Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 1961 metų baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnį (Lietuvos Respublikos 1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. K. priteista 7 592,21 Lt Policijos departamentui prie LR VRM už ekstradicijos išlaidas ir 508,22 Lt valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2000 m. balandžio 15 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su V. D., konflikto metu, tyčia bendrais veiksmais rankomis ir kojomis sudavė S. J. mažiausiai 21 smūgį į krūtinę, nugarą, rankas, kojas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, abiejose rankose ir kojose, kraujosruvas krūtinės ir nugaros minkštuosiuose audiniuose, o tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir mažiausiai 14 smūgių į galvą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, muštines žaizdas kairiame viršutiniame voke ir abiejose lūpose, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairės pakaušinės - momeninės smegenų skilčių, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų kaktinių - momeninių skilčių ir į šoninius skilvelius, dėl ko, įvykus smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimui, S. J. įvykio vietoje mirė, tai yra tyčia nužudė S. J.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo išvadų pagrįstumo

Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus kaltinamojo ir kiekvieno liudytojo duotus parodymus, juos palygino tarpusavyje, sugretino su kitais bylos įrodymais, aiškinosi, kokios asmenų nurodytos įvykio aplinkybės sutampa, kokie yra prieštaravimai ir juos šalino. Teismas, nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes, rėmėsi tais liudytojų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė byloje nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl E. K. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas liudytojų M. P. ir V. D. teisiamajame posėdyje duotus parodymus įvertino nenuosekliais ir prieštaringais ir tokią išvadą pagrindė išsamia šių liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo liudytojų M. P. ir V. D. teisiamajame posėdyje duotus parodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Šioje byloje kaip liudytojai apklausti M. P. ir V. D. kitoje baudžiamojoje byloje dėl to paties įvykio - S. J. nužudymo, yra nuteisti. Kauno apygardos teismo 2003-03-31 nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2003-09-15 nuosprendžiu V. D. nuteistas už tyčinį S. J. nužudymą, o M. P. - už nusikaltimo padarymo pėdsakų (E. K. drabužių) slėpimą (2 t. 123-130 b. l.; 148-155 b. l.), šie teismų nuosprendžiai yra įsiteisėję, todėl jais nustatytos faktinės aplinkybės šioje byloje nekvestionuojamos.

Liudytojo M. P. parodymai duoti aptariamoje byloje iš esmės skiriasi nuo jo parodymų, duotų teisme 2003-02-17, nagrinėjant jo, V. D. ir kt. baudžiamąją bylą. Liudytojas M. P., duodamas parodymus teisme 2003 metais, teigė, kad apie S. J. nužudymą sužinojo iš E. K., kad šis jam sakė, kad primušė E. K. ir prašė paslėpė jo drabužius (oranžinę striukę ir džinsus), ką jis ir padarė. Po 10 metų liudytojas M. P. teismui pareiškė, kad jis E. K. nepažįsta ir mato jį pirmą kartą, anksčiau pastarąjį apkalbėjo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už S. J. nužudymą. Palyginus tarpusavyje dėl tų pačių aplinkybių liudytojo M. P. teismui duotus parodymus, akivaizdu, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Liudytojo paaiškinimas, kad jis prieš 10 metų apkalbėjo nepažįstamą ir net nematytą asmenį, yra nelogiškas, todėl liudytojo M. P. aptariamoje byloje teismui duoti parodymai vertinami kaip bandymas padėti E. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teiginys, kad duoti jį kaltinančius parodymus liudytoją M. P. privertė bylą tiriantys pareigūnai, yra deklaratyvus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad bylą tiriantys pareigūnai būtų suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi. Be to, liudytojas M. P. parodymus apie E. K. ir jo dalyvavimą S. J. nužudyme davė ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bet ir teismui viešame teismo posėdyje, dalyvaujant gynėjui. Todėl apelianto skundo teiginys dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtos įtakos liudytojo M. P. parodymams atmetamas kaip nepagrįstas. Apelianto skunde nurodomo proceso veiksmo - liudytojo M. P. parodymo atpažinimo iš fotonuotraukų atlikimas, nesilaikant 1961 m. BPK 184 ir 185 straipsniuose nurodytos tvarkos (prieš darant atpažinimą neapklausiant liudytojo pagal kokias žymes bei ypatybes jis gali atpažinti nurodomą asmenį), šiuo konkrečiu atveju vertinamas kaip proceso veiksmo trūkumas, bet neesminis duomenų gavimo tvarkos pažeidimas, kadangi liudytojo M. P. parodymų patikimumas buvo patikrintas atliekant kitus BPK numatytus veiksmus (parodymų patikrinimą vietoje, apklausiant kitus liudytojus). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste liudytojo M. P. parodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai įrodymai, nes liudytojas įvykio, kurio metu buvo mirtinai sužalotas S. J., nematė, apie įvykį žino iš kitų asmenų pasakojimų, todėl jo parodymais teismas vadovavosi tiek, kiek jie patvirtino arba paneigė pirminius ir tiesioginius bylos įrodymus. Pirminiai ir tiesioginiai šios bylos įrodymai yra liudytojų B. J., G. J. (P.) ir S. V., kurie buvo įvykio vietoje ir matė šioje byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes bei dalyvius, parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos ekspertizės aktas ir specialisto išvados, kuriais nustatyta S. J. mirties priežastis, sužalojimų padarymo vieta, laikas, mastas ir mechanizmas. Šioje byloje kaip liudytoju apklausto V.D., kuris išskirtoje byloje yra taip pat nuteistas už S. J. nužudymą, parodymai, kad jis su E. K. kartu S. J. namuose nebuvo ir S. J. kartu nemušė, prieštarauja liudytojų B. J., G. J. (P.), S. V. parodymams.

Nagrinėjamoje byloje liudytojų B. J., G. J. (P.) ir S. V. parodymai yra pirminiai ir tiesioginiai įrodymų šaltiniai, nes visi jie 2000 m. balandžio 15 d. buvo nusikaltimo padarymo vietoje - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), matė sunkiai sužalotą S. J. ir tuo metu bute buvusius asmenis: V. D. ir E. K.

Liudytoja B. J. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos vyras iki V. D. ir V.K. atėjimo į jų butą sumuštas (sužalotas) nebuvo. S. J. 2000-04-15 jų bute mirtinai sumušė V. D. ir E. K. ir detaliai nurodė jos matytas ir girdėtas įvykio aplinkybes. Analogiškas įvykio aplinkybes liudytoja B. J. nurodė teismui ir anksčiau, nagrinėjant V. D. baudžiamąją bylą. Visi šios liudytojos parodymai yra detaliai ir išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl šioje teismo nutartyje nekartojami.

Pirmosios instancijos teisme liudytojai G. J. (P.) ir Š. V. apklausti nebuvo. Teismui nustačius, kad minėti liudytojai gyvena užsienyje, jų anksčiau teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama apelianto prašymus, siekdama išsamiai išnagrinėti bylą, nusprendė kreiptis į užsienio valstybių (Didžiosios Britanijos ir Airijos), kuriose gyvena minėti liudytojai, atsakingas institucijas su teisminiu pavedimu apklausti teisme (pas teisėją) užsienio valstybėje gyvenančius Lietuvos Respublikos piliečius G. J. (P.) ir Š.V. Šie Lietuvos apeliacinio teismo pavedimai buvo patenkinti ir Didžiosios Britanijos bei Airijos atsakingos institucijos suorganizavo minėtų liudytojų apklausas pas teisėją. Liudytojų apklausos buvo atliktos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nustatytą liudytojų apklausos procedūrą, liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei melagingų parodymų davimą, pasirašė priesaikos tekstus.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą (duomenys neskelbtini) teismo teisėjas apklausė liudytoją G. P. (J.). Ši liudytoja parodė, kad ji savo tėvo nužudymo dieną bute, adresu (duomenys neskelbtini), matė V. D. ir E. K. Visas įvykio detales ji nurodė duodama parodymus teisme, kai jai buvo 18 ar 19 metų, tada gerai jas prisiminė, šiuo metu, praėjus 14 metų po įvykio, įvykio detalių gerai neatsimena. Liudytoja parodė, kad jos tėvas buvo mušamas ir tuo metu jų bute buvo du vyrai: V. ir E. Pirmą kartą įėjus į namus, ji girdėjo šūksnius ir matė tėvo kruviną veidą, tėvui iš nosies bėgo kraujas, akys buvo sutinusios. V. D. ji pažinojo, nes jis gyveno šalia jų namo, jis kartais aplankydavo jos tėvą, jis buvo tėvo pažįstamas. E. K. pavardę ji pirmą kartą išgirdo teisme, nagrinėjant jos tėvo nužudymo bylą, iki tol jo pavardės nežinojo, bet žinojo kur yra jo gyvenamoji vieta, kadangi ji buvo šalia jos vidutinės mokyklos. Pirmą kartą E. K. pamatė tėvo nužudymo vakarą. Tuo metu, kai į jos namus atvyko E. K., jos namuose nebuvo, ji buvo išėjusi su savo vaikinu Š. V., todėl pokalbio vykusio tarp E. K. ir savo tėvo negirdėjo. Tėvas buvo mušamas svetainėje ir virtuvėje, tačiau kas konkrečiai ir kuriose buto vietose mušė tėvą, kiek smūgių sudavė, nebeprisimena. Po tėvo nužudymo E. K. daugiau nematė. Apie tėvo sumušimą žinojo tik ji, jos mama ir jos vaikinas Š. V., jos broliui įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, todėl jam nieko nesakė. Brolis į butą atėjo jau po incidento. Jie su niekuo apie šį įvykį nekalbėjo, nes buvo labai išsigandę, be to, įtariamasis gyveno netoliese. Tą vakarą, kai buvo nužudytas jos tėvas, V. ir E. prieš išeidami jai pagrasino žodžiu, sakydami, kad ,,tu mūsų nematei ir nieko apie tai nežinai“. Po įvykio su jos tėvu, jai buvo aišku, ką jie gali padaryti, todėl ji apie tai kas įvyko bijojo bet kam pasakoti. Liudytoja paneigė, kad jų butas prieš iškviečiant policijos pareigūnus buvo sutvarkytas ir parodė, kad iš karto po įvykio, ji, jos vaikinas, mama ir brolis nuėjo pas kaimynę mamos draugę A. P., kuri gyveno jų namo pirmoje laiptinėje. Tuo metu jų buto durys liko neužrakintos, bute niekas nesilankė. Ji prisimena, kad tėvas valėsi savo kruviną veidą šviesiu rankšluosčiu, bet ji nei jo, nei jokio kito daikto bute nelietė. Ji nežino, kur buvo padėtas kruvinas rankšluostis. Pas kaimynę A. P. nuėjo mamos iniciatyva, tikslu iškvieti greitąją pagalbą ir policijos pareigūnus, nes jie tuo metu mobilaus ryšio telefonų neturėjo, o jų namų telefono linija buvo atjungta. Jai girdint mama A. P. pasakė, kad S. nužudytas. A. P. liepė mamai iškvieti greitąją pagalbą ir policijos pareigūnus, o jiems eiti į kitą kambarį. Jos mama buvo labai išsigandusi. Ji pirmą kartą grįžusi namo ir pamačiusi mušamą tėvą neiškvietė policijos pareigūnų, nes neturėjo mobilaus ryšio telefono, be to, buvo labai išsigandusi, bijojo, kad įtariamieji gali sužinoti kas iškvietė policiją. Jos su mama iš pradžių nusprendė nepasakoti tikros įvykių versijos, nes bijojo, kadangi V. (D.) gyveno netoliese. Per pirmus dvejus metus po įvykio policijos pareigūnai ją apklausė 4-5 kartus. Tuo metu ji buvo nepilnametė, todėl visose jos apklausose dalyvavo jos mama, todėl ji tvirtino tą pačią versiją, kad nepadarytų mamai problemų. Vėliau, sulaukus pilnametystės, ji buvo apklausta dar kartą apie įvykio aplinkybes, tačiau ir tada ji iš karto nesakė tiesos, o laikėsi su mama sutartos versijos. Ji buvo sulaikyta už melagingus parodymus 24 valandoms. Kitą rytą po laikino sulaikymo į policijos nuovadą atėjo jos motina ir liepė jai sakyti visą tiesą, kadangi ji jau buvo papasakojusi tiesą policijos pareigūnams, tada ji ir pasakė visą tiesą. Papasakojus tiesą, jai palengvėjo, tačiau jos su motina vis tiek buvo labai išsigandusios. Jos draugo Š. V. pravardė buvo Š., tai yra jo vardo trumpinys, kuris jokios ypatingos reikšmės neturėjo. Ji jį vadino pilnu vardu – Š., bet dauguma žmonių jį vadino ir pažinojo kaip Š.. M. P. ji pažinojo kaip kaimyną, nes jis anksčiau gyveno jų namo pirmoje laiptinėje, bet paskui persikraustė į kitą butą netoliese. Jos tėvas ir M. P. buvo pažįstami, gana dažnai matydavosi. Ji su M. P. pasišnekėdavo, nes jo jaunesnis brolis buvo jos draugas, be to, jie buvo kaimynai. Jai žinoma, kad M. P. prieš metus iki jos tėvo nužudymo buvo paleistas iš kalėjimo. Liudytoja mano, kad apie jos tėvo mirtį M. P. pasakė jos vaikinas. Po tėvo nužudymo ji su M. P. nebendravo, susitikę gatvėje tik pasisveikindavo. M. P. jai apie E. K. nieko nepasakojo. Š. V. su M. P. nebuvo draugai, Š. V. namas buvo netoliese jos namų, todėl jis M. P. žinojo kaip netoliese gyvenantį žmogų. Liudytoja mano, kad po jos tėvo nužudymo Š. V. su M. P. bendravo tik tiek kiek ir ji, t. y. tik pasisveikindavo susitikę gatvėje. Ji su Š. V. draugavo apie 3 – 4 metus, jie praleisdavo daug laiko kartu, todėl ji pažinojo jo draugus ir pažįstamus, o jis žinojo jos draugus ir pažįstamus. Liudytoja prašo atsižvelgti į jos pirminius parodymus, duotus teismo posėdyje Kaune, nes praėjus 14 metų po tėvo nužudymo ji neprisimena visų detalių taip aiškiai kaip anksčiau. Šiuo metu ji jaučiasi stipresnė, nebesijaučia išsigandusi, norėtų, kad būtų įvykdytas teisingumas (6 t. 17-33 b. l.).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismo teisėjas apklausė liudytoją Š. V. Šis liudytojas apie byloje nagrinėjamus įvykius parodė, kad viskas įvyko prieš 14 ar 15 metų, todėl jis visko labai gerai neprisimena. Jis pažįsta V. D., tuo metu, kai viskas įvyko, jis buvo jo kaimynas, t. y. jie gyveno kaimynystėje. Kitą dieną po S. J. nužudymo jis matė V. D. ir jam pasakė, kad S. J. mirė, šis įsiuto, sakė, kad tai ne jo kaltė. Jis pasakė V. D., kad jei jis nekaltas, turi eiti į policiją, tada jis dar labiau įsiuto, liudytojas išsigando ir nuėjo. E. K. pirmą kartą pamatė įvykio vakarą. E. K. pavardę jam pasakė buvusi jo mergina ir jos motina. Jo buvusi mergina jam pasakė, kad jos tėvas mušasi su dviem vyrais – E. K. ir V. D. ir paprašė pagalbos, todėl jis ir nuėjo į S. J. butą. Iki tol jis E. K. nebuvo matęs. Pirmą kartą E. K. pamatė įvykio vietoje – buvusios merginos bute, iš karto po nužudymo. Po to daugiau E. K. niekada nematė. Jam atėjus į butą muštynės jau nevyko, S. J. gulėjo ant grindų, o V. (D.) ir E. K. stovėjo ir atrodė agresyvūs, jie buvo girti. G. mama B. buvo labai išsigandusi. G. brolio E. namie nebuvo. V. D. ir E. K. pastovėjo keletą minučių ir išėjo, prieš išeidami pasakė, kad jeigu jie nors kam apie tai pasakys, jie juos nužudys taip kaip S. (J.) ir po to išėjo. Muštynių aplinkybių jis nežino, nes jose nedalyvavo. Apie S. J. sumušimo aplinkybes G. J. jam nepasakojo, tik sakė, kad jie kartu girtuokliavo, tada susipyko ir prasidėjo muštynės. Jis E. K. ir V. D. matė keletą minučių. Apibūdinti E. K. išvaizdą (nurodyti jo bruožus) dabar negali, nes praėjo labai daug laiko, todėl neprisimena. Po įvykio jie nuėjo pas G. mamos kaimynę A. P., iš ten iškvietė policijos pareigūnus. Jie ten nuėjo, nes buvo išsigandę, reikėjo iškvieti pagalbą ir policijos pareigūnus. Kiek jis atsimena G. mama kalbėjosi su kaimyne A. P.. G. mama prašė kaimynės pasakyti, jog nužudymo metu ji buvo pas ją (kaimynę) bute, nes ji bijojo dėl savo gyvybės. Policijos pareigūnai jį apklausė praėjus dviem metams po nužudymo. Jis anksčiau nepranešė apie S. J. nužudymą, nes bijojo dėl savo gyvybės, be to, jis nematė įvykio aplinkybių. Būnant pas G. bute jam buvo pagrasinta, pagrasino vienas iš dviejų bute buvusių vyrų, kuris iš jų – V. D. ar E. K. tiksliai neprisimena. Jis pravardės neturėjo, tuo metu visi jį vadino vardu. Jis pažįsta M. P., jis buvo S. J. draugas. M. P. buvo atėjęs į jo buvusios merginos G. butą po keleto dienų po S. J. nužudymo ir prašė pinigų. M. P. kalbėjo apie skolas su G. mama, jis apie tai nieko nežino. M. P. jam apie E. K. nieko nepasakojo ir jo neminėjo. G. J. pažinojo M. P., ar jie bendravo po jos tėvo nužudymo jis tiksliai nežino, kiek jam žinoma, nebendravo. Jis J. K. nepažinojo. S. J. prašė jo pristatyti dviratį nurodytu adresu. Jam nėra žinoma kam priklausė dviratis ir kur jį reikėjo pristatyti. Jis tik padėjo S., nes šis buvo labai girtas. Kas nupirko dviratį jam nežinoma, kada dviratis buvo parduotas neprisimena, tai buvo prieš mėnesį ar dvi savaitės iki nužudymo. Jis pažinojo A. ir D. L., jie buvo S.J. draugai, jis su jais po S. J. nužudymo nebendravo (6 t. 91-114 b. l.).

Palyginus aukščiau aptartus liudytojų G. J. (P.) ir Š. V. parodymus su jų parodymais, duotais teisme nagrinėjant V. D. ir kt. baudžiamąją bylą, ir ikiteisminio tyrimo metu, sugretinus juos tarpusavyje ir su liudytojos B. J. parodymais, darytina išvada, kad įvykio vietoje buvusių liudytojų B. J., G. J. (P.) ir Š. V. parodymai apie esmines šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo aplinkybes yra logiški, nuoseklūs, išsamūs, sutampa tarpusavyje ir papildo vieni kitus, o liudytojų nurodytos aplinkybės, įvertinus jas objektyvių bylos duomenų kontekste (įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos ekspertizės aktas, specialisto išvados), leidžia konstatuoti nusikalstamo įvykio buvimo faktą ir identifikuoti nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Visi paminėti liudytojai įvardijo motyvus dėl kurių jie ikiteisminio tyrimo pradžioje pareigūnams nurodė neteisingas įvykio aplinkybes. Liudytojai vienodai parodė, kad V. D. ir E. K. visiems jiems pagarsino fiziniu susidorojimu, todėl jie bijodami tokio susidorojimo, ikiteisminio tyrimo pradžioje nenurodė tikrųjų įvykio aplinkybių ir neįvardijo kaltų asmenų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šie liudytojai matė V. D. ir E. K. smurtinių veiksmų pasekmes – nužudytą S. J., kad B. J. ir G. J. akivaizdoje buvo nužudytas jų šeimos narys, daro išvadą, kad liudytojai turėjo pagrindą bijoti susidorojimo.

Apeliantas skunde teigia, kad liudytojos B. J. parodymai prieštarauja liudytojos G. J. (P.) parodymams dėl apelianto buvimo jų bute vietos (liudytoja B. J. parodė, kad apeliantas įėjęs į butą iškarto nuėjo į svetainę, kur buvo S. J. su V. D., kad jis į virtuvę užėjęs nebuvo, su ja nebendravo, o liudytoja G. J. parodė, kad ji apeliantą matė virtuvėje su B. J., kai tuo metu V. D. su S. J. buvo svetainėje) bei dėl jo įvykio dieną dėvėtos aprangos (liudytoja B. J., mačiusi jį daugiau laiko negalėjo nurodyti apelianto dėvėtos aprangos, o liudytoja G. J., mačiusi jį tik kelias akimirkas, tiksliai apibūdino apelianto dėvėtą striukę), be to, apeliantas abejoja ar liudytoja B. J., būdama virtuvėje, o liudytoja G. J. – lauke, galėjo girdėti svetainėje S. J. suduodamų smūgių garsus.

Teisėjų kolegija, liudytojų B. J. ir G. J. (P.) parodymuose apelianto nurodomų prieštaravimų nenustatė. Liudytoja B. J. teisme parodė, kad atėjus į jų namus E. K., jos vaikų G. J. ir E. J. namuose nebuvo. Atėjęs E. K. iš karto nuėjo į kambarį, kur buvo S. J. ir V. D. Liudytoja G. J. parodė, kad ji įvykio vakarą į namus buvo užėjusi dukart: jai užėjus pirmą kartą pas tėvą buvo atėjęs tik V. D., jie buvo svetainėje. Ji, būdama su motina virtuvėje, išgirdusi svetainėje suduodamų smūgių garsus, nuėjo pažiūrėti, ir svetainėje pamatė sumuštą tėvą, kruviną jo veidą; antrą kartą ji namo grįžo lauke išgirdusi iš savo buto sklindantį triukšmą, suduodamų smūgių garsus, ir tada virtuvėje pamatė E. K., kuris, jai matant, mušė ir spardė jos tėvą. Taigi iš aptartų liudytojų B. J. ir G. J. (P.) parodymų matyti, kad apeliantui atėjus pas S. J. į namus, juose nužudytojo vaikų G. J. ir E. J. namuose nebuvo, todėl akivaizdu, kad liudytojų B. J. ir G. J. parodymai apie E. K. atėjimo ir buvimo jų bute aplinkybes (vietą) negali būti vienodi, nes liudytojos jų bute vykusius įvykius matė skirtingu laiku. Aplinkybė, kad liudytoja G. J. įsidėmėjo jo vilkėtą striukę, o liudytoja B. J. šios aplinkybės nurodyti negalėjo, nevertintina kaip liudytojų parodymų nesutapimas ar prieštaringumas. Žmogaus gebėjimas per trumpą laiką įsidėmėti įvairias aplinkybes, jas prisiminti ir vėliau atkurti yra subjektyvus procesas, kuris priklauso nuo žmogaus atminties ir kitų išorinių aplinkybių, todėl teismas, vertindamas asmenų parodymus, atsižvelgia į tai, kiek parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški ir koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenis. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojos G. J. parodymai apie įvykio metu apelianto dėvėtą striukę atitinka paties apelianto parodymus. E. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis užėjęs pas S. J. buvo apsirengęs oranžinę striukę, džinsus, juodus batus (4 t. 183-184 b. l.). Apelianto abejonės dėl liudytojų B. J. ir G. J. galimybės girdėti S. J. suduodamų smūgių garsus, nepagrįstos. Byloje nustatyta, kad butas, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, yra pirmame aukšte ir jame įvykio vakarą vykstantis triukšmas buvo girdimas net pas kaimynus (liudytojų N. V. K., J. K. (buvusi K.), R. K. parodymai), todėl nėra pagrindo abejoti, kad liudytoja B. J., būdama buto virtuvėje, o liudytoja G. J., vaikščiodama lauke apie namą, galėjo girdėti jų bute vykstantį triukšmą, suduodamų smūgių garsus. Be to, liudytojos B. J. ir G. J. paliudijo betarpiškai mačiusios E. K. naudojamą fizinį smurtą prieš S.J. jų bute. Apelianto pastebėjimas, kad įvykio vietoje nerastas kruvinas rankšluostis, kuri įvykio vietoje matė liudytoja G. J., nepaneigia esminių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir nepatvirtina apelianto keliamos versijos dėl jo nekaltumo.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojos B. J. nurodyta aplinkybė, kad apeliantas skambino į buto duris prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolo turiniui, kuriame nurodyta, kad durų skambutis neveikė. Toks apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Priešingai nei teigia apeliantas, įvykio vietos protokole, aprašant buto duris, nurodyta: ,,Durys atidarytos, jokių laužimosi pėdsakų, yra veikiantis durų skambutis“ (1 t. 31-35 b. l.).

Apeliantas skunde nurodo, kad procesinis veiksmas - liudytojo Š. V. parodymas atpažinti asmenį iš fotonuotraukų - buvo atliktas nesilaikant 1961 m. BPK 184 ir 185 straipsniuose nurodytos tvarkos, t. y. prieš darant atpažinimą neapklausiant liudytojo pagal kokias žymes bei ypatybes jis gali atpažinti nurodomą asmenį, todėl tokiu būdu gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymu. Toks apelianto skundo teiginys nepagrįstas. Iš parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų matyti, kad liudytojas Š. V. nurodė kuris iš jam parodytų keturių asmenų buvo 2000-04-15 bute, adresu (duomenys neskelbtini), su V. D., tuo metu kai buvo užmuštas S. J. ir nurodė atpažįstantis jį pagal veido bruožus (1 t. 188 b. l.). Tai, kad liudytojas nedetalizavo atpažinto asmens žymių ir ypatybių, nedaro šio proceso veiksmo niekiniu. Liudytojas Š. V. savo parodymus apie E. K. buvimą įvykio vietoje nusikaltimo padarymo metu patvirtino duodamas parodymus teismuose, šiuos jo parodymus patvirtino liudytojos B. J. ir G. J. (P.). Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu ir patikimumu neturi pagrindo.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas ignoravo liudytojos S. N. L. parodymus ir neaptarė ir neanalizavo liudytojų E. J., N. V. K., J. K. (K.), R. K. parodymų, kurie yra jam palankūs. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja skundžiamo teismo nuosprendžio turiniui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamame teismo nuosprendyje yra detaliai ir išsamiai išanalizuoti visų apelianto paminėtų liudytojų parodymai ir jie įvertinti kitų bylos įrodymų kontekste. Byloje nustatyta, kad liudytojai S. N. L., E. J., N. V. K., J. K. (K.) ir R. K. nematė šioje byloje nagrinėjamo įvykio – S. J. nužudymo aplinkybių, todėl šių liudytojų parodymais teismas vadovavosi tiek, kiek jie patvirtina arba paneigia pirminius ir tiesioginius bylos įrodymus.

Apelianto skunde keliamos versijos, kad S. J. mirtinai sumušti galėjo pas jį įvykio dieną buvę kiti asmenys: M. P., D. D., A. L., iš kurių vienas - A. L. buvo apsirengęs gelsva striuke; kad įvykio vieta - butas, kuriame buvo rastas nužudytas S. J., prieš atvykstant policijos pareigūnams galimai buvo aptvarkytas, siekiant nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, yra prielaidų pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus, patikintus įrodymus, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinusi bylos įrodymų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad S. J. konflikto metu nužudė E. K. kartu su V. D.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje teisingai nustatytas ir E. K. nusikaltimo padarymo motyvas – S. J. jo buvusiai žmonai parduotas netinkamos kokybės dviratis. Tokį motyvą patvirtina liudytojos B. J. parodymai, kuri parodė, kad atėjęs į jų namus E. K. priekaištavo jos vyrui dėl netinkamos kokybės parduoto dviračio. Šiuos liudytojos B. J. parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos J. K. parodymai, kuri parodė, kad jai iš nepažįstamo asmens įsigijus dviratį, jį apžiūrėjęs E. K. buvo nepatenkintas juo dėl prastos kokybės, todėl jie ėjo kalbėtis su dviratį pardavusiu vyriškiu, E. K. sutarė su tuo vyriškiu susitikti dar kartą ir pasikalbėti dėl dviračio (1 t. 92-94 b. l.). Liudytoja B. J. daiktų parodymo atpažinti metu, atpažino vaikišką dviratį, paimtą kratos metu iš J. K. buto, kaip priklausiusį jos sūnui, kurį jos vyras pardavė nepažįstamam asmeniui (1 t. 129-130 b. l.). Priešingai nei teigia apeliantas, 2000-05-03 krata buvo atlikta ir dviratis geltonos spalvos rėmu paimtas iš buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (1 t. 48-50 b. l.), kuriame tuo metu gyveno J. K.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. K. pagrįstai nuteistas už tyčinį S. J. nužudymą ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (Lietuvos Respublikos 1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija), nes 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija yra griežtesnė ir neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. K. bausmę už tyčinį nužudymą, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs jų visumą motyvuotai nuteistajam parinko laisvės atėmimo bausmės dydį - 8 metus 6 mėnesius, kuris atitinka 1961 m. BK 104 straipsnio (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Apeliantas skunde aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam E. K. už jo įvykdytą nužudymą paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Apeliantas teigia, kad jis apie S. J. nužudymą sužinojo tik 2012 metais, nuo tardymo ir teismo nesislapstė, todėl jam baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, numatytam BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte (1998-12-21 įstatymo Nr. VIII-983 redakcija).

Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo E. K. taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto nuostatų yra pagrįsta ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuota. Apelianto skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Apelianto teiginys, kad jis apie S. J. nužudymą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo mėn. yra paneigtas bylos duomenimis. Byloje nustatyta, kad E. K. išvykdamas iš Lietuvos Respublikos žinojo, kad nuo jo ir V. D. smurtinių veiksmų mirė S. J. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir 2003-02-17 teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, įsiteisėję Kauno apygardos teismo 2003-03-31 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2003-09-15 nuosprendžiai (2 t. 123-130 b. l.; 148-155 b. l.), iš dalies liudytojų B. J., G. J. (P.), Š. V. parodymai, kurie vienodai parodė, kad nusikaltimo padarymo vietoje buvo patikrintas sužaloto S. J. pulsas ir jo neradus E. K. ir V. D. iš įvykio vietos pasišalino. Aplinkybę, kad E. K. slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, patvirtina bylos duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. po S. J. nužudymo nevykdė Vilniaus apygardos teismo 1997-06-18 nuosprendžiu jam paskirto įpareigojimo per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nekeisti gyvenamosios vietos (4 t., 125–130 b. l.). Sulaikytas I. E. K. prisistatė kaip V. K. (t. 4, b. l. 40). Asmens kratos metu pas E. K. buvo rasti ir paimti dokumentai: vairuotojo pažymėjimas ir asmens tapatybės kortelė išduoti V. K. vardu (4 t. 87 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui pateiktas E. K. parodymų protokolas 5630/12 taip pat nepaneigia teismo išvados, kad E. K. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Pateikto protokolo turinys liudija, kad E. K. 2012 m. rugsėjo 14 d. buvo apklaustas E. vietos komisariate, tačiau šios apklausos metu jis savo asmens tapatybę liudijančio dokumento nepateikė (6 t. 125 b. l.).

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra jokių abejonių, jog E. K., žinodamas, kad jis neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę, pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o tai eliminuoja galimybę E. K. taikyti jo prašomą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo E. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.