Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J., nuteistojo R. R. gynėjo advokato H. O. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstamos veikos) – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2022 m. vasario 15 d. nusikalstamos veikos) – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta laisvės apribojimo 1 metams 3 mėnesiams bausmė, įpareigojant 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2021 m. gruodžio 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmė – 20 MGL dydžio bauda – ir paskirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose, ir 20 MGL (1 000 Eur) dydžio bauda.

R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 n. rugsėjo 18 d. nusikalstamos veikos) – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. lapkričio 8 d. nusikalstamos veikos) – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

Tenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos iš R. R. priteista 20,01 Eur ir solidariai iš R. R. ir K. J. 20,01 Eur žalos atlyginimo.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo A. G. civilinis ieškinys, jam iš K. J. ir R. R. priteista solidariai 1 000 Eur ir iš R. R. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiosios V. R. civilinis ieškinys, jai iš R. R. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo A. G. civilinis ieškinys, jam priteista iš K. J. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš K. J. ir R. R. priteista nukentėjusiajam A. G. po 750 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Iš K. J. ir R. R. priteista nukentėjusiajai V. R. po 750 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Iš K. J. priteista nukentėjusiajam A. G. 1 000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. J. ir R. R. nuteisti už tai, kad: veikdami kartu, 2021 m. rugsėjo 18 d., apie 21.40 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia griebė lovoje gulėjusį A. G. už rankų ir kojų, ištempė jį ant žemės, o jam atsistojus, kumščiais sudavė smūgius į galvą. A. G. nubėgus į virtuvę, jam vėl sudavė smūgius rankomis ir spardė į įvairias kūno vietas. A. G. nubėgus į koridorių, jam sudavė smūgius, dėl to jis nugriuvo ant stiklainių. Pastarajam nugriuvus, dar sudavė smūgius kumščiais ir spyrė. Į koridorių atėjus V. R., R. R. tyčia rankomis sugriebė ją už pečių ir stūmė, kartu spausdamas žemyn, dėl to ji užlipo ant stiklų ir nuvirto. A. G. išbėgus į kiemą, K. J., kaire ranka jį laikydamas, dešine ranka sudavė vieną smūgį per galvą, jį apsuko ir pargriovė ant žemės, o R. R. vieną kartą jam spyrė. Tokiais savo veiksmais nukentėjusiesiems sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymius sveikatos sutrikdymus, o būtent A. G. padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje – smilkinyje – antakyje, akių vokuose, ausyse, krūtinėje, kairiame žaste, nugaroje, šlaunyse, odos nubrozdinimus juosmenyje, kryžmenyje, dešiniame šone su poodine kraujosruva, dešiniame antakyje, šlaunyse, o V. R. padarė paviršinę pjautinę žaizdą kairės kojos nykštyje, odos nubrozdinimus kairiame kelio sąnaryje, blauzdoje, gilius odos nubrozdinimus dešinės kojos nykštyje, pade, kairės kojos nago guolyje.

Be to, K. J. nuteistas už tai, kad 2022 m. vasario 15 d., apie 10.50 val., Tauragės r., ties degaline „(duomenys neskelbtini)“, esančia adresu (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), tyčia nuo dviračio nuvertė A. G. ant žemės ir sudavė ne mažiau kaip 7 kartus kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam A. G. sukėlė fizinį skausmą ir padarė odos nubrozdinimą kaktoje, dešinės rankos nykštyje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. R. nuteistas už tai, kad 2021 m. lapkričio 8 d., apie 15.45 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu tyčia papurškė ašarinių dujų į veidą savo buvusiai sutuoktinei V. R. ir A. G., tuo nukentėjusiesiems V. R. ir A. G. sukėlė fizinį skausmą ir abiem padarė cheminį abiejų akių junginių uždegimą, vertinamą kaip nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų prašymai ir argumentai

2. Nuteistasis K. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstamos veikos

2.1. Nesutinka su kaltinimu, kad jis ir R. R., veikdami kartu, 2021 m. rugsėjo 18 d., apie 21.40 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia griebė lovoje gulėjusį A. G. už rankų ir kojų, ištempė jį ant žemės, o jam atsistojus, kumščiais sudavė smūgius į galvą. A. G. nubėgus į virtuvę, jam vėl sudavė smūgius rankomis ir spardė į įvairias kūno vietas. A. G. nubėgus į koridorių, jam sudavė smūgius, dėl to jis nugriuvo ant stiklainių. Pastarajam nugriuvus, dar sudavė smūgius kumščiais ir spyrė. Į koridorių atėjus V. R., R. R. tyčia rankomis sugriebė ją už pečių ir stūmė, kartu spausdamas žemyn, dėl to ji užlipo ant stiklų ir nuvirto. A. G. išbėgus į kiemą, jis (K. J.) kaire ranka jį laikydamas, dešine ranka sudavė vieną smūgį per galvą, jį apsuko ir pargriovė ant žemės, o R. R. vieną kartą jam spyrė. Paaiškina, kad nors gynėjai teismo posėdyje nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) esančios vaizdo kameros galima įžvelgti, kas, kada ateina į šį namą ir kiek jame užtrunka, tačiau teismas vis tiek motyvavo, kad jis (K. J.) atėjo kartu su R. R. ir abu tyčia griebė lovoje gulėjusį A. G. už rankų ir kojų, ištempė jį ant žemės, o jam atsistojus, kumščiais sudavė smūgius į galvą. Visi liudytojai, išskyrus nukentėjusiuosius, teisme nurodė, kad jis (K. J.) nebuvo įėjęs į miegamąjį, sėdėjo virtuvėje, į jį du kartus buvo metama taburetė, kurią svaidė A. G.. Akivaizdu, kad R. R. atėjo vėliausiai, paskutinis, kai visi jau buvo lauke, jis nebuvo net įėjęs į namo vidų, t. y. virtuvę, jau nekalbant apie kambarį, kuriame gulėjo A. G.. Atėjęs R. R. užtruko labai trumpai, tačiau kaltinimas jam taip pat liko galioti visa apimtimi.

2.2. Prokuroras baigiamojoje kalboje akivaizdžiai suabejojo nukentėjusiųjų pateikta įvykių eiga, pripažino, kad nukentėjusieji, būdami labai girti, neblogai atsimena įvykius. Tačiau kuo toliau, tuo geriau nukentėjusieji prisiminė įvykius ir jų eigą, o tai kelia pagrįstų abejonių jų sąžiningumu ir suinteresuotumu. Prokuroras pripažino, kad nukentėjusiųjų parodymai neatitinka jų pirminių parodymų, keičiasi, tačiau byloje surinktus rašytinius įrodymus vertino kaip pastovius. Byloje atlikti formalūs procesiniai veiksmai – apklausti nukentėjusieji, atliktos akistatos ir kt., yra užglaistyti ir pritempti, kad kuo mažiau skirtųsi tarpusavyje. Prokuroras kritiškai vertino policininkų pateiktus teismui vaizdo įrašus iš tarnybinių kamerų, vadindamas juos neoficialia apklausa, teigė, kad nukentėjusieji niekur nepasirašė ir pan. Tačiau tai ir yra tikrieji nukentėjusiųjų parodymai apie įvykį ir jo eigą, o vėlesnės jų apklausos yra akivaizdžiai apdailintos, pakoreguotos, nukentėjusiųjų suderintos. Todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad prokuroras nepasitiki specialiai tam skirtomis pareigūnų turimomis įvykio fiksavimo priemonėmis, kurios yra legalios ir teisėtos. Prokuroras remiasi Kirklių k. 8, prie namo esančios vaizdo kameros įrašais, kurie yra labai prastos kokybės, sunkiai įžiūrimi ir skaičiuoja nukentėjusiajam suduotus smūgius, fiksuoja įvykių eigą lauke. Teismas taip pat rėmėsi būtent šiais vaizdais iš šios kameros. Nurodo, kad pareigūnų kamerų vaizdo įrašai yra privalomi daryti įvykio vietose, plačiai naudojami visur ir visi tokie įrašai teismuose pasitarnauja kaip patikimi įrodymai. Tačiau prokuroras išsamiai analizavo ir rėmėsi begarsiu, bespalviu, sunkiai įžiūrimu vaizdo įrašu ir nusprendė, kas, kam ir kiek smūgių sudavė, pastūmė, įspyrė, o ne policininkų vaizdo kamerų įrašais. Todėl mano, kad kaltinimas jam yra netikslus, neobjektyvus, sudėliotas vien iš prieštaringų nukentėjusiųjų parodymų, visiškai neatsižvelgus į daugumos liudytojų nuoseklius parodymus. Nukentėjusieji buvo neblaivūs – A. G. nustatytas 4,24 promilės, V. R. – 1,56 promilės neblaivumas, jie nuolat keitė parodymus, iškraipė faktus ir įvykių eigą. Būdami neblaivūs, pastarieji susižalojo į stiklainius, pritrypė virtuvėje grindis su krauju ir rodė pareigūnams, kaip jie yra sužaloti ir kiek ten kraujo pritaškyta. Prokuroras ir teismas jo (K. J.) ir R. R. parodymus įvertino tik kaip jų gynybinę taktiką, poziciją, o liudytojų parodymus – kaip suinteresuotus juos apginti, meluoti teismui. Vien nukentėjusiųjų parodymais negalima nuteisti nekaltus asmenis ir jais neatsakingai, neapdairiai tikėti. Nukentėjusieji V. R. ir A. G., stebėdami policijos pareigūnų įrašus, kurie daryti jų namuose, buvo pasimetę, susirūpinę, išsigandę, susigūžę ir susigėdę, o įvykius degalinėje – visai atsipalaidavę ir su šypsena. Šioje byloje nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų santykiai yra susipynę giminystės ryšiais, visi yra seniai pažįstami, jų nuoskaudos įsisenijusios, ginčai ir problemos senos, todėl ir jų parodymai skirtingi, prieštaringi, suinteresuoti.

2.3. Šiame įvykyje dalyvavo daug liudytojų, o prokuroras rėmėsi tik nukentėjusiųjų A. G. ir V. R. prieštaringais parodymais. Iš nukentėjusiųjų parodymų yra neaišku, kas ir kada tą vakarą pas juos atėjo, kur buvo mušamas A. G.. Nors prokuroras teigia, kad visai nesvarbu – metras į vieną ar kitą pusę, tačiau įdomu, kad, atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusieji skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. V. R. nurodė, kad mušė ir M. T., o A. G. – kad pastarasis nemušė, pabėgo. Netrukus V. R. policijai aiškino, kad kalčiausi yra R. R., jis (K. J.), mušė ir M. T., ji kaltino ir A. A.. Taigi pradžioje teigė, kad A. G. mušė keturiese, jis (K. J.) gėrė kartu su A. A., kuris atėjo pirmas, paskui atėjo jis (K. J.), o jie (V. R. ir A. G.) negėrė, sėdėjo virtuvėje, toliau nuo jų, o po to kilo kivirčas. Nukentėjusieji teigė, kad muštynių pradžia buvo ant stiklinių, koridoriuje ir jau tada apie miegamąjį nekalbėjo. Nesutinka, kad po kelių dienų žmogus gali prisiminti praėjusius įvykius geriau nei iš karto po įvykio. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo labiau buvo sukuriamos, suderinamos, pagražinamos įvykio aplinkybės, jos pasukamos nukentėjusiesiems naudinga linkme. Neneigia įvykių tamsiame koridoriuje, tačiau jis (K. J.) neturėjo tyčios ką nors sužaloti, t. y. tyčia stumti ant ten esančių stiklainių, siekdamas tyčia, sąmoningai, specialiai sužaloti asmenį ar sukelti skausmą. Priešingai, jis stengėsi išvengti A. G. smūgių taburete, tačiau jam tai nepavyko. Nors nukentėjusysis A. G. iki šiol teigia, kad jį mušė ir M. T., tačiau prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą pastarajam. V. R. nurodė, kad A. G. mušė tik R. R. ir jis (K. J.), o M. T. nesikišo. Tai akivaizdžiai parodo, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorui kilo pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiųjų duotų parodymų tikslumo.

2.4. Nukentėjusiųjų namų kameros vaizdo įraše matyti, kad R. R. atėjo paskutinis, kai visi kiti jau buvo viduje, ruošėsi eiti namo. Tai prieštarauja tiek A. G., tiek V. R. parodymams. R. R. atskubėjo 2021 m. rugsėjo 18 d. 21.48.15 val., kai jie jau buvo kieme, o visi drauge išėjo namo 21.50.00 val., taigi nebuvo nei dviejų minučių. Todėl tai, kad R. R. mušė nukentėjusįjį jo miegamajame, yra netiesa. Nukentėjusiųjų parodymai yra labai abejotini, netikslūs, laiko atžvilgiu negalimi, išgalvoti, tarpusavyje vienas kitam prieštaraujantys. Kaltinime nurodytas laikas – 21.40 val. – yra netikslus. Visa tai reiškia, kad nukentėjusieji meluoja, jų parodymai iki šiol yra prieštaringi, netikslūs, nevienodi. Prokuroras teisme pareiškė, kad jie (K. J. ir R. R.) įsiveržė į nukentėjusiųjų namus, sumušė šeimininkus. Tačiau kito BK straipsnio prokuroras neinkriminavo. Jokio įsiveržimo į namus, kuriuose jis (K. J.) augo ir gyveno ir iki šiol ten tebėra dalis jo daiktų, nebuvo ir tokios tyčios jis neturėjo. Pažymi, kad neaišku, kodėl nukentėjusieji nepateikė teismui daugiau vaizdo įrašų, kuriuose matytųsi, būtent kas, kada ir su kuo atėjo. Papildomi vaizdo įrašai būtų padėję atsakyti ir į daugiau klausimų, kurie iki šiol nėra iki galo išnagrinėti ir aiškūs. Mano, kad šie įrašai įrodytų, kaip „buvo įsiveržta į jų namus“, siekiant „sukelti fizinį skausmą, smurtauti, mušti“ ir pan. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusiųjų gynėjas baigiamosiose kalbose nurodė, kad nukentėjusieji buvo neblaivūs, ir tai bandė vertinti kaip lengvinančią, pateisinamą aplinkybę, situaciją, vertą užuojautos.

Dėl 2022 m. vasario 15 d. nusikalstamos veikos

2.5. Iš 2022 m. vasario 15 d. įvykio degalinėje vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusysis A. G. ten mušamas ir sužalotas nebuvo. Taip patvirtino visi šio įvykio liudytojai, o ir pats nukentėjusysis A. G. teigė, kad buvo sužalotas pakeliui į degalinę. Visi apklausti liudytojai nurodė, kad šioje situacijoje būtent jis (K. J.) nukentėjo, buvo sumuštas. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad viskas įvyko kitaip: jis buvo A. G. ištemptas iš savo automobilio, jo sumuštas ir sužalotas. Įrašuose matyti, kad A. G. – jaunas, energingas, sportiškas vyras. Savo elgesiu, eisena, judesiais parodė, kad yra sveikas ir nebijo jo (K. J.). Jis (K. J.) iki R. R. atvykimo į degalinę sėdėjo automobilyje ir nelipo iš automobilio, nors jame buvo dviese. Taigi jis (K. J.) bijojo A., o tai reiškia, kad niekaip negalėjo suduoti jam 7 smūgius.

2.6. Vaizdo įrašuose matyti, kaip nukentėjusysis A. G. dviračiu atvažiuoja į degalinę, neatsakingai numeta dviratį važiuojamojoje dalyje, energingai, mosikuodamas rankomis, nugalėtojo eisena vaikšto po teritoriją, prieina prie automobilio, kuriame sėdi jis (K. J.) ir V. G., paskui užeina į degalinės vidų, po kurio laiko išeina lauk, išsineša butelį, atsikemša ir geria. Po to pastarasis vėl energingai vaikšto po teritoriją, ateina prie K. J. automobilio, jam aiškina, ko jis čia stovi, išdidžiai vaikšto susikišęs rankas į kišenes, energingai atidarinėja degalinės pastato duris, perstato dviratį. Šitie jo judesiai ir elgesys nerodo, kad jis galėtų būti kažkur sužalotas. Taigi iš vaizdo įrašų akivaizdu, kad situacijos valdytojas yra A. G., kuris tikrai nėra sumuštas, sužeistas, elgiasi kaip sveikas, energingas ir visiškai nebijantis K. J.. Toks A. G. elgesys neleidžia manyti, kad jam buvo sužalota kakta, pirštas. Be to, kada ir kaip A. G. buvo sužalotas, nenustatyta. Liudytojas V. G. nurodė, kad matė visą įvykį, nes visą laiką sėdėjo K. J. automobilyje. Todėl teismui nepagrįstai kilo abejonių, ar tikrai V. G. visą laiką buvo K. J. automobilyje. Liudytojas V. G. byloje apklaustas du kartus, abu kartus davė tuos pačius parodymus, kad būtent A. G. išsitempė iš automobilio K. J. ir mušė, spardė, sužalojo kaktą.

2.7. Teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į labai svarbius liudytojo A. J. parodymus. Būtent šis liudytojas matė patį įvykį netoli degalinės, matė, kaip A. G. stovėjo prie K. J. automobilio atidarytų durelių, o jis (K. J.) sėdėjo automobilyje ir kažką tarpusavyje aiškinosi. A. J. patvirtino jo (K. J.) parodymus, kad A. G. stovėjo prie jo automobilio, kažką jam aiškino, mojavo rankomis. A. G. atrodė agresyviai, jo dviratis gulėjo priešais K. J. automobilio priekį. A. J. vėliau sužinojo, kad jis (K. J.) buvo A. G. užpultas, padėjo parašyti pareiškimą policijai. Nors A. G. turi savo versiją, t. y., jog jis (K. J.) jį sumušė, sužalojo, tačiau 2022 m. spalio 13 d. teismo posėdyje, išgirdęs liudytojo A. J. parodymus, jam neprieštaravo, klausimų neturėjo, sutiko su šio liudytojo parodymais. Vadinasi, jo (K. J.) parodymai yra teisingi, o nukentėjusysis neturėjo ką pridurti ir dėl ko ginčytis. Be to, jam (K. J.) davus parodymus teisme, nukentėjusysis A. G. taip pat neginčijo jo parodymų, su jais sutiko, klausimų neuždavė. Kitas liudytojas E. J. (degalinės darbuotojas) parodė, kad iš matymo pažįstamas A. užėjo į degalinę, buvo linksmas, nusipirko kažko (matosi, kad gėrimas), niekuo nesiskundė, jokių jo sužalojimų nesimatė, tačiau po gaudynių jau įbėgo sužalotas (ranka, galva), prašė kviesti policiją. Vadinasi, aplinkybė, jog A. G. buvo sumuštas degalinėje, nenustatyta. Liudytoja V. U. parodė, kad matė įvykį degalinėje, girdėjo, kaip vidun užėjęs A. prašė darbuotojo leidimo pasikrauti telefoną, jokiais sužalojimais tuo metu nesiskundė, sužalojimų nesimatė, ji jokių sužalojimų nepastebėjo, muštynių nematė. Galiausiai kaip liudytojas apklaustas R. R. patvirtino, kad buvo atvykęs į degalinę, niekas nukentėjusiojo ten nemušė, o K. J. buvo sužalota kakta.

2.8. Iš pagalbos telefonu 112 įrašo yra neaišku, kada ir kas A. G. buvo sužalota, kokie sužalojimai jam padaryti. Taigi neaišku, kur, kuriuo momentu A. G. patyrė jam nustatytus sužalojimus, iš kur galėjo atsirasti jo kūno sužalojimai, neįrodyta. Be to, degalinėje daryti vaizdo įrašai patvirtina, kad jis (K. J.) net nepavijo A. G.. Teismas neįvertino situacijos, kad jeigu jis (K. J.) sumušė A. G. pakeliui į degalinę, kodėl jis kaip nugalėtojas dar turėjo važiuoti paskui jį į degalinę, pakviesti R. R. ir dar kažką aiškintis su A. G.. Pažymi, kad jo (K. J.) parodymai procese buvo vienodi, nuoseklūs, atitiko liudytojų parodymus. Tačiau prokuroras abejose inkriminuotose veikose patikėjo nukentėjusiųjų parodymais, visų kitų parodymus vertino kaip niekinius, o liudytojo degalinės darbuotojo E. J. parodymus – kaip prieštaraujančius jo paties parodymams, vaizdo įrašams ir sveikai įvykio eigos logikai. Daro prielaidą, kad A. G. galėjo susižaloti, kai jį (K. J.) tempė iš automobilio, mušė netoli degalinės, o jis gindamasis galėjo ir jį (A. G.) sužeisti. Tačiau tyčia jokių veiksmų jį sužaloti neatliko ir nesiekė to daryti. Pažymi, kad visada buvo blaivus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino ir nepasisakė dėl tų faktų, kad apkalta negali būti grindžiama prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).

Dėl bausmės

2.9. Teismas prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo teismo baudžiamuoju įsakymu K. J. paskirtą 20 MGL dydžio baudą, tačiau nepatikrino aplinkybės, jog dar 2022 m. rugpjūčio 2 d. antstolis teismui atsiuntė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, kadangi K. J. baudą sumokėjo. Taigi ankstesnę bausmę K. J. buvo atlikęs. Todėl baudos bausmė ir nuosprendžiu skirta bausmė subendrintos nepagrįstai.

3. Nuteistojo R. R. gynėjas advokatas H. O. apeliaciniu skundu prašo:

panaikinti apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria R. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstamos veikos) ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. lapkričio 8 d. nusikalstamos veikos), nes nepadarytos veikos, turinčio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jei teismas šio prašymo netenkintų, prašo sušvelninti R. R. skirtą bausmę, sumažinti nukentėjusiesiems A. G. ir V. R. priteistas neturtinės žalos atlyginimo sumas, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria šiems nukentėjusiesiems priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas.

3.1. Teismas dėl R. R. padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertino ne kaip visumą, o atsietai, R. R. teisinančių įrodymų apskritai nevertino, į juos neatsižvelgė ir juos be motyvų atmetė. Teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, pažeidė in dubio pro reo principą, BPK 20 straipsnio reikalavimus, padarė kitus esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, ir suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apkaltinamasis nuosprendis R. R. yra priimtas formaliai ir paviršutiniškai įvertinus visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes.

3.2. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-114-495/2020). Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kai: 1) jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, 2) teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas, 3) yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, o nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas priėmė vienus iš jų ir atmetė kitus, 4) nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo ar išteisintojo nekaltumo klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar bausmės paskyrimą. BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina bylos įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio (kasacinė nutartis Nr. 2K-141-303/2020). Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos (kasacinė nutartis Nr. 2K-242-495/2019). Be to, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubia pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014). Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2014).

3.3. Teismas anksčiau nurodytų kasacinio teismo suformuotų taisyklių bei BPK numatytų įrodymų vertinimo reikalavimų nepaisė, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais. R. R. ir liudytojų parodymus, kitus byloje esančius duomenis teismas vertino atsietai vienas nuo kito, dalies įrodymų apskritai nevertino, nepateikė jokių įrodymų atmetimo motyvų. Kai kurių liudytojų parodymus vertino kaip suinteresuotų asmenų, teigdamas, kad jie palankūs kaltinamajam. Todėl teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, nesilaikė in dubia pro reo principo ir padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Visa tai sąlygojo, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstamos veikos

3.4. Nesutinka su teismas motyvais, jog R. R. smūgius sudavė nukentėjusiajam A. G., t. y. jį, gulėjusį lovoje, ištempė iš lovos ir kartu su K. J. sudavė smūgius į galvą, o A. G. nubėgus į virtuvę, vėl sudavė smūgius rankomis ir spardė į įvairias kūno vietas. A. G. nubėgus į koridorių, jam sudavė smūgius, dėl to jis nugriuvo ant stiklainių. Tokias teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad R. R. smūgius sudavė A. G. miegamajame, virtuvėje, koridoriuje, paneigia objektyvūs bylos duomenys. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į nukentėjusiųjų A. G. ir V. R. parodymus, kurie prieštarauja objektyviems bylos įrodymams. R. R. nurodė, kad įvykio dieną išgirdo V. R. kieme triukšmą ir nuėjo gelbėti K. J.. Pirmas vaizdas, kurį pamatė atėjęs, A. G. su V. R. mušė K. J.. Jis traukė V. R.. R. R. neigė, kad buvęs užėjęs į miegamąjį ir virtuvę, ir tai patvirtina vaizdo įrašas, kurį pateikė nukentėjusioji V. R. ir kuris apžiūrėtas byloje (t. 1, b. l. 187–192). Viso šios vaizdo įrašo trukmė 2 min. 24 s, matyti, kad lauke stovi G. J., M. T., A. A., K. J.. Iš vaizdo įrašo galima suprasti, kad konfliktas yra jau prasidėjęs. Vaizdo įraše matyti: 15 s – į namą nueina K. J., lauke dar stovi G. J. ir du asmenys, 36 s – atbėga R. R. ir eina į namą, kur vyksta konfliktas, l min. 57 s – išbėga į lauką A. G. su K. J., V. R. stumdosi su R. R., kuris ją bando sulaikyti, 2 min. 9 s – V. R. smūgiuoja R. R. į galvą. R. R. name užėjęs prabuvo tik 1 min. 21 s, per tiek laiko nueiti į miegamąjį, tempti iš lovos, suduoti smūgius A. G., po to suduoti smūgius A. G. virtuvėje yra neįmanoma. Be to, iš įrašo matyti, kad R. R. atbėga į namą, kai konfliktas ten jau vyksta, nes kiti liudytojai jau yra išbėgę iš namo į lauką. Nukentėjusysis A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atėjo svainis, jis įsipylė alkoholio į stikliuką ir išgėrė, po to nuėjęs į virtuvę atsisėdo prie stalo; jis sėdėjo virtuvėje ir su V. kažką kalbėjo; po penkių minučių į namus atėjo R. R., K. J. ir M., kurio pavardės nežino, tačiau vyriškius visus pažįsta; kai įėjo, išgirdo, kad virtuvėje triukšmas, tada jie atėjo į jo kambarį (t. 1, b. l. 78–79). Nukentėjusioji liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad irtuvėje bekalbant su švogeriu apie 20.40 val. į namo vidų įėjo jos buvęs sutuoktinis R. R., K. J., M. T. ir G. J.. Ar jie buvo neblaivūs ji nežino. Netrukus į miegamojo kambarį kur gulėjo jos sugyventinis nuėjo R. R. ir K. J. (t. 1, b. l. 113–114). Taigi R. R. neatėjo pas nukentėjusiuosius kartu su K. J., M. T. ir G. J., nes jie jau buvo vietoje, vyko konfliktas. Todėl nuosprendyje padarytos išvados, kad R. R. jau miegamajame pradėjo konfliktą, taip pat virtuvėje konfliktavo, prieštarauja anksčiau nurodytiems įrodymams, yra neteisingos ir rodo teismo neobjektyvumą vertinant visumą įrodymų.

3.5. Teismas visiškai nevertino įrodymų, kurie paneigia R. R. kaltę, t. y. 2022 m. kovo 2 d. Daiktų apžiūros protokolo, kuriame apžiūrėti pareigūnų dėvimųjų vaizdo kamerų vaizdo įrašai iš įvykio vietos (t. 2, b. l. 1–6). Protokole fiksuoti duomenys: „Moteris sako, kad sumušė kumščiais koridoriuje, visi stiklainiai išdaužyti yra. Sako, kad jie jį užvertė į stiklainius ir daužė. Moteris sako, kad mušė jos globotinis. Vyras pritaria sakydamas, kad J. irgi mušė. Vyras sako ir moterį sumušė. Pareigūnams paklausus, kaip ji sužalota, gal įlipo. Moteris sako „neįlipau, mane įstūmė į tuos stiklainius, nu taip paprastai mane ir įstūmė“. Pareigūnas klausia moters kas įstūmė. Ji atsako „nemačiau aš to. aš norėjau apginti draugą. bet aš nemačiau kas mane įstūmė“. Pareigūnas klausia ar „nematei kuris tiksliai ar ne? Moteris sako „ne“. Taigi akivaizdu, kad V. R. nematė, kas ją įstūmė į stiklainius, tačiau vėliau apklausiama jau teigė, kad tai padarė R. R., todėl jos parodymai yra neobjektyvūs, ji siekia apkaltinti buvusį sutuoktinį. Nėra objektyvių įrodymų, jog R. R. stūmė V. R., kartu spausdamas žemyn, dėl to ji užlipo ant stiklų ir susižalojo. Patys nukentėjusieji nematė, kas pastūmė V. R. į stiklus. Toliau apžiūros protokole fiksuota, jog „moteris sako, kad jos draugą daugiausia mušė K. J. ir R. prisistatė“. A. G. sako, kad jį visi mušė, kad jis yra visas sumuštas. V. R. sako, kad A. G. į stiklainius įvertė J., o paskui R. užpuolė. V. R. sako, kad, kai prasidėjo muštynės, buvo visi. A. G. sako, kad neatsimena, ar visi buvo, nes viskas labai greitai įvyko. V. R. sako, kad buvo visi. A. G. klausia V. R.: ,,ar tu atsimeni? Nes viskas greitai įvyko“. Pareigūnas klausia: „o kur buvo pradžia muštynių?“ V. R. sako: „pradžia buvo koridoriuke“. A. G. sako: „čia buvo ant tų stiklainių“. V. R. sako: „ant stiklainių buvo visa pradžia“. Taigi nukentėjusieji nurodo, kur prasidėjo konfliktas, tačiau teismas nuosprendyje daro priešingas išvadas, kad viskas prasidėjo miegamajame, po to persikėlė į virtuvę, koridorių. V. R. teigia, kad, kai prasidėjo konfliktas, buvo visi, tačiau vaizdo įraše, kurį pateikė nukentėjusioji, matyti, kad R. R. atbėga jau vykstant konfliktui, nes visi jau yra išėję iš namo. Teismo nuosprendyje nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai atitinka byloje surinktus ir teismo metu patikrintus įrodymus, todėl daro išvadą, kad konfliktas prasidėjo būtent nuo K. J. nukentėjusiojo ištempimo iš lovos ir sudavus jam smūgius. Toliau konfliktas persikėlė į virtuvę, kur, nukentėjusiųjų parodymais, smūgius nukentėjusiajam A. G. į įvairias kūno vietas sudavė K. J. ir R. R.. Tokios teismo išvados prieštarauja aptartiems įrodymams, t. y. pareigūnų dėvimosiomis vaizdo kameromis fiksuotiems duomenims. Patys nukentėjusieji konflikto pradžios vietą nurodo koridorių. Esantys prieštaravimai nėra pašalinti, todėl teismo išvados yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių aplinkybių.

3.6. Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojai G. J. ir M. T. nurodė įvykio aplinkybes, neatitinkančias nustatytų aplinkybių, todėl jų parodymus vertino kaip asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi ir siekiančių padėti K. J. ir R. R. išvengti atsakomybės. Pastebi, jog šie liudytojai, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl priešingai nei teigia teismas, nėra jokio pagrindo šių liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus vien todėl, kad jie įvykio metu kažko nepamatė ir teismui nenurodė. Priešingai teismas elgėsi vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, kurie yra prieštaringi, neatitinka kitų įrodymų, tačiau juos laikė patikimu įrodymų šaltiniu. Teismas motyvavo, jog nuspręsdamas, ar kaltinamieji, ar nukentėjusieji duoda teisingus parodymus, vertina ne tik konflikto pradžios situaciją, bet ir parodymus apie tolimesnę konflikto eigą ir tarpusavio asmenų santykius. Bylos duomenimis, konfliktai tarp nukentėjusiųjų V. R., A. G. ir R. R. su K. J. prasidėjo po V. ir R. R. santuokos nutraukimo. Tačiau akivaizdu, kad teismas rėmėsi ne objektyviais duomenimis, nes tuo metu minėta santuoka jau buvo nutraukta ir visi klausimai išspręsti.

3.7. Teismas, vertindamas prieštaringus nukentėjusiųjų parodymus kaip patikimus, pažeidė konstitucinį lygiateisiškumo principą. Baudžiamojo proceso dalyviai – nukentėjusieji, kaltinamieji, liudytojai, turi būti traktuojami vienodai. Tačiau teismas neatsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, nevertino liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimo bylos aplinkybėms, nevertino fakto, kad liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, t. y. apžiūrėtiems vaizdo įrašuose fiksuotiems duomenims. Visos šios aplinkybės neleidžia nukentėjusiųjų parodymų laikyti patikimais, objektyviais ir nešališkais. Visų šių prieštaravimų ir neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms visuma rodo, kad minėti parodymai nėra išsamūs ir nuoseklūs. Teismas nepašalino prieštaravimų, o rėmėsi išimtinai kaltinimui palankių įrodymų interpretavimu, prieštaringiems, nenuosekliems nukentėjusiųjų parodymams suteikė prioritetą ir taip pažeidė lygiateisiškumo principą.

3.8. Teismas visiškai nevertina situacijos, kad įvykio metu buvo sužalotas R. R.. Jam sužalota galva. Smūgius įvykio metu durų rankena jam sudavė nukentėjusioji V. R. ir tai fiksuota vaizdo įrašo 2 min. 10 s, iš kurio matyti, kad moteris smūgiuoja R. R., kai šis ją bando sulaikyti (t. 1, b. l. 187–192). Specialisto išvadoje R. R. nustatytas padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 196–198). Nurodo, kad R. R. smūgiai durų rankena buvo suduoti ir koridoriuje. Tai, kad suduodant R. R. smūgius buvo galbūt naudota durų rankena, netiesiogiai patvirtina tai, kad įvykio vietos apžiūros protokole, fotolentelės nuotraukoje Nr. 4, užfiksuotos durys, kuriose rankenos nėra (t. 1, b. l. 65–76). Kelia abejonių ir V. R. padaryto sveikatos sužalojimo kvalifikavimas kaip padarytos tyčinės nusikalstamos veikos. Susistumdžius koridoriuje, V. R. įlipo į sudaužytų stiklainių šukes. Taigi prieš ją nebuvo atlikti tyčiniai veiksmai, ji nebuvo specialiai stumta į stiklo šukes. Koridoriuje buvo tamsu, todėl nebuvo įmanoma numatyti, kad ji užlips ant šukių.

3.9. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu in dubia pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Todėl, jei ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme nebuvo pašalintos byloje esančios abejonės ir neaiškumai, tai tokios abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami vadovaujantis aptartu in dubia pro reo principu. Tačiau teismas to nepadarė ir taip esmingai suvaržė įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises.

Dėl 2021 m. lapkričio 8 d. nusikalstamos veikos

3.10. Nuteistasis R. R. dėl 2021 m. lapkričio 8 d. įvykio kaltės nepripažįsta, nes tą dieną jis pats nuo V. R. ir A. G. gynėsi, kadangi jie ant jo puolė, tačiau jam nieko nepadarė. Jie patys prie jo priėjo, jį įžeidinėjo, provokavo, šaipėsi iš jo. Jis liepė, kad jie dingtų nuo jo, bijodamas, kad jie jam ko nepadarytų, papurškė ašarinių dujų, kurias turėjo su savimi. Kur tiksliai jų papurškė, negali pasakyti. Tuo metu nuo jų buvo apie 1–1,5 metrų atstumu. Netaikė purkšti jiems į veidus, tik norėjo, kad jie prie jo nesiartintų, nes jis neturėjo kur dingti. Tą dieną jis buvo blaivus, o jie, jam atrodo, kad buvo girti. R. R. pripažįsta dujų papurškęs, siekdamas apsiginti nuo nukentėjusiųjų agresyvaus, neprognozuojamo elgesio, kai šie grįžę galbūt būdami neblaivūs, jį keikė necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo ir bandė prie jo prisiartinti, kai jis išlipo iš traktoriaus, su kuriuo dirbo ūkio darbus.

3.11. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nors liudytojas V. G. nurodo buvus agresiją prieš R. R., bet tokių jo parodymų jokie bylos duomenys nepatvirtina. Teismas taip pat nurodė, kad liudytojas V. G. atsirado tik ikiteisminio tyrimo metu. Tokio liudytojo nebuvo ir pareigūnams atvykus į įvykio vietą ir apie jį net nebuvo užsiminta. Todėl liudytojo V. G. parodymams nesutampant su byloje nustatytomis aplinkybėms, šio liudytojo parodymų teismas nelaikė patikimais. Tačiau šis liudytojas apklausiamas teisme buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl priešingai nei motyvavo teismas, nėra jokio pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Liudytojas nurodė jam žinomas aplinkybes, tačiau teismas juos atmeta kaip nepatikimus, teigdamas, kad jie nesutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios teismo nuosprendyje nėra nurodomos, o tai duoda pagrindą teigti apie lygiateisiškumo principo pažeidimą vertinant įrodymus.

3.12. Paaiškina, kad R. R. šio įvykio metu nesiekė nieko sužaloti ir jokių tyčinių veiksmų neatliko, o gynėsi tik nuo agresyvių ir puolamus veiksmus atlikusių nukentėjusiųjų. R. R. padaryti veiksmai atitinka BK 28 straipsnyje nustatytą veikimą esant būtinosios ginties sąlygoms. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Nuteistasis R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad papurškė dujų nukentėjusiųjų pusėn, kai šie jį įžeidinėjo ir bandė prie jo prisiartinti, tai ir sukėlė jam baimę, kad šie asmenys jam ko nors nepadarytų. R. R. įvykio metu buvo blaivus, o nukentėjusiajam A. G. nustatytas 1,88 promilių girtumas (t. 2, b. l. 141). R. R. įvertinus situaciją kaip keliančia jam grėsmę, jis panaudojo dujų balionėlį. Įvertinus buvusią situaciją galima įžvelgti būtinosios ginties ribų peržengimą, taip pat tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas nukentėjusių asmenų elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

3.13. Teismas skyrė R. R. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose, tačiau nepateikė tokio sprendimo motyvų. BK 72² straipsnis numato baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, o ne dalyvavimą elgesį keičiančiose programose. Pagal šį straipsnį, teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Veikų padarymo metu R. R. su nukentėjusiaisiais nesiejo giminystės santykiai, taip pat nukentėjusieji nėra jo šeimos nariai. Todėl aptariama baudžiamojo poveikio priemonė teismo paskirta nepagrįstai ir turi būti panaikinta.

Dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

3.14. Mano, kad nukentėjusiesiems priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė. Pastebi, kad dėl 2021 m. lapkričio 8 d. įvykio patys nukentėjusieji provokavo R. R.. Jų veiksmai galbūt atitinka ANK 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. Todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma turėtų būti mažinama.

Dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo

3.15. Teismas priteisė nukentėjusiesiems V. R. ir A. G. atstovavimo išlaidų atlyginimą, t. y. kiekvienam po 1 500 Eur. Tačiau nukentėjusiųjų 2022 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje pateikti atstovo advokato kvitai neatitinka Pinigų priėmimo kvito formos, kuri patvirtinta Advokatų tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu. Todėl šios išlaidos nėra pagrįstos dokumentais. Kvitai yra be datų, juose nėra būtinųjų rekvizitų. Todėl teismas nepagrįstai priteisė dalį šių atstovavimo išlaidų.

4. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato H. O. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiant, kad apkaltinamasis nuosprendis nuteistiesiems K. J. ir R. R. grindžiamas prieštaringais, abejotinais, netiksliais, išgalvotais nukentėjusiųjų A. G., V. R., A. G. parodymais, todėl prašoma nuteistuosius K. J. ir R. R. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti. Nuteistojo R. R. gynėjas įžvelgia būtinosios ginties situaciją R. R. inkriminuotoje 2021 m. lapkričio 8 d. nusikalstamoje veikoje, taip pat prašo sušvelninti R. R. skirtą nuosprendžiu bausmę, sumažinti nukentėjusiesiems A. G. ir V. R. iš R. R. priteistas neturtinės žalos atlyginimo sumas, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria šiems nukentėjusiesiems iš R. R. priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas, jeigu apygardos teismas netenkintų prašymo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai K. J. ir R. R. pripažino kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jų kaltė kiekvienoje iš inkriminuotų veikų visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiųjų A. G., V. R., A. G. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia K. J. ir R. R. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus. Teismas savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, BPK pažeidimų nenustatė.

7. Teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus apeliacinių skundų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nuteistųjų K. J. ir R. R. kaltę grindė prieštaringais, abejotinais, netiksliais, išgalvotais, nenuosekliais nukentėjusiųjų A. G., V. R., A. G. parodymais, taip pat, jog liudytojo V. G. parodymų nepagrįstai nelaikė patikimais, nekreipė dėmesio į liudytojo A. J. parodymus, nevertino liudytojo E. J. parodymų, o liudytojų G. J. ir M. T. parodymus nepagrįstai vertino kaip duotus asmenų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia padėti K. J. ir R. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai nei teigia apeliantai, įvertinusi nukentėjusiųjų A. G., V. R., A. G. viso proceso metu duotus parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiųjų A. G. ir V. R. parodymais grindė nuteistųjų K. J. ir R. R. kaltę jiems inkriminuotoje 2021 m. rugsėjo 18 d. veikoje ir nuteistajam R. R. inkriminuotoje 2021 m. lapkričio 8 d. veikoje, o nukentėjusiojo A. G. parodymais – nuteistojo K. J. kaltę 2022 m. vasario 15 d. nusikalstamoje veikoje.

8. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Be to, šioje byloje nukentėjusiųjų A. G., V. R., A. G. parodymus taip pat papildė objektyvūs duomenys apie jų patirtų sužalojimų padarymo aplinkybes. Esminių neatitikimų ir (ar) prieštaravimų dėl patirto fizinio smurto, aktualių veikų eigos šių nukentėjusiųjų parodymuose nėra. Pažymėtina, kad asmuo, kiekvieną kartą duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai). Apkaltinamojo nuosprendžio K. J. ir R. R. priėmimą lėmė ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir sisteminė bei loginė visų byloje esančių ir toliau aptartinų įrodymų analizė. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Pasisakant dėl nukentėjusiųjų A. G., V. R., A. G. parodymų, pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantai, pastarųjų parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl jais abejoti ar laikyti juos nepatikimais teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi jokio objektyvaus pagrindo.

10. Apelianto K. J. skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai motyvavo, jog jis (K. J.) atėjo į R. R. namus kartu su R. R. ir abu tyčia griebė lovoje gulėjusį A. G. už rankų ir kojų, ištempė jį ant žemės, o jam atsistojus, kumščiais sudavė smūgius į galvą, bei analogiški nuteistojo R. R. gynėjo skundo teiginiai atmestini kaip išgalvoti, siekiant supainioti teismą dėl tikrojo jų atliktų veiksmų turinio 2021 m. lapkričio 8 d. veikoje. Pažymėtina, kad net ir tikint apeliantų akcentuojama aplinkybe, jog R. R. į V. R. namus atėjo paskutinis, t. y. ten jau esant G. J., M. T., A. A. ir K. J., lieka nepaneigta, beje, ir paties R. R. gynėjo skunde nurodoma ir byloje neginčijama aplinkybė, jog vis dėlto R. R. į buvusios sutuoktinės namus užėjęs buvo. Tai, kad jis (R. R.) ten užtruko beveik dvi minutes, savaime nereiškia, kad jam nepakako tiek laiko prisidėti prie K. J. jau atliekamų smurtinių veiksmų prieš A. G. miegamajame, o po to tęsti smurtą virtuvėje, t. y. suduoti smūgius rankomis ir kojomis į įvairias A. G. kūno vietas ir koridoriuje sugriebti V. R. už pečių ir ją pastumti, kartu spaudžiant žemyn, dėl to ji užlipo ant stiklų ir nuvirto. Galiausiai ir liudytoja E. Ž., kuri yra R. R. sugyventinė, parodė, kad triukšmas vyko V. R. namuose ir visi – R. R. su A. A., kurie tą vakarą jos namuose gėrė alkoholį, ir atvykusi pas juos G. J. su vyru nuėjo į V. R. namus, o R. R. nuėjo paskutinis ir grįžo su sužeista galva.

11. Liudytojo V. G. parodymus apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip nepatikimus tiek 2021 m. lapkričio 8 d., tiek 2022 m. vasario 15 d. epizoduose. Nors šis liudytojas nurodo, jog matė agresiją iš V. R. ir A. G. 2021 m. lapkričio 8 d. epizode, tačiau, kaip pagrįstai motyvavo apylinkės teismas, šis liudytojas atsirado tik ikiteisminio tyrimo metu, o policijos pareigūnams, kurie atvyko į įvykio vietą, R. R. apie tokį asmenį net neužsiminė. Šio liudytojo duoti parodymai, kad jis matė, kaip V. R., A. G. ir dar kažkoks asmuo atėjo į R. R. teritoriją ir puolė spardyti, muštis, kėlė ranką į viršų, jokių žodžių nesakė, o R. R. papurškė dujų, nes priešingu atveju būtų jų užpultas, nedera su R. R. nurodytomis 2021 m. lapkričio 8 d. epizode aplinkybėmis, t. y., jog tą dieną jis nuvažiavo į savo ūkinį pastatą traktoriumi, o išlipus iš traktoriaus tarp jo, V. R. ir A. G. įvyko žodinis konfliktas ir, jiems pastojus jam kelią, išsitraukė ašarinių dujų balionėlį ir papurškė link jų. Beje, liudytojas V. G. parodė, jog su R. R. ir K. J. yra draugai ir kaimynai, o tai sustiprina teismo manymą, jog jis labiau suinteresuotas padėti draugams nuteistiesiems ir todėl pateikė vien jiems palankius parodymus. Dėl 2022 m. vasario 15 d. epizodo šis liudytojas davė parodymus, kad matė, kaip K. J. užpuolė A. G. – išsitempė K. J. iš automobilio, norėjo užpulti, sudavė smūgius į galvą kumščiu, o paskui A. G. pabėgo dviračiu, nes bijojo K. J.. Tačiau, kaip motyvavo apylinkės teismas, duomenų apie K. J. patirtus šiame epizode sužalojimus byloje nėra, o ir pats K. J. tokių duomenų nepateikė. Apylinkės teismas detaliai vertino visą aptariamo epizodo situaciją ir jos dalyvių veiksmus. Teismas nustatė aplinkybes, jog po to, kai buvo sužalotas K. J., nukentėjusysis A. G. atvyko į degalinę, kur vaizdas fiksuojamas vaizdo kameromis, ir paprašė iškviesti policiją, o K. J. tuo metu pasikvietė R. R. ir, jam atvykus, vaikėsi nukentėjusįjį degalinės teritorijoje. Todėl apylinkės teismo pagrįstai neįtikino K. J. versija, jog tai jis buvo užpultas A. G.. Be to, K. J. turėjo galimybę likti degalinėje ir, sulaukęs policijos, nurodyti įvykio aplinkybes. Tačiau tiek jis, tiek R. R. bei kartu su K. J. automobiliu vykęs minėtasis liudytojas V. G. iš degalinės pasišalino.

12. Akcentuodamas, 2022 m. vasario 15 d. epizode kito liudytojo – A. J. – parodymų svarbą, apeliantas K. J. nutyli, jog apie įvykį degalinėje, šio liudytojo teigimu, pastarajam vėliau papasakojo pas jį atvažiavęs R. R.. Beje, liudytojo A. J. parodymai, jog jis važiuodamas automobiliu matė stovintį ir rankomis mosikuojantį A. G., o priešais automobilį nuverstą dviratį, tačiau K. J. ir A. G. smūgių nematė, iš dalies patvirtina nukentėjusiojo A. G. parodymus, jog būtent ties degaline „(duomenys neskelbtini)“, esančia adresu (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), K. J. tyčia jį nuvertė nuo dviračio ant žemės ir sudavė ne mažiau kaip 7 kartus kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas. Todėl nei degalinės vaizdo kamerų įrašai, nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad būtent degalinėje A. G. buvo K. J. sumuštas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad K. J. nesumušė A. G. minėtoje vietoje, t. y. ne degalinės teritorijoje. Po to, kai buvo K. J. sumuštas, A. G. iš karto atvyko dviračiu į degalinę ir prašė operatoriaus iškviesti policiją.

13. Priešingai nei teigia apeliantas K. J., apylinkės teismas vertino liudytojų E. J. (degalinės darbuotojo) ir V. U. (pylėsi tuo metu degalus) parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog šių liudytojų parodymai patvirtina, kad į degalinę A. G. atvyko jau sužalotas. Susipažinusi su šių liudytojų parodymų turiniu, teisėjų kolegija įsitikino, jog jų parodymai išsamūs, dera tarpusavyje dėl esminių įvykio aplinkybių, be kita ko, patvirtina, jog nukentėjusysis A. G. degalinėje buvo su sužeista ranka, nubrozdintais krumpliais, į degalinę buvo iškviesti medikai, policija, A. G. buvo susijaudinęs, streso būsenos. Kartu nuoseklūs nukentėjusiojo A. G. ir liudytojų E. J. ir V. U. parodymai dera tarpusavyje ir su kitais apylinkės teismo ištirtais rašytiniais įrodymais: 2022 m. vasario 15 d. A. G. asmens apžiūros protokolas, 2022 m. kovo 8 d. specialisto išvada Nr. G 102/2022(10) (A. G. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas; nustatyti odos nubrozdinimas kaktoje, dešinės rankos nykštyje; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz., ranka, koja), 2022 m. vasario 22 d. Daiktų apžiūros protokolas (vaizdo įrašas iš „(duomenys neskelbtini)“ degalinės), 2022 m. vasario 15 d. Įvykio vietos apžiūros protokolas, 2022 m. vasario 15 d. A. G. protokolas-pareiškimas policijai, tarnybinis panešimas apie įvykį (apie įvykį pranešė degalinės „(duomenys neskelbtini)“ operatorius nurodydamas, kad ką tik mušėsi 3 vyrai, nukentėjusio vyro ranka kraujuoja, 2 užpuolę asmenys pasišalino), leidžia įsitikinti K. J. tyčine kalte, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prieš A. G.. Todėl kaip objektyvios vertinamos nukentėjusiojo A. G. tyrėjams ir apylinkės teismui parodytos šio įvykio aplinkybės, t. y., jog įvykio dieną jis dviračiu važiavo iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini), o K. J. sustojo prie jo, buvo piktas ant jo, nes jis davė parodymus dėl dujų purškimo (2021 m. lapkričio 8 d. epizodas), o tada nuvertė jį ant žemės ir sudavė smūgius rankomis, kojomis. Aptartos aplinkybės paneigia K. J. teiginius, jog nuo nukentėjusiojo smūgio į galvą jam iškilo guzas, o kojomis jam smūgiavo neva gindamasis nuo jo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. G. tyrėjams ir teisme neginčijo aplinkybės, kad gindamasis nuo K. J. smurtinių veiksmų jam sudavė, bet tiksliai nežino, kur pataikė.

14. Aptartų, aktualios 2022 m. vasario 15 d. veikos eigą atskleidžiančių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo apelianto K. J. deklaruojamą ginimosi situaciją vertinti kaip atitinkančią būtinosios ginties situaciją, kuriai konstatuoti yra būtina teisiškai reikšmingų pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymių visuma. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dviračiu važiavęs ir netikėtai užpultas nukentėjusysis priešinosi smurtiniams K. J. veiksmams ir galėjo padaryti jam pastarojo nurodytą sužalojimą – guzą. Tačiau toks nukentėjusiojo elgesys buvo adekvati reakcija į smurtinį užpuolimą, o ne tyčios vedami, kryptingi veiksmai prieš K. J.. Todėl K. J. pateikiama įvykio versija, jog A. G. galėjo susižaloti, kai neva jis jį (K. J.) tempė iš automobilio ir mušė netoli degalinės, o jis (K. J.) gindamasis galėjo ir jį (A. G.) sužeisti, atmetama kaip išgalvota, siekiant supainioti teismą, sumenkinti savo smurtinį elgesį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Kvestionuodamas apylinkės teismo nuosprendyje pateiktą liudytojų G. J. ir M. T. parodymų vertinimą kaip suinteresuotų bylos baigtimi ir siekiančių padėti K. J. ir R. R. išvengti atsakomybės, nuteistojo R. R. gynėjas apeliaciniame skunde nutyli aplinkybę, jog G. J. yra R. R. buvusi globotinė ir K. J. sesuo, su V. R. jos santykiai konfliktiški, o M. T. įvykio dieną su K. J. po žvejybos grįžo į namus būtent pas R. R.. Be to, 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstama veika, kaip pagrįstai motyvavo apylinkės teismas, buvo padaryta V. R. ir jos sugyventinio A. G. namuose, į kuriuos R. R. ir K. J. atėjo nekviesti, be jokio įspėjimo ir prieš nukentėjusiuosius pavartojo smurtą. Todėl 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstamos veikos epizode liudytojos G. J. duoti parodymai, be kita ko, jog ji išgirdo triukšmą V. R. name ir K. J. nuėjo ten pažiūrėti, o po 5–10 min. nuėjo pažiūrėti ji su M. T., o R. R. liko namuose, o po to, kai visi išėjo į lauką, atbėgo ir R. R.; ji nematė, kad K. J. ir R. R. suduotų smūgius A. G., tačiau po įvykio R. R. galvoje matė prakirstą žaizdą, nedera su liudytojo M. T. parodymais, jog į V. R. namus K. J. nuėjo kartu su A. A., nes norėjo pasiimti savo daiktus; kadangi K. J. ilgai užtruko, pas V. R. nuėjo jis su G. J.; iš V. R. namo vidaus išėjo K. J., R. R. ir A. G..

16. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjo nurodoma aplinkybė, jog konfliktai tarp nukentėjusiųjų V. R., A. G. ir R. R. su K. J. prasidėjo po V. ir R. R. santuokos nutraukimo, savaime nekeičia ir nešalina R. R. ir K. J. atliktų pavojingų, tyčinių smurtinių veiksmų kvalifikavimo. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra įrodinėtas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis. Nuteistųjų K. J. ir R. R. veiksmai buvo nukreipti ne į siekimą apsiginti, jaučiant realią grėsmę savo sveikatai ar nuosavybei, o į konfliktinių situacijų, kilusių dėl R. turto, dėl A. G. duotų parodymų tyrėjams apie dujų panaudojimą, sprendimą tyčiniu smurtu, todėl negali būti vertinami kaip jų (ar kurio iš jų) veikimu besiginant nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

17. Galiausiai nuteistojo R. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas visiškai nevertino, jog 2021 m. rugsėjo 18 d. veikos metu buvo sužalotas R. R., jam sužalota galva, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir dėl to kalta durų rankena jį sužalojusi V. R., atmestini kaip nepagrįsti. Apylinkės teismas teisingai nustatė 2021 m. rugsėjo 18 d. epizode dalyvavusių asmenų veiksmų pradžią, eigą ir pabaigą. Teismas pagrįstai motyvavo, jog konfliktas prasidėjo būtent nuo K. J. nukentėjusiojo ištempimo iš lovos ir sudavus jam smūgius, toliau persikėlė į virtuvę, kur smūgius nukentėjusiajam A. G. į įvairias kūno vietas sudavė K. J. ir R. R., o A. G. bandant išbėgti į lauką, jis buvo pargriautas koridoriuje ant stiklainių su maisto produktais, kuriems sudužus į šukes, patyrė sužalojimus. Koridoriuje smūgius A. G. sudavė tiek K. J., tiek ir R. R., o nukentėjusiajai stengiantis apginti sugyventinį A. G. nuo smurto, ją pačią už pečių suėmė R. R. ir pastūmė į stiklainius, dėl to ji nugriuvusi susižalojo. Iš V. R. namo stebėjimo vaizdo kamerų matyti, kad A. G. išbėgus į lauką, jį pasivijo K. J. ir, laikydamas jį kaire ranka, dešine ranka sudavė smūgį į galvą, apsuko ir pargriovė ant žemės, o nukentėjusiajai V. R. ginant nukentėjusįjį A. G., R. R. priėjęs spyrė gulinčiam nukentėjusiajam. Todėl aplinkybė, jog R. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, savaime nereiškia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ar gynėsi nuo nukentėjusiųjų ar kurio iš jų. Atremdama ir gindama sugyventinį A. G. nuo buvusio sutuoktinio R. R. intensyvių smurtinių veiksmų, V. R. durų rankena smūgiavo R. R. ir jį sužalojo. Tačiau tokio nežymaus pastarojo sveikatos sužalojimo vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą ar tyčios vedamą nusikalstamą V. R. elgesį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

18. Anksčiau aptartų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju netikėti minėtų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir jais nesivadovauti nebuvo ir nėra teisinio pagrindo, nes jie nuoseklūs viso proceso metu, vienas kitą papildantys ir neprieštaraujantys, logiški ir aiškūs. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų kaltę grindė vien nukentėjusiųjų parodymais, kitų nevertino ar vertino nepagrįstai kaip nepatikimus.

19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistųjų kaltės. Apeliacinių skundų argumentai, kad nuteistieji nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų, liudytojų bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardytais kitais įrodymais. Pripažindamas K. J. ir R. R. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai jų veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

20. Nors tarp nuteistųjų 2021 m. rugsėjo 18 d. epizode ir nebuvo išankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo nukentėjusiesiems sukelti fizinį skausmą ar juos nežymiai sužaloti, tačiau jie abu veikė kartu tiek vienas po kito smurtaudami prieš nukentėjusiuosius, tiek ir matydami vienas kito smurtinius veiksmus, pritarė tokiems bendriems veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiesiems pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padarinių, nors jų nedetalizavo. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiesiems sukelto fizinio skausmo ir padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistųjų kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai. Todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip to apeliaciniais skundais prašo apeliantai, nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtų bausmių

21. Susipažinusi su LITEKO (Lietuvos teismų informacinės sistemos) duomenimis Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-659-439/2021 (teisminio proceso Nr. 1-04-2-00215-2021-0), teisėjų kolegija kaip pagrįstą vertina nuteistojo K. J. apeliacinio skundo argumentą, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas nepagrįstai prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės – 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose, – pridėjo baudžiamojoje byloje Nr. e1-659-439/2021 2021 m. gruodžio 17 d. priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtą 20 MGL dydžio baudą. Nustatyta, kad antstolis K. K. 2022 m. rugpjūčio 2 d. patvarkymu Nr. S-22-118-42423 grąžino vykdomąjį raštą apylinkės teismui su visiškai išieškota iš K. J. 20 MGL (1 000 Eur) bauda (t. 6, b. l. 67–70). Taigi 2022 m. sausio 4 d. įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 20 MGL dydžio baudą K. J., priimant skundžiamą nuosprendį 2022 m. lapkričio 30 d., buvo sumokėjęs. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai vertino, jog bauda nesumokėta (bausmė neatlikta), ir vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis bausmę (baudą) subendrino su skirta nuosprendžiu subendrinta bausme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šio apelianto skundą tenkina iš dalies ir keičia skundžiamą nuosprendį, o būtent naikina jo dalį, kuria išspręstas bausmių subendrinimo klausimas, taikant BK 64 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistiesiems K. J. ir R. R. bausmes, parinkdamas jų rūšį ir įpareigojimus, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Teismas įvertino kiekvieno iš nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (ne)buvimą, pagrįstai R. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad 2021 m. rugsėjo 18 d. nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsižvelgė į tai, kad jie padarė po du nesunkius smurtinius nusikaltimus, į tai, kad K. J. baustas administracine tvarka, dirbantis, R. R. – neteistas, 2019 m. vasario 6 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, baustas administracine tvarka, vykdo individualią žemės ūkio veiklą, yra neįgalus (neįgalumo lygis 30 procentų). Taip pat teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistieji padarė smurtinius nusikaltimus, todėl pagrįstai vadovavosi BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir jiems skyrė įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

23. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. J. ir R. R. paskyrė laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmes, kurių dydį nustatė artimą BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežtos. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas bausmes subendrino iš dalies jas sudėdamas ir paskyrė kiekvienam iš nuteistųjų teisingas galutines subendrintas bausmes – laisvės apribojimą 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

24. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nuteistojo R. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentui, jog apylinkės teismas nepateikė skirtos R. R. baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo 6 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančiose programose – motyvų. Pažymėtina, kad apylinkės teismas skirdamas kvestionuojamą baudžiamojo poveikio priemonę vadovavosi būtent 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytu tokio turinio įpareigojimu – „dalyvauti elgesio pataisos programoje“, o apelianto nurodomas BK 72² straipsnis taikomas, kai teismas įpareigoja asmenį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Beje, apeliantas pripažįsta, kad aktualių veikų padarymo metu R. R. su nukentėjusiaisiais nesiejo giminystės santykiai ir nukentėjusieji nėra jo šeimos nariai.

25. Įvertinusi visumą aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o keistina tik jo dalis dėl bausmių subendrinimo K. J..

Dėl nukentėjusiesiems A. G. ir V. R. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (nusikalstamų veikų pasekmes, nukentėjusiųjų, kaltinamųjų elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes), atsižvelgdama į nuteistojo R. R. turtinę padėtį (dirba), teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, konstatuoja, kad iš R. R. nukentėjusiajam A. G. priteista iš viso –1 500 Eur, o nukentėjusiajai V. R. – 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus.

27. Nors R. R. gynėjas skunde nurodo, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas, nes nukentėjusieji provokavo R. R. ir jų veiksmai galbūt atitinka ANK 481 straipsnyje numatyto nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį, tačiau tokie argumentai yra paneigti anksčiau aptartais įrodymais, todėl atmestini. Kiekvienu atveju yra individualiai vertinamos byloje nustatytos aplinkybės, nukentėjusiesiems sukeltos pasekmės ir nustatomas padarytos žalos dydis. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinės žalos atlyginimo nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019), o neturtinės žalos dydis nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (kasacinės nutartys Nr. 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021).

28. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad neteisėtais R. R. bei K. J. veiksmais nukentėjusiesiems buvo padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir pateikė motyvuotas išvadas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Byloje surinkti duomenys neabejotinai leido teismui manyti, kad dėl nusikalstamų R. R. bei K. J. veiksmų nukentėjusieji patyrė nustatytus sužalojimus ir fizinį skausmą, jautė diskomfortą, nepatogumus, taip pat neabejotina, kad ir emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, kurie pripažintini neturtine žala ir jos dydžiai nustatyti teisingai.

29. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, protingumo, teisingumo principus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl vertinti skundžiamame nuosprendyje nustatytą neturtinės žalos dydį nukentėjusiesiems ar kuriam iš jų, kaip aiškiai per didelį, nėra pagrindo. Teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir iš nuteistųjų priteisė nukentėjusiesiems 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą ir jas nusprendė skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl priteistų nukentėjusiesiems atstovavimo išlaidų atlyginimo pagrįstumo

30. Nuteistojo R. R. gynėjo skundo argumentai, kad nukentėjusiesiems V. R. ir A. G. nepagrįstai priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas, t. y. kiekvienam po 1 500 Eur, atmetami kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti. Į apelianto kvestionuojamas aplinkybes dėl nukentėjusiųjų atstovo advokato pinigų priėmimo kvitų turinio trūkumų apylinkės teismas atsižvelgė, motyvuodamas, jog nukentėjusiųjų atstovas advokatas teismui pateiktuose atstovavimo išlaidų dokumentuose atliktų veiksmų nedetalizavo, tačiau juose yra nurodoma, kad advokatas dalyvavo nukentėjusiojo apklausoje, akistatose, parengė prašymus, dalyvavo teisme.

31. Apeliantas neginčija ir bylos medžiaga patvirtina apylinkės teismo vertinimą, jog nukentėjusiųjų atstovas advokatas A. Justeika faktiškai dalyvavo nukentėjusiųjų A. G., V. R. keturiose apklausose, 9 šių nukentėjusiųjų akistatose su kitais proceso dalyviais, pateikė prašymą dėl pripažinimo civiliniais ieškovais, nukentėjusiųjų vardu surašė civilinius ieškinius, susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą, dalyvavo teismo posėdžiuose, kurie iš viso truko apie 10 val. 30 min. Galiausiai apylinkės teismas tik iš dalies tenkino nukentėjusiųjų atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo, pagrįstai atsižvelgęs į tai, kad civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies, kaltinamieji dirba, o advokato laiko ir darbo sąnaudos nebuvo labai didelės.

32. Todėl nukentėjusiųjų prašomas priteisti atstovavimo išlaidų sumas: V. R. – 2 500 Eur, A. G. – 2 500 Eur bei A. G. – 1 500 Eur, apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip per dideles, neatitinkančias teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su aptartais apylinkės teismo motyvais ir padaryta išvada, jog protinga ir pagrįsta priteistina atstovavimų išlaidų atlyginimo suma nukentėjusiesiems A. G. ir V. R. yra po 1 500 Eur, o A. G. – 1 000 Eur.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

33. Apygardos teismas 2023 m. sausio 5 d. raštu prašė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus parinkti nuteistajam K. J. gynėją, informuodamas, kad teismo posėdis paskirtas 2023 m. vasario 9 d. 13.30 val. (t. 6, b. l. 87). Teisme 2023 m. sausio 11 d. gautas šios tarybos atsakymas, kad K. J. parinkta gynėja advokatė J. U. (t. 6, b. l. 88). Į 2023 m. vasario 9 d. teismo posėdį nuteistasis K. J. atvyko su savo gynėja advokate D. Oseckiene ir teismas, nesant kliūčių, bylą nagrinėjo ir išnagrinėjęs nusprendė procesinį sprendimą joje skelbti 2023 m. kovo 23 d. 13.00 val. (t. 6, b. l. 99, 101–104).

34. 2023 m. vasario 9 d. apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 11, 14.2.3. punktais, prašoma iš K. J. valstybei priteisti 173,33 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 6, b. l. 105). Kartu su šia pažyma pateikti šių išlaidų dydžio apskaičiavimo duomenys, ir be kita ko, nurodoma, kad iš viso skirtas faktinis antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas – 30 min., numatomas skirti – 1 val. 30 min. (t. 6, b. l. 106–108).

35. Įvertinus tai, kad faktiškai tarnybos skirta advokatė nuteistajam K. J. šioje baudžiamojoje byloje neatliko nė vieno procesinio veiksmo, nes šis nuteistasis savo lėšomis byloje samdėsi kitą gynėją – advokatę D. Oseckienę, nėra pagrindo nuspręsti dėl prašomų išlaidų atlyginimo priteisimo, todėl nagrinėjamas tarnybos prašymas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2021 m. gruodžio 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu K. J. paskirta 20 MGL dydžio bauda.

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato H. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo K. J. valstybei 173,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.