- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-25
- Bylos Nr.
- e2A-342-450/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00392-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- I. D.
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovei L. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. D. kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp I. D. ir L. P. 2020 m. gruodžio 15 d. sudarytą 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančių adresu (duomenys neskelbiami), pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurią patvirtinto Kauno m. 7-ojo notaro biuro notarė Judita Valevičienė, registracijos Nr. (duomenys neskelbiami); taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 58 000 Eur, grąžinti atsakovės nuosavybėn 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančių adresu (duomenys neskelbiami); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. spalio 9 d., tarpininkaujant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Eurobrokeriai“ direktorei I. V., sudarė 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo ir 60/731 dalių žemės sklypo preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį; 2020 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Trečiasis asmuo bendravo su ieškove, aprodė parduodamą, antrame aukšte esantį 67 kv. m ploto butą. Pasirašant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, paaiškėjo, kad gyvenamasis namas nepadalintas butais, tačiau atsakovė patvirtino, kad parduodamos gyvenamojo namo16/100 dalys atitinka ieškovės apžiūrėtą 67 kv. m ploto butą, esantį antrame aukšte. 2022 m. kovo 17 d. ieškovė iš gyvenamojo namo bendraturčių D. G. ir B. R. K. atstovės advokato padėjėjos J. R. gavo pasiūlymą–pretenziją, kuria ieškovei buvo pasiūlyta per 14 dienų atlaisvinti patalpas b-1 (7,10 kv. m), IV-2 (13,14 kv. m), IV-1 (17,42 kv. m) bei nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu ir žemės sklypu arba nusipirkti D. G. ir B. R. K. priklausančią ir savavališkai užimtą turto dalį, sumokant joms po 850 Eur už 1 kv. m, t. y. D. G. – 25 534 Eur, B. R. K. – 7 896,50 Eur. Paaiškėjo, kad ieškovė 2020 m. gruodžio 15 d. įsigijo ne visą antrąjį gyvenamojo namo aukštą, o tik 27,67 kv. m dalį antrojo aukšto. Jeigu tokią informaciją ieškovė būtų žinojusi prieš sutarties sudarymą, ji jos nebūtų pasirašiusi ir nebūtų pirkusi gyvenamojo namo dalies. Sutartis buvo sudaryta apgaunant ieškovę, kad jai už 58 000 Eur parduodamas visas 67 kv. m ploto butas, esantis gyvenamojo namo antrajame aukšte.
Atsiliepimas
3. Atsakovė L. P. prašė ieškinio netenkinti ir nurodė, kad ieškovės neklaidino, poveikio dėl sutarties sudarymo nedarė, pateikė ieškovei visą žinomą ir turimą informaciją apie parduodamą nekilnojamąjį turtą. Atsakovė nesidomėjo, kiek kvadratinių metrų sudaro 16/100 dalių gyvenamojo namo. Visi bendraturčiai žinojo savo valdomas patalpas. Atsakovės šeima visada naudojosi antro aukšto patalpomis (mezoninu, kuriame buvo trys kambariai, virtuvė) ir ginčų su bendraturčiais dėl naudojimosi tvarkos nebuvo. Pretenziją pareiškusios bendraturtės neginčija ieškovės įgytų nuosavybės teisių, jos kelia klausimą dėl nusistovėjusios gyvenamuoju namu tvarkos pakeitimo. Pateikta pretenzija nesusijusi su 2020 m. gruodžio 15 d. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumu ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
4. Trečiasis asmuo I. V. nurodė, kad tarpininkavo parduodant visą antrąjį gyvenamojo namo aukštą, tačiau pirkėją informavo, jog 16/100 dalys nesudaro visų patalpų antrame aukšte. Bendraturčių naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka nebuvo nustatyta.
Šalies argumentai
5. Ieškovė prašė pripažinti 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės ir suklydimo, taikyti restituciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad ieškovės valią sudaryti sandorį lėmė faktas, jog teta R. A. norėjo pirkti butą, kad galėtų apsistoti atvykusi į Lietuvą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė dalį gyvenamojo namo bei žemės sklypo savo vardu nusipirko susitarusi su R. A. ir už jos pervestus pinigus. 2020 m. rugsėjo 4 d. www.aruodas.lt portale buvo įdėtas skelbimas apie parduodamą trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbiami), su privačiu kiemu, garažu ir parkavimo vieta (2022 m. spalio 12 d. Nr. DOK-24983). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė ir pardavimo agentė atvykusiai su drauge ieškovei aprodė parduodamą turtą – kambarius, virtuvę. Pasak atsakovės, ieškovė nieko neklausinėjo, o pati atsakovė nesidomėjo ir negalvojo, kiek kvadratinių metrų sudaro jai priklausančios 16/100 gyvenamojo namo dalys, nes tokio klausimo niekas nekėlė ir ginčo dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nebuvo. Kaip parodė liudytoja R. A., prieš sudarant preliminariąją sutartį, agentė pasakė, kad parduodamas ne butas, o namo dalis ir patikino, jog tai iš esmės nieko nekeičia, o ieškovė neteikė tam reikšmės – ar butas, ar namo dalis.
8. Teismas vertino, kad ieškovės ginčijamas sandoris nebuvo sudarytas dėl apgaulės. Byloje nenustatyta, kad atsakovė tyčiniais nesąžiningais veiksmais paskatino ieškovę sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti. Ieškovės valią sudaryti sandorį nulėmė jos ir R. A. tarpusavio susitarimas dėl buto pirkimo. Nors teismas ir sutiko su ieškove, kad sandorį ji sudarė neturėdama teisinių žinių ir gyvenimiškos patirties, tačiau ji nuolat palaikė ryšius su R. A., kuri, kaip matyti iš jos parodymų teisme, yra aktyvi, socialiai orientuota asmenybė, turinti plačią gyvenimišką patirtį. Teikdama paaiškinimus apie ginčo teisinių santykių eigą R. A. nurodė, kad ji, bendravo su agente dar iki preliminariosios sutarties sudarymo, žinojo, jog parduodamas ne butas, o namo dalis, todėl turėjo ir galėjo suprasti, kad perkant tik nedidelę gyvenamojo namo dalį (16/100 dalių), negalės įgyti viso antrojo gyvenamojo namo aukšto.
9. Nors bylos aplinkybės patvirtina, kad, atvykus ieškovei apžiūrėti parduodamą turtą, atsakovė, dalyvaujant agentei, aprodė visą trijų kambarių butą, tačiau tiek tarpininkavimo paslaugų sutartyje, tiek preliminariojoje ir pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog parduodamas ne butas, o namo dalis. Nuo preliminariosios sutarties sudarymo – 2020 m. spalio 9 d. iki pagrindinės sutarties sudarymo – 2020 m. gruodžio 15 d. praėjo daug laiko, per kurį ieškovė turėjo galimybę domėtis ir išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su perkamu nekilnojamuoju turtu. Ieškovė tai galėjo padaryti ir pas notarę, susipažinusi su paruoštos pirkimo–pardavimo sutarties tekstu ir jos lydinčiaisiais dokumentais (2022 m. gruodžio 5 d. Nr. DOK-30225), kuriuose nurodyta, kad atsakovė parduoda valdomą nekilnojamojo turto dalį, o ieškovė ją perka, t. y. 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, kurio bendras plotas yra 172,93 kv. m. Teismas nusprendė, kad atsakovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, nesiekė apgauti ieškovės, o ieškovė byloje neįrodinėjo aplinkybių, jog ji suklydo sudarydama sandorį (CK 1.90 straipsnis).
10. Netenkinus reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismas nesprendė restitucijos klausimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliantė (ieškovė) I. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovė buvo apgauta ir suklaidinta, kad atsakovė parduoda antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą. Būtent už šį turtą ieškovė sumokėjo atsakovei 58 000 Eur kainą, o ne už 16/100 dalių gyvenamojo namo, kas sudaro 27,67 kv. m ploto patalpas.
11.2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, neatskleidė ginčo esmės, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Atsakovė tyčiniais nesąžiningais veiksmais paskatino ieškovę sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti, kadangi ieškovė už 58 000 Eur kainą siekė įsigyti 67 kv. m ploto trijų kambarių butą, o vietoje to įsigijo namo dalį, kuri nesuteikia teisės ieškovei naudotis atskira gyvenamojo namo dalimi – jo antruoju (mezoniniu) aukštu.
Atsiliepimas
11.3. Atsakovė skelbė parduodanti trijų kambarių butą (duomenys neskelbiami). Skelbime buvo nurodyta, kad „Butas yra mansardiniame aukšte, per visą namo ilgį, tad patogu rengti stogo pakėlimo projektą“, bendras buto plotas apie 63 kv. m. Atsakovė patvirtino, kad, kai kreipėsi į nekilnojamojo turto agentę, prašydama tarpininkauti dėl buto pardavimo, nurodė, jog ši ketina parduoti trijų kambarių butą.
11.4. Atsakovė, atstovaujama trečiojo asmens, pateikė aiškų pasiūlymą (ofertą) sudaryti 63 kv. m ploto trijų kambarių buto pirkimo–pardavimo sutartį. Nuo pat ofertos paskelbimo ieškovė buvo klaidinama dėl parduodamo objekto, kadangi buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kad atsakovė parduoda trijų kambarių butą, kuris yra išsidėstęs per visą mansardinį gyvenamojo namo aukštą.
11.5. Ieškovei, kaip parduodamą turtą, atsakovė aprodė visą gyvenamojo namo antrajame aukšte esantį butą – proceso dalyviai civilinės bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad šios patalpos neturi kelių įėjimų, patenka tik vienas savininkas, todėl ieškovei nekilo įtarimų, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso tik dalis minėtų patalpų.
11.6. Kaip paaiškino liudytoja R. A., prieš preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą, trečiasis asmuo I. V. pranešė, kad atsakovė teisiškai parduoda ne trijų kambarių butą, o gyvenamojo namo dalį, tačiau patikino, jog dėl to parduodamo turto apimtis nesikeičia. Preliminariojoje sutartyje nebuvo nurodytas bendras gyvenamojo namo plotas, dėl to ji negalėjo apskaičiuoti, ar 16/100 dalių atitinka 63 kv. m, kurie buvo nurodyti www.aruodas.lt patalpintame skelbime apie parduodamą butą.
11.7. CK 1.91 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
11.8. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo nutylėjo ir ieškovei neatskleidė reikšmingos aplinkybės – kad atsakovei nepriklauso visas mansardinis gyvenamojo namo aukštas, jog ji dalimi šio aukšto naudojasi pagal nusistovėjusią naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, tačiau minėta naudojimosi tvarka nėra įregistruota viešajame registre, nes kitos bendraturtės atsisakė sudaryti tokį sandorį.
11.9. Ginčijamo sandorio sudarymo metu, ieškovė buvo vos 18 metų amžiaus, mokėsi 12-oje (duomenys neskelbiami) profesinės mokyklos klasėje su teise nesusijusios profesijos (floristikos), iki ginčijamo sandorio ji nebuvo sudariusi kitų sandorių, dėl o neturėjo patirties nekilnojamojo turto pirkime–pardavime, juo labiau – naudojimosi nekilnojamuoju turtu ir bendraturčių dalių nustatymo santykiuose. Be to, pati atsakovė patvirtino, kad ji nežinojo, kiek gyvenamojo ploto sudaro 16/100 gyvenamojo namo dalių, kadangi nuo 1974 metų tiek jos seneliai, tiek ji naudojosi visu gyvenamojo namo mansardiniu aukštu ir niekas pretenzijų nereiškė.
11.10. Kadangi teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai baigiamojoje kalboje ieškovės atstovė nurodė, kad 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudaryta iš esmės suklydus. Todėl teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė byloje neįrodinėjo aplinkybių, jog ji suklydo sudarydama sandorį (CK 1.90 straipsnis). Ieškovė suklydo dėl sandorio esmės, t. y. dėl perkamo objekto apimties ir kainos.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė L. P. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
12.1. Atsakovė netvirtino nei teisme, nei sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, kad 16/100 dalių gyvenamojo namo sudaro 67 kv. m butą ir ji parduoda trijų kambarių butą, kadangi ji, kaip ir kiti namo bendrasavininkai, žinojo, jog turtas yra neatidalintas iš bendrosios nuosavybės.
12.2. Pasirašant 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarė ieškovei išaiškino pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, sandorio prasmę ir paklausė, ar suprasta dėl turinio, pasekmių, sutartis atitinka šalių valią bei tikruosius ketinimus; abi šalys parašais patvirtino, kad suprato sandorio turinį ir jis atitinka jų valią.
12.3. Sutarties II skirsnio 2.1 punkte užfiksuota, kad pardavėja parduoda, o pirkėja perka 16/100 dalių pastato – gyvenamojo namo ir ši aplinkybė patvirtina, jog ieškovė susipažino, kokį nekilnojamąjį turtą ketina įsigyti ir jai nekilo dėl to klausimų.
12.4. Sutarties VII skirsnio 7.7 punkte užfiksuota, kad „Pirkėjas patvirtina, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę susipažinti ir susipažino su parduodamo nekilnojamojo turto teisiniu ir techniniu statusu, jo faktine būkle, turtą charakterizuojančiais duomenimis, pateikiamais Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir apžiūrėjo perkamą nekilnojamąjį turtą“. Ieškovei informacija apie nekilnojamąjį turtą buvo pateikta dar iki preliminariosios sutarties sudarymo, preliminariojoje sutartyje aiškiai įvardintas parduodamas nekilnojamas turtas. Iki pagrindinės sutarties sudarymo, ieškovė turėjo galimybę domėtis ir išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su perkamu nekilnojamuoju turtu, tačiau klausimų ieškovei nekilo.
12.5. Ieškovė, būdama pakankamai išsilavinusi, jauno amžiaus ir galimai elgdamasi nepakankamai rūpestingai, turėtų veikti kaip vidutiniškai protingas, atidus, apdairus ir rūpestingas asmuo. Paaiškėjus, kad namas nepadalintas butais, pareikalauti ir išsiaiškinti realią gyvenamojo namo naudojimosi tvarką bei jo savininkams priklausančias dalis. Atsakovė ir trečiasis asmuo ieškovei pateikė visus duomenis apie parduodamas 16/100 gyvenamojo namo dalis, elgėsi sąžiningai, nebuvo jokių nutylėjimo ar kitų veiksmų, siekiant paveikti ieškovės valią.
12.6. Pasiūlymas (oferta) buvo sudarytas 2020 m. spalio 9 d. ir jame konkrečiai nurodoma, kad, tarpininkaujant trečiajam asmeniui, ketinama parduoti 16/100 gyvenamojo namo dalių. Ieškovę ir jos tetą ši informacija tenkino ir jų buvo suprasta, be to, papildoma informacija prieinama bei nurodyta valstybės įmonės Registrų centro pažymoje.
12.7. Ieškovė bando įrodyti, kad buvo suklysta, tačiau šis klausimas nebuvo keliamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
13. Trečiasis asmuo I. V. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, taip pat nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės I. D. ieškinį atsakovei L. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, skundžiamame sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės ginčijamas sandoris – 2020 m. gruodžio 15 d. sudaryta 16/100 dalių pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), ir 60/731 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir, be kita ko, pastebėjo, kad ieškovė byloje neįrodinėjo aplinkybių, jog ji suklydo sudarydama sandorį, t. y. nesivadovavo CK 1.90 straipsnio pagrindu, prašydama ginčo sutartį pripažinti negaliojančia. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikdama su tokiu teismo sprendimu nurodo, kad teismas ginčijamą sandorį analizavo bei vertino tik CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. aplinkybes vertino tik dėl ieškovės apgaulės, jog atsakovė parduos antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą, tačiau iš tiesų ieškovė buvo apgauta ir suklaidinta dėl perkamo nekilnojamojo turto ploto. Ieškovė nurodo, kad, nuo pat ieškinio pateikimo, teigė buvusi ne tik apgauta, bet ir suklaidinta, jog atsakovė parduoda antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą. Būtent už šį turtą, o ne už 16/100 gyvenamojo namo dalių, kas sudaro tik 27,67 kv. m ploto patalpas, ieškovė sumokėjo 58 000 Eur dydžio kainą. Ginčo sutartis neatitiko ieškovės tikrosios valios. Tačiau teismas nevertino nurodytų faktinių aplinkybių ir visiškai nepasisakė dėl šio sandorio negaliojimo CK 1.90 straipsnio pagrindu. Atitinkamai, baigiamojoje kalboje ieškovės atstovė pažymėjo, kad 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, kaip sudaryta iš esmės suklydus. Tuo tarpu, atsakovė L. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad klausimas dėl ieškovės suklydimo nebuvo keliamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir ieškovė neprašė Sutarties pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.
16. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebi apeliantė, proceso įstatyme apibrėžtos nuostatos ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas pagal ieškovo pasirinktą pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu bei ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises.
17. Ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Tačiau, kaip minėta, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019).
18. Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio, ieškovė, pateikdama ieškinį, nurodė ne tik, jos nuomone, ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą), bet ir suformulavo aiškų bei konkretų reikalavimą (ieškinio dalyką) – pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 15 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Nors ieškovė ieškinyje įvardijo teisinį pagrindą – CK 1.91 straipsnį, tačiau įrodinėjo ieškinio tenkinimui būtinų faktinių aplinkybių buvimą – tiek apgaulę, tiek suklydimą, kurias grindė tuo, kad suklydo dėl sandorio esmės, t. y. perkamo objekto apimties (dėl nekilnojamojo turto ploto) bei ieškovės atstovė baigiamosiose kalbose aiškiai nurodė, jog pirkimo–pardavimo sutartį prašo pripažinti negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, o atsakovė bei trečiasis asmuo į ieškinį atsikirto neigdami ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių visumos egzistavimą. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad ginčo sandorio negaliojimas buvo grindžiamas ir suklydimu (CK 1.90 straipsnis).
19. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Jeigu šalis sudarė sutartį, klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).
20. Nagrinėjamu atveju ieškinio turinys bei bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė, tiek reikšdama reikalavimą dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančia, tiek jos atstovė teismo posėdyje, be kita ko, įrodinėjo ir faktines aplinkybes dėl suklydimo. Suklydimą apeliantė grindė tuo, kad ji suklydo dėl ginčijamo sandorio esmės – perkamo objekto apimties, nes manė, jog atsakovė parduoda antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą; būtent už šį turtą ieškovė sumokėjo 58 000 Eur dydžio kainą. Ieškinyje ieškovė nurodė tokias faktines aplinkybes, kad atsakovės interesus atstovaujanti UAB „Eurobrokeriai“ nekilnojamojo turto agentė I. V. pagal ieškovės internete rastą skelbimą apie parduodamą butą aprodė ieškovei parduodamą antrajame aukšte esantį 67 kv. m ploto butą ir nurodė jo 58 000 Eur kainą. Pasirašant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį paaiškėjo, kad gyvenamasis namas nėra padalintas butais, tačiau atsakovė patvirtino, jog parduodamos gyvenamojo namo 16/100 dalys atitinka ieškovei aprodytą 67 kv. m ploto butą, esantį antrajame aukšte, tačiau vėliau sužinojo, kad įsigijo ne visą gyvenamojo namo antrajame aukšte esantį ir jai aprodytą butą, o mažiau negu pusę (vos 27,67 kv. m) antrojo aukšto gyvenamųjų patalpų. Jeigu tokią informaciją, kad atsakovei priklauso tik 27,67 kv. m ploto prastos būklės ir kapitalinio remonto reikalaujančios gyvenamojo namo patalpos, o ne visas antrasis gyvenamojo namo aukštas, ieškovė būtų žinojusi prieš Sutarties sudarymą, ji jos nebūtų pasirašiusi ir nebūtų pirkusi gyvenamojo namo dalies.
21. Taigi, jau ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji buvo ne tik apgauta, bet ir suklaidinta dėl perkamo nekilnojamojo turto apimties – jog atsakovė parduoda antrajame gyvenamojo namo aukšte esantį 67 kv. m ploto butą, nes ieškovei kaip parduodamas turtas buvo aprodytas visas gyvenamojo namo antrajame aukšte esantis butas – patalpos, turinčios vieną įėjimą ir į kurias patenka tik vienas savininkas, todėl ieškovei nekilo įtarimų, kad atsakovė ginčo patalpas yra užėmusi neteisėtai. Baigiamųjų kalbų metu ieškovės atstovė akcentavo, kad ieškovė sudarė ginčo pirkimo–pardavimo sutartį tik dėl to, jog buvo apgauta ir suklaidinta dėl perkamo nekilnojamojo turto ploto. Paaiškino, kad interneto svetainėje www.aruodas.lt patalpintame skelbime buvo aiškiai nurodyta, jog atsakovė parduoda trijų kambarių butą (duomenys neskelbiami) gatvėje; taip pat nurodoma, kad „butas yra mansardiniame aukšte, per visą namo ilgį, tad patogu rengti stogo pakėlimo projektą“, bendras buto plotas – apie 63 kv. m. Susisiekus su nekilnojamojo turto agente, pastaroji patvirtino, kad parduodamas trijų kambarių butas; preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu, agentė patvirtino, jog praduodamos gyvenamojo namo 16/100 dalys atitinka apžiūrėtą trijų kambarių butą mansardiniame aukšte. Taip pat ieškovės atstovė pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo 18 metų amžiaus, mokėsi dvyliktoje (duomenys neskelbiami) profesinės mokyklos klasėje su teise nesusijusios profesijos (floristikos) ir iki ginčijamo sandorio nebuvo sudariusi kitų sandorių nekilnojamojo turto srityje. Be to, pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ji nežinojo, kokį plotą sudaro 16/100 gyvenamojo namo dalių, kadangi tiek ji, tiek jos seneliai nuo 1974 m. naudojosi visu gyvenamojo namo mansardiniu aukštu.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovės ginčijamas sandoris buvo sudaryta dėl apgaulės, byloje nurodytų faktinių aplinkybių galimai sudarančių pagrindą vertinti ginčo sandorį kitu įstatymo pagrindu visiškai neanalizavo (kaip pvz., atstovės baigiamųjų kalbų metu įvardintu sandorio negaliojimo pagrindu – CK 1.90 straipsnis, t. y. kaip sudaryto iš esmės suklydus). Taigi pirmosios instancijos teismas ne tik neanalizavo bei nenagrinėjo ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių dėl galimo suklydimo, bet ir tinkamai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių. Kaip minėta, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas bei taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nustačius paminėtas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ginčijamų sandorių neteisėtumą turėjo analizuoti bei vertinti ne tik CK 1.91 straipsnio kontekste.
23. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021 52 punktas). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023 47 punktas).
24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aukščiau nurodyta nuoseklia kasacinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes neatliko savarankiško teisinio ginčo santykių kvalifikavimo, o apsiribojo ieškovės nurodyta ginčo santykio aplinkybių kvalifikacija CK 1.91 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nurodyta materialinė teisinių santykių kvalifikacija neatleidžia teismo nuo pareigos pačiam kvalifikuoti teisinius santykius ir aiškinti teisę pagal ginčo aplinkybes, juo labiau kad ieškovės atstovė baigiamojoje kalboje buvo nurodžiusi teisinius argumentus dėl galimo suklydimo dėl sandorio esmės.
25. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, tokio procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, nepasisakė dėl ginčo santykių teisinės kvalifikacijos visais ieškovės nurodytais sandorio negaliojimo pagrindais, nesiaiškino ir nevertino visų šios nutarties 20 ir 21 punktuose nurodytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės argumentus dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nustatęs, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, nusprendė, kad ieškovė neįrodė CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų egzistavimo, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių nekvalifikavo ir nevertino kitų sandorių negaliojimo pagrindų kontekste, pvz., pagal sandorio pripažinimo suklydus teisės normas (CK 1.90 straipsnis). Todėl negalima sutikti su tuo, kad pirmosios instancijos teisme buvo atskleista bylos esmė.
26. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti procesinės teisės normų (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnis) pažeidimą bei bylos esmės neatskleidimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino ginčijamo sandorio teisėtumo galimo suklydimo kontekste ir su tuo susijusių faktinių bylos aplinkybių, o apeliacinės instancijos teisme toks tyrimas bei vertinimas reikštų bylos pirmosios instancijos proceso tvarka nagrinėjimą visa apimtimi, teisėjų kolegija nusprendžia apskųstą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
27. Konstatavus pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nesprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 330 straipsniu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.