Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-327-835/2014 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams A. S. ir K. U. dėl termino palikimui priimti pratęsimo, niekinio sandorio negaliojimo fakto nustatymo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys N. U., M. U., A. U., J. U., notarės B. Z. ir N. L., bei atsakovų A. S. ir K. U. priešieškinį ieškovei V. M. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Priešieškinyje atsakovai A. S. ir K. U. (b.l. 72–74, t. II) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą paveldėjimo teisės įgijimo tikslu, kad po A. U., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, palikimą per tris mėnesius nuo turto palikėjo mirties faktiškai priėmė ir pradėjo valdyti A. U. brolis A. U., a.k. (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad A. U. buvo vienintelis A. U. įpėdinis, faktiškai pradėjęs valdyti palikėjo turtą po jo mirties. A. U. iki A. U. mirties gyveno kartu viename name, naudojosi brolio žeme, po jo mirties paveldėjo jo gyvulius, namų apyvokos daiktus ir pinigines lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas iš esmės nepaneigė fakto, kad ginčo objektu esantis palikimo priėmimas yra niekinis ir negaliojantis, tačiau nepagrįstai netenkino ieškinio. Po palikėjo mirties praėjus šešiems metams ir nesant teismo sprendimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo ar dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog palikimas priimtas pradedant turtą faktiškai valdyti, nustatymo, palikimo priėmimas notarine tvarka yra negalimas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kad pareiškimas notarui dėl palikimo priėmimo turi būti pateiktas per įstatyme nustatytą terminą.Teismas nepagrįstai nurodė, kad paveldėjimo teisės liudijimas yra ne sandoris, bet dokumentas, patvirtinantis paveldėtojo teisių į palikimą įgijimą, dėl ko jam netaikomos sandorių naikinimo ar pripažinimo negaliojančiu taisyklės. Ieškinyje buvo prašoma konstatuoti, kad ginčo palikimo priėmimas yra niekinis ir negaliojantis sandoris, o reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo yra tik išvestinis iš šio reikalavimo, todėl sprendžiant dėl šio reikalavimo teismas ex officio turėjo taikyti sandorio naikinimo ar pripažinimo negaliojančiu taisykles.Teismas nepagrįstai sprendė, kad notarė, išduodama paveldėjimo teisės liudijimus, įteisino faktiškai susiklosčiusią padėtį, kai palikimą po A. U. mirties faktiškai pradėjęs valdyti turtą priėmė jo brolis A. U., ir kad vien tik formaliais pagrindais nėra pagrindo panaikinti palikimo priėmimo sandorio. Palikimo priėmimas galimas tik dviem įstatymo leidėjo įtvirtintais alternatyviais būdais, tuo tarpu teismas, A. U. 2013 metais palikimą priėmus pateikus pareiškimą notarui, pripažinęs, kad A. U. palikimą priėmė faktiškai pradėjęs turtą valdyti, įteisino situaciją, kai palikimas yra priimtas du kartus skirtingais būdais. A. U. pasirinkus palikimo priėmimo būdą kreipiantis į notarą, jo valia negali būti pakeista.Teismas nepagrįstai sprendė, kad A. U. valią priimti palikimą turtą pradedant faktiškai valdyti išreiškė iš karto po A. U. mirties, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, liudytojos J. U. paaiškinimų, tik po to, kai palikimo niekas nepriėmė, tam, kad palikimas neatitektų valstybei, buvo kreiptasi dėl palikimo priėmimo. A. U. mirties momentu jokio materialaus turto neturėjo, ką patvirtino ir paties A. U. pozicija, išdėstyta atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą, veiksmai priimant palikimą kreipiantis į notarų biurą tik 2013 metais. Be to, atsakovai, pateikdami pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pripažino, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl palikimo priėmimo sandorio pripažinimo niekiniu yra pagrįstas, ir tokiu būdu pripažino, kad A. U. nėra priėmęs palikimo notarine tvarka.Palikimo priėmimo veiksmų neteisėtumas pasireiškia ir A. U. nesąžiningais veiksmais pateikiant notarei melagingą informaciją apie mirusiojo A. U. vaikus, t. y. nenurodant ieškovės kaip įpėdinės, nors apie ją A. U. neabejotinai buvo žinoma. Toks palikimo priėmimas ne tik prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir gerai moralei bei viešajai tvarkai, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, o nesąžiningų asmenų teisės negali būti ginamos.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Niekinio sandorio negaliojimo faktui ieškinio senaties termino institutas yra nereikšmingas, todėl teismas jį nepagrįstai taikė. Tačiau net jei ir būtų taikomas ieškinio senaties institutas, ieškovė apie savo, kaip įpėdinės, teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinusi su paveldėjimo bylos duomenimis 2014 m. balandžio mėnesį, dėl ko ieškinio senaties terminas negali būti laikomas praleistu. Be to, net jei ir būtų laikoma, kad 2013 m. gegužės 15 d. ieškovei lankantis notarų biure jai tapo žinomos visos paveldėjimo bylos aplinkybės, ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas, nes ieškinys pareikštas 2014 m. balandžio 28 d. Duomenų apie palikėjo turtą sužinojimas jokiu būdu nesudaro pagrindo spręsti ieškovei apie jos teisių pažeidimą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė negali pareikšti ieškinio dėl palikimo priėmimo teisėtumo remiantis CK 5.8 straipsnio nuostatomis. Ieškovė ieškinį reiškė remdamasi ne minėtu straipsniu, bet CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta bet kurio suinteresuoto asmens teisė reikšti reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo, kadangi palikimo priėmimas šiuo atveju yra niekinis, o ne nuginčijamas sandoris. Ieškovės suinteresuotumas grindžiamas tuo, kad ji yra pirmos eilės įpėdinė ir negali leisti neteisėtai užvaldyti jos tėvo palikimo, be to, sprendžiant dėl jos pareiškimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo yra atsižvelgiama į palikimą priėmusių asmenų poziciją bei teisinius padarinius, todėl pareiškėja yra suinteresuota pripažinti palikimo priėmimo sandorį niekiniu, nes, konstatavus niekinio sandorio faktą, bus konstatuota, kad kitiems asmenims nebus ir jokių teisinių padarinių pratęsus ieškovei terminą palikimui priimti.Tais atvejais, kai asmuo nežino apie palikėjo turtą ir dėl to laiku nepriima palikimo, kai nėra palikimą priėmusių asmenų, dėl ko termino palikimui priimti pratęsimas nesukels jokių teisinių padarinių kitiems asmenims, kai kiti galimi pirmos eilės įpėdiniai neprieštarauja termino pratęsimui, terminas palikimui priimti paprastai pratęsiamas. Termino pratęsimas būtų sąžiningas, kadangi, nors ieškovė su tėvu nebendravo, tačiau jis palikimo iš ieškovės neatėmė, o ieškovė jo niekada ir neatsisakė.Teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, kadangi teisės normų ir išaiškinimų, kuriais rėmėsi spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pratęsti jai terminą palikimui priimti, palikimą neteisėtai priėmusio A. U. atžvilgiu netaikė.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl palikimo pagal įstatymą priėmimo sandorio ir šio sandorio pagrindu išduotų paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumo, palikimą priėmusiam asmeniui praleidus įstatymo nustatytą terminą kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo, taip pat dėl termino palikimui priimti pratęsimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, kuriuose atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Faktinės bylos aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. U., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) (b.l. 5, 16, t. I). Apeliantė yra A. U. dukra (b.l. 6–7, 16, t. I). A. U. be apeliantės turėjo ir daugiau vaikų (b.l. 16, t. I), tačiau nei jie, nei apeliantė per įstatyme nustatytą terminą palikimo po savo tėvo mirties nepriėmė. Palikimą, atsiradusį po A. U. mirties, pagal įstatymą priėmė jo brolis A. U., kuriam 2013 m. vasario 20 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 864, į ½ dalį piniginės kompensacijos už 1,20 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 1683, į 219/2615 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 2272, į ½ dalį kompensacijos už 0,0448 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo byla Alytaus rajono I-ajame notaro biure užvesta 2013 m. sausio 15 d. A. U. pateikus pareiškimą dėl palikimo priėmimo (b.l. 24, t. I). A. U. mirė (duomenys neskelbtini), palikimą po jo mirties priėmė testamentiniai įpėdiniai A. S. ir K. U. (b.l. 60, 79, t. I). Apeliantė 2013 m. gegužės 17 d. teisme gautame pareiškime prašė pratęsti jai terminą palikimui, atsiradusiam po tėvo A. U. mirties, priimti, o taip pat 2014 m. balandžio 28 d. teisme gautame ieškinyje ginčijo palikimo pagal įstatymą priėmimo sandorį bei jo pagrindu A. U. išduotus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimus atmetė, tačiau apeliaciniame skunde kvestionuojamas toks pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl termino palikimui priimti pratęsimo

Remiantis CK nuostatomis, galiojusiomis palikimo atsiradimo momentu, tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (CK 5.50 str.). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Minėti veiksmai turi būti atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str.). Praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus, įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Tačiau įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 str.). Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad tam, jog įpėdinis pasinaudotų galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, jis turi įrodyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

Byloje nustatyta, kad apeliantė, būdama A. U. pirmos eilės įstatyminė įpėdinė, per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą palikimo, atsiradusio po jos tėvo mirties, nepriėmė. Tačiau apeliantė, teigdama, kad terminą palikimui priimti ji praleido dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių, prašė pratęsti jai terminą palikimui priimti. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu bylą nagrinėjęs teismas apeliantės nurodytų termino palikimui priimti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis, sudarančiomis pagrindą pratęsti apeliantei terminą palikimui, atsiradusiam po A. U. mirties, priimti, todėl netenkino apeliantės prašymo dėl termino pratęsimo. Apeliantė kvestionuoja tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusio teismo atliktu apeliantės nurodytų priežasčių teisiniu įvertinimu.

Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, t. y. kad ji nebendravo su savo tėvu A. U., kad su juo nepalaikė jokių santykių, kad tėvas nesirūpino savo vaikais ir neteikė jiems materialinio išlaikymo, kad apie tėvo mirtį apeliantė sužinojo tik po kurio laiko, tačiau esant pakankamam laiko tarpui įgyvendinti savo teisę į palikimą, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos neįvykdymo, o kartu ir negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, dėl kurių praleistas įstatymo nustatytas terminas gali būti atnaujintas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad apeliantė, nors ir ne iš karto, tačiau dar nepasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti, sužinojusi apie savo tėvo mirtį, turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę priimti palikimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia priežastimi terminui pratęsti nelaikė ir apeliantės nurodytos aplinkybės, jog, jos žiniomis, miręs tėvas jokio turto neturėjo, todėl ji manė, kad atsiradus turtui bet kada galės pateikti notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Bylos duomenys patvirtina, kad A. U. mirties momentu jo vardu joks nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, nebuvo įregistruotas (b.l. 122, t. I), tačiau vien tik šie duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad palikėjas neturėjo jokio kito turto, kurį būtų galima paveldėti. Paveldimi gali būti tiek materialūs dalykai, tiek ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės ir pareigos (CK 5.1 str. 2 d.). Byloje įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantė, sužinojusi apie savo tėvo mirtį, būtų ėmusis priemonių duomenims apie jo turimą turtą, išskyrus nekilnojamąjį turtą, gauti nėra, todėl negalima pripažinti, kad apeliantė būtų turėjusi objektyvų pagrindą manyti, jog jos tėvas mirties momentu jokio turto neturėjo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad po A. U. mirties atsiradusį palikimą jo brolis A. U. priėmė faktiškai pradėdamas valdyti palikimą sudarantį turtą, kas suponuoja išvadą apie palikimą sudarančio turto egzistavimą. Be to, apeliantės pareiškime dėl termino pratęsimo nurodytos aplinkybės, kad po A. U. mirties liko nekilnojamasis turtas, priešingai nei kad nurodo apeliantė, leidžia vertinti, jog, apeliantės manymu, jos tėvas turėjo nekilnojamojo turto. Bylos duomenys leidžia spręsti apie tai, kad į A. U. palikimo sudėtį įėjo ir turtinė teisė, t. y. teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra turtinė teisė, dėl ko mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2009). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi paveldėjimo bylos Nr. 13 duomenimis, iš kurių matyti, kad palikėjas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kurį paveldėjo palikimą priėmęs A. U., įgijo atkūrus jo motinai M. U. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau net ir tuo atveju, jei laikytume, kad apeliantė nežinojo apie paveldimo turto egzistavimą, paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei įpėdinio norą priimti palikimą nulėmė vien tik vėlesnis pagausinęs palikimą turto atsiradimas, ši aplinkybė nelaikoma svarbia termino priimti palikimą praleidimo priežastimi, kadangi tokia aplinkybė nepatvirtina asmens apsisprendimo priimti palikimą iš karto po jo atsiradimo, t. y. mirus palikėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2008, 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011). Bylą nagrinėjęs teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad apeliantė neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad priimtų palikimą po savo tėvo mirties per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad ji iš karto po savo tėvo mirties turėjo valią priimti palikimą. Ši išvada, apeliantės nurodytų aplinkybių kontekste, nenustačius, kad apeliantės teisė dalyvauti paveldėjimo procese dėl svarbių priežasčių buvo suvaržyta, sudaro pagrindą spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Nurodytos išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog esant tokioms aplinkybėms paprastai terminas palikimui priimti yra pratęsiamas ar kad termino pratęsimas būtų sąžiningas apeliantės atžvilgiu. Apeliaciniame skunde cituojama apylinkių teismų praktika, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ja vadovautis, kadangi vienodą teismų praktiką įstatymų nustatyta tvarka formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Be to, nors palikėjas ir nebuvo atėmęs paveldėjimo teisės iš apeliantės, ji šios teisės per įstatyme nustatytą terminą tinkamai neįgyvendino. Nenustačius svarbių ir pateisinamų priežasčių, dėl kurių apeliantė būtų praleidusi įstatyme nustatytą terminą, negalima pripažinti, kad įstatyme nustatyto termino pratęsimas jai atitiktų sąžiningumo principą.

Dėl palikimo priėmimo sandorio ir jo pagrindu išduotų paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ir dėl palikimo priėmimo sandorio bei jo pagrindu išduotų paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumo apeliantei ginčijant A. U. palikimo, atsiradusio po jo brolio A. U. mirties, priėmimo sandorį ir išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Apeliantės teigimu, ginčijamas palikimo priėmimo sandoris yra niekinis, kadangi pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, viešąją tvarką ir gerą moralę. Apeliantės teigimu, palikimo priėmimo sandoris yra niekinis, kadangi palikimą A. U. kreipdamasis į palikimo vietos notarų biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo priėmė praleidęs įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, o nesant teismo sprendimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, toks palikimo priėmimas nėra galimas. Be to, ginčijamo sandorio neteisėtumą patvirtina ir tai, kad A. U., priimdamas palikimą, pateikė notarei neišsamius duomenis apie A. U. pirmos eilės įpėdinius tarp jų nenurodydamas pareiškėjos, bei kad toks sandoris pažeidžia CK 5.11 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi palikimą ginčo atveju priėmė ketvirtos eilės įpėdinis, nors pirmos eilės įpėdiniai palikimo neatsisakė ir iš jų nebuvo atimta paveldėjimo teisė. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apeliantės argumentus dėl palikimo priėmimo sandorio neteisėtumo pripažino nepagrįstais ir nustatęs, kad A. U. palikimą, atsiradusį po A. U. mirties, priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti iš karto po palikėjo mirties, sprendė, kad notarė, išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, tik įteisino faktinę padėtį, dėl ko formalūs paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti palikimo priėmimo sandorio, o kartu ir paveldėjimo teisės liudijimų negaliojančiais. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada neturi pagrindo nesutikti.

Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, t. y. nuo palikėjo mirties momento (CK 5.3 str. 1 d.), nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą ar ne. Įpėdinis tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti daiktines teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Kaip jau buvo nurodyta, pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis buvo laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu įpėdinis įgyvendina savo teises į palikimą, jei jis atliko veiksmus, kuriais išreiškė valią priimti palikimą, laikoma, kad jis priėmė palikimą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, pripažinęs, jog notarė, išduodama ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus, tik įteisino faktiškai susiklosčiusią padėtį, kai palikimą po A. U. mirties faktiškai pradėjęs valdyti turtą priėmė jo brolis A. U., įteisino netoleruotiną praktiką, kad palikimą galima priimti keliais būdais. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko šį apeliacinio skundo argumentą ir sprendžia, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad A. U. palikimą, atsiradusį po A. U. mirties, priėmė du kartus, t. y. iš karto po jo mirties pradėdamas faktiškai valdyti palikimą sudariusį turtą, o taip pat 2013 m. sausio 15 d. palikimo atsiradimo vietos notarei pateikdamas pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien 2013 m. sausio 15 d. įpėdinio pareiškimo notarų biurui formalus vertinimas, neatsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, nesudaro pagrindo spręsti, kad minėtu pareiškimu palikėjas A. U. įgyvendino teisę į palikimą, kadangi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas negali būti prilyginamas palikimo priėmimui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus išdavusios notarės paaiškinimai apie aplinkybes, kad po A. U. mirties jo brolis A. U. ir toliau liko gyventi name, kuriame broliai kartu gyveno, toliau rūpinosi likusiais gyvuliais, paukščiais, naudojo žemės ūkio padargus, baldus, asmeninius palikėjo daiktus ir namų apyvokos reikmenis, sudarė pagrindą bylą nagrinėjusiam teismui spręsti, kad palikimą po savo brolio mirties A. U. priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (CK 5.51 str.). Šiuo palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti turtą faktu, kaip galima spręsti iš paveldėjimo bylos Nr. 13 duomenų, išduodama ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus rėmėsi ir notarė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nurodyta išvada yra teisinga. Nors apeliantės ginčija šios išvados pagrįstumą, tačiau ji nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, galinčių paneigti aplinkybę, kad A. U. priėmė palikimą faktiniu turto valdymu (CPK 178 str.). Vien tik formalūs argumentai nesudaro pagrindo abejoti išvados apie palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti turtą teisingumu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad palikimą priėmęs A. U. į notarų biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad A. U. palikimo po A. U. mirties nepriėmė. Visos palikėjo turėtos turtinės ir iš dalies neturtinės teisės ir pareigos pereina įpėdiniams nuo tada, kai jie palikimą priima, o ne nuo jo įforminimo ar išviešinimo per registrą momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2007). Byloje nustatyta, kad palikimą, atsiradusį po A. U. mirties, faktiškai pradėjęs valdyti turtą priėmė jo brolis A. U., todėl vien tai, kad jis teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą, įforminantį palikimą priėmusio asmens turimas teises, įgyvendino praleidęs įstatyme nustatytą terminą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis neįgyvendino savo teisių į palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimas sudaro galimybes įpėdiniui visa apimtimi įgyvendinti teises į paveldėtą turtą, o, kaip matyti iš bylos duomenų, poreikis įpėdiniui gauti paveldėjimo teisės liudijimą atsirado tik palikėjo vardu įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad A. U. priėmė palikimą, atsiradusį po jo brolio A. U. mirties faktiškai pradėdamas valdyti turtą, o nei vienas iš pirmos eilės ar kiti įpėdiniai palikimo po A. U. mirties nepriėmė, kad A. U. kreipusis su pareiškimu į notarų biurą dėl palikimo priėmimo jo palikimo priėmimo faktiniu turto valdymu faktas nebuvo ginčijamas, kad nebuvo įpėdinių prieštaravimų dėl to, kad palikimą priėmusiam įpėdiniui būdų išduodami paveldėjimo teisės liudijimai, sprendžia, jog pats faktas, kad paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai palikimą priėmusiam asmeniui buvo išduoti pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai yra neteisėti, kadangi pripažintina, jog notarė turėjo teisę išduoti ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-242/2013). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pripažintina, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad notarė, išdavusi ginčo paveldėjimo teisės liudijimus, tik įteisino faktinę padėtį, kad palikimą po A. U. mirties pradėdamas turtą faktiškai valdyti priėmė jo brolis A. U., todėl pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės ieškinio reikalavimus tiek dėl palikimo priėmimo sandorio, tiek ir dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo. Pažymėtina, kad priešingas teismo sprendimas, įvertinus tai, kad apeliantei nėra pratęstas įstatyme nustatytas terminas palikimui po A. U. mirties priimti, ne tik kad pažeistų A. U. palikėjų teises ir teisėtus interesus, jų teisėtus lūkesčius, teisingumo ir sąžiningumo principus, bet ir nesukeltų apeliantei jokių materialinių teisinių pasekmių, dėl ko šių apeliantės ieškinio reikalavimų patenkinimas negali būti siejamas su jos teisių ar teisėtų interesų gynyba.

Teisėjų kolegija, pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinusi, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai netenkino apeliantės ieškinio reikalavimų, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės galutiniam procesiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priimdamas sprendimą tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, todėl atmesdamas apeliantės ieškinio reikalavimus priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistina iš atsakovų jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.