Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-134-258/2013 pagal ieškovės UAB „Tomega“ ieškinio pareiškimą atsakovams A. H., T. R., D. (R.) Š., A. M., A. V. ir R. P. dėl 240 453,04 Lt žalos atlyginimo, kuria nebuvo patenkintas atsakovo R. P. prašymas dėl įpareigojimo UAB „Tomega“ sumokėti žyminį mokestį už ieškinį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo R. P. prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo civilinėje byloje pagal UAB „Tomega“ ieškinio pareiškimą atsakovams A. H., T. R., D. (R.) Š., A. M., A. V. ir R. P. dėl 240 453,04 Lt žalos atlyginimo nepatenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis“, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartimi UAB „Degrita“ buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas P. B.. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 13 d. nutartimi buvo patvirtinti bankrutuojančios UAB „Degrita“ kreditorių reikalavimai. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutartimi UAB „Degrita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu patvirtino likusius nepatenkintus bankrutavusios UAB „Degrita“ kreditorinių reikalavimus bendrai 240 453,04 Lt sumai; pripažino, kad bankrutavusios UAB „Degrita“ veikla pasibaigė, ir pavedė administratoriui P. B. atlikti veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 nutartimi ieškovę BUAB „Degrita“, kurios patikslintas 2012 m. spalio 25 d. ieškinys buvo priimtas, pakeitė ieškove UAB „Tomega“, nes BUAB „Degrita“ 2012 m. lapkričio 19 d. pardavė, o UAB „Tomega“ nupirko visas reikalavimo teises civilinėje byloje pagal BUAB „Degrita“ patikslintą ieškinį atsakovams. UAB „Tomega“ buvo trečiosios eilės kreditorius BUAB „Degrita“ bankroto byloje.

Atsakovas teigia, kad ieškovė UAB „Tomega“ nėra bankrutuojanti bendrovė, todėl ji įpareigotina sumokėti 5 809 Lt žyminį mokestį už ieškinį dėl 240 453,04 Lt žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas ieškinys ar apeliacinis skundas apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant ieškinį, apeliacinį skundą ir pan.). Priešingu atveju, ieškinys ar apeliacinis skundas nėra priimamas ir pareikalaujama, kad šis trūkumas būtų ištaisytas. Žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš civilinės bylos iškėlimo ar apeliacinio skundo priėmimo teisme sąlygų. CPK 83 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada atsižvelgiant į civilinėje byloje vykstančio materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Kaip vienas iš tokių atvejų yra numatytas ieškovų ir turtinius reikalavimus pareiškiančių asmenų atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 str. 1 d. 9 p.). Įstatymų leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu reguliavimu siekė, kad ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto byloje pareiškiantys asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200/2006; 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012).

Taigi apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinęs tai, kad: patikslintą ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams buvo pareiškusi BUAB „Degrita“, kuri pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, nuo žyminio mokesčio buvo atleista; UAB „Tomega“ nusipirko visas BUAB „Degrita“ reikalavimo teises ir į jau pradėtos bylos procesą su visomis procesinėmis teisėmis įstojo kaip bankrutavusios bendrovės teisių perėmėja, o pagal CPK 48 straipsnio 2 dalį, teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas; BUAB „Degrita“ reikalavimo teisę pardavė 2012 m. lapkričio 19 d.; pasibaigusia ji pripažinta 2013 m. vasario 15 d.; UAB „Tomega“ yra vienas iš BUAB „Degrita“ kreditorių, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl įpareigojimo UAB „Tomega“ sumokėti žyminį mokestį. Tai, kad paduotas ieškinys buvo nagrinėjamas ne įmonės bankroto byloje, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė, kaip bankrutavusios bendrovės teisių perėmėja, turi mokėti žyminį mokestį už tokio reikalavimo nagrinėjimą ir pagal įstatymą nėra atleista nuo šio mokesčio sumokėjimo. Kaip teisingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, ieškinyje keliamas reikalavimas dėl BUAB „Degrita“ vadovų ir akcininkų atsakomybės įmonės bankroto byloje.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.