Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų M. K. ir J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria pakeistos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi atsakovų D. Z., A. S. ir V. B. turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-2198-825/2016, pradėtoje pagal nurodytų ieškovų ieškinį atsakovams dėl sumokėto avanso grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovai M. K. ir J. V. ieškiniu prašo: 1) ieškovui M. K. priteisti iš atsakovų D. Z., A. S. ir V. B. solidariai 47 000 Eur dydžio avansą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) ieškovui J. V. priteisti iš atsakovų D. Z., A. S. ir V. B. solidariai 83 000 Eur dydžio avansą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovų ieškovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas ieškovų ieškinio reikalavimų užtikrinimui 2016 m. sausio 5 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo solidariems atsakovams D. Z., A. S. ir V. B. nuosavybės teise priklausantį 130 000 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, leido areštuoti atsakovų pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsakovai kreipėsi į teismą ir prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nustatant, kad ieškovų reikalavimams užtikrinti leisti atsakovams D. Z., A. S. ir V. B. parduoti žemės sklypą su ant jo esančiu pastatu – gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, esančius adresu (duomenys neskelbtini), esant šioms sąlygoms: pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto pirkėjo pagal pirkimo - pardavimo sutartį mokamos sumos dalis, sudaranti 130 000 Eur, sumokama į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. LT95 7400 0517 8632 3810, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašė leisti vykdyti skubiai.Atsakovai paaiškino, jog 2016 m. sausio 5 d. nutarties pagrindu yra areštuotas atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis aukščiau išvardintas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovai ketina parduoti minėtą turtą, tačiau negali to padaryti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovų reiškiamas reikalavimas nukreiptas ne į konkretų turtą, o į piniginių lėšų priteisimą, todėl leidimas parduoti turtą, nustatant, kad 130 000 Eur suma užtikrinant ieškovų reikalavimų įvykdymą bus sumokėta į teismo depozitinę sąskaitą, atsakovų manymu, nepažeis ieškovų interesų ir nesukurs ieškovams neigiamų padarinių. Ieškovai prašė atmesti atsakovų prašymą. Paaiškino, jog atsakovų prašymas negali būti tenkinamas, nes būtų pažeistas įstatyme numatytas draudimas priimti sąlygines nutartis. Priėmus atsakovų prašomą nutartį, jos įvykdymas priklausytų nuo daugelio sąlygų, kurių ieškovai negali įtakoti, be to įstatymas nenumato mechanizmo, kaip būtų galima kontroliuoti turto, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pardavimo. Atsakovų prašymo tenkinimas pažeistų ieškovų interesus bei laikinųjų apsaugos priemonių esmę ir paskirtį. Atsakovai nepagrindė įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui, kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, atsakovai neturi, todėl nebūtų užtikrintas ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas atsakovų prašymas pakeisti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leista parduoti, užtikrinant ieškinio reikalavimus, areštuotą atsakovų turtą, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros principo, yra pagrįsta bei teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų tiek ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos, tiek į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos nepakeitus jų mąsto, o ieškinys – atmestas. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalis), įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1273/2013; 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1692/2014).Nagrinėjamu atveju atsakovai prašė pirmosios instancijos teismo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad taikant jas buvo areštuotas atsakovų turtas, į kurį ieškovų reikalavimai nėra nukreipiami, tokiu būdu nepagrįstai varžomos atsakovų teisės juo disponuoti. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino ir leido parduoti prašyme nurodytą atsakovų vardu registruotą turtą, jei bus pateikti įrodymai apie prieš sudarant sutartį į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtas lėšas, užtikrinančias ieškinio reikalavimus.Lietuvos apeliacinis teismas vertindamas skundžiamos nutarties pagrįstumą sutinka su apeliantais, kad jos neteisėtumą visų pirma patvirtina tai, kad teismas priėmė sąlyginę nutartį ‑ leista parduoti atsakovų turtą su sąlyga, kad prieš tai į teismo depozitinę sąskaitą bus sumokėta ieškinio reikalavimų dydį atitinkanti suma. Tokios sąlyginės nutarties teismas neturėjo teisės priimti, nes įstatymų leidėjas CPK 267 straipsnyje imperatyviai įtvirtino draudimą priimti sprendimus, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą CPK 262 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nurodytos proceso įstatymo normos taikytinos visiems procesiniams sprendimas, kurie reikalauja vykdymo, t. y. ne tik galutiniams procesiniams sprendimams, kuriais ginčas išnagrinėjamas iš esmės, kadangi pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, sąvoka „teismo sprendimas“, CPK 267 straipsnio kontekste, apima bet kokį procesinį teismo priimtą sprendimą, įskaitant ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1644/2013, 2015 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-392-381/2015), todėl atmestini kaip nepagristi atsakovų atsikirtimo į atskirąjį skundą argumentai, kad teismo nutartims CPK 267 straipsnio nuostatos netaikytinos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pripažino, kad ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, ir, dėl jų sumos reikšmingumo atsakovams, kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ko taikė atsakovų turtui laikinąsias apsaugos priemones (apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškinio sumos reikšmingumo, paliko 2016 m. sausio 5 d. nutartį nepakeistą). Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą. Šiuo atveju teismui leidus parduoti atsakovų turtą, kuris areštuotas užtikrinant ieškovų reikalavimus byloje, iš esmės leista ne pakeisti byloje taikomas laikinąsias apsaugos priemones, bet jas panaikinti, kas paneigia 2016 m. sausio 5 d. nutarties išvadas dėl galimos grėsmės palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nors duomenų, jog grėsme būsimo tikėtina ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui būtų išnykusi byloje nėra. Tuo atveju jei atsakovai buvo numatę, kad prieš patvirtinant ketinamo jų perleisti turto pardavimo sandorį, būsimasis pirkėjas turi įnešti ieškinio reikalavimus užtikrinančią sumą į teismo depozitinę sąskaitą, jie galėjo pasinaudoti kitais CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytais alternatyviais teisių gynimo būdais (iš anksto sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą) ir prašyti panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, o ne jas pakeisti. Atsakovai klaidingai interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje Nr. 2-906/2012 pateiktus išaiškinimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo sąlygų teigdami, jog nurodyta nutartimi teismas numatė, kad teismas gali leisti parduoti areštuotą turtą, nustatant, kad gautos lėšos bus pervestos į depozitinę sąskaitą. Nurodyta nutartimi teismas akcentavo, kad „prašydamas sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, atsakovas turėtų pasiūlyti adekvatų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą“. Šio išaiškinimo kontekste turėtų būti vertinamas ir tolesnis teismo argumentas, jog „jei apeliantas siekia pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ekonomiškesnėmis, jam nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su siūlymu taikyti konkrečias priemones (pvz., leisti parduoti atitinkamą turtą už iš anksto nustatytą ir įrodymais pagrįstą kainą, pervedant gautas lėšas į depozitinę sąskaitą)“, t. y. teismas išaiškino, kad bet kokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas turi būti susijęs su adekvataus taikytam ieškovo reikalavimo užtikrinimo pateikimu ir vienas tokių būdų yra – lėšų pervedimas į teismo depozitinę sąskaitą. Šioje byloje, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie adekvatūs ieškovų reikalavimų užtikrinimo būdai nebuvo pateikti.Teismas taip pat pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis visuomet susijęs su tam tikrais ribojimais, nepatogumais asmeniui, kurio turtas areštuotas, bet tai nėra savarankiškas pagrindas jų atsisakyti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti ginčijamo procesinio sprendimo byloje įvertinęs tik galimus atsakovų patiriamus nepatogumus dėl turto arešto ir neatsižvelgęs į tai, kad sąlyginio teismo sprendimo nustatymas neužtikrina būsimo, kaip byloje jau akcentuota, tikėtinai pagrįsto ieškovų ieškinio reikalavimų įvykdymo. Apeliantai skundžiamą nutartį ginčija ir tuo aspektu, kad ja, nesant tam teisinio pagrindo, leista skubiai vykdyti teismo procesinį sprendimą, kuriuo pakeistos byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės.Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo sąlygos nustatytos CPK 152 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį skubiai vykdomos nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita ir nutartis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdomos įsiteisėjus šioms nutartims, tačiau teismas gali leisti jas vykdyti skubiai. Leidimas skubiai vykdyti nutartis pakeisti laikinąsias apsaugos priemones yra vienas fakultatyviojo skubaus vykdymo atvejų. Skubaus teismo procesinių sprendimų vykdymo institutas yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad visiems asmenims privalomi ir vykdytini yra tik įsiteisėję teismo sprendimai, nutartys ar įsakymai (CPK 18 straipsnis), todėl sprendimą dėl fakultatyvaus leidimo skubiai vykdyti teismo sprendimą ar nutartį, teismas privalo aiškiai ir išsamiai motyvuoti, t. y. pagrįsti, kokios ypatingos aplinkybės lemia, kad delsimas įvykdyti procesinį sprendimą sukeltų teisiškai nepageidaujamas pasekmes: žalos padarymą suinteresuotam asmeniui, teismo procesinio sprendimo tapimą neįvykdomu ar jo įvykdymo esminį pasunkėjimą.Leisti skubiai vykdyti apskųstą teismo nutartį prašė atsakovai, nurodydami, jog skubus nutarties vykdymas užkirs kelią atsakovų nuostoliams, galimiems dėl uždelsto turto pardavimo. Nepaisant to, kad atsakovai prašymą leisti skubiai vykdyti nutartį siejo išimtinai tik su galimų nuostolių, sumažėjus ketinamo parduoti turto vertei, tikimybe, kas iš esmės sudaro pagrindą prašyti užtikrinti galimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų patiriamus nuostolius (CPK 146 straipsnis), pirmosios instancijos teismas atsakovų prašymą tenkino ir leido nutartį vykdyti skubiai, apsiribodamas motyvu, jog ieškinio reikalavimai bus užtikrinti net ir leidus parduoti atsakovų turtą, t. y. iš esmės atkartojo procesinio sprendimo, kuriuo leista parduoti atsakovų turtą, motyvus ir dėl skubaus vykdymo motyvų nenurodė. Sprendimo (nutarties) nemotyvavimas yra vienas iš absoliučių jų negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo svarbą, remdamasis EŽTT praktika, ne kartą yra pabrėžęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Nors teismas neturi pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą ir pasisakyti dėl kiekvienos jų nurodomos aplinkybės, tačiau teismo sprendime turi būti pateikiamas motyvų minimumas, su kuriais susipažinus tiek bylos šalims, tiek pašaliniam proceso stebėtojui būtų aišku, kodėl buvo priimtas konkretus sprendimas. Iš ieškovų apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad negalima įvertinti teismo motyvų, kodėl buvo leista nutartį vykdyti skubiai, kadangi jų nėra. Tai yra savarankiškas proceso įstatyme įtvirtintas apskųstos teismo nutarties dalies, kuria leisti ją vykdyti skubiai, panaikinimo pagrindas.Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo atsakovų prašymo ir, nutardamas jį patenkinti, neįvertino to, jog taip pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra, t. y. nesant poreikio didinama ieškovams palankaus sprendimo neįvykdymo rizika. Remiantis tuo, apskųsta teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, atsisakant tenkinti atsakovų prašymą dėl 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės ‑ atsakovų D. Z., A. S. ir V. B. prašymo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.