Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovei M. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei J. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – R. N.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas.

12. Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 23 d. vandeniu buvo sulietas butas, adresu (duomenys neskelbtini). Įvykio metu minėtas butas ieškovės buvo apdraustas Gyventojų turto draudimu (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju ir pagal 2019 m. spalio 24 d. turto žalos įvertinimo skaičiuotę žalos byloje Nr. 9125935-1 draudėjai buvo išmokėta 105,56 Eur draudiminė išmoka. Dėl šios žalos atlyginimo regreso tvarka ieškovė 2021 m. birželio 30 d. Pretenzija kreipėsi į atsakovę, kaip už žalą atsakingą asmenį – buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkę, iš kurios buto, ieškovės teigimu, išsiliejo vanduo. Atsakovei žalos neatlyginus, ieškovė kreipėsi į teismą.

13. 2022 m. gegužės 26 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, t. y. kad ji atsisako 5,59 Eur dydžio dalies ieškinio reikalavimo. Paaiškino, jog draudėjos butas buvo įrengtas 2000 m., draudžiamasis įvykis įvyko 2019 m., o per 19 metų apdraustas turtas nusidėvėjo. Nusidėvėjimo suma sudaro 5,59 Eur, todėl prašoma priteisti suma yra 99,97 Eur.

Dėl žalos

14. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007). CK 6.245 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą). CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys įpareigoja kiekvieną asmenį laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, o jei ją padaro, turi visiškai atlyginti. Civilinė atsakomybė taikytina esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms: žalai (CK 6.245, 6.249 straipsniai), žalą padariusio asmens neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis) ir kaltei (CK 6.248 straipsnis), priežastiniam neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšiui (CK 6.247 straipsnis).

15. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tokią žalą objekto savininkas privalo atlyginti net ir nesant jo kaltės, nes savininkas turi pareigą užtikrinti saugų ir tinkamą nuosavybės teisės objekto naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-916/2017). CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos civilinės atsakomybės sąlygos: įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; žalos asmeniui padarymas; įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra pažymėjęs, kad turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad turtas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl žalos, atsiradusios užpylus patalpas vandeniu, atlyginimo, ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014). Turto valdytojo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo valdomo turto, o ne iš kitų šaltinių (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2128-258/2013).

16. Apibendrindamas nurodytą teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad ieškovė, teikdama reikalavimą dėl žalos, padarytos užpylus apdraustą turtą vandeniu, atlyginimo subrogacijos tvarka, turi įrodyti, kad žalą padaręs vanduo ištekėjo iš viršuje esančių patalpų ir kad šios patalpos priklausė (buvo valdomos) atsakovei. Konkrečiu atveju atsakovė iš esmės neginčijo, kad ieškovės apdraustas butas buvo aplietas vandeniu ir dėl to turtui padaryta žala, nes tarp pratekėjusio vandens ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Visgi, atsakovė savęs nelaiko atsakinga dėl minėtos atsiradusios žalos, nes, jos teigimu, nėra duomenų, jog vanduo tekėjo iš jos (atsakovės) buto. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti faktą, ar ieškovės apdraustam turtui padarytos žalos priežastis yra vandens tekėjimas iš atsakovės buto.

17. Šiam faktui nustatyti ieškovė teikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė 2019 m. spalio 28 d. kreipėsi į 725-ąją daugiabučių namų savininkų bendriją (toliau – Bendrija), prašydama pateikti informaciją, ar Bendrija buvo informuota apie minimą įvykį, kokia įvykio priežastis, kas yra įvykio kaltininkas ir ar buvo surašytas dokumentas, patvirtinantis įvykio faktą. Tuo metu buvusio Bendrijos pirmininko (liudytojas A. B.) 2019 m. lapkričio 12 d. el. laiške nurodyta, kad apie įvykį jam pranešė (duomenys neskelbtini) buto gyventoja I. Š., kuri paprašė pagalbos dėl jos vonios kambaryje lašėjusio vandens. Iš pokalbio pirmininkas sužinojo, kad viršuje gyvenanti atsakovė apie faktą informuota, bet tvirtino, kad jos grindys sausos. I. Š. prašė pirmininką patikrinti gretimos laiptinės kaimynų butus. Juos patikrinus, pratekėjimų nerasta. Kadangi buvo vėlyvas paros metas (apie 24 val. nakties), pirmininkas susitarė su gyventojomis (atsakove ir draudėja), kad ryte iškvies specialistus, galinčius lokalizuoti avarijos vietą. Iš susirašinėjimo tarp pirmininko ir atsakovės (SMS žinutės) nustatyta, kad atsakovės bute žarnelė į skalbimo mašiną buvo drėgna ir po ja buvo balutė. Atsakovei paveržus žarnelės užsukimą, daugiau nebedrėko. Kitą dieną I. Š. informavo pirmininką, kad vanduo nebesisunkia. Bendrijos pirmininkas, patikrinęs ir nustatęs, kad gretimose laiptinėse nebuvo vandens pratekėjimo, o į butą Nr. (duomenys neskelbtini) vanduo nustojo tekėti, kai virš šio buto esančiame bute buvo paveržtas žarnelės užsukimas, meistrų nekvietė. Taigi, vandens nutekėjimas buvo iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) (atsakovės). Iš byloje esančio 2019 m. spalio 23 d. apžiūros akto matyti, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), vonioje, suskilo lubose esantys dažai, vandens nutekėjimo žymių nėra. Atsakovė į savo butą neįsileido. Apžiūrą atlikusi specialistė su ja kalbėjosi laiptinėje, kur atsakovė pripažino, jog vanduo tekėjo iš jos skalbimo mašinos. Atsakovė apžiūros akto nepasirašė.

18. Priešingai nei teigia ieškovės atstovė, atsakovė pažymi, kad ieškovės pateikti duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog būtent iš jos (atsakovės) buto įvyko vandens prasisunkimas. Savo teiginius įrodinėdama savo buto, adresu (duomenys neskelbtini), išplanavimu, atsakovė nurodo, kad ta siena, ties kuria lašėjo, nėra ta pati, kaip nurodo kaimynė iš buto Nr. (duomenys neskelbtini). Vanduo per lubas sunkėsi ties vidine vonios kambario siena, ties kuria viršuje nėra santechninių vamzdžių ar pajungimų. Kadangi namas yra mansardinis, individualaus išplanavimo, komunikacijos kiekviename bute išdėstytos skirtingai, o vanduo galėjo atsirasti ir užliejus lietaus vandeniui.

19. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

20. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ginčo įvykį sukėlė atsakovės bute išsiliejęs vanduo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Tokią teismo išvadą, kad vanduo tekėjo būtent iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys ir liudytojų parodymai. Konkrečiu atveju aktualu pažymėti, kad pati atsakovė pripažįsta, jog savo bute aptiko vandens balutę ir apie rastą vandens tekėjimo priežastį informavo Bendrijos pirmininką (SMS žinutėse). Be to, posėdžių metu atsakovė patvirtino siuntusi liudytojui jo pagarsintas SMS žinutes ir žinučių turinio neneigė. Taigi, pačios atsakovės pateikti paaiškinimai ir teismo posėdžio metu pagarsintų duomenų patvirtinimas, paneigia jos pačios iškeltas abejones, kad ginčo įvykį sukėlęs vanduo galėjo tekėti iš kito buto (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovės pateiktos nuotraukos ir buto išplanavimo duomenys – esą skalbimo mašina stovi prie kitos sienos ir todėl iš jos ištekėjęs vanduo negalėjo prasiskverbti į kaimynės butą, o nuotėkį galėjo lemti lietaus vanduo, patekęs iš ventiliavimo angų, nepaneigia fakto, kad užliejimas įvyko iš jos pačios buto. Juolab, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog vandens prasiskverbimą lėmė lietus. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, rašytinę bylos medžiagą ir posėdžio metu teismo salėje pagarsintas liudytojo A. B. susirašinėjimo su atsakove SMS žinutes, sprendžia, kad gavus informaciją apie įvykį ir patikrinus kitas, su nukentėjusiu butu besiribojančias patalpas, jose kiti užliejimo šaltiniai neužfiksuoti. Taigi, teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo A. B. parodymais, kuriems iš esmės yra pritarusi ir atsakovė.

21. Nagrinėjamoje byloje teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir ištyręs aplinkybes, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendžia, kad, nesant kitų tikslesnių duomenų apie vandens pratekėjimą lėmusias priežastis, yra pagrindas pripažinti, kad labiau tikėtina, jog žalą padaręs vanduo tekėjo iš atsakovei priklausančio buto (CPK 185 straipsnis). Dėl to, nesant kitų galimų užliejimo šaltinių, daroma išvada, kad užliejimo šaltinis buvo atsakovės bute (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra visos atsakovės, kaip buto, kuriame įvyko žalą padaręs įvykis, savininkės deliktinės atsakomybės sąlygos, todėl yra tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės įvykiu padarytos žalos atlyginimą. Padarytos žalos dydį ieškovė įrodė pateikta turto žalos įvertinimo skaičiuote, draudimo išmokos mokėjimo nurodymu. Atsakovė neginčijo ieškovės nurodyto padarytos žalos dydžio (CPK 178 straipsnis).

22. Teismas dėl šalių nurodytų kitų argumentų bei aplinkybių, neturinčių esminės reikšmės bylos išsprendimui, plačiau nepasisako, atsižvelgdamas ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; CPK 3 straipsnio 1, 7 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Dėl dalies ieškinio atsisakymo

23. 2022 m. gegužės 26 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, nurodydama, kad atsisako 5,59 Eur dydžio dalies ieškinio reikalavimo.

24. Ieškinio reikalavimų dalies atsisakymas neprieštarauja viešajam interesui ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Ieškovė laisva valia gali spręsti, ginti savo teises teisme ar jų neginti. Ieškinio atsisakymo pasekmės ieškovei žinomos (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

25. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinio dalies atsisakymas yra priimamas ir bylos dalis dėl 5,59 Eur žalos atlyginimo iš atsakovės nutraukiama (CPK 42 straipsnio 1 ir 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

26. Atsižvelgiant į pateiktą atsisakymą, ieškovei iš atsakovės priteisiama 99,97 Eur žalos atlyginimo.

Dėl liudytojų parodymų (ne)pagrįstumo

27. Teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo, teisme gautas atsakovės pareiškimas dėl liudytojų klaidingų/melagingų parodymų davimo, t. y. kad liudytojas A. B. melagingai liudijo, jog atsakovė patvirtino jos bute esant vandens nuotėkį, o teismo posėdyje liudytojas iš mobilaus telefono perskaitė tekstą, kurio kopijų, paprašiusi po posėdžio, jų iš liudytojo negavo. Atsakovės teigimu, neturėdama susirašinėjimo teksto, ji negali patvirtinti, ar tiksliai buvo perskaityti visi žodžiai ir ar tai visos susirašinėjimo žinutės, nes posėdžio metu ne visus žodžius gerai girdėjo, o perklausius teismo posėdžio garso įrašą, jai kilo abejonių dėl parodymų pagrįstumo ir apimties. Taip pat nurodė, kad liudytoja D. M. teismui melagingai liudijo, jog apžiūros akte užrašyta tai, ką pasakė atsakovė ir, jog davė aktą pasirašyti, nes liudytoja nerodė, ką ji rašė ir pasirašyti akto nesiūlė.

28. Teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pagrindo sutikti su nurodytais atsakovės teiginiais, juolab, atnaujinti bylos nagrinėjimo, nes teismo posėdžio metu pati atsakovė patvirtino, jog liudytojo A. B. teismo salėje balsu perskaitytas susirašinėjimas vyko su ja (atsakove). Taigi, atsakovės teiginiai, kad ji ne taip suprato ar neteisingai išgirdo visus žodžius yra gynybinė pozicija, nesudaranti pagrindo teismui suabejoti liudytojo A. B. parodymų tikrumu. Taip pat teismas neturi pagrindo abejoti, kad atsakovė turėjo realią galimybę susipažinti su 2019 m. spalio 23 d. apžiūros aktu, kurio ji nepasirašė ir neįsileido apžiūrą atlikusio asmens į savo butą (apžiūrai). Atsakovės pateiktas pareiškimas yra prijungtas prie bylos.

Dėl palūkanų

29. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010 ir kt.). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008 ir kt.). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2011 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 17 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), todėl jis ieškovei priteistinas iš atsakovės.

33. Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (53,76 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl jos priteisiamos valstybei iš atsakovės (CPK 92 ir 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ (j. a. k. 304080146) iš atsakovės J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 99,97 Eur (devyniasdešimt devynis eurus 97 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (99,97 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17 Eur (septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priimti ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ (j. a. k. 304080146) ieškinio dalies dėl 5,59 Eur (penkių eurų 59 ct) priteisimo atsisakymą ir civilinės bylos Nr. e2-3364-808/2022 dalį dėl reikalavimo priteisti šią sumą nutraukti.

Priteisti valstybei iš atsakovės J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 53,76 Eur (penkiasdešimt tris eurus 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.