- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- 2-508-236/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00275-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- R. D.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Citadele“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo R. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių Baltija“, uždaroji akcinė bendrovė „Linos namai“ bei atsakovo R. D. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Citadele“ bankui dėl prievolės pagal laidavimo sutartį pripažinimo pasibaigusia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu tenkino ieškovės AB „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo, o atsakovo priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo ieškovei 1 301 551,91 Eur negražinto kredito, 12 528,96 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo 12 410,20 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir 17,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Atsakovas R. D. kreipėsi į teismą su prašymu atleisti jį nuo 75 proc. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu priteistos 12 410,20 Eur žyminio mokesčio dalies (t. y. 9 396,72 Eur sumos) sumokėjimo. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas aktyviai stengėsi abipusių nuolaidų būdu taikiai išspręsti ginčą, tačiau ieškovė nemotyvuotais atsakymais ginčą užbaigti taikiai atsisakydavo. Atsakovas buvo priverstas savo teises ginti reiškiant priešieškinį, o ieškovei atsisakant sudaryti taikos sutartį atsakovas neteko teisės atgauti 75 proc. žyminio mokesčio. Pažymėjo, kad atsakovo darbo užmokestis yra tik 291,63 Eur, kuris atsakovui nėra išmokėtas nuo 2015 m. lapkričio mėnesio. Taigi, siekiant sumokėti 12 410,20 Eur dydžio žyminį mokestį, prireiktų daugiau nei 42 mėnesių darbo užmokesčio. Patenkinus atsakovo prašymą būtų pasiekti ir įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kadangi likę 25 proc. žyminio mokesčio būtų sumokėti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė.Teismas nurodė, jog atsakovas nepateikė nei objektyvias, nei subjektyvias priežastis, atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, patvirtinančių įrodymų. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog yra visiškai nedarbingas ar jam nustatytas neįgalumas, galintis objektyviai apriboti įsipareigojimų įvykdymą valstybei. Priešingai, atsakovas yra darbingo amžiaus, dirbantis (UAB „Laumžirgiai“ direktorius). Aplinkybė, kad atsakovui prireiks net keleto mėnesių darbo užmokestį skirti priteisto žyminio mokesčio sumokėjimui, savaime nereiškia, kad atsakovas dėl objektyvių aplinkybių negali įvykdyti teismo sprendimo, kadangi, teismų praktikoje pripažįstama, kad turto nebuvimas ar darbinių pajamų neturėjimas yra iš esmės nuo paties pareiškėjo valios priklausančios subjektyvios priežastys. Atsakovas taip pat nepateikė teismui duomenų, pagrindžiančių jo ar jo šeimos sunkią turtinę padėtį, o darbdavio pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nėra pakankama šioms aplinkybėms pagrįsti.Teismas vertino, jog vienintelis kreipimasis į ieškovę su pasiūlymu sudaryti taikos sutartį nepatvirtinta aplinkybės, jog atsakovas dėjo maksimalias pastangas taikiai išspręsti šalių ginčą. Žyminis mokestis, nuo kurio dalies mokėjimo atsakovas prašo jį atleisti, yra už jo paties pateiktą priešieškinį, taigi šių išlaidų atsiradimą paskatino sąmoningi atsakovo veiksmai. Be to, atsakovas neprašė atidėti, išdėstyti sprendimo vykdymo, nors ieškovės reikalavimas yra daugiau nei milijono eurų vertės.
Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas R. D. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atleisti apeliantą nuo 9 396,72 Eur žyminio mokesčio dalies už 2014 m. lapkričio 21 d. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-417-368/2015 sumokėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas neteisingai vertino CPK 96 straipsnio 7 dalyje numatytus pagrindus atleisti asmenį nuo dalies priteisto žyminio mokesčio sumokėjimo. Šioje teisės normoje įtvirtintas objektyvus pagrindas yra asmens bei jo šeimos turtinė padėtis, o subjektyvus pagrindas – asmens elgesys kreipiantis į teismą ir bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju egzistavo abi aplinkybės atleisti atsakovą nuo dalies bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo. Pats faktas, jog atsakovas yra darbingo amžiaus žmogus, niekaip nesąlygoja aplinkybės, jog beveik 10 000 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas jam nebūtų finansiškai sudėtingas. Atsakovas dirba ir gauna darbo užmokestį, todėl neaišku kokiu būdu jis galėtų dar labiau pagerinti savo turtinę padėtį ir sumokėti priteistą sumą valstybei. Atsakovas ne kartą bandė bylą užbaigti taikiai, tačiau ne dėl jo siūlytų taikaus bylos užbaigimo sąlygų, o dėl užtrukusių derybų, iki teisimo sprendimo priėmimo taikus susitarimas nebuvo pasiektas. Todėl teismas nepagrįstai vertino, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovo elgesys buvo netinkamas. Atsakovas, siekdamas būti rūpestingas, atidus ir sąžiningas savarankiškai sumokėjo 25 proc. priteisto žyminio mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apelianto R. D. prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei pagal galutinį teismo sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Asmens teisės kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų išieškojimo valstybei realizavimo pagrindai ir tokio prašymo nagrinėjimo tvarka įtvirtinti CPK 96 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatyta, kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Šis prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas.Atsižvelgiant į tai nepagrįstu laikytinas nutarties 6.1 punkte nurodytas atskirojo skundo argumentas, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus pagrindus tenkinti asmens prašymą atleisti jį nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Kaip teisingai nagrinėjamu atveju pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tenkinti tokio pobūdžio prašymą galima tik nustačius bent vienos iš šių aplinkybių egzistavimą: objektyvias priežastis, dėl kurių negalimas išieškojimas, arba subjektyvias priežastis, patvirtinančias, kad priverstinis bylinėjimosi išlaidų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Tuo tarpu apelianto nurodytas šalies elgesys bylos nagrinėjimo metu yra tik papildomas faktas, kuris vertinamas, nustačius bent vienos iš aukščiau minėtų aplinkybių egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo prašyme bei atskirajame skunde išdėstytus motyvus bei šiuos motyvus pagrindžiančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai konstatavo neegzistuojant nei vienai iš minėtų aplinkybių. Įstatymas nustato asmeniui, siekiančiam pasinaudoti CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta lengvata, pareigą pateikti teismui motyvuotą prašymą bei įrodymus, kuriais grindžiamos įrodinėjamos aplinkybės, t. y. minėtos objektyvios arba subjektyvios priežastys. Nagrinėjamu atveju apeliantas, byloje atstovaujamas profesionalus teisininko, šios savo pareigos neįvykdė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien atsakovo pateiktas darbdavio UAB „Laumžirgiai“ pranešimas apie atsakovui priskaičiuotą bet neišmokėtą darbo užmokestį ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą nėra pripažintini pakankamais įrodymais, siekiant pagrįsti atsakovo turtinę padėtį. Asmens turtinę padėtį nusako ne tik atitinkamu laikotarpiu jo gautos pajamos ir / ar jų dydis, bet ir kiti ją apibūdinantys rodikliai – kitų rūšių gaunamos pajamos, turimas nekilnojamasis turtas, transporto priemonės bei lėšos, esančios bankuose ar kitose kredito įstaigose, tačiau nei vieno iš šiuos duomenis patvirtinančių įrodymų atsakovas teismui nepateikė nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso 14 nekilnojamojo turto objektų. Šis nekilnojamasis turtas atskirojo skundo nagrinėjimo metu nėra areštuotas, atsakovas gali juo laisvai disponuoti. Be to, atsakovas būdamas darbingo amžiaus, manytina, turi galimybę gauti didesnį, nei vos minimalią algą siekiantį darbo užmokestį.Pažymėtina, jog aplinkybių apie objektyvių priežasčių, trukdančių sumokėti priteistą žyminio mokesčio dydį, egzistavimą atsakovas teismui taip pat nepagrindė. Aukščiau nutartyje išdėstytos aplinkybės rodo, jog atsakovas būtų pajėgus sumokėti priteistą žyminį mokestį vien jau iš savo turimo nekilnojamojo turto, kuris nėra areštuotas, taip pat didžioji jo dalis nėra ir kitaip apsunkinta. Vien mažas darbo užmokestis ar net ir šio užmokesčio oficialus negavimas nepatvirtinta, kad asmuo neturi kitų galimybių įvykdyti teismo sprendime nurodytą įpareigojimą. Kita vertus, net jeigu šiuo momentu ir nebūtų galimybės vykdyti priteisto žyminio mokesčio iš apelianto išieškojimą, tai nereiškia, kad per ilgesnį laiką toks išieškojimas valstybės naudai apskritai nebūtų įmanomas.Atsižvelgęs į nutarties 12-14 punktuose išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju atsakovas neįrodė egzistuojant bent vienai iš CPK 96 straipsnio 7 dalyje nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti jį nuo dalies priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Dėl šios priežasties nėra prasmės pasisakyti ir dėl šalies procesinio elgesio bylos nagrinėjimo metu, kuris yra tik papildomas pagrindas, vertinamas nustačius egzistuojant bent vienam iš minėtų pagrindų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantas nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.