Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1164/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-17
Bylos Nr.: 2A-1164/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00273-2013-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas: G. Z., A. M.
Advokatai: Robertas Skėrys

Kategorijos

27.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1164/2014Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00273-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7.; 44.5.2.17.; 99.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-553-163/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altusas“, kurios teisių perėmėjas uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“, ieškinį atsakovams G. Z., A. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2009-02-23 nutartimi UAB „Altusas“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas A. J.. Klaipėdos apygardos teismo 2010-01-26 nutartimi bankroto administratorius A. J. atstatydintas, BUAB „Altusas“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. 2014-01-13 byloje priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, sprendimas įsiteisėjo 2014-02-19 (c. b. Nr. B2-38-513/2014, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Altusas“ 2013-04-30 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-10), prašydamas priteisti solidariai iš A. M. ir G. Z. 200 000 Lt žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad atsakovai G. Z. ir A. M., būdami UAB „Altusas“ akcininkais, atliko nesąžiningus, neteisėtus ir kaltus veiksmus, t. y. priėmė sprendimą parduoti vos prieš 2 dienas bendrovės įsigytus žemės sklypus už trigubai mažesnę kainą nei kaina, už kurią jie buvo įsigyti, bei penkis kartus mažesne kaina nei vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyse, nors tuo metu jiems jau buvo žinoma (sprendimo priėmimo metu A. M. buvo bendrovės direktoriumi, o G. Z. taip pat dalyvavo jos ūkinėje veikloje – kaip laikinai eidamas direktoriaus pareigas, pasirašinėjo bendrovės dokumentus) sunki finansinė įmonės padėtis ir dideli įsipareigojimai kreditoriams, taip pat žinomas faktas, jog įmonei inicijuojama bankroto bylą. Piniginių lėšų už parduotus sklypus bendrovė negavo, kadangi pagal 2009-01-21 tarp UAB „Altusas“, UAB „Klaipėdos plėtros grupė“ ir N. M. sudarytą trišalį susitarimą buvo atliktas prievolių įskaitymas. Ginčo žemės sklypai buvo parduoti įmonei UAB „Klaipėdos plėtros grupė“, kurios vadovais vėliau tapo patys atsakovai, o atsakovas A. M. tapo ir jos vieninteliu akcininku. Sandorio sudarymo metu sklypus pirkusios bendrovės direktoriumi buvo buvęs UAB „Altusas“ darbuotojas T. B.. Ieškovo vertinimu, tokie atsakovų veiksmai, kuriais pastarieji faktiškai siekė perkelti UAB „Altusas“ turtą į kitą įmonę, kurios vadovais ir akcininkais vėliau tapo jie patys, ir tokiu būdu išvengti atsiskaitymo su UAB „Altusas“ kreditoriais, yra tiesiogiai susiję su bendrovės mokumo sumažinimu, negalėjimu įvykdyti prievolių kreditoriams ir iš dalies sąlygojo bankroto bylos įmonei iškėlimą. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovei nenaudingą sprendimą, lėmusį žalos UAB „Altusas“ kreditoriams padarymą, priėmė abu atsakovai, pastarieji privalo solidariai atsakyti už tai savo turtu (CK 6.6 str. 3., 6.279 str. 1 d.). Taip pat ieškovas nurodė, kad apie sudarytus sandorius sužinojo 2011-12-13, iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos gavus įmonės dokumentus, todėl trejų metų ieškinio terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti nėra praleistas.

2013-07-30 reikalavimo perleidimo sutarties (t. 1, b. l. 173-174) pagrindu BUAB „Altusas“ reikalavimo teisės pagal BUAB „Altusas“ ieškinį dėl 200 000 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo iš A. M. ir G. Z. perleistos UAB „Medicinos bankas“ (t. 1, b. l. 173-174). Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-04 nutartimi (t. 1, b. l. 189-190) ieškovas BUAB „Altusas“ pakeistas nauju ieškovu – UAB „Medicinos bankas“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-03 sprendimu (t. 2, b. l. 42-48) ieškinį tenkino: 1) priteisė solidariai iš A. M. ir G. Z. UAB „Medicinos bankui“ 200 000 Lt žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 200 000 Lt sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisė iš A. M. ir G. Z. valstybei po 2 500 Lt žyminio mokesčio; 3) priteisė iš A. M. ir G. Z. po 605 Lt UAB „Medicinos bankas“ turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas padarė išvadą, kad būtinybės skubiai parduoti ką tik įsigytus žemės sklypus už ženkliai mažesnę nei rinkos ar jų įsigijimo kainą nebuvo, taigi atsakovai A. M. ir G. Z., būdami UAB „Altusas“ akcininkais, bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Nustatęs, jog ieškinio padavimo dienai BUAB „Altusas“ kreditorių likusių nepatenkintų reikalavimų suma buvo 497 767,28 Lt ir kito turto, iš kurio bendrovė galėtų atsiskaityti su kreditoriais, nėra, teismas sprendė, jog dėl atsakovų, kaip akcininkų, priimto sprendimo parduoti žemės sklypus už tris kartus mažesnę vertę nei jų įsigijimo kaina buvo sumažintas bendrovės turtas, tokiu būdu sumažinant galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Teismo vertinimu, solidariosios atsakomybės taikymą atsakovų atžvilgiu lemia tai, jog pastarieji bendrai priėmė bendrovei nenaudingą sprendimą, sudariusį pagrindą kilti ieškinyje nurodytai žalai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas G. Z. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 51-59) prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-02-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas; 2) nustačius procesinius pažeidimus, panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių visų bylos duomenų kontekste, nepagrįstai prioritetą suteikdamas ieškovo išdėstytoms aplinkybėms, dėl ko bylą išnagrinėjo neobjektyviai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad priimdami ginčo sprendimą, akcininkai stengėsi atgauti bent dalį UAB „Altusas“ priklausančių piniginių lėšų ir tokiu būdu padengti kuo daugiau kreditorinių įsiskolinimų. Įsigytuose žemės sklypuose, kurių pirkimui įmonės grynieji pinigai nebuvo panaudoti, atsakovai ketino iš banko paskolos pastatyti gyvenamuosius namus, juos realizuoti ir padengti kuo daugiau įsiskolinimų kreditoriams, tačiau dėl prasidėjusios krizės bankas atsisakė finansuoti naujų namų statybas. Todėl atsakovai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik parduoti ginčo sklypus už tuo metu rinkoje buvusią kainą.

2. Teismas nepagrįstai kaip atsakovo G. Z. kaltės įrodymą vertino aplinkybes, susijusias su žemės sklypų perleidimu UAB „Klaipėdos plėtros grupei“. Pastarasis nebuvo įmonės akcininku, todėl jokios naudos iš ginčo sandorių negalėjo turėti. Vieną sklypų jis įsigijo kaip fizinis asmuo už tuos pačius 50 000 Lt ir praėjus net metams pardavė už tą pačią kainą.

3. Vertindamas ginčo sklypų realią kainą jų perleidimo metu, teismas nepagrįstai rėmėsi vertinimo ataskaita, kurioje taikytas retrospektyvus kainų vertinimo metodas, neatsižvelgė į tai, kad dėl prasidėjusios krizės sandoriai nebevyko, ir visiškai nevertino atsakovų pateiktų žemės sklypų pardavimo kainų iš tinklalapio skelbiu.lt, iš kurių matyti, jog net pasibaigus ekonominei krizei 2012-2013 metais žemės sklypų pardavimo kaina buvo nuo 88 608 Lt.

4. Iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad visą BUAB „Altusas“ padarytą žalą kreditoriai jau prisiteisė iš A. M., kaip buvusio įmonės vadovo, kuriam ir tenka pirminė pareiga veikti bendrovė vardu. Tuo tarpu atsakovas G. Z., kaip akcininkas, žalos bendrovei nepadarė, nes dalis atgautų pinigų panaudota kreditoriniams reikalavimams padengti. Vėlesnis įmonės akcijų pardavimo faktas per se nesukelia įmonei žalos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-03 nutartis c. b. Nr. 2A-265/2014), todėl akcijų perleidimas S. S., esant sudėtingai bendrovės finansinei padėčiai, dėl kurios bankrotas galėjo būti neišvengiamas net ir nepardavus akcijų, neįrodo atsakovo, kaip akcininko, siekio išvengti atsakomybės bei atsiskaitymo su kreditoriais.

5. Teismų informacinės sistemos LITEKO pagalba nustatęs aplinkybes, konstatuotas kitoje civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrindu, kurie nebuvo ištirti šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, ir jomis remdamasis skundžiamame sprendime, teismas nepagrįstai ėmėsi įrodinėjimo pareigos, kuri turėjo tekti ieškovui, ir pažeidė teisingumo, įrodymų teisėtumo bei civilinio proceso betarpiškumo (CPK 14 str.) principus. Šioje byloje nepatikrinus į kitą bylą pateiktų dokumentų tikrumo, jų autentiškumo, nėra pagrindo laikyti, jog jie ar jų turinys nėra suklastotas. Prielaidas šioms abejonėms sudaro aplinkybė, jog tiek A. M., tiek buvusiam BUAB „Altusas“ bankroto administratoriui buvo iškelta baudžiamųjų bylų dėl dokumentų suklastojimo, kas taip pat turėtų būti užfiksuota teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Atsižvelgiant į tai, kad teismas sprendimą privalo pagrįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.), nurodytas pažeidimas vertintinas kaip esminis proceso teisės normos pažeidimas, sudarantis pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, juolab, kad šio pažeidimo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327-329 str.).

6. Byloje pažeistas ir kitas civilinio proceso reikalavimas, įpareigojantis atsisakyti priimti civilinį ieškinį ir nagrinėti bylą, kai ieškinys nėra apmokėtas žyminiu mokesčiu (CPK 80 str., 296 str. 1 d. 7 p.). Nors bankrutavusios įmonės vardu ieškinį pareiškęs administratorius nuo žyminio mokesčio pagal įstatymą atleidžiamas, BUAB „Altusas“ turtinį reikalavimą perėmęs UAB „Medicinos bankas“ privalėjo jį sumokėti. Ieškovui UAB „Medicinos bankas“ to nepadarius, civilinė byla negalėjo būti teismo nagrinėjama. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta išimtis, kurios pagrindu nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai bankroto bylose, negali būti taikoma UAB „Medicinos bankas“ atžvilgiu, kadangi ieškinys reiškiamas ne atsakovo bankroto byloje, o dėl atsakovų padarytos žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 65-71) prašo skundą atmesti, priteisti apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Atsakovui G. Z. buvo žinoma apie sudėtingą įmonės, kurios akcininku jis buvo, finansinę padėtį, t. y. kad įmonė faktiškai buvo nemoki. Todėl jis negalėjo nežinoti, kad jo kartu su kitu akcininku priimtas sprendimas dėl žemės sklypų pardavimo ženkliai mažesne verte, nei jų įsigijimo kaina, neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Apeliacinio skundo argumentai dėl faktinio ir teisinio žemės sklypų įgijimo pagrindo teisiškai nereikšmingi. Byloje konstatuotos aplinkybės liudija, jog ginčo sandoriais buvo tenkinami išimtinai su atsakovais susijusios įmonės UAB „Klaipėdos plėtros grupė“ interesai, ir tai leidžia pripažinti, kad atsakovų veiksmai BUAB „Altusas“ ir jos kreditorių atžvilgiu yra nesąžiningi. Atsakovas neįrodė, jog žemės sklypų perleidimas pateisina pastangas atkurti įmonės mokumą. Atsakovas nepaneigė ieškovo į bylą pateiktų vertinimo duomenų, pagrindžiančių realią ginčo žemės sklypų vertę, nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad žemės sklypų vertė ginčo sandorių sudarymo metu buvo 50 000 Lt. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-637-163/2013, konstatuotomis aplinkybėmis nelemia ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. UAB „Medicinos bankas“ į jau pradėtos bylos procesą su visomis procesinėmis teisėmis įstojo kaip bankrutavusios bendrovės, kuri nuo žyminio mokesčio buvo atleista, teisių perėmėja, todėl UAB „Medicinos bankas“ taip pat neturėjo pareigos sumokėti žyminį mokestį (CPK 48 str. 2 d.). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-25 nutartis c. b. Nr. 2-1334/2013). Ieškovas atleistinas nuo žyminio mokesčio ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi ieškinyje keliamas reikalavimas BUAB „Altusas“ vadovų ir akcininkų atsakomybės įmonės bankroto byloje, o UAB „Medicinos bankas“ yra BUAB „Altusas“ kreditorius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nustatančiu jo solidarią civilinę atsakomybę su atsakovu A. M. už sprendimo sudaryti žalingą įmonei sandorį priėmimą, grindžia įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimu ir netinkamu įrodymų įvertinimu. Tokius skundo argumentus, nenustačiusi absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija ir aptaria (CPK 320 str.).

Iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad dėl UAB „Altusas“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius. Klaipėdos apygardos teismo 2009-02-23 nutartimi bankroto byla buvo iškelta, įmonės administratorius, iki įmonė savo veiklą pabaigė, inicijavo kelias bylas juridinio asmens dalyviams ir vadovams dėl įmonės kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. Teisminis procesas dvejose (iš trijų) bylose, t. y. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-637-163/2013 ir civilinėje byloje Nr. 2-1112-622/2013, jau yra pasibaigęs, procesiniai sprendimai dėl 200 000 Lt sumos žalai atlyginti priteisimo iš laikotarpiu nuo 2007-11-20 iki 2009-01-23 buvusio direktoriumi A. M. ir dėl 120 000 Lt sumos žalai atlyginti priteisimo iš laikotarpiu nuo 2009-041-23 iki 2009-03-05 direktoriaus pareigas ėjusio S. S. priteisimo (t. 1. b. l. 13-17) yra įsiteisėję ir vykdytini. Teisę į visus nurodytus bankrutavusios įmonės reikalavimus, įskaitytinai ir į nagrinėjamą šioje civilinėje byloje, pagal 2013-07-30 reikalavimo perleidimo sutartį už 3000 Lt įgijo UAB „Medicinos bakas“, kuris taip pat buvo ir bankrutuojančios įmonės kreditoriumi (nepatenkino jo kreditorinio reikalavimo dydis yra 209 417,08 Lt, Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. B2-38-513/2014; 2013-01-13 sprendimas dėl įmonės pabaigos). Iš viso nebuvo patenkinta 497 767,28 Lt bankrutavusios bendrovės kreditorių reikalavimų.

Dėl įrodinėjimo proceso

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą civiliniame procese bei priimto galutinio procesinio dokumento pagrįstumą teismo posėdyje ištirtais įrodymais, pažeidimu. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose - kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atitinkamai teismui, vadovaujantis įstatymo reikalavimais ir remiantis logikos dėsniais, tenka pareiga spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, teismas gali remtis ir netiesioginiais įrodymais, kurių visuma patvirtina arba paneigia ieškinyje nurodytas aplinkybes ir leidžia teismui suformuoti teisinę poziciją dėl ginčo baigties. Įrodinėjimo procese teismas taip pat gali naudoti ir duomenis iš teismų informacinės sistemos ar iš kitų informacinių sistemų bei registrų, šią teisę numato CPK 179 straipsnio 3 dalis. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis LITEKO sistemoje esančioje kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pažeidė teisingumo, įrodymų teisėtumo ar betarpiškumo principus, pripažintini nepagrįstais. Pasinaudojimas įstatymų leidėjo suteikia teismui diskrecijos teise remtis ne tik toje byloje esančiais (į ją pateiktais) įrodymais, bet ir teismui prieinamuose registruose esančiais duomenimis, neleidžia abejoti įrodinėjimo proceso teisėtumu ir nesudaro prielaidų tokį procesą pakartoti iš naujo, kaip to siekia apeliantas, prašydamas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo dėl esminio procesinių normų pažeidimo, kurio negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Kita vertus, CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas pagrįsti sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, nereiškia, kad teismas visais be išimties atvejais turi iš naujo tirti ir tokias aplinkybes, dėl kurių nustatymo (patvirtinimo) jau yra priimtas teismo sprendimas. Kitoks interpretavimas paneigtų teismo procesinio sprendimo privalomumo principą bei jo res judicata galią (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Klaipėdos apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-637-163/2013, priimtame nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo tarp BUAB „Altusas“ ir paskutinio iki bankroto bylos iškėlimo jo vadovo S. S. dėl A. M. ir G. Z. pagal 2009-01-23 kasos pajamų orderius perduotų piniginių lėšų, buvo nustatyta, kad į įmonės kasą grynaisiais pinigais buvo sumokėta iš viso 304 822,30 Lt, šie pinigai nebuvo perduoti bankroto administratoriui. Tokia įmonei padaryta žala buvo priteista iš S. S.. Apeliacinės instancijos teismo 2014-02-24 nutartyje (c. b .Nr. 2A-326/2014, LITEKO duomenys), priimtoje dėl minėto teismo sprendimo, priteistinos iš S. S. žalos dydis sumažintas nustačius ir kitų asmenų kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtent tokios sumos pinigų į įmonės kasą sumokėjimo nebuvo paneigta. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija iš Klaipėdos apygardos teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kad įmonėje tuo metu buvo pakankamai piniginių lėšų, spręsti, jog tokiu atveju objektyvaus poreikio itin skubiems ir nuostolingiems ginčo žemės sklypų pardavimo sandoriams sudaryti nebuvo, kritikuotina vieninteliu aspektu - skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu (2014-02-03) 2013-02-01 sprendimas c.b. Nr. 2-637-163/2013 dar nebuvo įsiteisėjęs. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, teismas šioje byloje neturėjo iš naujo nustatinėti fakto, ar atsakovai A. M. ir G. Z. tokias pinigines lėšas įmonei realiai perdavė ir tik tuomet daryti išvadą dėl poreikio skubiam sklypų pardavimui (ne)buvimo. Pirma, skiriasi abiejų bylų įrodinėjimo dalykas, antra, tiek toje byloje trečiuoju asmeniu dalyvavęs A. M., tiek liudytoju joje apklausiamas apeliantas G. Z. tvirtino pinigus į kasą įnešę. Kadangi aptariamas 2014-02-03 teismo sprendimas jau įsiteisėjo, pinigų įnešimo į kasą faktinė aplinkybė ir negalėtų būti nustatinėjama ar nustatyta kitaip. Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas šiuo faktu kaip netiesioginiu įrodymu, kartu su kitais įrodymais liudijančiu apie apelianto nesąžiningumą, priimant ginčijamą akcininkų sprendimą parduoti sklypus, proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl sąlygų įmonės savininko civilinei atsakomybei kilti

Apeliantas skundžia teismo sprendimą ir tokiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus, susijusius su žemės sklypų verte, jų įsigijimo ir pardavimo aplinkybėmis, su jo paties, kaip akcininko, ir atsakovo A. M., buvusio ir bankrutavusios įmonės vadovu, pareigų skirtingumu, todėl neteisingai sprendė dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų. Kadangi dėl atsakovo A. M., kaip buvusio vadovo, civilinės atsakomybės taikymo nuspręsta kitoje civilinėje byloje, kurioje 2013-05-31 priimtas už akių teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. 2-1112-622/2013), teisėjų kolegija aptaria juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės prielaidas.

CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012). Šioje nutartyje kasacinis teismas įvardijo ir dalyviui (įmonės savininkui, akcininkui) taikomos atsakomybės priežastis. Juridinio asmens vardu veikiantys asmenys gali, prisidengdami savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai (ir vadovai) linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgiant į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, dėl ko kreditorių reikalavimų patenkinimas taps neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas. Be to, kai kurie asmenys gali būti linkę tiesiogiai piktnaudžiauti juridinio asmens savarankiška atsakomybe, pavyzdžiui, steigdami įmones vien lėšoms pritraukti, o vėliau šias lėšas nesąžiningai perkeldami į kitas įmones, pasisavindami, iššvaistydami ar kitaip pažeisdami savo kreditorių interesus ir netrukus steigdami naujas tokias įmones (įmonių „feniksų“ reiškinys). Dėl to siekiant sutrukdyti nesąžiningoms schemoms, kurių tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, įstatymas nustato tiek vadovų, tiek dalyvių civilinę atsakomybę.

Minėtoje kasacinio teismo praktikoje apibendrinta ankstesnė kasacinio teismo doktrina dėl dalyvio atsakomybės bendrovės kreditoriams pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, vien to pakanka jo kaltei dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo nustatyti, neanalizuojant paties sandorio teisėtumo klausimo. Atitinkamai nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją (pačiai įmonei negalint atsiskaityti su savo kreditoriais) atsakomybę. Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles, o dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės spręstina ir įvertinant jo vaidmenį bei realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir tinkamai apeliantui pritaikė civilinės atsakomybės institutą, nustatęs visas reikšmingas jo atsakomybei taikyti aplinkybes: apelianto, 49 įmonės akcijų savininko, veiksmų nesąžiningumą, priimant kartu su atsakovu A. M. sprendimą parduoti už konkrečią kainą du žemės sklypus (t. 1, b. l. 25), kurie buvo įgyti vos prieš dvi dienas už ženkliai didesnę kainą (t. 1, b. l. 18-24); šių objektų pardavimą su atsakovais susijusiam pirkėjui UAB „Klaipėdos objektų grupė“ (t. 1, b. l. 27-36, 38-40, 41-42), o vėliau ir pačiam apeliantui (t. 1, b. l. 94-97); sklypų pardavimo kainos neadekvatumą net tik jų pirkimo kainai ar viešame registre nurodytai rinkos kainai (t. 1, b. l. 43-46), bet ir panašių objektų rinkos vertei, nustatytai turto vertintojų (t. 1, b. l. 110-156); įmonės faktinio nemokumo situaciją, kai buvo priimtas 2009-01-08 ginčo sprendimas, iš kurio kildinama žala (UAB „Altusas“ buvo informuotas 2008-12-08 kreditoriaus pranešimu apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. 1, b. l. 11). Kolegija pirmiau nurodė, kad įmonė savo veiklą baigė neatsiskaičiusi su savo kreditoriais, o nepatenkintų reikalavimų suma lygi 497 767,28 Lt. Taigi pačiai įmonės jau nebegalint atsiskaityti su kreditoriais, kyla subsidiari jos dalyvių bei vadovų atsakomybė.

Apeliacinio skundo argumentai, kad tokį skubų sklypų pardavimą sąlygojo siekis bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais ir prasidėjusi ekonominė krizė, kad įsigyjant sklypus nebuvo panaudotos įmonės lėšos, o atlikti įskaitymai su įmonės debitoriais, kad nekilnojamojo turto skelbimų portale buvo skelbiamos mažesnės tokių objektų pardavimo kainos, nei nustatė turto vertintojai, deklaratyvūs ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų. Pirkimo-pardavimo 2009-01-06 sutartyse pirkėjo parašu yra patvirtintas pinigų gavimo už sklypus faktas (2.1. ir 2.2. sutarčių punktai, t. 1, b. l. 18, 23), antra vertus, net ir negavus grynųjų piniginių lėšų, kaip tvirtina apeliantas, tokia suma sumažėjo įmonės debitorinis turtas (reikalavimai), iš kurio taip pat gali būti atsiskaitoma su kreditoriais. Be to, pranešus apie inicijuojamą įmonei bankrotą, įsigalioja visų kreditorių interesų vienodos apsaugos principas, įmonė negali suteikti prioriteto kuriam nors iš kreditorių, atlikdama tarpusavio prievolių įskaitymus. Todėl ir tokie skundo argumentai neeliminuoja civilinės atsakomybės taikymo apeliantui. Ekonominės krizės faktorius turėjo vienodai įtakoti tiek sklypų įsigijimo, tiek ir jų pardavimo vos po trijų dienų kainą (ji neturėjo taip esmingai skirtis). 2013 m. gegužės mėn. atliktame retrospektyviniame turto vertinime, kurį atlikto atestuoti specialistai, nurodyta 2009-02-01 dienai vertė galėjo būti paneigta tik analogiškos ar didesnės įrodomosios galios įrodinėjimo priemonėmis (apelianto iniciatyva užsakytu retrospektyviniu turto vertinimu arba teismo paskirtos ekspertizės aktu), vien nuorodos į skelbimus šiuo atveju aiškiai nepakanka (CPK 178 str.).

Aptarti apeliacinio skundo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms dėl apeliantui taikytinos civilinės atsakomybės paneigti, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos dalies nutraukimo

Apeliaciniame skunde kvestionuojama apelianto pareiga atlyginti nuostolius, atsiradusius iš turto perleidimo, akcentuojant dar dvi aplinkybes: akcininkų ir vadovų (juo buvo antrasis atsakovas A. M.) atsakomybės netapatumą, kadangi pirmiausiai vadovui tenka pareiga veikti bendrovės vardu; tos pačios 200 000 Lt žalos ankstesnį priteisimą iš A. M.. Pirmoji įvardinta aplinkybė nagrinėjamos bylos atveju neaktuali. Vadovų ir dalyvių atliekamos funkcijos bei atsakomybės faktinis ir teisinis pagrindai iš tiesų skiriasi, nes dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), jis neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Dalyvių susirinkimas paprastai sprendžia su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, tokia jų veikla teismų praktikoje vadinama strateginiu bendrovės valdymu. Tačiau šios konkrečios bylos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti žalos iš turto pardavimo padarymą būtent bendrais abiejų atsakovų veiksmais, taigi ir jų solidariosios atsakomybės taikymą (CK 6.6 str. 3 d.). Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma, kai: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu; 3) sieja bendra kaltė; 4) kai padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu; 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis c.b. Nr. 3K-7-59/2008). Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad abu atsakovai iš pradžių kaip dalyviai vienbalsiai priimdami sprendimą parduoti už mažesnę kainą brangiau įgytus žemės sklypus, kitą dieną tokį sprendimą atsakovui A. M. įgyvendinant jau kaip vadovui (pasirašant pirkimo-pardavimo sutartis) ir tuo pažeidžiant fiduciarines pareigas, 200 000 Lt nuostolius bankrutavusiai įmonei padarė bendrais veiksmais, nors juridinis jų atsakomybės pagrindas ir skiriasi (CK 2.50 str. 3 d. ir 2.87 str. 7 d.).

Apibendrindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl solidariosios apelianto atsakomybės taikymo, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančių prievolės solidarumą (CK 6.6 str.) ir bendros atsakomybės faktą nustatė teisingai. Tačiau teismas neatsižvelgė į teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis apie jau anksčiau kitoje civilinėje byloje (Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. 2-1112-622/2013) išnagrinėtą atsakovo A. M. atsakomybės klausimą už tos pačios žalos, kildinamos iš turto pardavimo nepagrįstai maža kaina, padarymą. Todėl šie apelianto skundo argumentai dėl jau priteistos iš A. M. tapačios žalos priimtini domėn. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kitoje civilinėje byloje priimtų teismo procesinių sprendimų turinio analizė sudaro pagrindą išvadai, kad šių dviejų ginčų reikalavimas tapatus – skirtumo tarp pirkimo ir pardavimo kainų priteisimas. Atsakomybės subjektas (A. M.) taip pat yra tas pats asmuo, ir nepaisant skirtingo jo statuso (dalyvis ir vadovas) jam nukreiptas tos pačios žalos atlyginimo reikalavimas galėjo ir privalėjo būti reiškiamas vienoje civilinėje byloje (tik kaip vadovui ar tik kaip dalyviui ar kaip atlikusiam abi šias funkcijas asmeniui). Pažymėtina, kad pradinio ieškovo (bankrutuojančios įmonės), o vėliau jo teisių perėmėjo UAB „Medicinos bankas“ procesinė pozicija išskaidyti A. M. nukreiptą reikalavimą į dvi atskiras bylas (antroji byla pradėta prieš mėnesį iki pirmoje buvo paskelbtas sprendimas už akių) negali būti pripažįstama sąžiningu naudojimusi procesinėmis teisėmis. Vadinasi, iš atsakovo A. M. yra priteista (ir gali būti išieškoma) ne 200 000 Lt, o du kartus po 200 000 Lt. Tokia procesinė situacija turi būti ištaisyta, pakeičiant sprendimą ir nutraukiant bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo A. M. šioje byloje 200 000 Lt solidariai su apeliantu G. Z. (CPK 293 str. 3 p., 302 str., 329 str. 1 d.). Analogiškai yra spręsta ir teismų praktikoje, kai aukštesnės instancijos teismas identifikuoja reikalavimo dalies tapatumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-11 nutartis c. b. Nr. 2A-1263/2014; 2014-06-19 nutartis c. b. Nr. 2A-3/2014; 2014-03-13 nutartis c. b. Nr. 2A-393/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-08-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-290/2010; 2007-11-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-486/2007). Pažymėtina, kad bylos dalies nutraukimas neįtakoja apelianto teisinės padėties, kadangi jis skundžiamo teismo sprendimo pagrindu išlieka solidariu skolininku su A. M. pagal pastarajam priteistą žalą Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-31 sprendimą už akių, iki visa 200 000 Lt suma bus pilnai išieškota pagal CK 6.6 straipsnyje nustatytas taisykles.

Kolegija pakeičia ir teismo sprendimo dalį dėl priteistų iš apelianto palūkanų skaičiavimo pradžios, jas pirmosios instancijos teismas priteisė nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos (2013-04-30), o pagal įstatymą procesinės palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo bylos iškėlimo, t.y. rezoliucijos priimti ieškinį dienos (CPK 137 str. 1 d.), šiuo atveju tai 2013-05-02.

Dėl žyminio mokesčio už ieškinį

Apeliacinio skundo argumentai, kad pakeitus pradinį ieškovą (bankrutuojančią įmonę) kitu ieškovu (jos teisių perėmėju), teismas turėjo pareikalauti sumokėti žyminį mokestį, arba palikti ieškinį nenagrinėtu, paneigiami CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo teismine praktika, viena tokių nutarčių savo atsiliepime į skundą remiasi ir ieškovas. Ieškovas ar jo teisių perėmėjas, kuriam galioja visi ieškovo atlikti procesiniai veiksmai, tokios kategorijos bylose žyminio mokesčio nemoka, jis priteisiamas valstybei iš atsakovo ieškinio patenkinimo atveju (CPK 96 str. 1 d.). Atitinkamai atsakovas tokios kategorijos bylose neturi mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį arba kasacinį skundą, todėl už apeliantą 144 Lt sumokėjusiam jo atstovui advokatui R. Skėriui (t. 2, b. l. 60) šis mokestis grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeičiant teismo sprendimą, visos pirmosios instancijos teisme buvusios bylinėjimosi išlaidos, t. y. ieškovo 1 210 Lt atstovavimo išlaidos (t. 2, b. l. 33-34) ir 5 000 Lt žyminio mokesčio išlaidos valstybei priteistinos tik iš apelianto (CPK 93 str. 5 d., 98 str.). Netenkinant apeliacinio skundo, ieškovui priteistinos iš apelianto ir atstovavimo 1 210 Lt išlaidos apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 71-73).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Kadangi byla dalyje dėl pareikštų atsakovui A. M. reikalavimų nutrauktina, turi būti panaikintos ir jo atžvilgiu šioje byloje 2013-05-02 teismo nutartimi (t. 1, b. l. 61-62) taikytos laikinosios apsaugos priemonės – jo turto, turinių teisų bei piniginių lėšų areštas (CPK 150 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš A. M. priteista 200 000 Lt žalos atlyginimo UAB „Medicinos bankas“ naudai, ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), faktinis gyv. vietos adresas (duomenys neskelbtini), taikytą turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštą 200 000 Lt sumai BUAB „Altusas“ ieškinio reikalavimams užtikrinti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį iš dalies patenkinti.

Priteisti iš G. Z. 200 000 (du šimtus tūkstančių) litų UAB „Medicinos bankas“ naudai žalai atlyginti solidariai su A. M., iš kurio tokia pati suma yra priteista Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių.

Priteisti iš G. Z. 5 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. gegužės 2 d. iki šios teismo sprendimo dalies visiško įvykdymo UAB „Medicinos bankas“ naudai.

Priteisti iš G. Z. 1 210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) litų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų UAB „Medicinos bankas“ naudai.

Priteisti iš G. Z. 5 000 (penkis tūkstančius) litų žyminio mokesčio valstybės naudai.“

Priteisti iš G. Z. 1 210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Medicinos bankas“ naudai.

Grąžinti advokatui Robertui Skėriui 2014 m. kovo 1 d. mokėjimo nurodymu Nr. 212 už G. Z. sumokėtą 144 (vieno šimto keturiasdešimt keturių) litų žyminį mokestį, išaiškinant kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDalia KačinskienėGintaras Pečiulis