- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-326/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00443-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- S. S.
- Trečiasis asmuo
- A. M.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-637-163/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altusas“ (teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas) ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui S. S., trečiasis asmuo A. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 304 822,30 Lt ieškovui padarytos žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2009 m. sausio 23 d. UAB „Altusas“ iš A. M. gavo 264 456,02 Lt., o iš G. Z. tą pačią dieną gavo 40 366,28 Lt. Nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. kovo 5 d UAB „Altusas“ direktoriumi buvo atsakovas. 2009 m. vasario 23 d. iškėlus UAB „Altusas“ bankroto bylą ir paskirtam bendrovės bankroto administratoriui perėmus bendrovės turtą bei dokumentus, grynųjų pinigų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1 buvo užfiksuota, kad grynųjų pinigų likučio UAB „Altusas“ kasoje 2009 m. kovo 5 d. nėra. Bankroto administratorius, peržiūrėjęs bankrutavusios UAB „Altusas“ dokumentus, nerado jokių dokumentų, kurie patvirtintų iš A. M. bei G. Z. gautų 304 822,30 Lt. Panaudojimą. Todėl daro išvadą, kad pinigai panaudoti ne bendrovės veikloje ir ne bendrovės naudai, dėl ko tiek BUAB „Altusas“, tiek jos kreditoriai patyrė 304 822,30 Lt nuostolius. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių įmonei buvo padaryta žala. Žala šiuo atveju pasireiškė tiesiogiai – bankrutavusios UAB „Altusas“ turto (piniginių lėšų) praradimu – ir netiesiogiai – sumažėjus bendrovės kreditorių galimybei gauti didesnę dalį jų reikalavimų patenkinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai- priteisė iš atsakovo ieškovui 304 822,30 Lt žalai atlyginti ir valstybei 10 048 Lt žyminio mokesčio. Nustatė, kad 2009 m. sausio 31 d. UAB „Altusas“ kasoje buvo 322 620,40 Lt. Tuo metu bendrovės direktorius bei kasininkas buvo atsakovas. Nors juridinių asmenų registre jo paskyrimas į UAB „Altusas“ direktoriaus pareigas įregistruotas nuo 2009 m. vasario 4 d., faktiškai šias pareigas jis pradėjo eiti nuo 2009 m. sausio 26 d. Pažymėjo, kad direktoriaus išrinkimas ar paskyrimas bendrovės vadovu nebūtinai turi sutapti su registracija juridinių asmenų registre. CK 2.66 straipsnio 3 d. nustatyta, kad pakeitimai juridinių asmenų registre inter alia juridinio asmens valdymo organų nariai turi būti įregistruoti per trisdešimt dienų nuo pakeitimų padarymo dienos. Atsakovas negalėjo pateikti įrodymų, kad pinigai jam nebuvo perduoti, taip pat jų panaudojimą pagrindžiančių įrodymų. Konstatavo, kad atsakovas pažeidė jam kaip bendrovės vadovui teisės aktuose numatytas pareigas – pareigą užtikrinti bendrovės apskaitos organizavimą pagal teisės aktų reikalavimus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 str., 12 str., 21 str.; Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 p.), pareigą juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir lojaliai (CK 2.87 str.), pareigą veikti bendrovės naudai (Akcinių bendrovių įstatymo 19 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas S. S. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinio netenkinti. Nurodo tokius argumentus.
1. Teismas netinkamai aiškino bei taikė CPK įtvirtintas įrodymų leistinumo, taip pat įrodymų vertinimo taisykles. Trečiasis asmuo A. M. ir akcininkas G. Z. niekada realiai nepadengė bendrovei savo asmeninių skolų 304 822,30 Lt sumai. Šių asmenų parodymai teismo posėdžio metu buvo prieštaringi.
2. Apeliantas bendrovės kasa savo pareigų ėjimo laikotarpiu nedisponavo, bendrovės vadovo pareigas ėjo vos mėnesį, t.y. nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2009 m. kovo 10 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Altusas“ iškėlimo ir bendrovės vadovo pareigas pradėjo eiti teismo paskirtas bankroto administratorius. Liudytojas A. J., buvęs UAB „Altusas“ bankroto administratorius, paaiškino, kad pradėjęs eiti BUAB „Altusas“ bankroto administratoriaus pareigas visą turtą perėmė iš A. M., G. Z. ir įmonės buhalterijos, o iš apelianto perėmė tik įmonės pažymėjimą ir antspaudą.
3. 2009 m. sausio 23 d., t.y. dieną, kai UAB Altusas“ gavo 304 822,30 Lt dydžio pinigines lėšas, bendrovės direktoriaus įgaliojimus turėjo A. M., jis kasos pajamų orderius Nr. ALT 0149 ir Nr. ALT0150 kaip bendrovės kasininkas/vadovas pasirašė, šias pinigines lėšas priėmė. Todėl būtent jis ir buvo atsakingas už tinkamą bendrovės kasos operacijų organizavimą teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas vadovo įgaliojimus gavo tik 2009 m. vasario 4 d., kai vadovo pasikeitimo faktas buvo įregistruotas Juridinių asmenų registre. Iki 2009 m. vasario 4 d. apeliantas neturėjo vadovo įgaliojimų, taigi neturėjo teisės bendrovės vardu pasirašyti jokių dokumentų, o jo pasirašyti dokumentai, kaip dokumentai pasirašyti įgaliojimų neturinčio asmens, negali sukelti jokių teisinių pasekmių.
4. Ieškovas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia vieninteliu rašytiniu įrodymu- kasos knyga 2009 m. sausio 31 d., kurioje yra apelianto parašas. Tačiau kasos knygos įrašais yra tik nurodoma, kokios ūkinės operacijos buvo atliekamos bendrovėje tam tikru laikotarpiu, bet nepatvirtina nei pinigų perdavimo apeliantui, nei piniginių lėšų realaus buvimo kasoje 2009 m. sausio 31 d.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Altusas“ atsiliepimu į apelianto skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus.
1. Apeliantas 2009 m. sausio 31 d. kaip įmonės vadovas ir kasininkas pasirašė UAB „Altusas“ kasos knygoje ir tokiu būdu savo parašu patvirtino, kad 2009 m. sausio 31 d. piniginių lėšų likutis UAB „Altusas“ kasoje buvo 322 620,40 Lt.
2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų piniginių lėšų 322 620,40 Lt sumai buvimo įmonės kasoje faktą.
3. Apeliantas 2009 sausio 23 d., t.y. penktadienį buvo paskirtas UAB „Altusas“ direktoriumi, o sausio 26 d., t.y. pirmadienį faktiškai pradėjo eiti pareigas, sekančią dieną pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui apie apelianto socialinio draudimo pradžią. Taigi, apeliantas vadovo pareigas pradėjo eiti nuo jo išrinkimo bendrovės vadovu dienos (2009 m. sausio 23 d.), o ne nuo bendrovės vadovo pasikeitimo fakto įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos.
4. Apeliantas, būdamas vadovu, neužtikrino, kad bendrovės buhalterinė apskaita būtų organizuota pagal teisės aktų reikalavimus, kasoje buvusių grynųjų pinigų (304 822,30 Lt) panaudojimas nebuvo pateisintas jokiais bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, dėl ko darytina išvada, jog bendrovės pinigai buvo panaudoti ne bendrovės veikloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad nuo 2007 m. lapkričio 20 d. iki 2009 m. sausio 23 d. UAB „Altusas“ direktoriumi buvo A. M.. Pagal kasos pajamų orderius Nr. ALT0149 ir Nr. ALT0150 2009 m. sausio 23 d. A. M. įnešė į įmonės kasą 264 456,02 Lt, o iš įmonės akcininko G. Z. priėmė 40 366,28 Lt. Nuo 2009 m. sausio 23 d. UAB „Altusas“ direktoriumi tapo apeliantas, faktiškai šias pareigas jis pradėjo eiti nuo 2009 m. sausio 26 d. Apeliantas Juridinių asmenų registre UAB „Altusas“ direktoriumi ir akcininku nurodomas nuo 2009 m. vasario 4 d. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi UAB „Altusas“ iškelta bankroto byla. Byloje sprendžiamas apelianto kaip juridinio asmens vadovo atsakomybės klausimas, praradus UAB „Altusas“ turtą, t.y. minėtas pinigines lėšas 304 822,30 Lt sumai, dėl ko įmonei padaryta žala ir sumažėjo bendrovės kreditorių galimybė gauti didesnę dalį jų reikalavimų patenkinimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas(atsakovas) su tokiu sprendimu nesutinka.
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė taikoma tik nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246-6.249 str.). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Taigi, pirmąsias tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį įrodinėti turi pareigą ieškovas, o atsakovas turi teisę teikti atsikirtimus ir įrodinėti priešingai (CPK 178 str.), tuo tarpu kaltės nustatymo aspektu – priešingai.
Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus neva jis įmonės vadovo įgaliojimus įgijo tik 2009 m. vasario 4 d., t.y. nuo momento, kai bendrovės vadovo pasikeitimo faktas įregistruotas Juridinių asmenų registre, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šio fakto išviešinimas viešame registre nebūtinai turi sutapti su faktinio darbo pradžia (CK 2.66 str. 3 d.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apelianto kaip juridinio asmens vadovo atsakomybės klausimas apskritai nėra susijęs su juridinio asmens atstovavimu santykiuose su trečiaisiais asmenims. Be to, apeliantas UAB „Altusas“ vadovu Juridinių asmenų registre įregistruotas ir nurodant, jog jis į šias pareigas buvo paskirtas 2009 m. sausio 23 d. (t. 1, b. l. 16), o iš bylos duomenų matyti, kad ir faktiškai, nepaisant to, kad apeliantas teigė po 2009 m. sausio 23 d. buvęs Kaune ir įmonės veikloje nedalyvavęs (t. 1, b.l. 78), vykdė įmonės vadovo funkcijas - jau nuo 2009 m. sausio 26 d. atsiskaitinėjo su įmonės darbuotojais bei vykdė kitas pinigines operacijas, ką patvirtina jo parašai kasos išlaidų orderiuose (t. 1, b.l. 156-159), kasos knygoje (t. 1, b.l. 12). Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, todėl nuo pat tapimo įmonės vadovu momento apeliantas turėjo elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Faktiškai pradėjęs dirbti jis privalėjo tinkamai atlikti visas jam įstatymu deleguotas pareigas, t.y. dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, o šias pareigas pažeidęs turėtų atsakyti įstatymų nustatyta tvarka nepaisant to, kad Juridinių asmenų registre padaryti įrašai dėl jo paskyrimo vadovu.
Apeliantas savo poziciją tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde grindžia tuo, kad trečiasis asmuo A. M. ir akcininkas G. Z. bendrovei savo asmeninių skolų 304 822,30 Lt sumai niekada realiai nepadengė, o apeliantui pradedant dirbti tokia suma jam nebuvo perduota, taigi, apeliantas neturėjęs galimybių disponuoti lėšomis ir negalėjęs padaryti žalos. Teisėjų kolegija faktinių bylos aplinkybių kontekste neturi pakankamo pagrindo visiškai sutikti su apeliantu, kita vertus, negalima visiškai sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Atsižvelgiant į apelianto reikštų atsikirtimų turinį, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingos yra dvi aplinkybių grupės. Pirma, ar yra pagrindas pripažinti, kad pagal 2009 m. sausio 23 d. kasos pajamų orderius Nr. ALT0149 ir Nr. ALT0150 (t. 1, b.l. 10, 11) pinigai realiai buvo įnešti į įmonės kasą, t.y. ar finansinės operacijos pagal šiuos orderius realiai vyko. Akivaizdu, kad paneigus pinigų įnešimo į įmonės kasą faktą, t.y. įrodžius, jog buvo neįnešti, jie negalėjo būti perduoti apeliantui ir šio atsakomybė nekiltų jau vien dėl to, kad realiai žala nebūtų padaryta apskritai. Tuo tarpu esant apskaitos dokumentams apie įvykusias operacijas ir nepaneigus pinigų įnešimo į įmonės kasą fakto, reikšminga yra antra aplinkybių grupė – ar pinigai iš tikrųjų buvo įmonės kasoje keičiantis įmonės vadovams, o jei ne – kas, t.y. asmuo, jų neperdavęs, ar asmuo, jų neperėmęs, ar abu yra atsakingi už tai, kad pinigų nebėra. Taigi, ieškovas turėtų įrodyti, kad žala įmonei padaryta, kitaip tariant, pinigai pagal minėtus orderius buvo įnešti, bet prarasti, o apeliantas savo atsikirtimais gali dėl šios aplinkybės teikti priešingus įrodymus. Jei ieškovas pinigų įnešimą įrodo, apeliantas turėtų paneigti savo kaltės prezumpciją, o ieškovas gali teikti argumentus ir įrodymus, paneigiančius apelianto versiją šiuo aspektu.
Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrindžiamos apskaitos dokumentais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „ Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau-Taisyklės) 3, 10 punktus pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Taigi, kasos pajamų orderis yra tinkamas finansinės apskaitos dokumentas, patvirtinantis atliktą finansinę operaciją. Nagrinėjamu atveju kasos pajamų orderiai yra įtraukti ir į kasos knygą (t. 1, b.l. 12). Sutiktina su apeliantu, kad įrašai šioje knygoje yra išvestinis įrodymas apie įvykusias operacijas, tačiau tai nereiškia, kad jis visiškai nereikšmingas ir nevertintinas, juo labiau, kai joje įrašus apie atliktas operacijas patvirtina ir nenuginčyti arba kitaip įrodymais nepaneigti pirminiai dokumentai, patvirtinantys tam tikrų sandorių faktą.
Apeliantas neigia pinigų įmokėjimo į įmonės kasą faktą, tvirtindamas, kad teismas rėmėsi prieštaringais suinteresuotų asmenų A. M. ir G. Z. žodiniais paaiškinimais teismo posėdžių metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo visiškai atmesti apelianto argumentus, susijusius su apeliaciniame skunde nurodomų tam tikrų prieštaravimų egzistavimu šių asmenų paaiškinimuose apie faktines pinigų įnešimo aplinkybes: kur pinigai buvo padėti, kas buvo kabinete pinigų įnešimo metu, kas turėjo priėjimą prie pinigų seifo, kodėl nepasirašė pajamų orderių buhalterė ir pan. Todėl, vertinant vien tik šiuos prieštaravimus, o taip pat tai, kad pinigai įnešti faktiškai paskutinę A. M. darbo dieną, minėti du asmenys iškėlus įmonei bankroto bylą administratoriui perdavė kitą įmonės turtą, tam tikrų abejonių dėl pinigų realaus įnešimo gali kilti. Tačiau minėti paaiškinimų prieštaravimai ir šios abejonės savaime neįrodo, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo įnešti, o kitokių patikimų įrodymų, paneigiančių minėtais orderiais vykdytas operacijas, nėra pateikta, pats apeliantas pirmosios instancijos teismui nurodė tokių įrodymų pateikti negalįs, jie nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Tiesa, apeliantas kelia klausimą, kad minėti orderiai nėra pasirašyti įmonės finansininko. Tačiau ir ši aplinkybė per se nei patvirtina, nei paneigia pinigų įnešimo faktą: pirma, nepaneigtas įrodymais A. M. aiškinimas, kad jis galėjo ir atliko kasininko funkcijas; antra, finansinę operaciją patvirtinančio dokumento trūkumai savaime dar nereikštų, kad visais atvejais tokia operacija apskritai laikytina neatlikta, kaip ir priešingai – tinkamai įformintas dokumentas nebūtinai visais atvejais vienareikšmiškai patvirtina operacijos realų atlikimą, pavyzdžiui, jei priešingi įrodymai tai paneigia. Todėl, vertinant apelianto argumentus dėl minėtų asmenų paaiškinimų, operacijos įforminimo galimų trūkumų, daryti išvadą, kad minėti asmenys pinigų įmonei neperdavė, vis tik nebūtų pakankamo pagrindo. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Todėl nagrinėjamoje situacijoje visų pirma ne ieškovas ar kiti asmenys turėjo paneigti apelianto nurodytą aplinkybę, esą A. M. ir G. Z. neįmokėjo piniginių lėšų į įmonės kasą, o priešingai – apeliantas, tvirtindamas, kad šie asmenys šių mokėjimų neatliko, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tokį teiginį ir taip paneigiančius finansinių operacijų pagal kasos pajamų orderius atlikimo tikrumą. Šiame kontekste pastebėtina, kad vertinant dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų nuoseklumą ir paties apelianto paaiškinimai nėra nuoseklūs ir iš dalies prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams visų byloje esančių duomenų kontekste, pavyzdžiui, dėl to, kad jis įmonės veikla nesidomėjo ir jokių veiksmų neatliko, nors matyti, kad nuo 2009 m. sausio 26 d. pasirašinėjo kasos išlaidų orderius; dėl akcijų pirkimo sutarties sudarymo aplinkybių – apeliantas aiškino sutartį sudaręs pas notarą Kaune, tačiau negalėjo nurodyti net pas kokį notarą ir pan.
Tarp dalyvaujančių byloje asmenų nėra ginčo dėl to, kad pinigų perdavimo – priėmimo aktas, keičiantis vadovams, nebuvo surašytas. Dar daugiau, nė vienas iš jų netgi ir nenurodė, jog būtų tikrinęs kasoje esančius pinigus, taigi, nebuvo ir faktinio pinigų perdavimo-priėmimo ar netgi bandymo tai padaryti. Pažymėtina, kad nei buvęs vadovas perdavė, nei naujasis vadovas perėmė ir kitą turtą (jį vėliau perėmė tik bankroto administratorius). Iš kasos knygos matyti, jog 2009 m. sausio 23 – 30 d. d. iš įmonės kasos buvo vykdomi mokėjimai.
CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Vadovo atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu atsakomybė juridinio asmens valdymo organui kyla neatsižvelgiant į jo kaltės formą. Minėtos nuostatos iš esmės taikytinos tiek baigiančiam, tiek pradedančiam darbą vadovui, t.y. abu jie turi elgtis rūpestingai ir atidžiai įmonės atžvilgiu, be to, toks elgesys įmonės atžvilgiu kartu reikštų rūpestingumą bei atidumą ir savo pačių atžvilgiu – vienam iš jų tai leistų išvengti pretenzijų dėl to, kad neperdavė įmonės turto arba perdavė ne visą, kitam – kad nesiėmė priemonių perimti įmonės turto arba perėmė jį ne visą, ir tai sąlygojo turto praradimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-3-493/2012).
Apeliantas šioje byloje įrodinėjo, kad jis įmonę įsigijo siekdamas vystyti savo verslą (t. 1, b. l. 78). Toks jo aiškinimas suponuoja išvadą, jog tokius tikslus sau keliantis asmuo turėtų būti atidus ir netgi jau vien savo asmeniniais interesais dėti visas įmanomas pastangas, kad perimti visą įmonės turtą, juo labiau, kasoje esančius pinigus, beje, kurių perėmimas nesudarytų didesnių sunkumų nei laiko sąnaudų, nei kokiu nors kitu aspektu. Taigi, apeliantas, įsigydamas įmonę ir perėmęs vadovavimą, turėjo suvokti visas su tuo susijusias teises bei pareigas, be kita ko, ir tai, kad neperėmus iš buvusio įmonės vadovo viso įmonės turto, gali būti atsakingas ir už pasekmes, susijusias su įmonėje buvusio turto praradimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų domėjęsis perėmimu turto apskritai ir piniginių lėšų konkrečiai, nors, minėta, iš jo pasirašytų finansinių dokumentų, darbo laiko tabelio (t. 1, b.l. 58-59) matyti, kad bent jau nuo 2009 m. sausio 26 d. jis realiai dirbo įmonėje. Šiame kontekste pastebėtina, kad jo paties aiškinimas neva jis po 2009 m. sausio 23 d. apskritai nesidomėjo įmonės veikla bei jos turtu, tik dar labiau liudytų jo nenaudai rūpinimosi įmonės turtu aspektu. Kita vertus, bylos duomenys leidžia spręsti, kad tinkamu turto perdavimu naujajam vadovui faktiškai nesirūpino ir buvęs vadovas, nors jam, kaip atsakingam, tinkamai pareigas vykdančiam asmeniui jau turėjo būti žinoma dar ir tai, kad įmonė faktiškai jau yra nemoki ir jos finansiniai dokumentai bus tikrinami jei ne naujojo įmonės vadovo (akcininko), tai bent jau bankroto administratoriaus iškėlus bankroto bylą (pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Klaipėdos apygardos teismui pateiktas 2009 m. vasario 2 d., bankroto byla iškelta 2009 m. vasario 23 d., civilinė byla B2-38-513/2014).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto atsakomybės klausimą, iš esmės vadovavosi vien tuo faktu, kad kasos knygoje, kurioje nurodytas 322 620,40 Lt likutis, pasirašė apeliantas. Teismas šią aplinkybę vertino kaip neabejotiną faktą, patvirtinantį pinigų buvimą įmonės kasoje. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pinigų likučio nurodymas kasos knygoje pagal joje fiksuotas operacijas savaime negali būti suabsoliutinamas ir dar nereiškia visais atvejais realaus pinigų kiekio kasoje, nes jau minėta, kad kasos knyga yra tik išvestinis dokumentas, patvirtinantis įmonės ūkines – finansines operacijas įmonėje esančių pirminių apskaitos dokumentų pagrindu (Taisyklių 16 p.). Todėl nagrinėjamų aplinkybių kontekste ir apelianto parašas kasos knygoje savaime nebūtinai reiškia ir faktinį tokios sumos buvimą įmonės kasoje esančią sumą, jis neabejotinai patvirtina tik tai, kad toks pinigų likutis kasoje, remiantis fiksuotomis operacijomis, turėtų būti. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas ir dėl to, t.y. pamatęs tokius įrašus, turėjo domėtis, kur yra tokia didelė pinigų suma, o jei jos nėra kasoje - reikalauti ją perduoti, tačiau to nepadarė. Kita vertus, trečiasis asmuo taip pat turėjo būti tiek įmonės, tiek savo atžvilgiu suinteresuotas lėšas išsaugoti įmonei.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia apelianto kaip juridinio asmens vadovo atsakomybės CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui taikė civilinę atsakomybę, tačiau visgi nepagrįstai itin sureikšmino aplinkybę dėl kasos knygoje nurodyto lėšų likučio sumos, vertindamas šią sumą kaip perduotą faktinę kasoje, tačiau nepakankamai vertino jos (ne)perdavimo aplinkybes bei apelianto atsakomybės ribas. Tuo tarpu remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išvadai, jog žalos bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams atsiradimą lėmė ne vien tik apelianto kalti neteisėti veiksmąi ginčo turto tinkamai neperėmus, nepatikrinus ir neišsaugojus, tačiau ir buvusio įmonės vadovo pareigos užtikrinti perduotino įmonės turto saugumą pažeidimas.
Todėl įvertinus ir trečiojo asmens, kuriam ieškinys nepareikštas, veiksmus, kurie taip pat prisidėjo prie žalos ieškovui atsiradimo, yra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą ir, ieškinį tenkinant iš dalies, sumažinti iš apelianto priteistiną nuostolių atlyginimo sumą iki 120 000 Lt dydžio (CPK 326 str. 1 d. 3p., 329 str. 1 d.). Nustatydama apelianto atlygintinos žalos dydį, teisėjų kolegija įvertina tai, kad išsaugoti perduotinas kasoje esančias lėšas, visų pirma yra asmens, kurio žinioje jos buvo, pareiga.
Iš dalies tenkinant apeliacinį skundą ir dėl to keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas atlygintino žyminio mokesčio dydis (CPK 93 str. 4 d.), kuris nuo priteistinos 120 000 Lt dydžio sumos sudaro 3 400 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi.
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ iš atsakovo S. S. 120 000 Lt žalai atlyginti.
Priteisti iš atsakovo S. S. 3 400 Lt žyminio mokesčio valstybei.“