Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Itrega auto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5024-464/2012 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Itrega auto“ ieškinį atsakovams A. Š., A. V., R. M. ir M. M. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškinyje buvo nurodytos faktinės aplinkybės, kad įmonės savininku tapo asmuo – A. B., kurio niekas niekada nėra matęs ir negalėjo rasti nei jo, nei įmonės. Apelianto teigimu, tai lemia atsakovų veiksmų nesąžiningumą ir yra akivaizdus tikslas atsikratyti įmonės, kuri buvo palikta su visomis skolomis. Iš finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2008 m. įmonė buvo nemoki, o atsakovams nustojus būti jos akcininkais ir vadovais, jokia veikla nebebuvo vykdoma, kreditoriai įmonės rasti negalėjo, įsiskolinimai didėjo. Taigi, įmonė valdė turtą ir turėjo didelių įsiskolinimų, tuo tarpu atsakovai nesiėmė jokių veiksmų skolų padengimui, o perleido visas akcijas A. B., kurio niekas negalėjo rasti. Ieškinyje faktai yra išdėstyti aiškiai, konkrečiai ir betarpiškai ryšium su bylos esminėmis aplinkybėmis: atsakovai neveikimu (nesirūpinimu verslu), t.y. nedengdami įsiskolinimų, padarė kreditoriams turtinę žalą.Skundžiamame sprendime apsiribota tik vieno elemento įvertinimu, t.y. ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalies nuostatų taikymu (pareigos inicijuoti bankroto bylą), tačiau ieškinys iš esmės pareikštas pagal CK 2.50 straipsnio nuostatas, lemiančias subsidiarios atsakomybės įmonės akcininkams atsiradimą, o pareiga inicijuoti bankroto bylą gali būti tik vienu iš bylos nagrinėjimo elementų, bet ne pagrindiniu. Apeliantas pažymi, kad į teismą kreipėsi dėl nesąžiningo buvusių įmonės akcininkų elgesio, būtent akcijų perleidimo ir įmonės palikimo likimo valiai. Tuo išvengta mokėti įsiskolinimus kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai bankroto byloje yra patvirtinti 678 717,84 Lt sumai.Skundžiamame sprendime nėra nei vieno motyvo ir/ar argumento, kuriuo būtų vertinamas akcininkų elgesys (veikimas, neveikimas) pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant juridinio asmens dalyvio (ne)sąžiningus veiksmus. Apelianto teigimu, pagal byloje esančius įrodymus yra akivaizdus sąmoningas ir tyčinis atsakovų elgesys, nukreiptas į turtinės žalos kreditoriams padarymą. Skundžiamame sprendime neatliktas joks teisinis ir faktinis vertinimas pagal ieškinio teisinį ir faktinį pagrindą, t.y. CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepasisakyta dėl byloje esančių įrodymų ir jais nustatytų ir neginčijamų aplinkybių. Todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinyje faktinis pagrindas nėra aiškiai įvardintas, nors iš ieškinio turinio galima suprasti, kad reikalavimas kildinamas už teisinės pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą neatlikimą. Tačiau teismo posėdžio metu apelianto atstovas nurodė, kad ieškinys pareikštas ne dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą neatlikimą, o dėl to, kad atsakovai parduodami savo akcijas A. B. siekė išvengti turtinės atsakomybės už įmonės prievoles. Įstatymai nedraudžia esant įmonės nemokumui sudarinėti įmonės pardavimo sandorį. Apeliantas nenurodė nei vieno neteisėto veikimo ar neveikimo, kuriais atsakovas R. M. būtų padaręs įmonei žalą. Nenurodė tarp atsiradusios žalos ir R. M. veikimo (neveikimo) priežastinio ryšio bei jo kaltės.Apeliantas nurodė kasacinio teismo nutartis, neįvardindamas, kokius įstatymo reikalavimus R. M. pažeidė ir ar galėjo ką nors įtakoti turėdamas 210 akcijų.Teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas nesutinka, kad jo veiksmai buvo nesąžiningi. Nurodo, kad jis neturėjo tikslo įmonės atsikratyti nepaisant to, kad ji buvo skolinga kreditoriams. Kaip buvęs akcininkas ir daugiau kaip darbuotojas, jokių neteisėtų ir tyčinių veiksmų įmonės skolų atsiradimui nedarė. A. Š. pasiūlius parduoti įmonės akcijas, jis net nesusimąstydamas su tuo sutiko. Byloje nėra jokių konkrečių faktinių įrodymų, įrodančių A. V. padarytą įmonei žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad atsakovai, 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsigiję UAB „Itrega auto“ akcijas, tapo apelianto akcininkais bei, išskyrus R. M., neilgais laikotarpiais buvo ir apelianto vadovais (b.l. 18-25, 30). Atsakovai 2009 m. birželio 10 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi akcijas perleido A. B. (b.l. 69-70). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi apeliantui iškelta bankroto byla (b.l. 10-11). Apeliantas reikalavimą atlyginti įmonei bei jos kreditoriams padarytą turtinę žalą grindžia tuo, kad atsakovai nesiėmė jokių veiksmų, kad atsiskaitytų su kreditoriais, bet perleido įmonės akcijas asmeniui, kurio nebuvo galima surasti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Tiek iš ieškinio faktinio pagrindo, tiek iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas reikalavimą atlyginti turtinę žalą grindžia neteisėtais akcininkų veiksmais. Nors ieškinyje ir nurodyta teisės norma, reglamentuojanti įmonės vadovų bei akcininkų pareigą laiku inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d., 4 d.), tačiau apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad ieškinys pareikštas ne dėl to, jog atsakovai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (b.l. 114). Be to, ir apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad ieškinys iš esmės pareikštas pagal CK 2.50 straipsnio nuostatas, o pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas yra tik vienas iš bylos nagrinėjimo elementų. Taigi, byloje visų pirma nagrinėtina, ar yra pagrindas BUAB „Itrega auto“ buvusių akcininkų atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę dėl jų (ne)veikimo kitais nei pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu apelianto nurodomais aspektais.

CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi, atsakovų kaip buvusių įmonės akcininkų civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 str. - 6.249 str.).

Kaip minėta, apeliantas prašė priteisti įmonei bei jos kreditoriams padarytą turtinę žalą iš buvusių BUAB „Itrega auto“ akcininkų (atsakovų) dėl to, kad įmonei turint. didelių įsiskolinimų kreditoriams, nebuvo imtasi jokių veiksmų skoloms padengti, o akcijos perleistos A. B., kurio neįmanoma rasti, t.y. apelianto teigimu, atsakovai atsikratė įmonės, ją palikdami likimo valiai.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009). Taigi, bankrutuojanti įmonė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010). Kartu teisminėje praktikoje pripažįstama ir tai, jog bankrutuojančios įmonės inicijuojamas ginčas susijęs tiek su pačios įmonės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010). Tačiau teismo aktyvumas negali būti absoliutinamas iki tokio lygmens, kad administratorius iš esmės būtų atleidžiamas nuo savo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos, nes nei CPK, nei kitos normos šiuo aspektu privilegijų administratoriui nesuteikia. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismo pareiga būti aktyviam negali būti aiškinama taip, kad šią (įrodinėjimo) pareigą už ieškovą, šiam iš esmės remiantis abstrakčiais teiginiais bei nepateikus duomenų, iš kurių vis tik būtų galima daryti tam tikras išvadas dėl konkrečiais neteisėtais veiksmais žalos padarymo ir jos dydžio, vykdytų vien teismas.

Šioje byloje apeliantas ir teigia, kad atsakovai nesiimdami jokių veiksmų įmonės skolų padengimui, o perleisdami visas savo akcijas A. B., padarė įmonės kreditoriams žalą, tačiau šios aplinkybės laikytinos neįrodytomis (CPK 178 str., 185 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien įmonės (jos akcijų) pardavimo fakto nepakanka nei patvirtinti priežastinį ryšį su žalos atsiradimu, nei juridinio asmens dalyvių veiksmų neteisėtumą, nes įmonės pardavimo sandorių sudarinėti net ir esant (arba tik gresiant) įmonės nemokumui įstatymai nedraudžia. Apeliantas nurodo tik bendro pobūdžio įrodymais nepagrįstus teiginius, jog atsakovai nesirūpino verslu, kreditorių reikalavimų patenkinimu bei perleido akcijas. Tačiau apeliantas nenurodė, kokie būtent atsakovų kaip įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų konkretūs sprendimai dėl įmonės turto, įsipareigojimų vykdymo ir pan., iš esmės apsunkinę įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, lėmė žalos kilimą. Juolab, kad apeliantas pats pirmosios instancijos teismui nurodė, kad įmonė turėjo didelių skolų ir iki 2008 metų, t.y. dar iki atsakovams įsigijant įmonės akcijas, o bankrotas buvo neišvengiamas ir nepardavus akcijų (b.l. 113). Vien įmonės akcijų pardavimo faktas per se negalėtų sukelti įmonei žalos. Pažymėtina, kad akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina (Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 2 d.), o pagal CK 2.50 straipsnio 2 dalį juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyviai subsidiariai gali atsakyti pagal juridinio asmens prievoles, jei juridinis asmuo negali jų įvykdyti ir tokią situaciją sąlygoja būtent nesąžiningi dalyvių veiksmai. Taigi, net ir konstatavus dalyvių kokių nors veiksmų nesąžiningumą bendrąja prasme, tai per se dar nelemia jų atsakomybės, nes ji gali kilti tik tuo atveju jei šie veiksmai yra priežastiniame ryšyje su juridinio asmens negalėjimu įvykdyti savo prievoles. Iš esmės tokias pat išvadas dėl apelianto ieškinyje nurodytų aplinkybių buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu apeliantas, jau ir žinodamas skundžiamo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde iš esmės naujų argumentų bei įrodymų nepateikė. Pastebėtina, kad iš byloje esančio įmonės balanso už 2008 metus matyti, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 022 772 Lt, o bankroto byloje patvirtinti mažesni kreditoriniai reikalavimai (678 717,84 Lt sumai) (b.l. 2-3).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išsamiau dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nepasisakė dėl to, kad pats apeliantas teismo posėdžio metu iš esmės paneigė šią neteisėto elgesio kaip ieškinio pagrindo prielaidą. Minėta, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas yra tik vienas iš bylos nagrinėjimo elementų. Tačiau bet kuriuo atveju pažymėtina, kad apeliantas, nurodęs bendrą per visą įmonės veiklos laikotarpį susidariusią kreditorinių reikalavimų sumą, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde ne tik neteikė įrodymų, bet ir nenurodė, kokia žala įmonei/kreditoriams atsirado dėl šios pareigos pažeidimo, t.y. kokia apimtimi padidėjo (jei iš viso padidėjo) įmonės buvę neįvykdyti įsipareigojimai ar buvo prisiimti nauji įsipareigojimai kilus tokiai pareigai. Tuo tarpu nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad įmonės vadovams galėtų būti perkelta pareiga atlyginti visų kreditorių visus reikalavimus, kilusius iki minėtos pareigos pažeidimo. Todėl nepateikus tokių įrodymų, nėra pagrindo pripažinti ne tik viso, bet ir dalies reikalavimo pagrįstumą (CPK 178 str.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įmonės vadovais yra buvę trys iš atsakovų, kiekvienas jų vadovais buvo tik santykinai neilgą laiką (po to dvejus metus iki bankroto bylos iškėlimo vieninteliu akcininku ir vadovu buvo A. B.) ir kiekvieno atsakomybė dėl žalos (jei ji buvo padaryta), atsiradusios nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylą, turėtų būti įrodinėjama individualizuotai.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog dėl nesąžiningo atsakovų neveikimo ar netinkamo veikimo įmonė prarado tam tikrą turtą ar kitaip įmonės turtas būtų sumažėjęs arba kreditoriams, prisiimant naujus įsipareigojimus jau esant pareigai inicijuoti bankroto bylą, būtų padaryta žala (CPK 178 str., 185 str.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.