Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų ieškovo J. B. , atsakovių A. B. ir I. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2400-798/2012 pagal ieškovų J. B. ir V. G. ieškinį atsakovėms A. B. ir I. B. dėl avanso ir priemokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

J. B. ir V. G. bei S. B. (mirusi, palikimą priėmė A. B. ir V. B. ), K. B. (miręs, palikimą priėmė A. B. ir I. B. ) ir V. B. 2004 m. gegužės 8 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl trijų kambarių 95,35 kv. m. ploto buto, esančio duomenys neskelbtini, pirkimo-pardavimo, pagal kurią pirkėjai sumokėjo 36 000 Lt avansą. J. B. ir S. B. , V. B. bei K. B. 2004 m. gegužės 18 d. pasirašė mainų sutartį Nr. GŠ-4959, pagal kurią pardavėjai jiems priklausantį butą duomenys neskelbtini, išmainė į pirkėjui priklausiusį 55,62 kv. m. ploto butą duomenys neskelbtini. J. B. ir V. C. 2004 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2907 butą duomenys neskelbtini pardavė V. M. už 310 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantų J. B. , I. B. , A. B. apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Dėl ieškinio senaties

Ieškovai J. B. ir V. G. šioje byloje 2008-04-28 pateikė ieškinį dėl 36 000 Lt avanso, sumokėto pagal preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį ir 200 000 Lt priemokos pagal mainų sutartį priteisimo. Taigi ieškovai savo reikalavimus iš esmės grindė paminėtų įsiteisėjusių teismų sprendimų sukeltomis teisinėmis pasekmėmis ir siekė realizuoti savo teises, kurių pažeidimo faktas, akivaizdu, paaiškėjo tik priėmus paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartį. Atsižvelgdama į išdėstytas faktines bylos aplinkybes, taip pat į prieš tai nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliančių teiginius, jog teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškovų ieškinį atmesti (CPK 185 str.).

Dėl 36 000 Lt avanso pagal preliminariąją sutartį priteisimo

Apeliantės I. B. ir A. B. taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti 36 000 Lt avansą pagal preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį ir teigia, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovai šiuos pinigus būtų perdavę S. B. , V. B. , kurie sutarties sudarymo metu sirgo psichinėmis ligomis ir negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Be to, apeliančių teigimu, K. B. neigė gavęs šiuos pinigus. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais (CPK 185 str.).

Kaip minėta, notariškai patvirtinta 2004 m. gegužės 8 d. preliminariąja sutartimi dėl buto pirkimo-pardavimo šalys įsipareigojo iki 2004-05-15 sudaryti bei pasirašyti pagrindinę sutartį dėl trijų kambarių buto pirkimo-pardavimo. Šalys susitarė, kad buto 206 000 Lt kaina sumokama dalimis tokia tvarka ir terminais: 36 000 Lt sumokama šios sutarties sudarymo metu grynais pinigais, o 170 000 Lt – iki buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, t. y. prieš buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą, kai pardavėjai pateiks notarui visus reikiamus dokumentus buto pardavimui (2.1, 2.2.2 p.). Šios sutarties 2.2.1 punktu šalys patvirtino, kad pirkėjai J. B. ir V. G. 36 000 Lt sumokėjo lygiomis dalimis grynais pinigais, o pardavėjai juos gavo iš pirkėjų prieš sudarant ir pasirašant preliminariąją sutartį tokia tvarka: S. B. – 22 680 Lt, V. B. – 6 660 Lt, K. B. – 6 660 Lt, šalys viena kitai pretenzijų neturi.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalį pripažįstama, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Notaro patvirtintuose dokumente nurodyti faktai yra preziumuojami pagal Notariato įstatymą ir jei yra nepaneigti bendra tvarka, jų nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 4 p.). Taigi, notariškai patvirtinta sutartimi yra nustatytas faktas, jog ieškovai (pirkėjai) visiškai ir tinkamai atsiskaitė pagal šią sutartį ir sumokėjo joje nurodytą 36 000 Lt avansą. Tuo tarpu apeliantės, nesutikdamos su paminėtos sutarties sąlyga dėl pinigų sumokėjimo, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto instancijos teismas, nepateikė jokių notaro patvirtinto pinigų perdavimo faktą paneigiančių įrodymų, nors šalys pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą privalo įrodyti nurodomas aplinkybes (CPK 12, 178 str.). Apeliantės nurodo, jog S. B. ir V. B. , 2004-05-08 pasirašę minėtą preliminariąją sutartį, sirgo psichinėmis ligomis ir negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tačiau kaip minėta, šie asmenys neveiksniais pripažinti tik Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. sprendimu. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė teismas, byloje nėra duomenų, kad preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis būtų ginčijama ar pripažinta negaliojančia įstatymų nustatyta tvarka, ji galioja pilna apimtimi, todėl joje nurodyti faktai yra preziumuojami kaip nustatyti ir neįrodinėjami. Tuo tarpu apeliantės, teigdamos, jog minėtą sutartį pasirašęs K. B. neigė gavęs sutartyje nustatytą avansą, taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Priešingai, kaip matyti iš prijungtos civilinės bylos dėl butų mainų sutarties pripažinimo negaliojančia duomenų, savo 2004-06-11 atsiliepime K. B. neginčijo pinigų gavimo fakto pagal preliminariąją sutartį (civilinė byla Nr. 2-938-39/2006, 1 t. b. l. 35).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad 36 000 Lt avansas pagal preliminariąją sutartį buvo sumokėtas, o apeliantės nepaneigė šios teismo išvados pagrįstumo (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl 200 000 Lt priemokos pagal pakvitavimą priteisimo

Apeliantas J. B. nesutinka su teismo sprendimu atmesti kaip nepagrįstą jo ieškininį reikalavimą dėl 200 000 Lt priemokos pagal 2004-05-18 butų mainų sutartį priteisimo, grindžiamą 2004-05-18 pakvitavimu.

Kaip žinoma, pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus bylos nagrinėjimo ribas teisme apibrėžia pateikto ieškinio ribos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra apie tai pasisakyta nurodant, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008 ir kt.). Būtent ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas, užtikrinti visišką ginčo išsprendimą ir byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir teisės į teisingą teismą įgyvendinimą (CPK 12 str., 13 str., 17 str., 42 str. 1 d.). Taigi teismai, nagrinėdami bylas bei priimdami procesinius sprendimus, privalo laikytis pareikšto ieškinio ir/ar priešieškinio ribų (CPK 135 str.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovai J. B. ir V. G. ieškininį reikalavimą priteisti 200 000 Lt priemoką grindė K. B. pasirašytu 2004-05-18 pakvitavimu. Cituojant ieškovus, šiame pakvitavime yra konkrečiai nurodyta priemokos paskirtis – kompensuoti mainomo turto verčių skirtumą pagal 2004-05-18 mainų sutartį. Anot ieškovų, nepaisant to, kad mainų sutartyje priemoka nenurodyta ir Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai sprendė, jog mainai atlikti be priemokos, tai nepaneigia pinigų sumokėjimo K. B. fakto ir jų paskirties, todėl pripažinus mainų sutartį negaliojančia ir taikius restituciją, K. B. sumokėta priemoka turi būti grąžinta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas minėtu 2006 m. spalio 19 d. sprendimu 2004-05-18 mainų sutartį pripažino negaliojančia, o taikydamas restituciją natūra ir nurodydamas, kad butas, esantis duomenys neskelbtini grąžinamas S. ir V. B. , K. B. nuosavybėn, butas duomenys neskelbtini grąžinamas J. B. , atmetė kaip nepagrįstus J. B. argumentus bei reikalavimą dėl 200 000 Lt priemokos priteisimo. Sprendime pasisakydamas dėl restitucijos taikymo ir atmesdamas kaip nepagrįstus J. B. teiginius, jog turint omenyje jo K. B. sumokėtą 200 000 Lt priemoką, butų mainai buvo lygiaverčiai, – kaip jau minėta, remdamasis notariškai patvirtintos mainų sutarties 5 punktu, konstatavo, kad mainai buvo atlikti be priemokos, be to, nurodė, jog byloje nepateikta įrodymų, kad vykdant minimą sutartį, šie pinigai būtų buvę perduoti. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. vasario 5 d. nutartyje, tikrindamas šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendė, kad paminėtos teismo išvados dėl restitucijos taikymo yra pagrįstos.

Taigi teisėjų kolegija, remdamasi ieškininiame pareiškime suformuluota ieškovų pozicija, t. y. ieškinio dalyku ir pagrindu, sprendžia, jog nagrinėjamas ieškininis reikalavimas kildinamas iš restitucijos, taikytos pripažinus mainų sutartį negaliojančia, teisinių santykių, ir iš esmės yra reiškiamas pakartotinai – dėl teismų sprendimais jau išnagrinėto klausimo (CPK 279 str. 4 d.). Tiesa, pirmosios instancijos teismas, iš esmės pakartotinai išnagrinėjęs minimos mainų sutarties nuostatas, kuriose šalys susitarė, jog ginčo turtą maino be priemokų, taip pat šalių statusą apibūdinančias aplinkybes – pasisakė, kad reikalavimas priteisti priemoką pagal 2004-05-18 pakvitavimą vertintinas kaip reikalavimas, kylantis iš paskolinių teisinių santykių. Tačiau visų pirma tokiu pagrindu ieškinys nebuvo pareikštas, antra, nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų, o jo turinys nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog byloje yra viešasis interesas, suteikiantis teisę teismui būti aktyviam ir peržengti ieškinio ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012 ir kt.).

Kaip žinoma, teismo sprendimo res judicata galia reiškia, jog sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o tokiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo metu, byla nutraukiama (CPK 279 str. 4 d., 293 str. 3 p.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš naujo nagrinėti reikalavimų, susijusių su restitucijos taikymu, pagrįstumo, todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir byla nutrauktina (CPK 302 str., 293 str. 3 p.).

Dėl absoliutaus teismo spendimo negaliojimo pagrindo

Kaip minėta, apeliantas J. B. atsiliepime į atsakovių skundą taip pat nurodo, jog skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nes anot jo, teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų – tai yra jo sutuoktinės V. C. . Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nagrinėjamu atveju nustatyti tokį absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 185 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformuotoje praktikoje yra pasisakęs, kad nusprendimas dėl trečiojo asmens teisių ir pareigų yra suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011, 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtrauktos į procesą jo sutuoktinės V. C. teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas jai sukėlė (CPK 178 str.).

Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad pagal bendrąją taisyklę įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 3.92 straipsnio 1 dalį turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru susitarimu. Pagal to paties straipsnio antrosios dalies 4 punktą kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai vienas iš sutuoktinių pareiškia ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas be pagrindo teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas pažeidė jo sutuoktinės interesus. Pažymėtina, jog apeliantas, pats nagrinėjamoje byloje pareiškęs ieškinį dėl jų bendrosios jungtinės nuosavybes teise valdomų lėšų priteisimo, t. y. dėl jų bendro turto gynimo, ir teigdamas, jog skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto pagrindo, yra ne tik neteisus, bet ir nesąžiningas (CPK 42 str., 185 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovų J. B. ir V. G. ieškinį ir priteisdamas 36 000 Lt avansą šioje dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliančių A. B. ir I. B. apeliacinis skundas atmetamas. Tačiau teismas suklydo nepritaikęs CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatų ieškovo J. B. reikalavimui priteisti 200 000 Lt, todėl jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas dalyje, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti 200 000 Lt priemoką, naikintinas ir byla šioje dalyje nutraukiama (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovo J. B. ieškinio dalis dėl 200 000 Lt priemokos priteisimo iš atsakovių A. B. ir I. B. atmesta ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.