplinkybių ir nekreipė dėmesio į tai, kad šie liudytojos parodymai visų parodymų kontekste nesudaro pagrindo nuteisti E. B. Pažymėtina, kad šios liudytojos pirminė apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, nes net jai ir paprašius, nebuvo iškviestas ir apklausoje nedalyvavo joks gynėjas nepaisant to, kad šios apklausos metu buvo aiškinamasi, ar pačiai liudytojai neturėtų būti pareikštas įtarimas. Apklausiama liudytoja buvo apkaltinusi ir kitą asmenį – M. L., tačiau jos parodymai bylos eigoje nepasitvirtino, be to, ji nedetalizavo, kokius konkrečius veiksmus atliko E. B., į kokias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė smūgius. Byloje nenustatyta tarp nuteistųjų buvus išankstinį susitarimą, be to, nepagrįstai teismai ne kartą pabrėžė esą I. R. iš E. B. pusės buvo daromas psichologinis spaudimas, tačiau tai bandoma įteigti motyvuojant vien tuo, kad esą dėl to jau nuteistas K. S., tuometinis E. B. motinos sugyventinis, nes tai visiškai neįrodo E. B. kaltės ir jis negali būti priverstas atsakyti už kitų asmenų veiksmus.
Šalies argumentai
Kasatoriai taip pat mano, jog visiškai nepagrįstai nesiremta A. U. padarytu garso-vaizdo įrašu, nes iš jo matyti, kad pokalbis vyko neformalioje aplinkoje, lošiant kortomis ir I. R. joks spaudimas taip ar kitaip kalbėti daromas nebuvo, juo labiau ji net nežinojo, kad A. U. šį pokalbį įrašinėja, o pokalbio metu išsakyti I. R. teiginiai visiškai atitinka kitų įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymus ir jos pačios parašytą pirminį paaiškinimą, kuris nuosprendyje apskritai liko neaptartas. A. U. teigė jos apie įrašinėjamą pokalbį neįspėjęs, nes siekė, kad ji kalbėtų laisvai ir pasakytų tiesą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas P. D., kurio parodymai nuosprendyje išvis neaptariami, nors jis dalyvavo darant garso-vaizdo įrašą ir girdėjo bei galėjo paliudyti dėl buvusios aplinkos ir tarp jų trijų vykusio pokalbio. Be to, teismas, posėdyje pagarsindamas liudytojos I. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepaisė BPK 276 straipsnio nuostatų. Taip pat manytina, jog liudytoja vengė atvykti į posėdžius ne dėl svarbių priežasčių, kaip kad konstatavo teismas, o turėdama subjektyvų ir nepateisinamą pagrindą vengti atvykti duoti parodymus teisme. Be to, jei ir pasitvirtintų faktas, kad liudytojai daromas spaudimas, jai turėtų būti skirtina apsauga, galinti užtikrinti saugų jos dalyvavimą teisme. Nuosprendyje akcentuoti nužudymo motyvai dėl neva pavogto E. B. tetos žiedo ir jo nesutarimų su R. L. visiškai nepasitvirtino – priešingai, pasitvirtino, jog motyvą turėjo būtent S. M.
Kasatoriai taip įsitikinę, jog teismo padarytos išvados, jog nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, bet itin žiauriai, apskritai prieštarauja viena kitai ir bendrai logikai. Nužudyti itin žiauriai galima tik tiesiogine tyčia.
Taip pat kasatoriai tvirtina, kad buvo esminiai pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo normos, nes buvo nepilnai išnagrinėti apeliaciniai skundai, t. y. buvo neatsakyta į eilę juose pateiktų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė dėl jau virš minėtų įrodymų, teisinančių E. B., t. y. dėl I. R. pirminio rašytinio paaiškinimo, I. B. parodymų, A. U. padaryto garso-vaizdo įrašo ir jo parodymų, liudytojų A. Š. ir P. D. parodymų. Tokiu būdu pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatos, nepaisyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 išaiškinimo. Kiti įrodymai išnagrinėti nepilnai – S. J. parodymai nepagrįstai nepripažinti teisinančiais, o M. L. ir S. S. parodymai išvis neaptarti, nors jie buvo ir matė muštynes. Kadangi pati I. R. patvirtino, kad šie liudytojai buvo įvykio metu ir jį matė, tai, jeigu remtis šios liudytojos parodymais apie tai, kad R. L. mušė ir E. B., ir atmesti pastarųjų trijų liudytojų parodymus, tai toks sprendimas turi būti motyvuotas. Be to, teismai dviprasmiškai vertino tą aplinkybę, kad įvykio liudytojai buvo girti ir miegojo, todėl jų parodymai nepatikimi, nes tokiu atveju turi būti motyvuojama ir išvada, kodėl būtent I. R. parodymais teismas tiki, kai visi liudytojai nurodė, kad ji pati buvo girta ir iš esmės visą nagrinėjamų įvykių laiką miegojo. Be to, kažkodėl viena dalimi jos parodymų remiamasi, o kita dalis neaptariama. Nepasisakė apeliacinės instancijos teismas ir dėl skundų argumentų apie gynėjo nedalyvavimo apklausiant I. R. pirmą kartą, apie tai, kodėl jos parodymai pagarsinti pažeidžiant BPK nuostatas, taip pat apie tai, kodėl jai nebuvo skirta apsauga, jei iš tiesų tikima, kad jai buvo darymas spaudimas ir ji neva bijojo atvykti į teismą. Galų gale visiškai ignoruotos aplinkybės, kad ši liudytoja atsisakė duoti parodymus. Esant neišsamiam aplinkybių tyrimui ir nepašalinus prieštaravimų tarp įrodymų, nagrinėtų pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą. Jei liudytojas vengia atvykti į teismą, o tarp jo parodymų yra prieštaravimų, o juo labiau – jei jo parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai, tokiu atveju šio liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai ar apskritai atmesti. Be to, net ir nepaisant virš minimų įrodymų, bet kuriuo atveju veika, padaryta netiesiogine tyčia galėjo būti kvalifikuojama nebent pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o ne pagal šio straipsnio 2 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas.
Tai reiškia, jog kasacinis teismas nenagrinėja kasacinių skundų argumentų dėl pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, jei tai nėra tiesiogiai susiję su Baudžiamojo ar Baudžiamojo proceso įstatymų normų taikymu. Nuteistųjų A. M. ir E. B. bei jo gynėjo kasaciniuose skunduose daug argumentų skirta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių analizei bei kritikai, plačiai aptariamas liudytojos I. R. parodymų turinys, šių parodymų kritika grindžiama jų palyginimu su nuteistųjų A. M., E. B., taip pat liudytojų S. S., M. L., S. J. parodymais, pateikiant iš gynybos pozicijų interpretuotas išvadas dėl baudžiamojo proceso metu gautų duomenų. Šių liudytojų parodymų turinys visa apimtimi, t. y. jų visų detalių lyginamasis aspektas, kasacine tvarka nenagrinėtini, nes tai yra bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dalykas ir šie klausimai teismų posėdžiuose buvo išnagrinėti laikantis Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apskųsto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimas kasacine tvarka nagrinėtinas įrodymų, kuriais paremtas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumo ir leistinumo aspektais. Dėl šios priežasties kasacinių skundų argumentai dėl Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nutartyje išdėstyti ir nagrinėjami glaustai tiek, kiek tai liečia bylos duomenų patikimumą ir leistinumą bei reikalavimus įrodymų vertinimui.
Dėl įrodymų, kuriais grindžiamas nuosprendis, leistinumo ir patikimumo
Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių teisėtumas gali būti patikrintas BPK numatytomis priemonėmis.
A. M. ir E. B. bei jo gynėjo, o iš dalies ir S. M. skunduose ginčijamas bylos aplinkybes galima išskirti į tris grupes: 1) bylos aplinkybės, nustatytos įrodymais, neatitinkančiais įstatymo reikalavimų, 2) netinkamai ištirti ir įvertinti duomenys apie aplinkybes, patvirtinančias A. M. ir E. B. nekaltumą, 3) neišsamiai ištirti bei įvertinti duomenys dėl smūgių, kurie buvo R. L. mirties priežastis.
Ikiteisminiam tyrimui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams teko nelengvas uždavinys nustatyti R. L. nužudymo aplinkybes bei kaltus asmenis, nes nuteistieji ir liudytojai, kurie buvo įvykio vietoje nusikaltimo padarymo metu, yra artimai pažįstami asmenys. Todėl jų parodymai bylos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant ją teisme daugiau ar mažiau keitėsi ir tai savaime paaiškinama noru padėti vienam ar kitam nuteistajam, palengvinant jam kaltės naštą. Byloje užfiksuoti duomenys, patvirtinantys neteisėto poveikio ir kitokios įtakos faktus liudytojams. Į šias aplinkybes teismai atkreipė dėmesį, tirdami ir vertindami bylos duomenis, nuteistųjų versijas dėl nužudymo aplinkybių. Pagrindiniai skundų argumentai koncentruojami į liudytojų I. R. ir S. J. parodymų kritiką, išdėstant abejones dėl jų parodymų patikimumo, ypač daug dėmesio E. B. ir jo gynėjo skunduose skiriama liudytojos I. R. parodymų vertinimui. Iš tiesų, E. B. kaltė iš esmės grindžiama liudytojos I. R. parodymais, todėl teisminio nagrinėjimo metu labai svarbi užduotis buvo nustatyti šios liudytojos parodymų vertę. Teismai bylos nagrinėjimo metu labai daug dėmesio skyrė I. R. ir S. J. parodymų patikimumui nustatyti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio bylos tyrimo metu šių liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau teismai nustatė priežastis ir išdėstė argumentus, paaiškinančius minėtų liudytojų parodymų kaitą. Nustatant, kurie iš I. R. parodymų yra patikimi, svarbią reikšmę turi liudytojos R. R. parodymai, kuriuose ji paaiškino, jog jos dukra I. R. po įvykio keletą dienų negrįžo į namus, matėsi, kad buvo labai įbauginta, motinai ji papasakojo nužudymo aplinkybes, kurias ji liepė dukrai atvirai papasakoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pati motina dalyvavo, kai buvo apklausima jos dukra, todėl tvirtina, jog ši laisva valia papasakojo pareigūnams tas nužudymo aplinkybes, kurias prieš tai buvo pasakojusi jai. I. R. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant kaltinamiesiems ir jų gynėjams. Ji nurodė, jog R. L. mušė E. B., A. M. ir S. M.. Ši apklausa atlikta laikantis Baudžiamojo proceso reikalavimų, todėl BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įtariamųjų teisė apklausti liudytoją buvo užtikrinta, rungimosi principas nepažeistas. Pagal BPK 276 straipsnio nuostatas tokia tvarka gautais duomenimis gali būti grindžiamas nuosprendis, jei liudytojas nedalyvauja teismo procese dėl svarbių priežasčių, atsisako ar vengia duoti parodymus, taip pat ir dėl kitų minėtame straipsnyje nurodytų priežasčių. Teismai turėjo procesinį pagrindą remtis šiais parodymais. Taip pat BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Šia nuostata teismas ir pasinaudojo paskelbdamas liudytojų I. R. ir S. J. parodymus. Nepagrįsti E. B. ir jo gynėjo teiginiai, jog teismas nesiėmė pakankamai priemonių iškviesti I. R. į teismo posėdį ir kad ši vengė atvykti į teismo posėdį ne dėl svarbių priežasčių. Byloje yra duomenys, kad I. R. buvo siunčiami šaukimai į teismo posėdžius, taip pat nustatyta, jog teisminio nagrinėjimo metu liudytoja buvo išvykusi į Angliją, nes jautėsi nesaugiai dėl kaltinamųjų aplinkos žmonių daromo poveikio siekiant, kad ji pakeistų savo parodymus. K. S. nuteisimas patvirtina, jog I. R. turėjo pagrindą jaustis nesaugi. Be to, kaip jau buvo minėta, pagrindas paskelbti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus yra ir liudytojo atsisakymas ar vengimas duoti parodymus. Todėl teismas turėjo pagrindą paskelbti jos parodymus ir jais grįsti nuosprendį. Aptarti ir vertinti pirminių liudytojos I. R. parodymų, duotų ikiteisminio bylos tyrimo metu, teismas neprivalėjo, nes, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, liudytoja nurodė savo parodymų pakeitimo priežastis, kurios yra aiškios ir dėl anksčiau išdėstytų motyvų. Skunde daug dėmesio skiriama garso–vaizdo įrašo, kurį atliko A. U., įrašydamas I. R. pokalbį, duomenims. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nepripažino šio įrašo bylos įrodymu, nes neaišku, kokiomis aplinkybėmis šis veiksmas buvo atliktas, ar pokalbis nebuvo iš anksto surežisuotas. Kadangi šis veiksmas nebuvo įformintas nustatyta tvarka, tai nesant duomenų apie jo atlikimo ir įraše esančių duomenų patikimumą, negali būti svarstomas ir klausimas dėl jame užfiksuotų parodymų pripažinimo įrodymu byloje. Teismai apsvarstė ir įvertino liudytojos I. R. laiškuose, adresuotuose S. M., išdėstytas aplinkybes. Iš laiškų galima spręsti apie jų artimą santykį, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindas abejoti I. R. parodymais dėl E. B. ir A. M., nes kartu ji parodė ir apie S. M. dalyvavimą nužudyme. Liudytojų P. D. ir A. Š. parodymai dėl I. R. bei I. R. vardu adresuoti pareiškimai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuriuose ji atsisako ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų dėl E. B., vertintini byloje esančių duomenų apie E. B. bei jo aplinkos žmonių darytą poveikį šiai liudytojai kontekste. I. R. pareiškime neišdėstė aiškių priežasčių, kodėl atsisako ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, nepaaiškina, kodėl ji tada apkalbėjo E. B., su kuriuo iki įvykio siejo draugiški santykiai. Kasacinės instancijos teismui procesas nesuteikia įgaliojimų tirti bylos duomenis, aiškintis naujas bylos aplinkybes ir faktus. Todėl kasacinės instancijos teismas neturi procesinių įgaliojimų aiškintis I. R. pareiškimus kartu su visa bylos medžiaga ar įvertinti jų turinį ir, pasiremiant juose išdėstytais faktais, naikinti apeliacinės instancijos nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. I. R. pareiškimuose nurodytos aplinkybės gali būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, o pasitvirtinus nurodytiems teiginiams, pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas Baudžiamojo proceso įstatymo suteiktos kompetencijos ribose gali vertinti tik tuos bylos duomenis, kurie yra įforminti nustatyta procesine tvarka. I. R. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra nuoseklūs, juose detaliai išdėstytos nusikaltimo aplinkybės ir konkretūs kaltininkų veiksmai. Išdėstyti duomenys iš esmės atitinka liudytojos S. J. parodymus, parodymų patikrinimo vietos protokoluose užfiksuotus duomenis dėl S. M. ir A. M. veiksmų bei kaltinamojo S. M. parodymus dėl E. B. ir A. M. veiksmų. Todėl teismai pagrįstai jais rėmėsi. Įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys tam tikras bylos aplinkybes. E. B. elgesys po įvykio 2005 m. liepos 5-6 d. taip pat patvirtina jo kaltę padarius nusikaltimą, nes jis patarė visiems slėptis, išsivežė ir kelias dienas laikė su savimi liudytoją I. R., derino parodymus ir konsultavosi su advokatu dėl pozicijos ikiteisminiame tyrime. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog E. B. iš anksto stengėsi užsitikrinti sau palankią gynybinę poziciją. Teismas pagrįstai taikė selektyvų bylos duomenų vertinimą, nes visi kaltinamieji ir liudytojai yra artimai pažįstami asmenys, suinteresuoti palankia vieno ar kito nuteistojo bylos baigtimi, be to, kai kurie liudytojai buvo labiau apsvaigę nuo alkoholio nei kiti, todėl jų parodymai buvo atrenkami įvertinus jų nuoseklumą bei patikimumą, atsižvelgiant kitų bylos duomenų į visumą bei galimybę juos patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Apie tai, kad R. L. mušė S. M., nurodo beveik visi įvykio vietoje buvę asmenys: nuteistieji E. B., A. M., liudytojai I. R., S. J., M. L., S. S. Paties S. M. parodymai prieštaringi, kinta įvairiose proceso stadijose. Pateiktame kasaciniame skunde jis jau nurodo, kad R. L. nužudė ne jis, o liudytojas S. S., kartu ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių S. M. dalyvavimą nužudant R. L., skundo teiginiai dėl S. S. niekuo nepagrįsti. Apie nuteistojo A. M. naudotą smurtą prieš nužudytąjį R. L., be liudytojos I. R., patvirtina ir S. J., tas aplinkybes nurodžiusi ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Šie duomenys ištirti ir nustatyta tvarka įvertinti, todėl pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais A. M. dalyvavimą padarant nusikaltimą.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai, atsakantys į visus esminius apeliacinių skundų teiginius, pateikta įrodymų analizė bei motyvuotos išvados dėl kaltinamųjų dalyvavimo nusikaltimo padaryme, išdėstyti argumentai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą
Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus 2004 m. liepos 7 d. specialisto išvadoje Nr. M.843/04(02) nurodyta, kad R. L. mirė nuo galvos smegenų sumušimų, kurie padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau kaip dvylika trauminių poveikių į galvą ir tai buvo tiesioginė R. L. mirties priežastis. Tai reiškia, jog visi smūgiai į galvą turėjo reikšmės bendram galvos sumušimui ir jų visuma lėmė R. L. mirtį. Jau anksčiau aptartais bylos įrodymais nustatyta, jog R. L. smūgius į galvą sudavė visi nuteistieji, todėl, nepriklausomai nuo suduotų smūgių skaičiaus ir jų stiprumo, visi jie atsakingi už atsiradusius padarinius. Teismas pripažino, jog nuteistieji R. L. nužudė veikdami netiesiogine tyčia. Priešingai, nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismas pripažino, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistieji turėjo išankstinį sumanymą ar susitarimą nužudyti R. L., tačiau nuteistųjų veiksmai rodo, jog jie R. L. nužudė veikdami bendrininkų grupe. Teismas pagrįstai pripažino nužudymą itin žiauriu, nes R. L. buvo mušamas ilgą laiką, jam padaryti daugybiniai sužalojimai galvoje ir visame kūne, nuteistieji mušė jį gulintį, sužalotą, negalintį pasipriešinti ar apsiginti. Tai rodo nuteistųjų didelį žiaurumą. Teisinga ir teismų išvada, jog nužudymas itin žiauriai gali būti padaromas netiesiogine tyčia, nes ši aplinkybė rodo gyvybės atėmimo būdą, o netiesioginė tyčia atimti gyvybę reiškia kaltininkų psichinį santykį su padariniais.
Nuteistiesiems bausmės paskirtos sankcijos už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ribose, vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, jos artimos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, todėl įstatymo taikymo aspektu paskirtos teisingai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų S. M., A. M., E. B. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.