Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-925-450/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-15
Bylos Nr.: e2A-925-450/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00043-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas, Agnė Tikniūtė
Atsakovas: A. S., V. P.

Kategorijos

2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.4.3.11Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-925-450/2022Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00043-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.4.3.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. ir V. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ ieškinį atsakovams A. S. ir V. P. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,Audvida“, atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Versluvis.lt“ (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Audvida“ bankrotą pripažinti tyčiniu; priteisti solidariai iš atsakovų A. S. (toliau – A. S.) ir V. P. (toliau – V. P.) 79 251,58 Eur dydžio žalą bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas A. S. nėra perdavęs visų bendrovės apskaitos dokumentų, o perduoti dokumentai yra fragmentiški, nes nėra perduoti visi įmonės buhalteriniai dokumentai: didžiosios knygos, kasos knygos, įmonės kreditorių, debitorių sąrašai, įmonei priklausančio turto sąrašas, įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, tabeliai. Veikos atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) numatytas tyčinio bankroto sąlygas; įmonės buhalterinė apskaita vesta klaidingai; įmonės veikla perkelta į kitą įmonę (UAB „Transnepa“). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą UAB „Audvida“, nes įmonė nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatytų privalomųjų mokėjimų; UAB „Audvida“ įsiskolinimas VSDF biudžetui 2020 m. vasario 13 d. sudarė l 783,08 Eur. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi nutarė UAB „Audvida“ iškelti bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2020 m. balandžio 16 d., ir įpareigoti BUAB „Audvida“ vadovą A. S. per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus įmonės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą įmonės informaciją, susijusią su jos veikla, o administratorių įpareigojo perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. Iš kelių turimų įmonės dokumentų bei įvertinus įmonės balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas, nemokumo administratorė pastebėjo, jog įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki, tačiau įmonės administracija nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Atsakovas A. S. buvo de jure (teisiškai) įmonės vadovas, atsakovas V. P. yra pripažįstamas de facto (faktiškai) ieškovės vadovu. Atsakovai pažeidė savo fiduciarines pareigas įmonei, neveikė sąžiningai ir rūpestingai. Tokiu būdu įmonė veikė tik vienerius metus, tačiau sugebėjo sukaupti 82 338 Eur dydžio įsipareigojimus, kurie palyginti su įmonės turimu turtu, buvo daugiau kaip penkis kartus didesni. Įmonė taip pat patyrė 9 613 Eur dydžio nuostolius. Atsakovai nesiėmė jokių veiksmų ir neinicijavo nemokumo procedūros įmonei, taip tik blogindami susidariusią situaciją ir didindami įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams. Nebuvo inicijuotas ieškovės bankroto procesas, kas yra ne atsakovų teisė, o imperatyvi pareiga, todėl atsakovams kyla atsakomybė atlyginti jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kurios dydį sudaro teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma.

Šalies argumentai

3. Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad įmonės veikla nesudarė pagrindo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei; nuostolių suma nebuvo didelė, kad rodytų įmonės negalėjimą toliau vykdyti veiklos, kadangi pardavimo apimtys ir gaunamos sumos buvo didelės. Įmonė neturėjo didelių ilgalaikių įsipareigojimų, kurie galėjo mažinti ar riboti įmonės perspektyvas pasiekti pelningumą ateityje, vadinasi, įmonės vadovas, neatliko veiksmų, kurie galėjo pabloginti įmonės padėtį ir ateityje dėl prisiimtų įsipareigojimų privesti įmonę prie bankroto. Įmonės vadovui pareiga kreiptis dėl įmonės bankroto galėjo kilti tik 2020 metais po įmonės finansinės atskaitomybės rinkinio sudarymo ir patvirtinimo. Artėjant įmonės autotransporto priemonių nuomos sutarčių su UAB „Klovima“ pabaigos terminui, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl įmonės vadovas bei įmonės akcininkai (pvz., akcininkas V. P.) stengėsi nuolat bendrauti su UAB „Klovima“, ieškojo išeičių iš susidariusios situacijos, domėjosi galimybe išpirkti nuomojamas autotransporto priemones, mokėti už jas dalimis ir tęsti veiklą; nėra aišku, kurie konkrečiai sandoriai galėjo būti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio su galimu nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu, todėl šiuo pagrindu įmonės bankrotas negalėtų būti pripažįstamas tyčiniu. Nemokumo administratorei buvo perduota pakankamai dokumentų ir teikta informacijos apie įmonės finansinę padėtį, o jei egzistuoja tam tikri buhalterinės apskaitos netikslumai, jie negali būti laikomi pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių nuostolių, kurie galėtų būti laikytini atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, nulemiančiu atsakovo civilinę atsakomybę, pateiktos faktinės aplinkybės ir argumentai patvirtina atsakovo nekaltumą, nesant bendrųjų kaltės požymių, o jo galimai neatsargūs veiksmai, jei tokie būtų nustatyti, sietini tik su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika.

4. Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog V. P. buvo faktinis įmonės vadovas. Laidavimas už įmonės prievoles ir asmeninių lėšų panaudojimas, siekiant padėti įmonei veikti, nėra pagrindas žalai atlyginti. Pažymi, kad atlyginimo iš savo asmeninių lėšų mokėjimas darbuotojams apskritai nėra įmonės vadovo funkcija; tokie veiksmai nebuvo ir intensyvūs; įmonei išrašytos kitų subjektų sąskaitos būdavo teikiamos tiesiogiai buhalteriui. Aplinkybė, kad V. P. suderino buhalterinių paslaugų sutarties sąlygas nėra nustatyta, viena vertus, šios aplinkybės liudytojas neprisiminė, kita vertus, E. M. patvirtino, jog sutartį pasirašė A. S.. Nesant kitų duomenų, galima pagrįstai preziumuoti, kad sutartį suderino tas asmuo, kuris ją ir pasirašė. Net jei teismas laikytų, kad V. P. buvo de facto įmonės vadovas, nei pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), nei pagal JANĮ normas jis nebūtų galėjęs kreiptis dėl įmonės nemokumo proceso iniciavimo, todėl nėra pagrindo priteisti iš jo žalos atlyginimą. Jei teismas ir pripažintų V. P. faktiniu vadovu, akivaizdu, kad neteisėti veiksmai nebuvo atlikti, priešingai, V. P. asmeninėmis lėšomis finansavo įmonę ir šių lėšų nėra atgavęs.

5. Kreditorė UAB „Klovima“ palaikė argumentus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašė BUAB „Audvida“ nemokumo administratorės pareiškimą tenkinti.

6. Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius paliko dėl nemokumo administratorės pareiškimo ir jame išdėstytų argumentų spręsti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino „Audvida“ bankrotą tyčiniu; priteisė iš atsakovo A. S. ieškovei BUAB „Audvida“ 52 331,38 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gruodžio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas konstatavo, kad įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu yra materialiosios teisės normos, todėl nagrinėjamu atveju taikė iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ normas.

9. Teismas nustatė, kad atsakovės nemokumo administratorius pateikė prašymą skirti baudą įmonės direktoriui (atsakovui) A. S., taip pat apriboti UAB „Audvida“ direktoriui eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Šis prašymas buvo pateiktas vadovaujantis tuo, jog UAB „Audvida“ akcininkas 2020 m. gegužės 7 d. perdavė tik dalį įmonės dokumentų; iki šiol neperduota: visi įmonės buhalteriniai dokumentai, didžiosios knygos, kasos knygos, įmonės kreditorių–debitorių sąrašai, įmonei priklausančio turto sąrašas, įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, tabeliai. Nemokumo administratorė neturi galimybės teikti civilinių ieškinių dėl įsiskolinimo priteisimo ir išieškojimo – nėra visų skolą pagrindžiančių dokumentų. Bankroto administratorius iki šiol negali sutikrinti teikiamų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, negali ištirti įmonės sandorių už paskutinius 36 mėnesius, negali tinkamai paskaičiuoti buvusiems darbuotojams priklausančias išmokas. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė skirti buvusiam UAB „Audvida“ vadovui A. S. 500 Eur baudą ir apriboti A. S. 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Be to, įmonės vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonės vadovas (atsakovas) dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis 2018 m. gegužės 17 d. Iš balanso už 2017 m. matyti, kad tuo metu įmonė turėjo turto už 97 725 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 75 380 Eur. Teismas konstatavo, jog 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki, nes ji veikė nuostolingai, tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. P. būtų faktinis įmonės vadovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai). Tai, kad V. P. mokėjo darbuotojams atlyginimus, perėmė įmonės skolas, teismo vertinimu, neįrodo, kad jis laikinai vykdė vadovo pareigas. Be to, aplinkybė, kad V. P. įnešė pinigus į įmonę, leido teismui daryti išvadą, jog V. P. siekė išsaugoti įmonę, o ne privesti ją prie tyčinio bankroto. Taip pat atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teismas akcentavo, kad V. P. neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

11. Teismas pažymėjo, kad įmonės direktoriumi de jure buvo A. S., taigi jis ir turėjo pareigą keiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

12. ĮBĮ 8 straipsnio l dalis įpareigojo įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

13. Teismui nustačius, kad atsakovas – įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus (laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo), lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio l dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra asmens kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

14. Teismo vertinimu, atsakovas A. S. nepaneigė savo, kaip įmonės vadovo, kaltės prezumpcijos (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovas A. S. dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis jau 2018 m. gegužės 17 d. sudarius įmonės balansą už 2017 m. Tuo metu įmonė turėjo turto už 97 725 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 75 380 Eur, vadinasi, 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas.

15. Nors byloje nėra duomenų, kad visi įsipareigojimų terminai yra suėję, tačiau atsakovas A. S. nors ir buvo įpareigotas teismo, neperdavė visų dokumentų, tai patvirtina paties atsakovo A. S. pripažinimas, jog dokumentus perdavė tik už 2000 m., už ankstesnius metus neperdavė. Remiantis balanso duomenimis, ieškovė buvo nemoki, jos skolos viršijo ½ turto, todėl atsakovas A. S. turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą, jam šios pareigos neatlikus, atsakovui A. S. atsiranda atsakomybė atlyginti įmonei padarytą žalą (CK 6.245-6.248 straipsniai). Dėl to, kad atsakovas A. S. nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsirado įmonės skolų.

16. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis kiekvienos atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

17. Iš nemokumo administratoriaus pateiktos 2021 m. gruodžio 9 d. skolų lentelės teismas nustatė, kad ieškovės skolos pradėjo augti nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. Taigi, jeigu bankroto procesas būtų buvęs inicijuotas dar 2018 m. pradžioje, tai 2018–2020 m. ieškovo finansiniai įsipareigojimai kreditoriams nebūtų atsiradę ir sistemingai didėję. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės skolos išaugo 52 331,38 Eur dydžio suma dėl to, jog buvo pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei 52 331,38 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo A. S..

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18. Apeliantas (atsakovas) V. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimo dalį dėl atsakovui V. P. priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – nustatyti, kad atsakovo V. P. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ne iš BUAB „Audvida“, o iš BUAB „Audvida“ bankroto administravimui skirtų lėšų. Apeliacinis skundas grindžiamas vieninteliu argumentu, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos ne tiesiogiai iš ieškovės, o iš ieškovės bankroto proceso administravimui skirtų lėšų, tai atitinka formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-34-330/2021; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje e2-716-370/2021).

19. Apeliantas (atsakovas) A. S. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-206-538/2022 dalį, kuria teismas pripažino bankrotą tyčiniu ir tenkino ieškinį, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti BUAB „Audvida“ ieškinį dėl žalos atlyginimo ir pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu; priteisti A. S. iš BUAB „Audvida“ administravimui skirtų lėšų visas abiejose instancijose jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas nevertino atsakovo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekta įmonės bankroto, t. y. nebuvo nustatytas ir pagrįstas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo; nevertino fakto, jog įmonės bankrotas galėjo būti verslo nesėkmė.

19.2. Aplinkybės, kad nebuvo pateikti buhalteriniai dokumentai, o tik jų dalis, bei nesikreipta laiku dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. 2020 m. gegužės 7 d. įmonės akcininkas perdavė dalį įmonės dokumentų, kitą įmonės dokumentų dalį perdavė nuo 2019 m. įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Mersika“ buhalterė E. K., kuri ne tik perdavė nemokumo administratorei turimus dokumentus, bet ir teikė konsultacijas, paaiškinimus, susijusius su įmonės buhalterija bei kitaip bendradarbiavo su nemokumo administratore.

19.3. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės (įstaigos) vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas neimplikuoja tyčinio bankroto. Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-252-450/2020).

19.4. Įmonė veikė nuo 2016 m. gruodžio 20 d., t. y. kiek daugiau nei 10 (dešimt) dienų, o tai, kad 2017 metais įmonės įsipareigojimai viršijo jos turimą turtą, nesudarė pagrindo teigti, jog įmonė buvo nemoki 2017 m. sausio 1 d., kadangi ji susidūrė su sunkumais, kurie praktikoje egzistuoja pirmaisiais įmonių veiklos metais.

19.5. Tam, kad būtų konstatuotas nemokumas, visi bendrai paėmus finansiniai rodikliai turėtų kisti neigiama linkme. Lyginant 2017 ir 2018 metus, minėtų rodiklių pokytis nebuvo toks, kad galėtų rodyti neigiamas veiklos perspektyvas bei negalimą įmonės veiklos tęsimą, kadangi pardavimo pajamos buvo stabilios. Iš 2018 m. įmonės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė gavo pardavimo pajamų už 321 890 Eur sumą, o 2017 m. – 328 096 Eur. 2018 m. įmonės nuostolis sudarė 11 868 Eur, t. y. 2 255 Eur daugiau nei 2017 metais; 2018 m. mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 58 426 Eur (po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 5 920 Eur ir per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 52 506 Eur), tuo tarpu 2017 m. šios sumos buvo didesnės: mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 82 338 Eur (po vienų metų mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 6 958 Eur ir per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 75 380 Eur). Be to, nustatant įmonės nemokumą turi būti vertinami pradelsti įmonės įsipareigojimai, o ne trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienerius metus mokėtinos sumos.

19.6. Įmonės įstatinis kapitalas buvo nuolat didinamas (įkūrimo dieną įstatinis kapitalas siekė 2 500 Eur, akcijų skaičius sudarė 100 vienetų, vėliau įmonės įstatinis kapitalas didėjo iki 30 000 Eur ir buvo išleista 1 200 vienetų akcijų. Be to, įmonės dalyviai nuolat stengėsi gerinti įmonės veiklą, siekti pelningumo, patys buvo investavę dideles sumas į vystomą verslą. Tokiu būdu buvo siekta išsaugoti įmonę bei gauti kuo daugiau pajamų, atsiskaityti su kreditoriais, mažinti nuostolį bei sąnaudas. Nepaisant vėliau atsiradusių finansinių sunkumų, įmonė, elgdamasi sąžiningai ir suprasdama, kad tinkamai ir laiku įsipareigojimų UAB „Klovima“ gali neįvykdyti, sutarė, jog grąžins nuomojamas transporto priemones anksčiau, kad pastaroji galėtų jas nuomoti kitiems subjektams ir tokiu būdu generuoti pajamas. Tai patvirtina, jog įmonės vadovas elgėsi atsakingai ir nedidino galimos žalos kreditoriams.

19.7. Teismas nepagrindė, kad egzistavo atsakovo A. S. sąmoningas suvokimas, jog įmonė buvo nemoki jau 2017 m. sausio 1 d. ir nebuvo galimybių išvengti jos likvidavimo, taip pat buvo sudaryti nenaudingi sandoriai, kuriais buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai; nepagrindė ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, todėl nėra pagrindo konstatuoti tyčinio įmonės bankroto fakto. Pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nepakanka vien to, jog nepateikti dokumentai (šiuo atveju nebuvo pateikta tik dalis) ar nesikreipta laiku dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis.

19.8. Teismas netinkamai nustatė nemokumo momentą, tai turi esminės reikšmės priteisiant žalą bei nustatant jos dydį, kadangi prašoma priteisti žala yra skirtumas, apskaičiuotas iš buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditorinių reikalavimų atėmus bankroto metu užfiksuotus reikalavimus. A. S. neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei 2018 m. gegužės 17 d., todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad iš jo priteistina žala galėtų apimti 2018–2020 m. laikotarpiu susidariusius įmonės finansinius įsipareigojimus kreditoriams.

19.9. Iš įmonės balanso už 2017 metus matyti, jog 2017 metais įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 82 338 Eur, t. y. 1) po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 6 958 Eur; 2) per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 75 380 Eur. Įmonės įsipareigojimų didžiąją dalį sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Pažymi, jog trumpalaikis įsipareigojimas nesietinas su pradelstu įsipareigojimu. Trumpalaikiai įsipareigojimai įmonėje susidarė dėl to, kad ji privalėjo mokėti nuomos mokesčius už autotransporto priemones (pagrindinė įmonės veikla buvo krovinių pervežimas), buvo patiriamos didelės kuro (dėl veiklos specifikos), darbo užmokesčio, mokesčių valstybei sąnaudos. Todėl pateikus įmonės 2017 metų balansą ir esant minėtiems rodikliams, neegzistavo pareiga atsakovui A. S. kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nes per vienerius metus mokėtinos sumos, trumpalaikiai įsipareigojimai nelaikytini pradelstais įsipareigojimais.

19.10. 2017 m. įmonės pajamos siekė 328 096 Eur, 2018 m. – 321 890 Eur, 2019 m. – 161 234 Eur. Esminis pajamų sumažėjimas įvyko 2019 m., kai įmonė privalėjo grąžinti nuomotas autotransporto priemones nuomotojui UAB „Klovima“. Finansiniai įsipareigojimai kreditoriams 2018 m. lyginant juos su 2017 m. buvo net 30 proc. mažesni (įsiskolinimai mažėjo nuo 82 338 Eur iki 58 426 Eur), 2019 m. finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 58 728 Eur, o 2020 m. balandžio 16 d. balanse – 63 429 Eur. Taigi, įsipareigojimų suma buvo didžiausia pirmaisiais metais, tai įprasta įmonių praktikoje, o vėliau sekė mažesnės sumos, kurių ryškesnis padidėjimas buvo 2020 m. 2017 m. įmonės nuostolis sudarė 9 613 Eur, 2018 m. – 11 868 Eur, 2019 m. – 79 742 Eur. Esminis įmonės veiklos pablogėjimas įvyko 2019 m., kuomet žymiai sumažėjo pajamos ir padidėjo įmonės nuostolis. Todėl atsakovui A. S. pareiga kreiptis dėl įmonės bankroto galėjo kilti tik 2020 metais, po įmonės finansinių atskaitų rinkinio sudarymo ir patvirtinimo. Finansinių atskaitų rinkinys už 2019 m. turėjo būti sudaromas ir tvirtinamas iki 2020 m. balandžio 30 d., tačiau 2020 m. balandžio 7 d. įmonei jau buvo iškelta bankroto byla (pareiškimas pateiktas 2020 m. vasario mėn.). Kadangi atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto egzistavo tik 2020 m., todėl A. S. veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, todėl teismas nepagrįstai priteisė žalą iš atsakovo A. S..

19.11. 2017 m. įmonės turtas atitinkamai buvo 97 725 Eur, o įsipareigojimai (nepradelsti) – 82 338 Eur. 2018 m. įmonės turtas sudarė 66 944 Eur, o įsipareigojimai – 58 426 Eur. Todėl teismas, lygindamas ne pradelstus įsipareigojimus (o visus įsipareigojimus), ir ne su turtu, kaip numatė įstatymo formuluotė, o su nuosavu kapitalu, klaidingai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies formuluotę.

19.12. Ieškovas neįrodė, jog prašoma priteisti žala yra būtent skirtumas, apskaičiuotas iš buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditinių reikalavimų atėmus bankroto metu užfiksuotų padidėjusius reikalavimus. Be to, į žalos sumą ieškovė įtraukė ir UAB „Klovima“ 18 529,38 Eur skolą, kuri atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, pagal 2020 m. birželio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, ir kuri jau yra priteista ir išieškoma iš V. P. kitoje byloje. Nėra nustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neatliktų veiksmų ir prašomos priteisti žalos bei kaltė. Pavieniai galimi neatsargūs A. S. veiksmai negali būti traktuojami kaip pagrindas priteisti reikalaujamą žalą, kadangi tai sietina tik su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika.

Atsiliepimas

20. Ieškovė BUAB ,,Audvida“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepimais į apeliantų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

20.1. Apeliantai nėra perdavę visų bendrovės apskaitos dokumentų, o turimi dokumentai yra fragmentiški, nes nėra perduoti visi įmonės buhalteriniai dokumentai, didžiosios knygos, kasos knygos, įmonės kreditorių–debitorių sąrašai, įmonei priklausančio turto sąrašas, įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, tabeliai. Šie veiksmai patvirtina sąmoningą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir galimai tyčinio bankroto požymių egzistavimą, galima siekį nuslėpti tikruosius veiksmus ir / ar sandorius atliktus įmonės valdyme. Be to, liudytojas E. M. teigė, kad finansinius dokumentus perdavė atsakovui V. P., tačiau jie perduoti ieškovo atstovui nebuvo.

20.2. Be to, įmonės vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonės vadovas (atsakovas A. S.) dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis 2018 m. gegužės 17 d. Iš balanso už 2017 m. matyti, kad tuo metu įmonė turėjo turto už 97 725 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 75 380 Eur. Taigi, galima konstatuoti, jog 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki, nes ji visuomet veikė nuostolingai ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas. Atsakovams buvo žinoma įmonės finansinė padėtis ir augantys bei atsirandantys finansiniai įsipareigojimai kreditoriams. Įmonė buvo tyčia ir sąmoningai valdoma blogai, fiksuojami neegzistuojantys duomenys, sąmoningai klaidingai ir apgaulingai vedama įmonės apskaita, tai ir lėmė įmonės bankrotą tyčia. Be to, ieškovė niekuomet negavo pelno, todėl kyla klausimas, ar tai nebuvo daroma sąmoningai, kuomet ieškovės buhalterijoje buvo fiksuojami neegzistuojantys duomenys.

20.3. Byloje nustatyta, kad apeliantas A. S. buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė bankroto administratorei, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės ekonominių rodiklių ir jų kaitos, sudarytų sandorių; įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, siekiant nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį, o ir nedaugelis žinomų faktų, paaiškėjo, jog yra neteisingi, neatitinkantys esančios situacijos ir iš esmės pateikti siekiant galimai suklaidinti.

20.4. Atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, turi įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o tokios pareigos nevykdydamas, reiškia asmens neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą). Teismui nustačius, kad atsakovas – įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus (laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo), lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra asmens kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis), tačiau byloje tokių įrodymų nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 124/2014).

20.5. Nemokumo administratorės galimybės pateikti įrodymus yra ypatingai ribotos, kadangi jai nebuvo tinkamai ir pilna apimtimi perduoti visi įmonės finansiniai ir kiti esminiai dokumentai, o kai kurie duomenys buvo suvesti (pateikti) klaidingai. Ieškovės finansiniuose dokumentuose buvo fiksuojami debitoriniai reikalavimai, kurie neegzistuoja, pateikus ieškinį paaiškėdavo, kad pati ieškovė yra skolinga nurodomam debitoriui (atsakovui), kuomet teisme būdavo pateikiami papildomi dokumentai iš atsakovo pusės. Nemokumo administratorė kreipėsi į kreditorius su prašymu pateikti duomenis, kada ir kokiu pagrindu susiformavo ieškovės įsiskolinimas jiems. Dalis kreditorių pateikė atsakymą. Tokiu būdu byloje buvo pateikta susisteminta lentelė su duomenimis, kuriuos pateikė dalis kreditorių, bei duomenimis, kuriuos turėjo nemokumo administratorė. Šių duomenų pagrindu galima spręsti, jog žalos dydis buvo pagrįstai ir teisėtai įrodytas ir pagrįstas.

20.6. Ieškovės vadovas dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis 2018 m. gegužės 17 d., sudarius įmonės balansą už 2017 m. Tuo metu įmonė turėjo turto (nuosavo kapitalo) už 15 387 Eur, o įmonės įsipareigojimai siekė 82 338 Eur, t. y. įmonės turimas turtas buvo penkis kartus mažesnis, nei įmonės įsipareigojimai. Taigi, 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki, nes ji visuomet veikė nuostolingai ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas. Visi lentelėje pateikti finansiniai reikalavimai, kurie buvo pradelsti, iš esmės atsirado po 2017 m. sausio 1 d. Jeigu apeliantas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tai pastarosios finansiniai reikalavimai kreditoriams nebūtų išaugę 52 331,38 Eur dydžio suma.

20.7. Atkreipia dėmesį į tai, kad nemokumo procedūrą inicijavo ne apeliantas, o įmonės kreditorius, kuriam nebuvo vykdomos prievolės. Tokiu būdu įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams būtų toliau didėję, nes apeliantas savo pareigų nevykdė, toliau skolinosi lėšas ir vykdė nuostolingą veiklą. Apelianto elgesys neatitiko protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, apeliantas tinkamai nevykdė įstatymuose nustatytų bendrovės vadovo pareigų, susijusių su buhalterinės apskaitos vedimu, kasdienės ieškovo veiklos organizavimu. Byloje buvo įrodyti ne tik apelianto neteisėti veiksmai, tačiau ir priežastinis ryšys su kilusia žala, apelianto kaltė yra preziumuojama, kad jam kaip įmonės administracijos atstovui ir vadovui, yra taikomi žymiai aukštesni atsakomybės ir elgesio standartai.

20.8. Atsakovas V. P. turėjo šiuo atveju kreiptis dėl papildomo sprendimo priėmimo arba apsirikimo klaidos ištaisymo, kadangi pirmosios instancijos teismas galimai apsiriko ir sprendime nenurodė, jog bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos iš administravimo sąmatų. Teismas nenurodė, kad atmeta atsakovo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o tiesiog neišsprendė / nenurodė šio klausimo, todėl yra sprendžiamas klausimas dėl sprendimo pildymo arba klaidos ištaisymo, o ne teikiamas apeliacinis skundas, kuriuo yra ginčijamas sprendimas. Atsakovas V. P. ne tik netinkamai gina savo teises, tačiau ir pažeidžia ieškovės, kuriai yra vykdomas nemokumo procesas, teises ir jai sukelia žalą. Todėl apelianto V. P. apeliacinis skundas negali būti patenkintas, kadangi apeliantas netinkamai įgyvendina savo teises ir naudojasi ne tuo savo teisių gynimo institutu.

21. Atsakovas V. P. atsiliepimu į atsakovo A. S. apeliacinį skundą apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, kadangi A. S. apeliacinis skundas nėra susijęs su atsakovo V. P. interesais. V. P., kaip įmonės akcininkas pažymėjo, kad nei V. P., nei A. S. prieš įmonės interesus neveikė, nesiekė sukelti įmonės nemokumo, priešingai – dėjo visas pastangas, kad įmonė tęstų veiklą; pritarė A. S. apeliacinio skundo argumentams, jog įmonės bankrotas nebuvo tyčinis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Žemesnės instancijos teismas

23. Nagrinėjamu atveju BUAB ,,Audvida“, atstovaujama nemokumo administratorės, prašė BUAB „Audvida“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 3–5 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. kad BUAB „Audvida“ vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; BUAB „Audida“ veiklos perkėlimo į kitą įmonę (UAB „Transnepa“); atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo bei netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Audvida“ bankrotą pripažino tyčiniu dėl to, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos BUAB „Audvida“ iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir BUAB „Audvida“ buhalterinė apskaita vesta klaidingai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Atsakovas A. S. apeliaciniu skundu skundžia sprendimą tik toje dalyje, kurioje ieškinys iš dalies jo atžvilgiu patenkintas, todėl apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuria teismas pripažino BUAB „Audvida“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, taip pat atsakovo V. P. pateiktas apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš BUAB „Audvida“, o iš BUAB „Audvida“ bankroto administravimui skirtų lėšų.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

24. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016), nagrinėjamoje byloje taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo momentu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai, 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktas).

25. Nagrinėjamu atveju atsakovo A. S. veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Audvida“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai taikė ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą, kuris taikytinas ir byla nagrinėjant apeliacine tvarka.

Dėl tyčinio bankroto požymių

26. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

27. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

28. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl BUAB „Audvida“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kaip minėta šios nutarties 23 punkte, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos BUAB „Audvida“ nemokumo administratorės prašymą ir pripažino BUAB „Audvida“ bankrotą tyčiniu, konstatavęs, kad įmonės vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes apeliantas A. S., kuris vadovavo BUAB „Audvida“ nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2020 m. balandžio 16 d., dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis 2018 m. gegužės 17 d. Be to, įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartimi buvusiam BUAB „Audvida“ vadovui A. S. 500 Eur baudą, kadangi jis perdavė tik dalį įmonės dokumentų, dėl ko nemokumo administratorė neturi galimybės teikti civilinių ieškinių dėl įsiskolinimo priteisimo ir išieškojimo – nėra visų skolą pagrindžiančių dokumentų; taip pat Klaipėdos apygardos teismas nutarė apriboti BUAB „Audvida“ vadovui A. S. 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Taigi, BUAB „Audvida“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

Dėl nemokumo momento nustatymo ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

30. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

31. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu.

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

33. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

34. Kaip matyti iš kasacinio teismo išaiškinimų, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus visus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto verte, taigi reikšmingi yra ir ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

35. Susipažinus su skundžiamo sprendimo turiniu matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrovės 2017 metais turėto turto ir įsipareigojimų (pradelstų) santykį, faktinį bendrovės nemokumo momentą konstatavo 2017 m. sausio 1 d. ir nurodė, jog įmonės vadovas dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis 2018 m. gegužės 17 d. Apeliantas A. S. su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, jog teismas neįvertino įmonės veiklos pradžios, t. y. įmonė veiklą pradėjo tik 2016 m. gruodžio 20 d., todėl praėjus daugiau nei 10 dienų (2017 m. sausio 1 d.) be pagrindo konstatuotas BUAB „Audvida“ nemokumas, priešingai, tuo metu įmonė susidūrė su sunkumais, kurie egzistuoja pirmaisiais įmonių veiklos metais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nuspręsdamas, kad BUAB „Audvida“ nemoki buvo 2017 m. sausio 1 d., nes, viena vertus, norint konstatuoti įmonės nemokumą šiai datai teismas turėjo vertinti BUAB Audvida“ finansinius rodiklius už 2016 m. Kita vertus, kaip teisingai nurodo apeliantas, įmonė įregistruota 2016 m. gruodžio 20 d., todėl vertinti jos finansinius rodiklius už 2016 metus (10 kalendorinių dienų) ir konstatuoti jos nemokumą 2017 m. sausio 1 d. nėra racionalu ir teisinga. Remiantis teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021 ir Nr. 2-137-381/2021) siekiama kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą įvertinant atsakovų atliktus veiksmus. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą.

36. Kaip teisingai iš BUAB „Audvida“ balanso už 2017 m., sudaryto 2018 m. gegužės 17 d., nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovė 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 97 725 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 82 338 Eur, iš kurių per vienerius mokėtinos sumos – 75 380 Eur ir 6 958 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos bei įsipareigojimai. Pažymėtina, kad beveik visą turtą – net 96 853 Eur vertės sudarė kitas trumpalaikis turtas; atsargos – 872 Eur; įmonė jau 2017 m. patyrė 9 613 Eur dydžio nuostolius. Iš paminėtų duomenų akivaizdu, kad BUAB „Audvida“ buvo nemoki, todėl įvertinęs šiuos bendrovės finansinius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl BUAB „Audvida“ nemokumo, kadangi pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. gegužės 17 d. balansas yra sudarytas už 2017 m. ir jame parodomas įmonės turtas, įsipareigojimai ir kapitalas metų pabaigoje, apeliacinės instancijos teismas patikslina pirmosios instancijos teismo nustatytą BUAB „Audvida“ nemokumo momentą ir konstatuoja, jog BUAB „Audvida“ nemoki buvo 2017 m. gruodžio 31 d.

37. Vertinant BUAB „Audvida“ balansą už 2018 m., matyti, kad bendrovės padėtis 2018 metais dar labiau pablogėjo, nes turimo turto sumažėjo nuo 97 725 iki 66 944 Eur, kurį sudarė: 21 260 Eur vertės atsargos; 45 642 Eur – kitas trumpalaikis turtas ir 42 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos; tuo tarpu, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nors ir nežymiai sumažėjo nuo 82 338 Eur iki 58 426 Eur (52 506 Eur per vienerius mokėtinos sumos ir 5 920 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos bei įsipareigojimai), tačiau turto sumažėjimas buvo ženklesnis, todėl pradelstų įsipareigojimų santykis su turto verte praktiškai susilygino, nors kaip minėta, nemokumui konstatuoti pakanka, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadinasi, 2018 metais įmonės padėtis dar labiau blogėjo, įmonė vėl patyrė 11 868 Eur nuostolių, tai liudija ir aplinkybė, kad BUAB „Audvida“ sutarė su UAB „Klovima“, jog grąžins nuomojamas transporto priemones anksčiau laiko.

38. Įvertinęs bendrovės turėto turto ir įsipareigojimų (pradelstų) santykį bei kitus finansinius rodiklius, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad faktinis bendrovės nemokumo momentas buvo 2017 m. gruodžio 31 d. Atitinkamai tuo metu, kai buvo sudarytas BUAB „Audvida“ balansas už 2017 m., t. y. 2018 m. gegužės 17 d. A. S. neabejotinai buvo žinoma, kad įmonė yra nemoki, todėl jam, kaip įmonės vadovui, kilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos BUAB „Augvida“ iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo

39. Apeliantas A. S. ginčija ir kitą pirmosios instancijos teismo nustatytą tyčinio bankroto požymį – netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą; įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei.

40. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. BUAB „Audvida“ vadovu buvo A. S., kuris nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. sausio 25 d. buvo ir įmonės akcininkas. Nemokumo administratorės teigimu, buvęs BUAB „Audvida“ vadovas A. S. iki šiol nėra perdavęs visų įmonės buhalterinių dokumentų: didžiosios knygos, kasos knygos, įmonės kreditorių–debitorių sąrašų, įmonei priklausančio turto sąrašo, įmonės balanso bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, darbo užmokesčio žiniaraščių, tabelių, todėl nemokumo administratorė neturi galimybės teikti civilinių ieškinių dėl įsiskolinimo priteisimo ir išieškojimo – nėra visų skolą pagrindžiančių dokumentų; administratorė negali sutikrinti teikiamų įmonės kreditorių kreditinių reikalavimų, negali ištirti įmonės sandorių už paskutinius 36 mėnesius, negali tinkamai paskaičiuoti buvusiems darbuotojams priklausančias išmokas.

41. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-731-538/2020 BUAB „Audvida“ vadovui A. S. skirta 500 Eur bauda, taip pat trejiems metams apribota teisė eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nutartyje konstatuota, kad atsakovas A. S., turėdamas pareigą perduoti įmonės dokumentus, dalies jų neperduoda, su nemokumo administratore nebendradarbiauja. Pirmosios instancijos teismas pripažino ir šio tyčinio bankroto požymio egzistavimą, konstatuodamas, kad turėdama tik dalį bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nemokumo administratorė negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties.

42. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

43. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

44. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

45. Pažymėtina, jog teismų praktikoje, vertinant panašias aplinkybes, t. y. nustačius, kad teismo nutartimis atsakovui buvo skirtos nuobaudos už teismo įpareigojimų nevykdymą kaip buvusiam bankrutavusios bendrovės (ieškovės) vadovui, sprendžiama, kad toks atsakovo elgesys vertinant jį sąžiningumo aspektu patvirtina jo nenorą paklusti bendroms elgesio taisyklėms ir tokio elgesio tęsimą net ir tada, kai jam buvo taikytos teismo sankcijos. Atsakovui taikytų sankcijų pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų bei įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020 17 punktas).

46. Apeliantas A. S. neginčija jam taikytų sankcijų, susijusių su įmonės vadovo pareigų netinkamu vykdymu, fakto. Taip pat nepateikė jokių duomenų, dėl kokių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių nevykdė įstatyminės pareigos ir privalomų teismo nurodymų. Be kita ko, nurodytina, kad pagal pateiktas avansų ataskaitas, nemokumo administratorė nusprendusi, jog ieškovė turi debitorinius reikalavimus, pateikė ieškinius dėl jų priteisimo, kuriuos pateikus paaiškėjo, kad jie neegzistuoja, taip pat su darbuotojais nebuvo laiku nutrauktos darbo sutartys, jiems yra tik iš dalies išmokėtos dienpinigių ir darbo užmokesčio sumos (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-3501-850/2020, Nr. e2-21049-1144/2020). Todėl toks apelianto atsisakymas vykdyti nurodytas pareigas, įvertinus tai, kad nemokumo administratorė iš jai pateiktų įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų dalies buvo suklaidinta dėl bendrovės skolininkų, bandydama jiems pareikšti ieškinius, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamas konstatuoti akivaizdų atsakovo A. S. nesąžiningumą ir neteisėtus veiksmus. Akivaizdu, kad apelianto A. S. neteisėti veiksmai pasireiškė apgaulingai ir klaidingai vedant įmonės buhalterinę apskaitą, o bandydamas tai nuslėpti, jis neperdavė įmonės duomenų nemokumo administratorei.

47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus ir nemokumo administratorės turimus bendrovės dokumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nemokumo administratorė neturėjo pakankamai duomenų, kad galėtų nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą; priešingai, įmonės finansiniuose dokumentuose buvo fiksuojami debitoriniai reikalavimai, kurie neegzistuoja, pateikus ieškinį paaiškėdavo, kad pati įmonė yra skolinga nurodomam debitoriui, kai pastarasis pateikdavo papildomus dokumentus iš savo pusės. Taigi, šiuo atveju nustatytas objektyvusis neįmanomumas įvertinti įmonės nemokumo priežastis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai BUAB „Audvida“ bankrotą pripažino tyčiniu remdamasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Pažymėtina, kad tokiais neteisėtais vadovo veiksmais buvo padaryta žala įmonei, kadangi nemokumo administratorė reiškė ieškinius teismui, kol pasirengimo etape paaiškėjo, jog nurodytas procesiniuose dokumentuose atsakovu asmuo nėra skolingas įmonei, priešingai – bankrutavusi įmonė yra jam skolinga.

Dėl priteistos žalos dydžio

48. Ieškovė BUAB „Audvida“, atstovaujama nemokumo administratorės, prašė priteisti žalą, kurios dydį sudaro teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies patenkino ieškinio reikalavimus ir priteisė ieškovei iš atsakovo A. S. 52 331,38 Eur žalos atlyginimą.

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

50. Pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktas).

51. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis kiekvienos atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

52. Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, atspindinčius bendrovės veiklą iki jos bankroto, atsakovų pateiktus į bylą argumentus, konstatuoja, kad atsakovo A. S. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis apgaulingai ir klaidingai vesdamas buhalterinę apskaitą neperdavė visų įmonės dokumentų nemokumo administratorei ir nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą; jam šių pareigų neatlikus, atsakovui A. S. atsiranda atsakomybė atlyginti įmonei padarytą žalą dėl išaugusių kreditorių finansinių reikalavimų, kurie susiję priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais; kaip minėta, apelianto kaltė preziumuojama ir minėtų civilinės atsakomybės sąlygų apeliantas A. S. byloje nepaneigė.

53. Priteisdamas ieškovei žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas pareikalavo iš įmonės nemokumo administratorės pateikti išaugusių kreditorių finansinių reikalavimų, susidariusių nuo 2018 m. gegužės 17 d., dydį patvirtinančius duomenis. Reaguodama į teismo reikalavimą ir neturėdama visų buhalterinės apskaitos dokumentų, įmonės nemokumo administratorė kreipėsi į įmonės kreditorius, prašydama suteikti duomenis apie įmonės įsiskolinimą, pagal kuriuos pateikė teismui sudarytą 2021 m. gruodžio 9 d. skolų lentelės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės skolos pradėjo augti nuo 2018 m. rugpjūčio mėn., todėl laiku iniciavus bankroto procesą BUAB „Audvida“ kreditorių finansiniai reikalavimai 2018–2020 m. nebūtų atsiradę ir sistemingai didėję; ieškovės skolos išaugo 52 331,38 Eur dydžio suma dėl to, jog buvo pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl šią sumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo A. S.. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad į žalos sumą ieškovė įtraukė ir UAB „Klovima“ 18 529,38 Eur skolą, kuri atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo (2020 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą), nes kaip matyti iš skolų lentelės, tokia suma nėra įtraukta į žalos sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad įmonės įstatinis kapitalas buvo nuolat didinamas, nepaneigia byloje nustatytų atsakovo A. S. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir yra iš esmės teisiškai nereikšminga bylos baigčiai.

54. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pagrįstai nustatė tyčinio bankroto pagrindus ir BUAB „Audvida“ bankrotą pripažino tyčiniu bei padarė teisingą išvadą dėl atsakovo A. S. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl pagrįstai ieškovei iš atsakovo A. S. priteisė 52 331,38 Eur žalos atlyginimą. Nustatytas proceso teisės pažeidimas (netinkamas įrodymų vertinimas dėl ieškovės nemokumo momento) iš esmės neturi įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. S. apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apelianto V. P. apeliacinio skundo

55. Atsakovas V. P., nesutikdamas su teismo sprendimu toje apimtyje, kurioje jam buvo priteistos 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos ne iš BUAB „Audvida“ bankroto administravimui skirtų lėšų, o iš BUAB „Audvida“, prašo šioje dalyje sprendimą pakeisti. Savo ruožtu, atsakovas A. S. mano, jog tokiu atveju atsakovas V. P. turėjo teikti prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo, o ne kreiptis į teismą su apeliaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo A. S. argumentais dėl žemiau išdėstytų motyvų.

56. Pažymėtina, kad papildomo sprendimo (nutarties) institutas savo esme neprieštarauja bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančioms taisyklėms, todėl gali būti taikomas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šio instituto taikymo galimybė kasacinio teismo yra pripažįstama ir bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą. Papildomas sprendimas gali būti priimamas tik CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytas papildomo sprendimo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plačiai.

57. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

58. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo, priešingai apeliantui V. P. buvo priteistos 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos ir jų dydžio ar dalies neišsprendimo klausimo apeliantas neginčija, todėl V. P. pagrįstai neteikė prašymo dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo ir į teismą kreipėsi su apeliaciniu skundu.

59. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, nesutinka su ieškovo jam pareikštais turtiniais reikalavimais, siekdamas sutaupyti įmonės turto, ir patiria išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, jos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Priešingu atveju ieškovas turėtų nepagrįstai prisiimti atsakovo prievolių dėl pareigos atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus savo skolininkams arba nepagrįstai nesutikdama su kreditorių jai pareikštais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019).

60. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovams jau po bankroto bylos BUAB „Augvida“ iškėlimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, jog yra pagrindas tenkinti apelianto V. P. apeliacinį skundą ir atitinkamai patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš BUAB „Augvida“ priteisimo klausimas, ir atsakovams priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nurodant, kad jis priteisiamas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame teisme atlyginimo

61. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, atmetus apelianto A. S. apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė BUAB ,,Audvida“, kuri pateikė įrodymus, kad patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į A. S. apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad pastarosios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį – 2 594,85 Eur (vidutinis mėnesinis bruto 1 729,90 x 1,5), todėl ieškovės naudai priteistina iš apelianto A. S. 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant, kad:

Iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

Iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ atsakovui A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 190 Eur (vienas tūkstantis šimtas devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

Priteisti iš atsakovo A. S. ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ naudai 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Asta RadzevičienėAntanas RudzinskasAgnė Tikniūtė