- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-29
- Bylos Nr.
- 2-597-464/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-01452-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- D. Z., J. Z.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. Z. (D. Z.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras ieškinį atsakovams D. Z. ir J. Z. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai ,,Sprut“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) bankas Snoras 2009 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 4–5) ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. Z., J. Z. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) Prekybos namų ,,Sprut“ 3 776 842,48 Lt skolą, 14,35 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. preliminariu sprendimu (1 t., b. l. 30) ieškinį patenkino visiškai. Atsakovai D. Z. ir J. Z. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi (1 t., b. l. 3) ieškovės reikalavimą atsakovams D. Z. ir J. Z. išskyrė į atskirą bylą, kurioje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesine padėtimi dalyvavo BUAB Prekybos namai ,,Sprut“.
3. Galutiniu sprendimu, priimtu 2010 m. gruodžio 10 d. (1 t., b. l. 124–126), Klaipėdos apygardos teismas pakeitė 2010 m. birželio 12 d. preliminarų sprendimą ir priteisė ieškovei BAB bankui Snoras solidariai iš atsakovų D. Z. ir J. Z. 3 776 842,84 Lt skolą, 14,35 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat po 9 907,50 Lt žyminio mokesčio. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartimi (1 t., b. l. 142–143) buvo ištaisytas galutiniame sprendime padarytas rašymo apsirikimas ir nurodyta, kad žyminis mokestis priteisiamas ne ieškovės, bet valstybės naudai, o iš kiekvieno atsakovo šio mokesčio priteisiama ne po 9 907,50 Lt, bet po 6 605 Lt.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi (2 t., b. l. 105–111) Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. galutinio sprendimo dalį pakeitė, sumažindamas palūkanų normą nuo 14,35 proc. iki 8 proc., o kitą galutinio sprendimo dalį paliko nepakeistą, taip pat nustatė, kad BUAB Prekybos namai ,,Sprut“, atsakovai J. Z. ir D. Z. vykdymo proceso metu atsako pagal Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartį dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir pakeistą 2010 m. gruodžio 10 d. galutinį sprendimą kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai priteistos sumos ribose.
Šalies argumentai
5. Atsakovas D. Z. 2022 m. spalio 12 d. kreipėsi į teismą su prašymu (2 t., b. l. 129) atleisti jį nuo 1 912,94 Eur (6 605 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Nurodė, kad jų sumokėjimas nėra įmanomas dėl objektyvių priežasčių, kurias jis sieja su Lietuvos apeliacinio teismo kitoje civilinėje byloje, kurios Nr. e2A-571-450/2022, 2022 m. spalio 6 d. priimtu sprendimu. Toje byloje priimtu sprendimu Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą už akių ir ieškovo D. Z. ieškinį patenkino visiškai – pripažino 2007 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutartį prie 2007 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties, sudarytos BUAB banko Snoras ir D. Z., pasibaigusia nuo 2012 m. birželio 29 d.
Žemesnės instancijos teismas
6. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi (2 t., b. l. 139–140) atsakovo D. Z. prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1249-516/2022 (2 t., b. l. 154–158) pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.
7. Atsakovas D. Z. 2022 m. gruodžio 19 d. pateikė pakartotinį prašymą atleisti jį nuo 1 912,94 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei sumokėjimo. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi (2 t., b. l. 168–171) atsisakė priimti atsakovo D. Z. prašymą, konstatavęs jo tapatumą anksčiau pateiktam prašymui. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-180-934/2023 (2 t., b. l. 183–187) pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.
8. Atsakovas D. Z. 2023 m. gegužės 10 d. pateikė dar vieną prašymą (3 t., b. l. 2–4) atleisti jį nuo dalies, t. y. 1 668,39 Eur, bylinėjimosi išlaidų valstybei sumokėjimo. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 10 d. galutinis sprendimas yra neteisėtas, todėl išieškojimas pagal tokį sprendimą nėra įmanomas dėl objektyvių priežasčių. Šiame prašyme, be kita ko, yra nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3399-861/2022 atnaujino civilinės bylos, kuria buvo išspręstas D. Z. ieškinys dėl 2007 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, procesą. Visgi ir atnaujinęs procesą Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. priėmė tapatų Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. priimtam procesinį sprendimą, t. y. ieškovo D. Z. ieškinį patenkino ir pripažino 2007 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutartį prie 2007 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties pasibaigusia nuo 2012 m. birželio 29 d. Mano, kad laidavimo sutartį pripažinus pasibaigusia jos pagrindu kitoje byloje priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš jo negali būti išieškomos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. gegužės 12 d. nutartimi (3 t., b. l. 13–15) atsakovo D. Z. prašymą atmetė.
10. Teismas nurodė, kad prašymas atleisti nuo dalies šioje byloje iš atsakovo priteistų valstybei bylinėjimosi išlaidų yra nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad išieškoti bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių ar kad priverstinis bylinėjimosi išlaidų išieškojimas į valstybės biudžetą iš esmės pablogintų jo arba jo šeimos turtinę padėtį. Atsakovas nepateikė ir tokių įrodymų, kad yra sumokėjęs bent dalį iš jo priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybei. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) rašte, kurį atsakovas pateikė prie prašymo, nurodyta, kad pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2817-265/2010 mokėjimų nebuvo rasta.
11. Be kita ko, teismas pažymėjo ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis yra galiojantys ir vykdytini procesiniai sprendimai.
III. Atskirojo skundo argumentai
12. Atsakovas D. Z. atskirajame skunde (3 t., b. l. 17–18) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – jo prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas, kadangi teismas netyrė ir nevertino su prašymu pateiktų rašytinių įrodymų. Teismas nenurodė motyvų, kodėl pateikti įrodymai nebuvo vertinami ar kodėl jie buvo atmesti.
12.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių bent dalies bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą. Kartu su prašymu pateiktame 2023 m. kovo 1 d. VMI rašte nurodyta, kad skola yra 1 668,39 Eur, o teismo sprendimu buvo priteista didesnė suma – 1 912,94 Eur.
12.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis yra galiojantys ir vykdytini sprendimai. Vykdomoji byla pagal šių sprendimų pagrindu išduotą vykdomąjį raštą 2023 m. gegužės 9 d. buvo nutraukta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujo įrodymo
13. Apeliantas D. Z. su atskiruoju skundu pateikė antstolės V. Vėliuvienės 2023 m. gegužės 9 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos Nr. 0162/13/00219 nutraukimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo. Šiame patvarkyme nurodyta, kad išieškotojos UAB ,,Intrum Lietuva“, kuri perėmė pradinės išieškotojos BAB banko Snoras teises, naudai 2012 m. lapkričio 30 d. išduotojo teismo vykdomojo rašto Nr. 2-2817-265/2010 pagrindu pradėta vykdomoji byla dėl 116 748,71 Eur skolos ir 91 249,51 Eur palūkanų išieškojimo nutraukiama. Atskirajame skunde teigiama, kad šis įrodymas patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. galutinis sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2817-265/2010, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis nėra galiojantys ir vykdytini procesiniai sprendimai.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
15. Priešingai nei atskirajame skunde teigia apeliantas, šiuo atveju nėra įstatyme numatyto pagrindo išimties iš bendrojo draudimo taikymui ir naujo įrodymo apeliacinės instancijos teisme priėmimui. Nagrinėjamos bylos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria apelianto prašymas jį iš dalies atleisti nuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) atlyginimo valstybei buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad įsitiesėjusių teismų sprendimų pagrindu buvo išduoti du vykdomieji raštai ir jų pagrindu pradėtos dvi skirtingos vykdomosios bylos: 2012 m. lapkričio 30 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 116 748,11 Eur skolos ir 91 249,51 Eur palūkanų išieškojimo iš apelianto išieškotojos UAB ,,Intrum Lietuva“ naudai, kurio pagrindu antstolės V. Vėliuvienės kontoroje pradėta vykdomoji byla Nr. 0162/13/00219; 2012 m. lapkričio 23 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 1 912,94 Eur skolos iš apelianto išieškotojos VMI naudai, kurio pagrindu antstolio Z. Zenkevičiaus kontoroje pradėta vykdomoji byla Nr. 0014/12/00512. Kadangi valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų, dėl kurių mokėjimo ir yra kilęs ginčas, išieškojimo veiksmai yra atliekami vykdomojoje byloje Nr. 0014/12/00512, kitoje vykdomojoje byloje Nr. 0162/13/00219 priimti patvarkymai ar tos bylos eiga nėra teisiškai aktualūs.
17. Todėl darytina išvada, kad su atskiruoju skundu pateiktas patvarkymas vykdomojoje byloje Nr. 0162/13/00219 nėra susijęs su nagrinėjama byla ir joje kilusio procesinio klausimo išnagrinėjimui neturi jokios reikšmės, todėl jį atsisakoma priimti (CPK 180 straipsnis). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas savo atskirajame skunde visiškai nepagrįstai tapatina įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo galiojimą bei kvestionuoja jo privalomumo ir vykdytinumo savybes, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, su vykdomosios bylos nutraukimo faktu. Vykdomoji byla gali būti nutraukta bet kuriuo CPK 629 straipsnyje numatytuoju pagrindu (pavyzdžiui, išieškotojui atsisakius nuo išieškojimo, vykdymo proceso šalims sudarius taikos sutartį, pasibaigus įstatymo nustatytam išieškojimo senaties terminui ir t. t.), tačiau tai savaime nereiškia, kad negalioja teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo pradėtas išieškojimas. Kitaip tariant, antstolio vykdymo procese priimti sprendimai neturi jokios įtakos įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties galiojimui. Teismo sprendimas ar nutartis praranda teisinę galią tik juos panaikinus teismų instancine tvarka arba taikant proceso atnaujinimo institutą, o ne antstoliui priėmus vienokį ar kitokį patvarkymą dėl vykdomosios bylos baigties.
Dėl atleidimo nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei prielaidų
18. Kaip nurodyta pirmiau (žr. šios nutarties 5–7 punktus), apeliantas su prašymu atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo, kurios iš jo buvo priteistos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. galutiniu sprendimu, įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 7 d., kreipiasi jau ne pirmą kartą. Tiek ankstesni, tiek ir naujas prašymas, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti nagrinėjamoje byloje skundžiama nutartimi, buvo grindžiami CPK 96 straipsnio 7 dalies nuostatomis.
19. Pagal CPK 96 straipsnio 7 dalį tuo atveju, kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas. Nuo dalies priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei teismas gali atleisti įvertinęs tokį prašymą pateikusio asmens turtinę padėtį apibūdinančių aplinkybių visumą, tokio asmens elgesį viso bylos nagrinėjimo proceso metu bei atsižvelgdamas į žyminio mokesčio instituto paskirtį bei tikslus.
20. Taigi, patenkinti tokio pobūdžio prašymą galima tik nustačius bent vienos iš šių aplinkybių egzistavimą: objektyvias priežastis, dėl kurių negalimas išieškojimas, arba subjektyvias priežastis, patvirtinančias, kad priverstinis bylinėjimosi išlaidų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Šalies elgesys bylos nagrinėjimo metu yra papildomas faktas, kuris vertinamas nustačius bent vienos iš aukščiau minėtų aplinkybių egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-508-236/2017).
21. Apeliantas būtinybę atleisti jį nuo dalies priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sieja su, jo vertinimu, objektyviomis priežastimis, dėl kurių yra negalimas išieškojimas – su kitos jo inicijuotos civilinės bylos baigtimi ir joje priimtu procesiniu sprendimu. Apelianto teigimu, išieškojimas iš jo negalimas, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą už akių ir priėmė naują sprendimą – jo ieškinį patenkino ir pripažino 2007 m. rugsėjo 26 d. laidavimo sutartį prie 2007 m. rugsėjo 26 d. kreditavimo sutarties pasibaigusia nuo 2012 m. birželio 29 d. Laidavimo sutartį, dėl kurios vykdymo kilusio ginčo pagrindu iš apelianto nagrinėjamoje byloje buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, pripažinus pasibaigusia, pasibaigusios sutarties pagrindu priteistos bylinėjimosi išlaidos iš apelianto negali būti išieškomos.
22. Tačiau, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, vien tokia aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje buvo priimtas sprendimas laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia, pati savaime nedaro negaliojančiu pirmiau nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo, kuriuo iš jo buvo priteistos atitinkamos bylinėjimosi išlaidos ir neatleidžia jo nuo tokios pareigos valstybei vykdymo.
23. Pažymėtina, kad nagrinėjant ankstesnį apelianto prašymą Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1249-516/2022 jau yra pasisakęs tokiu aspektu, jog priimant teismo 2010 m. gruodžio 10 d. galutinį sprendimą aplinkybės dėl laidavimo sutarties pasibaigimo dar neegzistavo, apeliacine tvarka tikrinant galutinį spendimą šalys laidavimo sutarties galiojimo klausimo taip pat nekėlė. Kadangi sprendžiant skolos pagal laidavimo sutartis priteisimo klausimus laidavimo teisiniai santykiai nebuvo pasibaigę ir (ar) tai nebuvo konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl ir pagrindo atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų nėra (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutarties 21–22 punktus).
24. Svarbu dar ir tai, kad apeliantas su ieškiniu į teismą dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia kreipėsi tik 2021 m. rugpjūčio 11 d., o teismo sprendimas, kuriuo iš apelianto buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 7 d. Vadinasi, apeliantas net devynerius metus nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo ir neinicijavo bylos dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia. Duomenų, kad anksčiau imtis atitinkamų teisinių veiksmų apeliantas negalėjo dėl kurių nors objektyviai egzistavusių priežasčių, jis nepateikė, nenurodė ir taip ilgai užtrukusio teismo sprendimo nevykdymo priežasčių.
25. Todėl darytina išvada, kad apeliantas turėjo visas galimybes siekti teismo sprendimo, kurio pagrindu iš jo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, peržiūros pasinaudodamas proceso atnaujinimo institutu. Aplinkybė, kad apeliantas tokia savo teise nesinaudojo, nesudaro pagrindo vertinti, jog bylinėjimosi išlaidų jis negali atlyginti dėl objektyvių priežasčių, kitaip tariant, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CPK 96 straipsnio 7 dalies taikymo prielaidos. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai
26. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, kad šis teismas netyrė ir nevertino su prašymu pateiktų įrodymų, kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados nesuponuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018).
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė motyvus, kuriais remdamasis jis priėmė atitinkamą procesinį sprendimą. Jeigu kurios nors bylos šalies teismo nurodyti motyvai neįtikina arba ši šalis mano, kad jų nepakanka teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ji turi teisę skųsti nutartį apeliacine tvarka. Tokia teise nagrinėjamu atveju apeliantas pasinaudojo. Aiškaus nutarties motyvų nepakankamumo, kliudančio įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teisingumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia, todėl ir tokie atskirojo skundo argumentai nutarties panaikinimo nelemia.
28. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas suklydo, skundžiamoje nutartyje nurodęs, jog apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių bent dalies bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą, taip pat neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Neįrodžius CPK 96 straipsnio 7 dalyje įvardytų pagrindų atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų dalies sumokėjimo, neturi reikšmės, kokią dalį sprendimo apeliantas įvykdė. Be to, iš VMI 2023 m. vasario 20 d. rašto turinio spręstina, kad išieškota labai maža suma – 244,55 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.