- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-02
- Bylos Nr.
- e2A-97-912/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01064-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Tomas Venckus, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- V. F.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Almos Urbanavičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,ARVI“ ir ko ieškinį atsakovui V. F. dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui pažeidus pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, uždaroji akcinė bendrovė ,,Belor“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) ,,ARVI“ ir ko kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 25 321 356,17 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ARVI“ ir ko bankroto bylą, teismo nutartis įsiteisėjo 2021 m. sausio 7 d. (civilinė byla Nr. eB2-792-555/2020). Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi pripažino UAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu (civilinė byla Nr. eB2-452-555/2024). Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartimi paliko nepakeistą nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį (civilinė byla Nr. e2-448-934/2024). Ieškovė teigė, kad nuo 2015 m. spalio 27 d. (vadovo paskyrimo (išrinkimo) data) iki 2021 m. sausio 7 d. (teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo data) UAB „ARVI“ ir ko vadovo pareigas ėjo atsakovas generalinis direktorius V. F.. Civilinėje byloje, kurioje UAB „ARVI“ ir ko bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytos teisiškai reikšmingos ir prejudicinę galią šiai bylai turinčios aplinkybės, t. y. tai, kad buvęs UAB „ARVI“ ir ko vadovas sąmoningai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiėmė jokių priemonių bendrovės mokumui atkurti, priešingai, slėpė atsakovės tikrąją finansinę padėtį, neteikdamas finansinių ataskaitų. Bendrovė tapo nemoki nuo 2016 m. gruodžio 31 d., bet bankroto byla bendrovei iškelta tik pagal kreditorių „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ ir UAB „Belor“ pareiškimus. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, nuo 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą informuoti bendrovės dalyvius, o šiems per 40 dienų nesiėmus priemonių bendrovės mokumui atkurti, privalėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 dienas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas nurodytos pareigos neįvykdė, todėl nukrypo nuo rūpestingo vadovo standarto ir veikė nepateisinamai aplaidžiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu patenkino ieškinį, priteisė iš atsakovo ieškovei 25 321 356,17 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas, trečiajam asmeniui UAB „Belor“ – 1 368,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 13,28 Eur pašto išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2021 m. sausio 7 d. UAB „ARVI“ ir ko vadovo pareigas ėjo V. F..
5. Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi pripažino UAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu. Nurodytoje byloje teismas nustatė teisiškai reikšmingas ir prejudicinę galią šiai bylai turinčias aplinkybes, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas sąmoningai nesikreipė dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nesiėmė priemonių jos mokumui atkurti, slėpė atsakovės tikrąją finansinę padėtį, neteikdamas finansinių ataskaitų. Bendrovė tapo nemoki 2016 m. gruodžio 31 d., bet atsakovas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla ieškovei iškelta tik pagal kreditorių „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ ir UAB „Belor“ 2020 m. gruodžio 29 d. pareiškimus.
6. Peržiūrėjęs pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartyje konstatavo, kad bendrovės vadovas, geriausiai žinantis tikrąją bendrovės finansinę būklę ir jos pradelstus įsipareigojimus, nuo 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą informuoti bendrovės dalyvius, o šiems per 40 dienų nesiėmus priemonių bendrovės mokumui atkurti, privalėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 dienas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „ARVI“ ir ko iškėlimo. Jis nurodytos pareigos neįvykdė nei per įstatyme nustatytą terminą, nei vėliau, todėl nukrypo nuo rūpestingo vadovo standarto ir veikė nepateisinamai aplaidžiai (civilinė byla Nr. e2-448-934/2024).
7. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos.
8. Teismas nurodė, kad faktas dėl ieškovės balanse neįtrauktų, nors tuo metu buvusių, reikalavimų yra prejudicinis, todėl neginčytinas nagrinėjamoje byloje. Teismo pareiga – nustatyti ieškovės kreditorių reikalavimus, buvusius 2016 m. gruodžio 31 d.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas ieškovės tyčinio bankroto byloje išnagrinėjo ieškovės finansinę padėtį, nustatė, ne tik balanse formaliai nurodytus, bet ir tikrus įsipareigojimus bei turtą. Ieškovė tapo nemoki vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d., nes jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. atitiko ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur. Iš 2016 m. balanse apskaityto 47 334 119 Eur turto vertės atėmus apskaitytą finansinį turtą („HIP-Azotara“ D.o.o. Pančevo“ – 14 202 500 Eur, UAB „Arvi fertis“ – 13 473 586,65 Eur ir skolas – ne mažiau kaip 10 148 695,19 Eur, iš viso – 37 824 781,84 Eur), tikroji turto vertė tuo metu turėjo būti ne didesnė negu 9 509 337,16 Eur, t. y. bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę turimo turto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis). Bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė nebuvo atskleidusi visų jos turimų įsipareigojimų kreditoriams, nors dalis jų buvo vykdomi priverstine tvarka, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams bankroto bylos iškėlimo metu (2020 m. gruodžio 29 d.) buvo lygūs ne mažiau kaip 40 605 112,66 Eur, t. y. nuo 2016 metų ieškovės skolos didėjo.
10. Teismo nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo, todėl nustatytos aplinkybės neturi būti įrodinėjamos iš naujo. Teismas, spręsdamas dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos iškėlimo, nevertino bendrovės turto tikrumo, konstatavęs, kad pradelsti įsipareigojimai yra daugiau negu 40 mln. Eur, t. y., kad net ir tuo atveju, jeigu visas balanse apskaitytas daugiau kaip 53 mln. Eur turtas būtų tikras, bendrovė vis tiek būtų nemoki. Nors teismas nenustatė, kokio turto bendrovė turėjo 2020 metų pabaigoje, nemokumo administratorius po bankroto bylos iškėlimo perleido įkaito turėtojai UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ akcijas už 2 738 000 Eur kainą, pardavė LUAB „ARVI“ ir ko kompleksą už 2 404 000 Eur, nemokumo administratorius rado 5 142 000 Eur, bet ne 53 178 521 Eur vertės turtą. 2016 m. gruodžio 31 d. LUAB „ARVI“ ir ko turėjo turto ne daugiau kaip 9 509 337,16 Eur, pradelstų įsipareigojimų – ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur. Jeigu visas tuometinis turtas būtų panaudotas tik pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, liktų nepatenkinti 10 141 756,49 Eur bendrovės kreditorių reikalavimai. Bendrovė 2021 m. sausio 7 d. turėjo ne mažiau kaip 40 605 112,66 Eur pradelstų įsipareigojimų, jos turto apimtis nebuvo nustatinėjama. Teismas padarė prielaidą, kad visas balanse nurodytas turtas yra tikras, o bendrovė atitiko nemokumo kriterijus.
11. Bendrovės turtas parduotas už 5 142 000 Eur. To neužteko pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Liko nepatenkinti 35 463 112,66 Eur kreditorių reikalavimai. Jeigu atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditorių reikalavimai nebūtų padidėję 25 321 356,17 Eur. Ieškovė reikalauja atsakovo atsakomybės už dėl jo delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. sausio 7 d. Dalis kreditorių reikalavimų atsirado iki 2016 m. gruodžio 31 d. Dėl to ieškovė reikalavo atlyginti ne visą iš parduoto turto gautų lėšų nepatenkintų pradelstų reikalavimų kreditoriams sumą, bet tik jos ir sumos, kuri būtų likusi nepatenkinta, jeigu bankroto byla būtų buvusi iškelta laiku, skirtumą. Atsakovas neginčijo bendros padidėjusios ieškovės skolų sumos, kuri liks negrąžinta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą siejančio priežastinio ryšio. Bendrovei esant nemokiai, atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau tęsė jos veiklą. Dėl to kreditoriai patyrė žalos. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, apsunkino galimybę nustatyti bendrovės finansinius duomenis.
12. Bendrovės finansiniai duomenys nustatyti ir įvertinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, todėl teismas netenkino atsakovo prašymo išreikalauti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, bendrovės skolų kiekvienam kreditoriui detalizaciją 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. sausio 7 d., kitus pirminius dokumentus (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-452-555/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-934/2024). Atsakovas netinkamai organizavo bendrovės finansinę apskaitą, nevykdė pareigos pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui, siekė nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Tyčinio bankroto byloje teismas pažymėjo, kad 2016–2020 metų balansuose sąmoningai nurodyta didesnė apskaityto turto vertė, neapskaityta didžioji dalis pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Atsakovas neginčijo nustatytų aplinkybių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde atsakovas V. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo kaip žalos atlyginimą nepatenkintų ieškovės kreditorių reikalavimų sumas, atsiradusias dar iki nustatyto bendrovės nemokumo momento (2016 m. gruodžio 31 d.), taip pat ir reikalavimų sumas, kurios atsirado iki atsakovo vadovavimo pradžios. Teismas turėjo nustatyti, kiek padidėjo kreditorių reikalavimai nuo laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo neįtraukė į apskaitą ginčijamų kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bendrovės nemokumo momento: „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ – 639 291,18 Eur, UAB „Belor“ – 3 175 342,86 Eur, „JSC Alfa Bank“ – 7 539 656,76 Eur, „JP SRBIJAGAS“ – 8 200 070,72 Eur. Teismas nenustatinėjo konkrečios ir faktinės 2016 m. gruodžio 31 d. buvusios bendrovės įsipareigojimų masės, kurie konkretūs reikalavimai nuo šios datos padidėjo, kurie atsirado nauji, kokia yra bendra padidėjusių reikalavimų suma, kuri galėtų būti laikoma atsakovo padaryta žala. Neaišku, kokie pirminiai dokumentai galėtų pagrįsti iš atsakovo priteistą 25 321 356,17 Eur tariamos žalos atlyginimą.
14.2. Teismas formaliai nurodė, kad neva dėl neteisingos buhalterinės apskaitos vedimo neįmanoma nustatyti, kokie reikalavimai padidėjo. Kaip teismas galėjo nustatyti žalos faktą ir dydį, jeigu tokių faktinių aplinkybių neįmanoma nustatyti. Jeigu ieškovė galėjo apskaičiuoti žalos dydį, ji turėjo pareigą jį pagrįsti pirminiais įrodymais. Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai į bylą nebuvo pateikti.
14.3. Teismas priteisė žalą iš atsakovo pagal ieškovės pateiktą nesuprantamą apskaičiavimo mechanizmą, kuris neatitinka teismų praktikos. Teismas rėmėsi įvairiais apskaičiavimais, neturėdamas pirminių duomenų, bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. finansinės ataskaitos, neteisingai nurodė, kad teisiškai nereikšminga aplinkybė, kada atsirado finansinis reikalavimas.
Žemesnės instancijos teismas
14.4. Teismas nurodė neteisingas faktines aplinkybes, padarė neteisingą išvadą, kad formalus duomenų (ne)registravimas lėmė 25 321 356,17 Eur žalą ieškovei. Tyčinio bankroto byloje nustatyta, kad atsakovas neteisingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes jis įtraukė į apskaitą ne visus kreditorių reikalavimus, finansiniuose dokumentuose nurodyta didesnė bendrovės turto vertė, bet ne todėl, kad nepateikė finansinių ataskaitų registro tvarkytojui. Dėl to tokių atsakovo veiksmų negalima laikyti neteisėtais veiksmais, sietinais priežastiniu ryšiu su bendrovei padaryta žala. Vėliau apskaityti reikalavimai taip pat nelėmė žalos.
14.5. Ieškovė žalą įrodinėjo išvestiniais įrodymais – teismo nutartimis, sąmoningai nepateikdama pirminių duomenų, kurie pagrįstų, kad kreditorių „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ ir „JP SRBIJAGAS“ reikalavimai atsirado iki bendrovės nemokumo momento. Teismas netenkino atsakovo prašymo išreikalauti pirminius įrodymus, kurie pagrįstų, kada atsirado kreditorių reikalavimai. Nesant tokių duomenų, negalima nustatyti atsakovo veiksmais padaryto žalos dydžio. Ieškovas nepateikė duomenų, iš kurių kildina 25 321 356,17 Eur žalą. Dėl to teismas turėjo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į atsakovo V. F. apeliacinį skundą ieškovė LUAB „ARVI“ ir ko prašo atmesti skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Ieškovė nereikalavo, kad atsakovas atsakytų už kreditorių reikalavimus, susiformavusius iki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo dienos.
15.2. Ieškovė, remdamasi teismų nutartyse nustatytais prejudiciniais faktais, nustatė 2016 m. gruodžio 31 d. buvusią bendrovės turto ir pradelstų įsipareigojimų apimtį. Ieškovė apskaičiavo, kad, jeigu tuomet būtų iškelta bankroto byla, jos turtas panaudotas pradelstiems įsipareigojimams apmokėti, nebūtų patenkinta 10 141 756,49 Eur bendrovės kreditorių reikalavimų. Ieškovė nereikalavo, kad atsakovas kompensuotų kreditorių turto netekimą, buvusį tą dieną, kai bendrovės bankroto byla turėjo būti iškelta. Atsakovo neteisėti veiksmai dėl nesikreipimo dėl bankroto iškėlimo lėmė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovė turėjo ne mažiau kaip 40 605 112,66 Eur pradelstų įsipareigojimų. Jos turtas parduotas už 5 142 000 Eur. Dėl atsakovo kaltės neiškėlus bankroto bylos, nebūtų patenkinti 35 463 112,66 Eur kreditorių reikalavimai. Ieškovė prašė priteisti skirtumą tarp situacijos, kurioje atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, ir situacijos, kuri susidarė jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. 25 321 356,17 Eur.
15.3. Atsakovas neteisingai nurodo, kad dėl neteisingos buhalterinės apskaitos, nepateiktų pirminių duomenų negalima nustatyti žalos dydžio. Atsakovas, būdamas vadovu, vedė apgaulingą ir neteisingą buhalterinę apskaitą. Ši aplinkybė nustatyta prejudicinę reikšmę turinčiose bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsakovas negali remtis aplinkybėmis, kurios kilo dėl jo paties neteisėtų veiksmų.
15.4. Atsakovas V. F. byloje dėl tyčinio bankroto neginčijo fakto, jog bendrovės „ARVI“ ir ko finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo laiku teikiami ar apskritai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas negali gauti procesinės naudos iš savo paties neteisėto elgesio, o žalos nustatymas pagal byloje esančius duomenis atitinka kasacinio teismo praktiką. Įpareigojimas ieškovei pateikti visus pirminius dokumentus, kuriais grindžiamas reikalavimas, kaip to reikalavo atsakovas, neatitiktų nei civilinio proceso protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, nei įrodinėjimo tikslo byloje.
15.5. Atsakovas peržengė apeliacinio skundo ribas. Apeliaciniame skunde jis formaliai nurodo, kad neginčija neteisėtų veiksmų ir kaltės, bet pakartotinai kelia klausimus, kurie išspręsti prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais (dėl nemokumo momento, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos, buhalterinės apskaitos).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų ar būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.
4. Byloje kilo šalių ginčas dėl likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens buvusio vadovo pareigos atlyginti žalą, kilusią neįgyvendinus pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, žalos apskaičiavimo būdo ir dydžio.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių
5. Apeliantas nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2021 m. sausio 7 d. ėjo UAB „ARVI“ ir ko generalinio direktoriaus pareigas (1 t., b. l. 145–161). Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškėlė UAB „ARVI“ ir ko bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-15-555/2026 (ankstesnis Nr. eB2-792-555/2020)). Nutartis įsiteisėjo 2021 m. sausio 7 d. Nurodytoje nutartyje nenustatytas bendrovės nemokumo momentas. Teismas nustatė, kad UAB „ARVI“ ir ko turėjo ne mažiau negu 40 605 112,66 Eur pradelstų įsipareigojimų. Nors atsakovės UAB „ARVI“ ir ko balanse apskaityta turto vertė (53 178 521 Eur) yra objektyvi ir pagrįsta (tikra), jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl bendrovė yra nemoki (1 t., b. l. 9–17).
6. Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi pripažino UAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu (civilinė byla Nr. eB2-452-555/2024). Nurodytoje nutartyje teismas konstatavo tokias aplinkybes:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. UAB „ARVI“ ir ko tapo nemoki vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d.: atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur, iš 2016 m. balanse apskaityto 47 334 119 Eur turto vertės atėmus apskaitytą finansinį turtą, tikroji bendrovės turto vertė 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo būti ne didesnė negu 9 509 337,16 Eur, o 1/2 sumos – 4 754 668,58 Eur, atsakovės turimi pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę jos turimo turto (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) (66 punktas);
19.2. UAB „ARVI“ ir ko nemoki tapo vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d., bet nei buvęs atsakovės vadovas, nei kiti asmenys pagal kompetenciją nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir (ar) nesiėmė priemonių atsakovės mokumui atkurti, priešingai, toliau didino atsakovės įsipareigojimus, sudarinėjo nuostolingus sandorius, nors puikiai turėjo suvokti, kad bendrovės balanse apskaityto turto neužteks atsakovės turimiems (ir jau pradelstiems) įsipareigojimams įvykdyti. Bankroto byla iškelta ne jos vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją iniciatyva (76 punktas);
19.3. UAB „ARVI“ ir ko esant nemokiai, ji toliau tęsė veiklą (nors akcijų valdymas ir buvo pagrindinė atsakovės veikla bei esminis pajamų šaltinis), prisiimdama vis naujus įsipareigojimus (susijusių bendrovių atliktus apmokėjimus už atsakovę, šiai neturint apyvartinių lėšų, sudarant naujus sandorius (78 punktas));
19.4. UAB „ARVI“ ir ko vadovas nevykdė pareigos, t. y. įstatymu nustatyta tvarka bei terminais Juridinių asmenų registro tvarkytojui laiku nepateikė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012–2019 metus. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl UAB „ARVI“ ir ko finansinės padėties ir jos ilgai trunkančio nemokumo (nuo 2016 m. gruodžio 31 d.), taip pat tai, kad atsakovės vadovas iki pat bankroto bylos iškėlimo neapskaitė didžiosios dalies atsakovės pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams ir prisiėmė naujų įsipareigojimų, nusprendė, kad bendrovės vadovas negalėjo nesuvokti jos finansinės padėties, t. y. kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Teismas padarė išvadą, kad UAB „ARVI“ ir ko vadovas sąmoningai nesikreipė dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir nesiėmė jokių priemonių jos mokumui atkurti, bet slėpė atsakovės tikrąją finansinę padėtį, neteikdamas finansinių ataskaitų, todėl pripažino įrodytu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (82 punktas);
19.5. Teismas konstatavo, kad UAB „ARVI“ ir ko, siekdama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, buvo privesta prie bankroto tyčia – jos bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai, sąmoningai 2014–2016 metais sudarant sandorius (dalis sandorių sudaryta apeliantui einant bendrovės vadovo pareigas: bendrovė 2015 m. lapkričio 12 d. perleido UAB „Arvi kalakutai“ komanditinės ūkinės bendrijos komanditoriaus teises ir pareigas, 2016 m. kovo 29 d. – UAB „Noringė“ akcijas“, 2016 m. spalio 4 d. – UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ akcijas, 2016 m. spalio 5 d. nepasirašė naujai išleidžiamos UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ akcijų emisijos, 2016 m. spalio 17 d. sudarė tris akcijų perleidimo sandorius: perleistos turimos UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“, UAB „Arvi kalakutai“ ir UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijos ir 2016 m. spalio 21 d. UAB „Lietuvos cukrus“ akcijos), kuriais susijusioms bendrovėms (naudos gavėjai liko tie patys asmenys) mažesnėmis negu rinkos kainomis (arba išvis neatlygintinai) perleistas atsakovei priklausantis turtas bei akcijos. Tokiais veiksmais UAB „ARVI“ ir ko neteko daugiau negu 43 mln. Eur vertės turto ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė, būdama jau nemoki, 2017 m. gegužės 31 d. su akcine bendrove (toliau – AB) „Swedbank“ sudarė laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo 2 714 430,27 Eur atsakyti UAB „Arvi fertis“ kreditorei AB „Swedbank“. Šiuo sandoriu sąmoningai dar labiau pablogino savo finansinę padėtį, apsunkino įsipareigojimų kreditoriams įvykdymą. Teismas pripažino atsakovės UAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais (134 punktas);
19.6. UAB „ARVI“ ir ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, t. y. nesilaikant įstatymu keliamų reikalavimų, siekta nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. UAB „ARVI“ ir ko 2016–2020 metų balansuose apskaityta turto vertė nurodyta sąmoningai didesnė negu yra iš tikrųjų, neapskaityta ir didžioji dalis turimų bei jau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkino galimybes tinkamai įvertinti atsakovės finansinę būklę ir nustatyti tikrąsias bendrovės nemokumo priežastis, kurias pirmiausiai būtent ir patvirtina įstatymo reikalavimus atitinkantys finansinės atskaitomybės duomenys. Teismas pripažino įrodytu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (154 punktas) (1 t., b. l. 18–101).
7. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartimi nurodytą Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2-448-934/2024). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl bendrovės nemokumo momento, t. y., kad UAB „ARVI“ ir ko 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (108 punktas). Bendrovės vadovas suvokė bendrovės nemokumą, sunkią bendrovės finansinę padėtį, bet sąmoningai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, blogino nemokios bendrovės finansinę padėtį ir mažino jos turtą (114 punktas). Bendrovės vadovas geriausiai žinojo tikrąją bendrovės finansinę būklę ir jos pradelstus įsipareigojimus, nuo 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą informuoti bendrovės dalyvius, o šiems per 40 dienų nesiėmus priemonių bendrovės mokumui atkurti, privalėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 dienas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „ARVI“ ir ko iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Jis nurodytos pareigos neįvykdė nei per įstatyme nustatytą terminą, nei vėliau, todėl nukrypo nuo rūpestingo vadovo standarto ir veikė nepateisinamai aplaidžiai (143 punktas) (1 t., b. l. 102–144).
8. LUAB „ARVI“ ir ko 2021 m. gruodžio 28 d. priėmimo perdavimo aktu perdavė kreditorei UAB „Cross financing company“ jai įkeistą turtą – UAB „Rietavo veterinarijos sanitarija“ 614 137 paprastųjų vardinių akcijų – už 2 738 000 Eur (1 t., b. l. 162, 163).
9. LUAB „ARVI“ ir ko ir UAB „Bioprolit“ 2023 m. kovo 9 d. sudarė įmonės (kaip turtinio komplekso) pirkimo–pardavimo sutartį, kuria parduotas juridinis asmuo LUAB „ARVI“ ir ko, kaip turtinis kompleksas, kurį sudaro sutarties prieduose nurodytas turtas: investicijos į asocijuotas ir dukterines bendroves, finansinis turtas, debitoriniai reikalavimai, prekės ženklai, ilgalaikis turtas, už 2 404 000 Eur (1 t., b. l. 164–170).
10. Į bylą pateikti LUAB „ARVI“ ir ko kreditorių „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“, UAB „Belor“, „JSC Alfa bank“, „JP SRBIJAGAS“ reikalavimus pagrindžiantys duomenys (3 t., b. l. 13–1068, 1075–1466).
Dėl žalos, padarytos juridinio asmens vadovo neteisėtais veiksmais, atlyginimo, kai vėluojama kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo
11. Apeliantas nesutinka su priteistu žalos atlyginimu, teigia, kad žalos dydis neteisingai apskaičiuotas, nes įtraukti kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bendrovės nemokumo momento. Teismas nenustatė bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. turėtų įsipareigojimų masės, kurie konkretūs reikalavimai nuo šios datos padidėjo, kurie atsirado nauji, koks yra bendras padidėjusių reikalavimų dydis, kuris galėtų būti laikomas atsakovo padaryta žala. Ieškovė nesutinka su nurodytais argumentais, teigia, kad kreditorių reikalavimų dydis bendrovės nemokumo momentu ir nemokumo bylos iškėlimo dieną nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
12. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. ĮBĮ 8 straipsnio dalyje įtvirtinta, kad, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „ARVI“ ir ko bankroto byla iškelta ne apelianto iniciatyva, bet pagal bendrovės kreditorių „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ ir UAB „Belor“ reikalavimus. Apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, nesikreipė laiku dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo, todėl privalo atlyginti bendrovės ir jos kreditorių patirtą žalą.
14. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 52 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 40 punktas). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 54 punktas).
15. Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 55 punktas).
16. Kasacinis teismas suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 22 punktas).
17. Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23, 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).
18. Kauno apygardos teismas, 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškeldamas UAB „ARVI“ ir ko bankroto bylą, nenustatė bendrovės nemokumo momento (civilinė byla Nr. eB2-15-555/2026). Bendrovės nemokumo momentas nustatytas sprendžiant jos bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (civilinė byla Nr. eB2-452-555/2024). Nurodytoje byloje Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje nustatė, kad UAB „ARVI“ ir ko tapo nemoki vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d. Dėl to apeliantas, skaičiuojant nuo nurodytos datos, pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą (šios nutarties 31 punktas) nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Dėl to nagrinėjamoje byloje ieškovei nekilo pareigos įrodyti tokias apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę.
19. Apeliantas teisingai remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią, konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015); vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos), o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).
20. Taigi, sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, turi būti nustatyta, kokia suma padidėjo kreditorių reikalavimai nuo bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo (neįvykdymo). Pirmiau nustatyta, kad ieškovė tapo nemoki nuo 2016 m. gruodžio 31 d. Nemokumo momentu bendrovės vadovu buvo apeliantas. Tuo metu jo pareiga buvo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai ieškovei iškėlimo. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. Taigi, akcininkams pranešti apie tai, kad ieškovė negali atsiskaityti su kreditoriais, apeliantas turėjo nedelsdamas. Tai padaryti jis privalėjo sušaukęs neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ir šis privalėjo imtis priemonių ieškovės mokumui atkurti. Visa tai turėjo būti padaryta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. iki 2017 m. vasario 9 d. (2016 m. gruodžio 31 d. + 40 dienų). Pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo apeliantas turėjo pateikti teismui ne vėliau kaip per 5 dienas nuo nurodytos datos, t. y. ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 14 d. (2017 m. vasario 9 d. + 5 dienos).
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Taigi, nurodyta data yra atskaitos taškas, nuo kurio apeliantas nagrinėjamoje byloje laikomas pažeidusiu pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir skaičiuojami bendrovei bei jos kreditoriams padaryti nuostoliai, atsiradę dėl iki bankroto bylos iškėlimo padidėjusių ir naujai atsiradusių kreditorių reikalavimų.
22. Apeliantas teigia, kad jis iki UAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos iškėlimo neapskaitė ir ginčijo dalį kreditorių reikalavimų, kurie atsirado ne tik iki bendrovės nemokumo momento, bet ir iki apelianto vadovavimo ieškovei pradžios: 1) kreditorės „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ 639 291,18 Eur reikalavimas kilo iš 2014 m. gruodžio 29 d. vekselio. UAB „ARVI“ ir ko ginčijo vekselį, nepripažino kreditorės reikalavimo iki Londono arbitražo teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje (civilinė byla Nr. e2T-78-585/2020); 2) kreditorės UAB „Belor“ 3 175 342,86 Eur reikalavimas kilo iš 2016 m. sausio 7 d. vekselio, kurio apmokėjimo terminas –2016 m. balandžio 6 d.; 3) kreditorės „JSC Alfa Bank“ 7 539 656,76 Eur reikalavimas jau buvo pradelstas 2016 m. gruodžio 31 d.; 4) kreditorės „JP SRBIJAGAS“ 8 200 070,72 Eur reikalavimas ir 706 205,80 Eur reikalavimas buvo pradelsti 2014 metais. Apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje konstatavo, jog į UAB „ARVI“ ir ko 2016 m. gruodžio 31 d. balansą neįtraukti visų kreditorių, taip pat ir „JSC Alfa bank“, „JP SRBIJAGAS“ ir „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“, finansiniai reikalavimai (civilinė byla Nr. eB2-452-555/20240).
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas neteisingai aiškina Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį. Spręsdamas, ar bendrovės bankrotas buvo tyčinis, teismas įvertino bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, pateiktus Juridinių asmenų registrui, antstolių informacinės sistemos, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), UAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos duomenis, taip pat ir bankroto byloje patvirtintus bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, eksperto R. B. 2022 m. vasario 25 d. ekspertinio tyrimo aktą bei kitus duomenis. Kauno apygardos teismas nustatė, kad 2020 m. gruodžio 29 d. nutartyje, kuria iškelta atsakovei UAB „ARVI“ ir ko bankroto byla, nustatyta, jog 2020 m. spalio 31 d. bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo lygūs 20 791 639 Eur, bet į nurodytą sumą įtraukti ne visų kreditorių reikalavimai. Neįtraukti kreditorių UAB „Belor“, „JP SRBIJAGAS“ ir „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“, kurių naudai vykdomi išieškojimai iš atsakovės, kreditorės „JSC Alfa‑Bank“ 9 192 948,35 Eur reikalavimas (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu 41 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamoje nutartyje teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus duomenis, nustatė, kad UAB „ARVI“ ir ko 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur, o bankroto bylos iškėlimo metu (2020 m. gruodžio 29 d.) – ne mažiau negu 40 605 112,66 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties 41, 42, 60 punktai). Akcentuotina tai, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutarties 20–66 punktuose išsamiai įvertino LUAB „ARVI“ ir ko ne tik įsipareigojimų kreditoriams dydį, bet ir turėtą turtą 2016 m. gruodžio 31 d. (nemokumo momentu). Kauno apygardos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, įvertino apelianto nurodytų kreditorių UAB „Belor“, „JSC Alfa-Bank“, „JP SRBIJAGAS“ ir „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ reikalavimus. Apeliantas teigia, kad teismas vadovavosi neaiškiu ieškovės pasiūlytu žalos apskaičiavimo būdu, į kurį įtraukti reikalavimai, atsiradę iki bendrovės nemokumo momento ir apelianto vadovavimo bendrovei pradžios, taip pat ir turtas, kurio vertė galėjo neatitikti 2016 m. gruodžio 31 d. buvusios turto rinkos vertės; teismas nenustatinėjo tikrosios turto vertės bendrovės nemokumo momentu, todėl į ją neturėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant žalos dydį. Nurodytas apelianto argumentas pagrįstas iš dalies dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.
24. Pirmiau nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 31 d. buvęs bendrovės turto ir pradelstų įsipareigojimų dydis nustatytas teismo nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Ieškovė, apskaičiuodama žalos dydį, jį grindė lygindama bendrovės pajėgumą (galimybę) patenkinti kreditorių reikalavimus jos nemokumo momentu (2016 m. gruodžio 31 d.) ir teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dieną (2021 m. sausio 7 d.). Taigi, jeigu bendrovei bankroto byla būtų iškelta 2016 m. gruodžio 31 d., dalis kreditorių reikalavimų būtų patenkinta iš tuo metu bendrovės turėto turto, t. y. būtų likę 10 141 756,49 Eur nepatenkintų kreditorių reikalavimų (19 651 093,65 Eur kreditorių reikalavimų – 9 509 337,16 Eur bendrovės turto = 10 141 756,49 Eur nepatenkintų reikalavimų). Apeliantas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „ARVI“ ir ko iškėlimo, todėl padidėjo kreditorių reikalavimai ir sumažėjo galimybė juos patenkinti, nes sumažėjo bendrovės turėtas turtas. Iškėlus UAB „ARVI“ ir ko bankroto bylą (2021 m. sausio 7 d.), bendrovė turėjo ne mažiau negu 40 605 112,66 Eur įsipareigojimų kreditoriams, o bankroto procese jos turtas parduotas už 5 142 000 Eur (2 738 000 Eur + 2 404 000 Eur = 5 142 000 Eur (šios nutarties 22, 23 punktai)), t. y. laiku neiškėlus bankroto bylos neliko galimybės patenkinti 35 463 112,66 Eur kreditorių reikalavimų (40 605 112,66 Eur – 5 142 000 Eur = 35 463 112,66 Eur). Taigi, ieškovės teigimu, apeliantui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, pradelsti bendrovės reikalavimai, kurių negalima patenkinti iš bendrovės turto, padidėjo iki 25 321 356,17 Eur (35 463 112,66 Eur – 10 141 756,49 Eur = 25 321 356,17 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš aptarto žalos apskaičiavimo, nėra galimybės nustatyti dėl apelianto pažeistos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei padidėjusių ir naujai atsiradusių kreditorių reikalavimų, todėl taip apskaičiuotas žalos dydis priežastiniu ryšiu nesusijęs su įvardytos apelianto pareigos pažeidimu.
25. Apeliantas teigia, kad į bylą nepateikti įrodymai, pagrindžiantys bendrovės turėto turto rinkos vertę jos nemokumo momentu. Kaip pirmiau nurodyta, bendrovės turto vertė nustatyta teismo nutartyje, kuria iškelta bankroto byla, o vėliau ir teismo nutartyje, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Apskųstame sprendime teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs LUAB „ARVI“ ir ko tyčinio bankroto bylą, 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje įvertino ieškovės finansinę padėtį, nustatydamas, kokie 2016 m. gruodžio 31 d. buvo ne tik balanse formaliai nurodyti, bet tikrieji įsipareigojimai bei turtas. Teismas nustatė, kad ieškovė tapo nemoki vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d., ji turėjo ne mažiau negu 19 651 093,65 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, iš balanse apskaityto 47 334 119 Eur turto vertės atėmus apskaitytą finansinį turtą („HIP-Azotara“ D.o.o. Pančevo“ – 14 202 500 Eur, UAB „Arvi fertis“ – 13 473 586,65 Eur ir debitorinius įsiskolinimus ne mažiau negu 10 148 695,19 Eur, iš viso – 37 824 781,84 Eur), tikroji turto vertė turėjo būti ne didesnė negu 9 509 337,16 Eur, t. y. turimi pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę turimo turto (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės vadovas (apeliantas) neatskleidė visų ieškovės įsipareigojimų kreditoriams, nors dalis jų buvo vykdomi priverstine tvarka, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams bankroto bylos iškėlimo metu sudarė ne mažiau negu 40 605 112,66 Eur. Nuo 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovės skolos padidėjo 20 954 019,01 Eur (40 605 112,66 – 19 651 093,65 = 20 954 019,01).
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad teismo pritaikytas žalos, padarytos bendrovei ir jos kreditoriams, apskaičiavimo būdas, kai apskaičiuota žala pagal galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus, įvertinant kreditorių reikalavimų dydį ir bendrovės turtą, yra netinkamas, neatitinka teismų praktikoje suformuotų žalos apskaičiavimo taisyklių (žr. šios nutarties 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovė prašė priteisti žalos atlyginimą iš apelianto, nes šis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, apeliantas yra atsakingas už nuo 2017 m. vasario 15 d. (kai prasidėjo jo prievolės kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo pažeidimas (neįvykdymas)) iki 2021 m. sausio 7 d. (kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir kilo bankroto bylos iškėlimo teisiniai padariniai) padidėjusius jau nemokumo momentu buvusius kreditorių reikalavimus (tik tiek, kiek jie padidėjo, pavyzdžiui, palūkanos, delspinigiai ir kt.) ir už nurodytu laikotarpiu atsiradusius naujus reikalavimus. Apskaičiuojant žalą ieškovės pasiūlytu ir pirmosios instancijos teismo pritaikytu būdu, į žalos dydį buvo įtraukti kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bendrovės nemokumo momento, tačiau ignoruota tai, kad šie reikalavimai vis tiek būtų buvę nepaisant to, pažeidė apeliantas pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei ar ne. Dėl to apeliantas neatsakingas iki pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo buvusius kreditorių reikalavimus. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-696-450/2020, 52, 54, 55 punktai). Nurodytu laikotarpiu turėjo būti įvertintas ne bendrovės turto, bet kreditorių reikalavimų pokytis (kiek padidėjo jau buvę reikalavimai ir kiek atsirado naujų reikalavimų). Pirmosios instancijos teismas neišanalizavo aptariamo ieškovės kreditorių reikalavimų pokyčio. Be to, teismas neteisingai nustatė ir termino, už kurį atsakingas apeliantas, pradžios momentą. Pirmiau nurodyta, kad atsakomybė už padidėjusius ir atsiradusius naujus kreditorių reikalavimus bendrovės vadovui kyla ne nuo bendrovės nemokumo momento, bet nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo momento (2017 m. vasario 15 d.).
27. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino jo prašymo išreikalauti įrodymus, kada atsirado ar padidėjo konkretūs reikalavimai, iš kurio ieškovė kildino žalą; ar šis reikalavimas atsirado apelianto vadovavimo laikotarpiu, t. y. po to, kai bendrovė tapo nemoki; ar 25 321 356,17 Eur kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto byloje.
28. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas netinkamai vykdė pareigą pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Bendrovės 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti 2017 m. kovo 8 d., 2016, 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai – 2019 m. kovo 19 d., o 2018, 2019 metų finansinės atskaitomybės dokumentai nepateikti. Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatyta, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nesilaikant įstatymo reikalavimų, siekiant nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Apeliantas, kaip buvęs UAB „ARVI“ ir ko vadovas, turėjo pareigą perduoti tvarkingus ir tikslius bendrovės dokumentus (taip pat ir finansinius) bei turtą. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nemokumo administratorius, perimdamas bendrovės dokumentus, gavo netinkamai, aplaidžiai, apgaulingai tvarkytus dokumentus, pagrįstai apelianto siekį pasinaudoti paties sukurta situacija, reikalaujant pateikti nurodytus duomenis, įvertino kaip nesąžiningą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad UAB „ARVI“ ir ko nemokumo byloje teismas patvirtino 47 128 113,83 Eur kreditorių reikalavimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas gali būti tikslinamas bankroto procese, taip pat ir tenkinami kreditorių reikalavimai. Sprendžiant žalos atlyginimo iš vadovo klausimą, svarbu nustatyti kreditorių reikalavimų pokytį. Ieškovė žalos dydį grindė Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse nustatytomis aplinkybėmis, nors ir abstrakčiai bei epizodiškai (civilinės bylos Nr. eB2-15-555/2026; Nr. eB2-452-555/2024; Nr. e2-448-934/2024). Apeliantas dalyvavo nurodytose bylose, todėl žinojo, kaip ir kokiais duomenimis remiantis buvo nustatytas kreditorių reikalavimų dydis. Dėl to apelianto argumentas, kad, teismui atsisakius išreikalauti pirmiau nurodytus duomenis, jis nežinojo, iš ko kildinama reikalaujama atlyginti žala, ir negalėjo gintis, yra nepagrįstas. Dar kartą akcentuotina, kad, teismo nutartimi pripažinus ieškovės bankrotą tyčiniu, galioja toje nutartyje nustatyto dydžio ieškovei ir jos kreditoriams padarytos žalos bei ją su apelianto veiksmais siejančio priežastinio ryšio prezumpcijos. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad apelianto pareiga nagrinėjamoje byloje yra paneigti įvardytas žalos dydžio ir priežastinio ryšio prezumpcijas. Dėl to apeliantas privalėjo pateikti konkretų apskaičiavimą, kiek iki jo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo kreditorių reikalavimų jau buvo, kiek jų vėliau padidėjo ir kiek atsirado naujų. Atitinkamai, ieškovės nemokumo administratorius, nesutikdamas su apelianto pozicija ir atsikirsdamas į nurodytus apelianto argumentus, taip pat turi pareigą pateikti konkretų kreditorių finansinių reikalavimų pokytį pagrindžiantį apskaičiavimą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-925-450/2022, 53 punktas). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo nepakankama pirmosios instancijos teismui remtis Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse nustatytomis aplinkybėmis (civilinės bylos Nr. eB2-15-555/2026; Nr. eB2-452-555/2024; Nr. e2-448-934/2024). Nurodytoje byloje dėl tyčinio bankroto teismai analizavo tik ieškovės nemokumo momentu buvusius kreditorių reikalavimų dydžius (2016 m. gruodžio 31 d.), bet nevertino jų pokyčio nuo 2017 m. vasario 15 d. Pavyzdžiui, dėl kreditorės „JP SRBIJASGAS“ reikalavimo pasisakyta, kad skola iš ieškovės priteista Tarptautinio prekybos rūmų galutiniu arbitražo 2014 m. birželio 11 d. sprendimu (434 128 Eur – dėl nepagrįsto praturtėjimo, 5,5 proc. metinės palūkanos ir arbitražo išlaidos), bet neapskaičiuota konkreti palūkanų suma nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2021 m. sausio 7 d. Taip pat ir dėl kitos kreditorės „Dreimoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ reikalavimo palūkanos apskaičiuotos tik iki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. nemokumo momento, bet ne už pirmiau nurodytą laikotarpį, priežastiniu ryšiu susijusį su apelianto pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis, 33.1–33.3, 36).
29. Apeliantas neteisingai interpretuoja apskųstą teismo sprendimą, nurodydamas, kad teismas, remdamasis Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi, neteisingai nurodė, jog finansinių ataskaitų nepateikimas lėmė neteisingą buhalterinės apskaitos vedimą, o finansinių dokumentų nepateikimas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais (apskųsto sprendimo 57 punktas). Akcentuotina tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodytoje pastraipoje nurodė teismo nutartyje, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytas faktines aplinkybes, t. y. jog netinkamai teikti bendrovės finansiniai dokumentai Juridinių asmenų registrui, bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta ne pagal įstatymą, siekiant nuslėpti tikrąją finansinę padėtį. Kitoje pastraipoje teismas įvertino nurodytas aplinkybes kaip priežastis, dėl kurių netenkino apelianto prašymo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklę.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto neteisėti veiksmai ir kaltė nustatyti civilinėje byloje, kurioje LUAB „ARVI“ ir ko bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinė byla Nr. eB2-452-555/2024). Tai yra prejudiciniai faktai. Dėl to žalos atlyginimo byloje jų įrodinėti nereikia. Taigi, nuo 2017 m. vasario 15 d. iki Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria iškelta ieškovės bankroto byla, įsiteisėjimo (2021 m. sausio 7 d.), apelianto neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo) ir nurodytu laikotarpiu padidėjusius bei atsiradusius kreditorių finansinius reikalavimus ieškovei sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 19 651 093,65 Eur įsipareigojimų kreditoriams. Iš bylos duomenų negalima nustatyti ieškovės įsipareigojimų kreditoriams apimties 2017 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino ieškovės kreditorių reikalavimų apimties ir struktūros aptariamu momentu. Be to, apeliantas neturi atsakyti už kreditorių reikalavimų padidėjimą 2016 m. gruodžio 31 d.–2017 m. vasario 14 d. laikotarpiu, nes tuo metu jis negali būti laikomas pažeidusiu pareigą kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame, remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą, turi būti išsamiai ištirtos visos su byla susijusios aplinkybės (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021). Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Nurodyto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
32. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-1120/2024, 27 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-378/2025, 65 punktas).
33. Teisėjų kolegija pirmiau nustatė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė momentą, nuo kurio apeliantui kilo atsakomybė atlyginti žalą (neatsižvelgė į tai, kad pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei apeliantas pažeidė nuo 2017 m. vasario 15 d.). Apeliantui atsakomybė už nesikreipimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo kilo ne 2016 m. gruodžio 31 d., bet 2017 m. vasario 15 d. Dėl to neteisingai apskaičiuotas kreditorių reikalavimų dydis ir jo pokytis (padidėjimas). Byloje nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti nurodytą kreditorių reikalavimų pokytį. Jo pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino nagrinėjamoje byloje. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Surinkus naujus įrodymus ir juos įvertinus apeliacinės instancijos teisme, byla būtų nagrinėjama pirmą kartą naujais aspektais, todėl būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Tai neatitiktų CPK įtvirtinto ribotos apeliacijos modelio (CPK 320 straipsnis).
34. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, kuriose reglamentuota juridinio asmens vadovo pareiga atlyginti žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.