Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-59-356/2021, pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Transporto priemonės likutinę vertę teismo ekspertas apskaičiavo vadovaudamasis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija taip: Vl = SVd*Ks*Kp*Kr = 456*0,7*0,7*0,95=212 EUR. Akte nurodė tinkamus realizuoti transporto priemonės agregatus ir jų vertę, koeficientus dėl transporto priemonės apgadinimo laipsnio, populiarumo apgadintų transporto priemonių rinkoje, rizikos dėl neįvertintų gedimų bei pakitimų (paklausos) rinkoje nustatė ir parinko vadovaudamasis minėta Instrukcija, nurodė motyvus dėl dydžio parinkimo.

Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir yra vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis).

Teismas vertina, kad nenustatyta esant ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumų, o konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, yra pagrįsti ir patikimi, ekspertizės turinys neprieštaringas, išvados išplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta tuo klausimu, dėl kurio tyrimas atliktas išsamiai, ekspertizės akto išvados nekelia pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės duomenys neprieštarauja kitiems bylos įrodymams. Taigi kritiškai vertinti ekspertizės akto išvadą ir ja nesiremti nagrinėjamu atveju pagrindo nėra. Vadovaujantis teismo ekspertizės akto išvadomis apie automobilio rinkos vertę ir likutinę vertę, suma, kurią reikėtų priteisti žalai atlyginti, yra 667 EUR (879 EUR – 212 EUR).

Ieškovas pateikė teismo ekspertizės vertinimą, nurodė, kad itin svarbu, jog automobilio būklė buvo nustatyta esanti ypač gera, teismo ekspertas tokį faktą nurodė ekspertizės akte, tačiau korekcijos koeficientą kV1, kuris tokiu atveju turėjo įgyti reikšmę „nuo 1.1 iki 1.2“, nurodė esant „1“. Be to, teismo ekspertas, automobilio būklei esant ypač gerai, be pagrindo eliminavimo sandorius, sudarytus už 2 500 EUR ir 3 500 EUR, iš tolimesnių skaičiavimų, nors jie atitiko parduodamas ypač geros būklės transporto priemones, kurios savo techninėmis charakteristikomis ir buvo artimos vertinamai transporto priemonei. Teismo ekspertas nurodė, kad koeficiento kr, įvertinančio tikrosios ir normuotos ridos skirtumą, reikšmė: 0 %, kadangi tikrosios ridos nustatyti neįmanoma, tačiau, ieškovo vertinimu, tai prieštarauja paties teismo eksperto pateiktiems Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos duomenims dėl transporto priemonės FORD SIERRA techninės apžiūros galiojimo ir istorijos, kai paprasčiausiu būdu galima apskaičiuoti tikrą ridą – prie pirmo rato odometro ridos (99999 km) pridėti 25 533 km ridą, kurią užfiksavo ADB (duomenys neskelbtini) įgaliotas ekspertas. Ieškovo teigimu, atliekant ekspertinį vertinimą gavosi, kad tolimesnis transporto priemonės FORD SIERRA vertinimas su nustatyta „ypač gera būkle“ buvo susietas ne su tai transporto priemonei tinkama „ypač geros būklės“ transporto priemonių grupe, bet su grupe transporto priemonių su požymiu „brangiausi pasiūlymai“, kurios yra iš prastesnės būklės transporto priemonių grupės. Be to, valstybės įmonės „Regitra“ duomenų bazės informacija apie sandorius yra nepatikima, o tai, kad vienas iš palyginamųjų objektų parenkamas iš minėtos duomenų bazės apie sandorius, o kiti du iš internetinių skelbimų portalų, yra neįprasta situacija, ji vertintina kritiškai. Teismo ekspertas laikėsi „dvigubų“ standartų principų, t. y. iš UAB „Diginet Ltu“ (www.autoplius.lt) pateiktų retrospektyvinių pasiūlos duomenų apie transporto priemones FORD SIERRA išskyrė ir pašalino iš tolimesnių skaičiavimų “ekstremumus”, tačiau naudojo skaičiavimuose valstybės įmonės “Regitra” duomenų „ekstremumus“ (maksimalios 2 sandorių reikšmių (“ekstremumų”) kainos yra 800 EUR). Teismo ekspertas neatliko jokios gilesnės analizės dėl pasirenkamo palyginamojo objekto ir pasirinkimą pagrindė tik „brangiausio įvykusio sandorio“ principu.

Nors teismo ekspertizė buvo paskirta atsakovės iniciatyva, atsakovė nurodė, kad ekspertizės išvada nereikėtų vadovautis, nes teismo ekspertas, nustatydamas rinkos vertę retrospektyviai, t. y. nematant ginčo automobilio, sprendė apie automobilio būklę iš UAB (duomenys neskelbtini) surinktų duomenų apie jo būklę, t. y. kad ji yra ypač gera, nors tokių įrodymų nėra, ir parinko brangiausių lyginamųjų objektų sandorių kainas. UAB (duomenys neskelbtini) nustatydamas automobilio būklę nesivadovavo Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 14.1 punkto teisės normomis, nustatančiomis sąlygas, kurioms esant automobilio būklė gali būti pripažinta esant ypač gera, nes būklės vertinimo metu nebuvo duomenų, kad automobilio techninei būklei palaikyti buvo taikomos papildomos gerinančios priemonės, ji buvo eksploatuojama akivaizdžiai geresnėmis nei vidutinėmis sąlygomis. Atsakovės nuomone, teismo ekspertas turėjo vadovautis vidutinės būklės automobilių sandorių kainomis ir lyginamaisiais pavyzdžiais apie tokios pat būklės objektus iš skelbimų portalo duomenų. Teismo ekspertui atrinkus ne tokius lyginamuosius pavyzdžius, neteisingai buvo nustatyta automobilio FORD SIERRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė nesutinka su ieškovės apskaičiuotu žalos atlyginimo dydžiu – 2 103 EUR, bet nepageidauja remtis ir teismo eksperto išvada, laikosi nuomonės, kad teisingiausiai atlygintinos žalos dydis gali būti nustatytas imant Kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje esančius duomenis apie automobilių pirkimo – pardavimo sandorių kainas, už kurias asmenys realiai pirko ir (ar) pardavė analogišką ginčo objektui automobilį, t. y. duomenis, esančius teismo ekspertizės akte (pagal duomenis: FORD SIERRA, gamybos metai 1987 m., galia 74 kw) apie realiai įvykusius 7 sandorius (teismo ekspertizės akto 4.2 punktas), kai automobiliai buvo parduoti ar įsigyti atitinkamai už 600 EUR, 600 EUR, 100 EUR, 100 EUR, 100 EUR, 90 EUR, 200 EUR, aritmetinis šių automobilių pirkimo – pardavimo kainų vidurkis, pagal kurią nustatoma reali automobilio rinkos vertė, būtų 255,71 EUR, todėl atėmus teismo eksperto apskaičiuotą likutinę automobilio vertę – 212 EUR, kurios dydžio neginčija, atlygintinos žalos dydis būtų 44 EUR.

Šalių išsakyta nuomonė dėl teismo ekspertizės akto leidžia padaryti išvadą, kad teismo eksperto išvada iš esmės kritiškai šalių vertinama tik tuo pagrindu, kad teismo ekspertas parinko ne tokius lyginamuosius pavydžius: ieškovo nuomone, turėjo parinkti tuos, kuriuos įvertinus automobilio rinkos vertė būtų didesnė ir kuo labiau atitiktų UAB (duomenys neskelbtini) apskaičiuotą rinkos vertę, o atsakovės nuomone, parinkti tuos, kuriuos įvertinus automobilio rinkos vertė būtų mažesnė, nei nustatyta teismo eksperto.

Nustatant transporto priemonės vertę rinkoje palyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos. Tokios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (1999 m. gegužės 25 d. Nr. VIII-1202, su vėlesniais pakeitimais) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje turto ir verslo vertinimo metodikoje, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymais 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (neteko galios 2020 09 21 įsakymu Nr. 3-560/1K-311 (nuo 2020 09 22)). Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (5 straipsnio 3 dalis), turto arba verslo vertė gali būti nustatoma pagal: 1) pirkimo-pardavimo sandorius; 2) turto sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas; 3) pajamas, gaunamas naudojant turtą, arba verslo pajamas; 4) kitus Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytus turto arba verslo vertės nustatymo pagrindus. Lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Nustatant transporto priemonės vertę rinkoje, lyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 5 punktas). Nei vienas iš paminėtų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, turto vertės nustatymo pagal turto pardavimo pasiūlos kainas nenumato.

Atliekant retrospektyvinį vertinimą galima remtis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, egzistavusiomis nurodytą vertės nustatymo dieną (praeityje); galima remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, kurios buvo iki nurodytos turto arba verslo vertės nustatymo dienos (praeityje); turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje). Jeigu neįmanoma atlikti objekto apžiūros, nes objektas yra sunaikintas arba jo savininkui (valdytojui) arba užsakovui nėra žinoma objekto buvimo vieta (atliekant kilnojamojo turto vertinimą), vertintojas gali remtis objekto savininko arba užsakovo pateiktomis objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais, kuriais patvirtinamos objekto tapatumo ir fizinės charakteristikos.

Nors ieškovas (UAB (duomenys neskelbtini)) apskaičiavo automobilio FORD SIERRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertę esant 2 494 EUR taikydamas lyginamąjį metodą, remdamasis lyginamaisiais pavyzdžiais, t. y. skelbimais apie parduodamų FORD SIERRA automobilių vertę, tačiau ne pagal Lietuvos rinką, o užsienio, panaudoti šaltiniai: Vokietijos Respublikos rinkoje nurodytos parduodamų automobilių vertes. Taigi apskaičiuodamas automobilio rinkos vertę UAB (duomenys neskelbtini) rėmėsi ne realiai įvykusių sandorių kainomis, bet būtent spaudoje, internete pateiktais pasiūlymais ir ne pagal Lietuvos, o Vokietijos rinką, o tai neatitinka aptartų teisės aktų reikalavimų transporto priemonės rinkos vertei nustatyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatavęs, jog vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, kadangi turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (LAT 2010-02-23 nutartis Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens ir dėl to, siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje, draudikas turi elgtis apdairiai bei rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką jis turi įsitikinti, jog įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu jis turi elgtis sąžiningai (LAT 2013-03-12 nutartis Nr. 3K-3-127/2013).

Iš ieškovo ir ADB (duomenys neskelbtini) atstovų dalykinio susirašinėjimo matyti, kad tik po to, kai gavusi pretenziją atsakovė nesutiko atlyginti tokio dydžio žalą, ieškovas užklausė ADB (duomenys neskelbtini) dėl automobilio rinkos vertės nustatymo pagrįstumo, daikto vertę lyginant su Vokietijos rinkoje pardavinėjamų, bet dar neparduotų automobilių vertėmis. Iki kompensuojant 2 103 EUR draudimo išmoką pats ieškovas šiuo klausimu į ADB (duomenys neskelbtini) nesikreipė.

Nors atsakovė, minėta, apskaičiavo automobilio FORD SIERRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertę esant 255,71 EUR, o ją apskaičiavo remdamasi teismo ekspertizės akte nurodytais duomenimis (7 automobiliai buvo parduoti ar įsigyti atitinkamai už 600 EUR, 600 EUR, 100 EUR, 100 EUR, 100 EUR, 90 EUR, 200 EUR), tačiau tokiu būdu nustatė tik aritmetinį šių automobilių pirkimo – pardavimo kainų vidurkį, o tai neatitinka jau minėtų teisės aktų reikalavimų rinkos vertei nustatyti.

Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir jų visetą, prieina prie išvados, kad šalių ginčui dėl atlygintinos žalos dydžio išnagrinėti patikimiausias įrodymas yra teismo ekspertizės aktas, juo nustatyta, kad žalai atlyginti suma yra 667 EUR (879 EUR (rinkos vertė) – 212 EUR (likutinė vertė)).

Kadangi atsakovė gera valia nuostolių neatlygino, o jos atžvilgiu yra pagrindas taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), ieškovui iš atsakovės priteistina 667 EUR suma nuostoliams atlyginti regreso tvarka (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnis, 6.280 straipsnis). Kitoje dalyje (dėl 1 436 EUR) ieškinys dėl žalos atlyginimo atmetamas, nes neįrodyta, kad atlygintinos žalos dydis yra 2 103 EUR (CPK 12, 178 straipsniai).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 667 EUR sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2020 m. balandžio 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Ieškinys tenkinamas iš dalies (32 proc.), kitoje dalyje ieškinys atmetamas (68 proc.).

Ieškovas ieškinį apmokėjo 47 EUR žyminiu mokesčiu. Tenkinant ieškovo ieškinį iš dalies (32 proc.), iš atsakovės ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 15,04 EUR žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė turėjo išlaidų už advokatės teisines paslaugas: už susipažinimą su patikslintu ieškiniu ir ekspertizės aktu, atsiliepimo į patikslintą ieškinį ir tripliko parengimą, užklausimus sumokėjo iš viso 2 850 EUR. Taip pat turėjo kitokių bylinėjimosi išlaidų: 800 EUR sumokėjo už teismo ekspertizės atlikimą, 40,35 EUR – už VĮ „Regitra“ duomenis. Pastarosios išlaidos buvo būtinos, yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl spręstinas klausimas dėl jų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).

Atsakovės turėtų išlaidų advokatės teisinėms paslaugoms apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 8.2; 8.3; 8.16; 8.17; 8.18 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, pripažintina, kad atsakovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatės darbo ir laiko sąnaudoms, todėl mažinti pagrindo nėra. Teismas vertina, kad šalių procesinis elgesys iš esmės buvo tinkamas, todėl pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsniu nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nėra.

Iš ieškovo atsakovei priteistina 68 proc. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų: 1 938 EUR už advokatės teisines paslaugas, 544 EUR už ekspertizės atlikimą, 27,44 EUR kitų būtinųjų bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 93, 98 straipsniai).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 6,37 EUR, tačiau valstybei iš šalių nepriteisiamos, nes jų dalis, priteistina iš kiekvienos šalies, būtų mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, naudai: 667 EUR nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 667 EUR sumos už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,04 EUR žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai: 1 938 EUR už advokatės teisines paslaugas, 544 EUR už ekspertizės atlikimą, 27,44 EUR kitų būtinųjų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.