- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-279-921/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17337-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Rasa Urbanavičiūtė, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vitarenta“, A. B.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Viena Insurance Group“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitarenta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Viena Insurance Group“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vitarenta“, A. B. (A. B.) ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. P. (M. P.) dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 2 289,44 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2019 m. lapkričio 8 d. apie 23.08 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo A. B., vairavusio atsakovei UAB „Vitarenta“ priklausančią transporto priemonę Renault Megane Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir transporto priemonė), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė Toyota Yaris, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas A. B. neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę ir buvo neblaivus (nustatytas 1,44 promilių girtumas). Transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta Įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovei kilo pareiga atlyginti dėl šio įvykio atsiradusią žalą. Ieškovė išmokėjo 2 289,44 Eur draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo A. B. neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę ir jis vairavo transporto priemonę neblaivus, tai žalą atlyginusi ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti jai išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Atsakovė UAB „Vitarenta“ perdavė jai priklausančią transporto priemonę atsakovui A. B. neįsitikinusi, kad šis asmuo turi teisę vairuoti transporto priemonę, ir neužtikrino, jog transporto priemonės nevairuotų neblaivus asmuo, todėl atsakovė UAB „Vitarenta“ taip pat atsakinga už eismo įvykio metu kilusią žalą ir atsako solidariai su atsakovu A. B..
3. Atsakovė UAB „Vitarenta“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavusios jai priklausančios transporto priemonės jokia forma neleido ir nesuteikė naudotis ar valdyti atsakovui A. B., todėl neturėjo poreikio analizuoti ar atsakovas A. B. turi teisę vairuoti transporto priemonę, ar ne, neturėjo pagrindo užtikrinti, kad atsakovas A. B. nevaldytų jos neblaivus. Eismo įvykyje dalyvavusio transporto priemonės naudojimo ir valdymo teisę patikėjo kitam darbuotojui – trečiajam asmeniui M. P., todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio nuostatos atsakovei UAB „Vitarenta“ negali būti taikomos. Ieškovės regreso reikalavimai pagrįsti tik atsakovo A. B. atžvilgiu.
4. Atsakovas A. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. P. palaikė atsakovės UAB „Vitarenta“ poziciją. Nurodė, kad jis turėjo atsakovės UAB „Vitarenta“ transporto priemonės raktelius ir ta transporto priemone vežiojo kitus darbuotojus į objektus. Atsakovas A. B. po darbo vėlai vakare paprašė nuvežti jį į vaistinę, nes blogai jautėsi. Kadangi pats M. P. buvo išgėręs, tai transporto priemonės raktelius davė atsakovui A. B., pats važiavo kartu. Kad atsakovas A. B. neturi vairavimo teisių ir yra neblaivus nežinojo – teisių netikrino, o vizualiai girtumo nesimatė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė solidariai iš atsakovų A. B. ir UAB „Vitarenta“ ieškovei 2 289,44 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Teismas nustatė, kad eismo įvykio metu transporto priemonės savininkė buvo atsakovė UAB „Vitarenta“, eismo įvykį sukėlė šią transporto priemonę vairavęs UAB „Vitarenta“ darbuotojas – atsakovas A. B., kuris buvo neblaivus ir neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės. Atsakovė transporto priemonę apdraudė ieškovės draudimo bendrovėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu, todėl draudikė (ieškovė) nukentėjusiam asmeniui privalėjo atlyginti žalą. Byloje nekilo ginčo dėl padarytos žalos ir išmokėtos draudimo išmokos dydžio pagrįstumo.
8. Teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo A. B. neteisėtų veiksmų – Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir dėl tų veiksmų atsirado žala, todėl sprendė, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos). Atsakovo, kuris vairavo transporto priemonę neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, padarytą žalą atlygino ieškovė. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas atsakovo A. B. atžvilgiu dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo regreso tvarka yra pagrįstas, įrodytas, todėl jį tenkino.
9. Spręsdamas atsakovės UAB „Vitarenta“ civilinės atsakomybės klausimą, teismas nustatė, kad byloje nebuvo rašytinių įrodymų kokia tvarka ir sąlygomis bei kam konkrečiai buvo patikėta ir leista naudoti transporto priemonę, kaip ši transporto priemonė turėjo būti naudojama, laikoma bei saugoma ne darbo metu. Pagal darbo sutartis A. B. ir M. P. turėjo analogišką teisę vairuoti tarnybinę arba savo transporto priemonę darbo reikalais, o įrodymų apie išskirtinę trečiojo asmens M. P. suteiktą teisę naudoti transporto priemonę nebuvo. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų saugomas tinkamai. Teismas konstatavo, jog atsakovė UAB „Vitarenta“ tinkamai neorganizavo ir nekontroliavo transporto priemonės naudojimo tvarkos, nepakankamai rūpinosi šio didesnio pavojaus šaltinio apsauga, kad ji nebūtų naudojama po darbo, asmeniniais darbuotojų tikslais ar kt. Byloje nebuvo įrodymų, kad transporto priemonės atsakovė UAB „Vitarenta“ neteko prieš savo valią dėl neteisėtų A. B. veiksmų – transporto priemonės pagrobimo ar pan., nustatytų teismo nuosprendžiu, arba duomenų apie ikiteisminį tyrimą dėl transporto priemonės neteisėto užvaldymo ar kt. Tai, kad transporto priemonę iš trečiojo asmens M. P. galėjo netrukdomai pasiimti kitas UAB „Vitarenta“ darbuotojas – atsakovas A. B., nesudarė pagrindo konstatuoti, jog galimybę valdyti transporto priemonę UAB „Vitarenta“ prarado tik dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Padarė išvadą, kad UAB „Vitarenta“ prarado transporto priemonės valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės, o jos atsakomybę pašalinančių sąlygų nebuvo. Duomenų ir įrodymų dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio automobilio savininko ar vairuotojo tyčios atsakovė UAB „Vitarenta“ nenurodė ir neįrodinėjo, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimą dėl 2 289,44 Eur išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš abiejų atsakovų solidariai laikė pagrįstu ir tenkino.
10. Nustatė, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas). Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteisė iš atsakovų solidariai 5 procentų dydžio metines palūkanas (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vitarenta“ prašo iš dalies panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovės UAB „Vitarenta“ atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
11.1. Atsakovė neginčija teismo išvados dėl atsakovo A. B. atžvilgiu taikytinos civilinės atsakomybės, tačiau nesutinka su teismo išvadomis dėl atsakovės UAB „Vitarenta“ atsakomybės. Atsakovė prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl neteisėtų atsakovo A. B. veiksmų, kai šis savavališkai, po darbo laiko, ne darbo funkcijoms atlikti pasiėmė transporto priemonę. Žalą ieškovei turi atlyginti tik neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs asmuo – atsakovas A. B.. Trečiasis asmuo M. P. nubaustas administracine tvarka už transporto priemonės perdavimą neblaiviam asmeniui. Tokiu būdu administracinėje teisenoje pripažinta ir konstatuota, jog valdymo teisė ir transporto priemonės kontrolė priklausė M. P.. Trečiajam asmeniui taikyta administracinė atsakomybė paneigia teismo išvadas, kad nėra rašytinių įrodymų, jog atsakovė transporto priemonės valdymą prarado dėl neteisėtų veiksmų ar neteisėto užvaldymo. Atsakovė A. B. teisės naudoti ir valdyti transporto priemonės jokia forma nesuteikė nei darbo reikalais, nei asmeniniais tikslais. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. B. transporto priemonę valdė be atsakovės leidimo ar sutikimo. Veika padaryta, nevykdant darbo funkcijų, todėl atsakovė niekaip negalėjo padaryti įtakos A. B. neteisėtam veikimui. Tai savaime eliminuoja atsakovės atsakomybės prielaidas dėl žalos. Teismas nenurodė, kokius papildomus atsargumo veiksmus turėjo atlikti atsakovė, davusi nurodymus M. P. vykti tik darbo reikalais ir tik šiam tikslui naudoti transporto priemonę. Tiek M. P., tiek A. B. veikė vienasmeniškai ir neteisėtai. Reikalavimai rūpestingumui ir atidumui turi atitikti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo neracionalu reikalauti visiško saugumo, darbuotojui patikėtos transporto priemonės valdymo kontrolės.
11.2. Teismo išvadas, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kokia tvarka ir sąlygomis bei kam buvo patikėta transporto priemonė, kaip ji turėjo būti naudojama, laikoma bei saugoma ne darbo metu, paneigia trečiojo asmens M. P. parodymai byloje. Jis patvirtino, jog autoįvykį sukėlusi transporto priemonė buvo patikėta išimtinai jam. Galiojantys teisės aktai neapibrėžia, kad materialines vertybes patikint darbuotojui turi būti papildomai fiksuojama ar jam patikima išimtine teise ar ne. Atsakovė yra privatus ūkio subjektas ir tarp šalių vyrauja pasitikėjimo santykiai. Liudijimų teisingumas kitais bylos duomenimis nebuvo paneigtas.
11.3. Teismas pateikia viena kitai prieštaraujančias išvadas, t. y. pripažįsta, jog transporto priemonė buvo neteisėtai užvaldyta, tačiau vertina, kad dėl tokio užvaldymo yra atsakovės kaltė. Nustačius neteisėto užvaldymo faktą, atsakovės kaltė negali būti konstatuota, kadangi ji prie neteisėto užvaldymo jokiais veiksmais neprisidėjo, neteisėto A. B. veikimo neskatino, jam leidimo nei žodinio, nei rašytinio nedavė. Atsakovės kaltė nėra pagrįsta.
Atsiliepimas
12. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Nurodo, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių savo teiginius, jog A. B. neteisėtai užvaldė transporto priemonę, t. y. byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl A. B. neteisėtų veiksmų. Iš 2019 m. lapkričio 9 d. paaiškinimų matyti, kad apie A. B. sukeltą eismo įvykį atsakovei buvo žinoma kitą dieną po eismo įvykio. Atsakovės teiginį, kad A. B. neteisėtai užvaldė transporto priemonę, paneigia atsakovės ir A. B. pasirašyta darbo sutartis, kurios 6.2 punktu darbuotojas, be viso kito, buvo įpareigotas ir vairuoti tarnybinę arba savo transporto priemonę. Atsakovė, būdama transporto priemonės valdytoja, turėjo pareigą užtikrinti, kad jai priklausančia transporto priemone naudotųsi tik tam teisę turintys asmenys, tačiau to neužtikrino. Taip pat atsakovė nesiėmė pakankamų priemonių, kad darbuotojai transporto priemonę naudotų tik darbo metu ir darbo tikslais. Atsakovės darbuotojai ne darbo metu netrukdomi pasiėmė atsakovei priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, taigi atsakovė netinkamai kontroliavo transporto priemonės naudojimą ir nepakankamai rūpinosi jo apsauga. Atsižvelgiant į tai, dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo – atsakovės, kaltės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 8 d. apie 23.08 val. Vilniaus mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo A. B., vairavusio atsakovei UAB „Vitarenta“ (apeliantei) priklausančią transporto priemonę, kaltės buvo padaryta žala. Apeliantė eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę buvo apdraudusi ieškovės draudimo bendrovėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovei kilo pareiga atlyginti dėl šio įvykio atsiradusią žalą. Ieškovė nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 2 289,44 Eur draudimo išmoką. Taip pat nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs atsakovas A. B. pagal 2019 m. spalio 9 d. darbo sutartį dirbo apeliantės įmonėje, ėjo mūrininko pareigas. A. B. transporto priemonę vairavo ne darbo metu, įvykio metu buvo neblaivus ir neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas civilinės atsakomybės sąlygas atsakovų A. B. ir UAB „Vitarenta“ atžvilgiu, tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų 2 289,44 Eur išmokėtą draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kuriuo padaryta žala, praradimo yra ir šio šaltinio valdytojos apeliantės kaltės, todėl apeliantė negali būti atleista nuo atsakomybės ir ji atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su transporto priemonę valdžiusiu A. B.. Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija ieškovės teisės regreso tvarka reikalauti sumokėtos už padarytą žalą sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, taip pat pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovo A. B. atžvilgiu taikytinos civilinės atsakomybės. Tačiau apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl taikytinos civilinės atsakomybės jos atžvilgiu.
15. Taigi, apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl atsakovės – transporto priemonės, kurią vairuojant eismo įvykio metu buvo padaryta žala, savininkės – solidarios atsakomybės su eismo įvykio kaltininku, vairavusiu transporto priemonę.
16. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės
17. Ginčo atveju keliamas klausimas dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atžvilgiu taikytos solidarios atsakomybės už žalą, padarytą jam priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, (ne)taikymo.
18. Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Pažymėtina, kad CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, inter alia rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja CK 6.270 straipsnis. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.
19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007). Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007, ir kt.).
20. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai darbuotojas be darbdavio leidimo valdė didesnio pavojaus šaltinį savo asmeniniais (ne darbo) tikslais, tačiau dėl galimybės užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį yra ir darbdavio kaltės, darbdavys su darbuotoju atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008).
21. Civiliniame procese abi šalys turi vienodą pareigą teikti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą sudarančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant tam tikri faktai gali būti nustatyti bei kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi, fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šalis pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašoma priteisti žala padaryta apeliantei priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu – transporto priemone, kurią vairavo apeliantės darbuotojas atsakovas A. B., tačiau ne darbo metu ir, kaip įrodinėja apeliantė, be darbdavio leidimo (sutikimo). Apeliantė nesutinka atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teigdama, kad ji atsakovui A. B. teisės naudoti ir valdyti transporto priemonę jokia forma nesuteikė nei darbo reikalais, nei asmeniniais tikslais. Dėl nurodytų priežasčių, apeliantės nuomone, žalą ieškovei turi atlyginti tik neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs atsakovas A. B.. Apeliantė transporto priemonę, kuria buvo padarytas eismo įvykis, buvo patikėjusi kitam įmonės darbuotojui – trečiajam asmeniui M. P.. Pastarajam asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė už perdavimą vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui. Tai, apeliantės vertinimu, įrodo, kad ji transporto priemonės valdymą prarado dėl neteisėtų veiksmų (neteisėto užvaldymo). Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
23. Kaip minėta nutarties 18 punkte, galimybė netaikyti civilinės atsakomybės didesnio pavojaus šaltinio valdytojui numatyta CK 6.270 straipsnio 3 dalyje. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės. Tokiu atveju už padarytą žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako tik neteisėtai transporto priemonę užvaldęs asmuo. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013). Pažymėtina, kad turtas, taip pat ir transporto priemonė, gali būti užvaldytas kito asmens atvirai ar slapta, jis gali būti iš teisėto valdymo neteisėtai išgautas panaudojant fizinę jėgą, prievartą, apgaulę, taip pat teisines priemones, pavyzdžiui, sutartis.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė aplinkybės, jog dėl transporto priemonės valdymo praradimo nėra ir jos pačios kaltės.
25. Apeliantė nurodo, kad atsakovas A. B. transporto priemonę valdė be jos leidimo (sutikimo). Atsakovė transporto priemonę buvo patikėjusi kitam įmonės darbuotojui – trečiajam asmeniui M. P.. Teismo posėdžio metu apeliantės atstovas nurodė, kad įmonė automobilį M. P. perdavė šalių tarpusavio susitarimo pagrindais; tai patvirtinančio dokumento pateikti negali, nes posėdyje turėjęs dalyvauti įmonės atstovas į posėdį neatvyko; rašytiniai dokumentai yra, bet jų neturi; apeliantė nesuteikė M. P. įgaliojimo (leidimo) perduoti automobilį tretiesiems asmenims (2021 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 22:20 min.; 26:29–28:25 min.). Apeliantė pirmosios instancijos teismui taip ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių transporto priemonės perdavimą konkrečiam asmeniui, taip pat duomenų, kaip ir kur ši transporto priemonė turėjo būti naudojama, laikoma, saugoma (įsakymo, materialinės atsakomybės sutarties, transporto priemonės priėmimo–perdavimo akto ar pan.). Tokių rašytinių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliaciniame procese (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantė apskritai neįrodinėjo, jog ėmėsi kažkokių aktyvių veiksmų, siekdama realiai apsaugoti transporto priemonę kaip didesnio pavojaus šaltinį, tik deklaratyviai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šią pareigą vykdė.
26. Be to, kaip minėta nutarties 18 punkte, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę nei įprasta rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 2K-7-49-788/2016; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-59-1075/2020).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės žodiniai nurodymai (jeigu tokie ir buvo) nelaikytini pakankama priemone, užtikrinti didesnio pavojaus šaltinio apsaugą, kad jo neužvaldytų kiti asmenys. Apeliantė kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja turėjo pareigą rūpintis ir maksimaliai užtikrinti (duoti aiškius rašytinius nurodymus) dėl transporto priemonės naudojimo, saugojimo ne tik darbo, bet ir ne darbo metu, tačiau to nepadarė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, kad atsakovas A. B. netrukdomai pasiėmė ir naudojo apeliantei priklausančią transporto priemonę ne darbo metu, leidžia abejoti, ar apeliantė apskirtai kontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarką ir (ar) iš esmės pakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas anksčiau nurodyta, sprendžia, kad pagal byloje surinktus faktinius duomenis yra pagrindas daryti išvadą, jog apeliantė, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, prarado transporto priemonės valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės.
29. Apeliantė nepagrįstai transporto priemonės valdymo praradimą dėl kito asmens neteisėtų veiksmų įrodinėja administracinio nusižengimo protokolu, surašytu trečiajam asmeniui M. P..
30. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. lapkričio 9 d. administracinio nusižengimo protokolu M. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl perdavimo vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui administraciniu nurodymu siūlyta sumokėti 45 Eur baudą iki 2019 m. lapkričio 24 d. Protokole nurodyta, kad iki administraciniame nurodyme nurodytos datos nesumokėjus baudos, administracinis nurodymas bus laikomas negaliojančiu, o administracinio nusižengimo protokolas išsiunčiamas teismui ar kitai institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad M. P. baudą pagal administracinį nurodymą sumokėjo. Kaip ir nėra duomenų, kad administracinio nusižengimo protokolas būtų išsiųstas teismui ar kitai institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, ir M. P. atžvilgiu būtų priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje (CPK 178 straipsnis).
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012; 2021 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2012).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties 30 punkte minėtoje administracinio nusižengimo byloje, kurioje buvo surašytas protokolas, vertintos faktinės aplinkybės civilinės bylos kontekste neturi prejudicinės galios, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo M. P. veiksmai administracinio pažeidimo byloje buvo tiriami ir vertinami administracinio proceso ir administracinių įstatymų taikymo aspektu, siekiant nustatyti asmenis, pažeidusius eismo saugos reikalavimus. Administracinio nusižengimo byloje nebuvo analizuojamos ir nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su tai, kokiu pagrindu M. P. valdė transporto priemonę, kaip transporto priemonė pateko į M. P. dispoziciją. M. P. administracinė bauda buvo skirta už leidimą (nesutrukdymą) vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui. Taigi, ta aplinkybė, kad M. P. atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl ANK 422 straipsnio 1 dalies pažeidimo, netgi pasitvirtinus faktui, kad M. P. sumokėjo jam paskirta baudą per nustatytą terminą, nepatvirtina aplinkybės, kad transporto priemonės valdymo teisė ir kontrolė priklausė M. P.. Be to, minėta aplinkybė, priešingai nei teigia apeliantė, neįrodo ir tai, kad ji transporto priemonės valdymą prarado dėl neteisėtų veiksmų (neteisėto užvaldymo). Juolab, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ji kreipėsi į policiją dėl neteisėto transporto priemonės užvaldymo.
33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta ir nustatyta nutarties 29–30 punktuose, daro išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog jai priklausanti transporto priemonė buvo užvaldyta neteisėtai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo praradimo yra ir valdytojo (apeliantės) kaltės. Konstatuotina, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kuriuo padaryta žala, praradimo yra ir šio šaltinio valdytojo (nagrinėjamu atveju – apeliantės) kaltės, šis negali būti atleistas nuo atsakomybės. Tokiu atveju pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį atsakovė UAB „Vitarenta“ privalo atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su transporto priemonę vairavusiu asmeniu, t. y. atsakovu A. B..
34. Pažymėtina ir tai, kad transporto priemonės valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės. Atsakomybė galėtų nekilti įrodžius ir tai, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodinėjamos ir nėra įrodytos.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentų
35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino procesines bei materialines teisės normas, reguliuojančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.