Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui E. S. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių dėl kito sutuoktinio kaltės, išvadą teikianti institucija – Valstybinės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji asmenys Kredito unija ,,Magnus“, akcinė bendrovė SEB bankas, A. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas negali nustatyti vaikui reikalingų lėšų dydžio bei proporcijų, kuriomis šalys turi prisidėti prie vaiko poreikių tenkinimo. Byloje dar nėra surinkta išsamių duomenų apie šalių galimybes teikti ieškovės prašomo dydžio išlaikymą, jas teismas galės įvertinti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Taigi, spręsdamas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio, teismas atsižvelgė į teismų praktiką vaikui priteistino išlaikymo dydžio klausimu, reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui kriterijų, turimus duomenis apie šalių turtinę padėtį, ieškovės nurodytus vaiko poreikius, todėl iš atsakovo šalių nepilnamečiui vaikui priteistina 327 Eur laikino išlaikymo, atitinkančio MMA dydį, mokamo periodinėmis išmokomis kas mėnesį, suma. Teismas vertino, kad tokio laikino išlaikymo priteisimas nepažeis vaiko interesų, atitiks proporcingumo tarp vaiko poreikių ir išlaikymą privalančio mokėti tėvo turtinės padėties ir finansinių galimybių, kurios šiuo metu nėra išsamiai įvertintos, kriterijų ir garantuos būtinųjų vaiko poreikių tenkinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.3. Atsakovo nurodyti pirkiniai negali būti laikomi reguliariu išlaikymu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartis, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

11. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

12. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, preliminariai įvertinęs jų turinį, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, sprendžia, jog šalių pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu klausimu ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Jais šalys remiasi pagrindžiant įrodinėjamas aplinkybes. Kita ginčo šalis turėjo galimybę su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jų turinio. Atsižvelgiant į tai, pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.

14. Pagal CPK 302 straipsnį apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialiosioms apeliacinio proceso taisyklėms. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.

15. Lietuvos apeliacinis teismo praktikoje pasisakyta, jog CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti, jau negali būti priimami. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis papildomai išdėsto atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami dar ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimus į juos (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. e2-854-467/2025 ir kt.).

16. Susipažinus su atsakovo pateiktu aktualiu procesiniu dokumentu nustatyta, kad juo yra siekiama atsikirsti į ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus. Tokiu būdu atsakovas, be kita ko, dar kartą pateikia savo poziciją dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateikto procesinio dokumento (DOK-33033) nepriima ir nevertina sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimus.

Dėl laikino išlaikymo (ne)priteisimo

17. Atskiruoju skundu atsakovas nesutinka su teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis – priteistu 327 Eur laikinu išlaikymo vaikui. Atsakovo teigimu, vaikas gyvena kartu su abiem šalimis, atsakovas teikia vaikui pakankamą išlaikymą ir tinkamai vykdo pareigą išlaikyti vaiką.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių priemonių yra laikinas išlaikymo priteisimas vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

20. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nustatomas toks išlaikymo dydis, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagrindinis kriterijus, apskaičiuojant nepilnamečiui vaikui reikalingą išlaikymo dydį, yra vaiko poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

21. Pagal kasacinio teismo praktiką, orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

22. 2024 m. rugpjūčio 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ buvo patvirtinta 2025 metais taikoma minimali mėnesinė alga– 1038 Eur (neatskaičius mokesčių) ir apie 777 Eur (atskaičius mokesčius). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs orientacinį išlaikymo dydį, šalių turtinę padėtį, vaiko būtiniesiems ir specialiesiems poreikiams patenkinti reikalingas lėšas, priteisė 327 Eur iš atsakovo vaikui mokėtiną laikiną išlaikymą.

23. Kaip jau minėta, atsakovas su tokia teismo pozicija nesutinka ir iš esmės teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog vaikas gyvena kartu su abiem tėvais ir atsakovas tinkamai vykdo išlaikymo pareigą. Apeliacinės instancijos teismas šiems atsakovo argumentams nepritaria.

24. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymi, kad esamoje proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), teismas privalo užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Laikinasis išlaikymas skirtas tam, kad vaiko poreikiai būtų tenkinami nenutrūkstamai, o materialinė vaiko gerovė nebūtų priklausoma tik nuo vieno iš tėvų valios, galinčios kisti bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad jo teikiamas išlaikymas vaikui ar jo neteikimas apskritai būtų tinkama priemonė užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas ir atitiktų geriausius vaiko interesus. Atsakovas nepateikė nei mokėjimų, nei kitų finansinių įrodymų, patvirtinančių jo pastovų ir pakankamą prisidėjimą prie vaiko išlaikymo. Vien tai, kad atsakovas pirko vaikui dovanas, praleido su juo laiką, dalyvavo tam tikrose veiklose, nesuponuoja išvados, kad atsakovas tinkamai ir nuosekliai vykdo išlaikymo pareigą. Šios aplinkybės laikytinos epizodinėmis ir nėra prilyginamos nuolatinėms, kasdienėms vaiko poreikių tenkinimo išlaidoms. Taip pat, nors atsakovas pateikė susirašinėjimą dėl išlaidų, tačiau juose neatsispindi visi nepilnamečio vaiko poreikiai. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, reguliarūs vaiko poreikiai apima ne tik atsitiktinius pirkinius ar laisvalaikio išlaidas, bet ir nuolatinius, kasdienius finansinius įsipareigojimus: maistui, aprangai, avalynei, higienos ir buitinėms prekėms, mokyklinėms bei lavinimosi priemonėms, sveikatos priežiūros paslaugoms ir kitoms būtinosioms reikmėms. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tinkamos ir būtinos – jos užtikrina, kad vaiko interesai neliktų deklaratyvūs, o būtų realiai įgyvendinami. Todėl priteistas 327 Eur laikinas išlaikymas yra proporcingas, būtinas ir tiesiogiai susijęs su vaiko geriausiais interesais, kurių apsauga yra prioritetinė.

25. Tokiame kontekste atmestina kaip nepagrįsta atsakovo dėstoma pozicija, jog nėra pagrindo priteisti laikiną išlaikymą vaikui, nes jis gyvena kartu su abiem šalimis. Ši aplinkybė pati savaime nepaneigia nei vaiko nuolatinių kasdienių poreikių egzistavimo, nei abiejų tėvų pareigos prie šių poreikių materialiai prisidėti.

26. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

27. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu nepilnametis vaikas faktiškai gyvena su abiem tėvais, tačiau ši aplinkybė nesuteikia atsakovui pagrindo būti visiškai atleistam ar sumažintai atsakingam už vaiko materialinį aprūpinimą. Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra abipusė ir lygiavertė, todėl kiekvienas iš jų privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo realiai, nuosekliai ir proporcingai vaiko poreikiams bei savo galimybėms. Tuo tarpu vaiko gyvenimas kartu su abiem tėvais pats savaime neužtikrina, kad jo poreikiai finansuojami tolygiai ir pakankamai. Kaip minėta anksčiau, iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės daryti išvados, jog atsakovas tinkamai atlieka pareigą išlaikyti vaiką – reguliariai teikia pilnavertį išlaikymą atitinkančias lėšas. Atsižvelgiant į tai, teismo paskirtas laikinas išlaikymas yra pagrįstas ir būtinas siekiant užtikrinti stabilų, nenutrūkstamą vaiko poreikių tenkinimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

28. Pažymėtina, kad priteistas laikinas išlaikymas yra skirtas laikinai sureguliuoti situacijai, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės. Klausimai dėl išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai bei dėl vaiko būtiniems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, o nagrinėjamoje byloje teismas siekia užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius ir interesus iki ginčo nagrinėjimo iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių gaunamos pajamos, jų turtinė padėtis, kokie yra realūs būtinieji vaiko poreikiai ir nustatytas šių kriterijų tarpusavio santykis.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, remdamasis teismų praktika ir atsižvelgdamas į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – iš atsakovo vaikui priteistas 327 Eur laikinas išlaikymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ar neatitinkantis geriausių vaiko interesų. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog vaiko poreikiai yra nuolatiniai ir negali būti atidedami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, o taikyta laikinoji apsaugos priemonė vertintina kaip tinkama, proporcinga ir atitinkanti vaiko teisių apsaugos prioritetą.

30. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apelianto pateiktą atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas). Įvertinus tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai atsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus, pagrįstai ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, priteisė iš atsakovo pagrįsto dydžio laikino išlaikymo sumą vaikui, todėl keisti nutartį remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Atsakovo E. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.