- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-06-14
- Bylos Nr.
- eB2-206-538/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00043-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- A. S., V. P.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ patikslintą ieškinį atsakovams A. S. ir V. P. dėl tyčinio bankroto ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama BUAB „Audvida“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Taip pat patikslintu ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų A. S. ir V. P. 79 251,58 Eur dydžio žalą bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovės atsakovas nurodė, kad palaiko prašymą UAB „Audvida“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2. Nurodo, kad atsakovas A. S. nėra perdavęs visų bendrovės apskaitos dokumentų, o perduoti dokumentai yra fragmentiški, nes nėra perduoti visi įmonės buhalteriniai dokumentai, didžiosios knygos, kasos knygos, įmonės kreditorių - debitorių sąrašai, įmonei priklausančio turto sąrašas, įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, tabeliai. Nemokumo administratoriaus nuomone pažeistas CPK 6.930 (1) straipsnis dėl atsiskaitymų eiliškumo; paslėptas įmonės turtas, galimai klaidingai vesta buhalterinė apskaita – veikos atitinka JANĮ numatytas tyčinio bankroto sąlygas; įmonės buhalterinė apskaita vesta klaidingai; įmonės veikla perkelta į kitą įmonę (UAB „Transnepa“). Nemokumo administratoriaus nuomone, egzistuoja visi minėti tyčinio bankroto požymiai. Taip pat nurodo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą UAB „Audvida“, nes įmonė nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatytų privalomųjų mokėjimų. UAB „Audvida“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2020-02-13 sudarė l 783,08 Eur. VSDFV Klaipėdos skyrius išsiuntė UAB „Audvida“ pranešimą dėl įsiskolinimo sumokėjimo ir ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau UAB „Audvida“ skolos nesumokėjo, o pateikus pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo net nepateikė paaiškinimų. Klaipėdos apygardos teismas 2020-04-07 nutartimi nutarė UAB „Audvida“ iškelti bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2020-04-16. Taip pat nutarė įpareigoti BUAB „Audvida“ vadovą A. S. per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus įmonės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą įmonės informaciją, susijusią su jos veikla, o administratorių įpareigojo perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. Išaiškino A. S., kad jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratorei anksčiau nurodytą turtą ir (ar) informaciją, turto ir (ar) informacijos neperduoda, teismas gali jam skirti iki vienos MMA dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Iš kelių turimų įmonės dokumentų bei įvertinus įmonės balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas, nemokumo administratorė pastebėjo, jog įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki, tačiau įmonės administracija nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Pažymi, kad atsakovas A. S. buvo de jure įmonės vadovas, atsakovas V. P. yra pripažįstamas de facto ieškovės vadovu. Pažymi, jog 2017-01-01 įmonė buvo nemoki, nes ji visuomet veikė nuostolingai ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas. Atsakovai pažeidė savo fiduciarines pareigas įmonei, neveikė sąžiningai ir rūpestingai. Tokiu būdu įmonė veikė tik vienerius metus, tačiau sugebėjo sukaupti net 82 338,00 Eur dydžio įsipareigojimus, kurie palyginti su įmonės turimu turtu, buvo daugiau kaip penkis kartus didesni. Įmonė taip pat patyrė 9 613 Eur dydžio nuostolius. Jau 2018-05-17 sudarius įmonės balansą, buvo konstatuojama, kad įmonė yra nemoki, o įmonės finansinė padėtis buvo ypatingai sudėtinga. Visgi, atsakovai nesiėmė jokių veiksmų ir neinicijavo nemokumo procedūros įmonei, taip tik blogindami susidariusią situaciją ir didindami įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams. Nebuvo inicijuotas ieškovės bankroto procesas, kas yra ne atsakovų teisė, o imperatyvi pareiga, todėl atsakovams kyla atsakomybė atlyginti jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kurios dydį sudaro teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutinka.
4. Nurodo, kad įmonės veikla nesudarė pagrindo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Iš įmonės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos už 2017 metus matyti, jog 2017 metais įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 82 338 Eur; po vienų metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 6 958 Eur; per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 75 380 Eur. Už 2017 metus įmonės gautos pajamos sudarė 328 096 Eur, tuo tarpu nuostoliai tesiekė tik 9 613 Eur sumą. Tai leidžia daryti išvadą, jog nuostolių suma nebuvo didelė, kad rodytų įmonės negalėjimą toliau vykdyti veiklos, kadangi pardavimo apimtys ir gaunamos sumos buvo didelės. Be to, svarbus faktorius, kad įmonė neturėjo didelių ilgalaikių įsipareigojimų, kurie galėjo mažinti ar riboti įmonės perspektyvas pasiekti pelningumą ateityje, kas kartu reiškia, jog įmonės vadovas, neatliko veiksmų, kurie galėjo pabloginti įmonės padėtį ir ateityje dėl prisiimtų įsipareigojimų privesti įmonę prie bankroto. Įmonės vadovui pareiga kreiptis dėl įmonės bankroto galėjo kilti tik 2020 metais po įmonės finansinės atskaitomybės rinkinio sudarymo ir patvirtinimo. Teigia, kad finansinių ataskaitų rinkinys už 2019 m. turėjo būti sudaromas ir tvirtinamas iki 2020-04-30, tačiau 2020-04-07 įmonei jau buvo iškelta bankroto byla, o dėl jos iškėlimo kreiptasi dar 2020 m. vasario mėn. Artėjant įmonės autotransporto priemonių nuomos sutarčių su UAB „Klovima“ pabaigos terminui, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl įmonės vadovas bei įmonės akcininkai (pvz., akcininkas V. P.) stengėsi nuolat bendrauti su UAB „Klovima“, ieškojo išeičių iš susidariusios situacijos, domėjosi galimybe išpirkti nuomojamas autotransporto priemones, mokėti už jas dalimis ir tęsti veiklą. Mano, kad tai, jog nemokumo administratoriui neva nebuvo perduoti įmonės dokumentai, turimas turtas bei galimai neegzistavo įmonės debitoriniai reikalavimai taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti įmonės vadovo tyčinius veiksmus bei sąmoningą įmonės privedimą prie bankroto. Iš pareiškimo nėra aišku, kurie konkrečiai sandoriai galėjo būti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, kokiais konkrečiais sandoriais buvo dar labiau pabloginta įmonės padėtis, kartu neįrodė priežastinio ryšio su galimu nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu, todėl šiuo pagrindu įmonės bankrotas negalėtų būti pripažįstamas tyčiniu. Iš 2019 metų įmonės balanso akivaizdu, jog ilgalaikio turto įmonė neturėjo, o trumpalaikis turtas tesudarė 9 678 Eur. Tai, kad konkretus įmonės turtas galėjo būti perleistas kitam subjektui, tame tarpe pareiškėjos minimai UAB „Transnepa“, pareiškėja taip pat neįrodė. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonės bankrotas galėtų būti pripažįstamas tyčiniu nei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies, nei 3 dalies pagrindu, o jei ir būtų nustatyta, jog įmonės turtas neatlygintinai perleistas, pareiškėjas turėtų teisę pasinaudoti kitomis teisės priemonėmis. Be to, buhalterė visus įmonės turimus duomenis ir informaciją teikė įgaliota suinteresuoto asmens, todėl nebuvo jokios būtinybės tuos pačius dokumentus antrą kartą teikti nemokumo administratoriui. Nemokumo administratoriui buvo perduota pakankamai dokumentų ir teikta informacijos apie įmonės finansinę padėtį, o jei egzistuoja tam tikri buhalterinės apskaitos netikslumai, jie negali būti laikomi pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Tam gali būti taikytinos kitos teisinės atsakomybės formos. Teigia, kad pareiškėja pateikė tik deklaratyvus argumentus, jog galimai visa įmonės veikla perkelta į naujai įkurtą įmonę, o visos skolos paliktos senajai įmonei. Pareiškėja neįrodė, kad įmonė buvo privesta prie bankroto sąmoningais veiksmais, taip pat nepagrindė ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Jei ir būtų nustatyti tam tikri požymiai, į kuriuos būtų atsižvelgiama sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jų nepakaktų konstatuoti įmonės bankrotą tyčiniu, kadangi turėtų vertinama aplinkybių visuma. Įmonės bankrotas galėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei neliktų pagrįstų abejonių dėl minėtų sąlygų. Teigia, kad ieškovė neįrodė, jog prašoma priteisti žala yra būtent skirtumas, apskaičiuotas iš buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditinių reikalavimų atėmus bankroto metu užfiksuotų padidėjusius reikalavimus. VSDFV Alytaus skyrius, vadovaudamasis Garantinio fondo nuostatomis, pervedė pinigines lėšas buvusiems įmonės darbuotojams, taip perimdamas kreditorinį reikalavimą, kuris po patikslinimų sudaro 10 012,75 Eur. Ieškinyje nurodomas kreditorinis reikalavimas K. S. (K. S.) sudaro 1 764,03 Eur sumą, tačiau pagal teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-731-538/2020 šio darbuotojo kreditinis reikalavimas tesudaro 1 124,24 Eur, kurį padengė VSDFV Alytaus skyrius bei atitinkamai perėmė reikalavimą, įtrauktą į jau minėtą 10 012,75 Eur sumą. Kreditinis reikalavimas VSDFV Klaipėdos skyriaus naudai teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-731-538/2020 taip pat buvo patikslintas ir liko 89,62 Eur, iš to seka, jog pirmos eilės reikalavimai tegali sudaryti 22 985,36 Eur sumą. Į reikalautiną priteisti žalos sumą ieškovas taip pat įtraukė ir UAB „Klovima“ skolą 18 529,38 Eur sumai, kuri atsirado 2020 m. birželio mėn., pagal 2020 m. birželio 23 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pastaroji skola nei įmonei, nei atsakovui, nei vėliau Nemokumo administratoriui nebuvo žinoma. Pažymi, kad įmonės vadovui kyla pareiga ne asmeniškai atsakyti kreditoriams pagal prievoles, o tik atlyginti tą žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad vadovas pavėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (jei tokios aplinkybės būtų nustatytos) dydį, vertinama ne bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių nuostolių, kurie galėtų būti laikytini atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, nulemiančiu atsakovo civilinę atsakomybę, pateiktos faktinės aplinkybės ir argumentai patvirtina atsakovo nekaltumą, nesant bendrųjų kaltės požymių, o jo galimai neatsargūs veiksmai, jei tokie būtų nustatyti, sietini tik su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika. Ieškinio tenkinimo pagrindo nesudaro aplinkybė, kad įmonės vadovas neperdavė nemokumo administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų, kadangi dokumentų nebuvimas ar neperdavimas savaime nesukelia atsakovui atsakomybės už ieškovės nurodytą žalą dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo inicijavimo. Tokios pareigos nevykdymas nėra pagrindas perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui. Ieškovė tinkamai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, įmonei padarytos žalos, kuri galimai atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (veikimo/neveikimo), bei egzistuojančio priežastinio ryšio tarp tokių atsakovo veiksmų bei iš to kilusios žalos, todėl ieškinys turėtų būti atmestinas nenustačius visų privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
5. Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutinka.
6. Nurodo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad V. P. buvo faktinis įmonės vadovas. Laidavimas už įmonės prievoles ir asmeninių lėšų panaudojimas siekiant padėti įmonei veikti nėra joks pagrindas žalos atlyginimui, taipogi nėra joks kriterijus pripažinti akcininką faktiniu įmonės vadovu. V. P. teiginys, jog jis padėdavo, kai A. S. būdavo išvykęs rodo, kad jis nedarė to sistemingai. Pažymi, kad atlyginimo iš savo asmeninių lėšų mokėjimas darbuotojams apskritai nėra įmonės vadovo funkcija. Tokio veiksmo atlikimas tik patvirtina V. P. savęs apibūdinimą kaip tarpinio asmens, o ne kaip įmonei vadovaujančio asmens. Pažymi, kad tokie veiksmai nebuvo ir intensyvūs. Kaip nurodė V. P., įmonei išrašytos kitų subjektų sąskaitos būdavo teikiamos tiesiogiai buhalteriui. Aplinkybė, kad V. P. suderino buhalterinių paslaugų sutarties sąlygas nėra nustatyta, šios aplinkybės liudytojas neprisiminė, kita vertus, E. M. patvirtino, kad sutartį pasirašė A. S.. Nesant kitų duomenų, galima pagrįstai preziumuoti, kad sutartį suderino tas asmuo, kuris ją ir pasirašė. Liudytojo E. M. įspūdis, jog V. P. ir A. S. „veikė kaip komanda“ nepatvirtina nė vieno iš nurodytų. Nepagrįsti ieškinio teiginiai, neva neprieštaraudamas ir neužduodamas klausimų liudytojui E. M., V. P. pripažino nurodytas aplinkybes. Akivaizdu, kad šiuo atveju nėra nei aiškių faktų, kuriuos reikėtų galima būtų pripažinti, nei aiškaus V. P. patvirtinimo. Net jei teismas laikytų, kad V. P. buvo de facto įmonės vadovas, nei pagal ĮBĮ, nei pagal JANĮ normas jis nebūtų galėjęs kreiptis dėl įmonės nemokumo proceso iniciavimo. V. P., net jei būtų buvęs de facto įmonės vadovu, nebūtų turėjęs teisės kreiptis į teismą ir inicijuoti nemokumo procesą. Kadangi visiškai nėra pagrindų pripažinti V. P. faktiniu įmonės vadovu, nėra pagrindo ir priteisti iš jo žalos atlyginimą. Nors įmonė veikė nuostolingai, tai nereiškia, kad ji negalėjo toliau vykdyti veiklos. Tai patvirtina 2018 metų balansas, pagal kurį įmonės gautos pajamas sudarė panašią sumą, kaip ir 2017 metais, t. y., buvo 321 890 Eur. Pažymi, kad ieškovė neginčija fakto, kad V. P. savo lėšomis dengė įmonės skolas, tam tarpe ir prisiėmė įsipareigojimus pagal transporto priemonių nuomos sutartis, savo lėšomis mokėjo atlyginimus darbuotojams. Jei teismas ir pripažintų V. P. faktiniu vadovu, akivaizdu, kad neteisėti veiksmai nebuvo atlikti, priešingai, V. P. asmeninėmis lėšomis finansavo įmonę ir šių lėšų nėra atgavęs. Atsakovo A. S. atsiliepime nurodyta ir daugiau teismų praktikos, patvirtinančios, jog ieškovės nurodomu atveju žalą sudaro ne visuma kreditinių reikalavimų, o tik jų padidėjimas. Taigi, žala pradiniu ir patikslintu ieškiniu apskaičiuota netinkamai. Jei teismas ir matytų pagrindą laikyti V. P. faktiniu vadovu, šiuo atveju solidarioji atsakomybė netaikytina.
7. Ieškovė pateikė dubliką.
Atsiliepimas
8. Nurodo, kad atsakovas pateiktu atsiliepimu nepaneigė to fakto, jog įmonės vadovas dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovui turėjo kreiptis jau 2018-05-17 sudarius įmonės balansą už 2017 m. Tuo metu įmonė turėjo turto tik už 15 387 Eur, o štai įmonės įsipareigojimai siekė net 82 338 Eur. Taigi, įmonės turimas turtas buvo penkis kartus mažesnis, nei įmonės įsipareigojimai, todėl galima konstatuoti, jog 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki, nes ji visuomet veikė nuostolingai ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas. Įmonė veikė tik vienerius metus, tačiau sugebėjo sukaupti net 82 338,00 Eur dydžio įsipareigojimus, kurie palyginti su įmonės turimu turtu, buvo daugiau kaip penkis kartus didesnis. Įmonė taip pat patyrė 9 613 Eur dydžio nuostolius. Tokiu būdu jau 2018-05-17 sudarius įmonės balansą, buvo konstatuojama, kad įmonė yra nemoki, o įmonės finansinė padėtis buvo ypatingai sudėtinga. Pažymi, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų ir neinicijavo nemokumo procedūros įmonei, taip tik blogindamas susidariusią situaciją ir didindamas įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams. Visų šių aplinkybių atsakovas pateiktu atsiliepimu nepaneigė jokiais objektyviais duomenimis ir apie juos objektyviai nepasisakė. Pateiktu atsiliepimu taip pat nėra nurodomi jokie duomenys bei pateikiami rašytiniai įrodymai, kuriais būtų patvirtina, kad atsakovas ėmėsi kažkokių veiksmų, jog nedelsiant atkurtų įmonės nemokumą, ir šios aplinkybės leistų spręsti, kad įmonės finansinė padėtis ir jos mokumas pagerės. Kaip tik pateiktu atsiliepimu, pats atsakovas konstatuoja, jog įmonės finansinė padėtis ir įsipareigojimai tik didėjo, nors teigiama, kad tai vyko neženkliai ir konstatuojamas neva įmonės veiklos stabilumas. Akivaizdu, kad jeigu įmonės veikla būtų stabilizavusi ir gerėjusi, tai jos finansiniai rodikliai, nors ir ne ženkliai, bet būtų augę, tačiau šiuo atveju buvo priešingai. Akivaizdu kad atsakovas ne tik, kad subjektyviai, tačiau ir labai selektyviai aiškina byloje esančius įrodymus, sau palankia linkme, nesiedamas jų su jokiomis konkrec?iomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pats atsiliepimas tampa deklaratyvaus pobūdžio ir yra laikomas neįrodytu. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. nutartimi, kuria buvo nutarta skirti buvusiam uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ vadovui A. S. 500 eurų baudą, nustatė priešingai nei teigia atsakovas. Taip pat Klaipėdos apygardos teismas nutarė apriboti UAB „Audvida“ vadovui A. S. 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Taigi, būtent šioje minėtoje byloje jau buvo įrodyta, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą perduoti visus įmonės finansinius ir buhalterinius dokumentus, dėl ko jam buvo paskirta piniginė bauda, tačiau ir apribota teisė eiti vadovo pareigas net trejiems metams. Taigi, teigti, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigas ir perdavė finansinius dokumentus, yra ne tik, kad nepagrįsta, tačiau ir neteisėta. Atsakovas pateiktu atsiliepimu į ieškinį nepaneigė tų aplinkybių, jog ne tik, kad nebuvo rūpestingas, apdairus ir sąžiningas įmonės vadovas, tačiau jis galimai sąmoningai apgaulingai ir klaidingai vedė įmonės buhalteriją, o tą bandydamas nuslėpti neperdavė įmonės buhalterinių duomenų nemokumo administratoriui.
9. Atsakovas A. S. pateikė tripliką.
10. Nurodo, kad vien aplinkybė, jog bendrovė negali padengti skolos kreditoriams, nesukelia civilinės atsakomybės vadovui, o paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės - komercinės veiklos rizika, negali būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo atsakomybei, nes priešingu atveju būtų iš esmės apribota vadovo veikla imtis bet kokių veiksmų, įmonei siekiant pelno. Teigia, kad atsakovas neatliko veiksmų įmonės atžvilgiu, kurie galėtų būti pripažinti neteisėtais, todėl tai negali sudaryti pagrindo kilti civilinei atsakomybei ir priteisti reikalaujamą žalą. Jei ir būtų pripažinta, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, toks nesikreipimo laikotarpis laikytinas nepakankamu susidaryti reikalaujamai priteisti žalai. Pateikus įmonės 2017 metų balansą ir esant minėtiems rodikliams, neegzistavo pareiga atsakovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nes per vienerius metus mokėtinos sumos, trumpalaikiai įsipareigojimai nelaikytini pradelsti įsipareigojimai, kitaip tariant skola. Įvertinus minėtą įmonės finansinės atskaitomybės informaciją, galima daryti išvadą, kad 2017-2018 metais įmonė daugiausiai turėjo tik laikinus įsipareigojimus, kadangi įmonės per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė didžiąją dalį įmonės įsipareigojimų: 2017 metais - 75 380 Eur sumą, o 2018 metais – 52 506 Eur sumą. Pradinėje įmonės veiklos stadijoje tai nesudarė pagrindo spręsti apie tai, kad įmonė atitiko nemokios bendrovės statusą, ypač dėl to, kad įmonė ženklių ilgalaikių įsipareigojimų neturėjo. Be to, nustatant įmonės nemokumą turi būti vertinami pradelsti įmonės įsipareigojimai, o ne trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienus metus mokėtinos sumos. Atsakovo veiksmai įmonės atžvilgiu nepripažintini neteisėtais, todėl eliminuoja galimybę priteisti iš atsakovo reikalautiną žalą. Jei ir būtų pripažinta, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, toks nesikreipimo laikotarpis laikytinas nepakankamu, kad būtų galėjusi susidaryti ieškovės visa reikalaujama žala. Ieškovė neįrodė, kad prašoma priteisti žala yra būtent skirtumas, apskaičiuotas iš buvusių nemokumo momentu kreditinių reikalavimų atėmus bankroto metu užfiksuotų padidėjusius reikalavimus. Iš ieškovės pozicijos akivaizdu, jog ieškovas siekia visus be išimties kreditinius reikalavimus perkelti atsakovui, taip pažeisdamas įmonės ribotos atsakomybės principus. Kadangi UAB „Klovima“ skola atsirado ir buvo pareikalauta tik po įmonės bankroto bylos iškėlimo, ji negalėjo įtakoti atsakavo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo Įmonei, todėl šios sumos priteisimas iš atsakovo negalėtų būti tenkintinas. Ieškovė neįrodė, kad neteisėti atsakovo veiksmai lėmė visos reikalaujamos žalos atsiradimą, t. y. ieškovei esant nemokiai ir tęsiant nuostolingą veiklos vykdymą, jos įsiskolinimai tik didėjo. Pavieniai galimi neatsargūs atsakovo veiksmai negali būti traktuojami kaip pagrindas priteisti reikalaujamą žalą, kadangi tai sietina tik su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika. Tai, kad toks susirašinėjimas ir dokumentų perdavimas buvo, ieškovė taip pat nepaneigė, o tai, kad buvo skirta bauda atsakovui už dokumentų neperdavimą nėra absoliutus įrodymas, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vesta netinkamai ir apgaulingai. Nagrinėjant bylą dėl žalos priteisimo iš Įmonės vadovo yra vertinama įrodymų visuma, o ne remiamasi pavieniais įrodymais. Kitas svarbus momentas, jog tam tikri netikslumai dėl atskaitingų asmenų skolų, kuriuos nemokumo administratorius įvardija ieškinyje ir vėliau dublike, galėjo įsivelti dėl ilgą laiką įmonės buhalteriją tvarkiusios MB „Buhalterinė apskaita“ kaltės, kuri pačiai įmonei neperdavė tikslios informacijos. Dėl netinkamai teiktų buhalterinių paslaugų, sutartis tarp įmonės ir minėtos paslaugų teikėjos buvo nutraukta.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į pareiškimą dėl tyčinio bankroto kreditorė UAB „Klovima“ nurodo, kad susipažinusi su pareiškime išdėstytais argumentais pareiškia, kad visiškai palaiko argumentus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašo BUAB „Audvida“ nemokumo administratorės MB „Versluvis.lt“ pareiškimą tenkinti.
12. Atsiliepime į pareiškimą dėl tyčinio bankroto VSDFV Klaipėdos skyrius nurodo dėl nemokumo administratorės 2020-12-03 pareiškimo ir jame išdėstytų argumentų spręsti teismo nuožiūra. Taip pat nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (Registras) 2020-12-14 duomenimis, UAB „Audvida“, juridinio asmens kodas 304437057, draudėjo kodas 2884225, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolinga 89,62 Eur, iš jų: 65,42 Eur delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotą valstybinio socialinio draudimo įmokų (VSD įmokos) už apdraustuosius pervedimą už laikotarpį nuo 2019-02-16 iki 2020-04-15; 24,20 Eur delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už užsieniečius, dirbančius pagal terminuotą darbo sutartį, pervedimą už laikotarpį nuo 2019-07-16 iki 2020-04-15; Registre esančiais Mokesčių mokėtojų registro 2020-12-17 duomenimis, UAB „Audvida“ vadovas nuo 2016-12-14 iki 2020-04-16 ir akcininkas nuo 2016-12-20 iki 2017-01-25 buvo A. S..
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Faktinės aplinkybės
13. Nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą UAB „Audvida“. Nurodė, kad įmonė nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatytų privalomųjų mokėjimų. UAB „Audvida“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2020-02-13 sudarė l 783,08 Eur. VSDFV Klaipėdos skyrius išsiuntė UAB „Audvida“ pranešimą dėl įsiskolinimo sumokėjimo ir ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau UAB „Audvida“ skolos nesumokėjo. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi nutarė UAB „Audvida“ iškelti bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2020-04-16. Taip pat nutarė įpareigoti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ vadovą A. S. per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus įmonės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą įmonės informaciją, susijusią su jos veikla, o administratorių įpareigoti perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. Taip pat nutarė išaiškino A. S., kad jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratorei anksčiau nurodytą turtą ir (ar) informaciją, turto ir (ar) informacijos neperduoda, teismas gali jam skirti iki vienos MMA dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną, tačiau įmonės vadovas įpareigojimų nevykdė. Bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorė pateikė prašymą skirti baudą įmonės direktoriui (atsakovui) A. S., taip pat apriboti UAB „Audvida“ direktoriui eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. nutartimi prašymą tenkino.
Dėl tyčinio bankroto
14. Ieškovė prašo BUAB „Audvida“ bankrotą pripažinti tyčiniu, pareiškime teigia, kad įmonės vadovo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) numatytas tyčinio bankroto sąlygas, yra pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930-1 straipsnis dėl atsiskaitymų eiliškumo; paslėptas įmonės turtas; įmonės buhalterinė apskaita vesta klaidingai; įmonės veikla perkelta į kitą įmonę – UAB „Transnepa“.
15. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais. JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Kadangi įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu yra materialiosios teisės normos, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos iki 2020-01-01 galiojusio ĮBĮ normos.
16. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
17. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930-1 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930-1 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
18. Byloje nustatyta, kad bankrutuojanc?ios įmonės nemokumo administratorius pateikė prašymą skirti baudą įmonės direktoriui (atsakovui) A. S., taip pat apriboti UAB „Audvida“ direktoriui eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Šis prašymas buvo pateiktas vadovaujantis tuo, jog UAB „Audvida“ akcininkas 2020-05-07 perdavė tik dalį įmonės dokumentų. Iki šiol neperduota: visi įmonės buhalteriniai dokumentai, didžiosios knygos, kasos knygos, įmonės kreditorių - debitorių sąrašai, įmonei priklausančio turto sąrašas, įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, tabeliai. Nemokumo administratorė neturi galimybės teikti civilinių ieškinių dėl įsiskolinimo priteisimo ir išieškojimo - nėra visų skolą pagrindžianc?ių dokumentų. Bankroto administratorius iki šiol negali sutikrinti teikiamų įmonės kreditorių kreditinių reikalavimų, negali ištirti įmonės sandorių už paskutinius 36 mėnesius, negali tinkamai paskaic?iuoti buvusiems darbuotojams priklausanc?ias išmokas ir kt. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė skirti buvusiam UAB „Audvida“ vadovui A. S. 500 eurų baudą. Taip pat Klaipėdos apygardos teismas nutarė apriboti UAB „Audvida“ vadovui A. S. 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Be to, įmonės vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonės vadovas (atsakovas) dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis 2018-05-17. Iš balanso už 2017 m. matyti, kad tuo metu įmonė turėjo turto už 97 725 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 75 380 Eur. Taigi, galima konstatuoti, jog 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki, nes ji visuomet veikė nuostolingai ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas.
Dėl žalos atlyginimo
19. Ieškovė žalos atlyginimą prašo priteisti iš atsakovų solidariai motyvuodama tuo, kad A. S. buvo įmonės vadovas de jure, o V. P. įmonės vadovas de facto.
20. Teismas konstatuoja, kad ieškovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. P. būtų faktinis įmonės vadovas (CPK 178, 185 straipsniai). Tai, kad V. P. mokėjo darbuotojams atlyginimus, perėmė įmonės skolas neįrodo, kad laikinai vykdė vadovo pareigas. Be to, aplinkybė, kad V. P. įnešė pinigus į įmonę, leidžia daryti išvadą, kad V. P. siekė išsaugoti įmonę, o ne privesti ją prie tyčinio bankroto. Taip pat atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad bet kokiu atveju V. P. neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
21. Pagal ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai) ar įmonės administracijos vadovas; 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų).
22. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma dėl civilinės atsakomybės turi būti siejama ir taikoma kartu su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nes civilinė atsakomybė už bankroto bylos neinicijavimą laiku gali kilti tik asmenims, turintiems pareigą (o ne teisę) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Už nepasinaudojimą savo teise gali atsirasti tam tikrų teisinių pasekmių, tokių kaip tam tikrų teisių praradimas ar pan., tačiau negali kilti civilinė atsakomybė.
23. Kasacinis teismas išaiškino, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas, dėl ko įmonės de facto vadovo tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas. Todėl de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą. civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik už prievolės nevykdymą, o ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą būtent įmonės vadovui ir (ar) savininkui (savininkams), ir šios pareigos jie negali perduoti kitiems asmenims, todėl dalies ar visų įmonės vadovo įgalinimų perdavimas įgaliojimo pagrindu kitiems įmonės darbuotojams nesukuria pastariesiems ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, atitinkamai jiems neatsiranda ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė. Tokia teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017, 29 punktą). Įgaliotinis, veikdamas suteikto įgaliojimo ribose, sukuria teises ir pareigas asmeniui, išdavusiam įgaliojimą. Atitinkamai asmuo, veikiantis pagal įgaliojimą, vien šiuo pagrindu negali būti laikomas įmonės faktiniu vadovu. Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui.
24. Byloje nustatyta, įmonės direktoriumi de jure buvo A. S., taigi jis ir turėjo pareigą keiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
25. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ), galiojusio iki 2020 m. sausio l d., 8 straipsnio l dalis įpareigojo įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Pagal iki 2020 m. sausio l d. galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį, žalą privalo atlyginti įmonės vadovas, savininkas, t. y. jam kyla civilinė atsakomybė. Sprendžiant dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimo pagrįstumo, reikalinga vertinti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę). Atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, turi įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o tokios pareigos nevykdydamas, reiškia asmens neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą). Teismui nustačius, kad atsakovas - įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus (laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo), lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio l dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra asmens kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas ((duomenys neskelbtini) straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
26. Atsakovas A. S. nepaneigė savo, kaip įmonės vadovo, kaltės prezumpcijos (CPK 178, 185 straipsniai). Sutiktina su ieškove, kad atsakovas A. S. dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis jau 2018-05-17 sudarius įmonės balansą už 2017 m. Kaip minėta, tuo metu įmonė turėjo turto už 97 725 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 75 380 Eur. Taigi, galima konstatuoti, jog 2017 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki ir tai patvirtina už 2017 m. pateiktas įmonės balansas.
27. Nors byloje nėra duomenų, kad visi įsipareigojimų terminai yra suėję, tačiau atsakovas A. S. nors ir buvo įpareigotas teismo, neperdavė visų dokumentų, tai patvirtina paties atsakovo A. S. pripažinimas, kad dokumentus perdavė tik už 2000 m., už ankstesnius metus neperdavė. Kaip minėta, remiantis balanso duomenimis, ieškovė buvo nemoki, jos skolos viršijo ½ turto, atsakovas A. S. turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą, jam šios pareigos neatlikus, atsakovui A. S. atsiranda atsakomybė atlyginti įmonei padarytą žalą (CK 6.245-6.248 straipsniai).
28. Kaip byloje nustatyta, dėl to, kad atsakovas A. S. nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsirado įmonės skolų.
29. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis kiekvienos atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo T. 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
30. Iš nemokumo administratoriaus pateiktos 2021-12-09 skolų lentelės matyti, kad ieškovės skolos pradėjo augti nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. Taigi jeigu bankroto procesas būtų buvęs inicijuotas dar 2018 m. pradžioje, tai 2018 m. – 2020 m. ieškovo kreditiniai įsipareigojimai nebūtų atsiradę ir sistemingai didėję. Teismas daro išvadą, kad ieškovės skolos išaugo 52 331,38 Eur dydžio suma dėl to, jog buvo pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl yra pagrindas ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti 52 331,38 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo A. S. bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis), kita ieškinio dalis atmestina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
32. Nustatyta, kad ieškovė patyrė 1 647 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovas V. P. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovas A. S. 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.
33. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai V. P. atžvilgiu atmesti, atsakovui V. P. iš ieškovės priteistina 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad tenkinta 66 procentai ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovo A. S. priteistina 1 087,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui A. S. iš ieškovė priteistina 1 190 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti.
Pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ bankrotą tyčiniu.
Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Audvida“ 52 331,38 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo A. S. bei 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gruodžio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Audvida“ iš atsakovo A. S. 1 087,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovui V. P. iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovui A. S. iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ 1 190 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.