Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-59-356/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Apeliantas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus – Žalų administravimo departamento 2021 m. kovo 18 d. rašto Nr. V-924-21-(5.9.) „Dėl teismo ekspertizės akto Nr. 20-412-02 bei jo priedų kopiją. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais, sprendžia, kad šie įrodymai jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris juos priėmė, todėl pakartotinai jų priimti apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo.

22. Byloje nustatyta, kad apeliantas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vykdydamas 2018 m. kovo 7 d. Paslaugų teikimo sutarties, sudarytos su ADB „Gjensidige“, sąlygas, 2019 m. gruodžio 5 d. kompensavo ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajam K. M. išmokėtą 2 103 Eur draudimo išmoką, kurią ADB „Gjensidige“ apskaičiavo vadovaudamasi UAB „Smart Claims“ atliktos eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės Ford Sierra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertės nustatymo ataskaitos duomenimis, kurioje transporto priemonės vertė iki apgadinimo buvo nustatyta 2 494 Eur, o likutinė vertė – 391 Eur. Pirmosios instancijos teismo nutartimi už žalą atsakingos atsakovės A. P. prašymu paskyrus byloje ekspertizę minėtos transporto priemonės rinkos vertei, buvusiai eismo įvykio metu, ir likutinei vertei nustatyti, jos metu buvo nustatyta, jog transporto priemonės Ford Sierra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė, buvusi eismo įvykio metu (2019 m. rugpjūčio 8 d.), yra 879 Eur, o likutinė vertė – 212 Eur. Remiantis teismo eksperto pateikta 2021 m. vasario 15 d. Teismo ekspertizės akto Nr. 20-412-02 išvada, pirmosios instancijos teismas priteisė apeliantui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės A. P. 667 Eur nuostolių atlyginimą regreso tvarka (879 Eur – 212 Eur).

23. Apeliantas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo transporto priemonės rinkos vertę nustatančių įrodymų vertinimu bei nustatytu atlygintinu nuostolių dydžiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė eksperto išvadai, kadangi, apelianto nuomone, minėtas ekspertizės aktas negali būti vertinamas nei kaip turintis didesnę įrodomąją galią, nei kaip patikimesnis už įrodymus, kuriuos pateikė biuras.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apelianto teiginiai neduoda pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, be to, apeliantas ne visiškai teisingai aiškina teismo paskirtos ekspertizės išvados, kaip įrodymo, vietą įrodinėjimo priemonių sistemoje. Vadovaujantis kasacinio teismo nuosekliai formuojama praktika, teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 straipsniai). Priešingai, nei nurodo apeliantas, skundžiamo sprendimo motyvai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas eksperto išvadas vertino kartu su kitais įrodymais, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis: vertino kartu su apelianto vardu veikusios ADB „Gjensidige“ užsakymu UAB „Smart Claims“ atlikta rinkos vertės nustatymo ataskaita, apelianto bei atsakovės teiktais paaiškinimais dėl transporto priemonės rinkos vertės, buvusios eismo įvykio metu, ir likutinės vertės, paties pirmosios instancijos teismo išreikalautais papildomais duomenimis apie įvykusių panašių ar tapačių transporto priemonių sandorių kainas. Skundžiamo sprendimo motyvuose pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės ir sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma. Taigi, pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės akto išvadoms suteikė didesnę įrodomąją galią, nėra.

27. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu teismo eksperto pateiktą 2021 m. vasario 15 d. Teismo ekspertizės akto Nr. 20-412-02 išvadą pripažinti patikimesniu įrodymu grindžia ekspertizės akto trūkumais. Apelianto teigimu, ginčo transporto priemonė buvo apibūdinama kaip ypač geros būklės, todėl, tikėtina, kad teismo eksperto atmesti sandoriai, įvardinti kaip ekstremumai, ir atitiko parduodamas ypač geros būklės transporto priemones, savo techninėmis charakteristikomis artimomis vertinamai transporto priemonei. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismo ekspertas taikė per mažą išorės išvaizdos ir išlaikymo koeficientą kv1 (taikytas koeficientas kv1 lygus 1), taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 13.1 punkte nurodytą koeficientą, taikytiną esant ypač gerai automobilio būklei, taip pat pagal minėtą instrukciją ginčo transporto priemonės rinkos kaina turėjo būti didinama, esant itin mažiems ginčo transporto priemonės ridos rodikliams.

28. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal eismo įvykio metu (2019 m. rugpjūčio 8 d.) galiojusios Vertinimo instrukcijos 14.1 punktą, transporto priemonių prekinė išvaizda ir bendra techninė būklė nusakomos kaip ypač gera tik tada, kai jos yra neturinčios apgadinimų (sužalojimų) ir defektų, tvarkingos transporto priemonės techninei būklei palaikyti buvo taikomos papildomos gerinančios priemonės ir ji buvo eksploatuojama akivaizdžiai geresnėmis nei vidutinės sąlygos. Vertinimo instrukcijos 13 punkte nurodoma, kad kv1 nustatomas pagal transporto priemonės prekinę išvaizdą ir bendrą techninę būklę: ypač gera kv1 = 1,1 … 1,2 (13.1 punktas); gera kv1 = 1,0 … 1,1 (13.2 punktas); tvarkinga kv1 = 1,0 (13.3 punktas); vidutiniška kv1 = 0,9 … 1,0 (13.4 punktas); netvarkinga kv1= 0,7 … 0,9 (13.5 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju iš paties apelianto pateiktos UAB „Smart Claims“ rinkos vertės nustatymo ataskaitos 5 punkte nurodytos informacijos matyti, kad, atliekant vertinimą, ginčo transporto priemonės papildomos gerinančios priemonės (įrangos) nebuvo nustatyta, o remonto, gerinančio transporto priemonės techninę būklę, vertė lygi 0 Eur. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad eksploatuojant ginčo transporto priemonę buvo naudojamos gerinančios priemonės ar įranga, ar kad jis buvo eksploatuojamas akivaizdžiai geresnėmis nei vidutinės sąlygomis, taip pat kad transporto priemonei buvo naudotos originalios detalios ir ją būtų galima vertinti kaip vienetinį ar senovinį automobilį, byloje nebuvo pateikta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja visos ginčo transporto priemonės ypač geros būklės vertinimui būtinos sąlygos, teismo ekspertas, nustatydamas ginčo transporto priemonės rinkos vertę, neturėjo pagrindo taikyti Vertinimo instrukcijos 13.1 punkte nustatytą 1,1 ar 1,2 kv1 koeficientą, taikomą esant ypač gerai transporto priemonės būklei, taigi, pagrįstai sprendė, kad korekcija dėl išorinės išvaizdos ir išlaikymo nėra taikoma ir koeficientas kv1 lygus 1. Teisėjų kolegija pažymi, jog UAB „Smart Claims“ rinkos vertės nustatymo ataskaitos, kurios pagrindu apeliantas įrodinėja nuostolių dydį šioje byloje, 2 punkte nurodyti duomenys patvirtina, jog ir UAB „Smart Claims“, atlikusi vertinimą, taip pat netaikė didesnio nei 1 kv1 koeficiento (taikė vidutiniškai būklei taikytiną kv1 koeficientą – 0,928).

30. Minėtoje UAB „Smart Claims“ rinkos vertės nustatymo ataskaitoje nurodoma, kad ginčo transporto priemonės rida (km) pagal spidometrą – 25533 km, ataskaitos 1.1 punkte nurodoma, kad tikroji transporto priemonės rida – nenustatyta. Teismo ekspertas nustatė, kad remiantis Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos pateikiamais duomenimis, seniausi yra Utenos techninių apžiūrų centro užfiksuoti duomenys, t. y. 2007 m. gegužės 2 d. užfiksuota rida – 70924 km; 2011 m. balandžio 21 d. – 90859 km, tuo tarpu jau 2013 m. balandžio 25 d. – 1427 km. Teismo ekspertas sprendė, kad šie Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos pateikiami duomenys patvirtina esant jau ne pirmam odometro ratui ir transporto priemonės rida yra gerokai didesnė nei 25533 km. Pritardama šiems teismo eksperto argumentams, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog prie pirmo rato odometro ridos (99999 km) pridėjus ridą, kurią užfiksavo UAB „Smart Claims“ ekspertas (25533 km), iš tiesų susidaro ne mažesnė nei 125532 km rida. Todėl atsižvelgus į tai, kad ginčo transporto priemonės pirmos registracijos data yra 1988 m. liepos 25 d., o seniausi transporto priemonės ridos duomenys Utenos techninių apžiūrų centro užfiksuoti yra tik 2007 m. gegužės 2 d., teisėjų kolegijos vertinimu, teismo ekspertas, nustatydamas ginčo transporto priemonės rinkos vertę, ginčo transporto priemonės ridos duomenis vertino kaip nepatikimus ir korekcijos dėl ridos netaikė pagrįstai.

31. Iš ekspertizės akto nustatyta, kad lyginamuosius objektus teismo ekspertas atrinko iš VĮ Regitra tvarkomo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje pateikiamos informacijos apie sandorius dėl transporto priemonių Ford Sierra, kurių gamybos metai yra 1987-1990, sudarytus nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., bei UAB „Diginet Ltu“ (www.autoplius.lt) pateikiamus retrospektyvinius pasiūlos duomenimis apie transporto priemonių Ford Sierra, kurių gamybos metai yra 1987-1989, kurių skelbimai patalpinti 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu. Teismo ekspertas iš lyginamųjų objektų sąrašo eliminavo tuos nurodytu laikotarpiu patalpintus skelbimus, kuriais buvo siekiama parduoti panašias transporto priemones už 2 500 Eur ir 3 500 Eur sumas, bet tokiomis kainomis taip ir nebuvo parduoti, sprendžiant iš VĮ Regitra duomenų apie realiai įvykusius sandorius. Teismo ekspertas nurodė, kad išanalizavus šių transporto priemonių aprašymus, buvo nustatyta, kad jų ridos yra labai mažos, t. y. transporto priemonės, kurios siūloma pardavimo kaina 3 500 Eur, nurodoma, kad tikra rida yra 37000 km, o transporto priemonės, kurios siūloma pardavimo kaina 2 500 Eur, nurodoma rida – 57000 km. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamos šios dvi transporto priemonės teismo eksperto pagrįstai nebuvo lyginamos (atliekant vertinimą retrospektyviniu būdu) su ginčo transporto priemone, kurios tikroji rida nėra žinoma, bet ne mažesnė nei 125532 km, kaip esmingai besiskiriančios savo techninėmis charakteristikomis.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog UAB „Smart Claims“, apskaičiuodama transporto priemonės rinkos vertę, rėmėsi ne realiai įvykusių sandorių kainomis, bet spaudoje, internete pateiktais pasiūlymais, ir ne pagal Lietuvos, o Vokietijos rinką, nes tai neatitinka teisės aktų reikalavimų transporto priemonės rinkos vertei nustatyti. Apelianto teigimu, tokia argumentacija prieštarauja ir neatitinka esamos praktikos (tiek teisminės, tiek žalų administravimo) dėl transporto priemonių vertinimo, nustatant transporto priemonių rinkos vertę ir kaip pavyzdį pateikia draudikų veiklą prižiūrinčios institucijos – Lietuvos banko, nagrinėjusio panašaus pobūdžio ginčą tarp draudiko ir nukentėjusio asmens, poziciją, anot kurios, turėjo būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos rinkoje randamais analogų pasiūlymais, bei rekomendaciją draudikui atlyginti papildomą žalą pagal Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodytą nuostolio sumą.

33. Teisėju kolegija pažymi, jog ekspertizes akte pateikta lyginamųjų objektų analizė patvirtina priešingas aplinkybes, nei nurodo apeliantas, ir šiuo atveju lyginamųjų objektų ginčo transporto priemonės rinkos vertei, buvusiai eismo įvykio metu, ir likutinei vertei nustatyti buvo galima rasti tiek iš VĮ Regitra tvarkomos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje pateikiamos informacijos apie sudarytus sandorius, tiek iš Lietuvos rinkoje (interneto portaluose) pateikiamų retrospektyvinių pasiūlos duomenų. Todėl toks apelianto pasirinktas ginčo transporto priemonės rinkos kainos (vertės) nustatymo šaltinis (Vokietijos rinkoje transporto priemonių skelbimuose pateikiama neišsami informacija apie siūlomą, negalutinę kainą) pripažintinas šiuo atveju neatspindinčiu tikrosios ginčo transporto priemonės rinkos vertės. Apelianto nurodomas Lietuvos banko 2016 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 242-3200 sprendimas teismui nėra privalomas, kadangi vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

34. Dėl nurodyto teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms įvertinus teismo ekspertizės aktą, kaip labiau patikimą įrodymą, ne tik dėl jo prigimties ir gavimo aplinkybių, kadangi ekspertizė buvo paskirta teismo, kuria tinkamą kvalifikaciją turinčiam ekspertui buvo pavesta atsakyti į tam tikrus klausimas, remiantis surinkta bylos medžiaga, t. y. žinant ir apie kitą byloje jau pateiktą transporto priemonės rinkos vertės nustatymo ataskaitą, bet ir pagrįstai nurodžius, kad ekspertizės aktas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus, o jo išvados atitinka ekspertizės akte nurodytą tyrimo eigą t. y. nenustačius ekspertizės akto trūkumų. Nenustačius ekspertizės akto išvadų nepagrįstumo ir atlikto tyrimo ir padarytų išvadų prieštaravimo turto vertinimą reglamentuojantiems teisės aktams ir įvertinus ekspertizės akto prigimties ir jo gavimo aplinkybių aukštesnį patikimumo lygį, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai transporto priemonės rinkos vertę nustatė, remdamasis ekspertizės aktu. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje gavus ekspertizės aktą, apeliantas neteikė prašymo dėl pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo, neteikė kitų leistinumo kriterijus atitinkančių įrodymų ieškinyje reikalaujamam nuostolių dydžiui pagrįsti, todėl ieškinio dalis dėl likusios 1 436 Eur žalos atlyginimo atmesta kaip neįrodyta pagrįstai.

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – nukentėjusiojo V. M. – teisių ir pareigų, todėl sprendimas naikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Šią išvadą apeliantas grindžia motyvu, kad palikus galioti sprendimą, apeliantas įgytų reikalavimo teisę į V. M. dėl jam nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 65 punktą.

36. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad ne bet koks asmens paminėjimas teismo sprendime ar teismo sprendimo įtaka neįtraukto asmens teisėms ir pareigoms sudaro pagrindą vertinti, kad dėl asmens teisių ir pareigų yra nuspręsta. Asmens nurodymas teismo sprendime kaip tam tikro santykio subjekto, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažintas absoliučiu pagrindu teismo sprendimui naikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama ir pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl apeliaciniame skunde nurodomo nukentėjusio asmens V. M., kuriam ADB „Gjensidige“, veikdama apelianto vardu, išmokėjo draudimo išmoką, teisių ir pareigų. Skundžiamu sprendimu iš šio asmens nėra priteista piniginė suma, jam šio teismo sprendimo pagrindu nekyla pareiga atlyginti žalą. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas nesukėlė apeliaciniame skunde nurodytam asmeniui jokių teisių ir pareigų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas neturi įtakos minėto asmens teisinei padėčiai ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų.

38. Aptartų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

40. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovei A. P. priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovės A. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 000 Eur advokatų pagalbos išlaidos, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistinos iš apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

41. Apeliantas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sumokėjo 47 Eur žyminį mokestį už apliacinio skundo padavimą, nors turėjo sumokėti 32 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 4 ir 7 dalys). Atsižvelgiant į tai, apeliantui grąžintina 15 Eur žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Grąžinti apeliantui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas 125709291, 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. birželio 28 d. lėšų pervedimo nurodymu Nr. 21978000, permoką. Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.