Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas I. L. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S19982, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 23S22152, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus (toliau – ir ginčijami sprendimai).

2.1 Atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuluotų teisės taikymo taisyklių ir savo išvadą apie pareiškėjo galimą grėsmę valstybės saugumui grindė vien spėjimais ir įtarimais, kuriuos kildino iš vienintelės aplinkybės – pareiškėjo darbo Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje. Ši aplinkybė, ją vertinant tiek laiko, tiek su ja susijusių įrodymų požiūriu, pareiškėjo vertinimu, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir nepatvirtina tokios grėsmės realumo ir akivaizdumo.

2.2 Pareiškėjas darbą Rusijos muitinėje pasirinko ne savo noru, bet 1998 metais baigęs Maskvos valstybinį universitetą, pastarojo administracijos imperatyviu sprendimu buvo nukreiptas dirbti į Maskvos muitinės tarnybą. Tarnybą Rusijos federalinėje muitinėje pareiškėjas paliko 2018 m. kovo 30 d., tai yra prieš beveik penkerius metus, todėl nesuprantama skundžiamo sprendimo logika sieti pareiškėjo lojalumą šiuo metu Rusiją valdančiam režimui, kuris yra pripažintas didžiausia grėsme šalies nacionaliniam saugumui tik 2021 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus nutarimą Nr. XIV-795, patvirtinusį naują Nacionalinio saugomo strategijos redakciją. Pareiškėjas nurodė, kad jo sprendimą palikti tarnybą muitinėje lėmė šios aplinkybės: (duomenys neskelbtini).

2.3 Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1998 m. dirbo Maskvos teritorinėje muitinėje, o nuo 2004 m. pradėjo eiti diplomatinės muitinės posto skyriaus viršininko pareigas. Skyrius kontroliavo užsienio valstybių ambasadų Maskvoje, taip pat ir Lietuvos Respublikos ambasados, tarnybinius krovinius bei keliaujančių ambasadų darbuotojų asmeninį bagažą. Eidamas tarnybines pareigas ir tiesiogiai bendraudamas su įvairaus rango Lietuvos diplomatais (prekybos, kultūros atašė ir pan.), pareiškėjas rodė jiems ypatingą palankumą ir niekuomet neatsisakė padėti, jei tik tokią galimybę turėdavo, žinoma, nenusižengiant įstatymų reikalavimams. Dėl tokio savo elgesio pareiškėjas nuo 2004 iki 2015 m. buvo ne kartą iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gavęs padėką, kurios paskyrimą inicijavo Lietuvos ambasada Rusijos Federacijoje (vienas tokių dokumentų pridedamas prie skundo). Nuo 2015 m. pareiškėjas perėjo dirbti į kitą muitinės skyrių, tačiau draugiški, kolegiški santykiai su Lietuvos ambasados darbuotojais ir pačiu ambasadoriumi išliko. Pareiškėjas ir toliau padėdavo Lietuvos ambasadai tiek darbiniais klausimais, tiek ir organizuojant sporto bei kultūrinius renginius (pvz., Lietuvos kino dienos Maskvoje). Dėl savo tarnybinės veiklos bei draugiškos pagalbos, pareiškėjas dažnai buvo kviečiamas į ambasadą švęsti šventes. Pareiškėjas yra gavęs iš ambasadoriaus daugybę dovanų, tarp kurių ir proginis ženkliukas, ir Jos Ekscelencijos Prezidentės D. G. portretą.

2.4 Pareiškėjo teigimu, jo palankumas Lietuvos ambasadai, ambasadoriaus kvietimai, kuriuose buvo tik vieno kviečiamo svečio – pareiškėjo vardas, kasmetinės atostogos Palangoje, kur pareiškėjas vyko su visa savo šeima, laikui bėgant tapo Maskvos muitinės vadovybės nepasitenkinimo priežastimi. Pareiškėjui iš pradžių užuominomis, o vėliau ir visiškai atvirai buvo nurodyta nutraukti bet kokius netarnybinius ryšius tiek su Lietuvos ambasados darbuotojais, tiek su pačia Lietuva, vengti vizitų į ją. Pareiškėjas tai sieja su Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pablogėjimu. Pareiškėjas nepaklausė savo viršininkų nurodymų ir vedinas asmeninių jausmų Lietuvai, toliau palaikė draugiškus santykius su jos ambasados darbuotojais, todėl 2018 metais jam buvo imperatyviai nurodyta palikti tarnybą muitinėje savo noru, o priešingu atveju pagrasinta tarnybiniu susidorojimu. Pareiškėjas nurodė esantis sukrėstas dėl skundžiamo sprendimo ir jo motyvų, nes jis Lietuvai nėra niekaip pakenkęs.

2.5 Pareiškėjas nesutiko, kad jo kaip muitinės pareigūno patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliavo Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, nes Rusijos federalinė muitinės tarnyba finansų ministerijos sudedamoji dalis ir vykdo išskirtinai ekonominio pobūdžio funkcijas. Kadangi, kaip jau buvo minėta, darbą muitinėje pareiškėjui teko palikti faktiškai ne savo noru, jis daro prielaidą, kad jo palankumas Lietuvai, dažni vizitai į šalį neliko nepastebėti atitinkamų institucijų, dėl ko buvo suabejota jo lojalumu pačiai Rusijai bei nedviprasmiškai nurodyta palikti valstybės tarnybą.

2.6 Pareiškėjas taip pat nurodė, kad apie savo neigiamą požiūrį į dabartinę Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką yra pasisakęs 2022 m. lapkričio 28 d. pildydamas klausimyną Migracijos departamente.

2.7 Dėl antrojo Sprendime nurodyto pagrindo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pareiškėjas nurodė, kad palikęs tarnybą muitinėje dirbo privačioje Rusijos logistikos įmonėje, tačiau visą laiką svajojo apie darbą ir gyvenimą Lietuvoje. Radęs darbą UAB „Detabalta“ ir Užimtumo tarnybai pripažinus jo profesiją atitinkančia Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, pareiškėjas paprašė busimą darbdavį padėti užpildyti dokumentus, reikalingus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pats nemoka lietuvių kalbos. Darbdaviui sutikus, pareiškėjus jam pateikė paprašytus duomenis apie save ir apie visas savo buvusias darbovietes. Kai dokumentai buvo užpildyti, pareiškėjas juos pasirašė netikrindamas, ir apie tai, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo nurodyta jo buvusi darbovietė Rusijos muitinės tarnyba, jis sužinojo tik gavęs skundžiamą sprendimą. Tada kreipėsi į darbdavį ir išsiaiškino, kad darbuotoja, kuri tuo metu pildė daugiau tokių prašymų, dėl neapsižiūrėjimo neįrašė šios aplinkybės į pareiškėjo prašymą.

2.8 Pareiškėjas nurodė neturėjęs tyčios nuslėpti savo tarnybos Rusijos muitinėje fakto, nes ši informacija yra viešai prieinama ir ankstesniais kartais pildydamas prašymus vizai gauti visada nurodydavo šią savo darbovietę.

2.9 Dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2028 m. kovo 1 d., pareiškėjas nurodė, kad jis Lietuvoje su savo tėvais ir šeimos nariais lankėsi kiekvienais metais net ir dirbdamas Rusijos federalinėje muitinėje, ir per daugelį metų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) nei kiek nesuabejojo dėl pareiškėjo lojalumo ir / ar galimos grėsmės Lietuvai. Aplinkybė, kad VSD iki šiol nesiėmė veiksmų dėl pareiškėjo, suponuoja vienintelę galimą išvadą – pareiškėjas niekada nekėlė, nekelia ir negali kelti jokios grėsmės Lietuvos valstybei.

2.10 Sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) priimtas vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu.

2.11 Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, kad Valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

2.12 SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalis išaiškina, kad: situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

2.13 Nurodytas ES Tarybos reglamentu nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad valstybės narės sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui (užsieniečiui) atvykti ir apsigyventi galimas tik tuomet, kai tokio asmens grėsmė valstybės narės nacionaliniam saugumui kildinama iš reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nurodyto baigtinio situacijų sąrašo.

2.14 Ginčijamame Sprendime nėra nurodoma, kurį SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindą atitinka pareiškėjas, todėl atsakovo sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2026 m. kovo 1 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.1 Pareiškėjas 2022 m. spalio 27 d. pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, nes UAB „Detabalta“ ketina dirbti rinkodaros specialistu (vadybininku). Migracijos departamentas vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 10.31 punktu paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir klausimyną nenurodė visų savo darboviečių ir nuslėpė darbo Rusijos Federacijos institucijoje faktą, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

4.2 Valstybės saugumo departamentas 2022 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 18-10821 nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. dirbo Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje, todėl VSD vertinimu, jis privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, lojaliems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi taip būtų sukuriama palanki terpė režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD sprendė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.3 Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

4.4 Atsižvelgus į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.5 Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.

4.6 Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje .

4.7 Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius nustatyta, kad dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jam išduotas nebuvo, SODRA informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nėra ir anksčiau nebuvo įdarbintas, nevykdo (nevykdė) savarankiškos veiklos, nenustatyta, kad turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas neturi jokių ryšių (nei socialinių, nei ekonominių, nei šeiminių) su Lietuvos Respublika. Įvertinus tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkeriems metams, o šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., buvo nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

4.8 Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (trejus metus).

4.9 Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje paaiškėjus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis ir jų nekvestionuoja bei neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

4.10 Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

4.11 Ginčijamas sprendimas priimtas atlikus individualų tyrimą, nes atliktas pareiškėjo vertinimas (pvz., įvertinta, kad pareiškėjas turi nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. galiojančią Šengeno vizą; jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje; nenustatyta, kad turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra), taip pat įvertinta ta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – nenurodė, kad anksčiau yra dirbęs Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, t. y. šių duomenų nenurodė nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei užpildytame klausimyne. Tai, kad šie duomenys apie pareiškėjo darbą Rusijos Federalinėje muitinėje yra viešai prieinami, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos juos pačiam nurodyti Migracijos departamento pateiktuose dokumentuose (prašyme išduoti leidimą ir klausimyne). Tai, kad pareiškėjas šiuos duomenis buvo nurodęs ankstesniuose prašymuose išduoti jam vizas taip pat vertintini kaip deklaratyvūs paaiškinimai.

4.12 Leidimo laikinai gyventi ir vizų išdavimo procedūros yra skirtingos, todėl užsieniečio vertinimas irgi yra skirtingas. Pvz., Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad leidimas gyventi gali būti išduotas tik jeigu gauta Valstybės saugumo departamento išvada, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (todėl dėl kiekvieno užsieniečio vykdomos konsultacijos su VSD), tačiau analogiškų nuostatų dėl nacionalinės vizos išdavimo Įstatyme nėra numatyta. VSD vertinimu, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo darbo Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje, o Migracijos departamento vertinimu, šių darbo faktų nenurodymas yra reikšminga aplinkybė ir pagrįstai vertintina kaip tikrovės neatitinkančių duomenų Migracijos departamentui pateikimas. Klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją gali būti atsisakoma išduoti leidimą.

4.13 Pasisakydamas dėl skundo argumentų apie tai, kodėl pareiškėjas išėjo iš tarnybos, atsakovas pažymėjo, kad jie deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, be to, jie nepaneigia, kad pareiškėjas dirbdamas Rusijos Federalinėje muitinėje privalėjo būti lojalus valstybės institucijoms ir jos vykdomai politikai. Nors Rusijos politika kaip agresyvi įvardijama nuo 2021 m. priimtuose Lietuvos teisės aktuose, tačiau nepaneigta, kad tarnyba jos įstaigose iki tol nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ar Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

4.14 Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.15 Atsakovas taip pat nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi galima tik tuomet, kai tokio asmens grėsmė valstybės narės nacionaliniam saugumui kildinama iš 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 2 dalyje nurodyto baigtinio situacijų sąrašo.

4.16 Atsakovo nuomone, SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nėra pateiktas baigtinis situacijų, kuomet į Šengeno informacinę sistemą įtraukiami duomenys apie užsienietį dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi, sąrašas, o tik pavyzdys, kokios situacijos gali būti vertinamos kaip pagrįstos priimant sprendimą.

4.17 Atsakovo vertinimu, pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas ir pagrįstai į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (trejus metus).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.1 Ginčijami sprendimai priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus. Šiuo atveju, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kuri reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2022 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 18-10821 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD rašte nurodė, kad pareiškėjas viešai prieinamais duomenimis, dirbo Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje. Taip pat, 2017 m. pildydamas vizos prašymą, pareiškėjas nurodė, kad dirba Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje.

6.2 Pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federalinėje muitinėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo I. L. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S19982, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, grindė dviem aplinkybėmis: 1) nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

9. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 28 d. asmeniškai atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Vadovaujantis Aprašo 10.31 p., užsieniečio buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir klausimyną užsienietis nenurodė visų savo darboviečių ir nuslėpė darbo Rusijos Federacijos institucijoje faktą, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

10. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaujantis Aprašo 76 punktu, Valstybės saugumo departamentui 2022 m. lapkričio 29 d. buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3008538, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

11. Migracijos departamentas gavo 2022 m. gruodžio 27 d. Valstybės saugumo departamento išvadą Nr. 18-10821, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. dirbo Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje, todėl, VSD vertinimu, jis privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

12. Sprendime nurodyta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. galiojančią Šengeno vizą; niekada nėra dirbęs Lietuvoje; Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

13. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

14. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos ir Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

15. Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

16. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: 1) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 2) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

17. Nagrinėjamu atveju Departamentas šiuos Įstatyme nurodytus pagrindus konstatavo atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, teikdamas dokumentus Departamentui, nenurodė savo buvusios darbovietės Rusijos muitinėje bei įvertinęs VSD išvadą, kad pareiškėjo darbas Rusijos muitinėje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

18. Teismas, vertindamas, ar Departamentas pagrįstai konstatavo pirmiau nurodytų pagrindų buvimą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčijo, jog jo Departamentui pateikta informacija nebuvo išsami, ir darbas Rusijos muitinėje nebuvo nurodytas. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumą, tenka užsieniečiui.

19. Posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad Departamento klausimyną, kuriame lietuvių, rusų (šią kalbą pareiškėjas moka) ir anglų kalbomis buvo prašoma nurodyti visas buvusias darbovietes pildė pats, tačiau nurodė skubėjęs ir kažkodėl manęs, kad reikia nurodyti tik paskutinių trejų metų darbovietes.

20. Teismo vertinimu, tai atskleidžia pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą, nes procesiniuose dokumentuose jis nurodė, kad dokumentus Migracijos departamentui pildė būsimo darbdavio darbuotoja, kuri dėl neapsižiūrėjimo neįrašė pareiškėjo darbo Rusijos muitinėje; teismo posėdžio metu pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, kas sutrukdė šią aplinkybę nurodyti dokumentuose, kuriuos savo ranka jis pildė pats, ir kurie buvo surašyti jam suprantama rusų kalba. Atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis galvojo, jog reikia nurodyti tik paskutiniųjų trejų metų darbovietes, nes: pirma, anketoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta nurodyti visas darbovietes, antra, pats pareiškėjas nurodė kitą darbovietę, kurioje dirbo daugiau kaip prieš trejus metu, o tuo tarpu darbo Rusijos muitinėje – neįrašė.

21. Pažymėtina ir tai, kad gal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra teisiškai reikšminga, jei užsienietis dalies prašomos informacijos nepateikia dėl skubėjimo ar savo neatidumo, todėl šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti pagrindu naikinti Migracijos departamento sprendimą.

22. Byloje nesant ginčo, kad pareiškėjo buvo prašoma pateikti informaciją apie visas savo darbovietes, tačiau jis, pildydamas dokumentus, nenurodė, kad dvidešimt metų (nuo 1999 iki 2019 m.) dirbo Rusijos muitinėje, darytina išvada, kad sprendime buvo pagrįstai konstatuotas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas.

23. Šis pagrindas buvo pakankamas atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui, tačiau, įvertinęs tai, kad buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus, teismas pasisakė ir dėl antrojo Sprendime nurodyto pagrindo – pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

24. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie, kaip jau buvo minėta, nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimu susijusių aspektų.

25. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su VSD išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui dėl jo buvusios ilgalaikės darbovietės Rusijos Federacijos muitinėje. Pažymėtina, kad pareiškėjas pripažino, kad jis dvidešimt metų buvo statutinis valstybės pareigūnas, taip pat užėmė vadovaujančias pareigas, todėl neabejotina, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus būtent šiai valstybei – Rusijos Federacijai.

26. Nors pareiškėjas deklaravo savo lojalumą Lietuvos Respublikai, ir nurodė, kad šias aplinkybes teismas nesunkiai gali patikrinti užklausęs Lietuvos užsienių reikalų ministeriją dėl duomenų apie 2004–2015 metais Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje inicijuotas padėkas Maskvos muitinės darbuotojams, išsiųstus kvietimus į renginius ir pan., tačiau, teismui pasiūlius pačiam kreiptis į ministeriją ir teismui pateikti tokius duomenis, jokių papildomų įrodymų gauta nebuvo. Pareiškėjas, nors teigė, kad yra gavęs daug dovanų iš Lietuvos ambasadoriaus, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, gaudavo asmeninius kvietimus į juos, tačiau į bylą pateikė tik prezidentės D. G. portreto ir ženklelio nuotraukas, kurie, teismo vertinimu, jokios įrodomosios vertės byloje neturi, nes gali būti nesunkiai įgyjami bet kurio asmens, nesant jokių jo nuopelnų Lietuvai. Į bylą pateikta Rusijos Centrinės muitinės valdybos rašto, kuriame nurodoma, kad Lietuvos Respublikos ambasada buvo išreiškusi dėkingumą už pagalbą bagažo įforminimo metu, kopija dėl išdavimo datos (2011 m.) ir surašiusio subjekto (Rusijos Federacijos muitinė) nelaikytina įrodančia pareiškėjo lojalumą Lietuvos Respublikai, kuris gali būti reikšmingas sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo lojalumo apskritai buvo prieštaringi: viena vertus, jis teigė, kad jis kaip muitinės pareigūnas atliko tik ekonominio pobūdžio funkcijas, ir neigė sprendimo argumentus, kad jo patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliavo Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; kita vertus, kartu tvirtino, jog darbą muitinėje jam teko palikti faktiškai ne savo noru, nes jo palankumas Lietuvai, dažni vizitai į šalį, neliko nepastebėti atitinkamų Rusijos institucijų. Taigi, pats pareiškėjas patvirtina, kad jo, kaip pareigūno veikla ir ryšiai buvo stebimi ir vertinami.

28. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius dėl jo patirto spaudimo iš vadovų dėl jo ryšių su Lietuva, dėl kurių jis turėjo palikti darbą Rusijos muitinėje, nes jie nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, pareiškėjas į bylą pateikė 2011 m. Centrinės muitinės valdybos raštą, kuriuo jam pareikšta padėka už profesionaliai atliktus veiksmus, o iš į bylą pateiktos darbo knygelės kopijos matyti, jog pareiškėjas iš darbo muitinėje buvo atleistas suėjus dvidešimties metų darbo stažui ir įgijus teisę į pensiją.

29. Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

30. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ilgą laiką (nuo 1999 iki 2019 metų lapkričio mėn.) buvo statutiniu pareigūnu valstybėje, kuri vykdė agresyvius veiksmus kitų valstybių atžvilgiu, taip pat ir užėmė vadovaujančias pareigas, todėl vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir negali kelti grėsmės.

31. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama.

32. 2022 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjunga, atsižvelgdama į blogėjančią padėtį, susidariusią dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, sustabdė Europos Bendrijos ir Rusijos susitarimo dėl vizų ES ir Rusijos piliečiams išdavimo tvarkos supaprastinimo. Tai rodo, kad, reaguojant į iš Rusijos kylančią grėsmę, ribojamas šios šalies piliečių pateikimas į Europos Sąjungą, kuris galimas su sąlyga, kad jų atvykimas neturi kelti abejonių dėl grėsmių saugumui. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę gali būti vertinamos itin jautriai.

33. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Konstitucijoje ar Konvencijoje ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką.

34. Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Migracijos departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą.

35. Tai, kad pareiškėjas nurodo anksčiau atvykdavęs į Lietuvos Respubliką jam išdavus vizas, nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Sprendimu buvo suvaržytos pareiškėjo teisės į šeiminius ryšius.

36. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

37. Departamentas 2023 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. 23S22152, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus.

38. Pareiškėjo teigimu, Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, Valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

39. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad situacijos, kurioms taikomas 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

40. Pareiškėjo vertinimu, toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad valstybės narės sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui (užsieniečiui) atvykti ir apsigyventi galimas tik tuomet, kai tokio asmens grėsmė valstybės narės nacionaliniam saugumui kildinama iš Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nurodyto baigtinio situacijų sąrašo.

41. Teismas su tokiu aiškinimu nesutiko. Reglamento 24 straipsnio 2 dalies nuostatoje „situacijos, kurioms taikomas 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai“ (taip pat atsižvelgiant į šios dalies tekstą anglų kalba: „The situations covered by point (a) of paragraph 1 shall arise where“) nėra naudojamas žodelis „tik“ ar junginys „tik tais atvejais, kai“, kas suponuotų baigtinį aplinkybių sąrašą, kai Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų“ (angl. „Member States shall enter an alert for refusal of entry and stay when one of the following conditions is met“).

42. Sistemiškai ir lingvistiškai vertinant Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 24 straipsnio 2 dalies nuostatas darytina išvada, kad Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas, o Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje – sąrašas aplinkybių, kurioms esant valstybė privalo laikyti, kad tai atitinka 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas, tačiau tai savaime nedraudžia valstybei įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti esant kitoms aplinkybėms, jei jos atitinka Reglamento 24 straipsnio 1 dalies nuostatas.

43. Kitaip tariant, Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje yra aptartos tam tikros situacijos, kurios yra privalomai laikomos patenkančiomis į Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, tačiau valstybės narės tokiomis situacijomis gali laikyti ir kitus atvejus, jeigu jie tenkins Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas (t. y. jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.).

44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvo priimtas administracinis aktas, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir šią išvadą teismas laiko pagrįsta. Taigi, yra tenkinama Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl atsakovas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

45. Atsakovo sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punkto, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime buvo vertinta tiek VSD rašte siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjo ryšiai.

46. Pareiškėjas neginčijo nustatytų draudimų terminų teisingumo ar proporcingumo, nepateikia įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinktų terminų teisėtumu, nekvestionavo jų atitikties nacionaliniam reglamentavimui, o teismas savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi panaikinimui nenustatė, todėl jis paliktinas galioti.

47. Teismas sprendė, kad Departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytos procedūros, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų panaikinimui nėra pagrindo.

48. Atmestus skundą pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

III.

49. Pareiškėjas I. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento pareiškėjo I. L. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

50. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

57.1 Vien tas faktas, kad pareiškėjas dirbo Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje, savaime neįrodo, kad jis buvo / yra lojalus Rusijos valdžiai, kadangi byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, patvirtina, kad jis kaip tik niekada nebuvo lojalus Rusijos valdžiai ir eidamas savo tiesiogines pareigas, vadovavosi išimtinai Rusijos Federacijos galiojančių teisės aktų nuostatomis bei laikėsi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių piliečių teisių ir laisvių užtikrinimą.

57.2 Teismas neįsigilino į nurodytas aplinkybes apie tai, kad (duomenys neskelbtini).

57.3 Teismas nevertino fakto, kad pareiškėjas, pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad (duomenys neskelbtini), kas tik patvirtina faktą, kad jis nebuvo ir nėra lojalus Rusijos valdžiai.

57.4 Teismas neatsižvelgė į faktą, kad pareiškėjas nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų, nėra atlikęs absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę, nėra lojalus Rusijos valdžiai ir su ja nieko bendro neturi bei gyvena kaip eilinis paprastas pilietis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis kelia realią grėsmę Lietuvos saugumui.

57.5 Pareiškėjas neturi nieko bendro su Rusijos valdžia ar jos institucijomis, todėl VSD vertinimas, kad jis yra lojalus Rusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra visiškai niekuo nepagrįstas bei neįrodytas ir prieštaraujantys tikrosioms faktinėms aplinkybėms.

57.6 Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas itin formaliai vertino pareiškėjo individualią situaciją ir vietoje to, kad išsiaiškintų visas faktines aplinkybes, paprasčiausiai ,,išvaro“ Rusijos piliečius iš šalies esant itin formaliems pagrindams, šiuo atveju vien dėl to, kad pareiškėjas dirbo Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje.

57.7 Pareiškėjas neturi jokių sąsajų ir ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusios valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis, ką aiškiai deklaravo pildytame Klausimyne.

57.8 Nors, pirmosios instancijos teismas mini Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimą byloje Nr. 19-A/2021, tačiau akivaizdu, jog šiame Nutarime yra kalbama apie Investuotojo atitikimą nacionalinio saugumo interesams ir vertinami Investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams kriterijai bei teigiama, kad Investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Šiuo atveju yra nagrinėjami visiškai kitokie santykiai bei visiškai kitokios faktinės aplinkybės, kurios niekaip nėra susijusios su verslu.

57.9 Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pildė pareiškėjo darbdavio darbuotoja, o Klausimyną pildė pats pareiškėjas. Klausimyną pildė skubėdamas, kadangi vizito metu nėra daug laiko ir viskas daroma paskubomis. Pareiškėjas neįsigilino į klausimą apie darbovietės ir perskaitė jį tarp eilučių bei buvo įsitikinęs, kad jo prašoma nurodyti ne daugiau nei trys darbovietes, kadangi darbdavio atsakinga darbuotoja sakė, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo reikia nurodyti ne daugiau trijų darboviečių.

57.10 Pareiškėjas neturėjo jokios tyčios nuslėpti savo darbo Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje, o tiesiog buvo suklaidintas Prašyme ir Klausimyne skirtingai suformuluotų klausimų, dėl kurių susipainiojo ir nevisai teisingai atsakė į Klausimyne esantį klausimą apie darbovietes. Šiuo atveju, pareiškėjas nėra nurodęs jokių išgalvotų, netikrų arba pramanytų duomenų apie jo darbovietes, o paprasčiausiai dėl neaiškiai suprasto klausimo, jis neįrašė visų buvusių darboviečių, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad jis sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis.

57.11 Pareiškėjas neturėjo jokios tyčios nuslėpti savo tarnybos Rusijos muitinėje fakto, juolab, kad šį informacija yra viešai prieinama, ką nurodė ir pats atsakovas savo sprendime. Teismas nevertino to, kad pareiškėjas niekada neslėpė šio fakto ir ne kartą prieš tai kreipdamasis dėl Lietuvos vizos išdavimo, anketose visada nurodydavo savo darbovietę – Rusijos federalinę muitinę.

57.12 Be to, Lietuvos ambasadai, o tuo pačiu ir valstybei dar nuo 2004 metų buvo žinoma apie tai, kad pareiškėjas dirba Rusijos muitinėje. Pareiškėjas yra nurodęs, kad būtent kaip Rusijos muitinės pareigūnas jis ne kartą gavo padėkas iš Lietuvos ambasados. Todėl nėra logiška teigti, jog jis bandė nuslėpti informacija, kuri ir taip buvo žinoma Lietuvos valstybei ir viešai prieinama.

57.13 Teismo išvada apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui remiantis vien tik aplinkybe, kad jis dirbo Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik tokia, praeityje egzistavusi formali aplinkybė, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su apelianto atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis ir kt. aplinkybes. Šio ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas.

57.14 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VSD rašte nurodyta, kad, jų vertinimu, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priimantis subjektas yra atsakovas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui.

57.15 Šiuo atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo pareiškėjo atžvilgiu, o paprasčiausiai perkėlė į sprendimą VSD išvadą bei pateikė asmeninius duomenis apie pareiškėją, neįvertinęs duomenų visumos. Todėl sprendimai nėra pakankamai motyvuot ir grindžiami vien prielaidomis ir spėlionėmis, dėl ko teismas turėjo šiuos sprendimus panaikinti, kaip nepagrįstus.

57.16 Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualiausia LVAT praktika, o sprendimą priėmė remdamasis bendro pobūdžio informacija ir spėlionėmis, kadangi neįrodė pareiškėjo keliamos realios grėsmės valstybės saugumui, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris privalo būti panaikintas.

57.17 Pasisakant dėl Migracijos departamento priimto sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti apeliantui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo apeliantui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus, būtina pažymėti, kad toks draudimas, yra akivaizdžiai neproporcingas.

57.18 Teismas ir šiuo atveju nevertino pareiškėjo individualios situacijos, t. y. to fakto, kad jis tiek pats tiek su savo tėvais ir šeimos nariais kiekvienais metais lankėsi Lietuvoje, jam buvo išduodamos vizos, čia gyveno jo seneliai, jis nuolat atvažiuodavo lankyti senelių kapų ir per daugelį metų nepadarė jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, todėl nėra jokio pagrindo skirti apeliantui maksimalų draudimų terminą.

57.19 Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuolat atvykdavo į Lietuvą ir jam buvo išduodamos Lietuvos vizos ir ne karto nebuvo keliamas klausimas dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl akivaizdu, kad draudimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo apeliantui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus, yra neproporcingas ir nepagrįstas, todėl privalo būti panaikintas.

51. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

52. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

59.1 Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

59.2 Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

59.3 Ginčijamas sprendimas priimtas atlikus individualų tyrimą, nes atliktas pareiškėjo vertinimas (pvz., įvertinta, kad pareiškėjas turi nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. galiojančią Šengeno vizą; jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje; nenustatyta, kad turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra), taip pat įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – nenurodė, kad anksčiau yra dirbęs Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, t. y. šių duomenų nenurodė nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei užpildytame klausimyne. Šias aplinkybes nustatė tik VSD. Tai, kad šie duomenys apie pareiškėjo darbą Rusijos Federalinėje muitinėje yra viešai prieinami, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos juos pačiam nurodyti Migracijos departamento pateiktuose dokumentuose (prašyme išduoti leidimą ir klausimyne). Tai, kad pareiškėjas šiuos duomenis buvo nurodęs ankstesniuose prašymuose išduoti jam vizas taip pat vertintini kaip deklaratyvūs paaiškinimai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neįsigilino į klausimyno reikalavimą nurodyti visas darbovietes ir teigia manęs, kad užtenka nurodyti tik tris paskutines kaip buvo prašoma prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau, pažymėtina, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir teisme pats pareiškėjas nurodė, kad jis prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nepildė, o tą už jį padarė darbdavio atstovė, todėl jo paaiškinimai, kad pildydamas klausimyną jį susiejo su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi ir ten buvusiais įrašytais reikalavimais pateikiamai informacijai, yra deklaratyvūs. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė galvojęs, kad reikia nurodyti ne tris paskutines darbovietes, o tik paskutiniųjų trejų metų darbovietes, tačiau, sutinkame su teismo vertinimu, jog anketoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta nurodyti visas darbovietes, o atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė kitą darbovietę, kurioje dirbo daugiau kaip prieš trejus metus, o darbo Rusijos muitinėje, kurioje dirbo 20 m., t. y. nuo 1989 m. iki 2019 m.– neįrašė, jo paaiškinimai vertintini kaip deklaratyvūs.

59.4 Teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo paaiškinimai, jog jis dalies prašomos informacijos nepateikė dėl skubėjimo ar savo neatidumo negali būti pagrindu naikinti ginčijamus sprendimus. Šiame kontekste pastebėtina, jog pareiškėjo išsilavinimas ir jo darbinė patirtis (nuo 2004 m. dirbo Rusijos diplomatinės muitinės posto skyriaus viršininko pareigas) suponuoja apie pareiškėjo gebėjimus būti atidžiu ir rūpestingu pildant dokumentus, tuo labiau, kad jie buvo surašyti pareiškėjo valstybine kalba.

59.5 Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Rusijos Federacijos muitinėje dirbo 20 metų, t. y. iki 2019 m., o iš teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jis vienu metu dirbo tiek muitinėje statutiniu pareigūnu, tiek ir antrame darbe, todėl vertiname, kad darbo muitinėje kaip darbo pagrindinėje darbovietėje nenurodymas, o vietoje to nurodomas darbas privačioje įmonėje (antraeilis) yra reikšminga aplinkybė ir jos nenurodymas negali būti pateisinamas skubėjimu pildyti klausimyną.

59.6 Atsakovas atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl jo nelojalumo sutinka su teismo vertinimu, kad teiginiai dėl jo lojalumo apskritai buvo prieštaringi: viena vertus, jis teigė, kad kaip muitinės pareigūnas atliko tik ekonominio pobūdžio funkcijas, ir neigė sprendimo argumentus, kad jo patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliavo Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; kita vertus, tvirtino, jog darbą muitinėje jam teko palikti faktiškai ne savo noru, nes jo palankumas Lietuvai, dažni vizitai į šalį, neliko nepastebėti atitinkamų Rusijos institucijų. Taigi, pats pareiškėjas patvirtina, kad jo, kaip pareigūno veikla ir ryšiai buvo stebimi ir vertinami. Be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad jis nebuvo eilinis pareigūnas, nes nuo 2004 m. užėmė Rusijos diplomatinės muitinės posto skyriaus viršininko pareigas, todėl vien ši aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo daryti karjerą ir poste išsilaikyti iki atitarnavimo statutiniu pareigūnu 20 m., nepriklausomai nuo jo paties tvirtinimo, kad jis buvo stebimas dėl draugiškų ryšių su Lietuvos diplomatais, kurie kitiems nepatiko ir dėl kurių jis sulaukdavo neformalių grasinimų, patvirtina, kad pareiškėjas turėjo būti lojaliu Rusijai ir tokiu buvo laikomas.

59.7 Nesutiktina su skundo argumentais, kad pareiškėjas Rusijai nebuvo lojalus, o buvo lojalus ir vadovavosi tik teisės aktais, kurie gynė žmogaus teises, nes jie deklaratyvūs bei neatitinka visuotinai žinomos informacijos, kadangi Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Nors Rusijos politika kaip agresyvi įvardijama nuo 2021 m. priimtuose Lietuvos teisės aktuose, tačiau nepaneigta, kad tarnyba jos įstaigose iki tol nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.

59.8 Atsakovas pasisakydamas dėl skundo argumentų apie pareiškėjo ryšius su Lietuva ir tai, kad jie nebuvo įvertinti, pažymi, kad tai, (duomenys neskelbtini) niekaip nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių dėl grėsmės. Galų gale, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo grėsmės dėl darbo ryšių, kurių pareiškėjas nenurodė pildydamas klausimyną, ir pabrėžtina, kad šie darbiniai santykiai pasibaigė sąlyginai neseniai, tik prieš penkerius metus, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

59.9 Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis turi nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. turi galiojančią Šengeno vizą. Asmuo niekada nėra dirbęs Lietuvoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Šiuo atveju yra svarbi ir kontekstinė informacija apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Mano, kad šioje byloje yra aktuali LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, kurioje teismas pasisakė, kad vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Nagrinėjamu atveju yra nepaneigti pareiškėjo ryšiai su Rusija, dėl kurių kyla grėsmė valstybės saugumui. Be to, Konstitucinis Teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad minėtas sprendimas nėra aktualus, mano, kad jis kaip tik pagrindžia, jog asmuo dėl jo ryšių gali būti pažeidžiamas, kas ypač aktualu šiuo metu, kada stebima padidinta grėsmė iš Rusijos.

59.10 Atsakovas pasisakydamas dėl pareiškėjo individualios situacijos vertinimo pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o nesuteikimas leidimo laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą.

59.11 Pareiškėjui nustatomas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis bei įvedimo į SIS trejų metų terminas, Migracijos departamento vertinimu, yra proporcingas.

59.12 Pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, o nesutikimas su jomis savaime nėra pagrindas naikinti sprendimus.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

61. VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

61.1 Pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui kyla iš jo eitų statutinių pareigų Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje bei itin dėmesingai įvertinus aplinkybes, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

61.2 VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo buvusio ryšio su federaline muitinės (statutine) tarnyba vertina kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui.

61.3 Konstitucinis Teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 atsižvelgdamas į pareiškėjo poziciją, kad vieną kartą nustačius asmens praeityje turėtus didinančius riziką ar keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui ryšius, jis „visam laikui laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų neatsižvelgiant į jokias faktines aplinkybes ir nenumatant jokių šios nuostatos netaikymo sąlygų“ iš esmės nagrinėjo grėsmę valstybės saugumui keliančių ryšių vertinimą laike ir konstatavo, kad tokie ryšiai laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi, t. y. grėsmė nacionaliniam saugumui visada bus laikoma išliekanti, jeigu asmuo turi ar praeityje turėjo riziką ar grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių. Pareiškėjo ryšiai su tam tikrais asmenimis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Taigi, Konstitucinio Teismo nagrinėtos bylos kontekste verslo santykiai ar kitos faktinės aplinkybės nebuvo kritiškai reikšmingos, o šioje byloje suformuota konstitucinė doktrina dėl grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių vertinimo laiko perspektyvoje (ryšiai su tam tikrais asmenimis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams, nepriklausomai nuo to, kada tie ryšiai atsirado) negali būti vertinama kaip nereikšminga sprendžiant su nacionalinio saugumo užtikrinimu susijusius ginčus.

59.13 Teismas, priimdamas sprendimą tinkamai įvertino byloje pateiktus ir aptartus įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įvertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą ir priėmė pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo įvertintas faktines aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

62. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 23S19982, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 23S22152, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus (toliau – ir ginčijami sprendimai) teisėtumo ir pagrįstumo.

63. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl skunde nurodytų argumentų, akcentuoja, jog tiek Migracijos departamento atsisakymas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir jį faktiškai patvirtinęs teismo sprendimas, yra nepagrįsti, pernelyg tendencingi, paremti vien tik nepalankiu pareiškėjui bylos faktų vertinimu.

65. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Dėl to ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

66. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas.

67. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, tačiau Migracijos departamentas sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

68. Pareiškėjas neginčijo, kad jo Migracijos departamentui pateikta informacija nebuvo išsami, ir darbas Rusijos muitinėje nebuvo nurodytas. Pažymėtina, kad pareiškėjo buvo prašoma pateikti informaciją apie visas savo darbovietes, tačiau jis, pildydamas dokumentus, nenurodė, kad dvidešimt metų (nuo 1999 iki 2019 m.) dirbo Rusijos muitinėje, todėl darytina išvada, kad sprendime buvo pagrįstai konstatuotas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas.

69. Įstatymo 4 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

70. Ginčijamą sprendimą atsakovas priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento 2022 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 18-10821 nurodyta, kad pareiškėjas 2019 m. dirbo Rusijos Federalinėje muitinės tarnyboje, todėl VSD vertinimu, jis privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, lojaliems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi taip būtų sukuriama palanki terpė režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD sprendė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

71. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

72. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023).

73. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023 ir kt.).

74. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateiktus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, priėjo prie išvados, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų.

75. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad jis yra pagrįstas įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos invazijos į Ukrainą.

76. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad Migracijos departamentas neatliko tyrimo, o vadovavosi tik VSD išvada, teisėjų kolegija pažymi, jog iš sprendimo kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti leidimą laikinai gyventi, turinio matyti, kad, nors esminis sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertinta, kad pareiškėjas turi nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. galiojančią Šengeno vizą; jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje; nenustatyta, kad turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra), taip pat įvertinta ta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – nenurodė, kad anksčiau yra dirbęs Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, t. y. šių duomenų nenurodė nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei užpildytame klausimyne, todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

77. Vertindama sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei minėto reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

78. Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teikdamas prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

79. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo duomenys į C. SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais pagrindais, sprendime taikytas aptartas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečio teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina.

80. Pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas ir pagrįstai į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (trejus metus).

81. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

82. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

83. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus jo apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.