Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1354-855/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-25
Bylos Nr.: e2A-1354-855/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09423-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Atsakovas: E. M., R. M.

Kategorijos

2.6.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1354-855/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09423-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1.; 2.6.1.3.6.; 3.2.4.1.; 3.2.4.2.; 3.2.4.9.1.1.; 3.2.4.9.2.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnėnų projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnėnų projektai“ ieškinį atsakovams E. M. ir R. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Kalnėnų projektai“, atstovaujama nemokumo administratorės Daivos Čioglienės, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų E. M. ir R. M. 21 250 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Ieškovė ir atsakovai 2018 m. spalio 12 d. sudarė Pastato ir dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį (toliau – Pardavimo sutartis, Sutartis), pagal kurią atsakovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise iš ieškovės įsigijo gyvenamąjį namą ir dalį žemės sklypo už 134 917,81 Eur. Pardavimo sutartyje fiksuota, kad atsakovai 21 750 Eur ieškovei sumokėjo iki sutarties pasirašymo.

1.2. Ieškovės nemokumo administratorė nustatė, kad atsakovas R. M. 2018 m. rugsėjo 17 d. sumokėjo ieškovei 500 Eur rezervavimo mokestį, 2018 m. spalio 2 d. grynaisiais 5 000 Eur, 2018 m. spalio 12 d. grynaisiais 8 250 Eur ir tą pačią dieną 8 000 Eur pervedė į ieškovės vadovo trečiojo asmens G. B. asmeninę sąskaitą.

1.3. Iš nurodytų lėšų 21 250 Eur buvo grąžinti atsakovui: 2018 m. spalio 15 d. trečiasis asmuo grąžino 8 000 Eur, o ieškovė 2018 m. spalio 25 d. pagal Kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) grąžino 13 250 Eur.

1.4. Tarp ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų buvo rasta 2018 m. spalio 31 d. Kreditinė PVM sąskaita faktūra Hilltown Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo sumai (21 250 Eur). Tačiau ši sąskaita nebuvo deklaruota Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Taip pat nebuvo pakeista notarine forma sudaryta Pirkimo sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.183 straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovai yra likę skolingi ieškovei 21 250 Eur.

Atsiliepimas

2. Atsakovai E. M. ir R. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Ieškovė nėra grąžinusi atsakovui ieškinyje nurodomos 21 250 Eur sumos. Nepasidomėję ieškovės finansine padėtimi, prašant trečiajam asmeniui, buvusiam ieškovės vadovui G. B., atsakovai sutiko dalį įgijamo turto kainos – 21 500 Eur, sumokėti grynaisiais pinigais. Atsakovai trečiajam asmeniui 2018 m. spalio 12 d. perdavė 21 500 Eur, kurie buvo išskaidyti į dvi dalis: 8 250 Eur ir 13 250 Eur. Atsakovui buvo atiduotas tik vienas 2018 m. spalio 12 d. kasos pajamų orderis Serija KPO Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytas 8 250 Eur sumai. Tuo tarpu kasos pajamų orderis, patvirtinantis, jog atsakovas ieškovei sumokėjo 13 250 Eur dydžio sumą, atsakovui paduotas nebuvo, tačiau šio fakto atsakovas iškart nepastebėjo. Kaip paaiškėjo vėliau, kitas kasos pajamų orderis, kuriuo atsakovas ieškovei sumokėjo 13 250 Eur dydžio sumą, atsakovui paduotas nebuvo ne per neapsižiūrėjimą, o tyčia, kadangi 13 250 Eur sumai ieškovės direktorius G. B. atsakovui davė pasirašyti ne kasos pajamų orderį, o kasos išlaidų orderį (duomenys neskelbtini). Siekiant nuslėpti šį apgaulingos buhalterijos vedimo faktą, su tikslu pasisavinti iš įmonės kasos atsakovo sumokėtą 13 250 Eur sumą, kasos išlaidų orderis atsakovui nebuvo atiduotas. Atsakovui taip pat nebuvo duotas 2018 m. spalio 2 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) - 5 000 Eur sumai.

2.2. Atsakovas nesuprato, kad pasirašo būtent kasos išlaidų, o ne pajamų orderį. Jis netgi neatkreipė dėmesio į kasos išlaidų orderio datą (2018 m. spalio 25 d.), orderio numerio pataisymą ir orderio išrašymo pagrindą (aktas Nr. 2018.10.25-01). Atsakovas neturi nei teisinio, nei buhalterinės apskaitos išsilavinimo, dirba taksi vairuotoju. Be to, atsakovai neturėjo abejonių dėl trečiojo asmens sąžiningumo. Jeigu atsakovai nebūtų atsiskaitę pagal Pirkimo sutartį, tuomet į sutartį nebūtų buvęs įtrauktas patvirtinimas dėl atsakovų prievolės įvykdymo.

2.3. Prieš atliekant mokėjimus grynaisiais pinigais, atsakovas 2018 m. spalio 12 d. per klaidą 8 000 Eur pervedė į trečiojo asmens, o ne ieškovės sąskaitą. Tačiau trečiasis asmuo nurodė, kad 8 000 Eur grąžins ir kad ši suma turi būti sumokėta grynaisiais. Tai ir buvo padaryta.

2.4. 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) yra netinkamas ir negaliojantis. Orderyje yra numerio braukymai (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 punktas). Pagal ieškovės kasos knygą numeriu „(duomenys neskelbtini)“ yra pažymėtas 2018 m. liepos 31 d. kasos išlaidų orderis, pagal kurį trečiasis asmuo sau išsimokėjo 9 790 Eur. Tai tik patvirtina, kad trečiasis asmuo, suklaidindamas atsakovą, 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderio pagrindu išsimokėjo sau iš ieškovės kasos 13 250 Eur.

2.5. Atsakovai apie 2018 m. spalio 31 d. ieškovės kreditinę sąskaitą nieko nežinojo ir ją gavo tik iš ieškovės nemokumo administratorės. Sąskaita nėra pasirašyta, nėra jokių įrodymų, kad šalys tarėsi dėl pinigų grąžinimo už ieškovės neatliktus darbus. Be to, nėra aišku, už kokius neatliktus darbus sąskaita išrašyta. Kita vertus, nelogiška, kad iškart po Pirkimo sutarties sudarymo būtų atlikti lėšų grąžinimai atsakovams už neatliktus darbus. Tokios sąlygos neabejotinai būtų buvusios aptartos Pirkimo sutartyje.

3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai nurodė, kad:

Atsiliepimas

3.1. Atsakovų teiginiai apie tai, kad kasos pajamų orderis, kuriuo atsakovas sumokėjo 13 250 Eur dydžio sumą, atsakovui paduotas nebuvo tyčia, kadangi buvo paduotas pasirašyti ne kasos pajamų orderis, o kasos išlaidų orderis (duomenys neskelbtini), - yra neatitinkantys faktinės situacijos bei prieštaraujantys 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderiui Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytam paties atsakovo. Ieškovė pateikė duomenis, jog tokia pinigų suma buvo grąžinta atsakovams, tuo tarpu atsakovai priešingų duomenų nepateikė.

3.2. Keltinas klausimas dėl atsakovų teiginių, neva jie sumokėjo ieškovei 22 000 Eur sumą, kai tuo tarpu patys remiasi Pardavimo sutarties nuostata, kur nurodoma, jog šalys sumokėjo 21 750 Eur sumą.

3.3. Kaip matyti iš ieškovės 2018 m. kasos knygos turinio, atsakovų grynaisiais pinigais sumokėta 13 250 Eur suma (2018 m. spalio 2 d. – 5 000 Eur ir 2018 m. spalio 12 d. 8 250 Eur) visa pastariesiems buvo grąžinta 2018 m. spalio 25 d., taip pat 8 000 Eur grąžinti 2018 m. spalio 15 d. iš buvusio bendrovės vadovo G. B. banko sąskaitos mokėjimo pavedimu.

3.4. 2018 m. spalio 25 d. Kasos išlaidų orderio numerio taisymas iš „(duomenys neskelbtini)“ į „(duomenys neskelbtini)“ neįrodo, kad orderis yra netikras. Orderio turinys nebuvo keistas ir (ar) taisytas. Orderis buvo apskaitytas ieškovės buhalterinėje apskaitoje ir yra pasirašytas atsakovo R. M..

4. Atsakovai triplike palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė ieškinį atmesti bei priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Papildomai parodė, kad:

4.1. Atsakovas, priešingai negu nurodyta dublike, neneigia ir neginčija to fakto, kad jis asmeniškai yra pasirašęs kasos išlaidų orderį (duomenys neskelbtini), tačiau kategoriškai neigia, kad minėtas orderis buvo pasirašytas būtent 2018 m. spalio 25 d., nes jis buvo pasirašytas 2018 m. spalio 12 d., taip pat neigia, kad pagal minėtą orderį atsakovui buvo grąžinta 13 250 Eur dydžio suma, nes pagal šį orderį būtent atsakovas sumokėjo ieškovei 13 250 Eur dydžio sumą prie Sutarties sudarymą.

4.2. Ieškovės dublike dėstomi argumentai, jog 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderio numerio pataisymas iš „(duomenys neskelbtini)“ į „(duomenys neskelbtini)“ neįrodo, jog pastarasis galimai yra netikras, kadangi orderio turinys keistas ir/ar taisytas nebuvo, - yra nepagrįsti ir akivaizdžiai prieštaraujantys Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 punkto nuostatoms. 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderio numerio pataišymas iš „(duomenys neskelbtini)“ į „(duomenys neskelbtini)“, kuris remiantis 2018 m. kasos knyga, akivaizdžiai patvirtina atsakovų abejones dėl minėto kasos išlaidų orderio tikrumo ir pagrįstumo, kadangi kasos orderio, kuriuo pagrindu neva atsakovams iš ieškovės kasos buvo išmokėta (grąžinta) 13 250 Eur suma, numeriu „(duomenys neskelbtini)“, kuris ranka tušinuku užbrauktas ir ranka tušinuku parašytas naujas numeris „(duomenys neskelbtini)“, yra pažymėtas 2018 m. liepos 31 d. kasos išlaidu orderis, pagal kurį tuometinis ieškovės direktorius G. B. pats sau iš ieškovės kasos sumokėjo 9 790 Eur dydžio sumą. Todėl tai neabejotinai dar kartą patvirtina, kad 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu tuometinis ieškovės direktorius G. B. pats sau iš ieškovės kasos išmokėjo 13 250 Eur dydžio sumą, ką siekė nuslėpti, pasinaudodamas atsakovo pasitikėjimu ir visišku atsakovo nenusimanymu buhalteriniuose dokumentuose.

4.3. Atsakovai kategoriškai nesutinka ir nepripažįsta 2018 m. spalio 31 d. ieškovės kreditinės PVM sąskaitos faktūros Hilltown Nr. (duomenys neskelbtini) ir turi pagrįstų abejonių dėl jos autentiškumo, kadangi minėta sąskaita faktūra nei ieškovės, nei vieno iš atsakovų nepasirašyta; neegzistuoja absoliučių ieškovės ir atsakovų susirašinėjimų ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų pranešusi atsakovams, kad neatliks darbų, numatytų 2018 m. rugsėjo 13 d. Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priede Nr. 2; neegzistuoja jokių įrodymų, kuriais šalys tartųsi dėl pinigų grąžinimo dėl minėtų darbų neatlikimo, kaip teigia ieškovė; sąskaita faktūra, kaip patvirtina pati ieškovė, nėra deklaruota Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kas eilinį kartą įrodo tuometinio ieškovės direktoriaus apgaulingos buhalterijos vedimo faktą su tikslu pasisavinti iš ieškovės pinigus; sąskaitoje faktūroje nėra išvardinti, kokie būtent darbai atsakovams nėra atlikti, už kuriuos neva grąžinamas atsakovų atliktas mokėjimas, taip pat prasilenkia su elementaria logika, atsižvelgiant į jos išrašymo datą – 2018 m. spalio 31 d., kadangi pagal Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priedą Nr. 2 dalis darbų privalėjo būti atlikta iki 2018 m. gruodžio 3 d., o kita darbų dalis – iki 2018 m. gruodžio 30 d., todėl keltinas klausimas dėl pinigų grąžinimo už darbus, kurių atlikimo terminas dar nepasibaigęs, ir kuriuos pagal esantį terminą dar galima ir būtina atlikti; taip pat nelogiška, atsakovams 2018 m. spalio 12 d. atlikus 21 500 Eur dydžio mokėjimą ieškovei pagal pagrindinę Pardavimo sutartį, iškarto po notarinės sutarties (2018 m. spalio 12 d.) 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 25 d., atlikti mokėjimų grąžinimus už darbus, kuriuos galimai buvo atsisakyta atlikti; jeigu, remiantis ieškovės dėstomais argumentais, traktuoti, kad 2018 m. spalio 31 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra išrašyta už neatliktus darbus pagal Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priedą Nr. 2, už kuriuos neva atsakovams yra grąžinta 21 250 Eur suma, tuo pagrindu turėjo būti pakeistos ir notaro patvirtintos 2018 m. spalio 12 d. pagrindinės Pardavimo sutarties sąlygos (Sutarties 10.5 punktas, CK 6.183 straipsnio 3 dalis), kuo turėjo pasirūpinti tuometinis ieškovės direktorius G. B..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atsakovams atmetė ir priteisė atsakovams iš ieškovės 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų, atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes bei į bylą pateiktus įrodymus, nurodė, jog byloje iškeltų versijų dėl lėšų grąžinimo ar negrąžinimo patikrinimas yra įrodymų vertinimo klausimas. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu ir, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika ir joje esančiais išaiškinimais nagrinėjamu aspektu, įstatymas ir teisė, o taip pat ir teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo, kad abejonių visiškai neliktų.

7. Kiek susiję su trečiojo asmens G. B. versija, kad atsakovui R. M. ginčo suma buvo grąžinta, kadangi ieškovė neatliko ginčo dalies atsakovų pagal Pirkimo sutartį įgyto gyvenamojo namo rangos darbų, todėl tokiu būdu ginčo suma faktiškai sumažinta daikto kaina, - pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal įprastą praktiką pirkimo–pardavimo sutarties kaina yra pirkėjo ir pardavėjo derybų rezultatas, pasiektas įvertinus visus reikšmingus praktinius ir teisinius niuansus, todėl nėra įprasta, kad verslininkas, ypač savo vystomos ūkinės veiklos srityje, iš anksto neįvertintų, ar turtą parduoda už tinkamą kainą, taip pat ar sugebės tinkamai vykdyti įsipareigojimus, prisiimamus prieš turto pirkėją. Aplinkybę, kad, pasirašant Pardavimo sutartį, ieškovė nebuvo užbaigusi visų darbų, pagrindžia ne tik atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai, bet ir preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties Priedas Nr. 2, pagal kurį ieškovė dalį statybos darbų, atsižvelgiant į jų pobūdį, turėjo atlikti iki 2018 m. gruodžio 3 d. arba 2018 m. gruodžio 31 d. Galutinė Pardavimo sutartyje apibrėžta gyvenamojo namo kaina buvo nustatyta, laikant, kad ieškovė užbaigs visus šalių sutartus ir suderintus gyvenamojo namo įrengimo darbus.

8. Teismas nustatė, kad aplinkybę, jog atsakovai iki Sutarties pasirašymo ieškovei buvo sumokėję nurodytą 21 750 Eur sumą, patvirtina tiek Pardavimo sutarties 2.2.1 punktas, tiek ir mokėjimo dokumentai: 2018 m. rugsėjo 17 d. 500 Eur pavedimas, 2018 m. spalio 2 d. 5 000 Eur įmoka grynaisiais, 2018 m. spalio 12 d. 8 250 Eur įmoka grynaisiais ir tos pačios dienos mokėjimo pavedimas 8 000 Eur sumai. Pastarasis mokėjimo dokumentas buvo pateiktas Pardavimo sutartį tvirtinusiam notarui kaip įrodymas, pagrindžiantis atsakovų prievolės sumokėti nurodytą perkamo turto kainos dalį įvykdymą.

9. Teismas vertino, jog trečiojo asmens G. B. veiksmai Pardavimo sutarties sudarymo dieną nereiškiant pretenzijų dėl to, kad 8 000 Eur suma yra sumokėta ne ieškovei, o jam asmeniškai, tačiau patvirtinant, jog pagal sandorį tokią sumą ieškovė gavo, suponuoja dvi alternatyvias išvadas: (i) arba ieškovė faktiškai 8 000 Eur sumą buvo gavusi ir grynaisiais, kaip tą akcentavo atsakovai, (ii) arba Pardavimo sutarties sudarymo metu tarp atsakovų ir ieškovės buvo sudarytas preliminarus susitarimas dėl kainos mažinimo. Teismas sprendė, kad byloje surinktų duomenų visetas teikia pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, jog pagrįsta yra pirmoji iš nurodytų išvadų.

10. Teismas nurodė, jog įvertinus aplinkybes, kad trečiasis asmuo jam į banko sąskaitą pervestas 8 000 Eur sumą grąžino atsakovui kitą darbo dieną po Pardavimo sutarties pasirašymo, ir jeigu trečiasis asmuo laikė, kad 8 000 Eur suma yra įmokėta kaip dalis atsakovų įgyto turto kainos, negalima racionaliai paaiškinti sprendimo šias lėšas grąžinti, juolab, kad trečiojo asmens paaiškinimai dėl to, jog jo sąskaitą atsakovui nurodė kiti ieškovės darbuotojai, leidžia pagrįstai manyti, kad trečiasis asmuo savo sąskaitą tiesiogiai naudojo ieškovės veikloje. Teismas pažymėjo, kad atsakingas įmonės vadovas analogiškoje situacijoje ginčo lėšas būtų paprasčiausiai pervedęs į įmonės sąskaitą ar įnešęs į kasą, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, o notarine forma sudarytoje sutartyje patvirtinta, kad visos lėšos, įskaitant 8 000 Eur sumą, yra sumokėtos. Šios aplinkybės, nors ir nėra tiesioginių įrodymų, leido teismui konstatuoti, kad labiau tikėtina, jog 8 000 Eur buvo grąžinti atsakovui į banko sąskaitą, nes tokią pačią sumą ieškovei atsakovai buvo sumokėję ir grynaisiais.

11. Aptartame kontekste pirmosios instancijos teismas pridūrė, kad lėšų grąžinimo veiksmas prieštarauja trečiojo asmens teiginiams, jog sprendimas dėl dalies rangos darbų neatlikimo ir atsakovų sumokėtų lėšų kompensavimo buvo priimtas praėjus kuriam laikui po Pardavimo sutarties pasirašymo ir ieškovei papildomai įvertinus savo galimybes įvykdyti prisiimtą prievolę užbaigti atsakovų įsigyto namo rangos darbus. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog prieš Pardavimo sutartį ieškovė ir atsakovai galėjo būti susitarę dėl kainos mažinimo, be kita ko, 8 000 Eur suma, neatitinka įprastos analogiškų sandorių sudarymo praktikos, kadangi tokia situacija negalėtų būti racionaliai paaiškinama ir iš pirkėjų pusės: ekonomiškai nelogiška, kad pirkėjas, jeigu yra pasiektas susitarimas mažinti perkamo daikto kainą, o kartu ir pardavėjo prievolių apimtį, pasirašytų pirkimo sutartį pagal kitokias sąlygas ir taip pablogintų savo teisinę ir faktinę padėtį, juolab, kad nuo pirkimo sutarties kainos priklauso ne tik pirkėjo įsipareigojimų pardavėjui dydis, bet ir sandorio tvirtinimo notarine forma kaštai (pvz., notaro atlyginimo dydis), skolos paskolą būstui pirkti suteikusiam bankui dydis. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai kategoriškai neigė susitarimo dėl kainos dalies sumažinimo sudarymą ar, juolab, jo vykdymą.

12. Pripažinus, kad labiau tikėtina, jog atsakovams 8 000 Eur buvo grąžinti, nes tokią pačią sumą atsakovai buvo sumokėję ieškovei grynaisiais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovams buvo grąžinta ir 13 250 Eur suma. Teismas nurodė, kad bendras byloje surinktų faktinių duomenų visetas suponuoja, kad 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuota ūkinė operacija – 13 250 Eur grąžinimas atsakovui, nebuvo atlikta tokiu būdu, kaip aprašyta orderyje, kadangi, kaip jau teismo buvo pasisakyta, trečiojo asmens versija dėl kainos mažinimo stokoja faktinio pagrindimo, taip pat trečiasis asmuo konkrečiai negalėjo paaiškinti, kaip neva buvo apskaičiuota atsakovams grąžintina lėšų suma, be to, į bylą nebuvo pateiktas išlaidų orderio išrašymo pagrindu įvardytas aktas. Teismas pažymėjo, kad mažai tikėtina, kad atsakovai neigtų trečiojo asmens nurodytą susitarimą grąžinti dalį kainos dėl neatliktų darbų, jei toks susitarimas realiai būtų buvęs pasiektas. Teismas pridūrė, kad kasos išlaidų orderio įrodomoji reikšmė yra abejotina ir dėl kitų priežasčių: orderio numeris buvo ranka pataisytas, o toks veiksmas yra nesuderinamas su Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 11 punkte nustatytu ribojimu atlikti orderyje taisymus; orderis buvo įtrauktas į ieškovės buhalterinės apskaitos registrą, tačiau kasos knygos išrašas pasirašytas tik trečiojo asmens, o šie duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad orderio duomenys nėra patikimi.

13. Teismas nurodė, kad 2018 m. spalio 31 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra, priešingai nei tos pačios dienos sąskaita už turto pardavimą pagal Pardavimo sutartį, nebuvo deklaruota, todėl, anot pirmosios instancijos teismo, tokios kreditinės sąskaitos išrašymo aplinkybės (sąskaitą turėję išrašyti ir deklaruoti ieškovės darbuotojai parodė, kad tokios sąskaitos nėra matę ar to nepamena; kreditinės sąskaitos suma tiesiogiai prieštarauja aplinkybei, kad atsakovai tikėtinai 8 000 Eur buvo įmokėję grynais), jos nedeklaravimas negali būti vertinamas kaip natūralios ir įprastos komercinėje veikloje, todėl teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog kreditinė sąskaita buvo dirbtinai sumodeliuota. Taip pat teismas pažymėjo, jog yra neįprasta, kad įmonė neišsaugotų dokumentų, kuriais turėjo būti įformintas įmonės įsipareigojimų klientui sumažinimo pagrindas ir sumažinimo apimtis, ypač, kai tokio pobūdžio susitarimas lemia įmonės lėšų grąžinimą.

Šalies argumentai

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytas išvadas, sprendė, jog atsakovų atsikirtimai, kad jie nėra skolingi ieškiniu prašomos priteisti sumos, yra pagrįsti. Teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl to, kad atsakovai ginčo situacijoje elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, tačiau pažymėjo, jog vien tik atsakovų nerūpestingumas, įvertinus tai, kad trečiojo asmens versija pripažinta nepagrįsta, negali būti traktuojamas kaip pakankama prielaida konstatuoti, jog atsakovams buvo grąžinta ginčo suma. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys yra nepagrįstas, kadangi atsakovai įrodė, jog jiems nebuvo grąžinta ieškiniu prašoma priteisti suma. Taip pat teismas pažymėjo, jog ieškovės interesų gynyba tokiu atveju turėtų būti realizuojama keliant trečiojo asmens, kaip buvusio įmonės vadovo, civilinės atsakomybės klausimą už priimtus sprendimus.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas nurodė, kad atsakovai už advokato padėjėjos teisinę pagalbą sumokėjo 2 323,20 Eur, tačiau pažymėjo, kad ne visos faktiškai sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo ir jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas privalo nustatyti jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisti. Šiuo atveju teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo keliami sudėtingi teisės ir/ar fakto klausimai, priešingai - ginčo ribas apibrėžė vienas fakto klausimas: ar atsakovams buvo grąžinta ieškiniu prašyta priteisti suma, ar ne; atsiliepimo į ieškinį ir tripliko parengimas, įvertinus jų turinį, neturėjo reikalauti didelių atsakovų atstovo laiko sąnaudų, todėl atsakovų išlaidas teisinei pagalbai apmokėti teismas laikė pagrįstomis 1 600 Eur sumos apimtyje ir atsakovams iš ieškovės priteisė 1 600 Eur sumą bylinėjimosi išlaidų, nurodydamas, kad jos mokėtinos iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Apeliantė (ieškovė) BUAB „Kalnėnų projektai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimu, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Kalnėnų projektai“ ieškinį tenkinti pilna apimtimi; iš atsakovų ieškovės naudai priteisti jos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi ne įrodymų ir įrodinėjimą reglamentuojančiais teisės principais ir normomis, tačiau atsižvelgė tik į atsakovų deklaratyvius teiginius, kurių pagrindu iškėlė tik prielaidą dėl 8 000 Eur ir 13 250 Eur (ne)grąžinimo atsakovams, kai tuo tarpu ieškovė pateikė rašytinius įrodymus dėl pinigų grąžinimo:

16.1.1. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog pastarajai iki 2018 m. spalio 12 d. pasirašant Pardavimo sutartį atsakovai sumokėjo Sutartyje aptartą 21 750 Eur sumą, tačiau dalis šios simos, o būtent – 21 250 Eur, atsakovams buvo grąžinta, kai tuo tarpu skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas atmetė tokius ieškovės reikalavimus, vadovaudamasis iš esmės tik deklaratyviais atsakovų paaiškinimais byloje.

16.1.2. 2018 m. spalio 31 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymas pagrindžia trečiojo asmens G. B. parodymus byloje, kad tarp Sutarties šalių buvo sutarta dėl 21 250 Eur dydžio piniginių lėšų grąžinimo, kadangi ieškovas neatliko dalies sutartų darbų. Nors atsakovai laikėsi pozicijos, kad nieko nežinojo apie atsakovės išrašytą kreditinę sąskaitą faktūrą dėl neatliktų darbų, tačiau tai niekaip nepaneigia ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, jog 8 000 Eur ir 13 250 Eur sumos pastariesiems buvo grąžintos.

Žemesnės instancijos teismas

16.2. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, neva labiau tikėtina, jog 8 000 Eur suma buvo grąžinta atsakovui į banko sąskaitą, nes tokią pačią sumą atsakovai ieškovei buvo sumokėję ir grynaisiais, kadangi: (i) 8 000 Eur sumą ieškovės vadovas atsakovui grąžino 2018 m. spalio 15 d., kai tuo tarpu grynaisiais pinigais buvo sumokėta 2018 m. spalio 12 d.; (ii) 2018 m. spalio 12 d. grynaisiais pinigais buvo sumokėta 8 250 Eur suma, bet ne 8 000 Eur, kas paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tokia pati suma buvo sumokėta ir grynaisiais pinigais; (iii) laikant, kad 8 000 Eur suma buvo grąžinta, kadangi piniginės lėšos buvo sumokėtos ir grynaisiais, susidarytų situacija, jog atsakovai 2018 m. spalio 12 d. Pardavimo sutarties pasirašymo datai buvo sumokėję tik 13 750 Eur, t. y. ne visą šalių patvirtintą 21 750 Eur sumą, t. y. tokiu atveju susidaro būtent 8 000 Eur dydžio trūkumas.

16.3. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad ir 13 250 Eur suma atsakovams nebuvo grąžinta, kadangi: (i) ieškovė pinigų grąžinimo faktui pagrįsti pateikė 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) bei kasos knygą, t. y. pirminius rašytinius įrodymus, tuo tarpu atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tokia pinigų suma atsakovams grąžinta nebuvo; (ii) ant 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderio yra ne tik ieškovės vadovo, bet ir atsakovo R. M. parašas, kurio jis neginčijo, kas reiškia, kad pastarasis savo ranka patvirtino pinigų gavimo faktą; (iii) iš ieškovės 2018 m. kasos knygos turinio matyti, jog ieškovės kasoje buvo pakankamai piniginių lėšų, kad atsakovui būtų išmokėta 13 250 Eur, o kasos išlaidų orderio numerio pataisymas iš „(duomenys neskelbtini)“ į „(duomenys neskelbtini)“ neįrodo, jog pastarasis galimai yra netikras, ypač atkreipiant dėmesį, jog orderio turinys nekeistas/netaisytas, orderis pasirašytas paties atsakovo R. M., orderis buvo apskaitytas ieškovės buhalterinėje apskaitoje.

16.4. Skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovės iškeltų abejonių dėl atsakovų nurodytos pozicijos, neva pastarieji apskritai ieškovei sumokėjo 22 000 Eur sumą.

Atsiliepimas

17. Atsakovai R. M. ir E. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo, nesutikdami su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą; priteisti atsakovams apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas byloje esančias aplinkybes dėl lėšų grąžinimo ar negrąžinimo atsakovams, visus byloje pateiktus tiek ieškovės, tiek atsakovų įrodymus bei paaiškinimus, visapusiškai įvertino ir patikrino, ar nėra prieštaravimų tarp pateiktų į bylą įrodymų, ar įrodymai pakankami ir patikimi bei ar šalių pateikti į bylą paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms ir, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei įrodymų, esančių byloje, visuma, skundžiamame sprendime padarė pagrįstas, argumentuotas ir logiškas išvadas, konstatuodamas, jog ieškovės pareikštas ieškinys atsakovams dėl 21 250 Eur dydžio sumos priteisimo yra nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, net ir hipotetiškai laikant, kad atsakovams galėjo būti grąžinta 13 250 Eur dydžio suma, ieškinys šioje dalyje vis tiek turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi vien tik notarine forma sudaryto sandorio kainos vėlesnis pakeitimas ne notarine tvarka, šioje konkrečioje situacijoje neturėtų lemti atsakovų pareigos grąžinti dalį lėšų, nes tai sukurtų nesąžiningas teisines pasekmes. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovės pateikti į bylą įrodymai nebuvo pirmosios instancijos teismo vertinami ir analizuojami priimant skundžiamą sprendimą, nes priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime yra motyvuotai ir aiškiai pasisakoma dėl kiekvieno ieškovės pateikto į bylą įrodymo ir ieškovės keliamų versijų ir abejonių dėl atsakovų pozicijos. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįsti ieškovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi išskirtinai tik subjektyviomis prielaidomis ir atsakovų deklaratyviais paaiškinimais.

17.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl 8 000 Eur dydžio pavedimo tuometiniam ieškovės direktoriui G. B. ir minėtos sumos grąžinimo atgal atsakovui, priešingai negu nurodo apeliantė, yra plačiai pasisakęs, konstatuodamas, jog, jeigu trečiasis asmuo laikė, kad 8 000 Eur suma yra įmokėta kaip dalis atsakovų įgyto turto kainos, tuomet negalima racionaliai paaiškinti sprendimo šias lėšas grąžinti. Atsakovai visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

17.3. Pirmosios instancijos teismas savo skundžiamame sprendime yra labai aiškiai nurodęs, dėl kokių priežasčių sprendžia, kad pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovams nebuvo grąžinta 13 250 Eur dydžio suma: tą įrodo aplinkybė, kad nėra tikėtina, jog tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudarytas susitarimas dėl Pardavimo sutarties kainos mažinimo; abejonių kelia tai, kad pasirašant kasos išlaidos orderį buvo ignoruota jo data, orderio išrašymo pagrindas. Taip pat skundžiamame sprendime teismas, įvertinęs rašytinį įrodymą, yra pasisakęs ne tik dėl kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių, bet ir dėl pačio kasos išlaidų orderio, kaip dokumento įrodomosios reikšmės – kasos išlaidų orderio duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad minėto orderio duomenys nėra patikimi, kadangi orderio numeris ranka buvo pataisytas, o toks veiksmas nesuderinamas su Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 punkte nustatytų ribojimų orderyje atlikti taisymus.

17.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, skundžiamame sprendime padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, nurodydamas, kad 2018 m. spalio 31 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo aplinkybės, jos nedeklaravimas negali būti vertinamos kaip natūralios ir įprastos komercinėje veikloje, todėl labiau tikėtina, kad minėta kreditinė sąskaita buvo dirbtinai sumodeliuota. Atsakovai kategoriškai nesutinka ir nepripažįsta minėtos kreditinės sąskaitos, kadangi ji kelia daug abejonių dėl jos autentiškumo, ka, be kita ko, nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. Apeliacijos objektą nagrinėjamoje byloje sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Kalnėnų projektai“, A. T., A. T. ir UAB „UNA“ iš vienos pusės ir atsakovai R. M. ir E. M. iš kitos 2018 m. spalio 12 d. pasirašė Pirkimo sutartį, pagal kurią atsakovai iš ieškovės už 134 917,81 Eur nusipirko dalį žemės sklypo ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą. Pirkimo sutarties 2.2.1 papunktyje buvo nustatyta, kad ieškovė patvirtina, jog atsakovai 21 750 Eur dydžio kainos dalį sumokėjo prieš pasirašant sutartį. Ši suma pagal pateiktus į bylą rašytinius įrodymus iki Pirkimo sutarties sudarymo buvo sumokėta taip: (i) 500 Eur atsakovas R. M. sumokėjo 2018 m. rugsėjo 17 d. pavedimu; (ii) 5 000 Eur atsakovas 2018 m. spalio 2 d. sumokėjo grynaisiais, o ši operacija įforminta tos pačios dienos Kasos pajamų orderiu Serija KPO Nr. (duomenys neskelbtini); (iii) 8 250 Eur atsakovas 2018 m. spalio 12 d. sumokėjo grynaisiais, o ši operacija įforminta tos pačios dienos Kasos pajamų orderiu Serija KPO Nr. (duomenys neskelbtini); (iiii) 8 000 Eur atsakovas 2018 m. spalio 12 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo trečiajam asmeniui G. B. (lėšų gavėju mokėjimo nurodymo skiltyje „Gavėjas“ atsakovas buvo nurodęs ieškovę, o mokėjimo paskirtyje „Avansas uz (duomenys neskelbtini)“. Trečiasis asmuo G. B. paaiškino, kad dėl ieškovės administracijos klaidos atsakovui buvo nurodytas jo, o ne ieškovės banko sąskaitos numeris. Ieškovė teigia, kad po Pirkimo sutarties sudarymo atsakovams buvo grąžinta dalis sumokėtų lėšų – 21 250 Eur suma. Pinigų grąžinimą formaliai patvirtina šie rašytiniai įrodymai, kurių autentiškumo atsakovai neneigė: (i) trečiojo asmens G. B. 2018 m. spalio 15 d. atliktas mokėjimo pavedimas, kuriuo atsakovui grąžinti jo 2018 m. spalio 12 d. sumokėti 8 000 Eur, nurodant mokėjimo paskirtyje „pavedimo grazinimas (klaidingas adresatas)“; (ii) 2018 m. spalio 25 d. ieškovės Kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo fiksuota, kad atsakovui pagal 2018.10.25-01 aktą išmokėta 13 250 Eur. Orderyje padarytas taisymas ranka – išbraukiant pradinį numerį „(duomenys neskelbtini)“ ir įrašant naują numerį „(duomenys neskelbtini)“.

22. Taigi, byloje kilo ginčas dėl 21 250 Eur sumos, kuri, anot ieškovės, po Pardavimo sutarties sudarymo buvo grąžinta atsakovams (2018 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimu atsakovui R. M. grąžinta 8 000 Eur suma; 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui grąžinta 13 250 Eur suma); tuo tarpu atsakovai įrodinėja priešingai – kad ieškovė nėra grąžinusi ieškinyje minimos sumos, t. y. trečiasis asmuo, buvęs atsakovės vadovas G. B., pasinaudodamas atsakovų neapdairumu ir pasitikėjimu, apgaulingai vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, pasisavino atsakovų sumokėtą dalį įsigyto turto kainos.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismo posėdyje šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus bei liudytojų duotus parodymus, darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovės prašomos priteisti piniginės lėšos nebuvo grąžintos atsakovams.

24. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus, neįvertino faktinių bylos aplinkybių, dėl ko pažeidė įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, priėmė neteisingą, nemotyvuotą ir tik prielaidomis grįstą sprendimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi jokio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams ir apeliantės pozicijai.

25. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, jame pirmosios instancijos teismas itin detaliai, nepaprastai kruopščiai ir išsamiai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus - tiek ieškovės ir jos pusėje veikiančio trečiojo asmens (ieškovės buvusio vadovo) paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus, tiek abiejų ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, tiek posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, pasisakė iš esmės dėl kiekvieno iš ginčo šalių pateikto įrodymo bei dėl kiekvienos iš ginčo šalių iškeltos versijos/pozicijos, susijusios su ginčo 21 250 Eur piniginių lėšų sumokėjimu ieškovei / grąžinimu atsakovams, vertindamas jas kompleksiškai visų byloje pateiktų įrodymų kontekste, vadovaudamasis civiliniame procese taikytinais įrodymų tikėtinumo ir pakankamumo principais.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

27. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač, kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Šalies paaiškinimo patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).

28. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Taigi, civiliniame procese, skirtingai nuo kitų procesų (baudžiamojo, administracinio), nėra būtinas absoliutus teismo įsitikinimas ir objektyvios tiesios nustatymas, kartai tai tiesiog neįmanoma, todėl taikytini žemesni įrodinėjimo standartai bei tikėtinumo principas, reiškiantis, jog teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tikrųjų pagal byloje esančią medžiagą yra labiau tikėtina, kad 21 500 Eur suma nebuvo ieškovės grąžinta atsakovams, kaip parduoto nekilnojamojo turto kainos sumažinimas ar dėl kokių nors kitų priežasčių, ir pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra motyvuota bei visiškai pagrįsta. Teismas motyvuotai ir išsamiai ginčijame sprendime nurodė, kodėl ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai - trečiojo asmens G. B. 2018 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimas atsakovui 8 000 sumai bei 2018 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), vėliau ranka pakeistas į Nr. (duomenys neskelbtini), 13 250 Eur sumai - nepatvirtina/nepakankamai patvirtina pinigų grąžinimo atsakovams faktą, ir apeliacinės instancijos teismas tokiems motyvams pritaria.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pačioje Pardavimo sutartyje įtvirtinta tiek parduodamo - perkamo turto kaina – 145 000 Eur, tiek ieškovės patvirtinamas faktas, jog ginčo pinigų suma - 21 250 Eur buvo ieškovei atsakovų pilnai sumokėta iki sutarties sudarymo, nurodant, jog pardavėjas gavo iš pirkėjų šią sumą prieš pasirašant sutartį. Sutartyje expresis verbis nurodoma, kad šalys, pasirašydamos sutartį, patvirtina, kad dėl šios sumos sumokėjimo jokių pretenzijų viena kitai neturi. Nei šioje byloje pareikštu ieškiniu, nei jokioje kitoje civilinėje byloje ieškovė neprašė ir neprašo pripažinti Pirkimo sutartį ar jos dalį negaliojančia (pvz., kaip sudarytą dėl suklydimo, apgaulės ir pan.), o kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, protingumo principu, būtų neįtikėtina, kad atitinkamos pinigų dalies už parduodamą nekilnojamąjį turtą negavęs verslo subjektas patvirtintų priešingai, t. y. patvirtintų pinigų gavimo faktą, tuo pačiu perleistų didelės vertės nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises į jį ir beveik 1,5 metų (nuo Sutarties sudarymo iki ieškinio teismui pareiškimo) nereikštų pirkėjams jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl prievolės sumokėti perkamo turto kainą neįvykdymo/netinkamo vykdymo.

31. Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai iš tikrųjų patvirtina, kad Pardavimo sutarties sudarymo dieną ieškovei iš atsakovų pusės buvo sumokėta 21 750 Eur suma: 500 Eur atsakovas R. M. sumokėjo 2018 m. rugsėjo 17 d. banko pavedimu; 5 000 Eur atsakovas 2018 m. spalio 2 d. sumokėjo grynaisiais, ir ši operacija įforminta tos pačios dienos Kasos pajamų orderiu Serija KPO Nr. (duomenys neskelbtini); 8 250 Eur atsakovas 2018 m. spalio 12 d. sumokėjo grynaisiais ir ši operacija įforminta tos pačios dienos Kasos pajamų orderiu Serija KPO Nr. (duomenys neskelbtini); 8 000 Eur atsakovas 2018 m. spalio 12 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo trečiajam asmeniui G. B..

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl 8 000 Eur dydžio pavedimo tuometiniam ieškovės direktoriui - trečiajam asmeniui G. B. ir minėtos sumos grąžinimo atgal atsakovui argumentuotai ir pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų dėl šalių susitarimo sumažinti turto kainą ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų apimtimi: atsakovai neigė buvus tokį susitarimą; byloje nėra notarine ar paprasta rašytine forma sudaryto ir šalių pasirašyto Pardavimo sutarties pakeitimo; nėra duomenų ir įrodymų, kad atsakovai būtų reiškę pretenzijas ieškovei dėl sutartinių įsipareigojimų, susijusių su vienokių ar kitokių statybos rangos darbų neatlikimu ir pan., neįvykdymo po Pardavimo sutarties sudarymo. Teismas, priešingai nei nurodo apeliantė, yra plačiai pasisakęs, konstatuodamas, jog trečiajam asmeniui laikant, kad 8 000 Eur suma yra įmokėta kaip dalis atsakovų įgyjamo turto kainos, nėra racionalaus paaiškinimo sprendimui šias lėšas grąžinti. Byloje nėra paaiškinama, kodėl, kaip teigia trečiasis asmuo, per klaidą gavęs į savo sąskaitą 8 000 Eur, jis, būdamas įmonės tuometinis vadovas, nepervedė šios sumos tiesiogiai įmonei, kaip turto pardavėjai, o grąžino atsakovui ir sudaromoje Pardavimo sutartyje patvirtino apie visos sumos – 21 750 Eur (Sutarties 2.1.1. punktas), įskaitant ir 8000 Eur, sumokėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai yra pažymėjęs, jog trečiojo asmens veiksmai 2018 m. spalio 12 d. Pardavimo sutarties sudarymo dieną, nereiškiant pretenzijų dėl 8 000 Eur sumos, sumokėtos ne ieškovei, o jam asmeniškai, tačiau patvirtinant, jog pagal Sutartį tokią sumą ieškovė gavo, teikia pagrindą išvadai, jog ieškovė faktiškai 8 000 Eur sumą buvo gavusi grynaisiais pinigais, kaip tą yra akcentavę atsakovai.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat yra pasisakęs dėl paties kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini), kaip dokumento, įrodomosios reikšmės, t. y. kad kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog jame esantys duomenys nėra patikimi. Teismas nurodė, kad Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, nustatyta, jog kasos pajamų bei išlaidų orderiai pildomi tiksliai ir aiškiai rašalu, tušinuku arba techninėmis priemonėmis; juose negali būti jokių trynimų, braukymu arba taisymų – net ir patvirtintų. Šiuo atveju 2018 m. spalio 25 d. ieškovės kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pagrindu, ieškovės teigimu, ieškovė atsakovui grąžino 13 250 Eur sumą, yra braukymai, t. y. kasos išlaidų orderio numeris (duomenys neskelbtini) ranka tušinuku užbrauktas ir ranka tušinuku parašytas naujas numeris – (duomenys neskelbtini), kas ne be pagrindo pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių dėl jo tikrumo ir pagrįstumo. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovė nepateikė, ir byloje nėra Akto 2018.10.25-01, kuriuo pagrindu, kaip nurodoma minėtame orderyje, jis ir buvo išduotas.

34. Taip pat pažymėtina ir tai, kad 2018 m. spalio 31 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Hilltown Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta 21 250 Eur sumai, kurioje išrašymo pagrindas nurodytas „neatlikti darbai pagal preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties priedą Nr. 2“ pagrįstai kelia abejonių dėl jos autentiškumo, atitinkamai ir kaip tinkamo, turinčio pakankamą įrodomąją galią, įrodymo, kadangi: pirma, minėta kreditinė sąskaita nėra nei ieškovės, nei atsakovų pasirašyta; antra, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų (pvz. šalių tarpusavio susirašinėjimų), patvirtinančių ieškovės pranešimą dėl negalėjimo/atsisakymo atlikti darbus, numatytus 2018 m. rugsėjo 13 d. Preliminarioje pirkimų-pardavimų sutarties priede, šalių susitarimų dėl pinigų grąžinimo dėl šių ieškovės darbų neatlikimo; trečia, nėra jokių įrodymų dėl šios kreditinės sąskaitos siuntimo/įtekimo atsakovams; nei ją rengusi įmonės darbuotoja, nei ją deklaruoti turėjęs darbuotojas, apklausti teismo posėdyje, apskritai negalėjo prisiminti tokios sąskaitos sudarymo fakto, paaiškinti jos išrašymo aplinkybių, kas sudaro įspūdį, kad jiems nebuvo apie ją žinoma; ketvirta, kreditinės sąskaitos išrašymo pagrindas „neatlikti darbai pagal preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties priedą Nr. 2“, neatitinka logikos, atsižvelgiant į tai, jog joje nėra išvardinta, kokie būtent darbai yra neatlikti, už kuriuos grąžinamas atsakovų atliktas mokėjimas, o taip pat atsižvelgiant į minėtos kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo datą – 2018 m. spalio 31 d., kadangi, pagal 2018 m. rugsėjo 13 d. Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priedą Nr. 2 dalis darbų privalėjo būti atlikta iki 2018 m. gruodžio 3 d., o dalis darbų iki 2018 m. gruodžio 30 d., todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra logiška grąžinti pinigus už darbus, kurių atlikimo terminas dar nepasibaigęs, ir kuriuos pagal esantį terminą dar galima ir būtina atlikti; penkta, tuo metu buvęs ieškovės vadovas - trečiasis asmuo G. B., 2020 m. rugsėjo 1 d. vykusio teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, detalizuoti ir prisiminti, kaip buvo apskaičiuota atsakovams grąžintina lėšų suma, todėl trečiojo asmens versija dėl kainos mažinimo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta, kad stokojanti faktinio pagrindimo. Pažymėtina dar ir tai, kad 2018 m. spalio 31 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Hilltown Nr. (duomenys neskelbtini), kaip tai nurodo pati ieškovė, nėra deklaruota Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kas gali reikšti tuometinio įmonės vadovo - trečiojo asmens G. B., netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, tačiau ne minėtos sąskaitos įrodomąją vertę.

35. Nagrinėjamu atveju visiškai pritartina atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiams, kad yra visiškai nelogiška, atsakovams atlikus 21 750,00 Eur dydžio mokėjimą ieškovei pagal Pardavimo sutartį, iš karto po pagrindinės notarinės Sutarties, t. y. jau 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 25 d., atlikti mokėjimų grąžinimus už darbus, kuriuos galimai buvo atsisakyta atlikti. Tokiu atveju, jeigu už 2018 m. rugsėjo 13 d. Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priede Nr. 2 numatytus atlikti darbus, kurių ieškovė būtų neatlikusi ir/ar atsisakiusi atlikti, iki jų numatyto atlikimo termino, ir tuo labiau, jeigu būtų norėjusi grąžinti atsakovams pinigus, tai be jokios abejonės minėtos sąlygos jau būtų aptartos 2018 m. spalio 12 d. pagrindinės notarinės Pardavimo sutarties sudarymo dieną, dėl ko atitinkamai būtų sumažinta pardavimo suma už ieškovės parduodamą pastatą – gyvenamąjį namą (būklė – 81 % baigtumas), ir dalį žemės sklypo, kas sąlygotų žymiai mažesnės sumos sumokėjimą 2018 m. spalio 12 d.

36. Pagaliau, pati savaime ieškovės pozicija ir versija, kad ginčo lėšos buvo grąžintos atsakovams, kaip nekilnojamojo turto kainos sumažinimas dėl tam tikrų ieškovės pagal Sutartį neįvykdytų įsipareigojimų (tam tikrų statybos rangos darbų parduotame name neatlikimo ar pan.), stokoja loginio pagrindimo, nes tuomet nėra aišku ir logiškai pagrįsta, kodėl apskritai ieškovė prašo atsakovams jos pačios valia grąžintų pinigų priteisimo, t. y. pradinės/didesnės turto Pardavimo sutartyje įtvirtintos kainos visiško sumokėjimo ieškovei (jeigu kaip teigia pati ieškovė ir trečiasis asmuo, jie neįvykdė visų sutartinių įsipareigojimų būtent 21 250 Eur sumai).

37. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, šalių (įskaitant ir trečiojo asmens – tuometinio ieškovės vadovo), taip pat liudytojų paaiškinimais ir parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog nėra pakankamo pagrindo spręsti apie 21 250 Eur grąžinimą atsakovams ir jų prievolių pagal nekilnojamojo turto Pardavimo sutartį neįvykdymą, kuris sudarytų pagrindą priteisti šią sumą iš atsakovų ieškovei.

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovai apeliacinėje instancijoje pateikė įrodymus, jog patyrė 1 450 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios, teismo vertinimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio. Todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteisiamos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnėnų projektai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnėnų projektai“ (j. A. k. 303317140) 1 450 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko