Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-09-19 · Civilinė byla Nr. 2-705-330/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-19
Bylos Nr.
2-705-330/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Ieškovas
V. K.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „BELOR“
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „ARVI“, "ARVI" ir ko UAB BELOR
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 19 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2258-803/2019 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BELOR“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „ARVI“ ir ko dėl reikalavimo pripažinimo neteisėtu ir vykdomojo įrašo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei UAB „BELOR“, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu atsakovės UAB ,,BELOR“ reikalavimą, kildinamą iš UAB ,,ARVI“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. išduoto neprotestuotino paprastojo vekselio; 2) panaikinti vykdomąjį įrašą, kurį 2016 m. balandžio 12 d. išdavė Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarė dėl 3 175 342,86 Eur skolos išieškojimo iš ieškovo atsakovės naudai. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje pagal 2016 m. balandžio 12 d. vykdomąjį įrašą, kuriuo leista vykdyti išieškojimą iš ieškovo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir sustabdė antstolio A. A. atliekamus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JK-2774 dėl 3 175 342,86 Eur skolos išieškojimo iš ieškovo V. K. atsakovės UAB „BELOR“ naudai, iki nagrinėjamoje byloje įsiteisės teismo priimtas sprendimas.

3. Atsakovė UAB ,,BELOR“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuriam byla buvo perduota pagal teismingumą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovą įmokėti 233 584,26 Eur sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti teismui nurodyto dydžio banko garantiją atsakovės UAB ,,BELOR“ nuostoliams užtikrinti, taip pat leisti šią nutartį vykdyti skubiai. Prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįsti atsakovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme neleistinai tapo vekselio naudos tęstinumo garantija ieškovui. Atsakovė pažymėjo, kad pats vekselio išdavimas įrodo skolos egzistavimo faktą ir prisiimtos prievolės pagal jį vykdymas yra garantuojamas specialaus įstatymo bei susiklosčiusios teismų praktikos. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali nebesusigrąžinti skolos, nes ieškovui yra sudarytos galimybės nevaržomai realizuoti turimą turtą. Pasak atsakovės, ieškovas jau atlieka veiksmus, kuriais perleidžia vertingą turtą, taip apsunkindamas kreditorių, tarp jų ir atsakovės, galimybes patenkinti turimus reikalavimus. Prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pagrįstumą atsakovė UAB ,,BELOR“ įrodinėjo tuo, kad per vykdymo veiksmų sustabdymo laikotarpį vekseliu garantuotos sumos ji negali naudoti savo versle, negauna pelno. Ieškovo V. K. neatsiskaitymas pagal vekselį tiesiogiai daro žalą atsakovės veiklos rezultatams.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-526-516/2018 nutarė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, be kita ko, turėtų įvertinti, kad apeliantas (ieškovas), remiantis atsakovės reikalavimais, laikomas laiduotoju pagal šį vekselį, todėl situacija, kuomet išieškojimas iš vekselio davėjo sustabdytas, bet yra vykdomas išieškojimas iš asmens, kurio prievolė išvestinė, yra teisiškai ydinga. Nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą nagrinėjant iš naujo, be kitų reikšmingų aplinkybių (grėsmės sprendimo įvykdymui, proporcingumo principo ir kt.), turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar išieškojimas iš paties vekselio davėjo yra vykdomas ar sustabdytas.

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi atmetė UAB „BELOR“ prašymą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat prašymą taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas atmetė dėl to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi byloje Nr. e2-1174-186/2017 yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – t. y. sustabdytas išieškojimas 2016 m. sausio 6 d. vekselio pagrindu iš vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko, pradėtas vykdomojoje byloje Nr. 0023/16/01977.

6. Išnagrinėjęs atsakovės UAB „BELOR“ atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1383-196/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas dėl prašyme panaikinti vykdymo veiksmų sustabdymą nurodytų aplinkybių ir šios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingumo bei ekonomiškumo nepasisakė, o tik apsiribojo aplinkybe, kad kitoje byloje yra sustabdytas išieškojimas iš vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko. Apeliacinis teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018 tenkino UAB ,,BELOR“ prašymą ir panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o nutarties dalį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nurodė vykdyti skubiai. Visa tai patvirtina, kad nors minėta nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau šiuo metu yra išnykusi aplinkybė – panaikintas skolos išieškojimo sustabdymas iš vekselio davėjos UAB ,,ARVI“ ir ko, kuria (aplinkybe) remiantis pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės UAB „BELOR“ prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės prašyme išdėstytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo argumentų, be to, kad pasikeitė faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiama apskųstoji nutartis, nutarė perduoti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

7. Atsakovė UAB „BELOR“ 2018 m. spalio 10 d. pateikė prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – antstolio A. A. atliekamų vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JK -2774 dėl 3 175 342,86 Eur skolos išieškojimo iš ieškovo V. K. atsakovės UAB „BELOR“ naudai sustabdymą. Atsakovė prašymą motyvavo tuo, kad atsirado nauja aplinkybė – civilinėje byloje Nr. e2-2553- 467/2018 panaikintas išieškojimo iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko sustabdymas, todėl išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šioje byloje (buvęs bylos Nr. 2-925-803/2018).

Žemesnės instancijos teismas

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi atmetė šiuos atsakovės UAB „BELOR“ prašymus: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones; taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovą įmokėti 233 584,26 Eur sumą į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti teismui nurodyto dydžio banko garantiją atsakovės nuostoliams užtikrinti bei leisti šią nutartį vykdyti skubiai; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Prašymai atmesti tuo pagrindu, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018, kuria panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rusėjo 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (išieškojimo sustabdymas iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko), buvo paduotas atskirasis skundas. Teismo vertinimu, reikia laikytis teisės teorijoje pripažįstamos aksiomos, jog negali būti taikoma kita specialioji norma, neskirta šiam konkrečiam teisiniam santykiui reguliuoti (t. y. specialioji norma nekonkuruoja su specialiąja, todėl netaikoma kitam teisiniam santykiui kvalifikuoti – CPK 3 straipsnio 7 dalis), kaip tai buvo nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1409-943/2016.

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-167-186/2019 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį ir perdavė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl tai galutinai patvirtina, kad išnyko aplinkybė (išieškojimo iš vekselio davėjo sustabdymas kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje), kategoriškai kliudžiusi panaikinti šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau apeliacinis teismas sprendė, jog analizuojamu atveju vien šis procesinės situacijos pasikeitimas nėra pakankamas daryti išvadą dėl pagrindo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu atmestas ieškovo ieškinys atsakovei UAB „BELOR“ ir šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos įsiteisėjus šiam sprendimui, atsižvelgiant į tai, kad pasinaudojus įstatyme numatyta procesine teise į apeliaciją bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo šioje byloje išsprendimas išlieka aktualus. Apeliacinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas dėl civilinio proceso teisės normų netinkamo aiškinimo neteisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą ir atskirai nepasisakė dėl atsakovės prašyme pateiktų argumentų, dėl kurių apeliacinis teismas neturi procesinės galimybės pasisakyti, dėl jų nepasisakius pirmosios instancijos teismui.

10. Atsižvelgdamas į apeliacinio teismo išaiškinimus 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, pirmosios instancijos teismas išsiuntė šalims pranešimus pateikti paaiškinimus dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog teismas turi įvertinti, ar atsakovė 2018 m. spalio 10 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam šio klausimo išsprendimui.

Šalies argumentai

11. Ieškovas V. K. paaiškinimuose nurodė, kad atsakovė UAB „BELOR“, šioje byloje teikdama pakartotinius prašymus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, siekia nepasibaigus šios civilinės bylos nagrinėjimui paraleliai pradėti vykdyti išieškojimą iš fizinio asmens V. K., kurį atsakovė nepagrįstai laiko laiduotuoju pagal 2016 m. sausio 6 d. vekselį. Be to, net ir laiduotojas pagal vekselį negali būti atsakingas už sumas pagal prievoles, kurių tas vekselis neužtikrino (dėl to vyksta ginčas kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra skirtas tam, kad apsaugotų ginčo šalių teisėtus interesus ir nepablogintų jų padėties. Jei nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas jau dabar būtų patyręs didelius finansinius nuostolius, nors teismo sprendimas dėl esminio ginčo dalyko dar nėra priimtas. Būtina įvertinti, kad iš šio ginčo kylanti piniginė prievolė yra didelės vertės (3 175 342,86 Eur), todėl užtikrinti ginčo šalių interesų pusiausvyrą yra būtina. Šioje civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas galėtų būti nesąžiningas, sąmoningai blogintų savo turtinę padėtį ar kitaip piktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis. Patenkinus nepagrįstą atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, susidarytų absurdiška situacija, jeigu teismas nustatytų, kad atsakovė UAB „BELOR“ siekia išieškoti sumas iš UAB „ARVI“ ir ko pagal prievoles, kurių UAB „ARVI“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. vekseliu neužtikrino, tačiau UAB „BELOR“ galėtų išieškoti šias sumas iš tariamo laiduotojo pagal vekselį – ieškovo V. K.. Laiduotojas pagal vekselį negali būti atsakingas už sumas pagal prievoles, kurių tas vekselis neužtikrino. Atsakovė UAB „BELOR“ nepagrįstai nurodo, kad ji šiuo metu patiria apyvartinio kapitalo deficitą, turi papildomai skolintis, gali patirti nuostolių ateityje, jei išieškojimas iš ieškovo bus sustabdytas. Atsakovės UAB „BELOR“ pateiktas nuostolių skaičiavimas yra numanomas, paremtas tik preliminariais spėjimais, todėl yra visiškai nepagrįstas. Atsakovės argumentas, jog būtina įpareigoti ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 233 584,26 Eur sumą arba pateikti teismui nurodyto dydžio banko garantiją, yra nepagrįstas ir nelogiškas. Net ir turint ieškovui galimybę tokią operaciją atlikti, atsakovė vis vien negalės šiomis lėšomis disponuoti.

Atsiliepimas

12. Atsakovė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu išsprendė šią civilinę bylą iš esmės ir nutarė V. K. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Išnagrinėjus bylą iš esmės yra visiškai paneigtas ieškinio pagrįstumas, o atitinkamai – neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: ieškinys nėra prima facie pagrįstas ir nėra grėsmės, jog patenkinus ieškinį, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės. Valstybė neturėtų kištis ir trukdyti atsakovei tęsti išieškojimą iš verslo subjekto pagal jo savanoriškai prisiimtus turtinius įsipareigojimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą – panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą antstolio A. A. užvestoje vykdomojoje byloje pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JK-2774 dėl 3 175 342,86 Eur išieškojimo iš ieškovo V. K. atsakovės UAB „BELOR“ naudai. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas nukreipė vykdyti skubiai.

14. Įvertinęs aplinkybę, kad teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovo V. K. ieškinys buvo atmestas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys nebėra prima facie pagrįstas, todėl nebeegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinosios sąlygos. Be to, teismas įvertino patikinimus, kad atsakovė yra finansiškai pajėgi įvykdyti atgręžtinę prievolę pagal ginčijamą vekselį, todėl nėra grėsmės dėl teismo sprendimo įvykdymo net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog atsakovės UAB „BELOR“ reikalavimo teisė nėra galiojanti ir vykdytina.

15. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal šios konkrečios bylos situaciją ginčo vekselyje įtvirtintos ieškovo mokėjimo prievolės vykdymo sustabdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog ieškinio tenkinimo atveju atsakovė vengtų išieškotų sumų grąžinimo. Įvertinęs tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkinamas, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo svarstyti atsakovės prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Atskiruoju skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. Teismas, konstatuodamas atitinkamas aplinkybes, rėmėsi duomenimis, kurie nėra patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

16.2. Teisiškai ydinga būtų leisti vykdyti išieškojimą iš asmens, kurio prievolė išvestinė, kai nėra išspręstas ginčas dėl išieškojimo iš vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko.

16.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo ieškinys nėra prima facie (preliminariai) pagrįstas. Teismo sprendimas dėl ginčo esmės dar neįsiteisėjo.

16.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė UAB „BELOR“ yra finansiškai pajėgi įvykdyti atgręžtinę prievolę, jei ieškovo ieškinys būtų patenkintas. Atsakovės finansinė padėtis nėra stabili – beveik visas UAB „BELOR“ turtas priklauso ne akcininkams, bet įmonės kreditoriams.

16.5. Teismas nevertino aplinkybių apie galimą papildomą civilinį ginčą dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo iš atsakovės UAB „BELOR“ , jei civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019 būtų nustatyta, kad UAB „BELOR“ reikalavimo teisė nėra galiojanti.

16.6. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas V. K. slepia turtą ar bando jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims be kreditorių žinios.

16.7. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo, principas reikalauja išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ir parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Atsiliepimas

17. Atsakovė UAB „BELOR“ atsiliepime prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo V. K. reiškiami reikalavimai nėra preliminariai pagrįsti. Išnagrinėjus bylą iš esmės, yra paneigtas ieškinio preliminarus pagrįstumas.

17.2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė UAB „BELOR“ yra finansiškai pajėgi įvykdyti atgręžtinę prievolę pagal ginčijamą vekselį.

17.3. Teismas priėjo prie teisingos išvados, kad ginčo vekselyje įtvirtintos ieškovo mokėjimo prievolės vykdymo sustabdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą.

17.4. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė turėjo įrodyti egzistuojančią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet to, esą nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

19. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi nei prejudicinės, nei res judicata (išspręstos bylos) galios, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimas gali būti peržiūrimas, suinteresuotam asmeniui pateikus ir teismui įvertinant naujas aplinkybes, galinčias būti reikšmingomis klausimo išsprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-419-302/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1466-196/2016).

20. Proceso įstatymo nuostatos numato du procesinius būdus asmeniui, kurio atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekti šių priemonių peržiūrėjimo. Pirma, nesutikdamas su teismo nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. manydamas, kad laikinosios apsaugos priemonės teismo buvo pritaikytos nesant jų taikymo pagrindų, toks asmuo gali skųsti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacine tvarka (CPK 151 straipsnis). Antra, toks asmuo gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo CPK 149 straipsnio nustatyta tvarka.

21. Teismų praktikoje pažymėta, kad CPK 149 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nėra nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, tačiau pagal CPK nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-191-236/2018). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal nurodytą teismų formuojamą praktiką CPK 149 straipsnyje apibrėžtu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo institutu turėtų būti naudojamasi tais atvejais, kai atitinkamos aplinkybės pasikeičia jau po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo, t. y. prašymas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kitaip nei atskirasis skundas, turėtų būti grindžiamas ne nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumu, o po jos priėmimo pasikeitusiomis aplinkybėmis.

22. Pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi patenkino atsakovės UAB „BELOR“ prašymą – panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą antstolio A. A. užvestoje vykdomojoje byloje pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JK-2774 dėl 3 175 342,86 Eur išieškojimo iš ieškovo V. K. atsakovės UAB „BELOR“ naudai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovo V. K. ieškinys buvo atmestas, padarė išvadą, jog ieškinys nebegali būti pripažintas prima facie pagrįstu, todėl nebeegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinosios sąlygos. Ieškovas, nesutikdamas su apskųstąja nutartimi, atskirajame skunde nurodė, kad jo ieškinys yra preliminariai pagrįstas, kad ieškinyje suformuluoti reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti, o ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

23. Apskųstoje nutartyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą dėl šalių ginčo esmės, kuriuo ieškovo ieškinį atmetė. Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo tikimybės papildomai iškyla ir tuomet, kai dėl ginčo esmės jau yra priimtas ieškovui nepalankus teismo procesinis sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs. Tokias abejones sukelianti aplinkybė nepriklauso nuo to, kad procesinis sprendimas dėl ginčo esmės priimtas po teismo nutarties, kuria buvo sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1300-464/2018; 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-222/2013).

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ieškinio atmetimas neįsiteisėjusiu teismo sprendimu pats savaime nesudaro pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti (atsižvelgiant į CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatą), abejonės ieškovo reikalavimų pagrįstumu, kylančios dėl jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo, turi būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, į proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra labai varžančio pobūdžio. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis dar nuo 2016 m. gruodžio 23 d. (t. y. beveik trejus metus) sustabdytas vykdymo procesas dėl 3 175 342,86 Eur sumos išieškojimo atsakovės naudai. Tokiu būdu vien laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymu ieškovas iš esmės pasiekė ieškinyje suformuluotų reikalavimų patenkinimą, nes priverstinio vykdymo veiksmai jo atžvilgiu neatliekami. Tuo tarpu ieškovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepagrindė, kad atsakovės veiksmais (vykdymo procese atliekant priverstinio skolos išieškojimo veiksmus) jam daroma (tikėtinai) žala yra nepataisoma, t. y. kad ieškinio galimo patenkinimo apeliaciniame procese atveju ji negalėtų būti pašalinta taikant žalos atlyginimo ar prievolės įvykdymo atgręžimo institutą. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovo subjektyvaus pobūdžio nuogąstavimai dėl atsakovės turtinės padėties, kiek tai susiję su atsakovės galimybe pašalinti neigiamus padarinius, galinčius atsirasti priverstinio išieškojimo procese, yra nepakankami laikinųjų apsaugos priemonių taikymą tęsti neribotą laiką. Esant tokioms aplinkybėms ir pasikeitusiai situacijai, kai ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teismo sprendimu yra atmestas, laikinųjų apsaugos priemonių palikimas galioti, apeliacinio teismo vertinimu, suteiktų aiškų prioritetą ieškovo interesams ir pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus.

25. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teisme priėmus ieškovui nepalankų sprendimą dėl ginčo esmės, neteko svarumo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlyga, todėl byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės apskųstąja nutartimi panaikintos pagrįstai ir motyvuotai, t. y. nesant tokioms priemonėms taikyti būtinų sąlygų viseto. Kadangi nėra objektyvių prielaidų teigti, jog dėl ieškovo atžvilgiu atliekamų vykdymo veiksmų jis patirtų žalą, kurios nebūtų galimybės atitaisyti, įvertinus laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikomų apribojimų mastą ir jų taikymo laikotarpį, tolimesnis šių priemonių taikymas iki galutinio teismo sprendimo dėl šalių ginčo esmės priėmimo suteiktų ieškovo interesams nepagrįstą prioritetą, neatitiktų ekonomiškumo bei proporcingumo principų. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

26. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinis teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis