Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnėnų projektai“ ieškinį atsakovams E. M. ir R. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

4.1. trečiojo asmens G. B. 2018 m. spalio 15 d. atliktas mokėjimo pavedimas, kuriuo atsakovui grąžinti jo 2018 m. spalio 12 d. sumokėti 8 000 Eur, nurodant mokėjimo paskirtyje „pavedimo grazinimas (klaidingas adresatas)“ (2020 m. kovo 31 d. CBP-9385, priedas Nr. 7);

4.2. 2018 m. spalio 25 d. ieškovės Kasos išlaidų orderis Nr. KIO-009, kuriuo fiksuota, kad atsakovui pagal 2018.10.25-01 aktą išmokėta 13 250 Eur (2020 m. kovo 31 d. CBP-9385, priedas Nr. 8). Orderyje padarytas taisymas ranka – išbraukiant pradinį numerį „KIO-006“ ir įrašant naują numerį „KIO-009“).

7. Byloje iškeltų versijų dėl lėšų grąžinimo ar negrąžinimo patikrinimas yra įrodymų vertinimo klausimas.

8. Įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

9. Visų pirma, kiek tai susiję su trečiojo asmens G. B. versija, pažymėtina, kad pagal įprastą praktiką pirkimo–pardavimo sutarties kaina yra pirkėjo ir pardavėjo derybų rezultatas, pasiektas įvertinus visus reikšmingus praktinius ir teisinius niuansus. Nėra įprasta, kad verslininkas, ypač savo vystomos ūkinės veiklos srityje, iš anksto neįvertintų, ar turtą parduoda už tinkamą kainą, taip pat ar sugebės tinkamai vykdyti įsipareigojimus, prisiimamus prieš turto pirkėją. Ginčo byloje nėra dėl to, kad gyvenamasis namas Pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo baigtas statyti. Dėl tos priežasties Pardavimo sutartyje buvo įtrauktos sąlygos dėl statybos darbų užbaigimo (pvz., Pardavimo sutarties 5.2). Aplinkybę, kad, pasirašant Pardavimo sutartį, ieškovė nebuvo užbaigusi visų darbų, pagrindžia ne tik atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai, bet ir preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties priedas Nr. 2 (2020 m. gegužės 8 d. DOK-90096, priedas Nr. 1). Pagal šį dokumentą ieškovė dalį statybos darbų, atsižvelgiant į jų pobūdį, turėjo atlikti iki 2018 m. gruodžio 3 d. arba 2018 m. gruodžio 31 d. Galutinė Pardavimo sutartyje apibrėžta gyvenamojo namo kaina buvo nustatyta, laikant, kad ieškovė užbaigs visus šalių sutartus ir suderintus gyvenamojo namo įrengimo darbus. Tačiau atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad dalis darbų nebuvo atlikta.

10. Pardavimo sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad atsakovų perkamo turto kaina – 145 000 Eur, kurią atsakovai įsipareigojo sumokėti tokia tvarka: 21 750 Eur iki sutarties sudarymo, o 123 250 Eur iš akcinės bendrovės „Swedbank“ skolintomis lėšomis. Aplinkybę, kad atsakovai iki sutarties pasirašymo ieškovei buvo sumokėję nurodytą 21 750 Eur sumą, patvirtina ne tik Pardavimo sutarties 2.2.1 punktas, bet ir formaliai prieš tai aptarti mokėjimo dokumentai: 2018 m. rugsėjo 17 d. 500 Eur pavedimas, 2018 m. spalio 2 d. 5 000 Eur įmoka grynaisiais, 2018 m. spalio 12 d. 8 250 Eur įmoka grynaisiais ir tos pačios dienos mokėjimo pavedimas 8 000 Eur sumai (žr., šio sprendimo 3.1–3.4 papunkčius). Pastarasis mokėjimo dokumentas buvo pateiktas Pardavimo sutartį tvirtinusiam notarui kaip įrodymas, pagrindžiantis atsakovų prievolės sumokėti nurodytą perkamo turto kainos dalį įvykdymą (2021 m. vasario 3 d. DOK-22908).

11. Trečiojo asmens G. B. veiksmai Pardavimo sutarties sudarymo dieną nereiškiant pretenzijų dėl to, kad 8 000 Eur suma yra sumokėta ne ieškovei, o jam asmeniškai, tačiau patvirtinant, jog pagal sandorį tokią sumą ieškovė gavo, suponuoja dvi alternatyvias išvadas. Arba ieškovė faktiškai 8 000 Eur sumą buvo gavusi ir grynaisiais, kaip tą akcentavo atsakovai, arba Pardavimo sutarties sudarymo metu tarp atsakovų ir ieškovės buvo sudarytas preliminarus susitarimas dėl kainos mažinimo. Byloje surinktų duomenų visetas teikia pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, jog pagrįsta yra pirmoji iš nurodytų išvadų (CPK 185 straipsnis).

12. Trečiasis asmuo jam į banko sąskaitą pervestas lėšas grąžino kitą darbo dieną (Pardavimo sutartis pasirašyta penktadienį, o pinigų atgręžtinis mokėjimas atliktas pirmadienį). Teismo posėdyje, atsakinėdamas į jam užduotus klausimus, trečiasis asmuo dėl pinigų grąžinimo aplinkybės paaiškino tik tiek, kad nenorėjo laikyti atsakovo įmokėtos sumos savo sąskaitoje. Tačiau toks paaiškinimas rodo trečiojo asmens pozicijos nenuoseklumą. Jeigu trečiasis asmuo laikė, kad 8 000 Eur suma yra įmokėta kaip dalis atsakovų įgyto turto kainos, tuomet negalima racionaliai paaiškinti sprendimo šias lėšas grąžinti. Juolab, kad trečiojo asmens paaiškinimai dėl to, jog jo sąskaitą atsakovui nurodė kiti ieškovės darbuotojai, leidžia pagrįstai manyti, kad trečiasis asmuo savo sąskaitą tiesiogiai naudojo ieškovės veikloje. Atsakingas įmonės vadovas analogiškoje situacijoje ginčo lėšas būtų paprasčiausiai pervedęs į įmonės sąskaitą ar įnešęs į kasą. Tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, bet notarine forma sudarytoje sutartyje patvirtinta, kad visos lėšos, įskaitant 8 000 Eur sumai, yra sumokėtos. Šios aplinkybės, nors ir nėra tiesioginių įrodymų, leidžia konstatuoti, kad labiau tikėtina, jog 8 000 Eur buvo grąžinti atsakovui į banko sąskaitą, nes tokią pačią sumą ieškovei buvo sumokėję ir grynaisiais.

13. Aptariamame kontekste pridurtina ir tai, kad lėšų grąžinimo veiksmas prieštarauja trečiojo asmens teiginiams, jog sprendimas dėl dalies rangos darbų neatlikimo ir atsakovų sumokėtų lėšų kompensavimo buvo priimtas praėjus kuriam laikui po Pardavimo sutarties pasirašymo ir ieškovei papildomai įvertinus savo galimybes įvykdyti prisiimtą prievolę užbaigti atsakovų įsigyto namo rangos darbus. Prieš tai pasakyta, kad aplinkybė, jog prieš Pardavimo sutartį ieškovė ir atsakovai galėjo būti susitarę dėl kainos mažinimo, be kita ko, 8 000 Eur suma, neatitinka įprastos analogiškų sandorių sudarymo praktikos. Tokia situacija negalėtų būti racionaliai paaiškinama ir iš pirkėjų pusės. Ekonomiškai nelogiška, kad pirkėjas, jeigu yra pasiektas susitarimas mažinti perkamo daikto kainą, o kartu ir pardavėjo prievolių apimtį, pasirašytų pirkimo sutartį pagal kitokias sąlygas ir taip pablogintų savo teisinę ir faktinę padėtį. Juolab, kad nuo pirkimo sutarties kainos priklauso ne tik pirkėjo įsipareigojimų pardavėjui dydis, bet ir sandorio tvirtinimo notarine forma kaštai (pvz., notaro atlyginimo dydis), skolos paskolą būstui pirkti suteikusiam bankui dydis. Šioje vietoje primintina, kad atsakovai kategoriškai neigė susitarimo dėl kainos dalies sumažinimo sudarymą ar, juolab, jo vykdymą. Atsakovų veiksmai reiškiant pretenziją dėl nebaigtų atlikti darbų ieškovės nemokumo administratoriui dera su jų procesine gynybine pozicija.

14. Antra, pripažinus, kad labiau tikėtina, jog atsakovams 8 000 Eur buvo grąžinti, nes tokią pačią sumą atsakovai buvo sumokėję ieškovei grynaisiais, spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovams buvo grąžinta ir 13 250 Eur suma. Šio sprendimo 4.2 papunktyje nurodyto 2018 m. spalio 25 d. ieškovės Kasos išlaidų orderio Nr. KIO-009 turinys formaliai prieštarauja paminėtai išvadai. Tačiau bendras byloje surinktų faktinių duomenų visetas suponuoja, kad orderyje fiksuota ūkinė operacija – 13 250 Eur grąžinimas atsakovui, nebuvo atlikta tokiu būdu, kaip aprašyta orderyje. Jau pasisakyta, kad trečiojo asmens versija dėl kainos mažinimo stokoja faktinio pagrindimo. Kiek tai susiję su išlaidų orderiu, pažymėtina, kad trečiasis asmuo konkrečiai negalėjo paaiškinti, kaip neva buvo apskaičiuota atsakovams grąžintina lėšų suma. Į bylą taip pat nebuvo pateiktas išlaidų orderio išrašymo pagrindu įvardytas aktas. Be to, mažai tikėtina, kad atsakovai neigtų trečiojo asmens nurodytą susitarimą grąžinti dalį kainos dėl neatliktų darbų, jei toks susitarimas realiai būtų buvęs pasiektas.

15. Remiantis trečiojo asmens paaiškinimais, tiek su paminėtu orderiu, tiek prieš tai aptartu veiksmu grąžinant atsakovui 8 000 Eur tiesiogiai yra susijusi 2018 m. spalio 31 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra. Tačiau, kaip jau nurodyta, kreditinė sąskaita – priešingai nei tos pačios dienos sąskaita už turto pardavimą pagal Pardavimo sutartį, nebuvo deklaruota. Be to, šios sąskaitos suma nedera su aplinkybe, kad 8 000 Eur atsakovai tikėtina, jog sumokėjo ieškovei grynaisiais. Liudytoja A. K., kuri nurodyta kaip kreditinės sąskaitos rengėja, parodė, kad tokios sąskaitos nepamena. Sąskaitos anksčiau nebuvo matęs ir jos deklaravimo veiksmą turėjęs atlikti liudytojas T. R.. Taigi kreditinės sąskaitos išrašymo aplinkybės, jos nedeklaravimas (nesumažinta prievolė mokėti pridėtinės vertės mokestį) negali būti vertinamos kaip natūralios ir įprastos komercinėje veikloje. Labiau tikėtina, kad kreditinė sąskaita buvo dirbtinai sumodeliuota. Be to, neįprasta, kad įmonė neišsaugotų dokumentų, kuriais turėjo būti įformintas įmonės įsipareigojimų klientui sumažinimo pagrindas ir sumažinimo apimtis. Ypač, kai tokio pobūdžio susitarimas lemia įmonės lėšų grąžinimą.

16. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad trečiojo asmens versija dėl ginčo lėšų grąžinimo atsakovams motyvų ir faktinių pagrindų stokoja pagrįstumo ir yra atmestina kaip nepagrįsta dėl šių priežasčių:

16.1. Jeigu ieškovė ir atsakovai būtų taręsi, kad ieškovė neatliks dalies pagal Pardavimo sutartį turėtų atlikti darbų, ar ieškovė būtų priėmusi sprendimą dalies darbų neatlikti, nėra tikėtina, jog tokie susitarimai (įskaitant susitarimą dėl kainos mažinimo) nebūtų buvę įtraukti į Pardavimo sutartį.

16.2. Pasirašant Pardavimo sutartį, ieškovė patvirtino, kad atsakovai sumokėjo visą perkamo turto kainą, nors 8 000 Eur, kaip teigia trečiasis asmuo, buvo sumokėti ne tam subjektui. Šių lėšų grąžinimas atsakovui dera su atsakovų atsikirtimais, kad jie visą ginčo sumą ieškovei sumokėjo grynaisiais iki Pardavimo sutarties pasirašymo. Nėra tikėtina, kad verslininkas, negavęs dalies parduodamo daikto kainos, sandorio sudarymo metu tvirtintų priešingą faktą.

16.3. Byloje nėra pateikta jokių išvestinių duomenų, kurie pagrįstų 2018 m. spalio 25 d. ieškovės Kasos išlaidų orderio Nr. KIO-009 surašymo pagrindą. Tai yra, trečiasis asmuo tiksliai negalėjo nurodyti, kaip buvo apskaičiuota atsakovams neva grąžinta kainos dalis. Ieškovės nemokumo administratorius orderyje minimu aktu nedisponuoja. 2018 m. spalio 31 d. kreditinė sąskaita nebuvo deklaruota, o sąskaitą turėję išrašyti ir deklaruoti ieškovės darbuotojai, apklausti teismo posėdyje, parodė, kad tokios sąskaitos nėra matę ar to nepamena. Kreditinės sąskaitos suma tiesiogiai prieštarauja aplinkybei, kad atsakovai tikėtinai 8 000 Eur buvo įmokėję grynaisiais. O tai reiškia, kad orderis turėjo būti surašytas dėl kitų priežasčių, nei nurodyta pačiame orderyje.

16.4. Tiek lėšų grąžinimas – prieš tai į Pardavimo sutartį įtraukus kitokią sąlygą dėl turto kainos, tiek kreditinės sąskaitos nedeklaravimas negalėjo atitikti ieškovės interesų, nes buvo įmonei nuostolingi.

17. Nurodytų išvadų kontekste atsakovų atsikirtimai, kad jie nėra skolingi ieškiniu prašomos priteisti sumos, pripažintini pagrįstais. Nekyla abejonių dėl to, kad atsakovai ginčo situacijoje elgėsi neapdairiai ir neatidžiai. Tačiau vien tik atsakovų nerūpestingumas, įvertinus tai, kad trečiojo asmens versija pripažinta nepagrįsta, negali būti traktuojamas kaip pakankama prielaida konstatuoti, jog atsakovams buvo grąžinta ginčo suma. Tai, kad pagal nurodytą orderį atsakovui nebuvo grąžinta 13 250 Eur suma, patvirtina kelios faktinės aplinkybės. Pirmiausia – aplinkybė, kad nėra tikėtina, jog tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudarytas susitarimas dėl Pardavimo sutarties kainos mažinimo. Žinoma, abejonių atsakovų veiksmais kelia tai, kad, pasirašant kasos išlaidų orderį, buvo ignoruota jo data, orderio išrašymo pagrindas, taip pat žodžių „išduoti“, „gavau“ vartojimas ties aktualiomis orderio skiltimis. Pagal savo amžių, patirtį atsakovas, jeigu būtų buvęs bent minimaliai rūpestingas, neabejotinai būtų atkreipęs dėmesį į paminėtus išlaidų orderio turinio niuansus, kuriais išlaidų orderis skiriasi nuo pajamų orderio. Vis dėlto nesant pagrindo orderiui išrašyti atsakovo nerūpestingumas negali būti absoliutinamas. Tikėtina, kad tokį dokumentą atsakovas galėjo neapsižiūrėjęs pasirašyti 2018 m. spalio 12 d. kaip dokumentą, turėjusį patvirtinti aptartos 8 000 Eur sumos grynaisiais sumokėjimą. Be kita ko, pridurtina, kad kasos išlaidų orderio įrodomoji reikšmė yra abejotina ir dėl kitų priežasčių. Orderio numeris buvo ranka pataisytas, o toks veiksmas yra nesuderinamas su Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 11 punkte nustatytu ribojimu atlikti orderyje taisymus. Orderis buvo įtrauktas į ieškovės buhalterinės apskaitos registrą, tačiau kasos knygos išrašas pasirašytas tik trečiojo asmens. O šie duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad orderio duomenys nėra patikimi.

18. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškinys yra nepagrįstas – atsakovai įrodė, jog jiems nebuvo grąžinta ieškiniu prašoma priteisti suma. Net ir hipotetiškai laikant, kad atsakovams galėjo būti grąžinta 13 250 Eur suma, ieškinys šioje dalyje vis tiek turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Trečiasis asmuo akcentavo, kad ieškovė neįvykdė dalies savo įsipareigojimų atsakovams. Pretenzijų ieškovė atsakovams dėl neatsiskaitymo pagal Pardavimo sutartį nereiškė. Trečiojo asmens paaiškinimai, taip pat ieškovės nemokumo bylos iškėlimo momentas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu ieškovė faktiškai buvo nemoki. Vargu, ar rūpestingas verslininkas tokioje situacijoje nesiektų susigrąžinti skolą. Dėl to vien tik notarine forma sudaryto sandorio kainos vėlesnis pakeitimas ne notarine tvarka šioje konkrečioje situacijoje neturėtų lemti atsakovų pareigos grąžinti dalį lėšų, nes tai sukurtų nesąžiningas teisines pasekmes (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ieškovės interesų gynyba tokiu atveju turėtų būti realizuojama keliant trečiojo asmens, kaip buvusio įmonės vadovo, civilinės atsakomybės klausimą už priimtus sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

19. Atsakovai už advokato padėjėjos suteiktą teisinę pagalbą (parengtas atsiliepimas į ieškinį, triplikas, atstovauta teismo posėdžiuose, kurie truko 3 val. 30 min.) sumokėjo 2 323,20 Eur.

20. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

21. Bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga, įgalinanti jį veikti savo nuožiūra (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

22. Byloje nebuvo keliami sudėtingi teisės ir (ar) fakto klausimai. Priešingai, ginčo ribas apibrėžė vienas fakto klausimas: ar atsakovams buvo grąžinta ieškiniu prašyta priteisti suma, ar ne. Atsiliepimo į ieškinį ir tripliko parengimas, įvertinus jų turinį, neturėjo reikalauti didelių atsakovų atstovo laiko sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, atsakovų išlaidos teisinei pagalbai apmokėti laikytinos pagrįstomis 1 600 Eur sumos apimtyje. Pagrindo šioje situacijoje besąlygiškai taikyti „pralaimėjęs moka“ taisyklę ir perkelti ieškovei visų atsakovų apmokėtų išlaidų, kurios yra pernelyg didelės ir neproporcingos byloje nagrinėjimo ginčo pobūdžiui, kompensavimo pareigą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, atsakovams iš ieškovės priteisiamas 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

23. Ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, turėtų valstybės, atlyginimo. Dėl to pašto išlaidos nepaskirstomos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovams R. M. ir E. M. iš ieškovės BUAB „Kalnėnų projektai“ 1 600 Eur (tūkstančio šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų, atlyginimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.