Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo UAB „Izobara“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo grupė“ įgaliotam asmeniui A. G. ir advokatui R. V.,

suinteresuoto asmens UAB „Amber Capital Partners“ atstovui advokatui N. J. ir atstovei V. V.,

teismo posėdyje išnagrinėjusi ieškovo UAB „Izobara“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo grupė“ prašymą dėl UAB „Izobara“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. L., A. A., J. A., D. K., A. K., A. V., A. R., M. K., P. P., G. G. ir UAB „Amber Capital Partners“, AB bankas Finasta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Izobara“, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivita“. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartis buvo pakeista, UAB „Izobara“ administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Izobara“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėliau buvo tikslinamas.

Teisme gautas ieškovo UAB „Izobara“ bankroto administratoriaus UAB „Bankrotų administravimo grupė“ prašymas dėl UAB „Izobara“ (toliau – Bendrovė) bankroto pripažinimo tyčiniu. Administratorius tvirtina, kad susipažinęs su Bendrovės veikla, patikrinęs jos sandorius už ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nustatė, kad Bendrovės bankrotas turi tyčinio bankroto požymių. Bankroto administratorius išskiria šiuos požymius: 1) nuo 2010 m. Bendrovės finansinė padėtis buvo labai bloga, tačiau Bendrovės valdymo organai toliau tęsė nuostolingą veiklą iš esmės kreditorių lėšomis ir jų rizika; 2) 2010-10-01 Bendrovė ir jos dukterinė įmonė UAB „Stiloma“ sudarė sandorius dėl UAB „Traidenis“ katilinės ir teisės tiekti šilumos energiją perleidimo, kurie Bendrovei ir jos kreditoriams padarė apie 1 mln. Lt žalos; 3) Bendrovė ir UAB „IZO turtas“ sudarė sandorius dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), remonto ir perleidimo, kurie Bendrovei ir jos kreditoriams padarė apie 2,8 mln. Lt žalos; 4) Bendrovė neracionaliai investavo į UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“, perleido šiai įmonei turtą bei užtikrino jos prievoles, tokiu būdu Bendrovei ir kreditoriams padarant 2,7 mln. žalos; 5) Bendrovė sąmoningai atsisakė reikalavimo teisės į Prūdiškių socialinės globos namus, tokiu būdu Bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 0,5 mln. Lt žalos; 6) Bendrovė nepagrįstai pigiai perdavė savo turtą tokiu būdu Bendrovei ir kreditoriams padarant 58 000 Lt žalos; 7) Bendrovė nepagrįstai perleido didelės vertės turtą savo akcininkui J. A. tokiu būdu padarant 1,6 mln. Lt žalos; 8) dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo Bendrovės turto vertė ženkliai sumažėjo, tokiu būdu Bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 18 mln. Lt žalos; 9) Bendrovės valdymo organai priiminėjo sprendimus pažeisdami susitarimus su kreditoriais ir prieštaraujančius Bendrovės įstatams, bei būdama sunkioje finansinėje padėtyje be eilės atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais; 10) Bendrovė iš viso neteikė ar teikė klaidinančias finansinės atskaitomybės ataskaitas; 11) Bendrovė ir jos valdymo organai buvo intensyviai konsultuojami profesionalių teisininkų, veikė kryptingai pagal iš anksto paruoštą planą, todėl jų veiksmai Bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu laikytini tyčiniais. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius 7 ir 8 punktuose nurodytų argumentų nebepalaikė.

Suinteresuoti asmenys V. L., A. A., J. A., D. K., A. K., A. V., A. R., M. K., P. P., G. G. ir UAB „Amber Capital Partners“ su administratoriaus prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

AB bankas Finasta palaikė bankroto administratoriaus prašymą dėl UAB „Izobara“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 str. 12 d. (įstatymo redakcija gal. iki 2013-10-01) buvo įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia; tuomet įstatyme nebuvo nurodytos aplinkybės, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Tačiau 2013-04-18 įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą, nuo 2013-10-01 įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. ĮBĮ 2 str. 12 d. nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 str. įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.

Pažymėtina, jog Kasacinis teismas savo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012 ir kt.).

Teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Įmonės valdymo organų veiksmų bei sprendimų tikslingumui, sprendimus priėmusių asmenų tyčiai dėl galimai žalingų įmonei veiksmų ir sprendimų nustatyti privalo būti ištirta ir įvertinta faktinių aplinkybių visuma, iš kurios ir galima būtų daryti išvadą apie šių asmenų veikos kryptingumą bei spręsti, ar galima pakankamai pagrįstai manyti apie tyčiniam bankrotui būdingų požymių egzistavimą. Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.

Teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Kaip matyti iš administratoriaus prašymo ir teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, administratorius savo prašymą dėl UAB „Izobara“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės grindžia devyniais esminiais argumentais, dėl kurių atskirai ir bus pasisakoma.

Pirma, bankroto administratorius tvirtina, kad nuo 2010 m. Bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, tačiau Bendrovės valdymo organai toliau tęsė nuostolingą veiklą. Šiam teiginiui pagrįsti administratorius pateikia šiuos argumentus: a/ nuo 2010 m. Bendrovės finansinė padėtis buvo labai bloga, tačiau Bendrovės valdymo organai toliau tęsė nuostolingą ūkinę veiklą iš esmės kreditorių lėšomis ir jų rizika; b/ bendrovės veikla buvo finansuojama ne nuosavomis, bet skolintomis lėšomis, pati Bendrovė neturėjo galimybės nuosavomis piniginėmis lėšomis vykdyti prekybines operacijas ir situacija nuolat blogėjo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi konstatuota, jog UAB „Izobara“ yra nemoki, todėl įmonei buvo iškelta bankroto byla. Minėtoje nutartyje nurodyta, jog 2013-02-28 balanso duomenimis įmonės mokėtinos sumos tuo laikotarpiu sudarė 20 763 508 Lt, o įmonės turto vertė buvo 21 236 807 Lt (1 T., b.l. 27-34). Iš administratoriaus į nagrinėjamą bylą pateiktų įmonės balansų už 2011 m. ir už 2012 m. iki birželio 30 d. (1 T., b.l. 42-43, 45-46) matyti, kad įmonės įsipareigojimai jau 2011 m. – 2012 m. formaliai sudarė daugiau nei pusę įmonės turto, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose balansuose neatsispindi pradelsti įsipareigojimai bei jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės-komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o klausimas dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas, bet atsižvelgiant į konkrečioje aplinkybes, t. y. ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1006/2014). Tai, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo/nemokumo, būtina atsižvelgti į įmonės pradelstus finansinius įsipareigojimus ne kartą yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausias Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014 ir kt.).

Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus teiginius, kad UAB „Izobara“ nemoki buvo jau 2010 m., akivaizdžiai paneigia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kurios nei vienas iš proceso dalyvių nepaminėjo, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėta nutartimi buvo konstatuota, jog UAB „Izobara“ 2011 m. rugsėjo mėnesį nebuvo nemoki, nes įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 179 str. 3 d. teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Būtent šia teise nagrinėjamu atveju ir buvo pasinaudota.

Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, siekdamas įrodyti, kad Bendrovė jau 2010-2012 metais buvo nemoki, remiasi tik deklaratyviais teiginiais ir Bendrovės finansinių rodiklių interpretacijomis, kurių pagrindu ir daro išvadas dėl to, jog Bendrovė nepagrįstai tęsė savo nuostolingą veiklą, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų, jog BUAB „Izobara“ būtent pradelsti įsipareigojimai 2010 – 2012 m. viršijo pusę jos į balansą įtraukto turto vertės. Pažymėtina, kad bankroto administratorius, pateikdamas atitinkamus rodiklius ne tik kad nenurodo, kodėl vienas ar kitas rodiklis yra teisingas, bet ir vertina juos nesiedamas jų su faktine situacija bei Bendrovės perspektyvomis ir verslo planais. Taip pat pastebėtina, kad iš UAB „Amber Capital Partners“ į bylą pateiktos 2013 m. kovo 20 d. pelno – nuostolių ataskaitos matyti, jog nuo 2012 m. UAB „Izobara“ patyrė tik 2 732 111 Lt nuostolių, tuo tarpu 2011 m., kaip matyti iš 2012 m. birželio 30 d. administratoriaus pateiktos pelno – nuostolių ataskaitos už 2011 m., įmonės nuostoliai sudarė 6 397 775 Lt. Atitinkamai 2013 m. per pirmuosius du mėnesius Bendrovė gavo net 18 802 Lt grynojo pelno. Taigi šie Bendrovės finansiniai rodikliai suponuoja išvadą, kad įmonės veikloje buvo įžvelgiamos teigiamos tendencijos, todėl Bendrovės vadovai turėjo pagrindą tikėtis atgaivinti įmonės veiklą ir ją stabilizuoti. Nors teismas neturi pagrindo nesutikti su administratoriaus argumentais, jog įmonės finansinis stabilumas nebuvo patenkinamas, tačiau vėl gi, nagrinėjamu atveju negalima nevertinti ekonominės krizės pasekmių, kurios turėjo neigiamos įtakos visos Lietuvos verslui. Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo vertinimu, svarbu yra ir tai, jog AB „Swedbank“ suteiktas 5 mln. Lt kreditas 2010-06-29 buvo refinansuotas AB bankas „Snoras“ ir AB bankas „Finasta“ (1 T., b.l.222-236), kurie vertino Bendrovės kreditavimo riziką; 2011-05-03 UAB „Izobara“ suteiktas papildomas 1,7 mln. Lt kreditas apyvartinėms lėšoms (1 T., b.l.239-240); 2011 m. investicinė bendrovė UAB „Amber Capital Partners“ įsigijo 90 procentų UAB „Izobara“ akcijų (2 T., b.l.16-19,27) ir papildomai investavo į ją. Taigi, akivaizdu, jog bendrovės valdymo organai ieškodami galimybių refinansuoti kreditą, pritraukdami naują investitorių siekė stabilizuoti įmonės veiklą. Be to, 2012 m. ir 2013 m. Bendrovės valdymo organai kreipdavosi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o tai, teismo įsitikinimu, taip pat patvirtina suinteresuotų asmenų siekį atgaivinti Bendrovę ir tęsti vykdomą veiklą, o ne, kaip tvirtina bankroto administratorius, tyčia įmonę privesti prie bankroto.

Bankroto administratorius akcentuoja ir tai, jog Bendrovė veiklą vykdė iš esmės tik kreditorių lėšomis, o tai, pasak administratoriaus taip pat patvirtina tą aplinkybę, kad, esant sunkiai Bendrovės finansinei padėčiai, veikla nepagrįstai buvo vykdoma, tačiau visuotinai žinoma, jog užsiimant verslu yra įprasta praktika įmonės veiklą vykdyti iš skolintų lėšų (pvz., suteiktų kreditų, paskolų). Teismo nuomone, kreditų, paskolų gavimas ir panaudojimas (išorinis finansavimas) yra įprastas verslo finansavimo būdas, todėl ir šie bankroto administratoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Antra, bankroto administratoriaus teigimu, 2010-10-01 Bendrovė ir jos dukterinė įmonė UAB „Stiloma“ sudarė sandorius dėl UAB „Traidenis“ katilinės ir teisės tiekti šilumos energiją perleidimo, kurie Bendrovei ir jos kreditoriams padarė apie 1 mln. Lt žalos. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2004-07-04 Bendrovė ir UAB „Traidenis“ sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 340 kw galios katilinės montažo sutartį Nr. 40707 (1 T., b.l. 48). Šia sutartimi Bendrovė įsipareigojo tiekti ir parduoti, o UAB „Traidenis“ – pirkti, šilumos energiją po 17,913 ct/kWh plius PVM, kol bus parduotas 5 980 MW šilumos energijos kiekis. Pardavus nurodytą energijos kiekį, Bendrovė įsipareigojo parduoti, o UAB „Traidenis“ – nupirkti, katilinę už 1 Lt. Nors sutartis ir buvo tinkamai vykdoma, tačiau 2010-10-01 Bendrovė ir UAB „Stiloma“ sudarė sandorį, kuriuo Bendrovė už 67 107,81 Lt (su PVM) perleido UAB „Stiloma“ katilinės įrengimus (1 T., b.l. 20). Tą pačią dieną tarp Bendrovės, UAB „Stiloma“ ir UAB „Traidenis“ buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 4, kuriuo Bendrovė perleido UAB „Stiloma“ ir visas teises ir pareigas, kylančias iš 2004-07-04 Šiluminės energijos tiekimo ir 340 kW galios katilinės montažo sutarties Nr. 40707 (1 T., b.l. 52). Minėtu susitarimu šalys taip pat konstatavo, kad likęs neišpirktos šiluminės energijos kiekis sudaro 3 446,71 MW. Bankroto administratoriaus skaičiavimu, pagal sutartos išpirkti kilovatvalandės kainą 2010-10-01 dienai Bendrovės gautinos sumos iš Sutarties vykdymo turėjo sudaryti ne mažiau kaip 412 916 Lt plius PVM arba 499 628 Lt (su PVM). Taip pat administratorius pažymi, kad nors pagal šalių sudarytą 2010-10-01 susitarimą Nr. 4 visas pajamas iš UAB „Traidenis“ turėjo gauti UAB „Stiloma“, tačiau iki 2013-04-30 šiluminę energiją UAB „Traidenis“ ir toliau nenutrūkstamai tiekė Bendrovė, patirdama visas tokio šilumos tiekimo sąnaudas. Administratoriaus nuomone, akivaizdu, jog Bendrovės pajamos nesąžiningai buvo nukreiptos susijusiam asmeniui UAB „Stiloma“, o visos sąnaudos liko Bendrovei, tokiu būdu Bendrovei ir jos kreditoriams padarant žalą.

Tačiau, iš bankroto administratoriaus pateiktų į bylą rašytinių įrodymų - Bendrovės buhalterės V. Š. 2014-09-30 pažymos (6 T., b.l. 192), matyti, jog būtent BUAB „Izobara“ visą laiką gavo pajamas iš UAB „Traidenis“ ir patyrė išlaidas: nuo 2010-10-01 iki 2013-04-30 UAB „Traidenis“ paslaugų buvo suteikta už 588 700,69 Lt, o išlaidų patirta už 372 614,41 Lt, t.y. buvo gauta 216 086,28 Lt pelno; nuo 2013-05-01 iki 2014-09-30 UAB „Traidenis“ paslaugų buvo suteikta už 150 705,67 Lt, o sąnaudos siekė 97 870,74 Lt, t.y. buvo gauta 52 834,93 Lt pelno. Taigi šie faktai, teismo nuomone, paneigia bankroto administratoriaus teiginius, jog Bendrovės verslo pajamos nesąžiningai buvo nukreiptos UAB „Stiloma“, o visos sąnaudos liko Bendrovei. Pastebėtina, kad ir pats Bankroto administratorius 2014-10-01 pareiškime dėl rašytinių įrodymų pateikimo patvirtino, jog visas nurodytas pajamas, kurios pažymėtina, jog buvo akivaizdžiai didesnės nei išlaidos, iš UAB „Traidenis“ gavo UAB „Izobara“, o ne UAB „Stiloma“. Šios faktinės aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina ir buvusio Bendrovės vadovo J. A. paaiškinimai, kad katilinė buvo parduota UAB „Stiloma“, kadangi Bendrovei trūko apyvartinių lėšų, o UAB „Stiloma“, pateikusi šį turtą kaip užstatą, gavo iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ pinigų, kurie buvo naudojami atsiskaitymui su Bendrove už nupirktą turtą; likusi suma buvo paskolinta pačiai Bendrovei. Taigi tokie, nors ir ydingi, bendrovės valdymo organų veiksmai negali būti vertinami kaip siekis privesti įmone tyčia prie bankroto, o priešingai, tikėtina, jog tokiais veiksmais buvo bandoma gauti Bendrovei apyvartinių lėšų, kurių tuo momentu įmonei trūko.

Trečia, bankroto administratorius teigia, kad Bendrovė ir UAB „IZO turtas“ sudarė sandorius dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), remonto ir perleidimo, kurie Bendrovei ir jos kreditoriams padarė apie 2,8 mln. Lt žalos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007-06-15 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas UAB „IZO turtas“ pasirašė su Bendrove Statybos rangos sutartį dėl pastato rekonstravimo į autoservisą darbų vykdymo (1 T., 56-64). Sutarties šalys susitarė, kad darbų kaina sudarys 4 675 201 Lt, tačiau bankroto administratorius tvirtina, kad patikrinus statybos darbų atlikimo ir apmokėjimo už darbus dokumentus, buvo nustatyta, jog Bendrovė iš viso atliko darbų ne už 4 675 201 Lt, kaip buvo numatyta 2007-06-15 sutartyje, o už 7 363 735,58 Lt, nors jokių susitarimų dėl papildomų darbų atlikimo sudaryta nebuvo. Bendrovės ir UAB „IZO turtas“ savininku (vieninteliu akcininku) sutarties vykdymo laikotarpiu buvo tas pats asmuo J. A.. Už atliktus darbus buvo išrašytos trys PVM sąskaitos faktūros ir atliktų darbų aktai bendrai 4 546 576,58 Lt sumai (1 T., b.l. 76-115). Dėl likusios atliktų darbų sumos – 2 817 159 Lt, kuriai nebuvo išrašyta PVM sąskaita- faktūra ar atliktų darbų aktai, 2010-06-15 tarp Bendrovės ir UAB „IZO turtas“ buvo sudaryta pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau pastato pirkimo-pardavimo sutartis liko neįvykdyta, kadangi UAB „IZO turtas“ buvo iškelta bankroto byla. Bendrovė buvo pareiškusi bankrutuojančiai UAB „IZO turtas“ kreditorinį reikalavimą 2 817 159 Lt sumai, tačiau bankrutuojančios UAB „IZO turtas“ bankroto administratoriui prieštaraujant dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, buvę Bendrovės vadovai paprašė teismo palikti kreditorinį reikalavimą nenagrinėtu. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 14 d. nutartimi patvirtino tik 36 179,30 Lt dydžio Bendrovės kreditorinį reikalavimą BUAB „IZO turtas“ bankroto byloje. Administratoriaus manymu, Bendrovės prašymas palikti jų reikalavimą nenagrinėtu pažeidė Bendrovės ir jos kreditorių teises, nes sumažino Bendrovės turtą 2 817 159 Lt suma.

Teismo nuomone, tai, jog tuometiniai BUAB „Izobara“ valdymo organai ieškojo optimalaus ir ekonomiško sprendimo susidariusioje situacijoje nagrinėjamu atveju patvirtina būtent tas faktas, kad 2010-06-15 tarp BUAB „Izobara“ ir BUAB „IZO turtas“ sudaryta pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartis (1 T., b. l. 116-118), kuri nebuvo įvykdyta dėl nuo BUAB „Izobara“ nepriklausančių aplinkybių - BUAB „IZO Turtas“ buvo iškelta bankroto byla. Be to, teismas neturi pagrindo sutikti ir su bankroto administratoriaus nuomone, kad Bendrovės vadovai nepagrįstai prašė palikti nenagrinėtą parašymą patvirtinti trečios eilės BUAB „Izobara“ kreditorinį reikalavimą BUAB „Izo Turtas“ bankroto byloje. Teismo vertinimu, bankroto administratorius nenustatinėjo, ar faktiškai BUAB „Izobara“ realiai galėjo patirti žalą dėl kreditorinio reikalavimo atsisakymo, todėl bankroto administratoriaus samprotavimai dėl galimai padarytos žalos įmonei ir jos kreditoriams, atsisakius kreditorinio reikalavimo, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.). Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BUAB „Izo Turtas“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma sudarė 8 857 295,03 Lt, iš kurių kreditoriniai reikalavimai, užtikrinti įkeitimu, sudarė net 8 329 217,78 Lt (4 T., b. l. 75-76). Prašymas patvirtinti 2 817 159 Lt trečios eilės finansinį reikalavimą buvo pateiktas, tačiau BUAB „Izo Turtas“ bankroto administratoriui pareiškus prieštaravimus dėl tokio kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Izobara“ prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą 2 817 159 Lt sumai jo paties prašymu buvo paliktas nenagrinėtu. Nagrinėjamu atveju šioje situacijoje būtina įvertinti būtent kokią tiesioginę įtaką Bendrovei turėjo kreditorinio reikalavimo atsisakymas. Įvertinus minėtas aplinkybes apie BUAB „IZO turtas“ turimus kreditorinius įsipareigojimus, įsipareigojimus, kurie užtikrinti įkeitimu, bei į tai, jog Bendrovė turėtų tik trečios eilės kreditorinį reikalavimą, darytina išvada, jog skolos iš BUAB „IZO Turtas“ atgavimo galimybės iki Bendrovės bankroto bylos iškėlimo neegzistavo. Tai akivaizdžiai įrodo ir tas faktas, jog iki šios dienos Bendrovė nėra susigrąžinusi net ir 36 179,30 Lt kreditorinio reikalavimo sumos, kuri buvo neginčijama ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi patvirtinta kaip trečios eilės kreditorinis reikalavimas (4 T., b.l.75-76). Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu ir pats BUAB „Izobara“ administratorius pripažino, jog kreditorinio reikalavimo atsisakymas (prašymas palikti jį nenagrinėtą) tiesioginės įtakos bendrovės bankrotui neturėjo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi jokio pagrindo išvadai, kad Bendrovės prašymas palikti prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo nenagrinėtu, galėjo turėti kokią nors realią įtaką Bendrovės bankrotui. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismo 2014-01-16 nutartimi (4 T., b.l.213-216) BUAB „Izobara“ 2 853 338,30Lt kreditorinis reikalavimas BUAB „Izo Turtas“ bankroto byloje buvo patvirtintas.

Ketvirta, bankroto administratorius tvirtina, kad Bendrovė neracionaliai investavo į UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“, perleido šiai įmonei turtą bei užtikrino jos prievoles, tokiu būdu Bendrovei ir kreditoriams padarant 2,7 mln. Lt žalos.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2005-09-22 tarp Bendrovės ir UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ buvo pasirašyta rangos sutartis, kuria pareiškėja įsipareigojo iki 2006-11-06 atlikti statybos darbus už 8 760 079 Lt (1 T., b.l. 120-132). 2007-05-28 tarp Bendrovės ir UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ buvo sudaryta šilumos energijos teikimo-pirkimo sutartis, sutarties kaina – 709 916 Lt (1 T., b.l. 133-135). Bendrovė tinkamai įvykdė visus prisiimtus įsipareigojimus ir į UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ investavo 709 916 Lt. 2009-03-25 Bendrovės ir UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ pasirašė panaudos sutartį, kuria Bendrovė neatlygintinai perdavė turtą, kurio vertė sudarė 255 283 Lt (1 T., b.l. 136). 2009-04-30 įvyko UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcininkų susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta kapitalizuoti 90 000 Lt įsiskolinimą Bendrovei, išleidžiant papildomą akcijų emisiją (1 T., b.l. 141-144). Po šios transakcijos Bendrovė tapo UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcininke. 2010-01-27 UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcininkai vėl nutarė didinti akcinį kapitalą, naujai išleidžiamomis akcijomis; tokiu būdu Bendrovė kapitalizavo dar 74 400 Lt savo kreditorinio reikalavimo (1 T., b.l. 151-152), analogiškai 2010-12-20 bendrovė kapitalizavo dar 526 500 Lt savo kreditorinio reikalavimo (1 T., b.l. 158-159). UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ 2012-03-27 padidinus akcinį kapitalą, visą naujų akcijų emisiją (po 100 Lt) įsigijo Bendrovė (1 T., b.l. 165-166), už akcijas įnešant nebaigtus statybos darbus 1 115 356 Lt sumai ir papildomai sumokant 43,64 Lt (1 T., b.l. 167). 2012-03-28 Bendrovės akcininkai nusprendė visas UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcijas įkeisti AB „Šiaulių bankas“ už UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ įsipareigojimus (1 T., b.l. 170). Vilniaus apygardos teismas 2012-11-30 nutartimi UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ iškėlė bankroto bylą.

Taigi kapitalizuojant skolą vietoj reikalavimo UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ atsiskaityti su Bendrove, buvo įsigytos UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcijos. Teismo įsitikinimu, skolos kapitalizavimas iš esmės neįtakojo bendrovės finansinės situacijos. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ finansinė padėtis buvo sudėtinga, o tai akivaizdžiai patvirtina faktas, kad įmonei 2012-11-30 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, tikėtina, jog realus skolos, kuri net nebuvo užtikrinta jokiomis priemonėmis, išieškojimas iš UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ nebuvo įmanomas. Tuo tarpu Bendrovės sprendimas kapitalizuoti skolą, įsigyjant UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcijas, teismo vertinimu, susidariusioje situacijoje turėtų būti vertinamas kaip Bendrovei ekonomiškai naudingas sprendimas. Iš bylos medžiagos (1 T., b. l. 172) ir šalių paaiškinimų matyti, kad iš esmės Bendrovės valdymo organai tuo metu turėjo apsispręsti, ar gauti užmokestį už atliktus statybos rangos darbus iš AB „Eglės sanatorija“ ir UAB „Birštono šaltinis“, ar turėti realiai neatgautinus pinigus iš UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ Bendrovės balanse. Atkreiptinas dėmesys, kad pats bankroto administratorius teismo posėdžio metu patvirtino, jog UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcijų įsigijimas ir jų įkeitimas AB „Šiaulių bankas“ sąlygojo apie 400 000 Lt sumos už atliktus darbus gavimą iš AB „Eglės sanatorija“ ir UAB „Birštono šaltinis“ bei papildomų užsakymų gavimą, o tai Bendrovei, kuriai trūko apyvartinių lėšų, teismo įsitikinimu, buvo akivaizdi apčiuopiama finansinė nauda. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad bankroto administratorius nevertino faktinių skolos už darbus išieškojimo iš UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ galimybių, o Bendrovės valdymo organų sprendimas įsigyti UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ akcijas, vertinant tai, jog UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ kapitalas buvo didinamas ne piniginiais įnašais, o UAB „Izobara“ atliktais darbais, ir jas įkeisti AB „Šiaulių bankas“ nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinamas kaip siekis įmonę privesti prie bankroto.

Penkta, bankroto administratoriaus teigimu, Bendrovė sąmoningai atsisakė reikalavimo teisės į Prūdiškių socialinės globos namus, nevedė jokių derybų dėl neišpirktų investicijų kompensavimo ir tokiu būdu Bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 0,5 mln. Lt žalos.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2002-10-01 tarp Bendrovės ir Prūdiškių socialinės globos namų buvo sudaryta Šilumos energijos sutartis, kurios pagrindu UAB „Izobara“ į Prūdiškių socialinės globos namų šilumos ūkį investavo 941 648 Lt; sutartyje buvo numatytas dešimties metų sutarties galiojimo terminas, o Sutarties pratęsimo galimybė joje numatyta nebuvo. 2005-03-02 šalys, pasirašydamos Papildomą susitarimą, pakeitė Sutarties 5.1 p., kuriame buvo numatyta, jog Sutartis galioja 10 metų, ir nustatė, jog Sutartis galioja iki atsakovas nupirks 17 110 MWh šilumos energijos. Taigi pradinė 2002-10-01 sutartis buvo pakeista ir papildyta iš esmės nauja sąlyga. 2012-11-21 raštu Prūdiškių socialinės globos namai kreipėsi į Bendrovę ir pranešė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nepritarė sutarties pratęsimui (1 T., b.l. 178). 2012-12-31 Prūdiškių socialinės globos namai negavę jokio atsakymo iš Bendrovės, pervedė Bendrovei 1,21 Lt už visą šilumos ūkio pagerinimą pagal sutartį ir sutartis pasibaigė (1 T., b.l. 180).

Teismo nuomone, bankroto administratoriaus teiginiai, jog derybos dėl neišpirktų investicijų apskritai nebuvo vykdomos neatitinka tikrovės. Tarp Bendrovės ir Prūdiškių socialinės globos namų vykusias derybas dėl neišpirktų investicijų patvirtina į bylą suinteresuoto asmens J. A. pateiktas nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. kovo mėn. tarp šalių vykęs susirašinėjimas. Pažymėtina ir tai, kad į bylą bankroto administratorius nėra pateikęs jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių Bendrovės atsisakymą nuo reikalavimo į Prūdiškių socialinės globos namus. Priešingai, iš minėto tarp šalių vykusio susirašinėjimo matyti, kad „Izobara“ niekada nebuvo pripažinusi, jog Prūdiškių socialinės globos namai tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ši problema buvo sprendžiama. Akivaizdu ir tai, jog 2005-03-02 pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo siekiama pratęsti sutartinius santykius su Prūdiškių socialinės globos namais iki kol jie nupirks 17 110 MWh šilumos energijos, kaip tik patvirtina Bendrovės vadovų siekį įmonei gauti finansinės naudos. Be to, paminėtina, kad Viešųjų pirkimų tarnyba jau 2012 m. buvo konstatavusi, jog Sutartis papildomu susitarimu buvo pakeista pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo imperatyvias nuostatas, o tai suponuoja išvadą, kad iš šio papildomos susitarimo kilęs reikalavimas dėl tariamai neįvykdytos atsakovo prievolės išpirkti 17 110 MWh Šilumos energijos kiekį apskritai negali būti laikomas pagrįstu.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad Prūdiškių socialinės globos namai pranešė Bendrovei, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nepritarė sutarties pratęsimui 2012-11-21, o Vilniaus apygardos teismas dar 2012 m. lapkričio 13 d. civilinėje byloje Nr. B2-5916-577/2012 priėmė skubiai vykdytiną nutartį, kuria buvo nustatytas BUAB „Izobara“ visiškas turto administravimas (2 T., b. l. 142). Pagal šią nutartį taip pat BUAB „Izobara“ vadovui buvo uždrausta priimti ir/ar atlikti bet kokius veiksmus, todėl būtent paskirtas turto administratorius UAB „Valeksa“ turėjo pareigą reaguoti į Prūdiškių socialinės globos namų raštus.

Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytų aplinkybių visetą, teismas mano, jog ir dėl šio epizodo pateikti administratoriaus argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Šešta, bankroto administratoriaus teigimu, Bendrovė nepagrįstai pigiai perdavė savo turtą (butą, esantį (duomenys neskelbtini)) tokiu būdu Bendrovei ir kreditoriams buvo padaryta 58 000 Lt žalos.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų turinio, matyti, kad 2009 m. vasario 24 d. tarp UAB „Andova“ ir UAB „Izobara“ buvo pasirašyta Statybos sutartis Nr. 12Bs09/02/24-302, kuria UAB „Izobara“ įsipareigojo UAB „Andova“ pastatyti gyvenamąją patalpą (butą), adresu (duomenys neskelbtini), (1 T. b.l. 187- 190). 2009-10-30 UAB „Andova“ statybos sutarties Nr. 12Bs09/02/24-302 pagrindu Bendrovei perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 T., b.l. 188) Buto priėmimo – perdavimo akte ir PVM sąskaitoje – faktūroje nurodyta, kad buto vertė sudaro 238 000 Lt, įskaitant PVM (1 T., b.l. 186, 194). 2009-12-09 Bendrovė notarine buto pirkimo – pardavimo sutartimi minėtą butą už 180 000 Lt pardavė L. Č. (1 T., b.l. 195-197). Iš kasos pajamų orderio Serija IZB 0000038 matyti, kad jau 2009-04-07 iš L. Č. buvo gauta 130 000 Lt, o 2009-12-09 - 50 000 Lt. Šie kasos pajamų orderiai patvirtina, kad pinigai iš L. Č. už minėtą butą tikrai buvo gauti. Teismo nuomone, tos aplinkybė, kad avansas už butą buvo sumokėtas 2009-04-07, praėjus tik porai mėnesių nuo buto statybos pradžios, kai butas dar net nebuvo pastatytas, nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes šiai bylai aktualu yra tai, ar butas L. Č. buvo parduotas už ne per mažą kainą. Kita vertus, minėti įrodymai, 2010-01-29 teismo nutartis dėl UAB „Andova“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patvirtina J. A. nurodytas aplinkybes, jog UAB „Andova“ finansinė padėtis nebuvo gera, ji buvo skolinga UAB „Izobara“ už atliktus darbus, todėl ir buvo tikslinga kreditorinį reikalavimą paversti konkrečiu turtu. UAB „Izobara“ buvo reikalingos apyvartinės lėšos, todėl bendrovė surado buto pirkėją, kurio sumokėtas avansas už statomą butą ir buvo panaudotas bendrovės reikmėms. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra tik duomenys už kokią kainą Bendrovė įsigijo butą iš UAB „Andova“, tačiau nėra jokių duomenų apie buto kainą minėto sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, siekdamas įrodyti savo teiginius, jog minėtas butas buvo parduotas per pigiai, turėjo teismui pateikti konkrečius įrodymus apie buto rinkos vertę sandorio sudarymo metu, tačiau tai padaryta nebuvo. Vien tas faktas, kad buto savikaina buvo 238 000 Lt, negali patvirtinti bankroto administratoriaus teiginių, jog butas buvo parduotas per pigiai, nes atitinkamo turto kaina laisvoje prekių ir paslaugų rinkoje nustatoma atsižvelgiant, be kita ko, į pasiūlą ir paklausą, o ne į turto savikainą. Visuotinai žinoma, jog 2009 m., prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, nekilnojamojo turto rinkos kainos ženkliai krito, todėl, Bendrovei reikiant apyvartinių lėšų, nekilnojamasis turtas ir galėjo būti parduotas tik už tokią kainą, už kurią atsirado pirkėjas. Taigi į bylą nepateikus įrodymų, kad minėto buto rinkos kaina 2009 m. buvo ženkliai didesnė už 180 000 Lt, ir minėtas turtas realiai už didesnę kainą galėjo būti parduotas, teismas neturi pagrindo išvadai, dėl valdymo organų sudarant aptariamą sandorį tyčios ar siekio privesti bendrovę prie bankroto.

Septinta, bankroto administratoriaus teigimu, Bendrovės valdymo organai priiminėjo sprendimus pažeisdami susitarimus su kreditoriais ir prieštaraujančius Bendrovės įstatams. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010-06-29 tarp Bendrovės, AB bankas Finasta ir AB bankas Snoras buvo sudaryta Kredito sutartis, kurios 13.14 p. buvo imperatyviai nustatyta, jog kredito gavėjas (Bendrovė) skolintis, skolinti pinigus, sudaryti lizingo bei faktoringo sutartis, teikti garantijas bei laidavimus, investuoti į kitas įmones, taip pat prisiimti kitus įsipareigojimus gali tik raštu informavęs AB banką Snoras ir tik šiam sutikus (1 T., b.l. 222-236). Be to, Bendrovės įstatų 60 p. (redakcija galiojusi iki 2012-07-10) nurodyta, kad Bendrovė gali tapti kitų juridinių asmenų dalyve tik Bendrovės valdybos sprendimu (2 T., b.l. 1-12). Pasak bankroto administratoriaus, 2010-11-02 Bendrovė tapo vienintele UAB „Stiloma“ akcijų savininke, įsigydama 100 proc. bendrovės akcijų iš A. A., tačiau nebuvo kreiptasi į AB bankas Snoras dėl sutikimo, be to, dėl tokios investicijos nebuvo gautas ir Bendrovės valdybos sutikimas. Taip pat teismo posėdžio metu bankroto administratorius tvirtino, kad UAB „Izobara“ UAB „Stiloma“ akcijas A. A. pardavė 20 kartų pigiau nei kad buvo akcijų vertė, akcijų vertę bankroto administratorius siejo su įstatinio kapitalo verte.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas mano, kad tokie bankroto administratoriaus teiginiai yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog jau 2009-09-09 UAB „Izobara“ tapo vienintele UAB „Stiloma“ akcijų savininke (nors pagal Juridinių asmenų registro duomenis de jure UAB „Stiloma“ akcijas buvo įgijęs A. A., tačiau de facto UAB „Stiloma“ akcijos nuo pat 2009-09-09 priklausė UAB „Izobara“, kadangi A. A. taip ir nebuvo neįvykdęs UAB „Stiloma“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, todėl akcijos 2010-11-22 de jure ir „grįžo“ UAB „Izobara“. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su suinteresuotų asmenų nuomone, kad AB bankas Snoras sutikimas UAB „Stiloma“ akcijų įsigijimui nebuvo būtinas, kadangi kreditavimo sutartis buvo pasirašyta tik 2010-06-29, o UAB „Stiloma“ akcijas UAB „Izobara“ de facto įgijo 2009-09-09. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie akcijų vertę sandorių sudarymo metu, todėl atmestini kaip nepagrįsti bei neįrodyti ir bankroto administratoriaus argumentai, jog UAB „Stiloma“ akcijos A. A. buvo parduotos už per mažą kainą. Pritartina suinteresuotų asmenų pozicijai, kad bankroto administratorius nepagrįstai, nustatydamas akcijų kainą, ją sieja su įstatinio kapitalo verte. Teismo įsitikinimu, įmonės akcijų vertė nėra tapati įmonės įstatinio kapitalo dydžiui.

Taip pat bankroto administratorius nurodo, kad 2011-05-09 Bendrovė ir UAB „Amber Capital Partners“ sudarė Paskolos sutartį Nr. 2, pagal kurią UAB „Amber Capital Partners“ įsipareigojo suteikti Bendrovei 2 500 000 Lt dydžio paskolą, skirtą apyvartinio kapitalo ir (arba) plėtros finansavimui, ir (arba) Bendrovės finansinių įsipareigojimų kredito institucijos refinansavimui, tačiau ši paskolos sutartis taip pat buvo sudaryta negavus kreditoriaus AB bankas Snoras sutikimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011-05-06, tarp Bendrovės vienintelio akcininko J. A. ir UAB „Amber Capital Partners“ buvo pasirašyta Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Amber Capital Partners“ įsipareigojo nupirkti iš J. A. 90 % Bendrovės akcijų; sutartimi šalys susitarė, kad Bendrovės 90% akcijų paketo kaina yra 5 850 000 Lt, kurią UAB „Amber Capital Partners“ privalo sumokėti iki 2011-06-15, o akcijų nuosavybės teisė bus perleidžiama kainos sumokėjimo dieną. Be to, Akcijų sutarties E punkte buvo konstatuojama, jog J. A. ir Bendrovė 2011-05-09 sudarė paskolos sutartį, kuria J. A. įsipareigojo paskolinti Bendrovei 2 000 000 Lt (2 T., b.l. 13-19). Bankroto administratorius pažymi, kad tik po Akcijų sutarties sudarymo, t. y. tik 2011-06-07, Bendrovė kreipėsi į AB bankas Finasta ir AB bankas Snoras raštu, kuriuo prašė suteikti leidimą perleisti 90 % Bendrovės akcijų UAB „Amber Capital Partners“, taip pat leisti skolintis iš atsakovo J. A. ir UAB „Amber Capital Partners“ iki 4 500 000 Lt lėšų įmonės apyvartiniam kapitalui sustiprinti, nors atitinkamos paskolos sutartys su Bendrove ir Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis jau buvo pasirašytos 2011-05-09. Tokiu būdu, pasak bankroto administratoriaus, buvo pažeisti Bendrovės prisiimti įsipareigojimai AB bankui Snoras ir AB bankui Finasta.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2011-06-07 UAB „Izobara“ pateikė AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta prašymą Nr. 196 dėl 90 % UAB „Izobara“ akcijų perleidimo UAB „Amber Capital Partners“ ir 4 500 000 Lt paskolos gavimo iš UAB „Amber Capital Partners“ ir J. A. (5 T., b. l. 78). 2011-06-20 raštais AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta pranešė, jog neprieštarauja dėl 90 % Bendrovės akcijų perleidimo UAB „Amber Capital Partners“ ir ne didesnės nei 4 500 000 Lt dydžio paskolos suteikimo Bendrovei, jeigu bus įvykdytos šios sąlygos: 1) akcijų sutarties nuostatos bus suderintos su AB bankas „Snoras“ ir AB bankas „Finasta“; 2) J. A. ACP pateiks raštiškus įsipareigojimus dėl ne didesnės nei 4 500 000 Lt paskolos suteikimo UAB „Izobara“; 3) Bendrovė atliks įkeitimo lakšto pakeitimus, susijusius su UAB „Izobara“ akcijų savininko pasikeitimu (2 T., b. l. 23; 5 T., b. l. 80).

2011-06-21 tarp J. A. ir UAB „Amber Capital Partners“ buvo sudarytas susitarimas dėl akcijų sutarties pakeitimo. UAB „Izobara“ pateikus redaguotą akcijų sutartį, iš AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta, atitinkamai 2011-06-21 ir 2011-06-22, buvo gauti sutikimai dėl 90% UAB „Izobara“ akcijų perleidimo UAB „Amber Capital Partners“ (2 T., b. l. 24-25). Atkreiptinas dėmesys, jog 2010-06-29 Kredito sutarties 13.9 p. numatė, jog jeigu įmanoma iš anksto, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 3 (tris) darbo dienas, raštu informuoti Agentą (AB bankas Snoras) apie kredito gavėjo (Bendrovės) pagrindinių akcininkų (turinčių 10 procentų ir daugiau akcijų) pasikeitimus. Pažymėtina, kad AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta sutikimai dėl UAB „Izobara“ akcijų perleidimo UAB „Amber Capital Partners“, kaip minėta, buvo gauti atitinkamai 2011-06-21 ir 2011-06-22, o pagal UAB „Izobara“ akcininkų sąrašą UAB „Amber Capital Partners“ UAB „Izobara“ akcijas įgijo tik 2011-08-22 (2 T., b. l. 27). Taigi, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, spręstina, kad AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta sutikimai dėl UAB „Izobara“ akcijų perleidimo UAB „Amber Capital Partners“ buvo gauti dar prieš UAB „Izobara“ akcijų nuosavybės teisių perleidimą UAB „Amber Capital Partners“, t. y. nepažeidžiant kredito sutarties 13.9 punkto.

Teismo vertinimu, ir kita 2011-06-20 AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta raštuose numatyta sąlyga buvo tinkamai išpildyta – J. A. ir UAB „Amber Capital Partners“ pateikė raštiškus įsipareigojimus dėl paskolų suteikimo UAB „Izobara“ (2 T., b.l. 20-21). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal 2010-06-29 kredito sutarties 13.14 punktą UAB „Izobara“ įsipareigojo skolinti tik apie tai raštu informavus Agentą (AB banką Snoras) ir jam raštu sutikus, o 2011-06-14 raštu AB bankas „Snoras“ leido UAB „Izobara“ prisiimti ne didesnį nei 4 500 000 Lt įsipareigojimą (5 T., b.l. 79).

Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog bankroto administratorius nepagrįstai tvirtina, jog 2011-05-09 akcijų sutarties ir 2011-05-09 paskolos sutarties Nr. 2 sudarymas pažeidė UAB „Izobara“ kreditorių (AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta) interesus, nes tiek 2011-05-09 akcijų sutarties sudarymui, tiek 2011-05-09 paskolos sutarties Nr. 2 sudarymui AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta pritarė, o tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra pateikti į bylą. Ta aplinkybė, kad 2011-05-09 akcijų sutartis ir 2011-05-09 paskolos sutartis Nr. 2 buvo formaliai sudarytos ankščiau nei gauti AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta sutikimai, teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės nagrinėjamu atveju, kadangi, kaip minėta, nurodytos sutartys buvo pradėtos vykdyti tik įsitikinus, jog tam pritaria AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta. Be to, teismas nagrinėjamo klausimo kontekste pažymi ir tai, kad tokių sutarčių, kurių pagrindu buvo bandoma pritraukti investicijas į UAB „Izobara“, sudarymas negali būti vertinamas kaip siekis tyčia įmonei padaryti žalą. Priešingai, tai mūsų nagrinėjamu atveju kaip tik patvirtina Bendrovės vadovų siekį ieškoti investitorių, kurie padėtų stabilizuoti Bendrovės finansinę padėtį.

Taip pat bankroto administratorius tvirtina, kad 2011-07-08 UAB „Amber Capital Partners“ atliko 1 400 000 Lt pervedimą UAB „Stiloma“ už Bendrovę, tačiau Bendrovė šių pinigų realiai negavo, nes ši paskola iškart buvo panaudota Bendrovės vadovo J. A. kreditorinio reikalavimo į Bendrovę tenkinimui, todėl šie sandoriai negali būti laikomi sąžiningais. Minėti pinigai, pasak administratoriaus, turėjo būti investuoti į Bendrovės plėtrą ir atsiskaitymą su finansų institucijomis taip mažinant Bendrovės kreditinę riziką, o ne skirti tik Bendrovės vadovo kreditorinio reikalavimo tenkinimui.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011-07-08 UAB „Amber Capital Partners“, vadovaudamasi: 1) 2011-05-09 akcijų sutartimi (2 T., b. l. 16-19) ir 2011-06-21 susitarimu dėl akcijų sutarties pakeitimo (3 T., b. l. 181-187), 2) 2011-07-04 J. A. prašymu (2 T., b.l. 31); 3) 2011-07-04 UAB „Izobara“ mokėjimo nurodymu (2 T., b. l. 32), UAB „Stiloma“, kuri yra UAB „Izobara“ dukterinė įmonė, pervedė 1 400 000 Lt. Iš bylos medžiagos ir proceso dalyvių paaiškinimų matyti, kad iki UAB „Amber Capital Partners“ dalyvavimo pradžios UAB „Izobara“ veikloje, skola J. A. buvo apskaityta, todėl nei UAB „Amber Capital Partners“, nei tuometiniai vadovai neturėjo jokio pagrindo abejoti šio įsiskolinimo J. A. egzistavimu. Tuo tarpu J. A. buvo sudaręs paskolos sutartį su UAB „Stiloma“, kuria buvo įsipareigojęs UAB „Stiloma“ suteikti 1 400 000 Lt dydžio paskolą. Kadangi UAB „Amber Capital Partners“ pagal 2011-05-09 paskolos sutartį Nr. 2 ketino skolinti Bendrovei 2 500 000 Lt, o 2011-07-04 UAB „Izobara“ pateikė mokėjimo nurodymą 1 400 000 Lt pervesti tiesiogiai UAB „Stiloma“, tai sutiktina su suinteresuotų asmenų nuomone, kad UAB „Amber Capital Partners“ atlikus mokėjimą UAB „Stiloma“, iš esmės Bendrovės padėtis kreditorinio įsipareigojimo atžvilgiu nepasikeitė, nes Bendrovė vietoj to, kad būtų skolinga J. A. tapo skolinga UAB „Amber Capital Partners“. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014-10-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1654/2014, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Amber Capital Partners“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Izobara“ bankroto byloje, konstatavo, kad 1 400 000 Lt suma laikytina UAB „Amber Capital Partners“ paskola UAB „Izobara“ pagal 2011 m. gegužės 9 d. Paskolos sutartį Nr. 2.

Be to, teismo nuomone, nepagrįsti ir bankroto administratoriaus teiginiai, kad UAB „Amber Capital Partners“ paskola UAB „Izobara“ buvo panaudota ne pagal paskirtį. Pažymėtina, jog pagal 2011-05-09 paskolos sutartį Nr. 2 paskola UAB „Izobara“ buvo suteikta apyvartinio kapitalo ir (arba) plėtros finansavimui, tačiau nei UAB „Izobara“ įsipareigojo, nei AB bankas Snoras , nei AB bankas Finasta nereikalavo, kad iš UAB „Amber Capital Partners“ paskolos sumos būtų dengiamos skolos AB bankas Snoras ir AB bankas Finasta pagal kredito sutartis. Taip pat tiek AB bankas Snoras, tiek AB bankas Finasta sutikimuose dėl trečiųjų asmenų paskolų suteikimo Bendrovei nustatė ne konkretų įpareigojimą pasiskolinti 4 500 000 Lt, o maksimalią paskolos sumos ribą, todėl, teismo nuomone, nepagrįstai keliamas UAB „Amber Capital Partners“ ir Bendrovės paskolos sutarties nevykdymo ir iš to atsiradusios žalos Bendrovei klausimas. Taip pat teismas pažymi, kad Bendrovė nebuvo Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalis (2 T., b. l. 16-19), todėl administratoriaus nuomonė, jog šios sutarties nevykdymas buvo vienas iš faktorių sąlygojęs Bendrovės bankrotą nėra paremta priežastiniu ryšiu tarp šių dviejų santykių.

Sutiktina su suinteresuotų asmenų nuomone, kad Bendrovės finansinė padėtis kreditorinio reikalavimo atžvilgiu liko nepakitusi ir po 2011-07-14 susitarimo tarp UAB „Izobara“, UAB „Amber Capital Partners“ ir UAB „Stiloma“ dėl tarpusavio atsiskaitymų (2 T., b. l. 35-36), kurio pagrindu UAB „Amber Capital Partners“ 500 000 Lt skola UAB „Stiloma“ pagal paskolos sutartį buvo perkelta UAB „Izobara“, o UAB „Izobara“ skola UAB „Amber Capital Partners“ buvo sumažinta nuo 1 400 000 Lt iki 900 000 Lt.

Kitas bankroto administratoriaus argumentas dėl to, jog UAB „Amber Capital Partners“ kreditorinius reikalavimus pirko tik iš sau palankių Bendrovės kreditorių, taip pat negali būti laikomas pagrįstu. Bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad UAB „Amber Capital Partners“ tiesiogiai iš UAB „Izobara“ kreditorių išpirko reikalavimų už bendrą 1 242 706,17 Lt, tiesiogiai mokėdama UAB „Izobara“ kreditoriams pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartis 10 proc. mažesnę sumą (2 T., b.l. 37-102). Lietuvos apeliacinis teismas 2014-10-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1654/2014, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Amber Capital Partners“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Izobara“ bankroto byloje, patvirtinto, kad ši suma taip pat turi būti įtraukta bendrą UAB „Amber Capital Partners“ kreditorinio reikalavimo sumą. Teismo įsitikinimu, UAB „Amber Capital Partners“ siekis išpirkti Bendrovės kreditorinius reikalavimus rodo tik Bendrovės akcininko siekį padėti Bendrovei išperkant opiausias skolas, o bankroto administratoriaus teiginys, kad buvo išperkamos tik palankios skolos yra niekuo nepagrįstas. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius pripažino, kad naujas akcininkas išpirko dalį ir „degančių“ skolų ir tokiu būdu buvo perkelti pradelstų įsipareigojimų terminai, kas buvo aktualu kreipiantis į teismą dėl bendrovei restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Be to, tai, jog UAB „Amber Capital Partners“ dėjo visas pastangas, siekdama pagerinti UAB „Izobara“ finansinę padėtį, patvirtina ir 2012-12-31 susitarimas tarp UAB „Amber Capital Partners“, J. A. ir UAB „Stiloma“ (4 T., b. l. 70-71), kuriuo UAB „Amber Capital Partners“ tiesiog atsisakė 1 350 000 Lt, o J. A. 150 000 Lt reikalavimo teisių į UAB „Izobara“.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju neįžvelgtini tyčiniai Bendrovės valdymo organų veiksmai, kuriais būtų kryptingai pažeidinėjami susitarimai su kreditoriais ar atsiskaitinėjama su pasirinktais kreditoriais taip pažeidžiant kitų kreditorių teises. Priešingai, aukščiau aptarti Bendrovės valdymo organų veiksmai nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinami kaip siekis pritraukti investicijas į Bendrovę ir stabilizuoti įmonės finansinę padėtį.

Aštunta, bankroto administratorius tvirtina, kad Bendrovės valdymo organai neužtikrino teisingos buhalterinės apskaitos vedimo, sąmoningai vilkino finansinių atskaitomybių pateikimą VĮ Registrų centrui, tokiu būdu siekdami nesuteikti pakankamos informacijos kreditoriams apie tikrąją Bendrovės finansinę padėtį, o teikiamos ataskaitos buvo klaidingos. Pažymėjo, kad prieš pasirašant kredito sutartį, AB bankas Finasta buvo pateikta Bendrovės 2009 m. finansinė atskaitomybė, sudaryta 2010-04-23, pasirašyta J. A.. Minėtame balanse buvo nurodyta, kad 2009 m. Bendrovė turėjo turto už 29 476 264 Lt, tačiau buvo patyrusi 1 043 323 Lt nuostolių (2 T., b.l. 150-151). 2011-03-07 Bendrovė Juridinių asmenų registrui pateikė Bendrovės 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, sudarytus 2010-04-23, kuriuose atsispindi visai kitokie skaičiai: Bendrovės turtas sumažintas daugiau nei 2 000 000 Lt, o nuostolis už 2009 m. padidintas iki 3 340 647 Lt (2 T., b.l. 153-156).

Pagal ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p. teismas gali bankrotą pripažinti tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Visų pirma, šio klausimo kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju bendrovės veikla, jos turtas, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžiai bei struktūra yra žinomi bankroto administratoriui. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00002-13 pagal BK 207 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. dėl kreditinio sukčiavimo ir dokumentų klastojimo buvo nutrauktas. Teismo vertinimu, ši aplinkybė papildomai patvirtina, jog Bendrovės valdymo organų veiksmai, susiję su buhalterinės apskaitos tvarkymu, neatitinka tyčinio bankroto požymių pagal ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.

Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2009 m. buvo pateikti VĮ Registrų centrui, jie yra užregistruoti ir nenuginčyti, jokie teisiškai reikšmingi argumentai ar įrodymai, kurie patvirtintų, jog buhalterinė apskaita buvo vedama neteisingai, o finansinių ataskaitų duomenys buvo klaidingi, į bylą pateikti nebuvo. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad kredito įstaigos būtų reiškusios pretenzijas dėl minėtų 2009 m. finansinių ataskaitų neatitikimų. Pastebėtina, jog teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. K. paaiškino, kad minėti neatitikimai buvo sąlygoti to, jog Bendrovės turtas buvo pervertinamas, o nusidėvėjęs turtas nurašomas (2012-06-30 bei 2012 m. pabaigos balansuose nurodomas turto perkainojimo rezervas (6 739 683 Lt)). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl Bendrovės audito buvo kreiptasi į auditą atliekančią bendrovę (2 T., b. l. 165-166), tačiau auditas taip ir nebuvo baigtas, kadangi Bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ir dėl šio epizodo bankroto administratoriaus teiginiai pripažintini nepagrįstais.

Devinta, bankroto administratoriaus nuomone, Bendrovė ir jos valdymo organai buvo intensyviai konsultuojami profesionalių teisininkų ir veikdami pagal iš anksto paruoštą planą ir tokiais savo veiksmais Bendrovę tyčia vedė prie bankroto.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2012-06-07 Bendrovė, atstovaujama D. K., sudarė teisinių paslaugų sutartį su R. K. ir L. J. profesine bendrija „Adlex“ (2 T., b.l. 167-169). Per nepilnus metus APB „Adlex“ už teisines paslaugas buvo sumokėta 140 246 Lt (2 T., b.l. 170-172). Teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad Bendrovė buvo konsultuojama teisininkų, negali pagrįsti Bendrovės tyčinio bankroto iniciavimo ir/ar privalomai konstatuotinų ĮBĮ nustatytų tyčinio bankroto požymių, galėjusių tiesiogiai sąlygoti Bendrovės bankrotą. O bankroto administratoriaus samprotavimai, kad su profesionalių teisininkų pagalba buvo veikta pagal iš anksto sukurtą planą, siekiant likvidų turtą perkelti pasirinktiems asmenims, atmestini kaip visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Kaip ir nurodo pats bankroto administratorius, APB „Adlex“ teikė konsultacijas Bendrovei, UAB „Amber Capital Partners“ ir kitiems akcininkams, bei aktyviai dalyvavo restruktūrizavimo bylos nagrinėjime. Esant nurodytoms aplinkybėms, kai Bendrovei buvo teikiamos teisinės paslaugos, teismo nuomone, atsiskaitymas už paslaugas per PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytą terminą buvo būtinas, nes, priešingu atveju, būtų nutrauktas paslaugų, kurios tuo metu Bendrovei buvo reikalingos, teikimas.

Nagrinėjamo klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad būtina teismams atsižvelgti į konkrečių asmenų buvimo valdymo organo nariais laikotarpius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013 ir kt.) Skirtingų valdymo organų narių civilinė atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į nurodytus skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo. Dėl to sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 ir kt.) Atkreiptinas dėmesys, jog bankroto administratorius neišskyrė ir atskirai nenurodė, kokie kurio suinteresuoto asmens konkretūs veiksmai galėtų būti vertinami kaip žalingi Bendrovei ir vertintini kaip siekis privesti įmonę prie bankroto.

Iš bylos medžiagos matyti, kad suinteresuoti asmenys tam tikrais laikotarpiais buvo BUAB „Izobara“ vadovai, valdybos nariai, akcininkai (2 T., b.l. 139-149). A. K. generaliniu direktoriumi buvo nuo 2011-07-05 iki 2011-12-07, valdybos nariu nuo 2011-07-05 iki 2011-12-07; D. K. generaliniu direktoriumi buvo nuo 2011-12-07 iki 2012-10-01, valdybos nariu nuo 2011-12-07 iki 2012-12-31; M. K. generalinio direktoriaus pareigų neužėmė, o nuo 2011-07-05 iki 2011-10-21 buvo valdybos narys; G. G. valdybos narys buvo laikotarpiu nuo 2011-10-21 iki 2012-12-31, o valdybos pirmininkas - nuo 2011-12-07 iki 2013-03-29; P. P. valdybos narys buvo nuo 2012-10-05 iki 2012-12-31; A. V. generaliniu direktoriumi buvo laikotarpiu nuo 2007-02-01 iki 2009-08-21, o valdybos nariu - nuo 2007-04-16 iki 20011-07-05; A. R. valdybos nariu buvo laikotarpiu nuo 2007-04-16 iki 2011-07-05; Andrius A. B. vadovu buvo nuo 2013-04-02 iki 2013-06-14, V. L. vadovu buvo laikotarpiu nuo 2013-06-17 iki 2013-08-02, o J. A. Bendrovės vadovu buvo laikotarpiais nuo 1998-12-28 iki 2007-02-01 bei nuo 2012-10-01 iki 2013-03-29, o nuo 2007-04-16 iki 2012-12-31 valdybos narys. Pastebėtina, jog kai kurie suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, M. K., P. P., A. A. bei V. L., Bendrovės valdybos nariais ar vadovais buvo vos kelis mėnesius. Teismo įsitikinimu, vien dėl to minėtų asmenų veikla Bendrovėje negalėtų būti vertinami kaip kryptingas ir nuoseklus siekis įmonės bankroto. Be to, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog ir kitų suinteresuotų asmenų veikla buvo nukreipta tyčia bloginti įmonės finansinę padėtį, sąmoningai vykdyti netinkamą investicijų politiką ir ydingą įmonės veiklą.

Kaip jau ir buvo minėta, bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, tik jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad bendrovės vadovai, turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs bankroto administratoriaus argumentus ir pateiktus įrodymus bei proceso dalyvių paaiškinimus, teismas nenustatė, kad bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais ar kitokia veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, taip pat nenustatyta, kad dėl įmonės valdymo organų sprendimų turtas būtų tyčia paslėptas, iššvaistytas ar pasisavintas. Teismo vertinimu, priešingai, Bendrovės valdymo organai įvairiais, galbūt kartais ir ydingais, būdais siekė stabilizuoti įmonės finansinę padėtį, gauti papildomų apyvartinių lėšų, pritraukti papildomų investicijų, be to, buvo inicijuojamas Bendrovės restruktūrizavimo procesas, o tai suponuoja išvadą, kad Bendrovės valdymo organai siekė toliau tęsti įmonės veiklą ir stabilizuoti įmonės padėtį, todėl nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo UAB „Izobara“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, kad įmonės valdymo organo sudarytas tam tikras sandoris galbūt kada nors bus pripažintas žalingas pelno prasme, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog toks valdymo organo sprendimas turi tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

Bankroto administratorius gali ginčyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Priklausomai nuo sandorių teisėtumo įvertinimo rezultatų, taip pat surinkus naujų įrodymų, patvirtinančių esant tyčinio bankroto požymių, neužkertamas kelias pakartotinai kreiptis į teismą ir įrodinėti tyčinį įmonės bankrotą.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais ir Įmonių bankroto įstatymo 12 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

BUAB „Izobara“ administratoriaus UAB „Bankroto administravimo grupė“ prašymą dėl BUAB „Izobara“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.