Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (Y. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 23S207648 (toliau – ir Sprendimas) (I t. b. l. l–8).

Pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12, 18, 29, 38, 109, 135 straipsnių reikalavimams, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, Europos žmogaus teisių chartijai, Lietuvos Respublikos įstatymui dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) bei faktinėms aplinkybėms.

Mano, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens surinkta informacija apie pareiškėją, jo kvalifikaciją ir šeimos ryšius yra vertinama neteisingai. Pareiškėjas (kuriam yra 73 metai) 48 metus gyvena ir dirba Lietuvoje ((duomenys neskelbtini) mieste), gauna Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Sodra) senatvės pensiją, palaiko su Lietuva šeimyninius ir ekonominius ryšius. Pareiškėjas nuo 1971 m. rugpjūčio 31 d. iki 1974 m. gruodžio 14 d. studijavo (duomenys neskelbtini) (vandens transporto eksploatacija), įgijo diplomą. Nuo 1975 m. sausio 23 d. iki 1979 m. kovo 1 d. pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), nuo 1979 m. kovo 2 d. iki 1992 m. liepos 1 d. dirbo (duomenys neskelbtini) jūrų laivininkystėje ir (duomenys neskelbtini) valstybinė jūrų agentūroje (duomenys neskelbtini), nuo 1979 m. kovo 2 d. iki 1992 m. liepos 1 d. pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) jūrų agentūroje (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 m. liepos 31 d. iki likvidavimo dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo darbo stažas Lietuvos Respublikoje yra 39 metai 7 mėnesiai 5 dienos, šiuos duomenis patvirtina pareiškėjo į bylą pateikta darbo knygelė. Lietuvoje jis moka mokesčius, o nuo 2013 m. yra pensininkas (Sodros pensija kas mėnesį 796,87 Eur), kuri yra pareiškėjo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Be to, nors pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir turi galiojantį (duomenys neskelbtini) užsienio piliečio pasą, tačiau pagal tautybę yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 1950 m. lapkričio 29 d. gimė (duomenys neskelbtini), ukrainiečių šeimoje.

Teigia, jog pareiškėjas nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. birželio 17 d. buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, o nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. buvo bendrovės likvidatorius. UAB (duomenys neskelbtini) uoste teikė laivų agentavimo ir kitas su laivybą susijusias paslaugas, tačiau neatlakė konkurencijos ir savarankiškai pasišalino iš verslo, todėl pareiškėjas liko be darbo ir buvo priverstas kreiptis į Užimtumo tarnybą, kadangi jau buvo likę nedaug laiko iki senatvės pensijos. Pareiškėjas Užimtumo tarnyboje užsiregistravo 2009 m. liepos 9 d., taip pat pakartotinai užsiregistravo 2012 m. sausio 4 d., o 2013 m. rugsėjo 30 d. darbo paieškos buvo nutrauktos, kadangi pareiškėjas išėjo į pensiją. Tačiau pareiškėjui prieš išeinant į pensiją, Užimtumo tarnybos iniciatyva, jis buvo nukreiptas dėl darbo į Rusijos Federacijos Generalinį Konsulatą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Konsulatas), nors pats nebuvo išreiškęs noro ten dirbti. Pareiškėjui Konsulate pasiūlė dirbti pagalbiniu darbuotoju, kadangi buvo planuojami naujo pastato remonto darbai.

Nurodo, jog 1997 m. birželio 4 d. pareiškėjas susituokė su S. K., kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, tai yra jų abiejų antroji santuoka. Pareiškėjas ir sutuoktinė turi butą, esantį (duomenys neskelbtini) kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Be to, pareiškėjas iš pirmos santuokos turi sūnų D. B. (D. B.), kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau gyvena (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo sutuoktinė iš pirmos santuokos turi du pilnamečius vaikus, kurie irgi yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Jo sutuoktinei taip pat nuo 2021 m. vasario 1 d. yra mokama Sodros senatvės pensija.

Pažymi, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nustatyta lėtinė liga, t. y. 2005 m. kovo 15 d. jam nustatytas (duomenys neskelbtini), jis dažnai lankosi pas šeimos gydytoją, kardiologą bei neurologą. Be to, jo sutuoktinei taip pat nustatyta (duomenys neskelbtini) liga, todėl ji buvo gydoma stacionare 2011 m., 2013 m., 2014 m., 2019 m., 2023 m., dažnai lankosi pas gydytojus.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, jog 1991 m. tapo (duomenys neskelbtini) piliečiu, tik todėl, nes buvo patogu važinėti į Ukrainą (nereikėjo vizos). Pareiškėjui praradus darbą (duomenys neskelbtini) jūrų uoste, jam buvo pasiūlyta dirbti Konsulate, kadangi buvo planuojama naujo pastato statyba. Pareiškėjas Konsulate dirbo apsauginiu, taip pat užsiėmė ūkiniais reikalais. Iš Rusijos negauna jokių išmokų. Taip pat nurodė, jog vyko į Kaliningradą (Rusiją), tačiau vyko ten gydymosi tikslais, dėl skiepų ir pigesnių produktų.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas gyvena ir dirbo Lietuvoje 48 m., gauna senatvės pensiją, palaiko šeimyninius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Nors yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau pagal tautybę yra (duomenys neskelbtini), t. y. 1950 m. gimė (duomenys neskelbtini). Ukrainoje (Kryme) tarnavo privalomoje tarnyboje. Niekada negyveno Rusijoje. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra pro-ukrainietiškų pažiūrų, palaiko giminaičius Ukrainoje (siunčia jiems pinigus). Be to, pareiškėjas palaiko santykius su savo sūnumi, kuris gyvena (duomenys neskelbtini).

Nesutinka, kad ginčijamame Sprendime nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal jau suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis jo pagrindas yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Mano, kad pareiškėjo šeiminiai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodo skunde (pareiškėjo tautybė, darbo stažas Lietuvoje, ekonominiai ryšiai, šeimos padėtis ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

Tvirtina, kad Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Pabrėžia, jog ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su juo susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kiekvienu atveju išanalizuoja užsieniečio individualią situaciją.

VSD nuomone, skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos konsulate, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tokiu būdu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Tvirtina, kad Migracijos departamento priimto Sprendimo pagrįstumą patvirtina VSD turima įslaptinta informacija, kuri detalizuoja, sukonkretina ir papildo Sprendime nurodytus viešuosius duomenis. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti nurodyti argumentai negali būti vertinami labiau nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumas.

Pažymi, kad vien faktas, jog pareiškėjas jau nedirba Rusijos Federacijos Konsulate, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia sistema ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Tokios pozicijos laikosi ir teismai savo sprendimuose analogiškose administracinėse bylose (pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Nr. eA-2442-968/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. eA-2383-442/2023, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis byloje Nr. eA-2381-1047/2023, LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartis byloje Nr. eA-1937-463/2023 ir kt.).

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 23S207648 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną (I t. b. l. 127–134). Pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 iki 2011 m. jis dirbo Rusijos Federacijos Konsulate.

Migracijos departamentas gavo VSD įslaptintą raštą Nr. 19-1062S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės vertinimą. VSD įsitikinimu, dirbdamas Rusijos Federacijos Konsulate pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei palaikyti Rusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valdžiai kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose (įstaigose, organizacijose, įmonėse) nedirbtų valdančiam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD įsitikinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo (I t. b. l. 107–108).

Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 20 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (I t. b. l. 10–12).

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. LVAT išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pažymėtina, jog Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: ,,Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 punkte konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“

Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo. Šioje rezoliucijoje Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2009 m. iki 2011 m. dirbo Rusijos Federacijos Konsulate ((duomenys neskelbtini)), todėl privalėjo būti lojalus Rusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023).

Taigi, Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors pareiškėjas gyvena Lietuvoje, tačiau yra (duomenys neskelbtini) pilietis, t. y. Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietis. Jis nuo 2009 m. iki 2011 m. dirbo Rusijos Federacijos Konsulate ((duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, jog pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos konsulate, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Vien faktas, kad Rusijos Federacijos Konsule pareiškėjas ėjo sargo pareigas (buvo atsakingas už statomo objekto apsaugą ir statybinių medžiagų apskaitą) ir šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jis ryšių neturėjo, ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Kartu paminėtina, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos Konsulate) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pažymėtina, kad LVAT panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Šiuo aspektu taip pat svarbu pabrėžti, jog vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) 2023 m. gruodžio 7 d. informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2022 m. gegužės 3 d. dažnai išvykdavo Rusiją (Kaliningradą) ir atvykdavo į Lietuvą (sieną kirto pirmyn-atgal 21 kartą) (II t. b. l. 94–103). Teismo posėdžio metu pareiškėjas minėjo, jog į Rusiją (Kaliningradą) su sutuoktine vyko gydytis ir dėl skiepų. Pareiškėjas aiškino, jog tiek jis, tiek jo sutuoktinė, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, norėjo nuo COVID-19 infekcijos pasiskiepyti ir pasiskiepijo būtent Rusijoje. Be to, į Rusiją vykdavo gydytis, kadangi tiek jis, tiek jo sutuoktinė turi įvairių lėtinių ligų. Tačiau teismo vertinimu, visiems Lietuvos piliečiams ir asmenims turintiems leidimus gyventi yra suteiktos galimybės gauti visą būtinąją medicinos pagalbą ir kitas medicinines-socialines paslaugas Lietuvoje. Kodėl pareiškėjas ir jo sutuoktinė, turėdami visas socialines garantijas Lietuvoje, vykdavo medicininių paslaugų į Rusiją (Kaliningradą), pareiškėjas paaiškinti negalėjo. Aplinkybė, jog pareiškėjas su sutuoktine vykdavo į Rusiją apsipirkti, atsižvelgus į tai, kad iš pateiktų sienos kirtimo duomenų matyti, jog pareiškėjas į Lietuvą grįždavo ne tą pačią sienos kirtimo dieną, o po kelių dienų, taip pat vertinama kaip negalinti pagrįsti pakankamai dažno pareiškėjo lankymosi Rusijos Federacijos teritorijoje. Pažymėtina ir tai, kad iš pateikto į bylą pareiškėjo sutuoktinės S. B. sertifikato apie vakcinavimą prieš COVID -19 infekciją matyti, jog jame nurodytas S. B. namų adresas – (duomenys neskelbtini) (b. l. 45-47, t. II). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, jog pareiškėjas nėra visiškai nutraukęs ryšių su Rusijos Federacija (Kaliningradu).

Teismas pažymi, kad nors iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, jog esminis šio Sprendimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo nuo 2009 m. iki 2011 m eitų pareigų Rusijos Federacijos Konsulate, tačiau iš šio Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad nors pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau nuo 1994 m. turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Savo gyvenamąją vietą nuo 1975 m. (Sprendime nurodyta 1983 m., tačiau vertintina kaip techninė klaida) deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Paskutinė jo deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė gimusi 1957 m. gruodžio 31 d. yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnus gimęs 1976 m. liepos 19 d., yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris 2016 m. rugsėjo 25 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos, o nuo 2013 m. jis yra pensininkas.

Šiuo aspektu paminėtina, jog Lietuvoje negyvena pareiškėjo nepilnamečiai/pilnamečiai vaikai, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra. Pareiškėjo pilnametis sūnus, kuris, nors ir yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. yra deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini). Taip pat vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, savaime nepaneigia užsieniečio interesų užsienio valstybei. Be to, nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jo sutuoktinei nustatytas išeminė širdies liga, ji buvo gydoma stacionare 2011 m., 2013 m., 2014 m., 2019 m., 2023 m. bei pastoviai lankosi pas gydytojus, tačiau vėlgi į bylą pateiktame (duomenys neskelbtini) 2023 m. lapkričio 22 d. (I t. b. l. 65) medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad dėl nustatytos sveikatos būklės pacientė yra sekama šeimos gydytojo, kardiologo ir neurologo, tačiau nėra nurodyta, jog pareiškėjo sutuoktinei reikalinga nuolatinė artimųjų priežiūra ir/ar būtų nustatyti kiti įpareigojimai dėl sveikatos būklės. Nors pareiškėjas pateikė savo sutuoktinės neįgalumo pažymėjimo kopiją (II t. b. l. 42), iš kurios matyti, jog jai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, tačiau vėlgi tai nepatvirtina, jog jai būtų reikalinga intensyvi artimųjų priežiūra. Taigi, šiuo atveju, pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą jis negalėtų įgyvendinti kilmės ar kitoje valstybėje, su kuria pareiškėjo ryšiai pakankamai stiprūs. Dar daugiau, kaip nurodė pats pareiškėjas skunde, jo sutuoktinė iš pirmos santuokos turi du pilnamečius vaikus, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, todėl jie taip pat galėtų esant reikalui pasirūpinti pareiškėjo sutuoktine. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, teismas laiko, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Pareiškėjas skunde nurodo ir teismo posėdžio metu tvirtino, kad nors yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir turi šios šalies pasą, tačiau pagal tautybę yra (duomenys neskelbtini), t. y. 1950 m. lapkričio 29 d. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) šeimoje. Pareiškėjas aiškino, jog tapo (duomenys neskelbtini) piliečiu tik todėl, kad 1990-1992 m. reikėjo palaikyti ryšius su užsienio šalių verslo partneriais, jis galėjo važinėti į Ukrainą ir Rusijos Federaciją be vizos. Be kita ko, pareiškėjas nurodo, kad palaiko ir teikia materialinę paramą Ukrainoje gyvenantiems giminaičiams.

Pastebėtina, jog nors pareiškėjas nurodo, kad jam (duomenys neskelbtini) pilietybė buvo reikalinga tam, kad 1990-1992 m. galėtų palaikyti ryšius su užsienio šalių verslo partneriais, tačiau tai buvo aktualu prieš 34 metus, šiuo metu situacija yra visiškai pasikeitusi. Kaip matyti, pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1975 m., tačiau iki šiol neatsisakė (duomenys neskelbtini) pilietybės. Pareiškėjas tvirtina, jog palaiko Ukrainą ir yra nusiteikęs prieš Rusijos karinius veiksmus, tačiau net ir 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, neišreiškė noro kreiptis dėl jo ankstesnės turėtos (duomenys neskelbtini) pilietybės susigrąžinimo, kas leidžia pagrįstai abejoti jo smerkiančiu Rusijos vykdoma politika požiūriu. Be to, teismas įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis dėl materialinės paramos teikimo Ukrainoje gyvenantiems giminaičiams, pažymi, kad iš pateiktų susirašinėjimų kopijų (II t. b. l. 5–18) matyti, jog finansinę paramą Ukrainoje gyvenančiam pusbroliui, t. y. pareiškėjo sesers sūnui V. D. (V. D.) teikė ne pareiškėjas, o pareiškėjo sūnus D. B. (D. B.). Taip pat iš į bylą pateiktų banko kortelės išrašų kopijų (2023 m. kovo 6 d. – 2023 m. kovo 31 d. ir 2023 m. gruodžio 1 d. – 2023 m. gruodžio 18 d.) (II t. b. l. 51–57) turinio matyti, kad pinigai buvo pervesti pareiškėjo sesers sūnui, tačiau kas buvo pinigų siuntėjas nenurodyta. Tokiu būdu, šie įrodymai taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas remia bei palaiko Ukrainą ir/ar teikia paramą Ukrainoje gyvenantiems giminaičiams.

Teismas vertinimu, ir į bylą pateikti pareiškėjo sutuoktinės S. B. ir pareiškėjo buvusios marčios M. B.-B. rašytiniai parodymai, kurie, pasak pareiškėjo, patvirtina jo glaudų santykį su Lietuvos Respublika bei neigiamą požiūrį į agresyvią Rusijos Federacijos valdžios politiką (II t. b. l. 61–65, 69–70), negali būti laikomi patikimais pareiškėjo požiūrį patvirtinančiais įrodymais. Visų pirma, pažymėtina, kad tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek buvusi marti yra susiję su pareiškėju esamais/buvusiais giminystės ryšiais, todėl jų rašytiniai paaiškinimai vertinami kaip subjektyvūs. Antra, pasisakydamas dėl pareiškėjo buvusios marčios parodymų, teismas atsižvelgia į tai, kad, kaip nurodė M. B.-B., ji su pareiškėju artimai bendravo tik iki 2008 m., kuomet dar buvo santuokoje su jo sūnumi, todėl vertina, kad pareiškėjo buvusi marti negali žinoti dabartinių jo politinių pažiūrų. Be to, nors minėta liudytoja nurodė, kad pareiškėjas teikė finansinę paramą karo pabėgėlių iš Ukrainos šeimai, tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjo argumentai, kad jis laikosi teisės aktų reikalavimų, nėra baustas administracine tvarka, teismo vertinimu, neturi jokios lemiamos reikšmės sprendžiant pareiškėjo situaciją, kadangi pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu, t. y. VSD įsitikinimu, pareiškėjas dirbdamas Rusijos Federacijos Konsulate privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei palaikyti Rusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Todėl VSD vertino, jog pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Teismas pažymi, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą bei ar nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti, tačiau šiuo atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų gauti leidimą gyventi Lietuvoje.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog atsakymai į klausimyno (I t. b. l. 127–133) klausimus buvo užpildyti teisingai (pvz., atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus (pareiškėjas nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmais Ukrainoje ir mano, kad Krymas priklauso Ukrainai)) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis surinkta informacija apie pareiškėją.

Aplinkybės, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jis dirbo legaliai, gauna senatvės pensiją, Lietuvoje gyvena 48 metus, jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė savaime nėra reikšmingesnės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos, kad būtų konstatuotas Sprendimo neproporcingumas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Rusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tokios praktikos, nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).

LVAT taip pat laikosi pozicijos, kad visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo Sprendimo naikinti. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo J. B. (Y. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.