Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. V. ir A. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Swedbank“, Vilniaus apskrities VPK, bankroto administratorius UAB „Admivira“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjams A. V. ir K. V. iškelta bankroto byla, pareiškėjų A. V. ir K. V. bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivira”. Teismo nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 2 d. Teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančių A. V. ir K. V. kreditorių sąrašas bei jų finansiniai reikalavimai, kurie patikslinti 2018 m. spalio 30 d. nutartimi.

2. 2018 m. lapkričio 29 d. teisme gautas bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti A. V. ir K. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Bankroto administratorius nurodė, kad 2018 m. lapkričio 16 d. įvyko bankrutuojančių K. V. ir A. V. kreditorių susirinkimas, kreditorių susirinkime dalyvavo vienas kreditorius – AB Swedbank bankas (kreditorius), turintis 99,58 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos vertine išraiška. Kreditorių susirinkimas pritarė šaukiamo susirinkimo darbotvarkei, kreditorių susirinkimo pirmininku išrinko kreditorių, turintį didžiausią finansinį reikalavimą – AB „Swedbank bank“, tačiau nepatvirtino K. V. ir A. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano. Su tokia kreditoriaus pozicija nesutiktina. Bankroto administratoriaus vertinimu, K. V. ir A. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ reikalavimus. Kreditoriaus argumentai, kad bankrutuojantis K. V., turintis vadovavimo įmonėms patirtį, įgūdžius bei kvalifikaciją, šiuo metu uždirba tik 172,90 Eur/mėn., o tokia situacija iš esmės prieštarauja fizinio asmens bankroto paskirčiai ir tikslams, bei pažeidžia kreditorių interesus, nepagrįsti. Kreditorius netinkamai įvertino plane nurodomas aplinkybes, K. V. darbovietės turtinę padėtį ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio vidurkis nekito nuo 2017 metų 12 mėnesio ir sudarė 257 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad K. V. dirba ne visą darbo dieną, akivaizdu, kad darbo užmokestis yra mažesnis. Administratorius nustatė, kad K. V. ir A. V. skolininkų neturi. Kreditoriaus minima byla buvo užbaigta taikos sutartimi, pagal kurią K. V. ir jo skolininkas atsisakė priešpriešinių reikalavimų. Kreditorius taip pat nurodė, kad nėra aišku, kodėl plane yra siūlomas pardavimo terminas, kuris prieštarauja FABĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, t. y. turto pardavimas pradedamas įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti planą. Administratorius nurodė, kad nagrinėjamu atveju kartu su K. V. ir A. V. gyvena jų dukra A. V., kuriai šiuo metu yra 23 metai, kuri mokosi Vilniaus universitete Kultūros informacijos ir komunikacijos specialybės. A. V. negali savarankiškai išsilaikyti be tėvų pagalbos. K. V. ir A. V. neturi galimybės išlaikyti besimokančios pilnametės dukros finansiškai, tačiau sistemiškai vertinant teisės normas ir nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad turi pareigą suteikti gyvenamąjį plotą. Kita vertus, plane numatytas terminas fiziniams asmenims bus pakankamas tam, kad būtų galima surasti nebrangų nuomojamą būstą, bei dėti maksimalias pastangas tam, kad būtų surastas įkeisto buto pirkėjas, siekiant gauti kuo didesnę kainą. Taigi visos paminėtos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad įkeisto turto pardavimas plane nustatytais terminais atitinka fizinių asmenų ir kreditoriaus interesus. Be to, plane nustatyta, kad turto pardavimo kainą ir tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Ruošiant planą ir nustatant įkeisto turto pardavimo terminą, buvo įvertintas terminas plano patvirtinimui teisme, teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimui, kreditorių susirinkimo dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo sušaukimui. Kartu su planu kreditoriui buvo pateikta nepriklausomo vertintojo sudaryta konsultacinė išvada dėl turto vertės. Kreditoriui pareikalavus, buvo pateikta vertinimo ataskaita, kurioje, be kita ko, aprašyta ir vertinimo metodika. Administratorius pažymėjo, jog kreditorius nenurodė, kurios konkrečiai išlaidos yra per didelės ir turi būti mažinamos. Išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti po įkeisto turto, kuris yra fizinių asmenų būstas, pardavimo didėja dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl būsto nuomos išlaidų. Nepagrįsti ir kreditoriaus samprotavimai dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti dydžio ir pajamų dydžio. Rengiant kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, būtina atsižvelgti ne tik į esamą padėtį, bet numatyti ir galimus pasikeitimus. Nagrinėjamu atveju, plane yra numatyta, kad fiziniai asmenys sieks padidinti savo pajamas ieškodami kito, geriau apmokamo arba papildomo darbo. Todėl planas yra parengtas remiantis prielaida, kad fizinių asmenų pajamos didės. Fiziniai asmenys dės pastangas atkurti mokumą. Pažymėjo, jog administravimo išlaidų sąmatoje detaliai aprašyta išlaidų paskirtis, bei kokiems veiksmams atlikti reikalingos numatomos išlaidos. Plano vykdymo laikotarpiui numatomas administratoriaus atlyginimas sudaro 700 Eur, t. y. po 19,44 Eur per mėnesį. Šiuo atveju kreditoriaus pozicija apskritai nėra aiški. Kreditorius teigia, kad plane numatytas administratoriaus atlyginimas yra per didelis, nors pats kreditorius siūlo 20 Eur/mėn. atlyginimą. 6 proc. dydžio nuo įkeisto turto pardavimo kainos išlaidos apskaičiuotos, į jas įtraukiant turto vertinimo kainą, varžytinių paskelbimo kainą ir kt. su įkeisto turto pardavimu susijusias išlaidas. Šiame kontekste paminėtina, kad jau vien šio prašymo rengimo dieną bankroto administratorius patyrė 450 Eur dydžio išlaidas turto vertinimui, dokumentų susirinkimui ir kt.

3. Suinteresuotas asmuo kreditorius AB „Swedbank“ pateikė prašymą bylą nagrinėti banko atstovui nedalyvaujant. Nurodė, kad kadangi planas nebuvo patikslintas ir pakartotinai po patikslinimo teiktas kreditorių susirinkimo svarstymui, todėl jis turėtų būti grąžintas pareiškėjams patikslinimui.

4. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų teismui nustatytu terminu nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 11 d. nutartimi panaikino bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. 2018 m. lapkričio 16 d. kreditorių susirinkimo protokolo nutarimą 3 darbotvarkės klausimu; patvirtino bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą pagal teismui pateiktą plano projektą.

6. Teismas, įvertinęs kreditoriaus AB „Swedbank“ nurodytus argumentus, sprendė, kad nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo netvirtinti pateikto mokumo atkūrimo plano. Teismas pažymėjo, jog 172,90 Eur dydžio K. V. gaunamas atlyginimas atspindi faktinę dabartinę situaciją, kuri iš dalies kinta dėl mokestinių pakeitimų Lietuvos Respublikoje, taip pat pati savaime nerodo bankrutuojančio fizinio asmens nesąžiningumo. Teismo vertinimu, bankroto proceso metu pareiškėjas turi siekti gauti didesnes pajamas, tačiau tai šiuo metu nesudaro pagrindo netvirtinti mokumo atkūrimo plano. Vertindamas turto pardavimo terminą ir kainą, teismas laikė, kad siūlomas turto pardavimo terminas iš esmės yra protingas, atitinkantis tiek kreditorių, tiek skolininkų interesus ir nagrinėjamu atveju yra tinkamas, o turto kaina, nurodyta mokumo atkūrimo plane, nustatyta atsižvelgiant į atliktą turto vertinimą, t. y. remiantis kvalifikuoto specialisto pagalba. Įvertinęs plane nurodytas išlaidas pareiškėjų būtiniesiems poreikiams, teismas taip pat laikė, kad jos yra pagrįstos, todėl nėra pagrindo jas mažinti iki teismo patvirtintos sumos. Kreditorius nenurodė būtent kokios išlaidos yra nepagrįstos, kurioms jis prieštarauja, o iš pateikto plano matyti, kad pareiškėjai apsiriboja tik būtinomis išlaidomis, jos nėra didelės.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teigti, kad planas turėtų būti grąžintas pareiškėjams patikslinimui nėra pagrindo. Įvertinęs kreditoriaus argumentus, susijusius su planu, tai, jog planas FABĮ 7 straipsnio reikalavimus atitinka, o tiek bankrutuojantys asmenys, tiek bankroto administratorius su planu sutinka, laiko, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, prašo jį tvirtinti, teismas sprendė, kad plano grąžinimas patikslinimui nagrinėjamu atveju nepagrįstai užvilkintų bankroto procesą, pažeistų tiek kreditorių, tiek skolininkų interesus.

8. Įvertinęs kreditoriaus nurodytus argumentus, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad bankrutuoja du asmenys vienu metu, bankroto administratorius atstovauja ir kreditorių interesus, nurodyta administravimo išlaidų suma ir bankroto administratoriaus atlyginimas atitinka teismų praktiką bankroto bylose, kuriose bankrutuoja tik vienas asmuo, teismas laikė, kad administravimo išlaidos, bankroto administratoriaus atlyginimas nagrinėjamu atveju yra pagrįsti, nėra pernelyg dideli, neproporcingi, atitinka administravimo sąnaudas, todėl yra tinkamo dydžio.

III. Atskirojo skundo argumentai

9. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir bankroto administratoriaus prašymą dėl bankrutuojančių asmenų K. V. ir A. V. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo palikti nenagrinėtu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Kreditoriaus vertinimu, bankrutuojančių asmenų K. V. ir A. V. tvirtinimui pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitiko FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo grąžinti planą tikslinimui.

9.2. Kreditorius „Swedbank“, AB, teikdamas pastabas dėl mokumo atkūrimo plano nurodė, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šioje įstatymo normoje numatyta, kad plane turi būti nurodyta numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu. Kreditoriams pateikto tvirtinti mokumo atkūrimo plano VII dalyje yra nurodytas bankrutuojančių asmenų valdomas turtas (FABĮ 7 str. 1 d. 3 p.) bei numatoma šio turto pardavimo kaina, terminai (6 mėnesiai nuo teismo nutarties dėl plano patvirtinimo įsiteisėjimo dienos), eiliškumas, turto kaina plano sudarymo metu. Kreditoriui nėra aišku, kodėl plane yra siūlomas pardavimo terminas, kuris prieštarauja FABĮ 27 straipsnio 1 dalyje, numatytam terminui, t. y. turto pardavimas pradedamas įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti planą. Taip pat nebuvo aišku, kaip buvo nustatyta nurodyto turto pardavimo kaina, ar nustatant kainą yra vadovaujamasi Turto ir verslo vertinimo metodikomis, kadangi su kreditorių susirinkimo medžiaga nebuvo pateiktas turto vertinimas. Mokumo atkūrimo plane nurodžius neaktualią turto vertę bei nenurodžius turto realizavimo terminų yra pažeidžiami ne tik FABĮ keliami reikalavimai plano turiniui, tačiau ir sudaromos sąlygos kilti ginčams dėl kreditorių susirinkime tvirtinamos parduodamo turto kainos ir tvarkos.

9.3. 2018 m. birželio 22 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2FB-1317-647/2018, teismas nutarė, kad 450 Eur/mėn. yra pakankama suma bankrutuojančių asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. užtikrinti minimalius poreikius maistui, būstui, sveikatai bei patvirtino bankrutuojančių asmenų bendrą mėnesinių išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti sumą iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, kuri negalėjo viršyti nurodytos sumos. Nesant jokiems rašytiniams įrodymams, kurie patvirtintų +40 Eur/mėn. išaugusius būtinuosius poreikius, t. y. iki 490 Eur/mėn. (iki valdomo turto pardavimo bankroto procese) ir +130 Eur/mėn. išaugsiančius būtinuosius poreikius, t. y. iki 580 Eur/mėn. (po turto pardavimo bankroto procese), kreditorius pasiūlė svarstyti galimybę mažinti plane numatytas būtinąsias išlaidas iki teismo patvirtintos sumos, tačiau šiuo klausimu diskusijos ar platesnių paaiškinimų, kurie pagrįstų didesnį lėšų būtiniesiems poreikiams tenkinti poreikį, nebuvo sulaukta.

9.4. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kreditorių susirinkime, balsuojant nebuvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, buvo tai, kad plane buvo numatytas ženkliai per didelis administratoriaus atlyginimas – 6 procentai už skolininkų nekilnojamojo turto pardavimą. FABĮ 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bankroto administratoriaus atlyginimo suma nustatoma pavedimo sutartyje, sudarytoje tarp fizinio asmens ir bankroto administratoriaus, atsižvelgiant į tai, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, į parduodamo fizinio asmens turto (taip pat ir įkeisto) rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Pažymėtina, kad administratoriui nustatytas atlyginimas – 6 procentai nuo parduodamo turto vertės, gerokai viršija atlyginimą, kurį už panašių veiksmų atlikimą gautų antstolis.

10. Pareiškėjas K. V. atsiliepimu prašo suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:

10.1. Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ kreditorių susirinkime, nepritardamas parengtam mokumo atkūrimo planui, nurodė nesutikimo motyvus analogiškus atskirajame skunde. Bankroto administratorius pateiktame teismui prašyme patvirtinti mokumo atkūrimo planą nurodė motyvus, kad kreditorius nepagrįstai nepritarė mokumo atkūrimo planui, nes planas parengtas pagal FABĮ reikalavimus ir įvertinus bankrutuojančių asmenų pajamas ir išlaidas bei aplinkybes, susijusias su mokestiniais pakeitimais Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. sausio 1 d. Mokumo atkūrimo planas parengtas užtikrinant skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino bankroto administratoriaus ir suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

12. Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjams A. V. ir K. V. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivira”. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 2 d. Teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančių A. V. ir K. V. kreditorių sąrašas bei jų finansiniai reikalavimai 304 155,10 Eur sumai. Bankroto administratorius, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. lapkričio 16 d. vykęs kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo vienas kreditorius – AB „Swedbank, turintis 99,58 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos vertine išraiška, 3 darbotvarkės klausimu nutarė netvirtinti A. V. ir K. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano, kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 11 d. nutartimi panaikino bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. 2018 m. lapkričio 16 d. kreditorių susirinkimo protokolo nutarimą 3 darbotvarkės klausimu bei patvirtino bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą pagal teismui pateiktą plano projektą. Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“, nesutikdamas su minėta 2019 m. sausio 11 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

13. Atskirajame skunde nurodoma, kad bankrutuojančių asmenų K. V. ir A. V. tvirtinimui pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitiko FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo grąžinti planą tikslinimui.

14. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnyje nustatyti fizinio asmens mokumo atkūrimo plano turiniui keliami reikalavimai, į kuriuos turi atsižvelgti fizinis asmuo, rengdamas šį planą, t. y. plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios būtų aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Parengtas planas tvirtinamas šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018).

15. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto proceso metu itin didelis dėmesys skiriamas mokumo atkūrimo plano sudarymui, jo vykdymo priežiūrai ir kontrolei. Nors mokumo atkūrimo planą sudaro fizinis asmuo, tačiau šiame planavimo procese gali aktyviai dalyvauti fizinio asmens kreditoriai, teikdami pastabas ir pasiūlymus. Kreditoriai fizinio asmens bankroto procese turi pakankamai plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017).

16. FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama teisinė situacija, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui: tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas teikiamas teismui.

17. Kasacinis teismas, aiškindamas FABĮ 7 ir 8 straipsnius, jų taikymą, yra nurodęs, kad tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas yra tvirtintinas. Dėl to teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi teismas kiekvienu atveju turi tikrinti, dėl kokių priežasčių kreditorių susirinkimas nepritarė planui; nustatęs, kad planui nepritarta dėl priežasčių, susijusių su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais ir planą būtina tikslinti, turi reikalauti, kad prieš pakartotinai teikiant kreditorių susirinkimui jis būtų ne formaliai, o realiai patikslintas, atsižvelgiant į bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, taip pat į bankroto administratoriaus teisėtus interesus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018).

18. FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti esminiai reikalavimai mokumo atkūrimo planui, t. y. tai, kas turi būti aptarta plane. Pagal šios normos nuostatas greta kitų reikalavimų plane turi būti nurodyta: numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu (FABĮ 7 str. 1 d. 3 p.), taip pat kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (FABĮ 7 str. 1 d. 6 p.), bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas (FABĮ 7 str. 1 d. 7 p.).

19. Nagrinėjamu atveju bankrutuojančių fizinių asmenų A. V. ir K. V. pateikto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano VII dalyje nurodytas numatomas parduoti turtas – 239/1192 dalys žemės sklypo su statiniais, kurio bendras plotas 0,1192 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kaina – 9560 Eur, taip pat butas / patalpa, kurios bendras plotas 163,75 kv.m., esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaina – 196500 Eur. Turtą numatoma parduoti kartu, kaip vieną turtinį vienetą, nes žemės sklypas yra būtinas butui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį. Taip pat pažymėta, jog turto pardavimo kainą ir tvarką tvirtina kreditorių susirinkimas; turtas pradedamas pardavinėti po 6 mėnesių nuo teismo nutarties patvirtinti šį planą įsiteisėjimo dienos. Taip pat aprašyta siūloma turto pardavimo tvarka.

20. Kaip jau minėta, FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad plane turi būti nurodoma, numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu. Šiuo atveju plano VII dalyje nurodytas visas numatomas parduoti bankrutuojančių asmenų turimas turtas, aiškiai aprašyta turto pardavimo tvarka ir terminai, nurodyta turto pardavimo kaina plano sudarymo metu. Taigi, pareiškėjų plane nurodyta visa FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte reikalaujama informacija, todėl atskirojo skundo argumentai, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atmetami kaip nepagrįsti.

21. Atskirojo skundo teiginiai, jog kreditoriui nėra aišku, kaip buvo nustatyta nurodyto turto pardavimo kaina, taip pat atmetami kaip nesudarantys pagrindo pateiktą planą pripažinti neatitinkančiu FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog numatomo parduoti turto kaina yra nustatyta, remiantis UAB „Vertinimo partneriai“ turto vertinimo ataskaita Nr. 18-N11-A01, kurioje nustatyta, kad vertinamo turto rinkos vertė 2018 m. lapkričio 2 d. yra 207000 Eur, tame tarpe: buto – 190000 Eur, 239/1192 dalies žemės sklypo – 17000 Eur.

22. Apeliantės manymu, plane siūlomas pardavimo terminas prieštarauja FABĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

23. Pažymėtina, jog FABĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turto pardavimas pradedamas įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti planą. Ši įstatymo norma nustato momentą, nuo kada anksčiausiai gali būti pradedamas pardavinėti turtas, tačiau nenumato draudimo mokumo atkūrimo plane numatyti ir vėlesnį turto pardavimo terminą. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog siūlomas turto pardavimo terminas iš esmės yra protingas, atitinkantis tiek kreditorių, tiek skolininkų interesus. Pažymėtina ir tai, jog turto pardavimo termino tikslinimas pagal pateiktas kreditoriaus pastabas būtų perteklinis, nes tai nelaikoma esminiu trūkumu, dėl kurio planas negalėtų būti įgyvendinamas.

24. Apeliantė taip pat nesutinka su plane nurodytų būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomų reikalingų lėšų sumomis, t. y. 490 Eur/mėn. iki valdomo turto pardavimo bankroto procese ir +130 Eur/mėn. išaugsiančius būtinuosius poreikius, t. y. iki 580 Eur/mėn., po turto pardavimo bankroto procese.

25. Iš plano IX dalyje pateiktos lentelės, kurioje detalizuojamos būtiniems poreikiams tenkinti numatomos lėšos, matyti, jog iki pareiškėjams priklausančio turto pardavimo pareiškėjų būtiniems poreikiams tenkinti reikalinga suma sudaro 490 Eur. Į šią sumą įtrauktos tokios pareiškėjų išlaidos: išlaidos maistui – 180 Eur/ mėn.; išlaidos, susijusios su būsto komunalinių paslaugų apmokėjimu, kuro būsto šildymui, elektros energijos įsigijimu ir kt. – 60 Eur/mėn.; išlaidos asmeniniams poreikiams (higienos priemonės, vaistai, rūbai ir pan.) – 120 Eur/mėn.; išlaidos mobiliajam ryšiu ir internetui apmokėti – 20 Eur/mėn.; išlaidos transportui – 60 Eur/mėn.; kitos išlaidos (nenumatytos) – 50 Eur/mėn. Įvertinus plane nurodytas išlaidas, jų dydžius, taip pat tai, kad numatytos išlaidos yra skirtos dviejų bankrutuojančių asmenų poreikių tenkinimui, apsiribojama tik būtinomis išlaidomis, darytina išvada, jog plane būtiniems poreikiams tenkinti numatomos lėšos yra protingo dydžio, pagrįstos.

26. Pažymėtina, jog plane taip pat numatyta, jog po pareiškėjams priklausančio turto pardavimo, pareiškėjų būtiniems poreikiams tenkinti reikalinga suma padidės iki 580 Eur. Įvertinus plane pateiktą po turto pardavimo reikalingų išlaidų būtiniems poreikiams tenkinti aprašymą, matyti, jog pareiškėjų išlaidos iš esmės liko tos pačios, kaip ir iki turto pardavimo, tačiau pasikeitė išlaidų, susijusių su būsto išlaikymu ir komunalinių paslaugų apmokėjimu, dydis, t. y. šios išlaidos padidėjo iki 150 Eur/mėn. Atkreiptinas dėmesys, jog toks šios rūšies išlaidų padidėjimas yra suprantamas, nes pareiškėjams pardavus turtą – butą, kuriame jie gyvena, jiems teks pasirūpinti kita gyvenamąja vieta, butą išsinuomoti, dėl ko atsiras papildomų išlaidų, susijusių su buto nuomos mokesčio mokėjimu.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės argumentai, susiję su plane numatytų lėšų būtiniems poreikiams tenkinti nepagrįstumu, atmetami.

28. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kreditorių susirinkime, balsuojant nebuvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, buvo tai, kad plane buvo numatytas ženkliai per didelis administratoriaus atlyginimas – 6 procentai už skolininkų nekilnojamojo turto pardavimą. Apeliantė pažymi, jog FABĮ 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bankroto administratoriaus atlyginimo suma nustatoma pavedimo sutartyje, sudarytoje tarp fizinio asmens ir bankroto administratoriaus, atsižvelgiant į tai, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, į parduodamo fizinio asmens turto (taip pat ir įkeisto) rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Šie atskirojo skundo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

29. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio nuostatas administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) bei atlyginimas bankroto administratoriui. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad plane nurodoma bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas.

30. Nagrinėjamu atveju administravimo išlaidos yra detalizuojamos plano X dalyje. Plano X.1 punkte yra numatytos išlaidos, būtinos bankroto procedūroms atlikti, tuo tarpu X.2 punkte yra atskirai numatytas bankroto administratoriaus atlyginimas. Pažymėtina, jog apeliantė ginčijamas išlaidas – 6 procentus nuo parduoto turto kainos, nepagrįstai laiko administratoriaus atlyginimu, nes, kaip matyti iš plano, šios išlaidos yra įtrauktos į plano X.1 punktą, kaip išlaidos, susijusios su buto ir žemės sklypo pardavimu, t. y. kaip administravimo išlaidos, būtinos bankroto procedūroms atlikti, o ne kaip administratoriaus atlyginimas. Tai reiškia, jog administratoriui jo patirtos išlaidos, susijusios su pareiškėjų turto pardavimu, bus atlygintos pagal faktą, bet ne daugiau kaip 6 procentai nuo parduoto turto kainos, o šių administravimo išlaidų pagrįstumą administratorius privalės pagrįsti išlaidas patvirtinančiais dokumentais.

31. Be to, FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, išskyrus atvejus, kai įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius sutinka kitaip. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos pirmiausia.

32. Taigi, pagal paminėtą įstatymo nuostatą į administravimo išlaidas planuojama įtraukti suma – pagal faktą 6 procentai nuo parduoto turto kainos neviršija FABĮ numatyto dydžio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra pagrindo vertinti, jog administravimo išlaidų įkainiai netinkami.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas administravimo išlaidų sąmatos keitimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką (Fizinių asmenų bankroto 22 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų bankroto 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. (Fizinių asmenų bankroto 26 straipsnio 4 punktas). Minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo tvarką. Taigi kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017).

34. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, tai įstatyme nenustatyta tokio plano tikslinimo galimybės, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

35. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės nurodytus argumentus dėl plano neatitikimo FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, konstatuoja, jog pareiškėjų pateiktame kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane yra nurodyta visa FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje reikalaujama informacija, planas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo grąžinti planą tikslinimui, atmetami kaip nepagrįsti.

36. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

37. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė FABĮ normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.