Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 25S263181 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus); 2) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti visas bylinėjimosi ir vertimų išlaidas.

2.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi (asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui). Nors draudimas pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pritaikytas vadovaujantis išvada apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę, toks perspėjimo įvedimas prieštarauja nuosekliai ir suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai tokio pobūdžio bylose. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje garantuojamas pagrindines teises ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises.

2.2. Šiuo atveju nėra pateikta papildomų atsakovo argumentų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS), o argumentas, jog jis bandė apeiti ES teisę ir ateityje gali bandyti neteisėtai pasilikti ES („asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse bandydamas apeiti ES teisę“) yra deklaratyvus ir tik hipotetinis. Taigi, nepateikta atskirai motyvacija, kodėl duomenų perdavimas į SIS yra būtina, proporcinga priemonė, kas, vadovaujantis naujausia teismų praktika, sudaro pagrindą teismui Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą asmeniui atvykti ir apsigyventi, naikinti. Be to, perspėjimo įvedimas į SIS nepagrįstai apriboja pareiškėjo teises, yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė, nes pareiškėjui užkertamas kelias vykti į visas Šengeno zonos valstybes, nevertinant su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių (jos Sprendime įvertintos nebuvo).

2.3. Pareiškėjas pagal darbo sutartį net nuo 2021 metų dirba Latvijoje įmonėje SIA Kreiss tarptautinių reisų vairuotoju, apie ką paaiškinimus pareiškėjas davė ir atsakovui. Jis turi Latvijoje galiojantį leidimą laikinai gyventi iki 2026 m. gruodžio 16 d. Tačiau pritaikytas draudimas užkerta pareiškėjui teisę dirbti Latvijoje, patekti į kitas Šengeno zonos valstybes, kas yra būtina jam vykdant darbo funkcijas. Be to, Italijoje gyvena pareiškėjo sūnus M. B., turintis (duomenys neskelbtini) pilietybę. M. B. dėl opozicinių pažiūrų negali lankytis (duomenys neskelbtini), o pritaikius draudimą atvykti į Šengeno zoną, pareiškėjas negali lankyti savo sūnaus bei jo šeimos nei Italijoje, nei jokioje kitoje ES valstybėje, kas pažeidžia jo socialinius ryšius bei, atitinkamai, teisę į privatų gyvenimą. Taigi, perspėjimo įvedimas į SIS yra neteisėtas, nepagrįstas bei neproporcingas.

2.4. Sprendimu pareiškėjui taip pat nepagrįstai pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvą 5 metų terminui. Pareiškėjas dirba vairuotoju transporto įmonėje, esančioje Latvijoje, jo darbo teritorija apims ir visą ES teritoriją, kaip tolimųjų reisų vairuotojo. Atsižvelgiant į jo darbo specifiką, t. y. dirbant vairuotoju, esant nustatytam draudimui atvykti į Lietuvą, jis negalės vykdyti savo darbinių funkcijų ir net ir tranzitu pravažiuoti Lietuvos, vežant krovinį. Tai iš esmės apribos jo darbo funkcijų vykdymą arba net tai taps neįmanoma. LVAT išplėstinė kolegija 2024 m. birželio 5 d. nutartyje byloje Nr. eA-1304-968/2024 nurodė, kad asmens privataus gyvenimas apima dalyvavimą darbo rinkoje (Slivenko prieš Latviją byloje (123 p.) ir Borisov prieš Lietuvą byloje (111 p.) (51.3 p.), tad būtent atimant galimybę pareiškėjui atvykti į Lietuvą darbo tikslais, pažeidžiama jo teisė į privatų gyvenimą, kurį patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio apimtį. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, gali priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį. Šiuo atveju tokio vertinimo atlikta nebuvo, o Sprendimas priimtas tik formaliai vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę, kai tuo metu minėtas draudimas atvykti į Lietuvą, į Šengeno zoną, iš esmės apriboja pareiškėjo privatų gyvenimą ir atima iš jo galimybę verstis darbine veikla, yra neadekvatus ir neproporcingas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini), todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, 2025 m. birželio 10 d. pildydamas klausimyną dėl papildomos informacijos, nenurodė reikšmingos informacijos apie darbą (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. 2025 m. birželio 10 d. atsakydamas į klausimyno dėl papildomos informacijos klausimus, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3.2. 2025 m. birželio 11 d. per MIGRIS komunikaciją buvo paprašyta pateikti karinio bilieto ir darbo knygelės kopijas. 2025 m. birželio 17 d. pareiškėjas pateikė karinio bilieto ir darbo knygelės kopijas. Darbo knygelės duomenimis, pareiškėjas 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini).

3.3. Migracijos departamentas 2025 m. spalio 23 d. gavo VSD 2025 m. spalio 23 d. išvadą Nr. 18-11699 (toliau – ir VSD išvada). VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti visas su pareiškėjo darbu (duomenys neskelbtini) susijusias aplinkybes, 2025 m. spalio 27 d. per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, kodėl pildant klausimyną nepateikė duomenų apie darbą (duomenys neskelbtini), dėl kokių priežasčių jis pasirinko šį darbą ir kodėl nutraukė darbinius santykius bei kokiu tikslu 2023–2025 m. vykdavo į (duomenys neskelbtini). 2025 m. spalio 29 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą.

3.4. Migracijos departamentas 2025 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šis sprendimas nėra skundžiamas šioje byloje ir yra įsiteisėjęs.

3.5. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog perspėjimo įvedimas į SIS nėra pagrįstas. Migracijos departamentas įtraukdamas pareiškėją į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir į SIS atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos vertinimą. Priimant ginčijamą Sprendimą ir sprendžiant įvesti perspėjimą į SIS buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas Lietuvoje niekada negyveno, nėra turėjęs leidimų laikinai gyventi, nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – Lietuvoje negyvena jokie pareiškėjo šeimos nariai, įskaitant ir tuos, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, teisės gyventi kitu Įstatymo nustatytu pagrindu neturi. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat tai, jog buvo nustatyta, kad, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje (pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės – nuslėpė, jog dirbo (duomenys neskelbtini)), galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse bandydamas apeiti ES teisę.

3.6. Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas. Priešingai nei nurodoma skunde, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą įvertino duomenų visetą, tuo metu skunde nurodomos aplinkybės (Latvijos išduotas leidimas gyventi, šeimos nariai gyvenantis Europos Sąjungoje ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir, kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Latvijos kompetentingos institucijos, po konsultacijų pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 29 straipsnį, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.7. Naujausioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad:

4.1. VSD 2025 m. spalio 23 d. raštu Nr. 18-11699 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas ((duomenys neskelbtini)), pildydamas Migracijos departamento klausimyną nuslėpė, kad 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Šią informaciją apie darbovietę patvirtina įrašas pareiškėjo pateiktoje darbo knygelėje. Pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini).

4.2. Pagal LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėjas privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje ir skundžiamame Migracijos departamento Sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir VSD išvadoje ir skundžiamame Migracijos departamento Sprendime nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigė. Migracijos departamentas kitose bylose yra surinkęs informaciją apie pareiškėjo buvusią darbovietę ((duomenys neskelbtini)) ir nustatęs, jog minėta institucija yra sukarinta organizacija, o asmenys, kurie joje įdarbinami, yra nuosekliai ir kruopščiai tikrinami. Sprendimas priimti asmenį į darbą nepaprastųjų situacijų įstaigose ir padaliniuose priimamas remiantis kandidato karo medicinos komisijoje patikrinimo rezultatais, išankstiniu jo asmeninių, moralinių ir dalykinių savybių tyrimu, specialaus patikrinimo duomenimis ir daugybe kitų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini), tikėtina, buvo atliktas specialus jo patikrinimas (priešingu atveju jis nebūtų priimtas į darbą), kurio metu nebuvo nustatyta moralinių ar kitokių asmeninių savybių, nesuderinamų su darbu sukarintoje organizacijoje.

4.3. Pareiškėjas skunde neneigė, jog dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat nepateikė jokių argumentų, kurie prieštarautų VSD išvadoms, jog ryšiai su šia institucija kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo dažnas vykimas į (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus. Pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie socialiniai ir ekonominiai ryšiai (šeima gyvena (duomenys neskelbtini), Lietuvoje pareiškėjas niekada negyveno ir nedirbo), o deklaratyvus siekis ateityje dirbti Lietuvoje negali būti laikomas prioritetiniu prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylai aktualias faktines aplinkybes, nustatė, kad:

6.1. Sprendimas priimtas, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.2. Asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, 2023 m. birželio 10 d. ir 2025 m. birželio 10 d. pildydamas klausimynus dėl papildomos informacijos, nenurodė reikšmingos informacijos apie darbą Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi; SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu; Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 punktu, 37 punktu, 38.3 papunkčiu.

6.3. Priimant Sprendimą buvo vadovautasi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (pareiškėjas), 2025 m. birželio 10 d. pildydamas klausimyną, nuslėpė, kad 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Šią informaciją apie darbovietę patvirtina įrašas pareiškėjo pateiktoje darbo knygelėje. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD išvadoje nurodė, kad, jei įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašo įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 4 straipsnio 7 dalimi, 133 straipsnio 5 dalimi, LVAT praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija.

8. Teismas pažymėjo, kad iš teismui pateiktų duomenų akivaizdu, jog pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, teikė melagingus duomenis, tai yra, nors pats patvirtino, kad jo pateikta informacija yra išsami ir teisinga, nuslėpė itin svarbią aplinkybę, kad 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Informacija, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) tapo žinomos tik po to, kai Migracijos departamentas paprašė pareiškėjo pateikti karinio bilieto ar darbo knygelės kopijas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėjas ir pateikė paaiškinimą, kodėl šios informacijos nenurodė, bei paaiškino, jog (duomenys neskelbtini), tačiau šie pareiškėjo argumentai teismo įvertinti kaip siekis nuslėpti labai svarbią informaciją, kuri be abejonės turi įtakos atitinkamų sprendimų priėmime. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje (pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės – nuslėpė, kad dirbo (duomenys neskelbtini)), todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse bandydamas apeiti ES teisę.

9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024 nurodė, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau tokį leidimą atsisakyta išduoti. Duomenų, kad pareiškėjas skundė Migracijos departamento sprendimą, byloje nėra. Taip pat, nors pareiškėjas skunde nurodė, jog pagal darbo sutartį nuo 2021 metų dirba Latvijoje įmonėje SIA Kreiss tarptautinių reisų vairuotoju, apie ką paaiškinimus pareiškėjas davė ir atsakovui, jis turi Latvijoje galiojantį leidimą laikinai gyventi iki 2026 m. gruodžio 16 d., tačiau pritaikytas draudimas užkerta pareiškėjui teisę dirbti Latvijoje, patekti į kitas Šengeno zonos valstybes, kas yra būtina jam vykdant darbo funkcijas, nustatyta, kad Latvijos kompetentingos institucijos, po konsultacijų pagal SIS reglamento 29 straipsnį, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (O forma – Konsultacijos procedūra pagal 25 straipsnio 2 dalį nurodyta, jog „Mūsų migracijos tarnybos pateikta informacija: Informuojame, kad 2025 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti P. B. leidimą laikinai gyventi Latvijoje. Todėl sprendimui pašalinti P. B. iš Šengeno informacinės sistemos nėra pagrindo“). Be to, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo ilgą laiko tarpą – 29 metus. Kaip savo atsiliepime nurodė VSD, institucija, kurioje dirbo pareiškėjas, yra sukarinta organizacija, o asmenys, kurie joje įdarbinami, yra nuosekliai ir kruopščiai tikrinami. Sprendimas priimti asmenį į darbą nepaprastųjų situacijų įstaigose ir padaliniuose priimamas remiantis kandidato karo medicinos komisijoje patikrinimo rezultatais, išankstiniu jo asmeninių, moralinių ir dalykinių savybių tyrimu, specialaus patikrinimo duomenimis ir daugybe kitų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini), tikėtina, buvo atliktas specialus jo patikrinimas (priešingu atveju jis nebūtų priimtas į darbą), kurio metu nebuvo nustatyta moralinių ar kitokių asmeninių savybių, nesuderinamų su darbu sukarintoje organizacijoje. Be to, VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus (kaip nurodyta Sprendime, 2023–2025 m. pareiškėjas periodiškai vyko į / iš (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento duomenimis, minėtą laikotarpį asmuo į (duomenys neskelbtini) vyko 6 kartus).

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad priimant skundžiamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Nustatyta, kad asmuo tokių ryšių neturi – jis Lietuvoje niekada negyveno, nėra turėjęs leidimų laikinai gyventi, nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Asmuo neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – Lietuvoje negyvena jokie asmens šeimos nariai, įskaitant ir tuos, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie susiklosčiusius darbo santykius Latvijoje (minėta, kad leidimas gyventi Latvijoje yra panaikintas) bei aplinkybė, jog pareiškėjo sūnus gyvena Italijoje, nėra pakankamos sprendžiant dėl Sprendimu pareiškėjui nustatytų ribojimų panaikinimo.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu dėl draudimo atvykti nusprendė 5 metams uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.

13. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, vadovavosi Taisyklių 15 punktu, kuriame numatyta, jog duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Teismas taip pat įvertino SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą. Kadangi pareiškėjui pagrįstai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, teismo vertinimu, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei jo duomenys pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Migracijos departamento Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą ir Migracijos departamento Sprendimą; atlyginti pareiškėjui visas bylinėjimosi ir vertimų išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas perspėjimo įvedimo į SIS pagrįstumą motyvavo tuo, kad pareiškėjui yra pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvą – automatiškai taikant jam draudimą atvykti į Šengeno zoną. Tačiau toks argumentas, nesant minėtos priemonės proporcingumo motyvų, yra nepagrįstas bei iš esmės prieštaraujantis LVAT praktikai.

15.2. SIS reglamento 24 straipsnis reglamentuoja perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas. SIS reglamento 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas.

15.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai LVAT praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų.

15.4. Šiuo atveju nėra pateikta papildomų atsakovo argumentų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS sistemą, o argumentas, jog jis bandė apeiti ES teisę ir ateityje gali bandyti neteisėtai pasilikti ES, yra deklaratyvus ir tik hipotetinis. Be to, perspėjimo įvedimas į SIS nepagrįstai apriboja pareiškėjo teises, yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė, nes pareiškėjui užkertamas kelias vykti į visas Šengeno zonos valstybes, nevertinant su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių.

15.5. Pareiškėjas pagal darbo sutartį net nuo 2021 metų dirba Latvijoje įmonėje SIA Kreiss tarptautinių reisų vairuotoju, apie ką paaiškinimus pareiškėjas davė ir atsakovui. Jis turi Latvijoje galiojantį leidimą laikinai gyventi iki 2026 m. gruodžio 16 d. Tačiau pritaikytas jam draudimas užkerta teisę dirbti Latvijoje, patekti į kitas Šengeno zonos valstybes, kas yra būtina jam vykdant darbo funkcijas. Italijoje gyvena pareiškėjo sūnus M. B., (duomenys neskelbtini). M. B. dėl opozicinių pažiūrų negali lankytis (duomenys neskelbtini), o pritaikius draudimą atvykti į Šengeno zoną, pareiškėjas negali lankyti savo sūnaus bei jo šeimos nei Italijoje, nei jokioje kitoje ES valstybėje, kas pažeidžia jo socialinius ryšius bei, atitinkamai, teisę į privatų gyvenimą. Taigi, perspėjimo įvedimas į SIS yra neteisėtas, nepagrįstas bei neproporcingas, todėl turėtų būti panaikintas.

15.6. Draudimas atvykti į Lietuvą apriboja pareiškėjo darbo galimybes – jis dirba tolimųjų reisų vairuotojų Latvijos įmonėje, tačiau jam darbo tikslais būtina vykti per Lietuvos teritoriją, jo darbo teritorija apima ir visą ES teritoriją, kaip tolimųjų reisų vairuotojo. Atsižvelgiant į jo darbo specifiką, t. y. dirbant vairuotoju, esant nustatytam draudimui atvykti į Lietuvą, jis negalės vykdyti savo darbinių funkcijų ir net ir tranzitu pravažiuoti Lietuvos, vežant krovinį. Tai iš esmės apribos jo darbo funkcijų vykdymą arba net tai taps neįmanoma.

15.7. LVAT išplėstinė kolegija 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024 nurodė, kad asmens privatus gyvenimas apima dalyvavimą darbo rinkoje, tad būtent atimant galimybę pareiškėjui atvykti į Lietuvą darbo tikslais, pažeidžiama jo teisė į privatų gyvenimą, kurį patenka į Konvencijos 8 straipsnio apimtį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

15.8. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Šiuo atveju tokio vertinimo atlikta nebuvo, o Sprendimas priimtas tik formaliai vadovaujantis VSD išvada apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę, kai tuo metu minėtas draudimas atvykti į Lietuvą, į Šengeno zoną, iš esmės apriboja pareiškėjo privatų gyvenimą ir atima iš jo galimybę verstis darbine veikla, yra neadekvatus ir neproporcingas.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

16.1. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat tai, jog buvo nustatyta, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje (pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės – nuslėpė, kad dirbo (duomenys neskelbtini)), galima daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse bandydamas apeiti ES teisę. Ginčijame Sprendime Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo individualias aplinkybes ir pagrindė, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje, todėl Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas.

16.2. Įtrauktas perspėjimas į SIS savaime automatiškai neužkerta kelio teikti prašymo išduoti leidimą gyventi. Pareiškėjas gali teikti prašymą išduoti leidimą gyventi kitoje valstybėje narėje. Tos valstybės narės kompetentingoms institucijoms įvykdžius konsultacijas pagal SIS reglamento 27 straipsnį gali nuspręsti išduoti leidimą gyventi ir SIS perspėjimas pagal 27 straipsnio f dalį būtų panaikinamas.

16.3. Įvertinus su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei penkeri metai), atsižvelgus į VSD siūlomą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (5 metai), Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus, bei, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, asmeniui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

16.4. Migracijos departamento priimti ginčijami sprendimai turi būti prilyginami viešojo intereso gynimui, todėl atsižvelgus į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 96¹ straipsnio 1 dalį, kuriame nurodoma, kad „Kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai ar ieškinį pareiškusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms skirtų biudžeto lėšų“. Migracijos departamentui nėra skiriamos lėšos ginant viešąjį interesą, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš valstybės biudžeto tiesiogiai.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Valstybės saugumo departamentas nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. MD Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kt.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 25S263181, kuriuo pareiškėjui P. B. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes asmuo (pareiškėjas) gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei jo duomenys pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog atsakovas neatliko išsamaus situacijos vertinimo proporcingumo principo taikymo aspektais, Sprendimas priimtas tik formaliai vadovaujantis VSD išvada apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę, kai tuo metu minėtas draudimas atvykti į Lietuvą, į Šengeno zoną iš esmės apriboja pareiškėjo privatų gyvenimą ir atima iš jo galimybę verstis darbine veikla.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Byloje neginčijama atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu (patvirtina bylos duomenys), tačiau tokį leidimą atsisakyta išduoti. Duomenų, kad pareiškėjas skundė Migracijos departamento sprendimą, byloje nėra. Departamento Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui), 2025 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

24. Šioje byloje skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas remiantis VSD išvada, kurioje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko (duomenys neskelbtini) piliečio (pareiškėjo) keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, 2025 m. birželio 10 d. pildydamas klausimyną, nuslėpė, kad 1992–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Šią informaciją apie darbovietę patvirtina įrašas pareiškėjo pateiktoje darbo knygelėje. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

25. Migracijos departamentas Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, priėmė įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei penkeri metai), nustatęs, jog asmens (pareiškėjo) gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tai, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti, atsižvelgęs į VSD siūlomą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (5 metai), Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus, bei, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu. Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad yra pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

26. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

27. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, jog tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

28. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.).

29. Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktis reglamentuoja, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1605-525/2026).

31. Darbas (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, jog asmuo gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas teigė, jog dirbo ugniagesiu, tačiau nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024 ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu nedirba, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga. Migracijos departamento duomenimis pareiškėjas 2023–2025 m. į (duomenys neskelbtini) vyko 6 kartus. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nenurodė informacijos apie darbą (duomenys neskelbtini), jo motyvai dėl informacijos nenurodymo teisėjų kolegijos vertintini kaip pareiškėjo gynybinė versija.

32. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD išvadoje pateiktą informaciją, yra pagrindas daryti išvadą, jog asmens asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

33. Iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjui per pastaruosius 5 metus nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas niekada darbinių santykių su Lietuvos Respublikos darbdaviu neturėjo ir šiuo metu neturi. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad draudimas atvykti į Lietuvą apriboja pareiškėjo darbo galimybes – jis dirba tolimųjų reisų vairuotojų Latvijos įmonėje, tačiau jam darbo tikslais būtina vykti per Lietuvos teritoriją, jo darbo teritorija apima ir visą ES teritoriją. Atsižvelgiant į jo darbo specifiką, esant nustatytam draudimui atvykti į Lietuvą, jis negalės vykdyti savo darbinių funkcijų. Dėl šių pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis (O forma – Konsultacijos procedūra pagal 25 straipsnio 2 dalį), jog Latvijos kompetentingos institucijos, po konsultacijų pagal SIS reglamento 29 straipsnį, 2025 m. gruodžio 15 d. panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

35. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad atsakovas visapusiškai įvertino aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir jas sistemiškai įvertinęs priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Tikrinamu atveju padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas šioje individualioje situacijoje.

36. Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimta vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei Taisyklių 15 punktu.

37. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose ar SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

38. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS). Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

40. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovas įrodė, kad nagrinėjamoje byloje analizuojamas pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat tai, jog buvo nustatyta, kad, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje (pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės – nuslėpė, kad dirbo (duomenys neskelbtini)), sprendė, jog galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse bandydamas apeiti ES teisę.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo motyvai dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo pagrįsti individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinių vertinimą.

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie susiklosčiusius darbo santykius Latvijoje, taip pat ir aplinkybė, jog pareiškėjo sūnus gyvena Italijoje, nėra pakankamos sprendžiant dėl Sprendimu pareiškėjui nustatytų ribojimų panaikinimo. Taip pastebėtina, kad pareiškėjas tik nurodė pilnamečio sūnaus gyvenimo Italijoje faktą, tačiau nepateikė įrodymų apie bendravimo su sūnumi apribojimą, jo neproporcingumą ir t. t. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, sprendė, kad ši skundžiamo Sprendimo dalis atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra proporcinga.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

44. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.