Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-213-730/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-03-14
Bylos Nr.: e2A-213-730/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-10-3-00369-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė
Ieškovas: L. I.
Atsakovas: R. L., G. P., J. V. A.

Kategorijos

3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
2.4.4.1Servitutas
2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
2.1.3.4Žemės sklypai ir kiti ištekliai

Civilinė byla Nr. e2A-213-730/2024Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00369-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 2.4.4.1; 2.6.9.2; 2.1.3.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų G. P., R. L., J. V. A. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. I. patikslintą ieškinį atsakovams R. L., G. P., J. V. A. dėl naudojimosi kiemo aikštele tvarkos nustatymo, nepagrįsto praturtėjimo, atlygintinio servituto nustatymo, įpareigojimo atlyginti žemės mokestį ir pagal atsakovų R. L., G. P., J. V. A. priešieškinius dėl neatlygintino servituto nustatymo, išlaidų apmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) priteisti ieškovei iš atsakovės J. V. A. 4 320 Eur sumą, iš atsakovo R. L. – 931,32 Eur sumą, iš atsakovės G. P. – 1 012,32 Eur sumą, kaip be pagrindo sutaupytas lėšas ieškovės sąskaita; 2) nustatyti inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, kurios plotas 246 kv. m, esančios žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2020 m. spalio 26 d. uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ sklypo naudojimosi dalių A, B, C, D, E, F, G, H, J ir K ir numatomų servitutų planą (duomenys neskelbtini), konkrečiai ieškovei paskirti naudotis kiemo aikštelės dalimi, plane pažymėta indeksu H (42 kv. m), J. V. A. paskirti naudotis dalimi, plane pažymėta indeksu G (90 kv. m), R. L. paskirti naudotis dalimi, plane pažymėta indeksu E (24 kv. m), G. P. paskirti naudotis dalimi, plane pažymėta indeksu F (25 kv. m), kiemo aikštelės dalimi J (65 kv. m) ieškovei ir atsakovams paskirti naudotis bendrai; 3) nustatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančiam 0,1159 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), atlygintinius neterminuotus servitutus pagal 2020 m. spalio 26 d. uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ sklypo naudojimosi dalių A, B, C, D, E, F, G, H, J ir K ir numatomų servitutų planą (duomenys neskelbtini), konkrečiai: a) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S1 (232 kv. m), suteikiantį teisę atsakovams eksploatuoti ir naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas) dalimis; b) atlygintinį neterminuotą servitutą S2 (56 kv. m) aplink gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas), suteikiantį teisę atsakovams prieiti, prižiūrėti, eksploatuoti jiems nuosavybės teise priklausančias gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas) dalis; c) atlygintinį neterminuotą servitutą S3 (65 kv. m), suteikiantį teisę atsakovams naudotis pėsčiųjų taku iki jiems nuosavybės teise priklausančių statinių; d) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S4 (25 kv. m), suteikiantį teisę atsakovei G. P. eksploatuoti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis 14/100 dalimis kito statinio – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); e) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S5 (24 kv. m), suteikiantį teisę atsakovui R. L. eksploatuoti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančiomis 13/100 dalimis kito statinio – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); f) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S6 (90 kv. m), suteikiantį teisę atsakovei J. V. A. eksploatuoti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis 50/100 dalių kito statinio – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); g) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S7 (53 kv. m), suteikiantį teisę atsakovei J. V. A. eksploatuoti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančia 1/2 dalimi sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); 4) įpareigoti ieškovę iki kiekvienų kalendorinių metų gruodžio 31 dienos pateikti atsakovams jų elektroniniu paštu žemės sklypo (duomenys neskelbtini), žemės mokesčio deklaraciją ir žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (mokėjimo nurodymą ar kvitą), įpareigoti atsakovus per du mėnesius nuo žemės mokesčio deklaracijos ir žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento (mokėjimo nurodymo ar kvito) išsiuntimo dienos sumokėti ieškovei žemės mokesčio dalį, apskaičiuojamą proporcingai pagal kiekvieno atsakovo naudojamų servitutų dalį, tai yra atsakovę J. V. A. įpareigojant apmokėti 27,61 procentus nuo ieškovės sumokėtos sumos, atsakovą R. L. įpareigojant apmokėti 5,95 procentus nuo sumokėtos sumos, atsakovę G. P. įpareigojant apmokėti 6,47 procentus nuo sumokėtos sumos; 5) nustačius ieškovei nuosavybės teise priklausančiame 0,1159 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlygintinius neterminuotus servitutus SI, S2, S3, S4, S5, S6, S7, įpareigoti atsakovus ieškovei mokėti žemės sklypo apsunkinimo servitutais periodinę piniginę kompensaciją šiomis sąlygomis: įpareigojant atsakovę J. V. A. mokėti 1 440 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigojant R. L. mokėti 310,50 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigojant G. P. mokėti 337,50 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos arba žemės sklypo apsunkinimo servitutais vienkartinę piniginę kompensaciją: įpareigojant atsakovę J. V. A. sumokėti vienkartinę 48 371,77 Eur piniginę kompensaciją; įpareigojant R. L. sumokėti vienkartinę 11 979,04 Eur piniginę kompensaciją; įpareigojant G. P. sumokėti vienkartinę 12 702,06 Eur piniginę kompensaciją. Patikslinto ieškinio pagrindas:

2. Ieškovė nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,1159 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šiame sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 354,31 kv. m ploto, pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo aikštelė 246,48 kv. m ploto. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 23/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, 1/2 dalis pastato – sandėlio ir 23/100 dalys kitų statinių – kiemo aikštelės. Šį turtą įgijo pagal 2012 m. gruodžio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra atsakovams priklausantys pastatai: atsakovui R. L. nuosavybės teise priklauso 13/100 dalių pastato – gyvenamojo namo – bei 13/100 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės, esančių V(duomenys neskelbtini); atsakovei G. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso 14/100 dalių pastato – gyvenamojo namo – bei 14/100 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini); atsakovei J. V. A. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pastato – gyvenamojo namo, 1/2 dalis sandėlio ir 50/100 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad atsakovai būdami nekilnojamojo turto savininkai be teisinio pagrindo neatlygintai naudojasi ieškovei priklausančiu žemės sklypu. Nuo 2010 metų buvo kreipiamasi į atsakovus su pretenzijomis, siūlymais, tačiau atsakovai nesąžiningai ir neteisėtai atsisako sudaryti nuomos sutartį, o sklypu naudojasi visiškai laisvai. Pažymi, kad ieškovė iš savo asmeninių lėšų valstybei moka žemės mokestį už žemės sklypą. Kadangi atsakovai be teisinio pagrindo naudojasi ieškoves nuosavybe, prašo priteisti pingines lėšas už trejų metų laikotarpį, tai yra iš atsakovės J. V. A. priteisti 4 320 Eur, iš atsakovo R. L. priteisti 931,32 Eur, iš atsakovės G. P. 1 012,32 Eur, kaip be pagrindo sutaupytas lėšas ieškovės sąskaita. Taip pat prašo nustatyti atlygintinus servitutus pagal pateiktą planą, nes servitutų nustatymas yra būdas užtikrinti interesus, o ir be to, atsakovai be servitutų negalėtų eksploatuoti statinių. Nurodo, kad mokėtina kompensacija yra 450 Eur už vieną arą. Ieškovė siūlo ir alternatyvų nustatytinų servitutų atlyginimo būdą – atsakovams sumokant ne periodinę, o vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi jos turtui nustatytinais servitutais. Taip pat ieškovė prašo įpareigoti atsakovus jos naudai apmokėti pagal teikiamas žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijas sumokėto žemės mokesčio dalį, proporcingą kiekvieno atsakovo užimamo ir naudojamo žemės sklypo dalį, tai yra atsakovę J. V. A. įpareigojant mokėti 27,61 procentus nuo sumokėtos sumos, atsakovą R. L. įpareigojant mokėti 5,95 procentus nuo sumokėtos sumos, atsakovę G. P. įpareigojant mokėti 6,47 procentus nuo sumokėtos sumos.

Atsiliepimas

3. Atsakovas R. L. su ieškovės pareikštais reikalavimais nesutinka. Nurodo, kad ieškovė žemės sklypą ir dalį pastatų įgijo 2012 metais paveldėjimo procese. Tuo tarpu visi kiti atsakovai jiems priklausantį turtą įgijo anksčiau nei ieškovė. Dėl nurodytos priežasties ieškovė negali įgyti paveldėjimo sandoriu daugiau teisių, nei jų turėjo asmuo, iš kurio ieškovė turtą paveldėjo. Atsakovas taip pat mano, kad, nustačius priklausinių funkcionalų ryšį ir jo prigimtį su ieškovės valdoma žeme, išsiaiškinus, kokiomis aplinkybėmis ir tikslais buvo suformuotas žemės sklypas, kurį įgijo tik vienas asmuo iš bendrosios dalinės nuosavybės valdomo gyvenamojo namo ir jo priklausinių, bus galima įvertinti ieškinio pagrįstumą. Atsakovas taip pat nurodo, kad atsakovams priklausančio gyvenamojo namo dalys su priklausiniais negali būti eksploatuojamos be žemės, todėl tikėtina, kad žemės sklypas, kurį valdo ieškovė, buvo suformuotas išskirtinai ginčo gyvenamojo namo ir jo priklausinių eksploatavimui. Atsakovo manymu, žemės sklypas, skirtas gyvenamojo namo ir jo priklausinių eksploatacijai, negali būti komercinių santykių objektu. Atsakovo nuomone, žemės sklypo, kuris naudojamas gyvenamojo namo ir jo priklausinių eksploatavimui, kaštai turėtų būti dengiami visų bendrosios dalinės nuosavybės savininkų proporcingai valdomai nekilnojamojo turto daliai ir nesukuriama teisinė situacija išskirtinai tik vienam bendraturčiui savanaudiškais tikslais praturtėti kitų bendraturčių sąskaita.

4. Atsakovė J. V. A. su ieškovės pareikštais reikalavimais nesutinka. Nurodo, kad ginčo atveju nėra visų būtinų sąlygų, kad būtų galima daryti prielaidas, jog atsakovė, naudodamasi ieškovei priklausančiu sklypu, nepagrįstai ir (ar) nesąžiningai būtų praturtėjusi ieškovės sąskaita. Teigia, kad atsakovė žemės sklypu neatlygintinai naudojasi nuo 1996 metų, kai paveldėjimo pagal testamentą pagrindu įgijo žemės sklype esančių statinių dalis. Taigi atsakovė ginčo sklypu naudojasi daugiau nei dvidešimt metų. Be to, atsakovei tapus sklype esančių dalies statinių savininke, sklypas nepriklausė nei ieškovei, nei asmeniui, iš kurio ji sklypą paveldėjo, tai yra ieškovės mamai. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, ginčo sklype gyvenamasis namas pastatytas dar 1918 metais, tuo tarpu pats žemės sklypas suformuotas žymiai vėliau. Nekilnojamojo turto registro duomenyse matyti, jog žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas ieškovės mamos vardu pagal 2005 m. rugpjūčio 18 d. apskrities viršininko įsakymą ir 2005 m. spalio 7 d. sutartį. Taigi šiuo atveju iš duomenų, esančių Nekilnojamojo turto registre, matyti, jog statiniai, esantys žemės sklype, buvo pastatyti daug anksčiau nei buvo suformuotas pats žemės sklypas. Atsižvelgdama į tai, jog statiniai žemės sklype yra pastatyti anksčiau nei suformuotas žemės sklypas, atsakovė daro išvadą, jog žemės sklype esančių statinių savininkai turėjo teisę naudotis žemės sklypu, o tai reiškia, jog šios teisės perėjo ir esamiems statinių savininkams, tai yra atsakovams. Taigi atsakovai žemės sklypu naudojasi esant teisėtam pagrindui. Atsakovė papildomai pažymi, jog ieškovė, priimdama kaip palikimą žemės sklypą, žinojo, jog žemės sklype yra atsakovei priklausantys statiniai, tai reiškia, jog ši aplinkybė ieškovei nebuvo siurprizinė. Atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurių pagrindu susidarė tokia situacija, jog žemės sklypas nuosavybės teise nepriklauso asmenims, kuriems priklauso žemės sklype esantys statiniai, be to, atsakovei įgijus sklype statinių dalis, žemės sklypas nepriklausė nei ieškovei, nei ieškovės mamai. Atsakovė visada buvo linkusi į konstruktyvius susitarimus dėl realių ieškovės išlaidų, susijusių su sklypu, tai yra žemės mokesčio mokėjimu, kompensavimu, tačiau joks susitarimas tarp šalių nebuvo pasiektas. Atsakovė mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui, kadangi atsakovė, paveldėjimo pagrindu įgijusi sklype esančias statinių dalis, sklypu neatlygintinai naudojasi teisėtu pagrindu, be to, nėra jokių atsakovės nesąžiningų veiksmų, jos elgesio, kuris būtų lėmęs tokios esančios dabartinės faktinės situacijos susidarymą. Nurodo, kad servituto nustatymui neprieštarauja, tačiau mano, kad servitutas turi būti nustatytas kitokiomis, nei ieškovės ieškinyje nurodytomis, sąlygomis. Teigia, kad ginčo sklypas buvo suformuotas eksploatuoti pačius statinius, todėl nesąžininga nuspręsti dėl kompensacijos už atsakovų naudojimąsi servitutu. Nurodo, kad sutiktų mokėti žemės nuomos mokestį ieškovei.

5. Atsakovė G. P. su ieškovės pareikštais reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovai neteisėtai ir nepagrįstai naudojasi žemės sklypu, kadangi nė vienas atsakovas savavališkai nėra užėmęs žemės sklypo nei neteisėtai įgijęs nekilnojamąjį turtą, kuris yra ginčo valdoje. Ieškovė neįrodo, kad atsakovai sklypu naudojasi daugiau nei yra būtina jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų eksploatavimui ar kokiu nors būdu riboja jos, kaip savininkės, teises į sklypą. Ieškovės argumentai, kad atsakovė taupo ieškovės sąskaita, taip pat yra nepagrįsti. Pažymi, kad ieškovė niekada nėra kėlusi pretenzijų dėl atitinkamo sklypo suformavimo sąlygų, dėl to ginčo valda yra valdoma vieno žemės savininko, atitinkamai sklype esančių pastatų savininkams netekus teisės įstatymų nustatyta tvarka įsigyti sklypą nuosavybės teise ir tokiu būdu valdymo klausimus sprendžiant bendraturčių teisinių santykių forma. Mano, ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų sąlygų.

Šalies argumentai

6. Atsakovas R. L. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo: 1) nustatyti žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neatlygintiną servitutą – teisę privažiuoti, prieiti prie sklype esančių pastatų, naudotis žeme po pastatais ir inžineriniais statiniais pagal uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora” parengtą projektą; nustatyti kiemo aikštelės – 246 kv. m, esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Gelmora“ parengtą projektą: aikštelės dalimi H naudojasi L. I., aikštelės dalimi F naudojasi G. P., aikštelės dalimi E naudojasi R. L., aikštelės dalimi G naudojasi J. V. A.; 2) nustatyti, kad R. L. ieškovei L. I. turėtus servituto daliai J, K, B, E tenkančius kaštus kompensuoja 13/100 dalyje kiekvienais metais iki gruodžio 20 d. pagal pateiktus kaštus patvirtinančius dokumentus, pervedant pinigines lėšas į ieškovės sąskaitą kredito įstaigoje; priteisti iš ieškovės R. L. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio pagrindas:

Atsiliepimas

7. Atsakovas R. L. priešieškinyje nurodo, kad sklypas, priklausantis ieškovei, buvo suformuotas išskirtinai jame esančių pastatų eksploatavimui. Tuo tarpu ieškovė ieškiniu siekia, kad teismas nustatytų žemės naudojimo komercinį režimą, tai yra prieštaraujantį suformuotai paskirčiai, tai, atsakovo vertinimu, yra neteisinga ir teisiškai neįmanoma. Šiuo atveju žemės servituto pobūdį ir apimtis nulemia jame esančių nekilnojamųjų objektų paskirtis, kuri yra susieta su gyvenamųjų patalpų, pagalbinių patalpų inžinerinių įrenginių eksploatavimu ir patekimu į juos. Atsakovas kartu su priešieškiniu pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ parengtą servituto nustatymo projektą, suformuojant tarnaujančio daikto (sklypo) plotus, nustatant jų ribas, koordinates. Atsakovas mano, kad turi būti nustatytas neatlygintinis servitutas, o kaštai šio servituto išlaikymui turėtų būti dengiami visų bendrosios dalinės nuosavybės savininkų proporcingai valdomai nekilnojamojo turto daliai. Atsakovas taip pat priešieškiniu prašo nustatyti naudojimosi kiemo aikštele, kuri yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, tvarką, atsižvelgiant į turimas bendraturčių dalis, iki šiol naudojimąsi jomis.

8. Atsakovė G. P. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti. Taip pat priešieškiniu prašo nustatyti sklype, adresu (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) neatlygintiną servitutą – teisę naudotis žemės sklypu (tarnaujantis daiktas): teisę statinių, esančių šiame sklype, savininkams privažiuoti ir (ar) prieiti prie žemės sklype esančių pastatų ir (ar) statinių, naudotis žeme po pastatais, statiniais ir (ar) inžineriniais statiniais, pagal civilinėje byloje pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ 2020 m. sausio 6 d. parengtą projektą (žemės sklypo plotas 1 159 kv. m, tarnaujančio daikto plotas, susidedantis iš projekte pažymėtų J, K, B, G, D, E, F, sudarys ~ 464 kv. m), priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad, vertinant nekilnojamojo turto ir sklypo padėtį bei jo valdymo sąlygas, konstatuotina, kad atsakovai turi pagrindą reikalauti nustatyti servitutą. Įvertindama faktines aplinkybes, kad pagal sklypo planą atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas stovi ieškovei nuosavybės teise priklausančiame sklype, atsakovė mano, jog nenustačius servituto nekilnojamojo turto savininkai objektyviai ji neturės galimybės normaliomis sąlygomis naudoti pagal paskirtį savo nuosavybę, ir nėra jokio kito būdo atsakovų interesams užtikrinti. Nagrinėjamu atveju atsakovų naudai nustatytinas servitutas iš esmės neatima teisės iš ieškovės atitinkamai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu sklypu ar jo dalimi, kuria ji naudotųsi ir servituto nenustačius. Apribojimai, kurie susiję su atsakovų prašomu nustatyti servitutu, iš esmės yra sąlygoti nekilnojamojo turto (šiuo atveju pastatų ir statinių) tinkamu eksploatavimu ir priežiūra, ir taip pat yra priklausomi nuo kitų teisės aktų (įskaitant bet neapsiribojant Statybos įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu ir kt.) nuostatų, o ne tik nuo tarnaujančio ir (ar) viešpataujančio daikto savininko valios ar noro. Prašomu nustatyti servitutu tarnaujančio daikto savininko teisių apribojimai yra minimalūs, ir teismo nėra prašoma jų nustatyti daugiau, nei tai yra privaloma ir būtina tinkamam ir teisėtam nekilnojamojo turto (pastatų ir (ar) statinių) valdymui ir eksploatavimui valdoje.

Šalies argumentai

9. Atsakovė J. V. A. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo nustatyti žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neatlygintinį servitutą – teisę naudotis žemės sklypu (tarnaujantis daiktas): teisę statinių, esančių žemės sklype, savininkams privažiuoti ir (ar) prieiti prie žemės sklype esančių pastatų ir (ar) statinių, naudotis žeme po pastatais, statiniais ir (ar) inžineriniais statiniais pagal 2020 m. sausio 6 d. uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ parengtą sklypo planą (servituto ir naudojimo tvarkos nustatymo planas) (duomenys neskelbtini), nustatant, jog iš tarnaujančio daikto – žemės sklypo, kurio bendras plotas 1 159 kv. m, servitutas nustatomas tarnaujančio daikto – žemės sklypo 584 kv. m – plotui, plane pažymėtame indeksais – B, C, D, E, F, G, H, K (nustatomo servituto ribų koordinačių taškai plane pažymėti numeriais: (duomenys neskelbtini)); nustatyti, jog atsakovė J. V. A. ieškovei turėtus nustatytam servitutui tenkančius kaštus kompensuoja proporcingai kartu su kitais servituto turėtojais – atsakovu R. L., atsakove G. P. bei ieškove L. I. – kiekvienais metais iki gruodžio 20 d. pagal pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus; priteisti iš ieškovės visas atsakovės J. V. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė J. V. A. priešieškinyje nurodo, kad ginčo žemės sklypas neturi jokios komercinės vertės ir yra skirtas tenkinti išimtinai tik viešpataujančio daikto – žemės sklype esančių nekilnojamųjų objektų – poreikius. Šiuo atveju suvaržymas žemės sklypui ta prasme, jog jame yra statiniai, atsirado dar prieš sukuriant patį daiktą – suformuojant žemės sklypą. Servitutas, atitinkamai tokios apimties, kiek žemės sklypas yra reikalingas eksploatuoti nekilnojamuosius objektus, yra neatlygintinas. Nurodo, kad šiuo atveju servituto nustatymas nulemia jame esančių nekilnojamųjų objektų paskirtis: gyvenamasis namas, kiemo aikštelė, sandėlis. Prašomas nustatyti neatlygintas servitutas žemės sklypo daliai suvaržys tarnaujantį daiktą tik tokia apimtimi, kiek tai yra būtina siekiant užtikrinti tik viešpataujančių daiktų tinkamą naudojimą. Nenustačius žemės sklypo dalies servituto prašomu būdu, atsakovai negalėtų tinkamai naudotis jiems priklausančiais žemės sklype esančiais nekilnojamaisiais objektais. Sutinka, kad ieškovė kiekvienais metais turi pareigą mokėti žemės mokestį už žemės sklypą, todėl, nustačius servitutą žemės sklypo daliai, atsakovei J. V. A. kiltų pareiga proporcingai nustatomam servituto plotui prisidėti prie šio mokesčio sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, siekiu ateityje išvengti bet kokių galimų nesutarimų, atsakovė teismo prašo, nustačius servitutą, nustatyti, jog atsakovė J. V. A. ieškovei nustatytam servitutui tenkančius kaštus kompensuoja proporcingai kartu su kitais servituto turėtojais – atsakovu R. L., atsakove G. P. bei ieškove – kiekvienais metais iki gruodžio 20 d. pagal pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Atsiliepimas

10. Ieškovė pateikė atsiliepimą į visus tris atsakovų pateiktus priešieškinius. Nurodė, kad ji nesutinka su atsakovų priešieškiniais, kadangi priešieškiniais reiškiami reikalavimai dėl neatlygintinių servitutų nustatymo pagal tą patį uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ parengtą žemės sklypo planą yra nesąžiningi, neįrodyti ir neproporcingi, todėl turi būti atmesti. Nurodo, kad su neatlygintiniu atsakovų naudojimusi jai priklausančiu turtu ji ir jos mama niekada nesutiko, dėl to nuo 2010 metų prašė atsakovų sudaryti sklypo nuomos sutartį ar nusistatyti servitutus, tačiau atsakovai su jokiais pasiūlymais nesutiko. Ieškovė pabrėžia, kad sklypo suvaržymai servitutais, kuriuos prašo nustatyti atsakovai, yra ne minimalūs, o labai dideli – kone per pusę žemės sklypo. Atsakovai jiems priklausančius kambarius nuomoja, taigi jie vykdo komercinę veiklą jai priklausančioje žemėje nuomodami gyvenamojo namo dalis, iš to gauna pelną jos nuosavybės suvaržymų sąskaita. Pažymi, kad atsakovų reikalavimų neteisėtumą patvirtina kasacinio teismo praktika, pagal kurią net ir jei viena iš šalių siekia servituto nustatymo, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas. Nesutinka net ir atlygintinius servitutus nustatyti pagal atsakovų pateiktą planą, nes šiuo planu siekiama nustatyti didesnius nei būtini servitutai pastatų eksploatacijai. Nesutinka su atsakovo priešieškinio reikalavimu dėl naudojimosi tvarkos, konkrečiai dėl naudojimosi kiemo aikštele. Mano, kad nors atsakovui R. L. ir priklauso atitinkama dalis kiemo aikštelės ((duomenys neskelbtini)), visos šalys yra bendraturčiai, tačiau šią dieną nei jis, nei kiti atsakovai neturi teisės naudotis žeme, ant kurios yra ši aikštelė įrengta, nes žemės sklypas priklauso ieškovei. Ieškovė taip pat nesutinka ir su atsakovo R. L., J. V. A. reikalavimais dėl jiems tenkančių kaštų servitutų išlaikymui kompensavimo ieškovei, nes jų reikalavimai yra nesuprantami, neaišku, kaip ir kokius kaštus atsakovai turėtų kompensuoti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

11. Plungės apylinkės teismas 2023 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį tenkino, nustatė inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, kurios plotas 246 kv. m, esančios žemės sklype, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2020 m. spalio 26 d. uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ sklypo naudojimosi dalių A, B, C, D, E, F, G, H, J ir K ir numatomų servitutų planą (duomenys neskelbtini), konkrečiai ieškovei paskirti naudotis kiemo aikštelės dalimi, plane pažymėta indeksu H (42 kv. m), J. V. A. paskirti naudotis dalimi, plane pažymėta indeksu G (90 kv. m), R. L. paskirti naudotis dalimi, plane pažymėta indeksu E (24 kv. m), G. P. paskirti naudotis dalimi, plane pažymėta indeksu F (25 kv. m), kiemo aikštelės dalimi J (65 kv. m) ieškovei ir atsakovams paskirti naudotis bendrai, nustatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančiam 0,1159 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), (tarnaujantis daiktas), atlygintinius neterminuotus servitutus, pagal 2020 m. spalio 26 d. uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimosi dalių A, B, C, D, E, F, G, H, J ir K ir numatomų servitutų planą (duomenys neskelbtini), konkrečiai: a) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą SI (232 kv. m), suteikiantį teisę atsakovams eksploatuoti ir naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas) dalimis; b) atlygintinį neterminuotą servitutą S2 (56 kv. m) aplink gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas), suteikiantį teisę atsakovams prieiti, prižiūrėti, eksploatuoti jiems nuosavybės teise priklausančias gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas) dalis; c) atlygintinį neterminuotą servitutą S3 (65 kv. m), suteikiantį teisę atsakovams naudotis pėsčiųjų taku iki jiems nuosavybės teise priklausančių statinių; d) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S4 (25 kv. m), suteikiantį teisę G. P. eksploatuoti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis 14/100 dalimis kito statinio – kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); e) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S5 (24 kv. m), suteikiantį teisę R. L. eksploatuoti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančiomis 13/100 dalimis kito statinio – kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); f) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S6 (90 kv. m), suteikiantį teisę J. V. A. eksploatuoti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis 50/100 dalių kito statinio – kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas); g) atlygintinį neterminuotą statinių servitutą S7 (53 kv. m), suteikiantį teisę atsakovei J. V. A. eksploatuoti ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančia 1/2 dalimi sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), nustačius ieškovei nuosavybės teise priklausančiame 0,1159 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), atlygintinius neterminuotus servitutus SI, S2, S3, S4, S5, S6, S7, įpareigoti atsakovus mokėti ieškovei sklypo apsunkinimo servitutais periodinę piniginę kompensaciją šiomis sąlygomis: įpareigojant atsakovę J. V. A. mokėti 1 440 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigojant R. L. mokėti 310,50 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigojant G. P. mokėti 337,50 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, įpareigoti ieškovę iki kiekvienų kalendorinių metų gruodžio 31 dienos pateikti atsakovams jų elektroniniu paštu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės mokesčio deklaraciją bei žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (mokėjimo nurodymą ar kvitą), įpareigoti atsakovus per du mėnesius nuo žemės mokesčio deklaracijos bei žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento (mokėjimo nurodymo ar kvito) išsiuntimo dienos sumokėti ieškovei žemės mokesčio dalį, apskaičiuojamą proporcingai pagal kiekvieno atsakovo naudojamų servitutų dalį, tai yra J. V. A. įpareigojant mokėti 27,61 procentus nuo ieškovės sumokėtos sumos, R. L. įpareigojant mokėti 5,95 procentus nuo ieškovės sumokėtos sumos sumokėtos sumos, G. P. įpareigojant mokėti 6,47 procentus nuo ieškovės sumokėtos sumos, priteisti ieškovei iš atsakovės J. V. A. 4 320 Eur, iš atsakovo R. L. – 931,32 Eur, iš G. P. – 1012,32 Eur, kaip be pagrindo sutaupytas lėšas ieškovės sąskaita, priteisti ieškovei 7 601 Eur bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis iš atsakovų, tai yra kiekvieno atsakovo po 2 533,66 Eur, priteisti valstybei iš atsakovų 1 545 Eur bylinėjimosi išlaidas, tai yra iš kiekvieno atsakovo po 515 Eur, priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų 28,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu teisme, atlyginimą, tai yra iš kiekvieno atsakovo po 9,58 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

Šalies argumentai

12. Dėl servitutų nustatymo teismas nurodė, kad ieškovė patikslintu ieškiniu prašo nustatyti jai priklausančiam žemės sklypui atlygintinus servitutus pagal pateiktą projektą. Atsakovai sutinka, kad servitutai turi būti nustatyti, ir teikė savo servitutų nustatymo projektus, taip pat priešieškiniu prašė nustatyti neatlygintinius servitutus. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, jog šiuo atveju servitutai turi būti nustatyti, tam, kad šalys įgyvendintų teisę naudotis joms priklausančiu turtu pagal paskirtį, tačiau atsakovų pateiktas servituto nustatymo projektas yra neaiškus, jame aiškiai nenurodoma, kam nustatomas servitutas ir kokia proporcija. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju atsakovų prašomas nustatyti servitutas neatitinka atsakovų valdomų pastatų nuosavybės dalių, be to, toks servitutas 52 kv. m yra didesnis ir labiau varžo ieškovės teisės, dėl to teismas nusprendė servitutą nustatyti pagal ieškovės pateiktą projektą.

Žemesnės instancijos teismas

13. Dėl servitutų atlygintinumo ir kompensacijos dydžio teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovė prašė nustatyti atlygintinį servitutą periodine arba vienkartine kompensacija. Atsakovai su šiuo reikalavimu nesutiko, nurodydami, kad servitutas turi būti neatlygintinis. Teismas įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovais, jog atlygintinis servitutas negali būti nustatytas. Teismas nurodė, kad ieškovei priklausančiame sklype stovi atsakovų statiniai, ieškovei priklausančio sklypo vertė yra didelė, o nustačius servitutą, ieškovė dalimi sklypo nesinaudos, dėl to ieškovei turi būti kompensuojama. Teismas nustatydamas kompensacijos dydį rėmėsi byloje esančiais duomenimis apie vieno aro nuomos rinkos vertę ir atitinkamai pagal atsakovų naudojamus sklypo plotus priteisė ieškovei iš J. V. A. 1 440 Eur, R. L. – 310,50 Eur, G. P. – 337,50 Eur.

14. Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo teismas nurodė, kad ieškovė ir atsakovas R. L. priešieškiniu pareiškė reikalavimus nustatyti kiemo aikštelės naudojimosi tvarką pagal uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ projektą. Teismas atsižvelgęs į tai, jog kiemo aikštelę šalys valdo bendrai, į tai, jog atsakovo reikalavimas iš dalies suformuluotas netinkamai, tai yra mažesniam plotui nei faktinis sklypo plotas, nusprendė atsakovo reikalavimą atmesti ir atsižvelgęs į tai, jog tarp šalių nėra ginčo, jog naudojimosi tvarka turi būti nustatyta, nusprendė tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Nurodė, kad tokia sklypo naudojimosi tvarka atitinka teisingumo bei protingumo principus irneprieštarauja socialinės taikos ir proporcingumo kriterijams ir tik padės visiems bendraturčiams išvengti konfliktinių situacijų ateityje, susijusių su kiemo aikštelės, naudojimu.

15. Dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo teismas nurodė, kad ieškovė prašo iš J. V. A. priteisti 4 320 Eur, R. L. – 931,32 Eur, G. P. – 1 012,32 Eur, kaip nepagrįstą atsakovų praturtėjimą, motyvuojant tuo, kad atsakovai neatlygintinai naudojasi jai nuosavybės teise priklausančiu sklypu. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, nusprendė, jog atsakovai daug metų be atlygio naudojasi ieškovės nuosavybe be pagrindo, gauna naudą, tuo tarpu ieškovė jokios kompensacijos negavo. Nurodė, kad tarp atsakovų gaunamos naudos ir ieškovės negautų lėšų yra priežastinis ryšys, dėl to nusprendė, jog atsakovai nepagrįstai praturtėja ieškovės sąskaita, dėl to teismas nusprendė ieškovės reikalavimą tenkinti, pažymėdamas, jog atsakovai teikiamų ieškovės skaičiavimų neginčija.

16. Dėl žemės mokesčio kompensavimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus per du mėnesius nuo žemės mokesčio deklaracijos ir žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento išsiuntimo dienos sumokėti ieškovei žemės mokesčio dalį, apskaičiuojamą proporcingai pagal kiekvieno atsakovo naudojamų servitutų dalį. Teismas įvertinęs ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes nusprendė, kad toks ieškovės reikalavimas yra pagrįstas. Nurodė, kad reikalavimas atitinka ir teismų praktiką, kurioje reikalavimai, susiję su žemės nuomos mokesčio sumokėjimu, sprendžiami būtent tokiu būdu. Pažymėjo, kadangi tikslus būsimų įmokų dydis nėra žinomas, nustatytina tokia šių įmokų sumokėjimo tvarka – ieškovė įpareigotina iki kiekvienų kalendorinių metų gruodžio 31 dienos pateikti atsakovams jų elektroniniu paštu mokesčio deklaraciją bei žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (mokėjimo nurodymą ar kvitą).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17. Apeliaciniu skundu apeliantė G. P. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovės G. P. priešieškinį, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Dėl servituto nustatymo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti ginčo valdos žemės ir pastatų savininkų teisinių santykių analizę, nustatyti, koks servitutas – atlygintinis ar neatlygintinis geriausiai atitinka šalių interesus, tačiau pirmosios instancijos teismas šios užduoties neatliko, o sprendimą motyvavo išimtinai tik ieškinio nuostatomis. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai naudojasi ieškovei priklausančiu sklypu be teisinio pagrindo, kadangi tai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovai nepagrįstai varžytų ieškovės nuosavybės teises, teismas visiškai nevertino sudarytų sandorių istorinės raidos ginčo valdoje. Pažymi, kad statiniai ginčo valdoje buvo pastatyti anksčiau, nei buvo suformuotas žemės sklypas. Dėl kiemo aikštelės nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, jog ieškovė netenka galimybės naudotis kiemo aikštele, o tokiu motyvu teismas patvirtino ribotą rašytinių įrodymų analizę. Teigia, jog aikštelė priklauso tiek ieškovei, tiek atsakovams, ir teismas iš esmės ginčijamu sprendimu paneigė ieškovės nuosavybę.

17.2. Dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo nurodo, kad teismas netinkamai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą, nepagrindė jo taikymo sąlygų, nukrypo nuo teismų praktikos. Teigia, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tik tuomet, kai asmens civilinių teisių negalima apginti kitais teisių gynimo būdais. Ieškovės prievolė mokėti mokesčius valstybei ar vykdyti kitas asmenines prievoles, kurios yra sąlygotos jos nuosavybės teise į žemės sklypą, nėra jos teisių pažeidimas, ir mokestinės prievolės apimtis ir sąlygos nepriklauso nuo aplinkybės, kad ginčo valdoje yra atsakovams nuosavybės teise priklausantis turtas. Pažymi, kad atsakovė pastatus ir statinius ginčo valdoje yra įsigijusi 1998 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir jokių sąlygų, kurios patvirtintų, kad parduodant pastatus yra nustatomos atlygintinio sklypo naudojimo sąlygos.

17.3. Dėl prievolės mokėti žemės nuomos mokestį nurodo, kad ieškovės argumentai, kuriais remiantis ji patiriamas išlaidas, kurios yra jos asmeninė prievolė (mokestinė prievolė valstybei), priskiria nuostoliams, kuriuos atitinkama apimtimi turėtų dengti atsakovai, yra nepagrįsti. Priešingu atveju, jei sklypo valdymo pagrindu ieškovė patirtų ne nuostolius, o gautų pelną, ieškovė turėtų šio žemės sklypo gaunamą naudą (pelną) atitinkamai ta pačia proporcine dalimi dalytis su atsakovais tokiu pačiu principu (proporcingai pagal ieškovės pateiktą skaičiavimą). Nurodo, kad ieškovei paveldėjimo metu buvo žinomos visos valdos turto valdymo sąlygos ir aplinkybės, todėl tik rizikos prisiėmimo veiksnys teismo šioje sprendimo dalyje yra taikytas netinkamai.

17.4. Dėl nustatytų servitutų nurodo, kad teismas visiškai neįvertino aplinkybių, kad šiuo metu valdoje (duomenys neskelbtini) yra nustatyti servitutai, kurių pagrindas yra administraciniai aktai. Tačiau šių servitutų pagrindu nustatytų apribojimų ieškovė savo ruožtu nevertino, kaip sąlygos reikalauti atlyginimo už teisių suvaržymą. Dėl teismo sprendimo dalies dėl pareikštų priešieškinių nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu nepateikė jokių argumentų ar motyvų, kuriais remiantis buvo atmesti atsakovų reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrindė, kodėl uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ parengtas projektas yra pagrindas priimti sprendimą, bet ne atsakovų teiktas uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ projektas. Sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „atsakovų priešieškinių reikalavimai yra visiškai neaiškūs“, tačiau nei klausimų, nei procesinių nutarčių dėl teikiamų reikalavimų tikslinimo atsakovams šioje civilinėje byloje jokioje procesinėje stadijoje pirmosios instancijos teismas nereiškė.

17.5. Dėl rašytinių įrodymų vertinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi ekspertizės aktu, kuriuo kvestionuoja Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą ginčo žemės sklypo vertę, tačiau kokiu būdu tai turi įtakos šios civilinės bylos ginčo dalykui ir tarp šalių sprendžiamo ginčo dėl servituto nustatymo valdoje teismas nepagrindė. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ekspertizės turinį, neįvertino, jog atsakovai neginčijo žemės sklypo nuomos kainos, be to, žemės sklypo vertė ir nuomos kaina nebuvo ginčo dalykas. Dėl kompensacijos dydžio nustatymo žemės nuomos dydžio pagrindu nurodo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai neginčijo ieškovės skaičiavimo. Nurodo, kad atsakovai ginčijo ne tik servituto nustatymą, tačiau ir visas servituto nustatymo sąlygas. Pažymi, jog žemės nuomos sutartis niekada nebuvo sudaryta ir prievolės sudaryti šią sutartį šalys neturėjo.

18. Apeliaciniu skundu apeliantas R. L. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo R. L. priešieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

18.1. Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių neatskleidimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog namas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise šiandien priklauso ginčo šalims, buvo pastatytas 1918 m., todėl suprantama, kad žemė (sklypas), kuriame buvo pastatytas gyvenamasis namas, nuo 1918 m. buvo susijusi funkciniu ryšiu nuo namo atsiradimo momento, būdami vienas kito priklausiniu. Tačiau teismas sprendime nenustatė sklypo atsiradimo momento, šio sklypo paskirties, naudojimo pobūdžio bei funkcionalaus ryšio daiktinės teisės kontekste. Nurodo, kad iš istorinių dokumentų matyti, jog tiek statinius, tiek sklypą įgijo atsakovės J. V. A. senelė, žemės sklypas visada buvo privatus, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, kada ir kokiu pagrindu ieškovės mama įgijo teises į žemės sklypą. Mano, kad tinkamas bylos aplinkybių neištyrimas lėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

18.2. Dėl nustatytino servituto pobūdžio nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė, kodėl atsakovų nurodytais motyvais nėra galimybės nustatyti neatlygintinų servitutų. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias pareigą teismui tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nemokamas servitutas gali būti nustatytas tik šalių sutarimu, neatitinka šią dieną suformuotos teismų praktikos. Mano, kad šiuo atveju nėra išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti atlygintinį servitutą. Šiuo aspektu taip pat nesutinka su kompensacijos dydžio nustatymu, kadangi servitutas šioje situacijoje yra reikalingas nepriklausomai nuo šalių ginčo valios. Mano, kad ieškovei priteistinos kompensacijos dydis negali būti lyginamas su žemės rinkos nuomos verte.

18.3. Dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog atsakovai ieškovės teikiamų skaičiavimą neginčijo, kadangi atsakovai ginčijo patį reikalavimą dėl lėšų priteisimo. Mano, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikytas netinkamai, nenustačius visų reikšmingų aplinkybių. Teigia, jog teismas taip pat vertindamas rašytinius įrodymus netinkamai įvertino pateiktą ekspertizės aktą, o ir be to, netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, pirmiausia atleido ieškovę nuo žyminio mokesčio nesant nė vieno įrodymo apie prastą turtinę padėtį, o ir be to, priteisdamas visas bylinėjimosi išlaidas ieškovei, neįvertino, jog ieškovė iš dalies pritarė atsakovo priešieškinio reikalavimams.

Šalies argumentai

18.4. Apeliaciniu skundu apeliantė J. V. A. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimą iš dalies – panaikinti sprendimo dalis, kuriomis: nustatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančiam 0,1159 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), (tarnaujantis daiktas), atlygintiniai neterminuoti servitutai pagal 2020 m. spalio 26 d. uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ žemės sklypo naudojimosi dalių A, B, C, D, E, F, G, H, J ir K ir numatomų servitutų planą (duomenys neskelbtini), atsakovė J. V. A. įpareigota ieškovei mokėti žemės sklypo apsunkinimo servitutais periodinę piniginę kompensaciją, priteista ieškovei iš atsakovės J. V. A. 4 320 Eur kaip be pagrindo sutaupytas lėšas ieškovės sąskaita; atsakovė J. V. A. įpareigota sumokėti ieškovei žemės mokesčio dalį, apskaičiuojamą proporcingai pagal kiekvieno atsakovo naudojamų servitutų dalį, tai yra atsakovę J. V. A. įpareigojant mokėti 27,61 procentus nuo ieškovės sumokėtos sumos, taip pat panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas J. V. A. priešieškinis ir dėl šių sprendimo dalių bylą grąžinti nagrinėti iš naujo į pirmąją instanciją, priteisti iš ieškovės atsakovės J. V. A. naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais

18.5. Dėl servituto nustatymo nurodo, kad teismas neteisingai ir nepagrįstai nustatė statinių servitutus. Šioje nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl sklypo, kuris priklauso nuosavybės teise ieškovei, naudojimo sąlygų, nustatant teismine tvarka servitutą žemės sklypo dalims tam, kad atsakovai galėtų naudotis jiems priklausančiais nekilnojamųjų objektų dalimis. Pagrindų, kaip nepagrįstai nusprendė teismas, nustatyti statinių servitutą nebuvo ir nėra. Mano, kad šioje dalyje šalių ginčas liko neišspręstas. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ pateiktas planas yra netinkamas ir neaiškus.

18.6. Dėl servitutų atlygintinumo nurodo, kad nuosavybės teisės į nekilnojamuosius objektus, esančius sklype, buvo registruotos anksčiau nei buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, jog visų pirmiausia buvusiai sklypo ir jame esančių Nekilnojamųjų objektų savininkei buvo perduoti nekilnojamieji objektai, o ne žemės sklypas. Ieškovė nepatiria jokių netekimų – jokių teisių į žemės sklypą ta apimtimi, kiek jų turėjo paveldėdama, be pagrindo kreipėsi į teismą ir reikalauja atsakovų atlyginimo už nustatomą servitutą. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai apskaičiavo ir kompensacijos dydi, nepagrįstai nustatė, kad pagal nustatomus servitutus atsakovė J. V. A. neva naudosis 320 kv. m sklypo dalimi. Teigia, jog iš teismo sprendimo taip pat neaišku ir nesuprantama, kodėl kompensacijos dydis yra kasmetinis, o ne vienkartinis, be to, teismas nepagrįstai nustatė kompensacijos dydį remdamasis nuomos rinkos vertėmis ir rėmėsi ekspertizės aktu, kuris yra suformuotas ydingai.

18.7. Dėl žemės mokesčio kompensavimo nurodo, kad sutinka, jog apeliantė turi prisidėti prie mokamo mokesčio, tačiau nesutinka su teismo nustatyta proporcija, kadangi teismas neteisingai ir nepagrįstai apskaičiavo nustatyto servituto proporcijas, tai yra kokiomis proporcijomis nustatytu servitutu naudosis atsakovai. Dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog nėra visų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, teismas neįvertino, jog apeliantė turtą įgijo testamento pagrindu, teismas nepagrįstai apskaičiavo, kokią tariamai sumą atsakovai sutaupė ieškovės sąskaita neatlygintinai naudodamiesi žemės sklypu.

Atsiliepimas

19. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliantų apeliacinius skundus, juo prašo apeliacinius skundus atmesti, Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą (arba pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti tenkinant ieškovės reikalavimą dėl vienkartinės kompensacijos priteisimo), priteisti iš apeliantų ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

19.1. Dėl servituto nustatymo nurodo, kad šiuo atveju tik servituto nustatymas užtikrins ieškovės interesus, kadangi atsakovai be teisinio pagrindo naudojasi ieškovės turtu. Be to, nenustačius servituto, atsakovai taip pat negalės tinkamai naudotis savo turtu. Teigia, jog tie atsakovų argumentai, jog jie naudojasi sklypu teisėtai, yra nepagrįsti, kadangi sklypas yra ieškovės nuosavybė. Nesutinka, jog servitutai turi būti nustatyti pagal atsakovų siūlomą projektą, kadangi jis yra neaiškus ir neišsamus. Nesutinka su atsakovų argumentais, jog teismas nepagrįstai nustatė statinių servitutą, kadangi šiuo atveju viešpataujantis daiktas yra atsakovų statiniai, o tarnaujantis – ieškovės žemės sklypas.

19.2. Dėl istoriškai susiformavusių nuosavybės teisinių santykių nurodo, kad atsakovų argumentai dėl istorinio sklypo ir statinių suformavimo yra nepagrįsti, kadangi atsakovai statinių savininkais tapo tik po to, kai jie tapo privatūs, atsakovai niekada neginčijo potvarkių dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Mano, kad atsakovai įsigydami statinius be žemės sklypo turėjo suprasti, jog ateityje gali kilti teisinis ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu teisėtumo ir (ar) neteisėtumo, tačiau šio klausimo sprendimo patys atsakovai neinicijavo. Šiuo aspektu taip pat nesutinka su atsakovų apeliacinių skundų argumentais, jog šiuo atveju nustatomas servitutas turi būti neatlygintinis, kadangi teismų praktikoje servituto neatlygintinumas nustatomas tik išimtiniais atvejais. Mano, kad, priešingai nei teigia atsakovai, šiuo atveju ginčo žemės sklypo paskirtis nėra reikšminga. Nesutinka, jog jau įregistruoti servitutai sudaro kliūtis naujų servitutų nustatymui ir jie nėra ginčo dalykas nagrinėjamu atveju.

Žemesnės instancijos teismas

19.3. Dėl kompensacijos dydžio ir apskaičiavimo nurodo, kad ieškovė reiškė reikalavimą tiek dėl periodinės, tiek dėl vienkartinės kompensacijos mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti periodinę kompensaciją. Ieškovė sutinka su apeliante J. V. A., tai yra jos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog vienkartinė kompensacija labiau atitiktų šalių ginčo interesus, kadangi atsakovai mokant lėšas periodiškai sumokės daugiau, nei mokant vienkartinę kompensaciją. Kita vertus, nesutinka su atsakovų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje neturėjo remtis vidutinės žemės nuomos rinkos kainomis ir (ar) ekspertizės duomenimis.

19.4. Dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodo, kad, priešingai nei teigia atsakovai, egzistuoja visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Teigia, kad šalys nėra sudariusios žemės nuomos sutarties, apeliantai naudojasi ieškovės nuosavybe, apeliantai naudodamiesi sklypu gauna naudą, o ieškovė, kaip ginčo žemės sklypo savininkė, negauna jokios kompensacijos. Taip pat nesutinka su atsakovės G. P. apeliacinio skundo argumentais dėl žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo. Mano, kad kiekvienas atsakovas turėtų sumokėti žemės nuomos mokestį ieškovei proporcingai atsakovo naudojamam sklypo plotui.

19.5. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodo, kad priešingai nei teigia apeliantas R. L. ieškovė nepritarė priešieškinio reikalavimams, tai, kad vėliau pareikštame priešieškinyje apeliantas sutiko su reikalavimais dėl kiemo aikštelės naudojimosi tvarkos ir žemės mokesčio, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė pripažino šiuos priešieškinio reikalavimus. Priešingai, apeliantas priešieškiniu sutiko su ieškinio reikalavimais.

Atsiliepimas

20. Apeliantė G. P. pateikė atsiliepimą į apeliantų J. V. A. ir R. L. apeliacinius skundus, kuriuo palaiko apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus motyvus ir argumentus. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

20.1. Dėl atsakovo R. L. apeliacinio skundo nurodo, kad R. L. apeliaciniame skunde yra motyvuotai teikiami argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimų, pirmosios instancijos teismui ignoruojant ir nevertinant šalių, kaip valdos savininkų, (ieškovės – pastatų, statinių ir žemės, atsakovų – pastatų ir statinių) susiklosčiusių teisinių santykių bei nuosavybės įsigijimo aplinkybių. Pritaria R. L. apeliacinio skundo argumentams dėl nepagrįsto praturtėjimo, ekspertizės išvadų vertinimo.

20.2. Dėl atsakovės J. V. A. apeliacinio skundo nurodo, kad palaiko J. V. A. apeliacinio skundo argumentą, kuris nebuvo ieškovės paneigtas, jog ieškovė nepatyrė ir nepatiria jokių netekimų ir (ar) suvaržymų dėl teismo būdu prašomo nustatyti servituto. Atsakovų naudai nustatytinas servitutas (kuris servituto instituto pagrindu formalizuoja nusistovėjusius šalių teisinius santykius valdoje) iš esmės neatima jokių teisių, kokias ieškovė, kaip nekilnojamojo turto savininkė, įgijo paveldėjimo būdu į žemės sklypą ir kitą nekilnojamąjį turtą, ir kokias teises ji turi ir šiuo metu. Pritaria J. V. A. skundo argumentams, jog teismas netinkamai nustatė servitutą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl servituto nustatymo

23. Atsakovai apeliaciniais skundais nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuriuo tenkintas ieškovės patikslintas ieškinys dėl servituto nustatymo pagal ieškovės pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ projektą ir atmesti atsakovų priešieškiniai dėl reikalavimo nustatyti servitutą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ planą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimamo sprendimo, nepagrindė, dėl kokių priežasčių atmetami atsakovų priešieškinių reikalavimai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus servitutų planus, kiemo aikštelės ploto panaudojimo, ginčo sklypo ir statinių funkcinio ryšio.

24. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes nustatyta, kad ieškovė pareikšdama atsakovams reikalavimus dėl servituto nustatymo nurodė, jog atsakovai, būdami nekilnojamojo turto savininkais, be teisinio pagrindo ir neatlygintinai naudojasi ieškovės žemės sklypu, užstato aikštelę klientų – poilsiautojų – automobiliais, nesutinka sudaryti nuomos sutarties ir mokėti mokesčių. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pateikė internetinių skelbimų nuotraukų, kuriuose siūloma poilsiautojams (klientams) transporto priemones sklype statyti nemokamai. Taip pat iš pateiktų sklypo nuotraukų matyti, jog sklype yra statomas didelis kiekis besikeičiančių transporto priemonių. Ieškovė pareikšdama reikalavimą atsakovams dėl servituto nustatymo pateikė ir uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ projektą, kurį vėliau patikslino (sprendimo 1 punktas) ir kurio pagrindu prašo nustatyti atlygintinį servitutą ginčo žemės sklype. Atsakovai, priešieškiniais suformuluodami reikalavimus dėl neatlygintinio servituto nustatymo, priešieškinio reikalavimus suformulavo pagal atsakovų pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ projektą (sprendimo 6, 8, 9 punktai).

Žemesnės instancijos teismas

25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas servituto nustatymo klausimą ir servitutą nustatydamas pagal uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ pateiktą projektą, nurodė, kad atsakovo R. L. pateiktas uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ planas (pagal kurį atsakovės J. V. A. ir G. P. taip pat suformulavo priešieškinio reikalavimus) yra neaiškus, neišsamus, jame nenurodoma, kokiai konkrečiai šaliai nustatomas servitutas ir kokia proporcija, dėl to neįmanoma patikrinti servituto proporcingumo. Taip pat nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ pateikto servituto plotas yra 52 kv. m didesnis. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės pateiktas planas yra aiškus, mažesnio masto (mažiau varžantis ieškovės interesus), teismas šią ieškovės patikslintą ieškinio dalį nutarė tenkinti, o atsakovų priešieškiniu pareikštus reikalavimus dėl neatlygintinio servituto nustatymo pagal uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ planą atmesti.

26. Remiantis bylos duomenimis nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 0,1159 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šiame sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, sandėlis ir kiti statiniai (inžineriniai). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 23/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, 1/2 dalis pastato – sandėlio ir 23/100 dalys kitų statinių – kiemo aikštelės. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra atsakovams priklausantys pastatai, tai yra atsakovui R. L. nuosavybės teise priklauso 13/100 dalių gyvenamojo namo, 13/100 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės, atsakovei G. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso 14/100 dalių gyvenamojo namo ir 14/100 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės, atsakovei J. V. A. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis sandėlio ir 50/100 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės.

27. Pažymėtina, jog šalys pateiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės sutinka, jog tinkamam jiems priklausančių nekilnojamojo turto objekto dalių eksploatavimui ginčo sklype, siekiant užtikrinti bendraturčių interesus, yra tikslingas servituto nustatymas ginčo žemės sklype, tačiau tarp šalių kilo ginčas, pagal kurį iš šalių pateiktą projektą toks servitutas turi būti nustatytas ir ar toks servitutas turi būti atlygintinis. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia spręstinas klausimas dėl servituto nustatymo pagal šalių pateiktus projektus byloje ir pasisakytina dėl servituto atlygintinumo ginčo situacijoje.

28. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4. 113 straipsnio 1 dalis).

29. Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010). CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

30. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, jog tiek ieškovė, tiek atsakovai pateikė servituto nustatymo projektus, pažymėtina, kad, nustatant servitutą, pirmiausia turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus (CK 4.112 straipsnis). Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2015).

31. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ieškovės pateiktą patikslintą uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ ir atsakovų pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Gelmara“ servituto nustatymo planus, pirmiausia nepagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šiuo atveju pagal ieškovės siūlomą projektą nustatytini ribojimai pagal servituto planą yra mažesni 52 kv. m. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino kartu su ieškiniu, o ne vėliau (2021 m. vasario 20 d.) pateiktą patikslintą servituto planą, kurio plotas buvo perskaičiuotas atsižvelgiant į būtinus išlaikyti atstumus nuo gyvenamojo pastato, tai lėmė klaidingas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl mažesnio servituto masto.

32. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pateiktus servituto nustatymo planus mano, jog šiuo atveju laisvas sklypo plotas (planuose žymimas „A“), kurio nevaržo nustatytinas servitutas, pagal planus yra identiškas, tai yra, pagal abu planus likęs laisvas plotas yra 519 kv. m, o likusios dalys (nevertinant gyvenamojo namo, kuris abiejuose planuose nurodytas identiškai ploto matmenimis), tiek bendru plotu, tiek posūkio taškais, kuriomis pagal nustatytiną servitutą naudotųsi atsakovai, yra iš esmės tapatūs. Pagal ieškovės pateiktą patikslintą planą sklypo dalys, pažymėtos „C, D, E, F, G, H“, savo posūkio taškais ir plotu tapatūs atsakovų pateikto plano dalims, kurios taip pat yra pažymėtos raidėmis „C, D, E, F, G, H“. Sklypo dalys, pažymėtos abiejuose planuose raidėmis „J“ ir „K“, kurios skirtos naudotis šalims bendrai, taip pat yra tokio paties ploto. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, negalima daryti išvados, jog kurios nors iš šalių, tai yra ieškovės pateiktas patikslintas uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ ar atsakovų pateiktas uždarosios akcinės bendrovės „Gelmara“ servituto nustatymo planas, mažiau varžys tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai yra toks servituto mastas bus mažesnis (CK 4.112 straipsnis). Šiuo aspektu laikytini nepagrįsti atsakovės J. V. A. argumentai, jog ieškovės pateiktame plane turto dalys nustatytos netinkamai, kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktas projektas matmenų duomenimis (plotu) yra tapatūs.

33. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus planus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir ieškovės atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentais, jog ieškovės pateiktas patikslintas servituto nustatymo planas yra aiškesnis ir aiškiau apibrėžia (diferencijuoja) šalių naudotinas dalis, nustačius servitutą. Būtina pažymėti, kad šiuo atveju tarnaujantis daiktas yra ieškovės žemės sklypas, todėl būtina tiksliai apibrėžti ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi, nurodyti viešpataujančio daikto – nekilnojamojo turto – statinių bendraturčių naudotinas turto dalis nustačius servitutą. Teismo vertinimu, šiuo atveju aiškus šalių naudotinų dalių identifikavimas, nustačius servitutą, užkirs kelią ginčui dėl sklypo panaudojimo galimybių ateityje. Pažymėtina, kad jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą ir turi būti pateiktas planas (schema) su tiksliais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo datą, numerį ar kitus šio dokumento identifikavimo duomenis. Servituto objektais esantys žemės sklypai ar jų dalys yra nekilnojamieji daiktai – nekilnojamojo turto kadastro objektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

34. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad servituto planas (schema) turi būti parengtas taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo išorinių ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017). Servitutas turi būti konkrečiai apibrėžtas, o dėl žemės sklype nustatomo servituto turi būti pateiktas jo planas (schema). Tai reiškia, kad ieškinio (priešieškinio) dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017). Atsižvelgiant į tai, kad servitutas, kaip nuosavybės suvaržymas, turi būti tikslus ir aiškus, tai jis nustatomas pagal pateiktą planą, kuris grafiškai atvaizduoja būtinų apribojimų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021).

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą patikslintą uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ ir atsakovų pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Gelmara“ servituto nustatymo planus, daro išvadą, jog šiuo atveju ieškovės pateiktas patikslintas servituto planas aiškiau apibrėžia šalių naudotinas ribas, pačiame plane identifikuoja naudotinų objektų dalis, jų tiklsius plotus, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus planus, pagrįstai tenkino ieškovės patikslintą ieškinį ir atmetė atsakovų priešieškinių dalis, kuriomis ir buvo prašoma nustatyti servitutus pagal šalių pateiktus planus tuo argumentu, jog ieškovės pateiktas patikslintas planas yra aiškesnis ir tiksliau apibrėžtas. Šiuo aspektu nesutiktina su atsakovų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nustatė servitutą statiniams, kadangi iš pareikštų ir patenkintų ieškovės reikalavimų matyti, jog atitinkamai žemės sklypo daliai, kuri yra užimta bendraturčių statiniais ir buvo prašoma nustatyti servitutą, kadangi toks servituto nustatymas ir yra būtinas tinkamai sklype esančių pastatų eksploatacijai, o šiuo atveju būtent ieškovės pateiktas planas ir apibrėžia naudotino turto ribas.

36. Atsakovai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nusprendė atmesti priešieškinių reikalavimus dėl servituto nustatymo, yra tinkamai nemotyvuota, tačiau su šiais argumentais negalima sutikti. Priešingai nei įrodinėja apeliantai, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktus servituto platus įvertino tiek užimamo sklypo plotą, tarnaujančio (žemės sklypo) ir viešpataujančio objekto (statiniai) funkcinį ryšį, nurodė, kad atsakovų pateiktas planas yra neaiškus ir neišsamus. Įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius faktinius ir teisinius aspektus, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo, vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus, servituto nustatymo planus įvertino kitaip, nei juos vertina apeliantai, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimamo sprendimo šioje dalyje (CPK 263, 270 straipsniai).

Dėl servituto atlygintinumo ir kompensacijos rūšies

37. Atsakovai apeliaciniais skundais nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuriuo nustačius atlygintinus neterminuotus servitutus atsakovai įpareigoti ieškovei mokėti žemės sklypo apsunkinimo servitutais periodinę piniginę kompensaciją, nurodo, kad pirmiausia teismas nepagrįstai nustatė, jog nustatyti servitutai yra atlygintiniai, ir antra – nepagrįstai nustatė, jog kompensacija, mokama ieškovei, yra neterminuota. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ginčo sklypas neturi komercinės vertės, jis yra suformuotas statiniams eksploatuoti, atsakovai nedalyvavo žemės sklypo formavimo procedūrose, be to, teismas nepagrįstai suabsoliutino šalių valią spręsdamas klausimą dėl servituto atlygintinumo. Pažymi, kad šiuo atveju ieškovė iš esmės nepatiria jokių suvaržymų, o nustačius neterminuotą kompensaciją, pagal jos dydį per 35 metus atsakovai iš esmės išmokėtų sklypo vertę, dėl to nustatytina kompensacija turėtų būti vienkartinė. Pažymėtina, jog ieškovė pateiktu atsiliepimu į apeliantų apeliacinius skundus nurodo, kad šioje situacijoje su vienkartinės kompensacijos nustatymu sutinka.

38. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes nustatyta, kad ieškovė pareikšdama atsakovams reikalavimus dėl atlygintino servituto nustatymo nurodė, jog atsakovai be teisinio pagrindo naudojasi ieškovei priklausančiu žemės sklypu, vengia sudaryti žemės nuomos sutartį ar nustatyti servitutą. Teigia, jog atsakovai naudodamiesi ieškovės žemės sklypu gauna naudą, dėl to atsakovai turėtų kompensuoti ieškovės turtinius praradimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nuspręsdamas nustatyti atlygintinį ir neterminuotą servitutą (mokamą periodinėmis lėšomis) nurodė, kad teismų praktikoje servituto nustatymo byloje būdingas jų atlyginimo principas, servitutas įprastai yra atlygintinis, nebent šalys nustato kitaip. Šiuo atveju ieškovė išreiškė valią dėl atlygintinio servituto, todėl atsižvelgiant į tai, jog ieškovei priklausančiame sklype stovi atsakovų statiniai, ieškovė patiria esminius suvaržymus, o atsakovai gaunamomis naudomis naudojasi neatlygintinai. Teismas atsižvelgęs į nuosavybės teisės suvaržymo apimtį, į tai, kad nustatomas neterminuotas servitutas, nusprendė, jog šiuo atveju šalių interesų pusiausvyrą labiausiai atitiktų periodinė kas metus mokama kompensacija. Su šiais argumentais sutiktina iš dalies.

39. Pirmiausia pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog servituto nustatymas įprastai apsunkina arba apskritai atima tam tikras tarnaujančiojo daikto savininko naudojimosi teises, tai gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, dėl to CK įtvirtina kompensacijos bei nuostolių atlyginimo mechanizmus. CK 4.129 straipsnis nustato, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka – įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).

41. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Nuosavybės teisės apribojimui turi būti nustatyta adekvati kompensacija, kitu atveju tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis būtų neproporcingai iškreipta, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis. Kasacinio teismo konstatuota, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

42. Nagrinėjamu atveju atsakovai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo tenkinti ieškovės reikalavimai dėl atlygintinio servituto nustatymo iš esmės, nurodo, kad ginčo faktinė situacija sudaro pagrindą nukrypti nuo bendros servituto atlygintinumo prezumpcijos, tačiau su šiais argumentais negalima sutikti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais ir konstatavus tam konkretų pagrindą. Tokie pavyzdžiai teismų praktikoje pateikti kaip šalių atitinkamas susitarimas dėl servituto neatlygintinumo, taip pat, kai yra atkuriama nuosavybės teisė į žemę, kur jau yra nustatytas neatlygintinis servitutas į pastatus ar kitais atvejais nustačius konkretų naudojimosi neatlygintinai pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-86/2015, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017, 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-421/2020).

43. Vertinant šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes dėl išimties neatlygintiniam servitutui nustatyti, pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog žemės sklypo savininkė anksčiau nereiškė reikalavimų dėl atlygintinumo už naudojimąsi jos žemės sklypu nustatymo, nereiškia, jog šiuo atveju atsakovai neturi pareigos atlygintini sklypo savininkei apsunkinimus, kurie neabejotinai bus patiriami nustačius servitutą ginčo žemės sklype, kurie iš esmės yra skirti atsakovų interesų tenkinimui. Nors apeliantai teigia, kad šiuo atveju ginčo žemės sklypas nėra komerciškai vertingas, o yra skirtas sklype esantiems statiniams eksploatuoti, tačiau tokie apeliantų argumentai vertintini kaip subjektyvi ir vienpusiška faktinių aplinkybių interpretacija. Tokia išvada daroma pirmiausia atsižvelgiant į tai, jog byloje pateiktas ekspertizės aktas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ginčo sklypas yra itin vertingoje ir išskirtinėje (duomenys neskelbtini) miesto centrinėje dalyje, netoli (duomenys neskelbtini), antra, ieškovės pateiktos internetinių skelbimų, kiemo aikštelės nuotraukos patvirtina, jog atsakovai naudodamiesi ieškovės žemės sklypu gauna naudos, tai yra suteikia klientams – poilsiautojams – nemokamą kiemo aikštelę transporto priemonėms laikyti, trečia, apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog apeliantai nuomoja valdomas patalpas ginčo sklype, sudaro galimybę klientams naudotis privalumais – kiemo aikštele, dėl to atsakovai gauna neabejotiną naudą.

44. Šiuo atveju, nustačius servitutą, ieškovė netenka dalies žemės sklypo panaudojimo galimybių, taip pat apribojama ir jos galimybė naudotis kiemo aikštele. Akivaizdu, jog, priešingai nei įrodinėja atsakovai, nustačius servitutą, ieškovė patirs suvaržymų naudojantis vertingu žemės sklypu, dėl to akivaizdžiai nukentės ieškovės interesai. Atsakovų argumentai, jog atsakovai nedalyvavo žemės formavimo procese ir (ar) kad jau buvo nustatyti administraciniai servitutai, dėl kurių, atsakovų teigimu, ieškovė atlyginimo nereikalauja, nepaneigia ieškovės teisės gauti atitinkamą kompensaciją atsižvelgiant į jos patiriamus apribojimus, kuriuos ji patirs nustačius servitutą ginčo žemės sklype. Šiuo aspektu taip pat atmestinas apeliantų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas paneigė apeliantės nuosavybės teisę dėl kiemo aikštelės naudojimo galimumo, kadangi minėta aplinkybė (asmeninės nuosavybės panaudojimo galimybių sumažėjimas, o ne jos paneigimas) nustatytas atsižvelgiant į faktinį nustatytino servituto turinį ir ieškovės galimybę objektyviai naudotis kiemo aikštele nustačius servitutą (CPK 185 straipsnis).

45. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovai ne tik naudojasi ieškovės turtu, tačiau už jo naudojimą gauna pajamas, suteikia galimybę naudotis klientams – poilsiautojams – kiemo aikštele esančiame ginčo sklype, kaip privalumu, kuris priklauso ieškovei, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl atlygintinio servituto nustatymo ir konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo bendros servituto atlygintinumo prezumpcijos (sprendimo 40–42 punktai).

46. Kita vertus, įvertinus bylos faktines aplinkybes, apeliaciniuose skunduose ir ieškovės atsiliepime nurodytus argumentus, sutiktina su atsakovais, kad priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju šalių interesus geriausiai atitiktų ne periodinės kompensacijos mokėjimas, o vienkartinė kompensacija. Pirmiausia pažymėtina, kad, nustačius periodinės kompensacijos mokėjimą pagal realią sklypo dalies vertę, susiklosto tokia situacija, jog atsakovų kasmet periodiškai mokamos periodinės išmokos sudaro galimybę atitikti ir (ar) viršyti bendrą sklypo vertę, tai, teismo vertinimu, pažeistų apeliantų interesus ir neatitiktų proporcingumo principo. Antra, šiuo atveju nustatyto servituto mastas, atsižvelgiant į servituto užimamo sklypo plotą, teismo vertinimu, nesuvaržys ieškovės interesų tiek, jog šiuo atveju yra būtina nustatyti periodiškai kasmet ir neribotą laiką mokamą kompensaciją. O ir be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė tiek į ieškovės, tiek ir į atsakovų poziciją ir argumentus, jog jų interesus geriausiai atitiktų vienkartinės kompensacijos nustatymas, dėl to periodinės kompensacijos nustatymas neatkurtų teisinės taikos tarp ginčo šalių.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė teismų praktiką, nustatydamas, jog šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendros servituto atlygintinumo prezumpcijos ir pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju nustatytas servitutas turi būti atlygintinis, kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino bendraturčių interesus, šalių poziciją bylos nagrinėjimo metu, spręsdamas klausimą dėl nustatytinos kompensacijos rūšies, dėl to nusprendžiama šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, nustatant, jog už nustatytiną servitutą atsakovai turi pareigą sumokėti vienkartinę kompensaciją ieškovei. Dėl šios mokėtinos vienkartinės kompensacijos dydžio nustatymo pasisakytina toliau.

Dėl kompensacijos dydžio

48. Atsakovai apeliaciniais skundais nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuriuo atsakovai įpareigoti kasmet mokėti ieškovei piniginę kompensaciją už nustatomą servitutą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė kasmet mokamą nuomos mokestį, nepagrįstai rėmėsi vidutinėmis sklypo vertėmis nustatydamas kompensaciją, rėmėsi ydingu ekspertizės aktu, kuriuo ekspertas modifikavo teismo užduotus klausimus, ekspertizę atliko tinkamos neatlikdamas lyginamosios analizės, ginčo sklypą lygino su kitais turto vienetais, kurie nėra panašūs, nustatė, kokia yra ginčo sklypo vertė, nors tai nėra šios bylos dalykas.

49. Ieškovė patikslintu ieškiniu pareiškė du alternatyvius reikalavimus, prašydama už teismo nustatytus servitutus priteisti arba metinę periodinę kompensaciją, ją skaičiuojant pagal metinę žemės sklypo rinkos vertę (450 Eur už arą), atsižvelgiant į žemės sklypo naudojimosi dalių ir numatomų servitutų plane numatytas kiekvieno atsakovo naudojamas žemės sklypo dalis, arba vienkartinę kompensaciją, atsižvelgiant į teismo ekspertizės akte nurodytą 430 000 Eur žemės sklypo rinkos vertę ir 240 000 Eur žemės sklypo vertę su prielaida, kad yra nustatomi servitutai ir darant išvadą, kad žemės sklypo vieno kvadratinio metro vertė yra atitinkamai 371 Eur (430 000/1 159 kv. m) arba 207,07 Eur (240 000 Eur/1 159 kv. m) priklausomai nuo servituto.

50. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas servituto kompensacijos dydžio nustatymo klausimą, nustatydamas jos dydį pagal vidutinę sklypo vertę, nurodė, kad ieškovei priklauso didelės vertės sklypas, dėl nustatyto servituto ieškovė negalės pilnavertiškai sklypu naudotis, o servituto užimamas plotas sudaro 4,64 aro, todėl lyginant su bendru ieškovės sklypo plotu dydis yra pakankamai didelis. Pirmosios instancijos teismas ieškovei priteistinos kompensacijos dydį susiejo su žemės sklypo rinkos vertės ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kuriose nurodyta, kad ekspertizės atlikimo dieną, tai yra 2022 m. gruodžio 30 d., žemės sklypo vertė yra 430 000 Eur, su prielaida, kad yra pagal uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ 2020 m. spalio 26 d. ir uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ 2020 m. sausio 6 d. parengtus projektus nustatyti servitutai, 2022 m. gruodžio 30 d. duomenimis, yra 240 000 Eur, taip pat su ieškovės pateikta uždarosios akcinės bendrovės „Naujas būstas“ rinkos vertės individualizuota metine vieno aro nuomos rinkos verte (450 Eur už arą), kurią atitinkamai sudaugino su atsakovų naudotinų žemės sklypo dalies plotu.

51. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Taigi CK 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija.

52. Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017).

53. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nuspręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017; 2019 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2-1075/2019).

54. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kompensaciją ieškovei priteisė iš esmės vertindamas nekilnojamojo turto objekto ir jo nuomos rinkos kainą servituto plotui, tačiau pažymėtina, kad turto rinkos kaina pagal teismų praktiką yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-611/2021).

55. Remdamasi nurodyta kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija nurodo, kad atsižvelgiant į bylų dėl servituto nustatymo specifiką darytina išvada, jog viešpataujančiojo daikto savininko poreikis nustatyti servitutą tarnaujančiajame daikte ir šio daikto savininko teisė gauti atlyginimą už servitutą yra abiejų daiktų savininkų interesai, kurių pusiausvyros yra siekiama tokio pobūdžio byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remiantis atsakovų apeliacinio skundo argumentais, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė išskirtinai sklypo nuomos rinkos vertei, neatsižvelgdamas ir į kitas reikšmingas aplinkybes (sprendimo 53 punktas).

56. Sprendžiant kompensacijos dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiant į suformuotus kriterijus sprendimo 53 punkte, pažymėtina, jog šiuo atveju nustatytino servituto turinys yra toks, kuris sudaro pagrindą nekilnojamojo turto savininkams pasiekti savo nekilnojamuosius turto objektus – gyvenamojo pastato dalis – patalpas, kurie ginčo sklype jau buvo pastatyti iki žemės sklypo suformavimo. Be to, negalima neatsižvelgti ir į tai, jog šalys jau ilgą laiko tarpą naudojasi ieškovės žemės sklypo dalimi statiniams pasiekti (atsakovė J. V. A. sklypu naudojasi nuo 1996 metų), o šiuo atveju servitutu nustatyti suvaržymai tarnaujančiam daiktui iš esmės nebus nauji. Antra, sutiktina su atsakovais, jog kompensacijos nustatymas remiantis formaliai vien sklypo rinkos nuomos vertėmis ginčo situacijoje nėra teisingas. Kaip minėta sprendimo 52 punkte, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių, nesuabsoliutinant vien sklypo vertės (ar jo nuomos vertės) rinkos kainos (sprendimo 54 punktas).

57. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo žemės sklypo bendras plotas yra 0,1159 ha ploto (11,59 aro). Nustačius servitutą pagal ieškovės pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ projektą atsakovė J. V. A. naudosis 3,20 arų dalimi (27,61 procento bendro ploto), atsakovas R. L. naudosis 0,690 arų dalimi (5,95 procento bendro ploto), atsakovė G. P. naudosis 0,750 arų dalimi (6,47 procento bendro ploto). Nors pirmosios instancijos teismas nustatydamas kompensacijos dydį jį susiejo su komercine šio sklypo ir jo nuomos rinkos verte, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju toks kompensacijos dydis, kuris ginčo situacijoje atitiktų sklypo dalies nuomos rinkos kainą (rinkos vertę), nėra teisingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į statinių savininkų ir žemės sklypo ir jame esančių statinių įsigijimo aplinkybes, į tai, jog atsakovams žemės sklypo dalys įsigyjant nekilnojamojo turto vienetus nebuvo parduota ir jas įsigyti galimybė nebuvo sudaryta, į tai, jog ilgą laiko tarpą atsakovai laisvai naudojosi sklypu jiems priklausantiems statiniams pasiekti ir eksploatuoti, į tai, jog servituto nustatymas ginčo situacijoje susietas su ilgą laiko tarpą egzistuojančiomis faktinėmis sklypo naudojimo aplinkybėmis, sprendžia, jog šiuo atveju už šalių naudojamo 1 aro dydį, atsižvelgiant ir į 1 aro rinkos vertę (nurodytą ekspertizės akte), tiek jo nuomos rinkos vertę, nustatyti 3000 Eur už arą kompensaciją, aro vertės dydį susiejant su atsakovų naudotinu žemės sklypo plotu nustačius servitutą.

58. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė periodinę kompensaciją iš atsakovų ieškovei panaikinti, ir priimti naują sprendimą - priteisti ieškovei iš atsakovų vienkartinę kompensaciją, tai yra priteisti ieškovei iš atsakovės J. V. A. 9600 Eur kompensaciją (3000 Eur x 3,20 a), iš R. L. 2070 Eur kompensaciją (3000 Eur x 0,69 a) ir iš G. P. 2250 Eur kompensaciją (3000 Eur x 0,75 a) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo

59. Atsakovai apeliaciniais skundais nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuriuo ieškovei iš atsakovų priteistos piniginės lėšos, tai yra J. V. A. – 4 320 Eur, R. L. – 931,32 Eur, iš atsakovės G. P. – 1 012,32 Eur, kaip be pagrindo sutaupytos lėšos ieškovės sąskaita, nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, būtinas nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, netinkamai vertino šio instituto taikymo sąlygas, nevertino, jog šiuo atveju nėra atsakovų kaltės ar nesąžiningumo, o ir pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kaip ieškovės interesai buvo pažeidžiami šiuo aspektu taip pat neįvertindamas istorinės perspektyvos, jog šalys sklypu naudojasi ilgą laiko tarpą, į tai, jog sklypas ieškovei ar jos motinai nepriklausė, neįvertinus, jog žemės sklypas buvo suformuotas vėliau nei sklype esantys statiniai. Pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai savo skaičiavimų neteikė ar ieškovės pasirinktos metodikos neginčijo, nes atsakovai iš esmės nesutiko su šiuo ieškinio reikalavimu.

60. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes nustatyta, kad ieškovė pareikšdama atsakovams reikalavimus dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo nurodė, kad atsakovai naudodamiesi ieškovės žemės sklypo dalimis praturėjo ieškovės sąskaita ir šiuo atveju iš nesąžiningai praturtėjusių asmenų turi būti priteistos jų gautos turtinės naudos. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas šį ieškovės reikalavimą iš esmės nurodė, kad atsakovai ilgą laiką be atlygio ir teisinio pagrindo naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, dėl to gauna tam tikrą materialinę naudą, kadangi nepatyrė naudojimosi ieškovės turtu išlaidų, o ieškovė atitinkamai negauna kompensacijos už jos nuosavybės teisės suvaržymą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad atsakovų sutaupymas yra priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės naudos negavimu. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiktina.

61. Remiantis bylos duomenimis nustatyta ir nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 0,1159 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, kiti statiniai (inžineriniai). Ieškovei ir atsakovams atitinkamomis dalimis, tai yra ieškovei 23/100, atsakovui R. L. 13/100, atsakovei G. P. 14/100, atsakovei J. V. A. ½, priklauso ginčo gyvenamojo namo, taip pat atsakovams bendrai priklauso ir kieme esanti aikštelė ir kiti kieme esantys statiniai, tai yra ieškovei 23/100, atsakovui R. L. 13/100, atsakovei G. P. 14/100, atsakovei J. V. A. 50/100.

62. Vertinant šalių argumentus dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo, pažymėtina ir tai, kad ieškovė turtą įgijo pagal 2012 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, atsakovas R. L. 2011 m. gruodžio 13 d., atsakovė G. P. 2006 m. gegužės 10 d., atsakovė J. V. A. 1996 m. lapkričio 21 d. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad buvusiai žemės sklypo ir jame esančių nekilnojamųjų objektų savininkei S. A. 1992 m. gegužės 20 d. miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo perduoti nekilnojamieji objektai, o ginčo žemės sklypas S. A. perduotas 1992 m. gruodžio 8 d. (duomenys neskelbtini) miesto valdybos potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (potvarkio 2.4.3.4 punktas). Taigi, kaip matyti iš byloje esančių istorinių dokumentų, tiek statinius, tiek žemės sklypą, esančius namų valdoje, nuosavybės teisių atkūrimo metu įsigijo S. A., kuri yra atsakovės J. V. A. senelė). Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovai daug metų be atlygio naudojasi ieškovei priklausančiu žemės sklypu, kuriame atitinkamai yra jų nekilnojamojo turto objektai (jų dalys).

63. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.137–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-10-823/2024).

64. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visas jo taikymo sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-239-1120/2023).

65. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos (sprendimo 63 punktas) yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas visiškai eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytas sąlygas, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui.

66. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo ginčo atveju pirmiausia būtina atsižvelgti į chronologinę nekilnojamojo ginčo turto įsigijimo seką, jo naudojimo aplinkybes, įvertinti, ar šiuo atveju atsakovai, naudodamiesi ginčo sklypu iki ieškinio pateikimo, privalo atlyginti gautą naudą. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, nustatyta, kad ieškovė ginčo sklypą įgijo pagal 2012 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Nagrinėjamu atveju visi ginčo sklype nekilnojamojo turto dalis turintys atsakovai turtą įgijo iki to momento, kai ieškovė įgijo nuosavybę į ginčo žemės sklypą. Pažymėtina, kad atsakovė J. V. A. ginčo sklypu neatlygintinai naudojasi daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, tai yra nuo 1996 m. lapkričio 21 d., jį paveldėjo iš buvusios savininkės S. A., kuriai 1992 m. gegužės 20 d. miesto (rajono) valdybos potvarkio pagrindu buvo perduoti nekilnojamieji objektai (gyvenamasis namas – 1918 metų statybos). Pažymėtina, jog pats žemės sklypas buvo perduotas vėliau, tai yra 1992 m. gruodžio 8 d. miesto (rajono) valdybos potvarkio pagrindu.

67. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovai įgiję nuosavybę į nekilnojamojo turto vienetus, tai yra į atitinkamas namo ir inžinerinių statinių dalis, nuosavybės į žemės sklypo atitinkamas dalis neįgijo, atsakovai naudojosi ginčo sklypu susisiekimui su sklype esančiais nekilnojamojo turto vienetais. Šios aplinkybės svarbios sprendžiant klausimą ir dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų. Aplinkybės dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, tiek ir pats faktas, jog žemės sklypas buvo suformuotas gerokai vėliau nei žemės sklypo vietoje pastatyti pastatai, turėjo ieškovei, kuri sklypą įgijo 2012 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo pagrindu, būti neabejotinai žinomi. Faktinis žemės sklypo ginčo valdoje naudojimas nuo pastatų ir statinių įsigijimo šiuo atvejo buvo sąlygotas to, kad faktinis naudojimasis jokiomis piniginėmis prievolėmis pastatų savininkų (atsakovų) ir žemės sklypo savininkės nesaistė. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovų apeliacinių skundų argumentais, jog ieškovės motina žemės sklypą įsigijo žinodama, kad jame stovi ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai, suprasdama, kad jos įsigyjamas sklypas bus naudojamas ir kitiems asmenims priklausančių statinių eksploatavimui. Nors, ieškovės teigimu, atsakovai niekada nereiškė reikalavimų dėl žemės sklypo ar jos dalies įsigijimo, o atsakovai naudoja žemės sklypo dalį poilsiautojų automobiliams statyti, tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai ir ar šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovų praturtėjimo.

68. Byloje esančių rašytinių įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad atsakovai neatliko veiksmų, kurių pagrindu būtų galima taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą – atsakovai ginčo sklypu naudojosi susisiekimui su jiems priklausančio nekilnojamojo turto vienetais ginčo sklype. Nors atsakovai ir sudarė galimybę klientams – poilsiautojams – statyti automobilius, tai jau patvirtina byloje pateikti ir analizuoti ieškovės įrodymai – skelbimų ir kiemo aikštelės nuotraukos, tačiau, teismo vertinimu, ginčo situacijoje ieškovė apie sklypo faktinio valdymo aplinkybes jau vėliausiai žinojo 2012 m. rugsėjo 26 d., ginčo sklype daug metų nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo – savininkai naudojosi žeme, o ir atsakovai neturėjo galimybės sklypu – privažiavimu – nesinaudoti – nėra ginčo, jog atsakovai žemės sklypo dalių nėra giję, todėl, ilgą laiko tarpą nereiškiant pretenzijų atsakovams, tokia naudojimosi tvarka jau buvo faktiškai nusistovėjusi, faktinis sklypo naudojimasis jokiomis piniginėmis prievolėmis (sutartimis ir pan.) pastatų savininkų (atsakovų) ir žemės sklypo savininkės nesaistė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovės ieškinio tenkinimas dalyje dėl sutaupytų lėšų priteisimo iš atsakovų yra nepagrįstas, šios ieškinio dalies tenkinimas sudarytų galimybę prisiteisti lėšas už sklypo naudojimąsi regresine tvarka, kai jau, kaip minėta, faktinė sklypo naudojimosi tvarka dėl susiekimo su ginčo sklype atsakovams priklausančiais statiniais jau buvo nusistovėjusi, šalių jokie santykiai dėl žemės naudojimo atlygintinumo nesaistė.

69. Šiuo atveju ieškovės argumentai dėl atsakovų praturtėjimo grindžiami vienpusišku bylos faktinių aplinkybių interpretavimu ir priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog apeliantai praturtėjo ieškovės sąskaita ir (ar) kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovų praturtėjimo. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, sklypo ir jame esančių statinių naudojimosi tvarką, sąlygas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui, nutariama atsakovų apeliacinius skundus dalyje dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei L. I. iš atsakovės J. V. A. 4 320 Eur, iš atsakovo R. L. – 931,32 Eur, iš atsakovės G. P. – 1 012,32 Eur kaip be pagrindo sutaupytas lėšas ieškovės sąskaita ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės patikslinto priešieškinio dalį dėl šių lėšų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl žemės mokesčio

70. Atsakovai apeliaciniais skundais nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas ieškovės patikslintas ieškinys dėl žemės mokesčio mokėjimo tvarkos nustatymo nurodo, kad mokėti žemės mokestį yra išimtinė sklypo savininko prievolė ir pareigos ja dalintis nei vienas iš valdos savininkų neturi. Tai, kad ginčo valdoje yra atsakovų nekilnojamojo turto dalys, kurioms atitinkamos sklypo dalys nebuvo parduotos, nesuponuoja jų pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Atsakovė J. V. A. taip pat nurodo, kad sutiktų mokėti žemės nuomos mokestį, tačiau mano, jog šiuo atveju proporcija, mokėtinai žemės mokesčio daliai, buvo nustatyta netinkamai.

71. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes nustatyta, kad ieškovė pareikšdama reikalavimus dėl žemės mokesčio mokėjimo atlygintinumo nurodė, jog ieškovė kasmet moka žemės mokestį, jis nuolatos didėja, dėl to šiuo atveju tikslinga, jog kiekvienas atsakovas jiems tenkančios naudoti turto dalims, tai yra J. V. A. – 27,61 proc., R. L. – 5,98 proc., G. P. – 6,47 proc., atlygintų ieškovei mokėtino žemės mokesčio dalį. Pažymi, jog būsimų įmokų dydis nėra žinomas, dėl ko prašo įpareigoti ieškovę išsiųsti atsakovams elektroninius laiškus su suformuota žemės sklypo deklaracija, žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, o atsakovai įpareigotini kasmet sumokėti pagal ieškovės pateiktus duomenis ieškovei proporcingai jų naudojamo turto dalims žemės nuomos mokesčio dalis.

72. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimo, dėl sumokėto žemės mokesčio atlygintinumo klausimą, sprendė, jog ieškovės reikalavimas yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovės gaunamos kompensacijos dydis sumažės jai mokant nuomos mokestį, be to, žemės nuomos mokestis nuolatos didėja, o tendencija mažėti mokesčiui yra mažai tikėtina, dėl ko šiuo atveju yra teisinga, jog atsakovai prisidėtų prie žemės nuomos mokesčio sumokėjimo. Teismas įvertinęs atsakovų naudotinas turto dalis (J. V. A. – 27,61 procento, R. L. – 5,95 procento, G. P. – 6,47 procento), sprendė, jog tokia dalimi atsakovai turi kompensuoti ieškovės sumokėtą žemės mokestį patikslintame ieškinyje siūloma tvarka ir įpareigoti atsakovus per du mėnesius nuo žemės mokesčio deklaracijos bei žemės mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento (mokėjimo nurodymo ar kvito) išsiuntimo dienos sumokėti ieškovei žemės mokesčio dalį, proporcingai kiekvieno atsakovo užimamo ir naudojamo žemės sklypo dalį. Teismas šioje dalyje atmetė priešieškinių reikalavimus, nurodydamas, jog žemės mokesčio sumokėjimo kaštų kompensavimas 13/100 daliai yra nepakankamas, iš priešieškinių nėra aišku kokius konkrečiai „servitutų kaštus“ atsakovai įsipareigoja ieškovei kompensuoti, neaišku, kokiu būdu šie kaštai bus apskaičiuojami, nenurodytas apskaičiavimo mechanizmas.

73. CK 4.113 straipsnis numato, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančio daikto savininkui, tai yra šiuo atveju – ieškovei. Jeigu norint normaliai naudotis servituto suteiktomis teisėmis yra būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas (šiuo atveju – atsakovai) privalo tai atlikti tinkamai ir laiku. Tuo atveju, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu (CK 4.114 straipsnio 1 ir 2 dalys), taigi toks ieškovės pareikštas reikalavimas visiškai atitinka ir teismų praktiką, kurioje reikalavimai, susiję su žemės nuomos mokesčio sumokėjimu, sprendžiami būtent tokiu būdu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-178/2016).

74. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovei priteisiant tik piniginę kompensaciją ir nenustačius pareigos atsakovams jiems naudotinoms turto dalims išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, susiklostytų tokia situacija, jog ieškovės priteistos kompensacijos dydis, mokant mokesčius už turto (žemės sklypo) dalį, kuria naudosis servituto turėtojai prieštarauja teisingumo bei sąžiningumo principams, dėl ko šiuo atveju ieškovės patiriamos žemės mokesčio išlaidos turi būti kompensuojamos. Pažymėtina, kad kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir kaip nurodyta Lietuvos Apeliacinio Teismo praktikoje (sprendimo 73 punktas), žemės mokesčio kitimo tendencijos mažėjimo linkme mažai tikėtinos, o yra labiau tikėtinos priešingos tendencijos. Dėl to pagrįstai galima manyti, kad ateityje realiai gaunamos kompensacijos dydis ieškovei taps dar menkesnis. Atsižvelgiant į tai, atmetami atsakovų argumentai, jog atsakovai kaip servituto turėtojai – ieškovės žemės sklypo naudotojai, neprivalo atlyginti ieškovei tų išlaidų, kuriuos ji patirs išlaikydama ginčo sklypą (mokėdama žemės mokestį) atitinkama nustatyta servituto dalimi (CK 4.114 straipsnis).

75. Šiuo aspektu atmestini atsakovės J. V. A. argumentai, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas procentinę dalį, tenkančią ieškovės patirtų išlaidų žemės mokesčiui apmokėjimui, atlyginti, netinkamai įvertino pagal ieškovės pateikto plano nustatytino servituto plotus. Nurodo, kad lieka neaišku kokiu pagrindu nuspręsta, kad nustatant servitutą uždarosios akcinės bendrovės „Netkada“ plane pažymėtu (bendram naudojimui) S2 (56 kv. m.) (indeksas „K“), kiekvienai šaliai individualizuotos mokėtinos dalys, tačiau įvertinus pateikto plano duomenis matyti, jog jis yra visiškai identiškas (ploto matmenimis) atsakovų pateikto uždarosios akcinės bendrovės „Gelmora“ ir kaip pagrįstai nurodo ieškovė, kiekvienas iš atsakovų turi prisidėti prie žemės mokesčio sumokėjimo, proporcingai kiekvieno atsakovo užimamai ir naudojamai žemės sklypo daliai, tai yra J. V. A. – 27,61 procento, G. P. – 6,47 procento ir R. L. – 5,95 procento.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

76. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

77. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sumokėjo 291 Eur žyminio mokesčio, 400 Eur už turto ataskaitos duomenis, 6910 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso – 7 601 Eur. Be to, nustatyta, kad 2021 m. kovo 4 d. Plungės apylinkės teismo nutartimi ieškovei buvo atidėtas 802 Eur žyminio mokesčio mokėjimas už pareikštus alternatyvius reikalavimus dėl žemės sklypo apsunkinimo servitutais vienkartinės kompensacijos priteisimo iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat 2023 m. kovo 27 d. teismo nutartimi ieškovei atidėtas 743 Eur žyminio mokesčio mokėjimas už jos pareikštus patikslintus alternatyvius reikalavimus dėl žemės sklypo apsunkinimo servitutais vienkartinės kompensacijos priteisimo iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovės patikslintas ieškinys patenkintas 60 procentų, o atsakovų priešieškiniai atmesti, todėl iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamas 445,80 Eur žyminis mokestis, kurio sumokėjimas už ieškovės pareikštus alternatyvius reikalavimus buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, valstybei.

78. Atsakovė G. P. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, – 75 Eur žyminis mokestis už priešieškinį, 3 692,50 Eur advokato pagalbos išlaidos. Iš viso – 3 767,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė J. V. A. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, – 75 Eur žyminis mokestis už priešieškinį, 8 239,78 Eur advokato pagalbos išlaidos. Iš viso – 8 314,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas R. L. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – 150 Eur žyminis mokestis už priešieškinį, 2 000 Eur ekspertizės apmokėjimo išlaidų, 500 Eur plano parengimo išlaidų, 2 200 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų. Iš viso – 4 850 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, jog ieškovės ir atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

79. Pažymėtina, kad bylose dėl servituto nustatymo ir kompensacijos priteisimo nusprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo formalus CPK įtvirtintas principas „pralaimėjęs moka“ ne visada yra galimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra, kuri pasiekiama, be kita ko, atlygintinumu, o paskirstant bylinėjimosi išlaidas pagal „pralaimėjęs moka“ principą, gali būti paneigta tarnaujančiojo daikto savininko teisė į nuosavybę, pažeistas atlygintinumo už nustatomą servitutą principas. Todėl bylose dėl servituto nustatymo, taikant viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros principą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), gali būti pagrindas nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ principo.

80. Nagrinėjamu atveju įvertinus priešieškinio reikalavimų turinį, nustatyta, jog visiškai tenkintas ieškovės reikalavimas dėl servituto nustatymo, žemės nuomos mokesčio priteisimo, iš dalies patenkintas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo ir visiškai atmestas reikalavimas dėl nepagrįstai sutaupytų lėšų priteisimo. Atsakovų priešieškiniai atmetami visiškai. Teismas atsižvelgęs į byloje vyraujantį ginčo dalyką, į atmestų ir patenkintų reikalavimų proporciją, į sprendimo 73 nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl „pralaimėjęs moka“ principo taikymo tokio pobūdžio byloje, mano, jog šiuo atveju ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai yra tenkinami 60 procentų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei L. I. priteisiamos 4 560,60 Eur bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis iš atsakovų J. V. A., R. L., G. P., tai yra iš kiekvieno atsakovo po 1 520,20 Eur.

81. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) pirmosios teisme išlaidos sudaro 28,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog iš trijų atsakovų priteista pašto išlaidų suma, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporciją, būtų mažesnė nei 8 Eur, pašto išlaidos valstybei iš kiekvieno atsakovo nepriteistinos (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014 m. rugsėjo 24 d., Nr. 2014-12793; 2020 m. sausio 22 d., Nr. 2020-00970)).

Dėl procesinės bylos baigties

82. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

83. Esant šioms aplinkybėms (sprendimo 23–75 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, spręsdamas klausimą dėl ieškiniu ir priešieškiniais pareikštų reikalavimų pagrįstumo, todėl atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, tai yra panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis tenkinti ieškovės reikalavimai dėl nepagrįstai sutapytų lėšų priteisimo, periodinės kompensacijos priteisimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dėl šios dalies priimant naują sprendimą – atmesti ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą dėl sutaupytų lėšų priteisimo, įpareigoti atsakovę J. V. A. mokėti 9600 Eur kompensaciją, R. L. 2070 Eur kompensaciją G. P. 2250 Eur kompensaciją ieškovės naudai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

84. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

85. Atsakovė G. P. pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 109 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų, 1 940 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso – 2 049 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė J. V. A. pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 204 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų, 1 482,25 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso – 1 686,25 Eur. Atsakovas R. L. pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 137 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 2662 Eur advokato pagalbos išlaidų. Pažymėtina, jog patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

86. Atsakovai G. P., R. L. apeliaciniais skundais prašė visiškai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir tenkinti jų pateiktus priešieškinius, o apeliantė J. V. A. prašė panaikinti teismo sprendimo dalis dėl servituto nustatymo, kompensacijos priteisimo, dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo ir žemės mokesčio mokėjimo, taip pat suformulavo reikalavimą panaikinti ir teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų priešieškinis. Nagrinėjamu atveju atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, tai yra panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovų priteistos kaip nepagrįstai sutaupytos piniginės lėšos, taip pat pakeistas ir ieškovei priteistos kompensacijos dydis. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, laikytina, jog apeliantų apeliaciniai skundai patenkinti po 30 procentų, dėl to nusprendžiama atsakovei G. P. priteisti 614,70 Eur, atsakovei J. V. A. 505,86 Eur, atsakovui R. L. 798,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės L. I.. Atitinkamai atmestų apeliacinių skundų daliai, ieškovei L. I. iš atsakovų priteistina 1 863,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovų lygiomis dalimis, tai yra po 621,13 Eur (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti iš dalies:

Panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei L. I. priteista iš atsakovės J. V. A. 4 320 Eur, iš atsakovo R. L. – 931,32 Eur, iš atsakovės G. P. – 1 012,32 kaip be pagrindo sutaupytas lėšos ieškovės sąskaita ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimą dėl be pagrindo sutaupytų lėšų ieškovės sąskaita atmesti.

Panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria atsakovai G. P., R. L., J. V. A. įpareigoti mokėti ieškovei periodinę piniginę kompensaciją ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei L. I. iš atsakovų vienkartinę kompensaciją – atsakovės J. V. A. 9600 Eur kompensaciją, atsakovo R. L. 2070 Eur kompensaciją, atsakovės G. P. 2250 Eur kompensaciją.

Panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, išdėstant taip:

Priteisti ieškovei L. I. 4 560,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, lygiomis dalimis iš atsakovų J. V. A., R. L., G. P., iš kiekvieno atsakovo po 1 520,20 Eur.

Priteisti valstybei iš atsakovų J. V. A., R. L., G. P. 445,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, iš kiekvieno atsakovo po 148,60 Eur.

Kitas Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei L. I. 1 863,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, lygiomis dalimis iš atsakovų J. V. A., R. L., G. P., iš kiekvieno atsakovo po 621,13 Eur.

Priteisti atsakovei G. P. 614,70 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės L. I..

Priteisti atsakovei J. V. A. 505,86 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės L. I..

Priteisti atsakovei R. L. 798,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės L. I..

Teisėjai Marius DobrovolskisJolanta GailevičienėErinija Kazlauskienė