Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Kardos“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-665-124/2013 pagal ieškovės UAB „Kardos“, kaip bankrutuojančios UAB „Balsių vystymo grupė“ kreditoriaus, ieškinį atsakovams T. Š., M. Č., V. Š., AS „Reverta“ (AS PAREX banka), bankrutuojančiai UAB „Balsių vystymo grupė“, trečiajam asmeniui UAB „Pajūrio vystymo grupė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Actio pauliana) ir piniginių lėšų išieškojimo, kuria buvo panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šios nutarties rašymo apsirikimai ištaisyti 2013 m. vasario 14 d. nutartimi, o taip pat patikslinta, kad atsakovams T. Š., M. Č. ir V. Š. realizavus savo reikalavimo teisę į AS PAREX banką, t. y. atsakovui AS PAREX bankas išmokėjus atsakovams 541 667 Lt sumą, areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o turto nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovams priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas.

Teisme buvo gautas atsakovų T. Š., V. Š. ir M. Č. atskirasis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutarties, kuriame jie prašė panaikinti 2013 m. kovo 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti. Atsakovai teigė, kad teismas negalėjo priimti sąlyginės nutarties, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali turėti įtakos teismo sprendimo įvykdymui, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jų interesus, jos neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Kardos“, nesutikdama su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir palikti galioti 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 14 d. nutartimis atsakovų atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 14 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų turtui bei piniginėms lėšoms, teisėtumo ir pagrįstumo.

Laikinosios apsaugos priemonės taikomos pagal dalyvaujančio byloje asmens prašymą, remiantis ekonomiškumo ir kitais civilinio proceso principais (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio (skundo) reikalavimais, kurių taikymas yra realiai įmanomas ir kurių netaikius, yra reali grėsmė, kad būsimo teismo procesinio sprendimo (nutarties), kuria būtų patenkintas skundas ir skundžiami nutarimai pripažinti negaliojančiais, vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė. Kita vertus, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens (asmenų) teises labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra, t. y. jeigu pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas. Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Ieškovė su skundžiama nutartimi nesutinka, laiko ją neteisėta bei nepagrįsta, nes, jos nuomone, teismas netinkamai taikė CPK 145 ir 267 straipsnio nuostatas, tokia nutartimi yra pažeidžiami BUAB „Balsių vystymo grupė“ kreditorių teisėti interesai, daroma jiems žala, yra grėsmė dėl galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo neįmanomumo, bus pažeisti teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 14 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui bei piniginėms lėšoms, nes tokios laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinas, inter alia, apeliacinio teismo manymu, tokios priemonės nebūtų adekvačios siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principus (CPK 148 str. 3 d.).

Kaip jau nurodyta anksčiau, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teismo sprendimo neįvykdymo riziką, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad nurodytą pinigų sumą atsakovas AS PAREX bankas išmokėjo atsakovams. Įrodinėdama minėtus argumentus ieškovė remiasi vien prielaidomis, ji nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytus teiginius (CPK 3 str. 1 d., 178 str., 314 str.). Atsakovė BUAB „Balsių vystymo grupė“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad klausimą dėl ieškovės atskirojo skundo pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad Šaulių apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-558-267/2012, kurioje buvo pareikštas tapatus ieškinys atsakovams. Šis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, nes kreditorių susirinkime buvo nutarta nutraukti bylos procesą ir šiai kreditorių pozicijai pritarė bankroto administratorius, nes ieškinio patenkinimo galimybės yra neperspektyvios. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad skundžiama nutartimi yra paliktos galioti 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 14 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės – yra uždrausta atsakovams realizuoti 541 667 Lt reikalavimo teisę į atsakovą AS PAREX banką, o atsakovui AS PAREX bankui išmokėti minėtas pinigines lėšas atsakovams. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, galimai palankaus ieškovei sprendimo atveju, taikant restituciją, atsakovai prarastų 541 667 Lt reikalavimo teisę į atsakovą AS PAREX banką bei įgytų tokio pat dydžio reikalavimo teisę į BUAB “Balsių vystymo grupė”, atsakovai turėtų teisę ne sumokėti, o reikalauti atitinkamos pinigų sumos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiama nutartimi panaikintos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimais, dar daugiau pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė sąlyginę nutartį, kuria nutarė areštuoti atsakovams priklausantį turtą ir pinigines lėšas, jeigu atsakovai realizuos savo reikalavimo teisę į AS PAREX banką ir AS PAREX bankas išmokės jiems 541 667 Lt sumą. Tokios sąlyginės nutarties teismas neturėjo teisės priimti, nes įstatymų leidėjas CPK 267 straipsnyje imperatyviai yra įtvirtinęs, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą šio Kodekso 262 straipsnio 1 dalyje (CPK 338 str., 329 str., 267 str., 290 str., 291 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-233/2005). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismo sprendimas apima bet kokį procesinį teismo priimtą sprendimą, įskaitant, ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atmeta kaip nepagrįstus ieškovės atskirojo skundo argumentus, kad teismo nutartims CPK 267 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Sąlygine nutartimi, kuri vien dėl jos sąlyginio pobūdžio negali būti laikoma teisėta, nes ji prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, areštavus atsakovams priklausantį turtą ir pinigines lėšas, buvo pernelyg suvaržytos atsakovų teisės ir teisėti interesai, tokios priemonės neatitiko ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų, pagal kuriuos turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus (CPK 17 str., 145 str. 1 d., 2 d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymima, jeigu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, tokios priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1106-302/2009). Atsakovai T. Š. ir V. Š. augina tris nepilnamečius vaikus, darbo užmokestis pervedamas į banko sąskaitą, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo apribotas disponavimas bet kokiomis šeimos pajamomis. Be kita ko, kaip jau minėta, šioje byloje yra uždrausta atsakovams realizuoti 541 667 Lt reikalavimo teisę į atsakovą AS PAREX banką, o atsakovui AS PAREX bankui uždrausta išmokėti minėtas pinigines lėšas atsakovams. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis teismo nustatytas draudimas būtų pažeistas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti teisiškai pagrįstos išvados, kad nepritaikius panaikintų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas galės pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nuomone, kadangi ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ad hoc neatitiktų proporcingumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nebūtų išlaikyta proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyra, todėl sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Nurodytais motyvais atskirąjį skundą atmetus kaip nepagrįstą, dėl kitų atskirojo skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį nepakeistą.