Šiaulių apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau AB) „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D., tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau BUAB) „Šiaulių Baltija“ ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Linos namai“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo R. D. priešieškinį ieškovui AB „Citadele“ bankui dėl prievolės pagal laidavimo sutartį pripažinimo pasibaigusia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinys atmestinas.

Šioje byloje nustatyta, kad pagal 2002-06-10 kreditavimo sutartį (su vėlesniais papildomais susitarimais) ieškovas suteikė UAB „Šiaulių Baltija“ 2.027.341 Eur dydžio kreditą, jį įmonė įsipareigojo gražinti iki 2011-12-20, o atsakovas R. D. 2008 m. kovo 17 d. pasirašė laidavimo sutartį, kuria prisiėmė prievolę atsakyti kaip solidarusis skolininkas už skolą, kredito gavėjui tinkamai neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį (1 tomas, 10–103 b. l.). Laiduotojas už skolininko įsipareigojimų ieškovui įvykdymą prisiėmė atsakomybę visu savo turtu (sutarties 2.1. punktas). Pagal 2002-06-10 kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kreditas buvo suteiktas pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), pirkti. (1 tomas, 10–15 b. l.). Kredito grąžinimas taip pat buvo užtikrintas hipoteka – UAB „Šiaulių Baltija“ priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu (1 tomas, 12 b. l.).

Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad UAB „Šiaulių Baltija“ ir atsakovas pagal 2002-06-10 kreditavimo sutartį negrąžino AB „Citadele“ bankui iš viso 2 108 459,29 Eur, iš jų 2 027 341,00 Eur kredito, nesumokėtos palūkanos – 18 476,17 Eur, nesumokėti delspinigiai – 62 642,12 Eur (1 tomas, 108 b. l.).

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB „Šiaulių Baltija“ iškėlė bankroto bylą (1 tomas, 105–106 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi UAB „Šiaulių Baltija“ bankroto byloje patvirtintas AB „Citadele“ banko 4 493 998,43 Lt kreditorinis reikalavimas (1 tomas, 107 b. l.). Šalys neginčijo šia įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos skolininko BUAB „Šiaulių Baltija“ neįvykdytos piniginės prievolės dydžio.

Pagal 2013-05-22 nekilnojamojo turto perdavimo išieškotojui aktą pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), perduotas ieškovo nuosavybėn, pastarasis kredito sumą sumažino 2506004,57 Lt (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), 4 punktas, 88–89 b. l.).

Remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal CK 6.200 straipsnį, šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. CK 6.76 straipsnis ir CK 6.81 straipsnis nustato, kad, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. 2008-03-17 laidavimo sutarties 2.1 punktu yra nustatyta, kad laiduotojas (atsakovas) prisiima įsipareigojimus atsakyti visų savo turtu, jeigu skolininkas (UAB „Šiaulių Baltija“) neįvykdys ieškovui visų ar dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal minėtą sutartį (1 tomas, 94–96 b. l.).

Byloje nustatyta, kad nei UAB „Šiaulių Baltija“, nei R. D. pagal kreditavimo sutartį suteikto kredito negrąžino (1 tomas, 108 b. l.), todėl R. D. atsako AB „Citadele“ bankui.

Teismas sprendžia, kad atsakovo argumentai dėl ieškovo poveikio papildomai sudaryti laidavimo sutartis yra nepagrįsti, kadangi laidavimas kreditavimo santykiuose yra įprastas sandoris, tokia praktika visuotinai pripažįstama ir laikoma sąžininga – laiduotojas papildomai parodo, kad tiki verslo perspektyvomis, yra suinteresuotas jo sėkme, todėl bus suinteresuotas, kad skolininkas atsakingai naudotų gautą kreditą ir jį kontroliuotų. Šiuo atveju atsakovas veikdamas kaip laiduotojas veikė savo rizika ir privalėjo būti apdairus. Jo teiginiai, kad jis nesuprato sudaromų laidavimo sutarčių sąlygų ar pasekmių yra deklaratyvūs. Atsakovo teiginiai, kad minėtos bankrutuojančios įmonės turtą buvo galima parduoti didesnėmis kainomis, taip sumažinant jo kaip laiduotojo įsipareigojimus, yra nepagrįsti, nes tai yra tik atsakovo prielaidos dėl bylos aplinkybių, kuriomis teismas negali remtis priimdamas sprendimą (CPK 263 straipsnis).

Teismas konstatuoja, kad atsakovas pasirašė dokumentus prisiimdamas įsipareigojimus kaip fizinis asmuo, todėl privalėjo būti rūpestingas ir atidus. Įstatymas nenumato pagrindo dėl veiksmų nesupratimo ginčyti veiksmus asmens, kuris elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai, neatidžiai. Pagal CK 1.6 straipsnį įstatymų netinkamas suvokimas neatleidžia nuo įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Atsakovui R. D., kaip ilgą laiką verslu užsiimančiam asmeniui (šią aplinkybę jis nurodė teismo posėdžio metu), taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laidavimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų, yra atkreipęs dėmesį į laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-364/2010). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas.

Teismas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad ieškovo skolininkas yra ne jis, o trečiasis asmuo BUAB „Šiaulių Baltija“ ir jog ieškovas jau pasinaudojo galimybe išieškoti skolą, kadangi BUAB „Šiaulių Baltija“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo 4 493 998,43 Lt (1 301 551,91 Eur) kreditorinis reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, išaiškino: „kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 nurodė, jog solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises.

Teismas pažymi, kad LR įmonės bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Todėl, Šiaulių apygardos teismui 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB „Šiaulių Baltija“ iškėlus bankroto bylą (1 tomas, 105–106 b. l.) ir teismui 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi UAB „Šiaulių Baltija“ bankroto byloje patvirtinus ieškovo 4 493 998,43 Lt (1 301 551,91 Eur) kreditorinį reikalavimą (1 tomas, 107 b. l.), įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais buvo nustatytas skolininko prievolės, užtikrintos atsakovo laidavimais, mastas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 pasisakydama dėl laiduotojo prievolės, iškėlus skolininkui (įmonei) bankroto bylą, konstatavo, kad jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje išaiškino, kad dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo nutraukus netesybų ir palūkanų už skolininko prievoles pagal kredito sutartį skaičiavimą ir taip užfiksavus skolininko įsipareigojimų kreditoriui mastą, didesnis prievolės (įsipareigojimų) mastas negali būti taikomas ir laiduotojams.

Priešieškiniu atsakovas prašo laidavimo sutartį dėl ieškovo prievolės pripažinti pasibaigusia motyvuodamas tuo, kad ieškovas pažeidė bet kokius protingumo, rūpestingumo bei sąžiningumo standartus taip iš esmės pablogindamas atsakovo padėtį bei versdamas atsakovą įvykdyti nepagrįstai didelės sumos prievolę, nes pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), perėmė už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą ir delsia išieškoti iš įkeistų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Teismas sprendžia, kad šie atsakovo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes tai yra tik atsakovo prielaidos dėl bylos aplinkybių, kuriomis teismas negali remtis priimdamas sprendimą (CPK 263 straipsnis). Teismui pateiktos 2010-02-01 ir 2012-06-14 minėto turto vertinimo ataskaitos (2 tomas, 37–78, 101–139) yra keleto metų senumo bei nepagrindžia atsakovo teiginių dėl anksčiau nurodytų atsakovo teisių ar interesų pažeidimo. Be to, bankrutuojančios UAB „Šiaulių Baltija“ turto pardavimo klausimų sprendimas priklauso ne ieškovui, o bankrutuojančios įmonės administratoriaus kompetencijai (ĮBĮ 14, 33, 34 str.). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Pareigą bankui valdyti kredito riziką nustato ne šalių susitarimas, bet viešosios teisės normos, kurių paskirtis – užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumą, todėl už jų netinkamą vykdymą bankui gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės, tačiau tai nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju.

Spręsti, kad kreditorius pakeitė prievolės sąlygas, pablogindamas laiduotojo padėtį, būtų pagrindas, jei ta padėtis atsirado dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis – nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Nepasiteisinęs nepasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti vertinamas kaip verslo rizikos išraiška, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymą siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl nesąžiningų, neprotingų ar netinkamų ieškovo veiksmų negali įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį, nors šias aplinkybes privalėjo įrodyti, kaip atsikirtimo į ieškinį pagrindą (CPK 178 str.).

Atsakovo teiginiai, kad ieškovas daugiau kaip 2,5 metų praleido ieškinio senaties terminą, todėl remiantis LR CK 6.88 straipsnio pagrindu ieškinys turi būti atmestas yra nepagrįsti, nes ginčo šalių laidavimo sutarties 9.1. punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško prievolių bankui pagal kreditavimo sutartis įvykdymo.

Nurodytų motyvų pagrindu atsakovo priešieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas pažymi, kad atsakovas laidavo už skolininko įsipareigojimus ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, tačiau neįvykdė savo kaip laiduotojo sutartinių įsipareigojimų, ir be to, jog laidavimo sutartyse nenustatyta atsakovo atsakomybės didesniu palūkanų dydžiu, negu nustatytas įstatymuose, todėl teismas sprendžia, kad laiduotojui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, iš jo, kaip fizinio asmens, priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, toks procesinių palūkanų priteisimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Esant šioms aplinkybėms, ieškinys tenkintinas visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistina 1301551,91 Eur negražinto kredito, 12 528,96 Eur sumokėto žyminio mokesčio (1 tomas, 9 b. l.) ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2014-07-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 12 410,20 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir 17,46 Eur išlaidų (1 tomas, 149 b. l.), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui AB „Citadele“ bankui (į. k. 112021619) 1 301 551,91 Eur negražinto kredito, 12 528,96 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2014-07-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 12 410,20 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir 17,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.