Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-780-794/2022 Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02224-2021-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.7.1; 3.4.2.6.8; 3.3.2.4; 3.3.2.5

2022 m. kovo 3 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės EDS INVEST2 atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-232-494/2022 pagal pareiškėjų A. K. ir J. K. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys kreditoriai – R. B., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) EDS INVEST2, Grigiškių kredito unija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai kreipėsi į tesimą prašydami iškelti jiems fizinio asmens bankroto bylą. Bankroto administratoriaus kandidatūrą skirti Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 7 dalies nustatyta tvarka. Taip pat prašė nustatyti 3 mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui pateikti bei nustatyti kiekvienam pareiškėjui 375,00 Eur/ mėn. sumą būtiniesiems poreikiams. Nurodė, kad A. K. yra nemokus, jo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus: negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir jų suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (642,00 Eur x 25 = 16 050,00 Eur). Jis yra skolingas R. B. 24 126,27 Eur skolos, 9 986,93 Eur palūkanų bei 1 594,99 Eur vykdymo išlaidų antstoliui Arminui Naujokaičiui; UAB EDS INVEST2 268 835,99 Eur skolos ir 10 211,05 Eur vykdymo išlaidų antstoliui Dariui Bliznikui; Grigiškių kredito unijai 28 579,81 Eur skolos ir skaičiuojamos 5 proc. metinės palūkanos bei 13 214,31 Eur vykdymo išlaidų antstolei Irenai Beliačic. Bendra skolų kreditoriams suma yra 356 549,35 Eur.

2. Pareiškėjo sutuoktinė J. K. laidavo pagal jo skolas UAB EDS INVEST2 ir Grigiškių kredito unijai, todėl ji yra solidari skolininkė. Sutuoktine yra nemoki, jos būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus: negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir jų suma viršija 25 MMA (642,00 Eur x 25 = 16 050,00 Eur).

3. Pareiškėjas nurodo, jog jis ir jo sutuoktinė siejami bendro turto ir (ar) bendrų prievolių kreditoriams, todėl gali bankrutuoti pagal vieną bylą (FABĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nemokumą sukėlė tai, kad pareiškėjui nepasisekė verslo planas, norėjo steigti siuvyklą, prekiauti audiniais, vystyti kaimo turizmą, bet verslas vystėsi nepalankiai. Negavo apmokėjimo už parduotus audinius. Taip pat nebuvo grąžinti paskolinti pinigai, t. y. vienai iš skolininkių buvo iškelta bankroto byla, kita skolininkė mirė, trečias skolininkas slapstosi. Patikslina, kad paskolas iš kredito įstaigų jis gavo pagal du verslo planus. Pagal vieną verslo planą buvo numatyta steigti kaimo turizmo sodybą ir vystyti kaimo turizmo verslą žemės sklype, esančiame Paežerių (duomenys neskelbtini). Tuo tikslu buvo sutvarkyta pakrantė, iškirsti krūmai, nutiestas keliukas, tačiau ėmė augti statybinių medžiagų ir darbų kainos, kilo 2007 metų krizė, sustojo kaimo turizmo verslas ir kaimo turizmo komplekso nepastačiau, nes gautų lėšų nepakako. Todėl likus ne daug pinigų buvo nupirkta sodyba, adresu (duomenys neskelbtini). Pagal antrą verslo planą, pagal kurį jis gavo paskolą, buvo numatyta steigti siuvyklas, vieną Vilniuje, kitą – Kaliningrade. Buvo išnuomotos patalpos, užsakytos siuvimo mašinos, nupirkti audiniai, už kuriuos pinigų neatgavo. Tuo metu kilo 2007 metų krizė, pablogėjus Lietuvos ir Rusijos santykiai, tapo apsunkintas Lietuvos verslininkų patekimas į Kaliningrado srities rinką, muitų politika tapo labai nepalanki Lietuvos verslininkams, verslas žlugo, išleistų pinigų neatgavo.

4. Pažymėjo, jog tapo pensijinio amžiaus ir niekur nepriėmė dirbti, todėl gyvena tik iš senatvės pensijos. Pareiškėjo pensija yra 492,00 Eur, dar gauna 143,00 Eur pašalpą iš Sodros. J. K. pensija 222,91 Eur. Sveikatos būklė nėra labai gera. Šiai dienai stengiasi rasti darbą ir mokėti skolas. Teigia, jog neteko viso turto ir daugiau turto skoloms dengti neturi. Šiuo metu nėra jiems teismuose iškeltų civilinių bylų, kuriose fiziniam asmeniui būtų pareikšti turtiniai reikalavimai ir (arba) areštuotas jų turtas, bylų, kuriose fiziniam asmeniui pareikšti su darbo santykiais susiję reikalavimai, taip pat apie baudžiamųjų bylų, kuriose fiziniam asmeniui pareikšti turtiniai reikalavimai ir (arba) areštuotas jo turtas, ir nėra kitų išieškojimų ne ginčo tvarka. Išlaikomų asmenų neturi. Žalingų įpročių neturi. Teisti nėra. Nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Bankroto administratoriaus kandidatūros neturi, todėl prašo skirti FABĮ 4 straipsnio 7 dalies nustatyta tvarka. Paskirtam bankroto administratoriui pareiškėjai galėtų skirti 200,00 Eur sumą, kurią bankroto administratorius turėtų teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad kiekvienam iš pareiškėjų būtina suma būsimiems poreikiams patenkinti yra 375,00 Eur per mėnesį.

5. Suinteresuotas asmuo UAB EDS INVEST2 (buvęs kreditorius UAB „Medicinos bankas“) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, jog UAB „Medicinos bankas“, ir skolininkai, 2007 m. rugsėjo 5 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_45267, kurios pagrindu bankas suteikė skolininkui Augustinui Kazlauskui 620 000,00 LTL (179 564,41 Eur) dydžio kreditą. Kredito sutartis buvo užtikrinta, įskaitant, bet neapsiribojant, nekilnojamojo turto, esančio Baltarusijos g. 11, Mostiškių k., Lavoriškių sen., Vilniaus r. sav., hipoteka, kuris nuosavybės teise priklausė skolininkams. Bankas 2019 m. balandžio 9 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0042/11/03819 pagrindu nuosavybės teise perėmė skolininkų banko naudai įkeistą Nekilnojamąjį turtą. 2018 m. spalio 15 d. kreditorius ir bankas sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią tarp kreditoriaus ir banko buvo susitarta dėl reikalavimo teisių perleidimo, tarp kurių reikalavimo teisių į skolininkus.

6. Teigia, kad skolininkai neteisėtai ir nesąžiningai gyveno kreditoriui priklausančiame nekilnojamame turte. Kadangi skolininkai neišsikėlė iš kreditoriui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kreditorius 2019 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į teismą dėl skolininkų priverstinio iškeldinimo. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir iškeldino skolininkus su visais jiems priklausančiais daiktais iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas). Kreditorės teigimu, byloje nėra duomenų apie tai kokių veiksmų ėmėsi skolininkai per pastaruosius metus, kuomet 10 metų vyksta priverstiniai išieškojimo procesai, o skolininkai neieškojo jokių galimybių dėl papildomų pajamų šaltinių, tačiau tiesiog visas savo jėgas siekė nesąžiningai vilkinti vykdymo procesus, skundė visus įmanomus antstolių procesinius veiksmus, nors nei vienas skundas nebuvo patenkintas. Pareiškėjai nesiekė gerinti savo finansinės būklės, t. y. nepagrįstai ilgą laiką sąmoningai leido išlikti tokiai situacijai, matomai tikintis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti bankroto proceso metu, o toks skolininkų elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. sausio 11 d. nutartimi tenkino pareiškėjų prašymą ir iškėlė bankroto bylą A. K. ir J. K.; paskyrė pareiškėjų bankroto administratoriumi V. T.; nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; patvirtino 50,00 Eur sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjų bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtino po 375,00 Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį kiekvieno iš pareiškėjų kas mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.

8. Teismas nustatė, jog bendra išieškotina skolos suma kreditoriams viršija 25 MMA. Pareiškėja J. K. pareiškėjo sutuoktinė (santuoka įregistruota 1988 m. gruodžio 2 d.) yra solidari A. K. skolininkė, kadangi kreditoriams UAB EDS INVEST2 ir Grigiškių kredito unijai laidavo už pareiškėjo skolas.

9. Teismas sprendė, jog neturi pagrindo abejoti pareiškėjų pareiškime ir jų atstovės nurodytais argumentais. Atsižvelgdamas į pareiškėjų įsipareigojimų ir gaunamų pajamų santykį, į kitas aplinkybes, taip pat įvertinęs tai, kad suinteresuoti asmenys kreditoriai pareiškėjų nemokumo fakto neginčija, teismas konstatavo pareiškėjus esant nemokiais (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 2 dalis).

10. Teismas nustatė, jog pagrindinė pareiškėjų nemokumo priežastis – negalėjimas grąžinti susidariusių skolų kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai per paskutiniuosius 3 metus būtų sudarę sandorių, kurie galėtų pažeisti jų kreditorių teises ir/ar teisėtus interesus. Teismas nenustatė, jog pareiškėjai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudarę sandorių, turinčių įtakos jų mokumui. Teismas, įvertinęs pareiškėjų amžių ir tokio amžiaus asmens gebėjimą rasti gerai apmokamą darbą, kreditoriaus UAB EDS INVEST2 argumentus, kuriais grindžiamas pareiškėjų nesąžiningumas, sprendžiant dėl bankroto bylos pareiškėjams iškėlimo, atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas iškelti pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylą, nes jie yra nemokūs ir nenustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių bankroto byla negali būti keliama.

11. Teismas taip pat nustatė, byloje pateiktas nemokumo administratorius V. T. (sąrašo eil. Nr. N-(duomenys neskelbtini)) sutikimas dėl bankroto administravimo paslaugų teikimo pareiškėjams, bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimas, bankroto administravimo išlaidų sąmatos pagrindimas 50,00 Eur sumai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjų bankroto administratoriumi paskyrė V. T. Teismas vertino, jog būtinųjų administravimo išlaidų sąmatoje nurodoma suma, įvertinus išlaidų detalizavimą ir teikiamų paslaugų aprašymą, yra pagrįsta ir protinga, todėl nustatė 50,00 Eur lėšų sumą, kurią paskirtas bankroto administratorius turi teisę naudoti fizinio asmens bankroto procedūroms atlikti (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytą sumą būtiniems kasdieniams poreikiams tenkinti ir jos detalizaciją, nustatė kiekvienam iš pareiškėjų po 375,00 Eur sumą per mėnesį būtinoms kasdienėms pareiškėjų reikmėms tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 9 punktas). Taip pat, vadovaujantis FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teismas nustatė 30 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

13. Teismas vadovaujantis FABĮ 8 straipsnio 1 dalimi pareiškėjams nustatė 15 dienų, o ne kaip nurodė pareiškėjai – 3 mėnesių, terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano projektui pateikti tvirtinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

14. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB EDS INVEST2 (kreditorė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2FB-232- 494/2022. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Suinteresuotas asmuo nurodo, jog teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjų veiksmus (neveikimą) dėl finansinės padėties pagerinimo iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo. Fizinių asmenų sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

14.2. Teismas nevertino kreditoriaus nurodytų pareiškėjų sąžiningumui vertinti svarbių faktinių aplinkybių, t. y. pareiškėjai inicijavo daugiau nei 5 teisminius procesus, visuose aktyviai dalyvavo, teikdavo skundus, siekiant stabdyti vykdymo procesą. Pažymėjo, jog nei vieno iš pateiktų skundų, teismai nepatenkino, visus atmesdavo kaip nepagrįstus. Teismas nepagrįstai pasisakė, kad skolininkų veikimas pastaruosius metus ir neveikimas dėl pajamų didinimo neturi įtakos sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmeniui.

14.3. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjai į bylos medžiagą nepateikė vieno rašytinio įrodymo, kuriuo įrodytų aplinkybę, kad ieškojo geriau ar blogiau apmokamo darbo. Pareiškėjai visą savo jėgą ir laiką skyrė nepagrįstų teisminių procesų inicijavimui, o ne darbo paieškai. Pareiškėjai laikytini nesąžiningais pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, o priimta nutartis nepagrįsta, kadangi buvo pažeistos ir civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo institutus.

14.4. Skundžiama nutartimi pažeidžiama skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra, t. y. net 86,08 proc. visų pareiškėjų pajamų skiriami pareiškėjams, o kreditoriams lieka vos 10 proc. pareiškėjų pajamų, kas net iš dalies nepadengs kreditorių finansinių reikalavimų. Nors teismas sprendė, jog pareiškėjams būtina kiekvieną mėnesį suma sudaro 750,00 Eur, tačiau pareiškėjai nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio išlaidų dydžio.

15. Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, kuriame nurodo, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta bei nėra pagrindo jos naikinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pareiškėjai nurodo, jog nėra pagrindo laikyti pareiškėjų nesąžiningais ir dėl teisminių ginčų inicijavimo. Teisminių ginčų inicijavimas yra naudojimasis teisės aktų suteiktomis gynybos priemonėmis ir teisėtas siekis apginti savo interesus, kas negali būti laikoma nesąžiningumu. 2016 metais pareiškėjas ginčijo nekilnojamojo turto, iš kurio antstolis vykdė išieškojimą, vertinimą. Pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas, nekilnojamojo turto vertė vis tiek buvo nustatyta 66 000,00 Eur, tačiau kaip parodė laikas, pareiškėjas buvo teisus, nes turtas taip ir nebuvo parduotas nei per pirmąsias, nei per antrąsias, varžytynes. Galiausiai, buvo nuspręsta perleisti nekilnojamąjį turtą pačiam kreditoriui UAB EDS INVEST2, prieš tai jį iš naujo įkainojant. Taip pat pareiškėjas skundė naują nekilnojamojo turto vertinimą bijodamas, kad turtas nebus įvertintas teisingai ir kreditorius perims turtą už per mažą kainą. Pareiškėjo skundas vėl buvo atmestas, tačiau pareiškėjas nebuvo pripažintas piktnaudžiaujantis procesu. Pareiškėjas skundė ir turto perdavimo išieškotojui aktą, nes apie jį nebuvo antstolio informuotas, buvo ir daugiau įvairių pažeidimų. Pareiškėjai iš karto praradę nuosavybę neišsikėlė iš minėto nekilnojamojo turto, tačiau tai taip pat nerodo jų nesąžiningumo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme, nes išieškojimas galėjo būti vykdomas iš pensijų.

15.2. Pareiškėjų teigimu, skundžiama nutartis nepažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytų įrodinėjimo taisyklių, nes nereikia įrodinėti aplinkybių teismo pripažintų visiems žinomomis (CPK 182 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai negali pateikti jokių įrodymų, kad ieško papildomo darbo, nes jie negali būti registruojami Užimtumo tarnyboje, todėl apsiriboja tik viešais skelbimais.

15.3. Pareiškėjai pažymėjo, jog nuomojasi būstą, nuoma kainuoja 200,00 Eur per mėnesį, elektra 100,00 Eur/mėn., 10,00 Eur/ mėn. dujos, kanalizacija 15,00 Eur per mėnesį, 450,00 Eur malkos metams, taigi vien būsto išlaidos per mėnesį pareiškėjams siekia 363,00 Eur. Pareiškėjai pateikė savo būtinųjų išlaidų išklotinę, kurioje nėra nurodyta jokių nebūtinų ar perteklinių išlaidų. Apeliantė nenurodo, kokia, anot jos, suma būtų skirtina pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, kad jie galėtų išgyventi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

18. Absoliučių skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).

19. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutarties, kuria buvo tenkintas prašymas iškelti pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

21. Pareiškėjai 2022 m. vasario 28 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus – būsto nuomos sutartį (nuoma kaina 200,00 Eur/mėn.), mokėjimus už elektrą (55,00 Eur už gruodžio mėn., ir 121,00 Eur už sausio mėnesį), vandenį ir kanalizaciją (33,00 Eur/mėn.), televiziją (31,00 Eur/mėn.).

22. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

17. Įvertinus pareiškėjų teikiamų įrodymų turinį, matyti, jog naujai teikiamais įrodymais pareiškėjai įrodinėja jų patiriamas mėnesines išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konkrečiu atveju, sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė pareiškėjams fizinio asmens nemokumo bylą, atsisakymas vien formaliais pagrindais priimti pareiškėjų teikiamus duomenis, kuriais pareiškėjai grindžia savo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, prieštarautų teisingumo principui. Byla vedama elektronine forma, bylos šalys yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, taigi turėjo galimybę su teikiamais duomenimis susipažinti, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teismas sprendžia, jog naujai pateikti įrodymai reikšmingi teisingam klausimų, kylančių apeliacinio proceso metu, išsprendimui, ir proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

18. Nagrinėjamu atveju Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiama 2022 m. sausio 11 d. nutartimi nustatęs, jog pareiškėjai yra sąžiningi ir nemokūs FABĮ taikymo prasme, iškėlė pareiškėjams bankroto bylą. Apeliantė su tokiais teismo argumentais nesutiko nurodydama, jog nagrinėjamu atveju bankroto byla nekeltina pareiškėjams, nes tokiu būdu bus pažeidžiama skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra, nes sudarytos sąlygos jiems išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o jų veiksmai dėl atsiskaitymo su kreditoriais vertinti kaip nepakankami, nededant maksimalių pastangų, todėl apeliantės nuomone, vertintini nesąžiningais. Taip pat apeliantės teigimu, pareiškėjai visą savo jėgą ir laiką skyrė nepagrįstų teisminių procesų inicijavimui, o ne darbo paieškai.

19. Pagal FABĮ 1 straipsnio 1 dalį šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015; 2015 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015; kt.).

20. Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.

21. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėjai yra nemokūs, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios sąlygos egzistavimo nepasisako.

22. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų nustatyta fizinio asmens nemokumo sąlyga. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, t. y. paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

23. Kasacinis teismas, aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, yra nurodęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Be to, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliantė to neginčija, kad pareiškėjų finansinę padėtį lėmė sandoriai, sudaryti 2007 metais su UAB „Medicinos bankas“, Grigiškių kredito unija ir kreditoriumi R. B.. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tiek pareiškėjų įsipareigojimai bankui ir kitiems kreditoriams atsirado kaip verslo, susijusio su turizmu, siuvyklų steigimu (Vilniuje ir Kaliningrade) bei prekyba audiniais, rizikos pasekmė. Kadangi ėmė augti statybinių medžiagų ir darbų kainos, kilo 2007 metų krizė, sustojo kaimo turizmo verslas ir kaimo turizmo komplekso pareiškėjai nepastatė, nes gautų lėšų nepakako. Taip pat esant 2007 metų krizei ir pablogėjus Lietuvos ir Rusijos santykiams, tapo apsunkintas Lietuvos verslininkų patekimas į Kaliningrado srities rinką, muitų politika tapo labai nepalanki Lietuvos verslininkams, todėl verslas žlugo, išleistų pinigų neatgavo.

26. Remiantis suinteresuoto asmens atskiruoju skundu pastebėtina, jog apeliantė pareiškėjų nesąžiningumą sieja su pareiškėjų inicijuotais teisminiais ginčais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens teisių gynimas teisme automatiškai nerodo jo nesąžiningumą. Kiekvienas asmuo turi teisę į savo teisių gynybą, teismui pateikti savo įvykių, ginčo aplinkybių versiją, pasirinkti teisme tą savo teisių gynimo būdą, kuris labiausiai atitinka jo interesus. Aplinkybė, kad teismai priėmė sprendimą kitos šalies naudai, savaime nereiškia, kad jo elgesys buvo nesąžiningas. Priešingai, nagrinėjamu atveju tai rodo, kad pareiškėjai buvo pakankamai rūpestingi ir atsakingi, turėdami kitokią savo nuomonę tiek dėl įvertinto nekilnojamojo turto vertinimo, tiek dėl jų priverstinio iškeldinimo. Pareiškėjai ginčijo nekilnojamojo turto, iš kurio antstolis vykdė išieškojimą, vertinimą. Pareiškėjai manydami, kad nekilnojamas turtas įvertintas per maža suma, inicijuodami naujus teisminius procesus siekė, jog turtas būtų įvertintas teisingai. Taip pat pareiškėjai, turėdami kitokią savo nuomonę dėl jų priverstinio iškeldinimo aplinkybių, bandė ją apginti teisme. Apeliacinės instancijos vertinimu, faktinės situacijos atskleidimas kaip tik yra sąžiningas veiksmas tiek bendrąja, tiek ir FABĮ prasme. Be to, byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog pareiškėjų veiksmai inicijuojant naujus teisminius procesus, turėjo reikšmingos įtakos jų nemokumui. Taigi vien faktas, kad pareiškėjai ginčijo nekilnojamojo turto įvertinimą ar priverstinį iškeldinimą, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas veiksmas FABĮ taikymo prasme, todėl apeliantės argumentai, jog pareiškėjai, gavę kreditą, visą laiką ir visas jėgas skyrė teisminiams ginčams su kreditoriais bei priverstinio skolos išieškojimo proceso trukdymui, atmestini kaip nepagrįsti.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-336/2013). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Taigi bendrąja prasme nesąžiningais veiksmais gali būti vertinami tik tokie veiksmai, kuriuos skolininkas atliko ar nuo jų susilaikė, nors galėjo elgtis ir priešingai, tačiau sąmoningai ar dėl nerūpestingumo to nepadarė ir taip pakenkė kreditorių interesams, apie tai skolininkas žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Tai reiškia, jog byloje turėjo būti nustatyta, kad pareiškėjai turėjo realią galimybę įvykdyti turimus finansinius įsipareigojimus ir to nepadarė. Tačiau tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

29. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjai nepateikė rašytinių įrodymų, kuriais įrodytų aplinkybę, kad ieškojo geriau ar blogiau apmokamo darbo. Taip pat suinteresuotų asmenų teigimu, šiuo atveju yra pažeidžiama skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra, t. y. net 86,08 proc. visų pareiškėjų pajamų skiriami pareiškėjams, o kreditoriams lieka vos 10 proc. pareiškėjų pajamų, kas net iš dalies nepadengs kreditorių finansinių reikalavimų. Pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio jų būtinų mėnesinių išlaidų dydžio.

30. Nagrinėjimu atveju matyti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti pareiškėjų sąžiningumu ir atsisakyti iškelti jiems bankroto bylą. Kaip jau buvo minėta, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas detalizuoja, kokiais skolininko nesąžiningumo atvejais teismas privalo atsisakyti iškelti bankroto bylą. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nenustatyta, kad pareiškėjai sudarė sandorius per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, neprivalėdami jų sudaryti, kurie pažeidė kreditorių teises, dėl kurių pareiškėjai tapo nemokūs. Byloje nenustatyta ir kitų aplinkybių, numatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3-6 punktuose, dėl kurių negalėtų būti keliama bankroto byla.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje neturi vertinti, kokiomis proporcijomis ateityje bus dengiami kreditorių reikalavimai iš pareiškėjų turto ar pajamų, nes ši aplinkybė vertinama po bankroto bylos iškėlimo, plano tvirtinimo metu. Tačiau teismas turi atsižvelgti į tai, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais, todėl visos prielaidos turi būti įvertintos fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu.

32. Analizuodamas pareiškėjų nemokumo atsiradimo priežastis, apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad pareiškėjai yra pensijinio amžiaus ir tik ribotai gali dalyvauti darbo rinkoje, t. y. pareiškėjų galimybės įsidarbinti dėl amžiaus, sveikatos būklės yra ribotos, bankroto proceso metu pareiškėjai gaus nustatyto dydžio pajamas (pensiją ir kitas išmokas), pareiškėjai supranta savo įsipareigojimų vykdymo neišvengiamumą, t. y. byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjai vengia prievolių kreditoriams vykdymo. Paskolos paimtos verslui vystyti, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir susiklosčiusios finansinės padėties šiuo metu pareiškėjai yra nepajėgūs padengti esamus įsiskolinimus. Be to, pareiškėjai nurodė, jog jie dėl pensijinio amžiaus nėra registruoti Užimtumo tarnyboje, o papildomo darbo ieško tik iš viešai prieinamų skelbimų. Iš pareiškėjų pateiktos būtinųjų išlaidų išklotinės matyti, jog pareiškėjai nurodė tik būtinuosius poreikius, t. y. maistas (250,00 Eur), būsto nuoma ir komunaliniai mokesčiai (350,00 Eur), transportas (25,00 Eur), vaistai (100,00 Eur), higiena bei apranga (25,00 Eur), iš viso 750,00 Eur, o kiekvienam atskirai po 375,00 Eur (pareiškimo priedas Nr. 22). Taip pat pareiškėjai pateikė įrodymus – būsto nuomos sutartį, iš kurios matyti, jog nuoma kaina yra 200,00 Eur/mėn., mokėjimus už elektrą (55,00 Eur už gruodžio mėn., ir 121,00 Eur už sausio mėnesį), vandenį ir kanalizaciją (33,00 Eur/mėn.), televiziją (31,00 Eur/mėn.), kurie tik pagrindžia pareiškėjų kartu u pareiškimu pateiktą būtinųjų mėnesinių išlaidų išklotinę. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pateiktais rašytiniais įrodymais, bei įvertinus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjų įsiskolinimų kreditoriams dydį, jų gaunamas pajamas, darytina išvada, kad pareiškėjų pareiškimas iškelti jiems bankroto bylą yra pagrįstas (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), o apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė pareiškėjams bankroto bylą.

33. Kiti suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodyti argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010). Pirmosios instancijos teismo motyvams ir argumentams, išdėstytiems skundžiamoje nutartyje, teismas pilnai pritaria ir su jais sutinka.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė FABĮ normas, reglamentuojančias fizinio asmens nesąžiningumą, todėl naikinti ar keisti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjai turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į suinteresuoto asmens atskirojo skundą parengimą. Tokių įrodymų, pareiškėjai, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

36. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.