- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- e2S-2900-640/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03686-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė–Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties, trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Sauda“ ieškiniu prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisti 10 715,46 Eur skolą už pasaugą, 40 Eur pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidų kompensaciją, 279,48 Eur mokėjimo palūkanas iki ieškinio pateikimo teismui dienos ir 8,00 proc. dydžio palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, įskaitant užmokestį už advokato suteitas paslaugas.
2. Nurodė, kad kilo ginčas dėl atsiskaitymo už priverstinai sulaikytos ir saugojimo metu konfiskuotos transporto priemonės suteiktas pasaugos paslaugas. Paaiškino, kad ieškinys pareikštas išimtinai dėl konfiskuotos transporto priemonės pasaugos atlyginimo priteisimo nuo nuosavybės teisės Lietuvos Respublikai atsiradimo momento. Pažymėjo, jog 2010 m. spalio 12 d. pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sulaikytą transporto priemonę Peugeot 309, (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę Minsko pl. 21, Vilnius, ir ją saugojo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5273-468/2010 minėtas automobilis buvo konfiskuotas. Valstybė nuosavybės teisę į automobilį įgijo, kai 2010 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjo teismo nutarimas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. raštas Nr. A2.6.-5273-468/2010). Ieškovė jį saugojo iki tol, kol Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos jį atsiėmė 2017 m. rugsėjo 6 d. pagal VAVP komisariato 2017 m. rugsėjo 5 d. leidimą atsiimti konfiskuotą transporto priemonę. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl šios priežasties Lietuvos Respublikai SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti automobilio saugojimo išlaidas už 2010 m. gruodžio 3 d. – 2017 m. rugsėjo 6 d. (2 469 d.) laikotarpį. Nei valstybė, nei VAVP komisariatas, nutraukęs sutartį, automobilio neatsiėmė. Už susiklosčiusią situaciją atsakinga valstybė, nes nesirūpino konfiskuotu turtu ir VAVP komisariatas, nes pažeidė 2015 m. atnaujintą priverstinio saugojimo sutartį. Jeigu VAVP komisariatas pranešimą dėl sutarties nutraukimo būtų pateikęs prieš 3 mėnesius iki 2014 m. pabaigos, tai priverstinio saugojimo sutartis 2015 metams nebūtų buvusi atnaujinta ir jos nebūtų reikėję neteisėtai nutraukinėti. Naują pasaugos sutartį VAVP komisariatas su trečiuoju asmeniu sudarė tik 2015 m. lapkričio 4 d., tačiau ir tada valstybė automobilio neatsiėmė. Priverstinio saugojimo sutartis pagal jos 9 punktą buvo automatiškai kasmet pratęsiama, tačiau nuo 2014 m. gruodžio 31 d. VAVP komisariato iniciatyva buvo vienašališkai nutraukta. Priverstinio saugojimo sutarties sudarymo metu 2001 m. buvo nustatytas 15 Lt su PVM (4,34 Eur su PVM) įkainis už kiekvieną vienos saugomos transporto priemonės saugojimo dieną, kurį ieškovė taikė ir aptarto automobilio pasaugai.
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė ieškinį atmesti.
4. Nurodė, kad ieškinyje neteisingai traktuojamos SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatos. Nuostatos taikomos apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama. Atsakovės nuomone, ieškovė neturėjo pareigos saugoti sulaikytą transporto priemonė, nes sutartis buvo nutraukta, šalių nesiejo jokie santykiai. Kitą vertus ieškovė neinformavo atsakovės apie saugomą konfiskuotą automobilį. Šiuo atveju sutartinės nuostatos nėra ir negalėjo būti taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos, nes sutartis nereglamentavo atsiskaitymo tvarkos konfiskavus transporto priemones. Atsakovė nesutiko su automobilio pasauga ir pritaikytu už tai tarifu (įskaitant PVM), nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažino 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną. Atsakovas teigė, kadangi teismų praktikoje jau yra nustatytas atlyginimas už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą tarp tų pačių šalių ir tos pačios sutarties galiojimo pagrindu, tai šio tarifo turi būti laikomasi. Taigi atsakovė sutinka apmokėti už pasaugą tik taikant 1. 45 Eur tarifą ir nesutina jog šiam ginčui galima taikyti MAPKSVPĮ ir jo pagrindu priteisti iš atsakovės 279,48 Eur mokėjimo palūkanų ir 40 Eur pavėluoto mokėjimo iš ieškojimo išlaidų kompensaciją, kadangi sutartis nebuvo komercinė valstybei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi iš esmės atnaujino civilinės bylos Nr. e2-13851-595/2018 nagrinėjimą ir tuo pačiu sustabdė šią bylą, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės kasacine tvarka civilinę bylą Nr. eCIK-1067/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-18363-2017-0).
6. Nustatė, kad byloje būtina iš naujo ištirti ieškovės suteiktos paslaugos kainos nustatymo pagrindus. Pažymėjo, kad formuojamoje teismų praktikoje dar nėra aptartas klausimas dėl taikytino tarifo už automobilių saugojimą pagrįstumas ir/ar protingumas, tačiau dėl tarifo už konfiskuotų automobilių saugojimą nustatymo būdo ir kriterijų sprendė Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1026-580/2018 (proceso Nr. 2-68-3-18363-2017-0). Minėtoje byloje buvo pateiktas kasacinis skundas, kuris 2018 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (3P-1458/2018) priimtas nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, minėtos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi ne visiškai sutampa, byloje suformuota praktika bus aktuali aktuali dėl to, jog nurodytoje byloje teismas būtent ir sprendė klausimą dėl tarifo už konfiskuotų automobilių saugojimą nustatymo būdo ir kriterijų. Įvertinęs pateikto kasacinio skundo turinį, teismas darė išvadą, kad būsimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 2-68-3-18363-2017-0 sukurs precedentą nagrinėjamoje byloje, todėl siekiant išvengti nevienodos teismų praktikos tuo pačiu klausimu, tikslinga bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas nurodytoje byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
7. Apeliantė UAB „Sauda“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria sustabdytas civilinės bylos Nr. e2-13851-1012/2018 nagrinėjimas.
8. Nurodė, kad labiau tikėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl VAT 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, pasisakys dėl nukrypimo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos ir nespręs dėl konkretaus įkainio už pasaugą. Priverstinio saugojimo sutartis jau buvo analizuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016. Be kita ko, buvo nurodyta, kad priverstinio saugojimo sutarties nuostatos turi būti vertinamos kartu su viešojoje teisėje įtvirtintomis transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigomis. Sutartimi šalys aiškiai nurodė, kad už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą apmokės transporto priemonių savininkai (Priverstinio saugojimo sutarties 4.4 ir 4.5 punktai). Ši taisyklė nekonkuruoja su SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies norma. Byloje viešojo intereso nėra, nes vertinamas paslaugos, kuri valstybei buvo teikiama dėl jos pačios aplaidumo neatsiėmus konfiskuoto automobilio, atlygintinumo klausimas, todėl teismui nebuvo pagrindo rinkti įrodymus savo iniciatyva. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį pagrindė UAB „Tomadas“ kasacinio skundo turiniu, kuris ieškovei nėra žinomas ir teismų informacinėje sistemoje nėra prieinamas.
9. Tai reiškia, kad yra suvaržyta ieškovės teisė pareikšti pagrįstą atskirąjį skundą, o skundžiama nutartis pripažintina netinkamai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas jau iš esmės išnagrinėjo bylą, t. y. įgyvendino joje įrodinėjimo procesą, išėjo į pasitarimų kambarį, atlikti įrodymų vertinimą ir priimti bei paskelbti sprendimą. Darytina išvada, kad sustabdymas vilkina bylos nagrinėjimą, nes sprendimas byloje galėjo būti priimtas 2018 m. spalio 1 d. Atsakovės ieškovei siūlomas 1,45 Eur įkainis, atsakovės teigimu, yra tinkamas, nes, atsakovės nuomone, jis yra protingas ir pagrįstas. Teismas skundžiama nutartimi pasisakė, kad vienintelis atsakovo raštu išdėstytas argumentas dėl įkainio nustatymo, atsižvelgiant į 1,45 Eur įkainį, tariamai nustatytą civilinėse bylose Nr. e3K-3-140-219/2016 ir Nr. 3K-3-362-701/2017, yra klaidingas. Spręsti dėl to, ką teismas Skundžiamoje nutartyje vadina „tarifų už konfiskuotų automobilių saugojimą nustatymo būdais ir kriterijais“, nereikia, nes tokių būdų ir kriterijų atsakovas neįrodinėjo.
10. Tai, kad kasacinio teismo praktika teismui neaiški ar tai, kad, tikėtina, bus priimtas dar vienas kasacinio teismo sprendimas dėl sutarties dėl priverstinės transporto priemonių pasaugos, kuriame, tikėtina, bus pasisakyta dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių viešųjų pirkimų pasaugos santykių 2016-2018 m., nelemia nei privalomojo (CPK 163 straipsnis), nei fakultatyvaus (CPK 164 straipsnis) bylos sustabdymo institutų taikymo, nes nekliudo išnagrinėti bylą dėl iš konkurso (CK 6.947 straipsnis) atsiradusių 2010-2015 metų pasaugos santykių ir santykių dėl pasaugos sutarties pažeidimo iki automobilio atsiėmimo 2017 m. rugsėjo 6 d. Teisės aktų ar teismų praktikos trūkumas negali būti pripažintas objektyvia aplinkybe, kliudančia išnagrinėti bylą.
11. Koks įkainio dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Atsakovas įkainio neįrodinėjo (šio skundo 11.3.1, 11.3.2 punktai) Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo motyvą atnaujinti bylos nagrinėjimą „siekiant iš naujo ištirti ieškovo suteiktos paslaugos kainos nustatymo pagrindus“ aiškinamės kaip teismo siekį išsiaiškinti byloje taikytiną normą, pagal tai, kokią normą parinks kasacinis teismas byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties. Galimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties panaikinimo dėl procesinių priežasčių šioje byloje nėra reikšmingas, nes 2001 m. gegužės 4 d. priverstinio saugojimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto savivaldybės organizuoto konkurso pagrindu, susiklostė visikai kitokiais teisės aktais grindžiami santykiai. Be to, priverstinio saugojimo sutartis kasmet iki 2014 m. šalių susitarimu buvo atnaujinama. Sutartis dėl automobilio saugojimo yra pasibaigusi 2015 m. sausio 1 d. dėl neteisėto nutraukimo. Taigi, byloje spręstina ir dėl sutarties vykdymo laikotarpiais iki 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties Nr. 10-ST2-286 sudarymo, ir dėl CK normų tyčinio nevykdymo (pasaugos dalyko neatsiėmimo) po 2015 m. sausio 1 d. pasekmių. Byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties nė viena iš nurodytų aplinkybių nepanaši, nesutampa nei taikytini atitinkamų laikotarpių teisės aktai, nei teismų praktika. Taip pat, priešingai nei minėtoje nutartyje, ieškovė įrodinėjo, kad pasaugos atlyginimas neturi priklausyti nuo saugomo turto vertės, nes automobilis buvo saugomas kaip nepakeičiamasis individualiais požymiais apibūdintas daiktas. Nurodytų normų taikymo atsakovė neginčijo. Atsakovė, nevertingo turto neturėjo saugoti. Jį reikėjo nedelsiant VMI prie FM sprendimu realizuoti ar utilizuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kurios gali būti svarstomos kasacinėje instancijoje dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, nėra stabdomos bylos nagrinėjimo dalykas arba jų tiesiog stabdomoje byloje nėra, todėl klausimo dėl tarifo už konfiskuotų automobilių saugojimą nustatymo būdo ir kriterijų aiškinimasis negalės būti precedentu šioje stabdomoje byloje, kurios aplinkybės yra iš esmės skirtingos. Stabdomoje byloje svarbu tai, kad priverstinio saugojimo sutarties privalu laikytis, kol nepriimtas ir neįsiteisėjo sprendimas pripažinti ją negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015).
Atsiliepimas
12. Atsiliepime atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą.
13. Nurodė, kad šioje ir ieškovės minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14994-854/2018 ginčo dalykas yra skolos už konfiskuotos transporto priemonės pasaugą priteisimas iš valstybės, kuriai atstovauja atsakovė. Minėtose bylose ginčijamasi dėl saugojimo įkainio dydžio ir jo nustatymo kriterijų. Kaip yra konstatuojama nutartyje, teismas padarė išvadą, jog būtina atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, siekiant iš naujo ištirti ieškovės suteiktos paslaugos kainos nustatymo pagrindus ir pateiktus argumentus. Vadinasi, teismas įvertino ne tik bylos medžiagą, bet ir tai, kokius argumentus pateikė šalys byloje ir ką išdėstė bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Byloje nėra ginčo dėl prievolės atsiskaityti su ieškove, nes atsakovė minėtą prievolę yra įvykdžiusi. Tačiau bylos ir ginčo esmė yra dėl saugojimo paslaugos kainos nustatymo pagrįstumo. Būtent šią aplinkybę konstatavo teismas teigdamas, kad Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka nagrinėta civilinė byla Nr. 2A-1026-580/2018 yra aktuali dėl to, jog šioje byloje teismas sprendė klausimą dėl tarifo už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą nustatymo būdo ir kriterijų. Teismas šiuo atveju įvertino netik bylos medžiagą ir šalių pateiktus argumentus, bet ir išanalizavo su šios bylos dalyku susijusių kitų instancijų teismų procesinius sprendimus. Įvertinęs faktą, kad civilinėje byloje Nr. 2A-1026-580/2018 yra pateiktas kasacinis skundas ir jo turinį, teismas, priimdamas nutartį dėl bylos sustabdymo, laikėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 8 straipsnyje nustatyto kooperacijos principo, t. y. ėmėsi priemonės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Ieškovė nėra teismo instancija, todėl jos argumentai, kad ji neturi prieigos prie teismų informacinės sistemos, nesudaro pagrindo laikyti teismo nutartį netinkamai motyvuota. Priešingai, teismas, taikydamas kooperacijos principą ir įgyvendindamas teisingumo principą, nutartimi siekia taikyti vienodą teismų praktiką. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nutartyje aiškiai bei nedviprasmiškai konstatuoja, kad nutartimi siekia išvengti nevienodos teismų praktikos tuo pačiu klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 2A-1026-580/2018 sukurs precedentą, kuris bus taikomas ateityje nagrinėjant tokias ar panašias bylas, kuriose ginčo dalyku bus konfiskuotų transporto priemonių saugojimo įkainių pripažinimas ir taikymas. Ieškovė atskirajame skundė pateikė savo nuomonę dėl būsimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kurioje prognozuoja kokį išaiškinimą galės pateikti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir tikisi, kad įrodė, jog šis sprendime neturėtų pasisakyti dėl stabdomai bylai aktualių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Atsakovė teigia, kad į daromas prielaidas ir prognozes atsižvelgti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 162³ straipsniu, byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nurodytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti būtina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymo pagrindus, taikymą, yra konstatavęs, kad, nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą. Byla sustabdoma iki tol, kol išnyksta sustabdymo pagrindą sudariusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2051/2013).
17. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą nutartį negalėjo remtis jai Liteko neprieinamos ir nežinomo turinio bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės argumentu. Pažymėtina, kad pagal CPK 6 straipsnį, teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai. Pagal CPK 179 straipsnio dalį „teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų“. Taigi, teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju spręsdamas dėl bylos sustabdymo, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. eCIK-1067/2018 (teisminio procesinis Nr. 2-68-3-18363-2017-0), rėmėsi būtent šios bylos medžiaga.
18. Apeliantės nuomone nutartis sustabdyti bylos nagrinėjimą yra neteisėta, nes skiriasi civilinėse bylose Nr. e2-13851-595/2018 ir Nr. eCIK-1067/2018 nagrinėjami klausimai bei bylų aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad minėtos bylos yra pradėtos nagrinėti dėl skirtingų juridinių asmenų sutarčių su Lietuvos Respublika, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje byloje yra sprendžiama dėl įkainių dydžio už automobilio saugojimą, kai atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pavėluoja atsiimti iš ieškovių, jų saugomą transporto priemonę. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1026-580/2018 (proceso Nr. 2-68-3-18363-2017-0 ) sprendė būtent dėl tarifo už konfiskuotų automobilių saugojimą nustatymo būdo. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog tikėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. eCIK-1067/2018 spręsdamas klausimą dėl civilinėje byloje Nr. e2A-1026-580/2018 pateikto kasacinio skundo pagrįstumo, sukurs precedentą. Siekiant išvengti nevienodos teismų praktikos tuo pačiu klausimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tikslinga bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. eCIK-1067/2018 (CPK 164 str. 4 p.).
19. Remiantis CPK 7 straipsnio 1 dalimi, teismas imasi CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.
20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad konkrečiu atveju tęsiant bylos nagrinėjimą nesulaukus precedentu galimai tapsiančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, neabejotinai būtų prailgintas civilinės bylos Nr. e2-13851-595/2018 nagrinėjimas, t.y. nesant vieningos teismų praktikos šalys skųstų pirmosios instancijos teismo nutartį, taip atitolindamos bylos išsprendimą ir didinandamos bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju, atmestini apeliantės skundo argumentai dėl proceso vilkinimo ir galimybės priimti sprendimą byloje dar 2018 m. spalio 1 d., nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d., nutarties dalimi, atnaujino civilinės bylos Nr. e2-13851-595/2018 nagrinėjimą iš esmės. Kadangi UAB „Sauda“ minėtos nutarties dalies dėl atnaujinimo neskundė, ji yra įsiteisėjusi ir tai savaime reiškia, kad byla iš esmės išnagrinėta 2018 m. spalio 1 d. negalėjo būti.
21. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo normas reglamentuojančias bylos nagrinėjimo sustabdymą, todėl priėmė teisėta ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 2 dalimi, 290-292 straipsniais, teismas
nutaria:
netenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ atskirojo skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.