Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-230-467/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-17
Bylos Nr.: e2A-230-467/2025
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Tomas Venckus, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: L. P.
Ieškovas: I. D.
Advokatai: Ina Kurauskienė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-230-467/2025Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00392-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6; 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. patikslintą ieškinį atsakovei L. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir pagal atsakovės L. P. priešieškinį ieškovei I. D. dėl pirkimo–pardavimo sutartyje nuodytos kainos pakeitimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – I. V., uždaroji akcinė bendrovė „Eurobrokeriai“, D. G. ir B. R. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. D. 2022 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 15 d. ieškovės I. D. ir atsakovės L. P. sudarytą 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 7-ojo notaro biuro notarės Juditos Valevičienės, registracijos Nr. 7KV-5741 (toliau – ir 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis, ginčo sandoris), taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 58 000 Eur, grąžinti atsakovės nuosavybėn 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 16/100 dalių namo) ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypo dalį), esančių (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad sutartis buvo sudaryta apgaunant ieškovę dėl perkamo turto apimties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-342-450/2023 panaikino Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovės ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, byloje nurodytų faktinių aplinkybių, galimai sudarančių pagrindą vertinti ginčo sandorį kaip negaliojantį kitu įstatymo pagrindu, visiškai neanalizavo (kaip pvz., atstovės baigiamųjų kalbų metu įvardintu sandorio negaliojimo pagrindu – CK 1.90 straipsnis, t. y. kaip sudaryto iš esmės suklydus). Pirmosios instancijos teismas ne tik neanalizavo bei nenagrinėjo ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių dėl galimo suklydimo, bet ir tinkamai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių.

Šalies argumentai

3. Nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 58 000 Eur, grąžinti atsakovės nuosavybėn 16/100 dalių namo ir žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad nekilnojamojo turto brokerė I. V. bendravo su ieškove, aprodė parduodamą antrame aukšte esantį 67 kv. m ploto butą. Pasirašant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį paaiškėjo, kad gyvenamasis namas nepadalintas butais, tačiau atsakovė patvirtino, jog parduodamos 16/100 dalys gyvenamojo namo atitinka ieškovei aprodytą 67 kv. m ploto butą, esantį antrame aukšte. 2022 m. kovo 17 d. ieškovė iš gyvenamojo namo bendraturčių D. G. ir B. R. K. atstovės gavo pasiūlymą–pretenziją, kuria ieškovei buvo pasiūlyta per 14 dienų atlaisvinti patalpas b-1 (7,10 kv. m), IV-2 (13,14 kv. m), IV-1 (17,42 kv. m) bei nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu ir žemės sklypu arba nusipirkti D. G. ir B. R. K. priklausančią ir savavališkai užimtą turto dalį, sumokant joms po 850 Eur už 1 kv. m, t. y. D. G. – 25 534 Eur, B. R. K. – 7 896,50 Eur. Taigi ieškovė sutartį sudarė tik dėl to, kad buvo apgauta (CK 1.91 straipsnis) ir suklydo (CK 1.90 straipsnis), jog atsakovė parduoda antrajame namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą, o ne 16/100 dalių namo, kurios sudaro 27,67 kv. m, ir būtent už 67 kv. m butą ieškovė sumokėjo 58 000 Eur.

4. Atsakovė L. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji neapgavo ir neklaidino ieškovės, nepadarė jokio poveikio ginčo sutarčiai sudaryti ir pateikė visą turimą informaciją apie parduodamą turtą, įskaitant faktą, kad parduodama 16/100 dalių gyvenamojo namo, o ne konkretus plotas. Atsakovės šeima visada naudojosi antro aukšto patalpomis (mezoninu, kuriame buvo trys kambariai ir virtuvė) ir ginčų su bendraturčiais dėl tokios naudojimosi tvarkos nebuvo. Pretenziją pareiškusios bendraturtės neginčija ieškovės įgytų nuosavybės teisių, jos kelia klausimą dėl nusistovėjusios naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos pakeitimo. Jų išreikštas reikalavimas nesusijęs su 2020 m. gruodžio 15 d. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumu ir nėra šios bylos dalykas. Derybos su ieškove vyko per nekilnojamojo turto agentę I. V., kuri skelbė skelbimus, ieškojo pirkėjų ir bendravo su ieškove, o atsakovė su ieškove bendravo tik du kartus (aprodydama butą ir pasirašydama pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį). Ieškovė, prieš sudarydama sutartį, turėjo galimybę išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pirkimu, pasikonsultuoti su teisininkais ar notare. Visuose dokumentuose (tarpininkavimo paslaugų sutartyje, preliminariojoje ir pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyse) nurodomas parduodamas objektas arba sutarties dalykas – 16/100 dalių gyvenamojo namo. Ieškovė veikė nepakankamai rūpestingai ir neatidžiai, nesidomėjo įsigyjamu nekilnojamuoju turtu ir nesigilino į pateiktą informaciją. Nors ieškovei tebuvo 18 metų, tačiau ieškovė dalį namo ir žemės sklypo savo vardu nupirko susitarusi su savo teta R. A. ir už jos pervestus pinigus. Be to, perleidžiant nuosavybės teisę į visą gyvenamojo namo (1A1/p) mezoniną, kuriame yra trys kambariai ir virtuvė, ankstesnėse sutartyse buvo padaryta klaida, apskaičiuojant parduodamą namo dalį, todėl realiai atsakovei priklausanti nuosavybės dalis turėtų būti didesnė.

5. Atsakovė L. P. 2025 m. balandžio 5 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad ieškovė I. D. pagal 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo atsakovei L. P. 48 000 Eur; pakeisti 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties III ir IV straipsnius taip: 2.1. III straipsnis „KAINA“: „3.1. Bendra daiktų kaina yra 48 000 Eur, toliau – Kaina“. 2.2. IV straipsnis „ATSISKAITYMO TVARKA“: „4.1. Daiktai parduodami už 48 000 Eur, kuriuos Pirkėjas sumoka Pardavėjui taip: 4.1.1. 9 900 Eur sumokėjo Pardavėjai L. P. pavedimu į jai priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, iki šios sutarties pasirašymo; 4.1.2. 38 100 Eur Pirkėjas pervedė į Pardavėjai L. P. pavedimu į jai priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, iki šios sutarties pasirašymo“.

6. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad 2020 m. nusprendė parduoti nekilnojamojo turto dalį už 47 000 Eur ir informavo bendraturčius. D. G. neparodė susidomėjimo, o B. R. K. pasiūlė mažesnę kainą (35 000 Eur), su kuria atsakovė nesutiko. Dėl to atsakovė sudarė tarpininkavimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Europrojektai“, kad ši padėtų parduoti turtą už 47 000 Eur. Vėliau ieškovė ir atsakovė, tarpininkaujant brokerei I. V., pasirašė preliminariąją sutartį dėl namo ir žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo už 48 000 Eur, o ieškovė sumokėjo 9 900 Eur avansą. Prieš sudarant pagrindinį sandorį, notarė patvirtino atsakovės pranešimus bendraturčiams apie ketinamą parduoti nekilnojamąjį turtą, kuriuose klaidingai nurodyta sandorio kaina – 58 000 Eur, o ne 48 000 Eur. Brokerė užtikrino atsakovę, kad tai neturi reikšmės, bet vėliau, sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, I. V. paaiškino, jog negalima įrašyti 48 000 Eur kainos, nes pranešimuose bendraturčiams nurodyta 58 000 Eur kaina, ir užtikrino atsakovę, kad didesnės kainos įrašymas nesukels jokių pasekmių. Atsakovė, nesuprasdama pasekmių, sutiko su tokia sąlyga, todėl ginčo sutartyje buvo nurodyta 58 000 Eur kaina, nors realiai gavo tik 48 000 Eur. Taigi notarės patvirtintoje ginčo sutartyje nurodyta turto kaina neatitinka tikrovės ir yra pagrindas pakeisti pagrindinės sutarties skyrius, nurodant tikrąją sumą, kurią atsakovė gavo iš ieškovės – 48 000 Eur.

Atsiliepimas

7. Ieškovė I. D. atsiliepime į priešieškinį paaiškino, kad notarės patvirtintoje sutartyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog ieškovė jau iki sutarties sudarymo dienos atsakovei sumokėjo 58 000 Eur kainą. Vien tai, kad preliminariojoje sutartyje nurodyta 48 000 Eur kaina, nereiškia, kad ši kaina negalėjo pasikeisti iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos. Atsakovės pozicija dėl kainos pasikeitė, kai Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Tokiu būdu teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, atsakovė siekia sumažinti galimo skolinio įsipareigojimo dydį. Ieškovė atsakovei mokėjimo pavedimais pervedė 48 000 Eur ir 10 000 Eur sumokėjo grynaisiais pinigais, tą patvirtina ir notarinė sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apygardos teismas 2025 m. sausio 3 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį patenkino visiškai:

8.1. pakeitė 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kauno m. notarės J. Valevičienės, registracijos Nr. 7KV-5741, III ir IV straipsnius taip:

III straipsnis „KAINA“: „3.1. Bendra daiktų kaina yra 48 000 Eur (keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai Eur), toliau – Kaina“. IV straipsnis „ATSISKAITYMO TVARKA“: „4.1. Daiktai parduodami už 48 000,00 Eur (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų, 00 ct), kuriuos Pirkėjas sumoka Pardavėjui taip: 4.1.1. 9 900,00 Eur (devynis tūkstančius devynis šimtus eurų, 00 ct) sumokėjo Pardavėjai L. P. pavedimu į jai priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, iki šios sutarties pasirašymo; 4.1.2. 38 100,00 Eur (trisdešimt aštuonis tūkstančius vieną šimtą eurų, 00 ct) Pirkėjas pervedė į Pardavėjai L. P. pavedimu į jai priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, iki šios sutarties pasirašymo“;

8.2. pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 15 d. I. D. ir L. P. sudarytą 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 7-ojo notaro biuro notarės J. Valevičienės, registracijos Nr. 7KV-5741, taikė restituciją – priteisė ieškovei I. D. iš atsakovės L. P. 48 000 Eur, įpareigojo ieškovę I. D. grąžinti atsakovės L. P. nuosavybėn 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini);

8.3. priteisė iš atsakovės L. P. ieškovei I. D. 5 407,01 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

8.4. priteisė iš ieškovės I. D. trečiajam asmeniui D. G. 102 Eur, trečiajam asmeniui UAB „Eurobrokeriai“ – 187 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8.5. priteisė valstybei iš ieškovės I. D. 186,15 Eur ir iš atsakovės L. P. 908,85 Eur žyminį mokestį.

9. Teismas nustatė, kad 2020 m. liepos 22 d. atsakovė L. P. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį su UAB „Eurobrokeriai“ atstove I. V. dėl dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo už 47 000 Eur. Aruodas.lt portalo skelbime nurodyta, kad parduodamas 3 kambarių butas su virtuve, apie 67 kv. m ploto už 49 900 Eur kainą.

10. 2020 m. spalio 9 d. ieškovė I. D. ir atsakovė L. P., tarpininkaujant trečiajam asmeniui I. V., sudarė 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje bendras namo plotas nenurodytas, numatyta, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2020 m. lapkričio 30 d., bendra turto kaina – 48 000 Eur; turto kaina yra galutinė, o pakeista gali būti tik abiem šalims raštu dėl to sutarus. 2020 m. spalio 12 d. ieškovė pervedė atsakovei L. P. 9 900 Eur avansą, o 2020 m. gruodžio 15 d. – 38 100 Eur už namo dalį.

11. 2020 m. lapkričio 3 d. ir 2020 m. lapkričio 10 d. atsakovė L. P. per Kauno m. 7-ąjį notarų biurą išsiuntė pareiškimus parduodamo turto bendraturtėms, kuriame nurodyta, kad turtas parduodamas už 58 000 Eur. 2020 m. gruodžio 15 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė (pardavėja) pardavė, o ieškovė (pirkėja) nupirko 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini). Turto kaina – 58 000 Eur; atsakovė patvirtino kad 58 000 Eur gavo. Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad namo bendras plotas yra 172,93 kv. m, kurio nuosavybės teise atsakovei priklauso 16/100. Ieškovė patvirtino, kad jai yra žinoma ir suprantama, jog įsigyjamas turtas priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise ir naudojimosi tvarka nenustatyta, kad ieškovė turtą valdys ir naudos bendrai su kitais bendraturčiais.

12. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. rugpjūčio 31 d. išrašų su istorija ir pateiktų sandorių kopijų teismas nustatė, kad 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ieškovė įgijo iš savo motinos D. D. 2007 m. lapkričio 20 d. dovanojimo sutarties pagrindu. D. D. 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo buvo įgijusi 2007 m. spalio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, priėmusi palikimą po savo tėvo V. T. mirties (duomenys neskelbtini) V. T. 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo įgijo 2004 m. rugsėjo 28 d. nuosavybės teisės liudijimo ir 2004 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindais. V. T. sutuoktinė J. T. 1974 m. liepos 29 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią O. S. pardavė J. T. šešiolika šimtųjų (0,16) dalių mūrinio gyvenamojo namo su mezoninu, kuriame yra 129,59 kv. m gyvenamojo ploto ir 43,34 kv. m naudingo negyvenamojo ploto (1A1/p) ir dalį kiemo įrenginių, kurie yra (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad 1974 m. liepos 29 d. sutartyje nurodytas namo plotas nėra pakitęs ir atitinka ginčo sutartyje nurodytą namo bendrą plotą – 172,93 kv. m. 1974 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkte aptarta parduodamo namo dalies naudojimosi tvarka, pagal kurią pirkėja J. T. naudosis visu gyvenamojo namo (1A1/p) mezoninu, kuriame yra trys kambariai ir virtuvė, tačiau Nekilnojamojo turto registre naudojimosi tvarka patalpomis ir žemės sklypu nėra įregistruota.

13. Nustatęs, kad ieškovė patikslintame ieškinyje 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį ginčija CK 1.91 ir 1.90 straipsnių pagrindais, remdamasis teismų praktika, teismas pirmiausia išanalizavo CK 1.91 straipsnyje numatytus sandorio negaliojimo pagrindus.

14. Teismas nustatė, kad ieškovė su tėvais gyveno (duomenys neskelbtini) rajone, tačiau 2019 m. rugsėjo 1 d. pradėjo gyventi (duomenys neskelbtini), nes įstojo mokytis į (duomenys neskelbtini) mokymo centrą. Ieškovės teta R. A., pasitarusi su ja, nusprendė ieškovei padėti įsigyti butą (duomenys neskelbtini) centre, kuris būtų netoli mokymo įstaigos. R. A. tame bute planavo apsistoti ir pati, atvykusi atostogų į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės. Ieškovės teta Aruodas.lt portale rado skelbimą, kad miesto centre už 49 900 Eur kainą parduodamas trijų kambarių, apie 67 kv. m ploto butas, išsidėstęs mansardiniame antrame aukšte per visą namo ilgį. Ieškovę ir jos tetą butas sudomino, todėl buvo susitarta su pardavėjos tarpininke nekilnojamojo turto agente I. V. dėl parduodamo turto apžiūros. Apžiūros metu atsakovė L. P. ieškovei aprodė mansardiniame aukšte esantį trijų kambarių butą su virtuve, į kurį buvo tik vienas įėjimas. Visų šių aplinkybių pagrindu ieškovė susidarė įspūdį, kad yra parduodamas atskiras trijų kambarių, apie 67 kv. m ploto butas su virtuve, išsidėstęs per visą antrą namo aukštą. Prieš sudarant preliminariąją sutartį, nekilnojamojo turto agentė I. V. ieškovės tetai R. A. paaiškino, kad pagal skelbimą vis tik yra pardavinėjamas ne butas, o 16/100 namo dalių, tačiau dėl to parduodamo turto apimtis nesikeičia. Gavus tokį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo srities profesionalės paaiškinimą, ieškovei ir jos tetai, kurios neturėjo teisinių žinių ir patirties nekilnojamojo turto pirkimo srityje, nebuvo pagrindo abejoti dėl parduodamo turto objekto ploto ir kainos. Teismas pažymėjo, kad preliminariojoje sutartyje buvo nurodytos pastato nuosavybės dalys, tačiau bendras namo plotas nebuvo nurodytas, todėl preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovė negalėjo numanyti, kad nekilnojamojo daikto apimtis yra kitokia negu jai buvo parodyta.

Atsiliepimas

15. Atsakovei ir trečiajam asmeniui I. V. nurodžius, kad ieškovė, matydama bendrą 172,93 kv. m gyvenamojo namo plotą, turėjo suprasti, jog 16/100 dalių sudaro ne 67 kv. m, o daug mažesnį – 27,67 kv. m plotą, teismas pažymėjo, kad bendras namo plotas nebuvo nurodytas nei skelbime Aruodas.lt portale, nei preliminariojoje sutartyje. Priešingai, skelbime buvo klaidinančiai nurodyta, kad parduodamos ne 27,67 kv. m ploto patalpos, o apie 67 kv. m. ploto butas. Apžiūros metu ieškovei buvo parodytas trijų kambarių su virtuve butas, kurio plotas yra apie 67 kv. m. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pirkėjai, kuri tuo metu buvo 18 metų amžiaus ir neturėjo nekilnojamojo turto pirkimo patirties, tiek atsakovė, tiek ir jos tarpininkė kryptingai siekė sudaryti įspūdį, jog yra parduodamas trijų kambarių butas.

16. Atsakovei ir tretiesiems asmenims teigiant, kad ieškovė, padedama tetos, galėjo susipažinti su perkamo turto kadastro registro byla arba Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriuose yra nurodytas bendras namo plotas ir apskaičiuoti, kokį plotą sudaro 16/100 namo dalių, teismas pažymėjo, jog asmens veiksmai konkrečioje situacijoje turi būti vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio standartą. Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo pareigą domėtis perkamu turtu, susipažinti su perkamo turto dokumentais, tačiau esminius sutarties sudarymui būtinus duomenis – tokius kaip bendrą namo plotą, parduodamą nuosavybės dalį ir ją sudarantį patalpų plotą, visų pirma turėjo aiškiai nurodyti pardavėja ir jai tarpininkavusi I. V., o tai turėjo būti nurodyta jau turto pardavimo skelbime ir preliminariojoje sutartyje. Šiuo atveju priešingai, visa informacija pirkėjai buvo teikiama tokiu būdu, kad susidarytų įspūdis, jog realiai yra parduodamos ne 27,67 kv. m ploto patalpos, o trijų kambarių 67 kv. m ploto butas.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas pažymėjo, kad sandorį sudarė 18 metų amžiaus asmuo. Ieškovės teta sudarant sandorį nedalyvavo, nes gyvena Jungtinėje Karalystėje. Tetos R. A. patarimai ir pagalba buvo netiesioginiai, nes ji pati perkamo nekilnojamojo turto nematė. Be to, net jei pirkėja ar jos teta ir būtų išsamiai susipažinusios su perkamo turto nuosavybės dokumentais, mažai tikėtina, kad, neturėdamos teisinių žinių, jos būtų supratusios susiklosčiusią teisinę situaciją ir sugebėjusios atskirti nuosavybės teisės ir naudojimosi tvarkos institutus, ypač šiuo atveju, kai tarpininkė tvirtino, jog parduodamas trijų kambarių butas. Ieškovė ir jos teta R. A. turėjo pagrindą sąžiningai pasitikėti UAB „Eurobrokeriai“ atstove, kuri yra savo srities profesionalė. I. V. suprato ir žinojo, kad atsakovei L. P. nuosavybės teise priklauso tik 16/100 namo dalių (27,67 kv. m), kurios nesudaro viso trijų kambarių su virtuve buto. Ji taip pat žinojo, kad naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu nėra įregistruota ir atsakovė antruoju aukštu naudojasi tik pagal faktiškai nusistovėjusią naudojimosi tvarką, kuri bet kada bendraturčių pageidavimu gali būti pakeista, nes naudojimosi tvarka kiek įmanoma turi atitikti savininko turimas nuosavybės dalis. Visa tai žinodama I. V., prieš sudarant preliminariąją sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad parduodamas ne butas, o 16/100 namo dalių, ieškovės tetą R. A. patikino, jog dėl to pirkėjai niekas nesikeičia. Taigi trečiojo asmens I. V., tarpininkavusios atsakovei, veiksmai, kada ji, suvokdama, kad ieškovei už šalių sutartą kainą parduoda tik 27,67 kv. m, o likęs patalpų plotas atsakovės valdomas tik faktinės naudojimosi tvarkos pagrindu, visą informaciją pirkėjai teikė taip, jog ieškovei nekiltų abejonių, kad ji įgis daug mažesnio ploto patalpas negu nurodyta skelbime, leidžia konstatuoti, jog I. V., atstovaudama atsakovei ir žinodama tikrąją teisinę situaciją, suklaidino ieškovę ir jos tetą R. A. dėl perkamo objekto apimties ir kainos, nes šių aplinkybių aiškiai neatskleidė ir nepaaiškino pirkėjai. I. V. gerai suprato visą situaciją ir kokioje neužtikrintoje padėtyje atsidurs ieškovė, įsigijusi turtą, nes, kaip nurodė pati I. V., dar iki pardavimo sutarties sudarymo ji žodžiu siūlė namo bendraturtėms B. R. K. ir D. G. sudaryti sutartį dėl naudojimosi tvarkos patalpomis nustatymo ir ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau bendraturtės nesutiko. Ši aplinkybė patvirtina, kad tarpininkė nepalankią pirkėjai situaciją žinojo, tačiau apie tai nutylėjo.

Šalies argumentai

18. I. V. teismui teigė, kad, parduodama šį turtą manė, jog nuo 1974 metų tarp bendraturčių nusistovėjusi faktinė naudojimosi tvarka galios ir kai turtą įgis ieškovė. Nurodė, kad jos darbo praktikoje yra buvę tokių atvejų, kai nekilnojamasis turtas buvo parduotas ir be nekilnojamojo turto registre įregistruotos naudojimosi tvarkos, o tik esant nustatytai faktinei naudojimosi tvarkai, tačiau teismas pažymėjo, jog tokiu atveju pirkėjas prisiima didelę riziką bet kada būti iškeldintas iš tų patalpų, kurios jam nepriklauso nuosavybės teise. Teismas sutiko, kad gali pasitaikyti trečiojo asmens nurodytų atvejų, tačiau nagrinėjamu atveju turto agentė, kaip savo srities profesionalė, pirmiausia turėjo pareigą tokią situaciją pirkėjai, kuri neturėjo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo patirties ir teisinių žinių, visapusiškai atskleisti ir paaiškinti, t. y. kad už šalių sutartą kainą realiai nuosavybės teise ji įgyja ne 67 kv. m, o tik 27,67 kv. m; kad pardavėja 67 kv. m ploto patalpomis naudojosi tik faktinės naudojimosi tvarkos pagrindu, kuri nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, priklauso tik nuo geranoriško bendraturčių susitarimo ir bet kada gali būti pakeista sumažinant naudojamų patalpų plotą ir paprašant atlaisvinti bendraturtėms nuosavybės teise priklausančias patalpas. Tik tarpininkei išaiškinus pirkėjai šias reikšmingas pirkimo sandoriui aplinkybes, pirkėja turėjo nuspręsti, ar nori pirkti tokį turtą. Šiuo atveju tokios informacijos pirkėjai ir (ar) jos tetai nei atsakovė, nei tarpininkė neatskleidė, todėl ieškovė vietoje planuoto įgyti trijų kambarių buto už šalių sutartą kainą nusipirko tik 27,67 kv. m ploto patalpas.

Atsiliepimas

19. Atsakovė L. P. nurodė, kad nuo 1974 metų jos šeima visada naudojosi antro aukšto patalpomis ir ginčų su bendraturčiais dėl tokios naudojimosi tvarkos nebuvo, todėl, parodydama pirkėjai butą, buvo įsitikinusi, kad jai priklauso ir ji parduoda visą antrą aukštą. Turto pardavimo srityje atsakovė neturėjo patirties, todėl kreipėsi į UAB „Eurobrokeriai“ ir sudarė paslaugų sutartį su atstove I. V.. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė savo veiksmais neprisidėjo prie ieškovės suklaidinimo. Būtent savininkas privalo žinoti, kokios apimties turtą jis valdo ir kokiomis patalpomis jis naudojasi. Tokių aplinkybių nežinojimas ir neatskleidimas pirkėjai atsakovės neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, atsakovė pardavimą vykdė per tarpininkę, todėl preziumuotina, kad tarpininkė ir pardavėja turėjo bendradarbiauti, tarpininkė turėjo pareigą pagal atsakovės nuosavybės dokumentus nustatyti tikrąją teisinę situaciją ir paaiškinti ją atsakovei. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad tiek atsakovė, tiek jai tarpininkavusi I. V., norėdamos kuo greičiau parduoti turtą, siekė suklaidinti pirkėją dėl svarbių ir esminių sandorio aplinkybių – perkamo nekilnojamojo turto ploto bei kainos, ir tai turėjo įtakos ieškovės apsisprendimui sudaryti sandorį, kuris neatitiko tikrosios ieškovės valios.

Žemesnės instancijos teismas

20. Apibendrindamas teismas nusprendė, kad, ieškovei įrodžius, jog ginčo sandoris yra atsakovės ir trečiojo asmens, tarpininkavusio atsakovei, nesąžiningų veiksmų rezultatas ir buvo sudarytas dėl ieškovės suklaidinimo, yra pagrindas pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad, sandorį pripažinus negaliojančiu dėl apgaulės, dėl ieškovės nurodomo CK 1.90 straipsnio pagrindo nepasisako.

21. Pasisakydamas dėl priešieškinio, teismas nustatė, kad atsakovė (pardavėja) 2020 m. liepos 22 d. tarpininkavimo paslaugų sutartyje su UAB „Eurobrokeriai“ nurodė, jog pageidaujama turto objekto pardavimo kaina yra 47 000 Eur. 2020 m. spalio 9 d. šalys pasirašė preliminariąją sutartį, kurioje bendra parduodamo turto kaina nurodyta 48 000 Eur. Pagal preliminariąją sutartį ieškovė turėjo sumokėti į atsakovės sąskaitą 10 000 Eur avansą, kuris įskaitomas į bendrą kainą, tačiau realiai ieškovė 2020 m. spalio 12 d mokėjimo pavedimu sumokėjo 9 900 Eur avansą. 2020 m. gruodžio 15 d. šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties III straipsnyje „KAINA“ įrašyta 58 000 Eur, toliau detaliai aptarta atsiskaitymo tvarka. Ginčo sutartyje atspausdintas tekstas „58 000,00 Eur gavau“ ir L. P. ranka padarytas įrašas „pinigus gavau“ bei L. P. parašas. 2020 m. gruodžio 15 d. banko pavedimu ieškovė pervedė atsakovei 38 100 Eur.

Atsiliepimas

22. Atsakovė paaiškino, kad šalys susitarė, jog turtas bus parduodamas už 48 000 Eur. Notarė J. Valevičienė 2020 m. lapkričio 3 d. patvirtino atsakovės pranešimus namo bendraturtėms D. G. ir B. R. K. bei žemės sklypo bendraturtei R. B. apie tai, kad ieškovė parduoda 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pasiūlė bendraturtėms pasinaudoti pirmumo teise pirkti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančius nekilnojamuosius daiktus. Pasirašiusi 2020 m. lapkričio 3 d. pranešimus atsakovė pastebėjo, kad juose bendraturčiams nurodyta neteisinga sandorio sudarymo kaina – ne 48 000 Eur, o 58 000 Eur, tačiau nekilnojamojo turto brokerė I. V. užtikrino atsakovę, kad tai neturi reikšmės, nes bendraturčiai ir taip atsisakė pirkti parduodamą turtą už 48 000 Eur. Pagrindinio sandorio sudarymo dieną I. V. pasakė, kad pagrindinėje sutartyje negalima įrašyti pardavimo kainos 48 000 Eur, kadangi pranešimuose bendraturtėms nurodyta kaina yra 58 000 Eur, o norint sutartyje įtvirtinti kainą 48 000 Eur, reikia iš naujo rašyti pranešimus bendraturtėms, laukti jų atsakymo. I. V. užtikrino atsakovę, kad didesnės, nei iš tikrųjų mokama, kainos įrašymas į sutartį nesukels atsakovei pasekmių, nes jai nereikia mokėti gyventojų pajamų mokesčio, kadangi turtas įgytas daugiau nei prieš 10 metų. Todėl pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti 58 000 Eur turto kaina. Atsakovė pažymėjo, kad tarp jos ir ieškovės niekada nebuvo sudarytas susitarimas dėl turto kainos padidinimo 10 000 Eur. Visą kainą už parduodamą turtą atsakovė gavo iš ieškovės banko mokėjimo pavedimais – 2020 m. spalio 12 d. banko pavedimu – 9 900 Eur avansą ir 2020 m. gruodžio 15 d. banko pavedimu – 38 100 Eur galutinį mokėjimą už turtą. Grynųjų pinigų (10 000 Eur) atsakovė nebuvo gavusi iš ieškovės. Į pagrindinę sutartį įrašyti tikrovės neatitinkančią kainą šalims pasiūlė trečiasis asmuo I. V.. Nesupratusi netikros kainos įrašymo į pagrindinę sutartį pasekmių, atsakovė su tokia sąlyga sutiko. Sutikusi įrašyti į sutartį kainą 58 000 Eur atsakovė nesiekė apgauti bendraturčių, pasitikėjo tarpininke, nes pati neturėjo jokios nekilnojamojo turto pardavimo patirties.

Šalies argumentai

23. Ieškovė teigia, kad šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, tarėsi dėl 48 000 Eur turto pardavimo kainos, bet vėliau atsirado daugiau pirkėjų, norinčių pirkti turtą, todėl kaina šalių susitarimu buvo padidinta iki 58 000 Eur. Tokia kaina buvo nurodyta notarės siunčiamuose pranešimuose bendraturčiams, vėliau – ir pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje. 48 000 Eur ieškovė sumokėjo atsakovei banko pavedimais, o 10 000 Eur – grynaisiais pinigais notaro biure.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ir dėl to nėra ginčo, jog šalys pagal preliminariąją sutartį susitarė dėl 48 000 Eur turto pardavimo kainos. Ginčas kyla dėl to, ar šalys vėliau susitarė dėl sutarties kainos padidinimo ir pagal pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pirkėja iš tiesų sumokėjo atsakovei 58 000 Eur. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymų visumą, nusprendė, kad atsakovė įrodė, jog pagal pirkimo–pardavimo sutartį jai buvo sumokėta ne 58 000 Eur, o 48 000 Eur kaina.

Atsiliepimas

25. Atsakovei nusprendus parduoti nekilnojamąjį turtą tarpininkavimo sutartyje pardavėja nurodė norimą gauti kainą 47 000 Eur. Nekilnojamojo turto pardavimo skelbime buvo nurodyta 49 900 Eur kaina. Preliminariojoje sutartyje šalys derybų būdu susitarė dėl galutinės 48 000 Eur kainos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2020 m. spalio 9 d. šalims pasirašius preliminariąją sutartį, turto pardavimo skelbimas 2020 m. spalio 13 d. buvo pašalintas iš Aruodas.lt, todėl ieškovės argumentą, jog kaina buvo pakelta dėl naujai atsiradusių pirkėjų teismas atmetė kaip neįrodytą. Tokiu būdu neliko loginio paaiškinimo, dėl kokių priežasčių galėjo būti padidinta turto padavimo kaina. Pardavėja nuo pat pradžių už turtą ketino gauti apie 47 000 Eur kainą, nes patalpos buvo prastos būklės, reikalaujančios kapitalinio remonto, todėl ieškovės teiginys, kad kaina buvo padidinta 10 000 Eur, neįtikino teismo.

Žemesnės instancijos teismas

26. Kita vertus, ieškovė neįrodė, kad būtų turėjusi galimybę sumokėti atsakovei iš savo lėšų 10 000 Eur grynaisiais pinigais. Ieškovės ir jos tetos R. A. parodymai dėl sutarties kainos yra nenuoseklūs, o į bylą pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad jos turtinė padėtis nebuvo tokia gera, jog būtų buvusi galimybė susitaupyti tokio dydžio sumą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ji gaudavo pašalpas, stipendiją, jai pragyventi materialiai padėjo tėvai, brolis R. D.. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad avansas pagal preliminariąją sutartį buvo mokėtas iš R. A. pervestų ieškovei pinigų, nes 2020 m. spalio 12 d. R. A. pervedė ieškovei 10 796,76 Eur ir tą pačią dieną ieškovė mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 9 900 Eur avansą už dalį namo. Prieš pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą 2020 m. gruodžio 10 d. R. A. ieškovei pervedė 5 596,82 Eur, 2020 m. gruodžio 11 d. – 15 315,93 Eur, per savo draugę – 6 000 Eur. Kitus 8 300 Eur 2020 m. gruodžio 14 d. skolino pagal vekselius ir pervedė ieškovei tuometinis jos draugas G. J.. Surinkusi visą reikalingą sumą, tą pačią dieną ieškovė pervedė atsakovei 38 100 Eur už dalį namo. Šių įrodymų pagrindu teismas nusprendė, kad rašytiniai įrodymai atitinka pirmojo bylos nagrinėjimo metu ieškovės ir liudytojos R. A. teiktus parodymus, t. y. kad ieškovė savo pinigų neturėjo ir už turtą sumokėjo 48 000 Eur tik banko pavedimais iš kitų asmenų jai pervestų pinigų, o ieškovės teiginys, kad ji sumokėjo atsakovei 10 000 Eur grynaisiais pinigais iš savo sutaupytų pinigų, atsirado kaip gynybinė versija tik civilinės bylos nagrinėjimo eigoje.

27. Nustatęs aplinkybę, kad ieškovė neįrodė, jog galėjo turėti 10 000 Eur ir nekilnojamąjį turtą pirko už jai R. A. ir G. J. pervestus pinigus, teismas nusprendė, kad tikroji pirkimo–pardavimo sutarties kaina, kaip šalys ir susitarė preliminariojoje sutartyje, buvo 48 000 Eur, o ne 58 000 Eur. Taigi labiau tikėtina, kad ginčo sutartyje 58 000 Eur kaina buvo įrašyta ir palikta tik dėl bendraturtėms siųstuose notariniuose pranešimuose padarytos rašymo klaidos ir kad šalims COVID-19 pandemijos metu nereikėtų sandorio sudarymą atidėti vėlesniam laikui ir dar kartą rinktis pas notarę. Atsakovė, patikinta I. V., kad tikrovės neatitinkanti kaina yra nieko blogo, ir nesuvokdama neteisingos kainos sutartyje nurodymo pasekmių, šio fakto nesureikšmino ir su tokia sąlyga, tikėtina, sąžiningai klysdama, sutiko. Kadangi sutartyje turi būti nurodyta tikra šalių sutarta ir sumokėta kaina, teismas nusprendė, jog atsakovės priešieškinis tenkintinas ir pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 ir 4.1 papunkčiai keistini, nurodant, kad bendra daiktų kaina buvo 48 000 Eur.

28. Ieškovei nuginčijus pirkimo–pardavimo sandorį, teismas taikė restituciją natūra – nusprendė grąžinti atsakovės nuosavybėn 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), o atsakovę įpareigoti grąžinti ieškovei 48 000 Eur nekilnojamojo turto kainą (CK 6.145–6.146 straipsniai).

29. Skirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nustatė, kad ieškovė sumokėjo už ieškinį 1 095 Eur žyminį mokestį, patyrė 2 825 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant pirmą kartą, 1 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 1 950 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant antrą kartą, iš viso ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 7 370 Eur. Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 1 095 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo. Atsakovė sumokėjo 2 000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant pirmą kartą, 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 225 Eur žyminį mokestį už priešieškinį, 1 452 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį ir priešieškinio surašymą bei atstovavimą teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant antrą kartą. Atsakovė iš viso patyrė 4 177 Eur bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo D. G. byloje pateikė duomenis apie 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 500 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir 100 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose. Trečiasis asmuo UAB „Eurobrokeriai“ byloje pateikė duomenis apie 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos už advokato susipažinimą su civilinės bylos medžiaga ir atsiliepimo į ieškinį paruošimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose.

30. Teismas nustatė, kad nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.19, 8.2, 8.16, 8.9 papunkčių.

31. Teismas nusprendė, kad sandorį pripažinus negaliojančiu ir pakeitus sutarties sąlygą dėl kainos, ieškovė bylą laimėjo, jos ieškinys yra patenkintas 83 proc., todėl ieškovei iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, priteisiama 6 117,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų dydžiui (17 proc.) priteisiama 710,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus vienarūšių piniginių mokėjimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 5 407,01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tretieji asmenys byloje dalyvavo atsakovės pusėje, todėl trečiajam asmeniui D. G. iš ieškovės proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų dydžiui priteisiama 102 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB „Eurobrokeriai“ – 187 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovei Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartimi buvo atidėtas 1 095 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas, todėl 908,85 Eur žyminis mokestis valstybei priteisiamas iš atsakovės L. P., 186,15 Eur – iš ieškovės I. D..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

32. Apeliaciniame skunde atsakovė L. P. prašo:

32.1. panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės I. D. patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies – pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 15 d. I. D. ir L. P. sudaryta 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtinta Kauno m. 7-ojo notaro biuro notarės J. Valevičienės, registro Nr. 7KV-5741, ir taikyta restitucija – ieškovei I. D. iš atsakovės L. P. priteista 48 000 Eur, o ieškovė I. D. įpareigota grąžinti atsakovės L. P. nuosavybėn 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės 4 177 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą;

32.2. netenkinus atsakovės apeliacinio skundo dėl materialiojo teisinio reikalavimo, pakeisti Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-173- 775/2025 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo: priteisti ieškovei I. D. iš atsakovės L. P. 615 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą; priteisti valstybei iš ieškovės I. D. 454,43 Eur ir iš atsakovės L. P. – 640,57 žyminio mokesčio;

32.3. priteisti atsakovei L. P. iš ieškovės I. D. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

33. Atsakovės L. P. apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

33.1. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis ar šiam žinant – kitas asmuo, ir apgaulė lėmė sandorio sudarymą, t. y. nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas.

33.2. Atsakovė neklaidino ieškovės, matė ją tik du kartus: pirmą kartą ieškovei su drauge ir trečiuoju asmeniu I. V. apžiūrint parduodamą turtą, antrą kartą – pasirašant pagrindinę sutartį notaro biure. Liudytoja R. A. (ieškovės teta) taip pat patvirtino, kad su atsakove pradėjo bendrauti tik po to, kai kilo nesusipratimas, po 2 metų nuo sutarties sudarymo. Iki ieškovės tetai priimant sprendimą dėl turto įsigijimo iš atsakovės, nei ieškovė, nei R. A. asmeniškai nekontaktavo su atsakove, todėl atsakovė negalėjo ir neturėjo tikslo suteikti joms tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėti svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, t. y. nesiekė suklaidinti turto pirkėjos.

Žemesnės instancijos teismas

33.3. Teismas nevertino, kad visos derybos ir (ar) apsikeitimas informacija dėl parduodamo turto ir pagrindinės sutarties sudarymo vyko ne tarp ieškovės ir atsakovės, o tarp ieškovės tetos R. A. ir trečiojo asmens I. V., į kurią atsakovė kreipėsi, norėdama parduoti jai priklausantį turtą. Sudarydama 2020 m. liepos 22 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį su UAB „Eurobrokeriai“, atsakovė I. V. parodė visus nuosavybės dokumentus – dovanojimo sutartį, nekilnojamojo turto registro išrašus bei 1974 m. liepos 29 d. pirkimo sutartį, kuria atsakovės seneliai V. ir J. T. pirko 16/100 dalių namo, ir kurios 5 punkte buvo aptarta naudojimosi namo dalimi tvarka. Taigi atsakovė atskleidė trečiajam asmeniui visą informaciją apie turtą, nieko nenutylėdama.

33.4. Atsakovė neįtakojo trečiojo asmens I. V. portale Aruodas.lt paskelbto skelbimo turinio apie tai, kad parduodamas trijų kambarių butas, o ne namo dalis. Tarpininkavimo paslaugų sutarties 1.2 papunktyje nurodyta, kad „paslaugų teikėjas įsipareigoja savo nuožiūra vykdyti Objekto pardavimo reklaminę kampaniją“. Taigi liko neįvertinta aplinkybė, kad už skelbimo turinį ir kitokios informacijos pateikimą potencialiems pirkėjams buvo atsakinga išimtinai I. V., o ne atsakovė, kuri su portale įdėtu skelbimu dėl ginčo turto pardavimo, susipažino tik bylą nagrinėjant teisme.

33.5. Skelbimo turinys negalėjo turėti lemiamos įtakos turto pirkėjos valiai susiformuoti, nes tai, kad parduodamas ne trijų kambarių butas, o namo ir žemės sklypo dalis su nusistovėjusia naudojimosi tvarka, buvo atskleista ieškovės tetai R. A. iki pagrindinės sutarties sudarymo. R. A. paliudijo, kad, prieš sudarant pagrindinę sutartį, tarpininkė I. V. pasakė jai, jog parduodamas ne butas, o namo dalis, o po pirkimo bus galima nustatyti naudojimosi tvarką. R. A. paliudijo, kad jai nebuvo skirtumo, ar ji bus bendraturte, ar būtų parduodamas butas, ji tam neteikė reikšmės.

33.6. Iš 2020 m. spalio 9 d. preliminariosios sutarties, kurią pasirašė ieškovė, 1.1 ir 3.1 papunkčių matyti, kad jau preliminariosios sutarties pasirašymo metu ieškovė žinojo, jog parduodamas objektas yra ne trijų kambarių butas, o 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo. Per du mėnesius iki pagrindinės sutarties sudarymo tiek ieškovė, tiek jos teta galėjo sužinoti, kokį plotą kvadratiniais metrais sudaro parduodama namo dalis (16/100), kaip tai padarytų bet kuris atidus ir rūpestingas žmogus.

Žemesnės instancijos teismas

33.7. Teismas neįvertino aplinkybės, kad paskutinio teismo posėdžio metu R. A. pripažinus faktą, jog ji turi skolų Lietuvoje, tapo akivaizdus apsimestinio sandorio tikslas – išvengti galimo išieškojimo iš R. A. įsigyjamo turto. Liudytoja apklausta R. A. (2022 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje) parodė, kad ji surado skelbimą apie parduodamą 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), persiuntė jį ieškovei, o ši, susitarusi su tarpininke, ėjo apžiūrėti buto. Visas derybas dėl turto pirkimo su trečiuoju asmeniu I. V. vedė R. A., kuri taip pat bandė spręsti problemas nekilnojamojo turto bendraturtėms pareiškus pretenzijas dėl naudojimosi patalpomis – komunikavo su I. V. ir atsakove. 2022 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad skelbimą jai atsiuntė teta R. A., kuri ir norėjo pirkti šį butą (2022 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašo laikas nuo 10:58 iki 11:20 min.), su viskuo buvo pažindinama teta, o I. D. turėjo tik pasirašyti dokumentus, preliminariąją sutartį ir pas notarę, bet daugiau galėtų papasakoti jos teta (2022 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 13:00 iki 13:26 min.). 2024 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje, atsakydama į atsakovės atstovės klausimus, ar jos teta taip pat buvo sandorio šalis, bet turtą užrašė ieškovės vardu, ieškovė atsakė – kažkiek taip (2024 m. rugsėjo 24 d. garso įrašo laikas 33:50 iki 34:00 min.). I. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad, bendraujant su R. A., jai susidarė įspūdis, kad turto pirkėja yra būtent ji.

33.8. Aplinkybė, kad ginčijamas sandoris galimai turi apsimestinio (dėl pirkėjo subjekto) sandorio požymius, byloje pirmą kartą buvo nurodyta trečiojo asmens UAB „Eurobrokeriai“. Siekdama surinkti įrodymus dėl ginčo sandorio apsimestinumo ir esant pagrindui tikslinti priešieškinį, reikšti papildomą reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl pirkėjo subjekto, atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą išduoti jos atstovei advokatei Inai Kurauskienei teismo liudijimą, leidžiantį gauti iš asociacijos Lietuvos antstolių rūmų pažymą apie R. A. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino. Teismas, ex officio (pagal pareigas) neišspręsdamas ginčijamos sutarties negaliojimo CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu klausimo, netyrė ir nevertino pirmiau nurodytų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su teisiniais santykiais, atsiradusiais tarp ieškovės, jos tetos R. A. ir atsakovės, sudarant minėtą sutartį kaip apsimestinį sandorį. Tik ištyrus ir įvertinus šias aplinkybes būtų galima teisingai spręsti, ar ieškovė turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Todėl nustačius, kad ginčijamas sandoris yra apsimestinis dėl pirkėjo subjekto ir tikroji sandorio šalis yra R. A., ieškovės ieškinys turi būti atmestas.

33.9. Ieškovės ir R. A. elgesys (apsimestinio sandorio sudarymas) neatitinka įstatyme įtvirtinto į teismą pasikreipusio asmens elgesio, įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises. Ieškovė ir R. A. akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai ne tik sudarydamos apsimestinį sandorį, bet ir norėdamos pasinaudoti situacija ir gauti iš atsakovės 58 000 Eur, t. y. 10 000 Eur daugiau, nei faktiškai sumokėjo atsakovei. Todėl darytina išvada, kad nei ieškovės, nei R. A. teisės šioje byloje neturėjo būti ginamos, kadangi jos abi elgėsi nesąžiningai.

33.10. Net ir netenkinus apeliacinio skundo dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, visgi yra pagrindas peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių, nes teismas nevertino, kad byloje buvo pateiktas atsakovės priešieškinis ieškovei dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos dėl kainos pakeitimo, kuris teismo sprendimu buvo patenkintas visiškai. Laikytina, kad ieškovė bylą laimėjo 41,5 proc., o atsakovė laimėjo bylą 58,5 proc. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 3 058,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovės priteistina 2 443,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, o, atlikus vienarūšių piniginių mokėjimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 615 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai turi būti pakeista pirmosios instancijos sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo valstybei: priteisti valstybei iš ieškovės 454,43 Eur, iš atsakovės – 640,57 Eur žyminio mokesčio.

Atsiliepimas

34. Atsiliepime ieškovė I. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimą, priteisti ieškovei iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:

34.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas. Ieškovė buvo apgauta (suklaidinta) dėl perkamo objekto apimties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovei nuo pat pradžių buvo tvirtinama, jog jos įsigyjamą objektą sudaro visas antras gyvenamojo namo aukštas, t. y. 67 kv. m. Atsakovė, atstovaujama trečiojo asmens, pateikė pakankamai apibūdintą pasiūlymą (ofertą) sudaryti 67 kv. m ploto trijų kambarių buto pirkimo–pardavimo sutartį.

34.2. Nors teismo posėdžio metu I. V. teigia, kad buvo patalpinusi du skelbimus, kurių viename buvo nurodyta, jog parduodamas trijų kambarių butas, o kitame – namo dalis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, o iš www.aruodas.lt atsakyme nurodyto laikotarpio, už kurį buvo atliekama skelbimų paieška, matyti, kad visu laikotarpiu buvo patalpintas vienas skelbimas. Be to, vien I. V. pozicija skelbti visiškai skirtingus skelbimus, kad pritrauktų daugiau klientų, yra absoliutus pirkėjų klaidinimas.

34.3. Atsakovė iš esmės teigia, kad I. V. netinkamai įgyvendino tarpininkavimo sutartį, tačiau tai nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės reikalavimų, kadangi I. V., patalpindama ieškovę suklaidinusį skelbimą, veikė atsakovės vardu, o ieškovė nebuvo tarpininkavimo sutarties šalimi. Jeigu atsakovė mano, kad I. V. atstovavimo paslaugas teikė netinkamai, teismui sprendimu tenkinus ieškovės reikalavimus, susijusius su sutarties pripažinimu negaliojančia, atsakovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo tiesiogiai I. V..

34.4. Ieškovė buvo klaidinama, kad įsigyja visą antrąjį aukštą ir aprodant turtą, nes buvo aprodomas visas aukštas, į jį, kaip patvirtino proceso dalyviai, yra tik vienas įėjimas, į jį patenka tik vienas savininkas. Paklausta, ar atsakovė ieškovei paaiškino, ką ieškovė iš tikrųjų pirks, atsakovė nurodė, kad ieškovė nieko neklausė, atsakovė ieškovei nurodė, jog „<...> šituose trijuose kambariuose mes gyvenam nuo tiek laiko“, paklausta, ar ieškovei sakė, kad atsakovė gyvena visame antrame aukšte, atsakovė nurodė, jog <...> taip, kaip diedukai gyveno, taip ir aš perėmiau“. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovei aprodė kiekvieną kambarį ir nevedė tik į pirmą aukštą. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovei negalėjo kilti jokių abejonių, kad parduodamas yra visas antras aukštas.

34.5. Preliminariojoje sutartyje ir pagrindinėje sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovei yra parduodama gyvenamojo namo dalis, tačiau ieškovei buvo paaiškinta, jog gyvenamasis namas yra neatidalintas, jį sudaro pirmasis ir antrasis aukštas, o parduodama namo dalis yra antrasis aukštas (o ne antrojo aukšto dalis, kaip kad paaiškėjo vėliau). Atsakovė 2024 m. rugsėjo mėn. teismo posėdžio metu paklausta, ar žinojo, kam priklauso likusi antrojo aukšto dalis, ar atsakovė tuo domėjosi, nurodė, kad nežinojo ir nesidomėjo. Dar daugiau, atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad tenkinus ieškovės reikalavimą ir taikius restituciją, atsakovei būtų grąžintos tik 16/100 dalių gyvenamojo namo, nors atsakovė ieškovei perdavė 67 kv. m ploto patalpas. Taigi atsakovė iš esmės patvirtina, kad ji perdavė ieškovei 67 kv. m gyvenamųjų patalpų, kurių nuosavybės teisės neturėjo. Nebuvus nustatytos naudojimosi tvarkos, atsakovė neturėjo teisės perduoti ieškovei viso antro aukšto patalpų, o tai, kad perdavė, pavirtina, jog atsakovė suklaidino ieškovę dėl parduodamo turto apimties.

34.6. Tik prieš pat preliminariosios sutarties pasirašymą I. V. R. A. pranešė, kad atsakovė teisiškai parduoda ne trijų kambarių butą, o gyvenamojo namo dalį, tačiau patikino, jog dėl to parduodamo turto apimtis nesikeičia, t. y. parduodamas visas mansardinis aukštas. Ieškovei ir jos tetai neturint teisinių žinių ir patirties nekilnojamojo turto pirkimo srityje, nebuvo pagrindo netikėti profesionale ir abejoti dėl parduodamo turto ploto ir kainos. Preliminariojoje sutartyje nebuvo nurodytas bendras namo plotas, todėl nei jos sudarymo metu, nei po jos sudarymo ieškovė negalėjo numanyti, kad parduodamo turto apimtis yra kitokia nei jai buvo parodyta. Pagrindinės sutarties projektas iki jos sudarymo dienos ieškovei taip pat nebuvo pateiktas. Visa informacija ieškovei buvo teikiama tokiu būdu, kad susidarytų įspūdis, jog iš tikrųjų yra parduodamos ne 27,67 kv. m ploto patalpos, o trijų kambarių 67 kv. m ploto butas. Be to, ir vertinat antrojo aukšto išdėstymą su pirmojo aukšto išdėstymu (antrasis aukštas vizualiai yra mažesnis), atsižvelgiant į ieškovės amžių ir išsilavinimą, galėjo sąžiningai suklysti, kad jos įgyjamo turto dalis yra didesnė.

34.7. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė turėjusi suprasti, jog įsigyja tik nedidelę turto dalį, tačiau pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu prisipažino, kad nežinojo, kokį konkretų plotą sudaro 16/100 dalių gyvenamojo namo. Bylą nagrinėjant pakartotinai kilo atskiras ginčas, į bylą įtraukus trečiaisiais asmenimis gyvenamojo namo bendraturtes, šalys į bylą ėmė teikti duomenis iš archyvinių gyvenamojo namo kadastrinių bylų ir įrodinėti, jog valstybės įmonėje Registrų centre nurodytos gyvenamojo namo nuosavybės dalys nėra teisingos. Tačiau net jeigu ir paaiškėtų, jog atsakovei priklausė didesnė dalis, nei buvo registruota, ieškovei automatiškai šios dalys nepereitų, o būtų registruojamos atsakovės vardu, kadangi sutartimi buvo įsigyta 16/100 dalių gyvenamojo namo.

34.8. Paaiškėjus bendraturčių pretenzijoms, I. V. toliau klaidino ieškovę. Tai patvirtina byloje esantys susirašinėjimai, kurie paneigia atsakovės poziciją, kad ji niekada nebuvo perdavusi klaidingos informacijos tarpininkei I. V., atvirkščiai, iš susirašinėjimo matyti, kad atsakovė žinojo, jog jai nepriklausė dalis patalpų. Akivaizdu, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo I. V. nesuvokia nuosavybės teisės ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu instituto skirtumų, nes naudojimosi tvarka ieškovei nesuteikia nuosavybės teisės į 67 kv. m ploto patalpas, kurias ieškovė manė perkanti, o tokie neapdairūs jų veiksmai buvo sąlyga ieškovei suklysti.

34.9. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatytų, kad ši situacija turėtų būti kvalifikuojama ne pagal CK 1.91 straipsnį, o pagal CK 1.90 straipsnį, tai nebūtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi nepriklausomai nuo teisinės kvalifikacijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis nepasikeistų – sutartis vis tiek būtų pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija.

34.10. Teiginiai, kad turtą iš tiesų pirko ieškovės teta, yra nepagrįsti. Nei ieškovė, nei R. A. niekada teismo posėdžių metu nėra nurodžiusios, kad turtas yra įgyjamas ieškovės vardu R. A. siekiant išvengti kokių nors įsipareigojimų. Vien tai, kad ieškovės teta, su kuria ieškovė nuo pat vaikystės buvo itin artimos, padovanojo ieškovei piniginių lėšų būstui įsigyti, nereiškia, jog tikroji turto įgijėja yra R. A.. Turtas įsigytas dėl to, kad ieškovė atvyko iš (duomenys neskelbtini) mokytis į (duomenys neskelbtini) ir jai reikėjo gyvenamosios vietos, dėl to buvo priimtas sprendimas būstą pirkti, o ne nuomotis. Įgytas turtas buvo naudojamas ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti ir nebuvo niekaip susijęs su R. A., kuri jau daug metų negyvena Lietuvoje. Teismo posėdžio metu paklausta apie gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalies įgijimą, R. A. nurodė, kad tikėjosi, jog jai viešint Lietuvoje, ji galės apsistoti savo dukterėčios namuose, tačiau jokių teisių į šį turtą neturi ir nesiekia įgyti.

34.11. Teismas gali ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas, o jei aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Šiuo atveju pati atsakovė nurodo, kad, siekdama įrodyti niekinio sandorio buvimą, jai buvo reikalinga gauti informaciją iš Lietuvos antstolių rūmų dėl R. A. atžvilgiu užvestų vykdomųjų bylų. Taigi atsakovė patvirtino, kad būtina rinkti papildomus įrodymus, o tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl sandorio pripažinimo niekiniu ex officio.

34.12. Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės pozicija dėl jų paskirstymo iškreipia bylos laimėjimo rezultatą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė laiko bylą laimėjusi didesne procentine išraiška tik dėl to, jog teismas sumažino turto kainą vos 17 proc., nors ginčas iš esmės apskritai vyko dėl to, ar visas sandoris yra galiojantis. Ginčas vyko dėl to, ar sutartis yra laikoma (ne)galiojančia, o pirmosios instancijos teismas iš esmės ieškovės patikslintą ieškinį tenkino, tik sumažino ginčo objekto kainą 17 proc. Laikyti, kad atsakovė laimėjo bylą 58,5 proc., o ieškovė 41,5 proc., prieštarautų protingumo principui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio nagrinėjimo ribų

35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

36. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria ieškovė I. D. iš apeliantės (atsakovės) D. P. įsigijo 16/100 pastato–gyvenamojo namo dalių ir žemės sklypo dalį, pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi, panaikinus Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, ir, bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovė ieškinį patikslino (prašė pripažinti negaliojančiu ginčo sandorį ne tik CK 1.91 straipsnio, bet ir CK 1.90 straipsnio pagrindais), o atsakovė byloje pateikė priešieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutartyje nuodytos kainos pakeitimo. Priešieškinis buvo pareikštas, kadangi byloje kilo ginčas dėl to, kokia kaina faktiškai buvo sumokėta pagal ginčo sandorį (58 000 Eur, kaip nurodyta sutartyje ir kaip tvirtino ieškovė, ar 48 000 Eur – kaip teigė atsakovė). Pirmosios instancijos teismas apskųstu 2025 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį patenkino visiškai. Ieškovė I. D. apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nepateikė, atsakovė L. P. nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkinti priešieškinio reikalavimai dėl sumokėtos sandorio kainos pakeitimo, todėl sprendimo dalis dėl priešieškinio reikalavimų patenkinimo laikytina įsiteisėjusia (CPK 279 straipsnio 1 dalis) ir teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.

37. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu padaręs išvadą, kad ieškovė įrodė, jog ginčo sandoris yra atsakovės ir trečiojo asmens, tarpininkavusio atsakovei, nesąžiningų veiksmų rezultatas ir buvo sudarytas dėl ieškovės suklaidinimo.

38. Apeliaciniu skundu atsakovė D. P. nesutinka su šia išvada, iš esmės teigdama, kad ji neatliko jokių veiksmų, kurie būtų turėję lemiamą įtaką ieškovės valiai sudaryti ginčijamą sandorį susiformuoti, akcentuoja, kad visos derybos ir (ar) apsikeitimas informacija dėl parduodamo turto vyko ne tarp ieškovės ir apeliantės, bet tarp ieškovės tetos R. A. ir trečiojo asmens nekilnojamojo turto tarpininkės UAB „Eurobrokeriai“ atstovės I. V., be kita ko, pažymėdama, kad ginčo sandoris galbūt yra apsimestinis dėl pirkėjo subjekto, todėl nei ieškovės, nei R. A. teisės šioje byloje neturėjo būti ginamos. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi neteisingai nustatė laimėjusios ir pralaimėjusios šalies dalį procentine išraiška. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje aptars šalių veiksmus teisinio kvalifikavimo aspektu ir įvertins bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (ne)teisingumo klausimus.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

39. Byloje nustatyta, kad atsakovė L. P. nuosavybės teise iki ginčijamo sandorio sudarymo valdė 16/100 namo dalių ir dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). Šį turtą atsakovė įgijo iš savo motinos D. D. 2007 m. lapkričio 20 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. 9596) pagrindu. D. D. 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo buvo įgijusi 2007 m. spalio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. 8097) pagrindu, priėmusi palikimą po savo tėvo V. T. mirties (duomenys neskelbtini). Šis (V. T.) 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo įgijo 2004 m. rugsėjo 28 d. nuosavybės teisės liudijimo (registro Nr. 5636) ir 2004 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (registro Nr. 5635) pagrindais. V. T. sutuoktinė J. T. 1974 m. liepos 29 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. I-4398), pagal kurią O. S. pardavė J. T. 0,16 (šešiolika šimtųjų) dalių mūrinio gyvenamojo namo su mezoninu, kuriame yra 129,59 kv. m gyvenamojo ploto ir 43,34 kv. m. naudingo negyvenamojo ploto (1A1/p) ir dalį kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini).

40. 1974 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkte aptarta parduodamo namo dalies naudojimosi tvarka, pagal kurią pirkėja J. T. naudosis visu gyvenamojo namo (1A1/p) mezoninu, kuriame yra trys kambariai ir virtuvė (pagrindas: dovanojimo sutartis, 1966 m. lapkričio 30 d., registro Nr. I-9049) (dokumento registracijos Nr. DOK-22302 priedai), tačiau Nekilnojamo turto registre naudojimosi tvarka patalpomis ir žemės sklypu nėra įregistruota. 1974 m. liepos 29 d. sutartyje nurodytas namo plotas (129,59 + 43,34 = 172,93) nėra pakitęs ir atitinka šioje byloje ginčijamame sandoryje nurodytą namo bendrą plotą – 172,93 kv. m. (1 t., b. l. 23–28, 109–115, 117–124; 4 t., b. l. 119–121,156–173; 5 t., b. l. 14–17).

41. Atsakovė L. P. 2020 m. liepos 22 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį su UAB „Eurobrokeriai“ atstove I. V. dėl dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo už 47 000 Eur (1 t., b. l. 116; 5 t., b. l. 182–183).

42. Ginčo turto pardavimo skelbimas buvo patalpintas nekilnojamojo turto skelbimų portale Aruodas.lt 2020 m. rugsėjo 4 d., pirmą kartą aktyvuotas 2020 m. rugsėjo 5 d., pašalintas 2020 m. spalio 13 d. Skelbime nurodyta, kad parduodamas 3 kambarių butas su virtuve, apie 67 kv. m ploto už 49 900 Eur kainą (1 t., b. l. 165–166).

43. Trečiasis asmuo I. V. 2020 m. spalio 9 d. elektroniniu paštu persiuntė ieškovei I. D. preliminariosios sutarties projektą susipažinti (6 t., b. l. 49). 2020 m. spalio 9 d. ieškovė I. D. ir atsakovė L. P., tarpininkaujant trečiajam asmeniui I. V., sudarė 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje bendras namo plotas nenurodytas (1 t., b. l. 7–8).

44. 2020 m. gruodžio 15 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurią patvirtino Kauno 7-ojo notarų biuro notarė J. Valevičienė. Sutarties 2.1 papunktyje šalys susitarė, kad atsakovė (pardavėja) parduoda, o ieškovė (pirkėja) perka 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (sutartyje – Daiktas 1), 60/731 dalių žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (sutartyje – Daiktas 2). Turto kaina – 58 000 Eur. Sutarties 4.1.2 papunktyje atsakovė patvirtino, kad 58 000 Eur gavo. Sutarties 2.2 papunktyje pateikiami Nekilnojamojo turto registro duomenys – namo bendras plotas yra 172,93 kv. m, kurio nuosavybės teise atsakovei priklauso 16/100 dalių 2007 m. lapkričio 20 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Sutarties 7.8 papunkčiu ieškovė patvirtino, kad jai yra žinoma ir suprantama, kad Daiktai 1 ir 2 priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise ir naudojimosi tvarka nenustatyta, kad ieškovė Daiktus valdys ir naudos bendrai su kitais daiktų bendraturčiais (1 t., b. l. 9–22; 3 t., b. l. 124-185).

45. 2022 m. kovo 17 d. bendraturtės D. G. ir B. R. K. išsiuntė ieškovei pasiūlymą–pretenziją atlaisvinti arba nusipirkti ieškovės neteisėtai užimamas bendraturčių patalpų nuosavybės dalis (1 t., b. l. 29–31).

46. 2022 m. kovo 21 d. – birželio 5 d. ieškovės teta R. A. kreipėsi į trečiąjį asmenį I. V., siekdama išsiaiškinti situaciją ir kokią turto dalį ieškovė iš tikrųjų įsigijo (1 t., b. l. 32– 68).

47. Ieškovė I. D. 2019 m. rugsėjo 1 d. – 2021 m. spalio 18 d. mokėsi (duomenys neskelbtini)mokymo centre pagal bendrojo ugdymo programą su (duomenys neskelbtini) formaliojo pirminio profesinio mokymo programa (3 t., b. l. 187).

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir ex officio pripažinti sandorį apsimestiniu

48. Pradiniame ieškovės ieškinyje teisinis ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas buvo nurodytas CK 1.91 straipsnis (dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu).

49. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gegužės 25 d. nutartyje, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nuoseklia kasacinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes neatliko savarankiško teisinio ginčo santykių kvalifikavimo, o apsiribojo ieškovės nurodyta ginčo santykio aplinkybių kvalifikacija CK 1.91 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovės nurodyta materialioji teisinių santykių kvalifikacija neatleidžia teismo nuo pareigos pačiam kvalifikuoti teisinius santykius ir aiškinti teisę pagal ginčo aplinkybes, juo labiau kad ieškovės atstovė baigiamojoje kalboje buvo nurodžiusi teisinius argumentus dėl galimo suklydimo dėl sandorio esmės (žr. minimos nutarties 24 punktą).

50. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės argumentus dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nustatęs, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, nusprendė, kad ieškovė neįrodė CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų egzistavimo, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių nekvalifikavo ir nevertino kitų sandorių negaliojimo pagrindų kontekste, pvz., pagal sandorio pripažinimo suklydus teisės normas (CK 1.90 straipsnis). Todėl nesutiko, kad pirmosios instancijos teisme buvo atskleista bylos esmė (žr. minimos nutarties 25 punktą).

51. Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo, ieškovė I. D. 2023 m. rugpjūčio 17 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame teisiniais sandorio negaliojimo pagrindais įvardijo ir CK 1.91 straipsnio, ir CK 1.90 straipsnio normas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo, ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia tik CK 1.91 straipsnio pagrindu, padaręs išvadą, kad apeliantė įrodė, jog ginčo sandoris yra atsakovės ir trečiojo asmens, tarpininkavusio atsakovei, nesąžiningų veiksmų rezultatas ir buvo sudarytas dėl ieškovės suklaidinimo.

52. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės suklaidinimo apgaulės būdu, teigia, kad apgaulė galima tik tyčiniais nesąžiningais veiksmais, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti, o tokių veiksmų apeliantė (pardavėja) nurodo neatlikusi. Be kita ko, apeliantė pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutartis apskritai yra apsimestinis sandoris dėl pirkėjo subjekto ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamo sandorio nepripažino negaliojančiu šiuo pagrindu ex officio, todėl, prieš tai neištyręs, ar ginčijamas sandoris nebuvo apsimestinis, teismas negalėjo nuspręsti, ar ieškovės I. D. ir jos tetos R. A. teisės galėjo būti ginamos šioje byloje. Teisėjų kolegija tokiai apeliantės pozicijai nepritaria.

53. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016 17 punktas). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023 46 punktas; 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024 38 punktas). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019 17 punktas).

54. Remiantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

55. Tam, kad ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, jog: pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, kad sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis); antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019 35 punktas). Kadangi teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo ir tam nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų, paprastai sandoriai apsimestiniais pripažįstami esant tokiems šalių reikalavimams ir tik retais atvejais teismas gali tai daryti savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 28 punktas).

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78 straipsnio 5 daliai taikyti nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias abejonių dėl tam tikrų santykių tarp šalių egzistavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019 44 punktas).

57. Apibendrinant išdėstytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad apsimestiniu (niekiniu) sandoriu ginčijamas sandoris galėtų būti pripažintas teismo iniciatyva (ex officio) tik tuo atveju, jeigu jo apsimestinumas yra akivaizdus, kitaip tariant, nekelia abejonių ir nereikalauja papildomų įrodymų tokiai išvadai patvirtinti rinkimo. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai apsimestinis. Todėl ginčijamo sandorio apsimestinumui nesant akivaizdžiam ir byloje nesant pareikšto reikalavimo šį sandorį pripažinti apsimestiniu, pirmosios instancijos teismas ginčą pagrįstai sprendė pagal byloje esančius įrodymus ir teisingai savo iniciatyva nepripažino 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties apsimestine tikrojo pirkėjo aspektu.

58. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog būtent ieškovės teta surado ginčo turto pardavimo skelbimą ir jį persiuntė ieškovei, vedė derybas su tarpininke, siekė išspręsti problemas gyvenamojo namo bendraturtėms pareiškus pretenzijas ieškovei, bendravo su tarpininke ir apeliante (pardavėja), pirmosios instancijos teismui pagrįstai nebuvo pakankamos nuspręsti, kad ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai apsimestinis. Nors 2024 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje, atsakydama į atsakovės atstovės klausimus, ar jos teta taip pat buvo sandorio šalis, bet turtą užrašė ieškovės vardu, ieškovė atsakė „kažkiek taip“ (2024 m. rugsėjo 24 d. garso įrašo laikas 33:50 iki 34:00 min.), o I. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad, bendraujant su R. A., jai susidarė įspūdis, jog turto pirkėja yra R. A., tačiau, atsakydama į patikslinantį klausimą, kodėl teta nenorėjo įforminti savo vardu to buto, ieškovė atsakė, jog dėl to, kad „pirko kaip man jį, kad man jis bus ir liks“ (2024 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 34:07 min. iki 34:12 min). Juo labiau kad, kaip paaiškino tiek ieškovė, tiek liudytoja – ieškovės teta R. A., pastaroji Lietuvoje negyvena daugiau nei 20 metų, o ginčo turte po sandorio sudarymo apsigyveno ir iki šiol gyvena ieškovė. Taigi jokių akivaizdžių duomenų, kad ieškovės teta R. A. būtų siekusi įsigyti ginčo turtą savo vardu, byloje nėra. Priešingai, byloje nustatyta, kad R. A., esant geriems tarpusavio santykiams, atsižvelgiant į jauną ieškovės amžių ir nepatyrimą, siekė padėti dukterėčiai įsigyti butą – surado skelbimą, suteikė finansinę paramą, domėjosi perkamu nekilnojamuoju turtu ir sandorių sudarymu, tačiau neketino ir nesiekė nekilnojamojo turto įsigyti savo vardu ir savo nuosavybėn.

59. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės L. P. atstovė 2024 m. rugpjūčio 8 d. buvo pareiškusi prašymą dėl teismo liudijimo, leidžiančio gauti iš Lietuvos antstolių rūmų pažymą apie R. A. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas, išdavimo. Todėl, kaip pagrįstai nurodoma ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, vien ši aplinkybė patvirtina, kad ginčo sandorio apsimestinumui patvirtinti buvo būtina papildomai rinkti (gauti) įrodymus, o tai reiškia, jog teismas ex officio negalėjo padaryti išvados, kad ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai apsimestinis.

60. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės atstovės prašymą dėl teismo liudijimo išdavimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, šis prašymas bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos 2024 m. rugpjūčio 28 d. rezoliucija netenkintas, nes nurodomi įrodymai nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku ir išeina už ieškinio bei priešieškinio ribų. Šios aplinkybės nėra paneigtos. Be kita ko, nustatyta, kad šį prašymą apeliantės atstovė argumentavo tuo, jog trečiasis asmuo UAB „Eurobrokeriai“ 2024 m. liepos 1 d. atsiliepime nurodė, kad ginčo sandorio sudarymas turi apsimestinio sandorio požymių – ieškovė neturėjo valios pirkti ginčo turto ir neturėjo tam lėšų; turtas buvo perkamas jos tetos R. A. interesais; nes R. A. aktyviai dalyvavo turto pirkimo procese ir būtent ji faktiškai priėmė sprendimą dėl turto pirkimo, o ne ieškovė; trečiojo asmens manymu, ginčo sandoris turėtų būti ginčijamas kaip apsimestinis ne tik pakeičiant turto kainą, tačiau ir pakeičiant turto pirkėją.

61. Taip pat nustatyta, kad apeliantės atstovė tą patį prašymą (dėl teismo liudijimo išdavimo) išreiškė ir teismo posėdžio, vykusio 2024 m. spalio 9 d., metu, kadangi liudytoja apklausiama ieškovės teta R. A. patvirtino Lietuvoje turinti skolų, tačiau nenurodė, jų dydžio. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino kaip pakartotinio.

62. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie sandorio apsimestinumo požymius užsiminusi UAB „Eurobrokeriai“ į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta tik pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 29 d. vykusio teismo posėdžio metu. Tačiau šio trečiojo asmens akcentuotos faktinės aplinkybės (sandorio kaina didžiąja dalimi buvo sumokėta ieškovės I. D. tetos R. A. ieškovei pervestais pinigais) apeliantei L. P. buvo žinomos dar pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir netgi iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ieškovės tetos R. A. elektroniniu paštu buvo teiraujamasi, kada ji gali grįžti ir pervesti likusią sumą už perkamą turtą, ar spės tai padaryti iki gruodžio 11 d., taip pat nurodoma, kad norima iš anksto žinoti, ar galima rezervuoti laiką, nes žmonės, iš kurių norima pirkti kitą turtą (atsakovė po ginčijamo sandorio 2020 m. gruodžio 15 d. sudarymo 2020 m. gruodžio 16 d. nuosavybės teise įgijo kitą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 70–79)), taip pat laukia paskirto sandorio laiko (6 t., b. l. 50). Taigi apeliantė nuo pat proceso pradžios, kuomet į šį teisminį procesą buvo įtraukta atsakovės statusu, be kita ko, viso teisminio proceso metu atstovauta profesionalių atstovų – advokatų, turėjo galimybę ne tik imtis priemonių gauti informaciją apie ieškovės tetos skolas ir ginčyti sandorį kaip apsimestinį, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, bet apeliaciniame skunde teikia niekuo nepagrįstas prielaidas dėl sandorio šalies apsimestinumo.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės teta R. A. šioje byloje neturi dalyvaujančio byloje asmens statuso (CPK 37 straipsnis), jos atžvilgiu jokie materialieji reikalavimai nėra pareikšti. Ji buvo apklausta kaip liudytoja du kartus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pakartotinis prašymas dėl teismo liudijimo išdavimo buvo išreikštas 2024 m. spalio 9 d. teismo posėdžio metu, kai 2024 m. gruodžio 9 d. iš anksto jau buvo paskirtas posėdis klausyti baigiamųjų kalbų, o pati byla iškelta kiek daugiau nei prieš du metus.

64. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad atsakovei iki tol byloje nereiškus reikalavimo dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu apsimestinio sandorio pagrindu (CK 1.87 straipsnis), šiam sandoriui nesant akivaizdžiai apsimestiniam, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

65. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis). Bylos nagrinėjimo ribas taip pat apibrėžia atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-823/2024 23 punktas).

66. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020 25 punktas).

67. Kita vertus, nors CPK nenustatytas reikalavimas, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą, t. y. šalis siejančių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą. Vadinasi, ieškovas, ieškinyje nurodydamas esminius faktus, pasirinkdamas taikytiną jo teisių gynimo būdą, turi atsižvelgti ir į atitinkamas materialiosios teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016 16 punktas; 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021 22 punktas). Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019 14 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021 50 punktas).

68. Nagrinėjamu atveju patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė du ginčijamo sandorio negaliojimo teisinius pagrindus. Ieškinio dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu ieškovė nurodė, kad 2022 m. kovo mėn. sužinojo, jog buvo suklaidinta dėl perkamo nekilnojamojo turto ploto. Ieškovės teigimu, ji buvo apgauta ir suklaidinta dėl to, kad atsakovė parduoda antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą. Būtent už šį turtą ieškovė sumokėjo 58 000 Eur kainą, o ne už 16/100 namo dalių, tai sudaro 27,67 kv. m ploto patalpas. Skelbime (ofertoje), patalpintame nekilnojamojo turto skelbimų portale Aruodas.lt, buvo nurodoma, kad parduodamas 3 kambarių butas (duomenys neskelbtini). Skelbime taip pat buvo nurodoma, kad „butas yra mansardiniame aukšte, per visą namo ilgį, tad patogu rengti stogo pakėlimo projektą, bendras buto plotas – apie 67 kv. m. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, kad, kai ji kreipėsi į nekilnojamojo turto agentę I. V., prašydama tarpininkauti dėl buto pardavimo, nurodė, jog ketina parduoti trijų kambarių butą. Ieškovei, kaip parduodamą turtą, atsakovė aprodė visą gyvenamojo namo antrajame aukšte esantį butą – šios patalpos neturi kelių įėjimų, į jas patenka tik vienas savininkas, todėl ieškovei nekilo įtarimų, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso tik dalis minėtų patalpų. Po buto apžiūros šalys pasirašė preliminariąją sutartį. Tik prieš pat preliminariosios sutarties pasirašymą trečiasis asmuo I. V. pranešė, kad atsakovė teisiškai parduoda ne trijų kambarių butą, o gyvenamojo namo dalį, tačiau patikino, jog dėl to parduodamo turto apimtis nesikeičia, t. y. parduodamas visas mansardinis aukštas. Preliminariojoje sutartyje buvo nurodyta, kad šalys ateityje įsipareigoja sudaryti 16/100 dalių gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šioje sutartyje nebuvo nurodytas bendras gyvenamojo namo plotas, dėl to nebuvo galimybės apskaičiuoti, ar 16/100 dalių namo atitinka 67 kv. m, kurie buvo nurodyti skelbime. Nei pagrindinės sutarties sudarymo metu, nei po jos sudarymo ieškovė nesuvokė, kad 16/100 dalių namo neatitinka 67 kv. m ploto, esančio mansardiniame gyvenamojo namo aukšte, kuris buvo aprodytas ieškovei ir apie kurį buvo rašoma skelbime. Net ir 2022 m. kovo 17 d. iš gyvenamojo namo bendraturčių gavus pasiūlymą–pretenziją, kurioje buvo nurodyta, kad arba per 14 dienų ieškovė privalanti atlaisvinti patalpas b-1 (7,10 kv. m), IV-2 (13,14 kv. m), IV-1 (17,42 kv. m) bei nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu ir žemės sklypu arba nusipirkti D. G. ir B. R. K. priklausančią ir savavališkai užimtą turto dalį, sumokant joms po 850 Eur už 1 kv. m (D. G. – 25 534,Eur, B. R. K. – 7 896,50 Eur), ieškovė manė, kad įvyko klaida. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo nutylėjo ir ieškovei neatskleidė reikšmingos aplinkybės, kad atsakovei nepriklauso visas mansardinis gyvenamojo namo aukštas, o atsakovės faktiškai naudojama gyvenamojo namo dalis reikšminga dalimi viršijo atsakovei nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį. Ieškovė manė, kad už 1 kv. m moka 920 Eur (78 000 Eur / 67 kv. m). Jeigu ieškovė nebūtų buvusi apgauta, o atsakovė jai būtų pardavusi nuosavybės teise priklausiusią gyvenamojo namo dalį, ginčijamo sandorio kaina būtų buvusi ne daugiau kaip 25 456,40 Eur (27 kv. m x 920 Eur). Tačiau dėl atsakovės ir trečiojo asmens apgaulės ieškovė sumokėjo 32 543,60 Eur daugiau, o tai yra esminė neatitiktis ieškovės valiai įsigyti gyvenamąjį būstą, kurio 1 kv. m kaina būtų ne didesnė nei 920 Eur. Net ir po bendraturčių pretenzijų pareiškimo trečiasis asmuo I. V. toliau klaidino ieškovę, neva jai pakanka nusistatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, kurios pagrindu ieškovei būtų leista naudotis visu mansardinio aukšto plotu.

69. Patikslintame ieškinyje ieškovė, išdėstydama tas pačias aplinkybes, taip pat nurodė mananti, kad 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, kadangi šiuo atveju ieškovė suklydo dėl ginčijamo sandorio apimties, nes buvo įsitikinusi, jog atsakovė parduoda antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą ir už šį turtą ieškovė sumokėjo 58 000 Eur kainą. Taip pat nurodė, kad ieškovė suklydo dėl ginčijamo sandorio esmės – perkamo objekto apimties, nes manė perkanti 67 Eur kv. m ploto butą. Jei prieš sutarties pasirašymą būtų žinojusi, kad atsakovei priklauso tik 27,67 kv. m ploto prastos būklės ir kapitalinio remonto reikalaujančios gyvenamojo namo patalpos, o ne visas antrasis gyvenamojo namo aukštas, ieškovė nebūtų pirkusi gyvenamojo namo dalies. Ieškovė nurodė suklydusi ir dėl sandorio esmės, t. y. dėl perkamo objekto kainos, nes vietoje to, kad būtų įsigijusi visą gyvenamojo namo mansardinį aukštą, ji įgijo vos 41 proc. minėto aukšto patalpų (27,67 kv. m x 100 / 67 kv. m), dėl to, siekdama nuosavybės teisėmis valdyti visą mansardinį aukštą, turėtų likusius 59 proc. jo patalpų įsigyti iš kitų dviejų gyvenamojo namo bendraturčių, kurios papildomai reikalauja sumokėti 33 430,50 Eur (sumokėjus tokią sumą mansardinio aukšto 1 kv. m ploto kaina išaugtų iki 1 364,63 Eur). Papildomai ieškovė pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ji buvo vos 18 metų amžiaus, mokėsi 12-oje (duomenys neskelbtini) profesinės mokyklos klasėje su teise nesusijusios profesijos ((duomenys neskelbtini)), iki ginčijamo sandorio nebuvo sudariusi kitų sandorių, dėl to neturėjo patirties nekilnojamojo turto pirkime–pardavime, juo labiau – žymiai sudėtingesniuose naudojimosi nekilnojamuoju turtu ir bendraturčių dalių nustatymo santykiuose (žr. patikslinto ieškinio dalį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu).

70. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė tuo, kad savininkas privalo žinoti, kokios apimties turtą jis valdo ir kokiomis patalpomis jis naudojasi. Tokių aplinkybių nežinojimas ir neatskleidimas pirkėjui atsakovės neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, atsakovė pardavimą vykdė per tarpininkę, todėl preziumavo, kad tarpininkė ir pardavėja turėjo bendradarbiauti, tarpininkė turėjo pareigą pagal atsakovės nuosavybės dokumentus nustatyti tikrąją teisinę situaciją ir paaiškinti ją atsakovei. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad tiek atsakovė, tiek ir jai tarpininkavusi I. V., norėdamos kuo greičiau parduoti turtą, siekė suklaidinti pirkėją dėl svarbių ir esminių sandorio aplinkybių – perkamo nekilnojamojo turto ploto bei kainos, ir tai turėjo įtakos ieškovės apsisprendimui sudaryti sandorį, kuris neatitiko tikrosios ieškovės valios. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, pažymėdama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti, taip pat teigia, jog tarpininkei ji buvo atskleidusi visą informaciją apie turtą, nieko nenutylėdama.

71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju yra svarbu atriboti CK 1.90 straipsnyje ir CK 1.191 straipsnyje įtvirtintų sandorio negaliojimo institutų taikymo esminius skirtumus.

72. Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir UNIDROIT (Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo instituto) principų 3.2.1 straipsnyje, kuriame suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Tokia esminio suklydimo samprata pateikta ir UNIDROIT principų 3.2.2 straipsnyje.

73. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suklydimas taip pat yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

74. Konkrečiu atveju vertinant ieškovės suklydimą, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

75. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021 28 punktas).

76. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktas; 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021 29 punktas).

77. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių dviejų sandorių negaliojimo pagrindų taikymo sritis iš dalies „persidengia“ tuo aspektu, jog abiem atvejais sandorio šalis yra suklydusi dėl esminės sandorio sąlygos, tačiau CK 1.90 straipsnio atveju šis suklydimas nulemtas pačios suklydusios šalies neteisingo situacijos supratimo ar vertinimo (klaidingas suvokimas kyla pačios klystančiosios šalies viduje, neteisingai įvertinus aplinkybes), o CK 1.91 straipsnio atveju prie šalies suklydimo (jo vidinės valios susiformavimo) prisidedama priešingos sandorio šalies tyčiniais veiksmais ar sąmoningu svarbios informacijos nutylėjimu. Taigi suklystama abiem atvejais, tačiau esminis šių sandorio negaliojimo pagrindų taikymo atribojimo elementas yra kitos šalies tyčiniai veiksmai (ar reikšmingos informacijos nutylėjimas).

78. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su apeliantės pozicija, kad sandoris negaliojančiu nepagrįstai pripažintas būtent CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudarytas dėl apgaulės). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė L. P. neturėjo tyčios apgauti ieškovę. Kaip patvirtino apeliantė, ji ginčo turte (įskaitant visas namo mansardinio aukšto patalpas) gyveno daugiau nei 40 metų ir faktiškai niekas pretenzijų niekada nebuvo reiškęs, jos šeimos dispozicijoje ginčo turtas (įskaitant ir 16/100 dalių gyvenamojo namo) nuosavybės teise buvo valdomas nuo 1974 metų, kuomet apeliantės senelė 1974 m. liepos 29 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią O. S. pardavė J. T. 0,16 dalių mūrinio gyvenamojo namo su mezoninu, kuriame yra 129,59 kv. m gyvenamojo ploto ir 43,34 kv. m naudingo negyvenamojo ploto (1A1/p) ir dalį kiemo įrenginių, kurie yra (duomenys neskelbtini). Šios 1974 metų sutarties 5 punkte yra įrašyta, kad pirkėja J. T. naudosis visu gyvenamojo namo (1A1p) mezoninu, kuriame yra trys kambariai ir virtuvė. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad į gyvenamojo namo mansardinio aukšto patalpas yra tik vienas į ėjimas, šiame aukšte yra trys kambariai ir virtuvė. Į ieškovės atstovės klausimą, ar apeliantei buvo žinoma, kiek kvadratų ji pardavinėjo, atsakovė L. P. atsakė, kad „67“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:10:33 val. iki 01:10:40 val.). Iš atsakovės tolesnių paaiškinimų, atsakant į klausimus, matyti, kad atsakovė suprato, jog jai priklausė visas tas plotas, nes taip gyveno nuo senų laikų, taip diedukai gyvenę, taip ji perėmusi, nesidomėjo ir neskaičiavo, kiek ploto tos dalys sudaro. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turtas buvo parduotas apgaulės būdu, yra kritikuotina teisinio kvalifikavimo aspektu, kadangi pati apeliantė, kaip pardavėja, sąžiningai nesuvokė parduodamo turto apimties, o aplinkybės, jog ginčo turtas yra parduodamas ne kaip suformuotas butas, o tik 16/100 idealiųjų dalių gyvenamojo namo pirkėjai ir jos tetai buvo atskleistos prieš preliminariosios sutarties sudarymą. Kitaip tariant, pati pardavėja sąžiningai klydo dėl to, ką konkrečiai ginčijamu sandoriu parduoda.

79. Kita vertus, ši teisėjų kolegijos išvada nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad aplinkybės, dėl kurių ieškovė klydo (parduodamo turto plotas ir kaina), yra esminės, todėl sandoris pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu ir jam taikyta dvišalė restitucija. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog 2020 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Atitinkamai pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai kvalifikavo teisinį sandorio negaliojimo pagrindą (faktinėms bylos aplinkybėms pritaikė ne tą teisės normą), tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis), kadangi padarius išvadą, jog sandoris buvo sudarytas suklydus (šiuo atveju suklydus abiem sandorio šalims, nė viena iš jų niekada neskaičiavo, kiek faktiškai ploto sudaro 16/100 dalių gyvenamojo namo), taikoma restitucija ir, kaip nurodo ieškovė, teismo sprendimo rezoliucinė dalis nesikeičia.

80. Iš teismo posėdžių metu trečiojo asmens I. V. paaiškinimų darytina išvada, kad ir pati I. V. neteisingai suprato nekilnojamojo daikto valdymo skirtumus (suteikiamų teisių apimtį) nustatytos naudojimosi tvarkos pagrindu ir nuosavybės teisės teisinio režimo pagrindu (manė, kad pakanka perskaičiuoti dalis ir tokiu būdu pasitvirtinti naudojimo tvarką bendraturčių sutarimu ir taip naudotis visais 67 kv. m). Tačiau aplinkybės, kad valstybės įmonės Registrų centre nėra įregistruota jokia naudojimosi tvarka, taip pat sandoriai, kurių pagrindu buvo įgytas ginčo turtas, buvo žinomi trečiajam asmeniui I. V., kuri, kaip šios srities profesionalė, privalėjo suprasti, kokį plotą faktiškai pardavėja teisiškai parduoda, ir tai paaiškinti tiek pardavėjai, tiek pirkėjai, tačiau to nepadarė.

81. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad I. V. suprato ir žinojo, jog apeliantei L. P. nuosavybės teise priklauso tik 16/100 namo dalių, t. y. 27,67 kv. m, kurios akivaizdžiai nesudaro viso trijų kambarių su virtuve buto. Ji taip pat žinojo, kad naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu nėra įregistruota ir atsakovė antruoju aukštu naudojasi tik pagal faktiškai nusistovėjusią naudojimosi tvarką, kuri bet kada bendraturčių pageidavimu gali būti pakeista, nes naudojimosi tvarka kiek įmanoma turi atitikti savininko turimas nuosavybės dalis. Visa tai žinodama I. V., prieš šalims sudarant preliminariąją sutartį, kurioje jau buvo nurodyta, kad parduodamas ne butas, o 16/100 namo dalių, ieškovės tetą R. A. dar patikino, jog dėl to pirkėjai niekas nesikeičia. Taigi trečiojo asmens I. V., tarpininkavusios atsakovei, veiksmai, kada ji, suvokdama, jog ieškovei už šalių sutartą kainą parduoda tik 27,67 kv. m, o likęs patalpų plotas atsakovės valdomas tik faktinės naudojimosi tvarkos pagrindu, visą informaciją pirkėjai teikė taip, kad ieškovei nekiltų abejonių, jog ji įgis daug mažesnio ploto patalpas negu nurodyta skelbime, leidžia konstatuoti, kad I. V., atstovaudama atsakovei ir žinodama tikrąją teisinę situaciją, suklaidino ieškovę ir jos tetą R. A. dėl perkamo objekto apimties ir kainos, nes šių aplinkybių aiškiai neatskleidė ir nepaaiškino pirkėjai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

82. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad sandorį pripažinus negaliojančiu ir pakeitus sutarties sąlygą dėl kainos, ieškovė bylą laimėjo, jos ieškinys yra patenkintas 83 proc., todėl ieškovei iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, priteisė 6 117,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.

83. Apeliantė tvirtina, kad net ir netenkinus apeliacinio skundo dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, visgi yra pagrindas peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo tarp šalių, nes teismas nevertino, jog byloje buvo pateiktas atsakovės priešieškinis ieškovei dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos dėl kainos pakeitimo, kuris teismo sprendimu buvo patenkintas visiškai. Apeliantė vertina, kad ieškovė bylą laimėjo 41,5 proc. (83 proc. tenkinta ieškinio + 0 proc. atmesta priešieškinio / 2), o atsakovė laimėjo bylą 58,5 proc. (100 proc. tenkinta priešieškinio + 17 proc. atmesta ieškinio / 2). Todėl, apeliantės nuomone, ieškovei iš apeliantės turėjo būti priteista 3 058,55 Eur bylinėjimosi išlaidos, apeliantei iš ieškovės – 2 443,55 Eur bylinėjimosi išlaidos, o atlikus vienarūšių piniginių mokėjimų įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteistina 615 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atitinkamai turėjo būti pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo valstybės naudai. Teisėjų kolegija su šia apeliantės pozicija nesutinka.

84. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, byloje ginčas apskritai vyko dėl to, ar sandoris yra laikomas (ne)galiojančiu, atitinkamai sprendžiant ir dėl restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės patikslintą ieškinį iš esmės patenkino (pripažino sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją), tik taikydamas restituciją, ją taikė mažesne apimtimi, nei prašė ieškovė, kadangi teismas tuo pačiu patenkino apeliantės priešieškinį dėl sandorio sąlygos dėl sandorio kainos pakeitimo (vietoje 58 000 Eur priteisė 48 000 Eur). Todėl vien dėl to, kad restitucija pritaikyta 17 proc., mažesne apimtimi, kai ginčas apskritai buvo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir jis tokiu pripažintas, nesudaro pagrindo vertinti, kad apeliantė laimėjo bylą 58,5 proc., o ieškovė tik 41,5 proc., nes tai prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

85. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją, tačiau pritaikė ne tą materialiosios teisės normą, kadangi ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu (kaip sudarytas dėl suklydimo), o ne CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudarytas dėl apgaulės), tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje, taip pat paskirstytos teisingai.

86. Ieškovė I. D. pateikė prašymą atlyginti jai 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir jų patyrimą patvirtinantį 2025 m. kovo 10 d. mokėjimo pavedimą (mokėtoja R. A., mokėjimo paskirtis: I. D.).

87. Remiantis Rekomendacijų 7 punktu ir 8.11 papunkčiu, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojama priteisti suma (atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidos patirtos 2025 m. I ketvirtį), sudarytų 2 909,27 Eur (2 237,9 Eur x 1,3). Įvertinus tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijose įtvirtintų dydžių, atsižvelgus į bylos sudėtingumą ir apeliacinį skundą rengusio advokato darbo ir laiko sąnaudas (nurodoma 10 val.), ieškovei I. D. iš apeliantės (atsakovės) L. P. priteistina visa prašoma apeliacinės instancijos teisme patirtų 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės L. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei I. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieno tūkstančių penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Antanas RudzinskasAlma UrbanavičienėTomas Venckus