Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1717-619/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skeneris“ ieškinį atsakovams A. K., R. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

18. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies ir iš atsakovų A. K. ir R. K. ieškovei BUAB „Skeneris“ solidariai priteista 47 770,17 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (47 770,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniuose skunduose suformuluotus faktinius ir teisinius pagrindus. Atsakovai A. K. ir R. K. su minėtu teismo sprendimu nesutinka, nurodydami, kad nėra įrodytos jų civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Priešingai, ieškovės teigimu, įrodytos visos civilinei deliktinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos abiejų atsakovų atžvilgiu, teismas dėl jų pasisakė ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl faktinių aplinkybių nustatytų tyčinio bankroto byloje bei bendrovės nemokumo momento

19. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. liepos 1 d.), apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 4 straipsnio 1–3, 5 punktai nustato, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardinti asmenys gali pareikšti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d., buvo numatyta galimybė pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tais atvejais, kai įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

20. Pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo įmonės vadovas ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

21. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

22. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus išdėstyta pozicija, kad atsakovai nekėlė klausimų dėl bendrovės mokumo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir šių aplinkybių vertinti kaip naujų, siurprizinių ir neleistinų (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

23. Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

24. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

25. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad aplinkybės, jog BUAB „Skeneris“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2013 m. vasario 11 d. ir faktiniai vadovai tiek A. K. (buvęs ir de jure įmonės vadovu), tiek ir R. K. (de facto) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra prejudiciniai faktai, nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2932-781/2018, kurioje BUAB „Skeneris“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl jų nereikia įrodinėti.

27. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

28. Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2932-781/2018 BUAB „Skeneris“ bankrotas pripažintas tyčiniu kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytus požymius (bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau blogino įmonės finansinę padėtį – buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis su A. Š., kuri nebuvo vykdoma, dėl to atsirado 100 430 Lt dydžio reikalavimas BUAB „Skeneris“ (neįskaitant netesybų ir kitų susijusių sumų), didėjo UAB „Neiluva“ reikalavimo dydis (nuomojant buldozerį, kuris faktiškai nebuvo naudojamas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai: 1) 2013 m. vasario 13 d. tarp BUAB „Skeneris“ (atstovaujamos R. K.) ir A. K. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią A. K. dvejų metų laikotarpiui buvo paskolinta 50 000 Lt. Nors 2014 m. balandžio 24 d. paskola buvo grąžinta bendrovei, tačiau teismas sprendė, kad minėtos paskolos sutarties sudarymas kitą dieną po A. Š. sumokėto avanso gavimo (2013 m. vasario 12 d.) ir faktiškai pusės minėtos sumos paskolinimas įmonės vadovui, kai įmonė faktiškai jau buvo nemoki, o ne šių pinigų panaudojimas kreditorių reikalavimų tenkinimui, įmonės veiklos gaivinimui ir pan., laikytinas akivaizdžiai nenaudingu įmonei; 2) buvo sudarytas 2013 m. gegužės 23 d. sutartinio įkeitimo sandoris, užtikrinant jau anksčiau (nuo 2008 m. spalio 1 d.) atsiradusių prievolių įvykdymą, kuris pažeidžia kreditorių interesus, nes įrangos įkeitimas už jau anksčiau atsiradusią prievolę reiškia akivaizdų pirmenybės suteikimą įkaito gavėjui, palyginti su kitais kreditoriais, kurie tokios pirmenybės neįgyja; pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas; įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai / apgaulingai. Matyti, kad byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bylos šalys A. K. ir R. K. nepateikė teismui jokių paaiškinimų dėl faktinio įmonės valdymo, nors buvo įpareigoti tai padaryti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartimi, taip pat nedalyvavo teismo posėdyje, nors jų dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Iš minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, be kita ko, nustatė, kad atsakovė BUAB „Skeneris“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2013 m. vasario 11 d., tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo kreiptasi tik 2014 m. birželio 25 d.; į teismą kreipėsi įmonės kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius, tačiau atsakovai A. K. ir R. K. nevykdė įstatymuose numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

29. Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalyku buvo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių nustatymas. Tam buvo aktualu įvertinti, ar buvo vykdomas įstatymo reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo; dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo; atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo; įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo / apgaulingo tvarkymo. Vilniaus apygardos teismas byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išsamiai analizavo šias įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – bendrovės veiklos duomenis, įrodymus apie pradelstus įsipareigojimus. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad po 2013 m. vasario 11 d. bendrovės finansinė padėtis dar labiau pablogėjo, tačiau bendrovės vadovai, kurie geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybes dėl BUAB „Skeneris“ nemokumo ir vadovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pripažino prejudiciniais faktais, nustatytais teismo nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatydamas tikslų bendrovės nemokumo momentą, vertino, kad bendrovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2013 m. vasario 11 d. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo su šia aplinkybe nesutikti. Šiai išvadai pagrįsti teisėjų kolegija pateikia išsamų byloje surinktų įrodymų apie įmonės veiklą įvertinimą.

31. Iš ieškovės pateikto bendrovės balanso už 2013 metus nustatyta, kad BUAB „Skeneris“ 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo 243 302 Lt vertės turto. Minėtą turtą sudarė 139 506 Lt vertės ilgalaikis turtas ir 103 796 Lt trumpalaikis turtas (14 222 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 49 250 Lt per vienerius metus gautinos sumos, 40 324 Lt piniginės lėšos); bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 529 790 Lt sumą (po vienerių metų mokėtinos sumos – 417 789 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos – 112 001 Lt). Pagal balanso duomenis BUAB „Skeneris“ 2013 metus baigė su 107 577 Lt nuostoliu, 2013 metų pabaigoje įmonės turtas sudarė 198 406 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 592 471 Lt sumą (po vienerių metų mokėtinos sumos – 417 789 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos – 174 682 Lt). Ginčo nėra, kad įmonės veikla buvo nuosekliai nuostolinga jau nuo 2010 metų – įmonė kiekvienais metais patirdavo reikšmingus nuostolius, o pareiškėjo 2013 m. vasario 11 d. pavedimu sumokėtas 100 430 Lt avansas buvo iš esmės vienintelės bendrovės pajamos 2013 metais. 2013 m. vasario 13 d. atsakovė, atstovaujama eksperto (ir vienintelio akcininko) R. K., sudarė paskolos sutartį su A. K., pagal kuria A. K. iš įmonės pasiskolino 50 000 Lt sumą (t. y. iš esmės pusę metinių pajamų) iki 2014 m. balandžio 24 d. 2013 m. balandžio 2 d. bendrovė, atstovaujama direktoriaus A. K., su UAB „Neiluva“ sudarė nuomos sutartį Nr. 13KT-06, kurios 2.4 punktu bendrovė įsipareigojo padengti ankstesnius įsipareigojimus UAB „Neiluva“ pagal 2008 m. spalio 1 d. sutartį Nr. 08KT-51 iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Be to, sutarties 3.1 punktu buvo įkeistas BUAB „Skeneris“ materialusis turtas – ekskavatorius CASE CX130 nuomotojo naudai. Taigi bendrovės finansinė padėtis buvo pakankamai sunki dar 2012 m. gruodžio 31 d. ir ji tik blogėjo iki pat bankroto bylos iškėlimo.

32. Nurodytina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartyje, kuria BUAB „Skeneris“ iškelta bankroto byla, taip pat pasisakyta, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog tiek 2013 metais, tiek bankroto bylos iškėlimo dienai (2014 m. liepos 23 d.) UAB „Skeneris“ atitinka nemokios įmonės statusą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1813/2014, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, taip pat nurodė, kad įmonė 2013 m. baigė su 107 577 Lt nuostoliu. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad atsakovo UAB „Skeneris“ sąskaitoje nevyksta jokie piniginiai judėjimai (atsakovui dėl kitoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių leista atsiskaityti tik su valstybe), todėl darė išvadą, kad įmonė nevykdo jokios veiklos. Įmonėje dirbo du darbuotojai, VSDFV Vilniaus skyriui augo skola, todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas atitinka nemokios įmonės kriterijų ir pagrįstai bendrovei iškelta bankroto byla.

33. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-297-392/2018, kurioje pripažintas negaliojančiu 2013 m. gegužės 23 d. UAB „Neiluva“ ir BUAB „Skeneris“ sudarytas susitarimas dėl ekskavatoriaus Case CX130, 2007 m., tapatumo Nr. DC13B2795, sutartinio įkeitimo, kuriuo UAB „Skeneris“ įkeitė UAB „Neiluva“ ekskavatorių Case CX130, teismas pripažino, kad įkeitimo sutarties sudarymo metu, atsakovės BUAB „Skeneris“ veikla buvo nuostolinga.

34. Dėl išdėstytų argumentų visumos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BUAB „Skeneris“ buvo nemoki vėliausiai nuo 2013 m. vasario 11 d.

Dėl R. K. pripažinimo faktiniu (de facto) bendrovės vadovu

35. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas).

36. Atsakovas R. K. nagrinėjamoje byloje yra ieškovės vienasmenis akcininkas ir darbuotojas, kuris ir iki 2013 m. gegužės 16 d. ėjo komercijos direktoriaus pareigas, o nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. birželio 3 d. vadovavo įmonei; nuo 2013 m. birželio 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovu buvo A. K.. Akcininkai pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą CK 2.50 straipsnio 2 dalyje, neatsako pagal bendrovės prievoles. Tačiau ribotos atsakomybės išlyga yra suteikta tik akcininkams, kurie išlieka pasyvūs investuotojai. Draudimas akcininkų susirinkimui perimti valdymo funkciją yra įtvirtintas ABĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio akcininkų susirinkimo kompetenciją, 2 dalyje, nustatančioje, kad visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus ABĮ ar bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jeigu pagal ABĮ tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jeigu pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą dėl dviejų priežasčių. Pirma, CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, jei akcininkas piktnaudžiauja ribota atsakomybe, pažeisdamas bendrąją sąžiningumo pareigą, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Antrasis atvejis, kada akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, yra tas, kai jis savo veiksmais atsisako pasyvaus investuotojo statuso ir perima valdymo funkciją. Šiuo atveju akcininkui taikomos vadovui numatytos pareigos ir jis atsako CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Taigi akcininkų teisė dalyvauti priimant esminius bendrovės sprendimus yra įtvirtinta ABĮ (14–18, 20 straipsniai) ir šios teisės įgyvendinimas neužtraukia akcininkams atsakomybės už bendrovės prievoles. Tačiau jei akcininkas išplečia savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo, jam pradedamas taikyti vadovo civilinės atsakomybės režimas.

37. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 23 d. nutartyje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis, sprendė, kad faktiniais (de facto) BUAB „Skeneris“ vadovais buvo tiek A. K. (buvęs ir de jure įmonės vadovu), tiek ir R. K.. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad R. K. ginčo laikotarpiu buvo įmonės vieninteliu akcininku, taip pat iki 2013 m. gegužės 16 d. ėjo komercijos direktoriaus pareigas; kaip minėta, nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. birželio 3 d. ėjo įmonės vadovo pareigas (pasirašė įmonės turto (ekskavatoriaus) įkeitimo sandorį); taigi įmonės vardu pasirašinėjo sutartis (2013 m. vasario 13 d. paskolos sutartis su A. K.); iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatyta, jog A. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1501-854/2017 (be kita ko, dėl minėto įkeitimo sandorio ginčijimo), 2017 m. vasario 21 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonės reikalus tvarkė kartu su akcininku R. K., kuris taip pat dalyvavo įmonės veikloje. Aptariamų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad faktiniais (de facto) BUAB „Skeneris“ vadovais buvo tiek A. K. (buvęs ir de jure įmonės vadovu), tiek ir R. K..

38. Nagrinėjamai bylai aktualu, kad pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo ne tik bendrovės vadovai, bet ir jos dalyviai. Ši bendrovės dalyvio pareiga nei įstatyme, nei teismų praktikoje, nėra siejama vien tik su situacija, kai dalyvis yra de facto bendrovės vadovas. Byloje nustatyta, kad R. K. ne tik kaip faktinis bendrovės vadovas, bet ir vienintelis bendrovės akcininkas aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, sudarinėjo sandorius, žinojo apie jos veiklą (užėmė pareigas bendrovėje). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė atsakovų pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą ir momentą – vėliausiai nuo 2013 m. vasario 11 d. atsakovai turėjo pareigą kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.

39. Be to, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto A. K. argumentus, kad jo kaip bendrovės vadovo teisių ir pareigų visetas lyginant su bendrovės de facto vadovu ir vieninteliu akcininku R. K. tiek faktiškai, tiek teisiškai buvo gerokai mažesnis vertinant pareigą inicijuoti bankroto bylą, nes byloje nustatyta, kad abu atsakovai veikė kartu, vadovavo įmonei bei priiminėjo sprendimus, abu atsakovai turėdami pareigą, neiniciavo bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad R. K. buvo vieninteliu bendrovės akcininku, niekaip nešalina bendrovės vadovo A. K. atsakomybės ir neturi įtakos jos apimčiai.

Dėl žalos atlyginimo ir jos dydžio

40. Ieškovė ieškinio reikalavimus atsakovams dėl žalos atlyginimo grindė dviem pagrindais: 1) atsakovai pavėlavo laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), jie turėjo pareigą tą padaryti vėliausiai iki 2013 m. vasario 11 d., o tai leido atsirasti naujoms skoloms, mažino turto vertę; 2) atsakovai pažeidė bendrąsias valdymo organo nario pareigas (CK 2.87 straipsnis).

41. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši nuostata suponuoja, kad įmonės vadovas ar dalyvis, kurie laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).

42. CK 2.87 straipsnio, nustatančio juridinio asmens valdymo organų narių pareigas, 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ir sutartis nenumato kitaip.

43. Pagal CK 2.87 straipsnio 1–6 dalių nuostatas juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Šie veiklos principai įpareigoja įmonės valdymo organus veikti išimtinai įmonės interesais, užtikrinti stabilią, efektyvią įmonės veiklą. Kasacinio teismo praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos valdymo organų grįstos pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013). Aplinkybė, ar įmonės valdymo organai, tarp jų – įmonės vadovas, nepažeidė fiduciarinių pareigų, nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

44. Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nebuvo nustatyti ir įrodyti kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai dėl galimai padarytos konkrečios žalos; netinkamai nustatytas visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti buvimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovų pozicija.

45. Kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent priešinga bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje anksčiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

47. Atsakovas A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė nenurodė nei vieno atsakovų neteisėto veiksmo, nukreipto būtent į ieškovę, dėl kurio ieškovei atsirado žala. Kaip jau buvo minėta, neteisėtų veiksmų ir kaltės egzistavimas yra preziumuojamas ir būtent atsakovams, besiginantiems nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, tenka pareiga paneigti prezumpciją ir įrodyti, kad žala (ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) yra ne jų neteisėtų veiksmų rezultatas (ar kad jų neteisėti veiksmai nulėmė mažesnės žalos atsiradimą ir pan.). Pažymėtina, kad atsakovas tokiu savo argumentavimu iš esmės siekia perkelti ieškovei jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

48. Kaip teisingai savo atsiliepime nurodė ieškovė, atsakovams teko pareiga įrodyti, kad kreditorių finansiniai reikalavimai ar jų dalis būtų atsiradę ir nebūtų patvirtinti bankroto byloje nesant tyčinio bankroto, tačiau atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė.

49. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovai netinkamai vykdė savo, kaip vadovų pareigas, rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, visų pirma tyčinio bankroto byloje nustatytais faktais, kad 2013 m. vasario 8 d pasirašyta paslaugų teikimo sutartis su A. Š. nebuvo vykdoma ir pablogino bendrovės finansinę padėtį; dėl 2013 m. balandžio 2 d. sudarytos buldozerio nuomos sutarties didėjo UAB „Neiluva“ reikalavimo dydis nuomojant buldozerį, kuris faktiškai nebuvo naudojamas; 2013 m. vasario 13 d. paskolos sutartis, kuria BUAB „Skeneris“ atsakovui A. K. paskolino 50 000 Lt ir šių lėšų nepanaudojo kreditorių reikalavimams dengti; 2013 m. gegužės 23 d. sutartinis įkeitimas UAB „Neiluva“ naudai įkeičiant ekskavatorių Case CK130, apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, pažeidė jų interesus ir dar labiau pablogino bendrovės finansinę padėtį. Visi šie atsakovų veiksmai, sudaryti sandoriai, tyčinio bankroto byloje išsamiai išanalizuoti ir vertinti kaip atsakovų neteisėti veiksmai, bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai ginčui aktualiu 2013–2014 metų laikotarpiu, pabloginę finansinę padėtį ir apriboję bendrovės kreditorių galimybę gauti reikalavimų patenkinimą bei sudarę pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.

50. Kaip buvo minėta, pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad nebuvo nustatyti ir įrodyti kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai dėl padarytos žalos. Priešingai, prejudicinių faktų pagalba buvo nustatyti ne tik atsakovų neteisėti veiksmai, bet ir kaltė dėl neteisėtų veiksmų atlikimo, kuri remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalies bendra taisykle yra preziumuojama, o remiantis kasacinio teismo praktika dėl tyčinio bankroto bylose nustatytų aplinkybių vertinimo laikytina prejudiciniu faktu, nes juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais.

51. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

52. Tuo tarpu, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos), o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016 ir kt.). Tai paaiškinama tuo, kad delsiant laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonė nevykdo įprastos ūkinės veiklos, arba nors ją ir vykdo, didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių.

53. Apeliantas R. K., siekdamas paneigti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos – kreditorių UAB „Neiluva“, UAB „Daniliškių autocentras“, UAB „Constech“ bei VSDFV finansinių reikalavimų atsiradimo (patvirtinimo) – egzistavimą, be kita ko, nurodė, kad UAB „Daniliškių autocentras“ ir UAB „Constech“ finansiniai reikalavimai atsirado siekiant tinkamai vykdyti dar iki nemokumo momento pasirašytos 2013 m. vasario 8 d. paslaugų tiekimo sutarties įsipareigojimus; VSDFV skolos atsiradimo momentas nėra pagrįstas įrodymais, o UAB „Neiluva“ skola atsirado dar iki 2013 m. vasario 11 d. nemokumo momento.

54. Pasisakant dėl šios nutarties 53 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų, pirmiausia pažymėtina, kad tyčinio bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2932-781/2018) pripažinta, kad 2013 m. vasario 8 d. paslaugų tiekimo sutartis nebuvo vykdoma, ji pablogino BUAB „Skeneris“ finansinę padėtį ir laikyta vienu iš tyčinio bankroto požymių, todėl UAB „Daniliškių autocentras“ ir UAB „Constech“ išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis ir atsakovams veikiant teisėtai jų nebūtų atsiradę. Visų antra, įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2966-467/2018 patvirtintas pagal VSDFV 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą patikslintas VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas, nustatant papildomą įsiskolinimą atsakovų atleidimo metu (2014 m. spalio mėn.), tuo tarpu, iki šio laikotarpio susidariusi skola buvo padengta iš bendrovės turto bankroto procese, todėl šie reikalavimai, atsiradę jau po 2013 m. vasario 11 d. pagrįstai vertinti kaip atsakovų neteisėtais veiksmais bendrovei padaryta žala ir neabejotinai yra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Šioje teismo nutartyje jau buvo akcentuota įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, reiškianti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (CPK 18 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Šalys turi galimybę prašyti atnaujinti procesą byloje, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tačiau, kol galioja teismo procesinis sprendimas ir neatnaujintas procesas dėl jo pagrįstumo, bankroto byloje negali būti kvestionuojamas teismo nutartimi šio teismo procesinio sprendimo pagrindu patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

55. Vertinant UAB „Neiluva“ 20 437,91 Eur finansinį reikalavimą kaip bendrovei padarytą žalą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai – ieškovės ir UAB „Neiluva“ pasirašytos 2013 m. balandžio 2 d. nuomos sutarties Nr. 13KT-06 (šios sutarties 2.4 punktas) patvirtina, kad BUAB „Skeneris“ privalo padengti ankstesnius įsipareigojimus UAB „Neiluva“ atsiradusius pagal šalių pasirašytą 2008 m. spalio 1 d. sutartį Nr. 08KT-51, taigi, 20 437,91 Eur (70 568,03 Lt) finansinio reikalavimo dalis atsirado dar iki bendrovės nemokumo momento – 2013 m. vasario 11 d., todėl šia suma ieškovės įsipareigojimai kreditorei UAB „Neiluva“ nepadidėjo ir ši suma, kaip teisingai nurodė atsakovai apeliaciniuose skunduose, negali būti pripažinta kaip padaryta ieškovei žala. Šis kreditorės UAB „Neiluva“ finansinis reikalavimas ieškovei būtų pareikštas net ir nesant neteisėtų atsakovų veiksmų bei tyčinio bankroto pripažinimo fakto, todėl šia suma (20 437,91 Eur) mažintinas ieškovei iš atsakovų solidariai priteistas žalos dydis.

Dėl solidarios civilinės atsakomybės

56. Apeliantas A. K. apeliaciniame skunde be kita ko nesutinka, kad jis ir bendrovės akcininkas, kuris pripažintas ir faktiniu bendrovės BUAB „Skeneris“ vadovu, yra solidariai atsakingi už bendrovės patirtą žalą.

57. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme. Vienas iš tokių atvejų – objektyvusis bendrininkavimas, kai pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

58. Nagrinėjamu atveju galima konstatuoti bendrovės akcininko, kuris pripažintas ir de facto bendrovės vadovu, R. K. ir nemokumo laikotarpiu bendrovei de jure vadovavusio bendrovės vadovo A. K. objektyvųjį bendrininkavimą, kadangi jie, nors ir neveikė turėdami bendrą tikslą, tačiau kiekvieno iš jų neveikimas (bankroto bylos neinicijavimas) bei neteisėti veiksmai – tyčinio bankroto byloje įvertintų sandorių sudarymas, iš esmės lėmė žalos atsiradimą. Jokio protingo pagrindo priskirti atskiras žalos dalis atsakovams R. K. ir A. K. nėra, juo labiau, kad nustatytas tas pats pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo RUAB „Skeneris“ kilimo momentas – nuo 2013 m. vasario 11 d., bei dėl atsakovų neveikimo patirta žala bei bendri neteisėti veiksmai jau esant bendrovei nemokiai, sudarinėjant sandorius ir taip didinant žalą bendrovei bei jos kreditoriams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 11 d. ieškovei padarytą žalą priteisė solidariai iš R. K. ir A. K..

Dėl procesinės bylos baigties

59. Apibendrinus išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atsakovų R. K. ir A. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos žalos dydį, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovų R. K. ir A. K. solidariai ieškovės BUAB „Skeneris“ naudai priteista 47 770,17 Eur žalos atlyginimo, pakeičiama, priteisiant ieškovei iš atsakovų solidariai 27 332,26 Eur žalos atlyginimo. Likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

60. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

61. Pirmosios instancijos teismas proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė 1 354,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno po 677,41 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovų ieškovei priteista žalos atlyginimo suma sumažinta 43 proc., atitinkamai mažinamos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovų ieškovei priteisiant 772,24 Eur (1 354,82 x 0,57) bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno po 386,12 Eur. Iš atsakovų į valstybės biudžetą priteisiamas žyminis mokestis, iš kiekvieno po 268,47 Eur (CPK 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovas R. K. prašė iš ieškovės jo naudai priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro apeliacinio skundo parengimas. Teismui pateikti duomenys (2019 m. lapkričio 29 d. sąskaita Nr. 1/41/2019 už suteiktas teisines paslaugas; 2019 m. gruodžio 20 d. pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 865494) patvirtina, kad atsakovas R. K. apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinio skundo parengimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytų maksimalių teisinių paslaugų dydžio, atitinka bylos sudėtingumą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (priteistos žalos dydis sumažintas 43 procentais), atitinkamai R. K. iš ieškovės priteisiama 344 Eur (800 x 0,43) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei BUAB „Skeneris“ (juridinio asmens kodas 122023579) solidariai iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 27 332,26 Eur (dvidešimt septynis tūkstančius tris šimtus trisdešimt du eurus 26 centus) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (27 332,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei BUAB „Skeneris“ iš atsakovo A. K. 386,12 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 12 centų) bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo R. K. – 386,12 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 12 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovų A. K. ir R. K. po 268,47 Eur (du šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 47 centus) iš kiekvieno žyminio mokesčio valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skeneris“ iš administravimui skirtų lėšų atsakovui R. K. 344 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidas.