Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-269-606/2021

Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17725-2020-9

2021 m. gruodžio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šios bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu – prie griežčiausios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, ir paskirta subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais, 6 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš N. K. nukentėjusiajam D. K. priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o šių lėšų tvarkytoju paskirtas jo tėvas A. K., nukentėjusiajam A. K. – 1 000 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, nukentėjusiajai A. Š. – 700 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. N. K. nuteista už tai, kad 2020 m. gegužės 3 d. vakare, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, bute (duomenys neskelbtini), tyčia, ne mažiau kaip du kartus diržu sudavė savo mažamečiui sūnui D. K. į šoną, sėdmenis, rankas, padarydama nukentėjusiajam poodines kairės šlaunies ir abiejų sėdmenų kraujosruvas, taip nežymiai sutrikdydama mažamečio D. K. sveikatą.

2. N. K. nuteista ir už tai, kad 2020 m. birželio 7 d., apie 21 val., daugiabučio namo kieme, (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė savo anytai A. Š. į dešinę veido pusę, taip sukeldama jai fizinį skausmą bei du kartus kumščiu sudavė jai į rankas, vieną kartą spyrė į koją, padarydama nedideles daugines atskiras ir susiliejančias grupines poodines kraujosruvas dešinio žasto šoniniame-išoriniame paviršiuje, kairio žasto vidiniame ir šoniniame-išoriniame paviršiuje bei kairės šlaunies apatinės dalies šoniniame paviršiuje, taip nežymiai sutrikdė A. Š. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp N. K. ir A. Š. nebuvo susiklostę tikri šeimos narių santykiai, kokius apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė šeimos doktrina, BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatos ir jų taikymo praktika, todėl N. K. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat manoma, kad nuteistoji N. K. galėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo dėl mažareikšmiškumo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nematytų pagrindo N. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tada prašo skirti jai švelnesnę bausmę, taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių tenkinimo.

Dėl nusikaltimo kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

13. Sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką sprendžiant dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kitaip nei BPK 167 straipsnio 3 dalies atveju, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme įtvirtintos sąvokos netaikomos, nes jos neatitinka BK 248 straipsnyje nurodytų artimojo giminaičio bei šeimos nario sąvokų, kuriomis remiamasi bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-942/2017).

14. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, netgi vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, o nagrinėjamu atveju nuteistoji N. K. ir jos anyta nukentėjusioji A. Š. apskritai kartu negyveno, jos gyveno atskiruose butuose ir jokio bendro ūkio nevedė, jų santykiai nebuvo artimi, bet priešingai – konfliktiški. Todėl pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, skundžiamame nuosprendyje neteisingai nustatė, kad N. K. nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos narei. Esant šioms aplinkybėms, N. K. nusikalstama veika dėl A. Š. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo perkvalifikuotina iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

15. Apeliaciniame skunde manoma, kad nuteistoji N. K. galėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo prieš mažametį D. K. dėl mažareikšmiškumo.

16. Pagal teismų praktiką, vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai, tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pažymėtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

17. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

18. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam D. K. sudavus ne mažiau kaip du kartus diržu į šoną, sėdmenis, rankas, jam buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

22. Pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017).

23. Iš aptartų mažamečio nukentėjusiojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad nuteistosios N. K. veiksmuose jokio spontaniškumo nebuvo, jos veiksmai buvo apgalvoti ir tikslingai nukreipti į vaiką, o suduotas ne vienas, bet ne mažiau kaip du smūgiai diržu. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį diržu, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji N. K. jau lauke grasino sūnui, kad gaus velnių dėl to, jog pasakė močiutei apie jos draugą. Grįžus namo, N. K., prieš pradėdama mušti sūnų, įjungė muziką, kad nesigirdėtų vaiko šaukimo, o kaimynai galvotų, kad vyksta balius. Ji vaiką nurengė iki trumpikių, mušė gulintį ant pilvo ir klausė apie dėdę. Ir tik tada nebemušė, kai vaikas pasakė, jog dėdės nėra. Netikėti nukentėjusiojo D. K. parodymais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. sausio 19 d. – vasario 08 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-11/2021 užfiksuota, jog D. K. nusikalstamos veikos padarymo jam metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, jam nenustatytas protinis atsilikimas. Vaiko apklausų metu rodomos emocijos atitinka išsakomų teiginių turinį ir neprieštarauja įvykio metu patirtoms emocijoms. D. K., atsižvelgiant į psichikos būklę, amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo suvokti jam atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti jų reikšmės ir negalėjo jiems pasipriešinti. Nenustatyta požymių, jog D. K. būtų darytas ar daromas poveikis dėl parodymų davimo, tai yra, kad kiti asmenys būtų vertę mokę, skatinę D. K. pasakoti netiesą, ar kad jis būtų turėjęs abejotinų motyvų duoti parodymus. D. K. nenustatytas padidintas fantazavimas, padidintas įtaigumas ar kiti individualūs psichologiniai ypatumai, kurie iš esmės būtų galėję jam trukdyti teisingai suprasti konkrečias faktines bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti parodymus. Pažymėtina, kad netgi praėjus daugiau kaip aštuoniems mėnesiams, vaikas išsakė skriaudos jausmą dėl mamos elgesio ir atsiradusį nesaugumo, kad gali būti mušamas net ir tėčio, jei pasakys ką nors nepageidaujamo, jausmą (t. 2, b. l. 58–71). Ir tai parodo, kad vaikas jautė ne tik fizinį skausmą mušimo metu, pažymėtina, jautė fizinį skausmą sumušimo vietose ir po kelių dienų, kai buvo apžiūrimas gydytojo, tačiau šio įvykio psichologinės pasekmės vaikui nebuvo trumpalaikės. Atkreiptinas dėmesys, kad D. K. apklausos metu parodė, kad su mama nebendrauja ir su ja nenori kalbėti net telefonu, yra labai supykęs ant jos, nenori jai atleisti. Iš (duomenys neskelbtini) pedagoginės psichologinės tarnybos pažymos nustatyta, kad D. K. buvo teikiamos psichologo konsultacijos, pažymos surašymo metu nurodyta, kad paskutinė konsultacija buvo teikta 2021 m. kovo 2 d., tačiau kartu nurodyta, jog konsultacijas tikslinga tęsti ir toliau (t. 3, b. l. 70). Tai, kad nuteistoji N. K. daugiau kaip po metų – 2021 m. gegužės 21 d. – kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichologijos centrą psichologinės pagalbos dėl santykių su sūnumi, susitikimų metu sūnus su ja bendrauja noriai, klausosi mamos patarimų ir yra stebima pozityvi santykių tarp mamos ir sūnaus gerėjimo tendencija (t. 3, b. l. 105, 162, t. 4, b. l. 49), šiuo atveju savaime nemažina pačios nusikalstamos veikos pavojingumo ir dar nesudaro pagrindo daryti išvados, jog tarp vaiko ir mamos santykiai pasidarė labai artimi ir glaudūs, kad vaikas, po to, ką patyrė iš mamos, įgijo pasitikėjimą ja ir panašiai.

24. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo išvadai, kad nuteistosios N. K. veiksmais sukeltų padarinių (nežymaus sveikatos sutrikdymo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Ir šiuo atveju N. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) nėra jokio pagrindo.

25. Apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus nuteistosios N. K. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, atitinkamai ir bausmė skirtina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

26. Be to, apeliaciniu skundu prašoma, N. K. neatleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), nuteistajai N. K. ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį skirti švelnesnę bausmę.

27. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

28. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatomis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir nusikalstama veika padarytos žalos dydį), taip pat į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).

29. Pažymėtina, kad BK 55 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

30. Pažymėtina, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama – viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad N. K. anksčiau neteista, tačiau padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, nukreiptas į žmogaus sveikatą, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, dirba, jos atsakomybę sunkinančių (BK 60 straipsnis) aplinkybių nenustatyta, nustatyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui), kritiškai vertina savo elgesį ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymėtina, kad, nors nuteistoji ir dirba, tačiau padarytos neturtinės žalos neatlygino net iš dalies, nors dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui kaltę pripažino, tačiau, kaip bylos duomenimis nustatyta, ši veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, tikslingai nukreipta į mažametį vaiką, diržu suduoti ne mažiau kaip du smūgiai. Šiuo atveju nuteistoji N. K. nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją A. Š. padarė praėjus vos mėnesiui po to, kai nežymiai sutrikdė savo mažamečio sūnaus sveikatą, kaltės dėl nukentėjusiosios A. Š. sužalojimo nepripažino, ir tai parodo nuteistosios didesnį pavojingumą visuomenei ir charakterizuoja nuteistąją kaip asmenį, linkusį smurtauti.

32. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti N. K. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ją nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajai N. K. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskyrė tinkamą bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, bei teisingai nustatė jos dydį, kuris yra žymiai mažesnis už BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės dydžio vidurkį, todėl jos dydį mažinti dar labiau nėra pagrindo (BK 61 straipsnis). Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirtina laisvės atėmimo bausmė, nustatant minimalų šios bausmės rūšies dydį.

33. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintinos visiško sudėjimo būdu – prie griežčiausios pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismo paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirtiną trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad šiuo atveju taikomas visiškas bausmių sudėjimo būdas, kadangi bausmes bendrinant dalinio sudėjimo būdu, pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis (BK 63 straipsnio 4 dalis), o šiuo atveju pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistajai N. K. skiriamas tik minimalus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydis (3 mėnesiai), todėl taikyti dalinį bausmių sudėjimo būdą nėra teisinio pagrindo. Kartu akcentuotina, kad, nors bausmė subendrintina visiško sudėjimo būdu, tačiau subendrintina galutinė bausmė nepadidėja ir nuteistosios padėties neblogina.

34. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir subendrintos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistajai N. K. atidedant minimaliam terminui – vieneriems metams, o, siekiant pakeisti nuteistosios gyvenimo būdą ir elgesį, sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6 punktais, 6 dalimi, jai pagrįstai paskirti įpareigojimai – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, devynis mėnesius dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programose.

Dėl neturtinės žalos

35. Pagal civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu yra padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nereikia. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

36. Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau tai nereiškia, jog apskritai neturi būti atsižvelgiama į kaltininko turtinę padėtį. Nustatant neturtinės žalos dydį, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Nustatant neturtinės žalos dydį, taip pat turi būti atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 Eur iki 1 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-316/2008, 2K-382/2009, 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, žalos dydis nustatomas individualiai, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

37. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, daro išvadą, jog nukentėjusiesiems nustatyti neturtinės žalos dydžiai – D. K. – 1 500 Eur ir A. Š. – 700 Eur, yra per dideli.

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad dėl nuteistosios N. K. veiksmų mažametis nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto smurto mažametis nukentėjusysis vienareikšmiškai patyrė sukrėtimą, stresą bei dvasinius išgyvenimus, jis buvo pažemintas, negalėjo apsiginti nuo mamos vartojamo smurto, todėl akivaizdu, kad mušamas mažametis jautėsi beviltiškai ir nesaugus. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. K. buvo teikiamos psichologo konsultacijos, konsultacijas rekomenduojama tęsti ir toliau (t. 3, b. l. 70), taip pat nukentėjusysis lankosi ir VšĮ (duomenys neskelbtini) psichologijos centre dėl santykių gerinimo su mama (t. 3, b. l. 105, 162). Tačiau bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl smurtinių nuteistosios veiksmų nukentėjusiajam D. K. sveikata sutrikdyta negrįžtamai ar, kad būtų padaryta ilgalaikė įtaka jo gyvenimo kokybei, nes vaikas pamažu su motina jau bendrauja, jų santykiai gerėja, jam kokia nors psichinė liga dėl patirto smurto nenustatyta. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistosios veiksmai, kuriais buvo sužalotas mažametis, buvo įžūlūs, nes vaikui buvo suduoti smūgiai diržu, jis buvo mušamas artimo žmogaus, t. y. mamos, kuri tuo metu buvo atsakinga už sūnų. Kartu pažymėtina, kad nuteistoji N. K. yra jauno amžiaus, dirbanti, turi turto.

39. Ir šiuo atveju, atsižvelgus į visų duomenų visumą, į tai, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika negali tapti pasipelnymo šaltiniu, kad nuteistoji, nors ir dirba, tačiau jos gaunamos pajamos yra minimalios, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos vertinimu, nustatytas 500 Eur neturtinės žalos dydis atitiks protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, ir bus pakankamas kompensuoti mažamečio nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nepažeis ir nukentėjusiojo bei nuteistosios interesų pusiausvyros. Todėl skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistosios N. K. nukentėjusiajam D. K. priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 500 Eur.

40. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad dėl nuteistosios N. K. veiksmų nukentėjusioji A. Š. patyrė fizinį skausmą, jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto smurto ji vienareikšmiškai patyrė sukrėtimą, stresą bei dvasinius išgyvenimus. Nukentėjusioji buvo sužalota viešoje vietoje – daugiabučio namo, kuriame gyvena, kieme, todėl patyrė pažeminimą, po užpuolimo sukelto streso kelias dienas skaudėjo galvą, dėl patirto smurto išgyveno nerimą ir neteisybės jausmą, buvo sužalotas veidas, sužalojimo žymės buvo akivaizdžiai matomos. Tačiau pasekmės nėra susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, nukentėjusiajai A. Š. nebuvo atliekamos operacijos ir nėra nerimo dėl intervencijų (operacijų ar kita) ateityje, nėra duomenų, kad nukentėjusiosios sveikatai būtų padaryti ilgalaikiai ir negrįžtami pakitimai.

41. Ir šiuo atveju, atsižvelgus į visų duomenų visumą, į tai, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika negali tapti pasipelnymo šaltiniu, kad nuteistoji, nors ir dirba, tačiau jos gaunamos pajamos yra minimalios, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos vertinimu, nustatytas 200 Eur neturtinės žalos dydis atitiks protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, ir bus pakankamas kompensuoti nukentėjusiosios A. Š. patirtus išgyvenimus, nepažeis nukentėjusiosios bei nuteistosios interesų pusiausvyros. Todėl skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistosios N. K. nukentėjusiajai A. Š. priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 200 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Nukentėjusiųjų A. Š. ir D. K. atstovas advokatas R. Skėrys kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė sąskaitas už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymus, kad už surašytą atsiliepimą A. Š. sumokėjo advokatui 300 Eur, o D. K. atstovas pagal įstatymą A. K. – 350 Eur (t. 4, b. l. 44, 45, 46, 47), prašė šias išlaidas priteisti.

43. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimas, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.). Kasacinėje teismo praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-313-489/2019, 2K-144-222/2020 ir kt.).

44. Įvertinus tai, kad apeliacinį procesą nagrinėjamu atveju inicijavo nuteistoji, dėl to nukentėjusiųjų A. Š. ir D. K. atstovas advokatas R. Skėrys turėjo organizuoti nukentėjusiųjų, juolab, mažamečio nukentėjusiojo D. K. teisių gynimą dėl nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Tačiau šiuo atveju advokatas R. Skėrys atstovavo nukentėjusiuosius ir pirmosios instancijos teisme, todėl bylos duomenys advokatui buvo žinomi, šiuo atveju kaltė neginčijama, taip pat atsižvelgus į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies) bei prašomų priteisti patirtų išlaidų dydį advokato paslaugoms apmokėti, nuteistosios turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkintinas iš dalies – nukentėjusiajai A. Š. priteistina 200 Eur bei nukentėjusiojo D. K. atstovui pagal įstatymą A. K. – 250 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu, kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti.

N. K. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirti trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu – prie griežčiausios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, ir N. K. paskirta subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį subendrinti visiško sudėjimo būdu – prie griežčiausios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirtą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Iš N. K. priteistą nukentėjusiajam D. K. 1 500 Eur neturtinės žalos dydį sumažinti iki 500 Eur.

Iš N. K. priteistą nukentėjusiajai A. Š. 700 Eur neturtinės žalos dydį sumažinti iki 200 Eur.

Iš N. K. priteisti nukentėjusiojo D. K. atstovui pagal įstatymą A. K. 250 Eur ir nukentėjusiajai A. Š. 200 Eur patirtoms išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.