- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-326-744/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07335-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- D. K.
- Advokatai
- Dalius Vaičiulis
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.6.3Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.)
- 1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. K. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2021 m. kovo 11 d. 20.35 val. iki 2021 m. kovo 12 d. 14.14 val. (įskaitant vieną laisvės atėmimo dieną); tenkintas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 281,51 Eur civilinis ieškinys ir priteista iš D. K. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2021 m. kovo 2 d. laikotarpiu nuo 18.07 val. iki 21.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia sudavė kumščiu sėdinčiam nukentėjusiajam G. D. vieną kartą į veido sritį, dėl ko jis nugriuvo, bei spyrė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių, bet nemažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam G. D. į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – nosies pertvaros lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, kraujavimą iš nosies, kairio smilkinio – kaktos srities poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, nes dėl nosies pertvaros lūžio bei kraujo išsiliejimo po galvos smegenų voratinkliniu dangalu jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir skirti D. K. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu; netenkinus pirmojo prašymo, prašo sumažinti D. K. skirtos laisvės atėmimo bausmės terminą iki 3 mėnesių ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti; taip pat prašo pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nukentėjusiojo asmens provokuojantį elgesį ir savanorišką dalies žalos atlyginimą ligonių kasoms.
2.1 Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėjas advokatas nurodo, kad teismas D. K. paskyrė per griežtą bausmę. Teigia, kad D. K. pripažino jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, sutinka, kad jo elgesys nebuvo tinkamas ir teismas galėjo jo asmenybę charakterizuoti neigiamai, tačiau, atsižvelgus į visuotinai formuojamą baudžiamąją politiką ir principus, kad asmenį turi būti siekiama pirmiausia ne nubausti, o sulaikyti nuo naujų veikų padarymo, būtina vertinti, kokios sąlygos ir aplinkybės tam būtų efektyviausios. D. K. nesiekia išvengti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, tačiau laiko, kad, vadovaujantis teisingumo principu, parenkant bausmę, teismas pirmiausia turėjo nešališkai įvertini pačią padarytą nusikalstamą veiką, jos aplinkybes, jo elgesį, veikimo pavojingumą ir tik tuomet spręsti dėl skirtinos bausmės rūšies.
2.2 Apelianto tvirtinimu, D. K. savo kaltę pripažino ne formaliai, bet nuoširdžiai, netrukdė tyrimui, nekėlė klausimų dėl jam inkriminuotų padarytų sužalojimų nukentėjusiajam, nors dalies jų prigimtis ir pobūdis ir paliko dvejonių, tačiau šių faktų jis nekvestionuoja, kadangi sutinka, jog neteisėtai padarė žalos G. D.. Tačiau, apelianto teigimu, iš surinktų įrodymų visumos matyti, jog prie žalos atsiradimo prisidėjo ir paties nukentėjusiojo G. D. provokuojantis elgesys. Nors tai nepateisina D. K. panaudotos fizinės jėgos ir nešalina baudžiamosios atsakomybės už kilusius padarinius, tačiau, apelianto nuomone, turėjo būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Į šią aplinkybę teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir jos nevertino. Pats nukentėjusysis ir liudytojai byloje pripažino, kad D. K. buvo vadinamas gaidžiu, šalys konfliktavo žodžiu. Tai, apelianto nuomone, įrodo, kad jo veiksmai nebuvo visiškai spontaniški ir nemotyvuoti. Jei nukentėjusysis nebūtų jo įžeidinėjęs, tai nebūtų ir smurto panaudojimo fakto.
2.3 Apeliantas pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog pats nukentėjusysis jokių pretenzijų D. K. nereiškė ir nereiškia, nereikalavo taikyti jam griežtos atsakomybės, neteikė civilinio ieškinio, kas įrodo, jog pats nukentėjusysis suvokė, kad iš dalies išprovokavo jo netinkamus veiksmus ir kad nereikalauja valstybės institucijų taikyti jam pačios griežčiausios bausmės. Apeliantas taip pat pažymi, kad D. K. įsidarbino, siekdamas gyventi normalų socialinį gyvenimą, ir iki pat šios dienos dirba. Darbo tikslas yra ne tik išlaikyti save, tačiau rūpintis nepilnamečiu sūnumi, atlyginti padarytą žalą Ligonių kasai. Išlaikymo įsiskolinimo atsiradimą nulėmė periodas, kai D. K. buvo izoliuotas ir objektyviai negalėjo gauti ir negavo jokių pajamų. Tačiau pradėjus dirbi ir gauti pajamas jis visuomet skiria išlaikymą sūnui, siekia kompensuoti ir susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Akivaizdu, kad realios laisvės atėmimo bausmės taikymo atveju procesas, kuomet jis galės dirbti, gauti pajamas, nutrūks ir besąlygiškai augs skola vaiko išlaikymui.
2.4 Apelianto nuomone, D. K. atžvilgiu pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės tikslai būtų pasiekti. D. K. sutinka, kad jam būtų taikomi papildomi įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės (intensyvi priežiūra, įpareigojimas nevartoti alkoholio, lankyti kursus, kuriuos pradėjo lankyti savo iniciatyva, dirbti ir kitos priemonės), kurios nesudarytų prielaidų jokių neteisėtų veikų padarymui. Apelianto teigimu, teismas galėjo spręsti ir dėl švelnesnės bausmės jam taikymo. Nors jis įvykdė įstatymo uždraustą veiką, tačiau įvertinus sukeltas pasekmes, veikos pobūdį, aplinkybes, nukentėjusiojo elgesį, bausmės tikslus, jam skirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Mano, kad D. K. galėjo būti taikoma minimali sankcijos ribose numatyta laisvės atėmimo 3 mėnesiams bausmė arba arešto bausmė, o pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį kaip alternatyvą BK 64¹ straipsniui, galutinė laisvės atėmimo bausmė galėtų būti 2 mėnesiai bei, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidedant.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo D. K. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Ineta Žilinskienė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Nuteistojo D. K. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuteistojo D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu D. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausme, prašo pastarajam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba sumažinti D. K. skirtos laisvės atėmimo bausmės terminą iki 3 mėnesių ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte
7. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas prašo pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savanoriškai atlygino dalį žalos ligonių kasoms.
8. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014, 2K-289-693/2019). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-176-222/2019). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškinys dėl nukentėjusiajam G. D. nusikaltimu padarytos žalos šioje byloje nebuvo pareikštas, tačiau civilinį ieškinį dėl 281,51 Eur žalos, atsiradusios dėl nukentėjusiojo gydymo, atlyginimo pateikė (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa (2 t., b. l. 6-10). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. K. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai priteista 281,51 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistasis D. K. savo noru būtų atlyginęs bent dalį (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos patirtų išlaidų dėl nukentėjusiajam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte
9. Nuteistojo D. K. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu taip pat prašo pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo asmens provokuojantį elgesį.
10. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo G. D. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos D. K. nusikalstamos veikos padarymui.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. K. nurodė, kad išgertuvių metu tarp jo ir G. D. įvyko konfliktas, nes jie kalbėjo apie kalėjimą ir nukentėjusysis jį įžeidė, pavadindamas jį gaidžiu, todėl susierzinęs jis panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tačiau nuteistasis D. K. tuo pačiu pripažino, kad galėjo ir ne taip suprasti nukentėjusiojo žodžius (3 t., b. l. 118). Iš esmės tokius pačius parodymus, kad pamanė, jog nukentėjusysis jį pavadino gaidžiu, tačiau galėjo ne taip suprasti nukentėjusįjį, nuteistasis D. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 159-161, 2 t., b. l. 112-113, 118-119, 126-127). Nors liudytoju apklaustas R. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad G. D. išgertuvių metu išvadino D. K. gaidžiu, todėl ir kilo konfliktas (1 t., b. l. 96-97, 151-152), tačiau šis liudytojas yra D. K. draugas, todėl gali būti suinteresuotas duoti savo draugui palankius parodymus ir taip padėti D. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusysis G. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai tvirtino, kad dėl buvusio girtumo nepamena, dėl ko kilo konfliktas tarp jo ir D. K., nepamena, kad būtų įžeidinėjęs sugėrovus ir D. K. nevadino gaidžiu (1 t., b. l. 71-72, 77-78, 151-152, 159-161). Daugiau jokių duomenų, kad nukentėjusysis G. D. įžeidinėjimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į D. K., provokavo neteisėtus nuteistojo veiksmus, byloje nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog pats nukentėjusysis jokių pretenzijų D. K. nereiškė, nereikalavo taikyti jam griežtos atsakomybės, neteikė byloje civilinio ieškinio, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, neįrodo, jog pats nukentėjusysis suvokė, kad iš dalies išprovokavo D. K. netinkamus veiksmus. Todėl apelianto prašymas pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, atmestinas.
Dėl nuteistajam D. K. paskirtos bausmės
12. Nuteistojo D. K. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad D. K. paskirta per griežta bausmė ir prašo ją sušvelninti. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį taip pat peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
13. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
14. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
15. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. K. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas D. K. paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.
16. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas D. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 1 metams. Skirdamas bausmę nuteistajam D. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad D. K. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas 7 kartus teistas, tame tarpe ir už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, nusikalto teistumui neišnykus, būdamas 2019 m. rugsėjo 30 d. lygtinai paleistas iš pataisos namų (jam neatlikus 10 mėnesių 17 dienų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje), taigi išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė ir toliau daro tyčines nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, dirba. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi D. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).
17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. K. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. D. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Be to, nuteistajam D. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams) ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė (laisvės atėmimas 8 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją (iki minimalios BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės) ar paskirti kitą, švelnesnę bausmės rūšį (areštą, laisvės apribojimą) D. K. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam D. K. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas) ir net labai griežta laisvės atėmimo bausmė teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.
18. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėjo advokato nurodytos aplinkybės – tai, kad D. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, kad netrukdė tyrimui ir nekėlė klausimų dėl jam inkriminuotų padarytų sužalojimų nukentėjusiajam, kad sutinka, jog neteisėtai padarė žalos G. D., nors pats nukentėjusysis jokių pretenzijų D. K. nereiškė ir nereiškia, nereikalavo taikyti jam (D. K.) griežtos atsakomybės, neteikė civilinio ieškinio, kad D. K. įsidarbino, siekdamas gyventi normalų socialinį gyvenimą, ir iki pat šios dienos dirba, darbo tikslas yra ne tik išlaikyti save, tačiau rūpintis nepilnamečiu sūnumi, atlyginti padarytą žalą Ligonių kasai, kad išlaikymo įsiskolinimo atsiradimą nulėmė periodas, kai D. K. buvo izoliuotas ir objektyviai negalėjo gauti ir negavo jokių pajamų, kad pradėjus dirbi ir gauti pajamas jis visuomet skiria išlaikymą sūnui, siekia kompensuoti ir susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, todėl realios laisvės atėmimo bausmės taikymo atveju procesas, kuomet jis galės dirbti, gauti pajamas, nutrūks ir besąlygiškai augs skola vaiko išlaikymui, – nėra pakankamas pagrindas lengvinti D. K. baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jos paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.
19. Nuteistojo D. K. gynėjo advokato nuomone, D. K. už nusikalamą veiką paskirta bausmė galėtų būti švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-111-511/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) D. K. padarytam nusikaltimui, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Taigi aplinkybių, kurių visuma sudarytų pagrindą D. K. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir mažinti jam paskirtą bausmę, nenustatyta. Apeliaciniame skunde nurodytos ir jau minėtos aplinkybės, taip pat kartu su apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės (D. K. charakteristikoje iš darbovietės nurodytos D. K. apibūdinančios aplinkybės (3 t., b. l. 154), antstolės D. K. pateiktame atsakyme nurodytos aplinkybės dėl jo išlaikymo mokėjimo vaikui (3 t., b. l. 155), neįgalumo lygio pažymoje, stacionaro epikrizėse, išraše iš medicininių dokumentų nurodytos aplinkybės apie D. K. sūnaus sveikatos būklę (3 t., b. l. 162-167), atsiskaitymo lapelyje, antstolės patvarkyme dėl išlaikymo išieškojimo nurodytos aplinkybės dėl iš D. K. darbo užmokesčio išieškomo išlaikymo vaikui (3 t., b. l. 168, 169)) negali būti vertinamos atsietai nuo kitų anksčiau nurodytų reikšmingų aplinkybių ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo pagrįstumo.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. K. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, sumažino ją trečdaliu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dėl D. K. paskirtos bausmės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
21. Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo atidėti D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skiriant baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimus.
22. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
23. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).
24. Skundžiamu nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad D. K. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, D. K. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 7 kartus, iš jų 2 kartus teistas už nesunkius smurtinius nusikaltimus žmogaus sveikatai, 1 kartą už nesunkų nusikaltimą, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei, taip pat 1 kartą už sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, naują nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai padarė teistumui neišnykus. Iš ankstesnių nuteistojo D. K. teistumų matyti, kad jam ne kartą buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau tai D. K. teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus ir padarė naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus D. K. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniame skunde ir deklaruoja, jog D. K. šiuo metu dirba, siekdamas gyventi normalų socialinį gyvenimą, išlaikyti save ir rūpintis nepilnamečiu sūnumi, taip pat siekia kompensuoti susidariusį sūnaus išlaikymo įsiskolinimą ir atlyginti padarytą žalą, todėl realios laisvės atėmimo bausmės taikymo atveju procesas, kuomet jis galės dirbti, gauti pajamas, nutrūks ir besąlygiškai augs skola vaiko išlaikymui. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistąjį ir jo padarytos veikos apibūdinančių bylos duomenų visuma nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad D. K. paskirtos bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (neizoliavus jos nuo visuomenės). Todėl nuteistojo D. K. gynėjo advokato prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo D. K. atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. K. (D. K.) gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.