- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-387-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01255-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Rasa Gudžiūnienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- Ž. B., K. P.
- Trečiasis asmuo
- A. U.
- Kategorijos
- 2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
2-55-3-01255-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 3.2.4.11.
2020 m. birželio 4 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-264-431/2019 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovams Ž. B. ir K. P. dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei restitucijos taikymo; trečiasis asmuo A. U..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ieškovo ir atsakovų Ž. B. bei K. P. 2016 m. liepos mėnesį sudarytą jungtinės veiklos sutartį dėl dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos ir pardavimo niekine bei negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; taikyti vienašalę restituciją ir ieškovo naudai iš atsakovų Ž. B. bei K. P. solidariai priteisti 62 081,14 Eur išlaidų, ieškovo patirtų vykdant jungtinės veiklos sutartį, atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2016 metų birželio - liepos mėnesį tarpininkaujant ir padedant ieškovo giminaičiui trečiajam asmeniui A. U., su atsakovais sudarė žodinę jungtinės veiklos sutartį. Šalys susitarė, kad atsakovas Ž. B. už 20 000 Eur, kuriuos gaus iš kito atsakovo K. P., nupirks žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovas sklype pastatys dvibutį gyvenamąjį namą, kuris Nekilnojamojo turto registre bus įregistruotas atsakovo Ž. B. nuosavybės teise, o atsakovas K. P., veikdamas atsakovo Ž. B. vardu ir turėdamas šio išduotą įgaliojimą, parduos namą sudarančius butus su atitinkamomis dalimis sklypo. Šalys susitarė, kad pardavus butus pirmiausia bus atlygintos ieškovo ir atsakovo K. P. patirtos faktinės sklypo įsigijimo, namo statybos išlaidos, o likęs pelnas paskirstytas taip: atsakovui Ž. B. – 5 000 Eur, kita pelno dalis padalinama atsakovui K. P. ir ieškovui lygiomis dalimis.
3. Ieškovas teigė, kad 2016 m. lapkričio mėnesį, realizuodamas bendrą šalių susitarimą, ėmėsi vykdyti namo statybos darbus bei pirkti tam būtinas medžiagas. Dalį namo statybai būtinų medžiagų ir darbų kainos savo lėšomis apmokėjo ieškovas, o pirkimo bei mokėjimo dokumentus, atsakovo K. P. siūlymu, ieškovas įformino atsakovo Ž. B. vardu. Mokėjimo faktą patvirtina medžiagų pardavėjų bei paslaugų teikėjų atsakovo Ž. B. vardu išrašyti ir ieškovo parašu patvirtinti kasos operacijų dokumentai (kasos pajamų orderiai ir kvitai) bei jų pagrindu atsakovo Ž. B. vardu surašytos ir ieškovo pasirašytos PVM sąskaitos - faktūros.
4. Ieškovas nurodė, kad kartu su statinio statybos vadovu E. B. bei techniniu prižiūrėtoju V. Š. kontroliavo ir prižiūrėjo namo statybos darbų atlikimo terminus bei kokybę. Nuo 2017 m. lapkričio 14 d. atsakovas Ž. B. nuosavybės teise įgijo du butus pastatytame dvibučiame name, kuriuos jo įgaliotinis atsakovas K. P. pardavė pirkėjams už 296 000 Eur. Atsakovai nesumokėjo ieškovui ne tik išankstiniu žodiniu susitarimu sulygtos bendro projekto pelno dalies, bet ir neatlygino ieškovui 62 081,14 Eur, kuriuos jis sumokėjo pirkdamas namo statybos medžiagas ir atsiskaitydamas už darbus.
Atsiliepimas
5. Atsakovai K. P. ir Ž. B. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsakovai nurodė, kad dar prieš pažintį su ieškovu jie ir trečiasis asmuo A. U. buvo tarpusavyje susitarę dėl gyvenamojo namo statybos atsakovo Ž. B. įsigytame sklype. Ieškovas pats siūlėsi padėti namo statyboje, tarpininkauti, gyrėsi pažintimis su rangovais, statybos techniniais prižiūrėtojais, medžiagų tiekėjais. Atsakovai teigė, kad jokių susitarimų dėl jungtinės veiklos, pelno pasidalinimo su ieškovu niekada nebuvo. Ieškovas jokių darbų ir paslaugų neatliko savo asmeninėmis lėšomis, visas reikiamas pinigų sumas ieškovas avansu gaudavo arba grynaisiais pinigais iš atsakovo K. P. ar trečiojo asmens A. U., arba mokėjimo pavedimais į ieškovo sugyventinės A. M. sąskaitą. Tiek žemės sklypo įsigijimui, tiek ir dvibučio gyvenamojo namo statybai atsakovai ar su jais susiję asmenys skolinosi pinigus, statybos ir investicijos buvo vykdomos pagal atsakovų, jų įmonių tarpusavio susitarimus, paskolų suteikimo sutartis. Ieškovas prie statybos prisidėjo tik savo paslaugomis, tarpininkavimu už paprašytą atlygį, kuris jam likdavo po to, kai iš atsakovų gautų lėšų buvo apmokamos būtinos išlaidos.
6. Trečiasis asmuo A. U. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad jokių susitarimų su ieškovu dėl jungtinės veiklos ir pelno pasidalinimo nebuvo, ieškovas savo asmeninių lėšų į gyvenamojo namo statybą ir įrengimą neinvestavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad vykdant namo statybą Žiburių g. 16, Avižienių km., Vilniaus raj., vyko tam tikras bendradarbiavimas tarp suinteresuotų asmenų: ieškovą ir trečiąjį asmenį A. U. siejo giminystės ryšiai, jie buvo bendradarbiavę ir kituose statybos objektuose, o atsakovai bei trečiasis asmuo siekė bendrų tikslų vystant statybas ginčo žemės sklype. Teismas sprendė, kad nesant rašytinės sutarties, ieškovas neįrodė savo teiginių apie tarp šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti partnerių įnašus, jų dydžius ir proporcijas, nėra duomenų apie sukurtą bendrą dalinę turto nuosavybę, apie jo apskaitą ir kt. Nenustačius esminių jungtinės veiklos požymių, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad tokia sutartis buvo sudaryta.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia tik mokėjimų atlikimo įrodymais – kasos kvitais, grynųjų pinigų priėmimo kvitais ir sąskaitomis - faktūromis, kur pirkėju (mokėtoju) yra nurodomas atsakovas Ž. B., o ieškovas yra pasirašęs kaip prekes gavęs asmuo. Teismas sprendė, kad šie mokėjimo dokumentai neįrodo ieškovo teiginių, kad už prekes, skirtas būtent ginčo namo statybai, jis sumokėjo asmeninėmis lėšomis, nes mokėtoju yra nurodomas ne ieškovas, o atsakovas Ž. B.. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateiktame 2018 m. sausio 22 d. elektroniniame laiške nėra užsimenama nei apie investuotus 62 000 Eur, nei apie kokius kitus galimus atsiskaitymus pagal ieškovo nurodomą jungtinės veiklos sutartį. Teismas sprendė, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybių išaiškinti šalių siekius ir jų suderintą valią.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovas G. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
10.1. Teismas netinkamai nustatė ginčo ribas, neatliko šalis siejusio teisinio santykio kvalifikavimo ir neatskleidė bylos esmės. Byloje kilus ginčus dėl sutarties sudarymo fakto ir sutartinių santykių egzistavimo, teismas privalėjo įvertinti visus įrodymus ir nustatyti, ar sutartis buvo sudaryta.
10.2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovas, teigdamas, kad egzistuoja ieškinį pagrindžiančios aplinkybės, privalėjo jas įrodyti, o atsakovai, jas neigdami, privalėjo įrodyti aplinkybes, kurios, jų nuomone, paneigia jungtinės veiklos santykių tarp šalių egzistavimą. Teismas nepagrįstai atleido atsakovus nuo įrodinėjimo pareigos.
10.3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – sprendime aprašė ir įvertino tik du rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visi kiti įrodymai sprendime nepaminėti ir neįvertinti, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
10.4. Byloje esantys netiesioginiai įrodymai leidžia teismui identifikuoti tikėtiną tikrąjį šalių teisinį santykį. Tai, kad ieškovas turi beveik visų medžiagų ir paslaugų pardavėjų išduotus kasos pajamų orderių ir kvitų originalus, leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad ieškovas faktiškai dalyvavo prekių ir paslaugų pirkimuose. Priešingu atveju būtų sunku logiškai paaiškinti, kokiu būdu pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų originalai, skirti pirkėjui (mokėtojui), atsirado pas ieškovą. Pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, nors ir netiesiogiai, patvirtina, kad 62 081,14 Eur sumą už dokumentuose nurodytas medžiagas ir paslaugas sumokėjo ieškovas. Preziumuotina, kad jis tai padarė savo lėšomis, kad mokėjimų dokumentuose nurodytos medžiagos buvo panaudotos namo statybai.
Atsiliepimas
11. Atsakovai K. P. ir Ž. B. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Teismas išnagrinėjo bylą pagal ieškovo pareikštų reikalavimų ribas ir nurodytas faktines aplinkybes. Ieškovas neprašė teismo nustatyti, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, ar kad buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis. Ieškovas prašė pripažinti žodinę jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, savo reikalavimą priteisti iš atsakovų 62 081,14 Eur kildino iš sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, t. y. iš restitucijos ir su jokiomis kitomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis šio reikalavimo nesiejo.
11.2. Teismo pareiga konkrečiai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius turi būti siejama su paties ieškinio dalyku, kurio teismas savo iniciatyva keisti negali, išskyrus bylose, turinčiose viešojo intereso požymių.
11.3. Byloje esančių įrodymų visuma nesudarė pagrindo teismui pripažinti labiau tikėtino fakto, kad ginčo šalis siejo jungtinė veikla ir kad ieškovas iš savo asmeninių lėšų apmokėjo 62 081,14 Eur statybos išlaidas.
11.4. Tai, kad buhalteriniai dokumentai buvo pas ieškovą, negali būti tiesioginiais įrodymais, jog tokias išlaidas ieškovas apmokėjo iš savo asmeninių lėšų. Ši aplinkybė tik netiesiogiai patvirtina, kad ieškovas, kaip trečiojo asmens A. U. artimas giminaitis, padėjo ir tarpininkavo superkant medžiagas, užsakant darbus.
Šalies argumentai
11.5. Apeliantas neįrodė, kad jo nurodyti įrodymų tyrimo, vertinimo ir teismo sprendimo tinkamo motyvavimo pažeidimai lėmė neteisingą ginčo išsprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
13. Byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų ir ieškinį atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai nustatė ginčo ribas, neatliko šalis siejusio teisinio santykio kvalifikavimo ir neatskleidė bylos esmės, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neįvertino ieškovo paaiškinimų. Teisėjų kolegija apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius
14. Apeliantas skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė savo teiginių dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo tarp šalių fakto, privalėjo nustatyti šalis siejusių teisinius santykius, juos kvalifikuoti ir patenkinti ieškinį pagal atitinkamai pritaikytas materialinės teisės normas.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šią savo teisę suinteresuoti asmenys gali įgyvendinti pareikšdami teisme ieškinį arba pateikdami kitokį CPK numatytą procesinį dokumentą. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Šie ieškinio turinį sudarantys elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas. Apeliantas skunde pagrįstai teigia, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva. Į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo nurodyti teisės normų, kuriomis grindžia savo reikalavimus.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas nutarties 15 punkte nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu bei ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, ir kt.).
17. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo arba taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus, išskyrus tik tam tikras įstatyme nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020; 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-429-701/2017).
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinyje ir atsakovų atsiliepime į ieškinį yra apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo dalykas, taip pat bylos nagrinėjimo ribos. Ieškovas byloje teigė, kad šalys žodžiu buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį – apeliantas įsipareigojo iš dalies savo lėšomis ir iš dalies atsakovo K. P. lėšomis pastatyti dvibutį namą, atsakovas K. P. įsipareigojo finansuoti žemės sklypo pirkimą ir iš dalies finansuoti namo statybą, be to, veikdamas atsakovo Ž. B. vardu, organizuoti butų pastatytame name pardavimą; atsakovas Ž. B. įsipareigojo už 20 000 Eur, gautų iš atsakovo K. P., nupirkti savo vardu žemės sklypą, pastatytą namą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir veikdamas per įgaliotinį K. P. parduoti name esančius butus su atitinkamomis žemės sklypo dalimis. Ieškovo teigimu, šalys susitarė iš gautų už butų pardavimą pinigų apmokėti šalių patirtas išlaidas ir pasidalinti gautą pelną. Ieškovas byloje reiškė reikalavimą žodinę jungtinės veiklos sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, priteisti jam iš atsakovų 62 081,14 Eur atlyginimą išlaidų, kurias jis patyrė šalims vykdant bendrą veiklą. Šiuos savo teiginius bei reikalavimus turėjo įrodyti ieškovas. Atsakovai, nesutikdami su pareikštu ieškiniu, tvirtino, kad tarp šalių susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
19. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalies nuostatas jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.969 straipsnio 1 dalies normą, yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 ir kt.). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
20. Kaip minėta, ieškovas pasirinko konkretų savo pažeistų teisių gynimo būdą ir, reikalaudamas priteisti atitinkamą sumą pinigų, byloje įrodinėjo būtent tas aplinkybes, kurios susijusios su jungtinės veiklos sudarymu ir vykdymu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog šalys tarėsi ir susitarė dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo vystant namo statybos projektą, jog atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti bei susitarė dėl įnašų kooperavimo bei išlaidų atlyginimo. Byloje nenustatyta nei viešojo intereso elementų, nei aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pagrindą peržengti nagrinėjamos bylos ribas privačiame šalių ginče ir atlikti kitokią teisinių santykių kvalifikaciją, negu tą, kurią įrodinėjo ieškovas. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė, jų neįrodinėjo ir apeliaciniame skunde, iš esmės tik formaliai teigdamas, kad teismas turėjo kvalifikuoti šalis siejusius teisinius santykius, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nagrinėjamos bylos ribas ar pažeidė teisinių santykių kvalifikavimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis).
Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo ir įrodymų vertinimo
21. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus kaip neįrodytus.
22. Šiems argumentams įvertinti reikšmingi yra kasacinio teismo išaiškinimai, susiję su įrodinėjimu bei įrodymų vertinimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.). Ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas išreiškia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių turi daryti vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovui, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.
25. Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas procesinį sprendimą, savo išvadas grindžia įvertinęs įrodymų visumą, todėl tai, kad sprendime konkrečiai neįvardijo kiekvieno byloje esančio įrodymo, nereiškia, kad jų neįvertino apskritai ir į juos neatsižvelgė.
26. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aprašė ir įvertino tik du rašytinius įrodymus, o į kitus byloje surinktus įrodymus (jų visumą), anot apelianto, nebuvo atsižvelgta (žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, butų pirkimo - pardavimo sutartys ir jų įvykdymą patvirtinantys rašytiniai įrodymai, namo statybos pradžią ir pabaigą fiksuojantys dokumentai, ieškovo pajamas ir turtinę padėtį patvirtinantys dokumentai, susirašinėjimas elektroniniais laiškais ir kiti). Apelianto įsitikinimu, jo į bylą pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose prekių ar paslaugų pirkėju (mokėtoju) įrašytas atsakovas Ž. B., bet jie (pirkimo ir/ar mokėjimo dokumentai) yra pasirašyti apelianto, taip pat kiti byloje pateikti įrodymai pagrindžia jo teiginius, kad vykdant jungtinės veiklos sutartį apeliantas patyrė 62 081,14 Eur išlaidų, pirkdamas namo statybai būtinas medžiagas, darbų paslaugas. Pastebėtina, kad byloje apeliantas pateikė daug įvairaus pobūdžio rašytinių dokumentų, tačiau įvertinus jų turinį, nėra pagrindo išvadai, kad visi jie susiję būtent su nagrinėjamu ginčo klausimu ir aktualūs būtent ieškovo teiginiams pagrįsti. Pavyzdžiui, su ginčo namo butų pardavimu susiję dokumentai patvirtina butų pastatymo ir pardavimo faktą, tačiau niekaip nepagrindžia ieškovo aiškinimo, kad atsakovai jam yra skolingi už namo statybos darbus.
27. Byloje pateikti įrodymai ir bylos šalių paaiškinimai leidžia spręsti, kad šalys, užsiimančios statybos darbų verslu, vystė ir ginčo namo statybos projektą, tačiau pagal jų (šalių) atskleidžiamas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, jog buvo veikiama būtent sutartiniu jungtinės veiklos pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skunde išreiškia poziciją, jog jo pateikti įrodymai tik netiesiogiai tvirtina, kad jo asmeninės lėšos, tikėtina, buvo panaudotos ginčo namo statybai. Tokios teiginių formuluotės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, jog tikrieji šalių santykiai pagal šioje byloje jų atskleidžiamas aplinkybes negali būti nustatyti. Pats apeliantas iš esmės sutinka, kad jo nurodomos prielaidos yra tik tikėtinos.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareikštų reikalavimų pobūdį, jų turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymus, taip pat atsižvelgdama į nutarties 22 punkte komentuotas įrodymų vertinimo taisykles, sprendžia, kad šiuo atveju byloje nėra pakankamo pagrindo daryti bent tikėtiną išvadą, jog visos apelianto nurodytos išlaidos buvo patirtos panaudojant jo asmenines lėšas ir skirtos bendroms reikmėms būtent dėl ginčo namo statybos.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal sutarčių laisvės principą šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbu tik, kad sutartys neprieštarautų įstatymams. Tačiau šiuo atveju šalims nesudarius privalomos rašytinės formos sutarties, atsiranda aiški rizika, kad kilus ginčui gali tekti prisiimti dėl to kylančias neigiamas teisines pasekmes. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnis). Šiuo atveju, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo deklaratyvius teiginius apie išlaidas, susijusias su jungtine veikla. Apelianto pozicija grindžiama ne objektyviais duomenimis, o subjektyvaus pobūdžio aiškinimu, byloje nėra konkrečių įrodymų, išskyrus paties apelianto išsakytus teiginius, kad jis prašomą priteisti išlaidų sumą patyrė vykdydamas prievoles pagal jungtinės veiklos sutartį.
30. Apelianto aiškinimu, jo pateikti paskaičiavimai patvirtina teiginius, kad ginčo namo statybai buvo panaudotos jo asmeninės lėšos, be to, atsakovai nepateikė namo statymo išlaidas pagrindžiančių dokumentų ir nenurodė tikslių namo statybos kainų skaičiavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodomos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovas patyrė išlaidas veikdamas pagal susitarimą dėl jungtinės veiklos. Šiuos apelianto teiginius iš esmės paneigia paties ieškovo byloje pateikta 2018 m. sausio 22 d. elektroninio laiško kopija, kurioje ieškovas įvardintas rangovu (t. I, b. l. 66). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame laiške aiškiai nurodoma, jog prašoma sumokėti 3 000 Eur, kuriuos ieškovas sumokėjo iš asmeninių lėšų (pvz., kad kuro išlaidos nuo statybų pradžios sudarė 700 Eur). Kaip teisingai sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas, šis elektroninis laiškas sukurtas jau po butų ginčo name pardavimo, tačiau laiške nėra užsimenama apie kitų sumų (išlaidų) apmokėjimą, atlyginimą ar kitokį kompensavimą.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo bei nenustačius ieškovo procesinių teisių pažeidimo, nėra pagrindo CPK 329 straipsnio taikymui.
32. Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
36. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo K. P. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui K. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.