Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-140-863/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-02-11
Bylos Nr.: e2A-140-863/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-06209-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė, Renata Volodko
Ieškovas: V. B., Ž. M.
Atsakovas: P. L., G. V.

Kategorijos

2.6.10.5.2.18Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė
2.6.10.5.2.19Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-140-863/2025Teisminio proceso Nr.

2-69-3-06209-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 2.6.10.5.2.19; 3.3.1.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) P. L. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių V. B. ir Ž. M. ieškinį atsakovams P. L. ir G. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams P. L. ir G. V., prašydamos priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei V. B. 9 997,68 Eur žalos atlyginimą, ieškovei Ž. M. – 10 355,47 Eur žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovų ieškovių naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovės ieškinyje bei kartu su atstove teismo posėdžio metu nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2052-254/2019 iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Frondita“ (toliau – bendrovė, įmonė), nutartis įsiteisėjo 2019 m. spalio 15 d.; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1491-254/2021, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-83-798/2022 palikta nepakeista, pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu. 2020 m. birželio 26 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovių V. B. ir Ž. M. patikslintas kreditorinis reikalavimas, atitinkamai 8 022,54 Eur ir 8 208,92 Eur. 2023 m. gegužės 30 d. Kauno apygardos teismas nutartimi patvirtino galutinę bankroto ataskaitą, iš kurios tapo aišku, kad nebus patenkinti ieškovių kreditoriniai reikalavimai. Nurodė, kad reikalavimą atlyginti žalą reiškia atsakovui P. L., kuris nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. buvo bendrovės vadovas (toliau – ir vadovas), ir atsakovei vienintelei akcininkei G. V., kuri buvo bendrovės akcininkė (toliau – ir akcininkė) nuo 2013 m. gegužės 21 d. bei užėmė vyr. buhalterės pareigas. Kaip konstatuota tyčinio bankroto byloje, bendrovė buvo nemoki jau vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., o 2018 m. dirbo nuostolingai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d. Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019, kuris įsiteisėjo 2019 m. gegužės 28 d., nustatyta, kad nurodytu sprendimu teismas ieškovėms priteisė joms neišmokėto darbo užmokesčio sumas (841,45 Eur ir 919,46 Eur), kompensaciją už nepanaudotas atostogas (1 058,97 Eur ir 1 809,91 Eur), netesybas (7 704,96 Eur ir 6 767,64 Eur). Kadangi darbo sutartys su darbuotojomis buvo nutrauktos 2018 m. rugpjūčio 20 d., darbdaviui (bendrovei, atstovaujamai atsakovų) nuo darbo sutarčių nutraukimo dienos atsirado pareiga visiškai atsiskaityti su darbuotojomis, kadangi šalys nebuvo sutarusios atidėti atsiskaitymo. Bendrovei prieš pat keliant neteisminio bankroto bylą (2019 m. gegužės 20 d.), jau esant pastarajai nemokiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., akcininkei ir vyr. buhalterei 2019 m. gegužės 10 d. grynaisiais pinigais buvo išmokėta 4 135,00 Eur suma. Ieškovėms kreditorinis įsipareigojimas susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, nesumokėtos sumos Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu buvo priteistos iš bendrovės. Pastebėjo, jog bendrovės apyvartos žiniaraštyje 6351 nurodyta, kad 2019 m. gegužės 20 d. įmonės skola darbuotojoms ieškovėms sudarė 10 565,83 Eur ir 10 674,20 Eur. Atsakovai elgėsi nesąžiningai, savanaudiškai, nes išmokėjo akcininkei pinigines lėšas, tačiau ne pirmos eilės kreditoriams prieš pat inicijuojant neteisminį bendrovės bankrotą. Toks atsakovų veiksmas lėmė didesnį įmonės nemokumą, pažeidė ieškovių, kaip bendrovės kreditorių, interesus. Atkreipė dėmesį į autotransporto Honda CRV priemonės pardavimo aplinkybes (įsigyta už 24 313,48 Lt, o parduota negavus jokių lėšų), lėmusias tai, kad bendrovė negavo pajamų, kuriomis galėjo atsiskaityti su ieškovėmis. Nurodė ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (civilinės bylos Nr. e2-83-798/2022) taip pat konstatuota, jog iš 2019 m. gegužės 20 d. bendrovės kreditorių susirinkimo registracijos lapo turinio (įmonės rengtas kreditorių sąrašas 2019 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimui) nustatyta, jog tuo metu įmonė buvo skolinga trečios eilės kreditoriams – UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Echo stamp“, UAB „Orgsis“, UAB „Polistampa“ ir UAB „Verslo idėjų partneriai“, bendra skola šiems kreditoriams siekė 1 623,96 Eur. Tačiau keliant bankroto bylą teismine tvarka, 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtinus įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą nei vienas iš aukščiau nurodytų kreditorių reikalavimo bankroto byloje nepateikė, kas teikia pagrindą manyti, kad jų reikalavimai buvo patenkinti, nepatenkinus VMI ir atsakovių reikalavimų. 2019 m. gegužės 2 d. buvo įkurta UAB „Reditus amnis“, kurios registracijos adresas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), veiklos sritis ta pati – buhalterinių paslaugų teikimas ir antspaudų gamyba/pardavimas, veiklos vykdymo vieta su visu materialiniu turtu – (duomenys neskelbtini) (bendrovės veiklos vykdymo vieta). Palaipsniui buvo perkelti darbuotojai iš UAB „Frondita“ į UAB „Reditus amnis“, apie 30 sutarčių, sudarytų su buhalterinių paslaugų pirkėjais, buvo tiesiog perkelta į naują įmonę. Nors veiklos perkėlimas nebuvo pagrindu nustatyti tyčinio bankroto požymių, tačiau tai yra dar viena faktinė aplinkybė, leidžianti pagrįsti atsakovų neteisėtus veiksmus. Nurodė, kad akcininkė ginčo laikotarpiu buvo įmonės vienintele akcininke, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo ėjo vyr. buhalterio pareigas, kuriai buvo žinoma visa faktinė įmonės finansinė situacija, nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. birželio 8 d. buvo bendrovės vadovė. Pažymėjo, kad apeliacinį skundą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu taip pateikė abu atsakovai, kadangi pastarosios aplinkybės turėjo teisinę reikšmę jiems abiem, nes dėl jų abiejų sisteminių veiksmų įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Mano, kad šioje byloje yra visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti: atsakovų nesąžiningi ir kalti veiksmai, priežastinis ryšys ir pagrindinės skolininkės bendrovės negalėjimas įvykdyti prievolės kreditoriams, nes skolininkė turto neturi ir yra vykdomos išregistravimo procedūros, o kreditorių, ieškovių, reikalavimo dalis pagrindinės skolininkės bankroto byloje liko nepatenkinta.

Atsiliepimas

3. Atsakovai P. L. ir G. V. su ieškovių ieškiniu nesutiko, atsiliepime bei kartu su atstove teismo posėdyje nurodė, kad kategoriškai nesutinka ir neigia ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog neva atsakovė buvo UAB „Frondita“ faktinė (de facto) vadovė. Akcentavo, kad atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti traktuojami kaip faktinis vadovavimas įmonei, todėl jos atžvilgiu solidariosios civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas. Atsakovė nagrinėjamoje byloje yra akcininkė ir darbuotoja, nes dirbo bendrovėje vyr. buhaltere. Ieškovės nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Ieškovės minėtą aplinkybę įrodinėja savo pačių paaiškinimais, kas nėra patikimas įrodymas byloje dėl ieškovių suinteresuotumo bylos baigtimi. Vien buvimo darbuotoju ir akcininku aplinkybių nepakanka atsakovę pripažinti faktine vadove. Atsakovės veikla neviršijo darbuotojui ir akcininkui būdingų funkcijų. Atsakovė nepriimdavo verslo sprendimų, nesudarinėjo sandorių, neveikė bei neatliko jokių veiksmų už įmonės vadovą P. L. Vienintelis įmonės vadovas (de jure ir de facto) buvo atsakovas P. L., o priešingi ieškovių argumentai yra nepagrįsti. Dėl šių priežasčių atsakovės atžvilgiu negali būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė ir ieškinio reikalavimai atsakovės atžvilgiu turi būti atmesti. Be to, mano, kad atsakovo atžvilgiu nekilo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo ieškiniu prašomos žalos atlyginimo. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Ieškovės nepagrįstai nurodė, jog 2019 m. gegužės 10 d. atlikus 4 135,00 Eur mokėjimą akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. buvo pažeistas mokėjimų eiliškumas, kadangi pirmiau nebuvo atsiskaityta su ieškovėmis. Nurodė, jog 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019 įsiteisėjo tik 2019 m. gegužės 28 d., todėl 2019 m. gegužės 10 d. mokėjimo atlikimo metu ieškovės neturėjo teisės į pirmesnės eilės mokėjimą. Ieškovės nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog jų reikalavimas buvo ankstesnis nei G. V. reikalavimas. Mano, kad ieškovių pozicija, jog atlikus 2019 m. gegužės 10 d. mokėjimą buvo pažeistos mokėjimų eiliškumo taisyklės yra nepagrįsta. Nurodė, kad 2018 m. gruodžio 3 d. transporto priemonė Honda CRV buvo parduota A. B. už 2 000 Eur kainą. 2021 m. birželio 11 d. UAB „Frondita“, atstovaujama bankroto administratoriaus, pateikė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo P. L. 7 400 Eur žalos atlyginimą už neva ne rinkos kaina parduotą transporto priemonę. Atsakovui P. L. pateikus byloje atsiliepimą į ieškinį bei proceso metu paaiškėjus, jog ieškinio argumentas, jog transporto priemonės vertė buvo didesnė nei pardavimo kaina, yra nepagrįstas, atsakovui padengus įmonei 2 000 Eur žalą (2021 m. rugsėjo 24 d. mokėjimu), ieškovė atsisakė nuo ieškinio reikalavimų ir 2022 m. balandžio 22 d. civilinė byla buvo nutraukta. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019, įsiteisėjo tik 2019 m. gegužės 28 d., todėl ieškovių kreditorinis reikalavimas atsirado vėliau nei sudarytas transporto priemonės perleidimo sandoris. Iki Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019 priėmimo, galiojo du Darbo ginčų komisijos sprendimai: 2018 m. rugsėjo 24 d. Nr. DGKS-5117 ir Nr. DGKS-5116, kuriais ieškovių reikalavimai buvo atmesti. Taigi, atsakovas P. L. iki 2019 m. gegužės 28 d. pagrįstai manė, kad ieškovių reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir susijusių išmokų priteisimo yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės neturėjo galiojančio kreditorinio reikalavimo įmonės atžvilgiu ir nepagrįstai teigia, kad sandoriu buvo siekiama apriboti galimybes atsiskaityti su ieškovėmis. Ieškovės nepateikė jokių patikimų įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, kad transporto priemonė galėjo būti parduota už didesnę kainą ir kad transporto priemonės perleidimo sandoris pablogino įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi 2021 m. lapkričio 25 d. Kauno apygardos teismas įsiteisėjusioje nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1491-254/2021 konstatavo, jog: „nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, tokiu būdu eliminuojant bendrovės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš jos turto“, ieškovių argumentas, jog UAB „Frondita“ veikla buvo perkelta į UAB „Reditus amnis“, yra nepagrįstas ir atmestinas. Mano, jog ieškovės nepagrįstai teigia, kad neva atsakovas siekė išvengti prievolių atsiskaityti su ieškovėmis ir sudarė įmonei nenaudingus sandorius siekdamas apsunkinti tokias galimybes. Ieškovių nurodyti sandoriai yra ankstesni nei teismo sprendimas, kuriuo patenkinti ieškovių reikalavimai. UAB „Frondita“ bankrotą lėmė ne atsakovo veiksmai, o galimai pačių ieškovių veiksmai, kuriais jos perviliojo bendrovės klientus bei inicijavo teisminius procesus dėl didelių piniginių sumų priteisimo iš bendrovės. Tokiu būdu bendrovė neteko pajamų ir įgijo naujų piniginių prievolių. Be to mano, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškinyje nurodytos žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio, nes ieškovių kreditorinių reikalavimų suma susidarė vėliau, nei ieškovių nurodyti ginčijami atsakovo veiksmai, tyčinio bankroto priežastimi nelaikytas bendrovės veiklos perkėlimas į kitą bendrovę. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl ir priežastinio ryšio sąlygos nustatymas taip pat yra negalimas. Pastebėjo, jog įmonės likvidavimo procesas šiai dienai nėra pasibaigęs ir nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovių reikalavimai nebus išieškoti. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų ieškovių atžvilgiu, o nenustačius neteisėtų veiksmų buvimo fakto, negali būti nustatyta ir asmens kaltė dėl tokių veiksmų padarymo. Dėl šių priežasčių atsakovo atžvilgiu nekilo civilinės atsakomybės sąlygos, o atsakovės solidarioji atsakomybė yra negalima, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

4. Ieškovės dublike su atsakovų atsiliepime išdėstytais argumentais nesutiko. Pažymėjo, kad atsakovė ginčo laikotarpiu buvo įmonės vienintele akcininke, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo ėjo vyr. buhalterio pareigas, todėl jai buvo žinoma visa faktinė įmonės finansinė situacija; ji, kaip akcininkė, priėmė sprendimus, sąlygojusius įmonės tyčinį bankrotą bei iš esmės nemokumą. Atsakovė būdama įmonės apskaitą tvarkančiu asmeniu ir įmonės vienintelė akcininkė turėjo pareigą priimti tokius sprendimus, kurie nebūtų privedę įmonės prie bankroto (tyčinio bankroto). Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais konstatuotas faktas, kad įmonė vėliausiai yra nemoki nuo 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. finansinės atskaitomybės dokumentai, kuriuos ruošė pati atsakovė ir kaip akcininkė turėjo pareigą patvirtinti, atspindėjo įmonės faktinę būseną. Jos sprendimu 2018 m. buvo nurašyta skola buvusiam vadovui, ji sprendė dėl turto realizavimo ir galiausiai pinigų sau išmokėjimo. Pasikeitus teisniam reglamentavimui, kai atsakovė negalėjo būti bendrovės vadove, ji paskyrė vadovu savo sūnų – atsakovą P. L., tačiau faktiškai pati aktyviai bendravo su bendrovės klientais ne kaip apskaitininkė, bet kaip bendrovei atstovaujantis asmuo. Dažnas klientas net nebuvo matęs ar bendravęs su atsakovu. Atsakovė priimdavo darbuotojus, su jais derino darbo užmokesčio klausimus, priimdavo sprendimus mokėti ar nemokėti darbo užmokestį, priedus ir kt. Mano, kad tyčinio bankroto byloje nustatytos faktinės aplinkybės gali būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės šioje byloje, nes atsakovai, kaip tretieji asmenys, dalyvavo tyčinio bankroto byloje, aktyviai gynėsi nuo pareikšto reikalavimo. Kadangi atsakovai neužtikrino, kad jų vadovaujama bendrovė tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus kreditoriams (ieškovėms), taip pat, laiko požiūriu vertinant bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjusių teismų nustatytus neteisėtus veiksmus ir įmonės įsiskolinimo ieškovėms susidarymo momentą, spręstina, jog šis įsiskolinimas, vėliau tapęs nepatenkintu finansiniu reikalavimu įmonės bankroto byloje, priežastingumo ryšiu yra susijęs su atsakovų, kaip įmonės valdymo organų, neteisėtais veiksmais. Pažymėjo, kad transporto priemonės Honda CRV 2018 m. gruodžio 3 d. pardavimo sandorio sudarymas lėmė neteisėtus, nesąžiningus atsakovų veiksmus, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovių žalos atsiradimu. Pardavus automobilį, gautomis piniginėmis lėšomis galėjo būti dengiama skola ieškovėms dėl ko ieškovės nebūtų patyrusios žalos visai arba žala būtų mažesnė. Vien faktas jog nagrinėjant tyčinio bankroto klausimą pritrūko įrodymų, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu dėl veiklos perkėlimo pagrindo, neužkerta ieškovių teisės pagrįsti savo ieškinio reikalavimus nesąžiningais atsakovų veiksmais perkeliant įmonės veiklą. Tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuotas tų pačių darbuotojų darbo faktas tiek bankrutavusioje įmonėje, tiek UAB „Reditus amnis“, tačiau vien šis faktas negrindė veiklos perkėlimo fakto. Ieškovės, būdamos įmonės darbuotojos, puikiai žino tiek apie darbuotojų perkėlimą, tiek apie klientų ir turto. Net tinklapyje Rekvizitai.lt ieškant informacijos apie BUAB „Frondita“ ir šiandien dienai nurodomas įmonės tinklapis http://www.imoniu-steigimas.lt/ kuris nukreipia į UAB „Reditus amnis“ tinklapį, kadangi tiek UAB „Frondita“ iki bankroto, tiek UAB „Redus amnis“ dabar naudojasi tuo pačiu domenu. Telefono numeriai taip pat tie patys, adresas taip pat tas pats. Be to, nurodė, kad licencijos programinei apskaitos programai, kurią suteikia UAB „Proringas“, kurią buvo įsigijusi likviduota įmonė, buvo perimta UAB „Reditus amnis“ įmonės. Apie 30 sutarčių, sudarytų su buhalterinių paslaugų pirkėjais, net pradžioje nepersirašant su jais sutarčių, buvo tiesiog perkelta į naują įmonę. Nurodė, jog neneigia fakto, kad keletas klientų, joms nutraukus darbo santykius su atsakovų valdoma bendrove, nutraukė su įmone sutartis ir paprašė buhalterinių paslaugų ieškovių, tačiau tai buvo gal vos keli klientai iš įmonės turimos masės paslaugų gavėjų (visų klientų), ieškovės ne perviliojo, kaip teigiama atsiliepime, klientų, o klientai tiesiog pasirinko kitą paslaugų teikėją. Mano, kad šioje byloje yra visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti.

5. Atsakovai triplike nesutiko su ieškovių dublike nurodytais argumentais. Akcentavo, kad atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti traktuojami kaip faktinis vadovavimas. Ieškovės nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Ieškovės minėtą aplinkybę įrodinėja savo pačių paaiškinimais, kas nėra patikimas įrodymas byloje dėl ieškovių suinteresuotumo bylos baigtimi. Atsakovės veikla neviršijo darbuotojui ir akcininkui būdingų funkcijų. Atsakovė nepriimdavo verslo sprendimų, nesudarinėjo sandorių, neveikė bei neatliko jokių veiksmų už bendrovės vadovą P. L. Vienintelis įmonės vadovas (de jure ir de facto) buvo atsakovas. Palaikė savo poziciją dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Pažymėjo kad bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškovėmis net ir tuo atveju, jeigu bendrovės bankrotas nebūtų pripažintas tyčiniu. Be to, negalėjimą atsiskaityti su ieškovėmis lėmė iš dalies pačių ieškovių veiksmai, kuriais jos perviliojo dalį bendrovės klientų, ko pasėkoje bendrovės finansinė padėtis ženkliai pablogėjo. Mano, kad atsakovo atžvilgiu nekilo civilinės atsakomybės sąlygos, o atsakovės solidarioji atsakomybė yra negalima, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nusprendė ieškovių ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei V. B. iš atsakovų solidariai 9 997,68 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei Ž. M. iš atsakovų solidariai 10 355,47 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei V. B. iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas: iš kiekvieno atsakovo po 868,75 Eur; priteisti ieškovei Ž. M. iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas: iš kiekvieno atsakovo po 872,75 Eur; priteisti valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis teismo patirtas išlaidas už procesinių dokumentų įteikimą: iš kiekvieno atsakovo po 19,18 Eur.

6.1. Teismas, įvertinęs duomenis iš UAB „Frondita“ bankroto bylos, aplinkybę, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi UAB „Frondita“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės civilinėje byloje neprivalėjo įrodinėti ir įrodyti būtent prieš jas nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo, o įsiteisėjusiomis aukščiau nurodytomis teismų nutartimis jau nustatyti UAB „Frondita“ dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė buvo privesta prie bankroto ir kurie buvo pagrindu konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie gali būti pripažįstami nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Atsižvelgęs į teismų praktikos išaiškinimus, kad esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas, teismas vertino, kad aukščiau nurodytos prezumpcijos atsakovai nagrinėjamoje civilinėje byloje nepaneigė. Teismas konstatavo, kad UAB „Frondita“ vadovo neteisėti veiksmai jau yra nustatyti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir tai nebegali būti kvestionuojama, ieškovių patirta žala ir jos dydis, kaip jau yra nurodyta sprendime aukščiau, yra nustatyti šioje civilinėje byloje, ieškovėms byloje nereikėjo įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kadangi pagal nurodytą aukštesniųjų instancijų teismų praktiką pripažinus bankrotą tyčiniu, šių dviejų sąlygų egzistavimas yra preziumuojamas, o UAB „Frondita“ vadovo kaltė taip pat jau yra nustatyta prejudicinių faktų forma. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje yra nustatytos visos sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei taikyti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių), kaltė ir žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

6.2. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kam nagrinėjamu atveju turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo UAB „Frondita“ vadovu. Ieškovės civilinėje byloje taip pat įrodinėja tai, kad atsakovė G. V., kuri buvo vienintele įmonės akcininke, dirbo įmonės vyr. buhaltere ir yra atsakovo motina, buvo ir faktine įmonės vadove. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad G. V. buvo vienintele UAB „Frondita“ akcininke, dirbo šios bendrovės vadove, vėliau ėjo šios įmonės vadovo pareigas (ką teismo posėdžio metu patvirtino pati atsakovė), vėliau dirbo šios bendrovės vyr. buhaltere, o jos sūnus P. L. bendrovės vadovo pareigas pradėjo eiti tiktai daug vėliau, taip pat įvertinęs liudytojų, kurie teismo posėdžio metu buvo apklausti būtent abiejų šalių prašymu, t. y. kurių parodymai vertintini ir kaip atsakovų į bylą pateikti įrodymai – nesuinteresuotų bylos baigtimi vienos iš šalių naudai asmenų paliudijimai, parodymais, apie tai, kad įmonėje dirbusios darbuotojos akivaizdžiai matė, jog G. V. buvo faktine UAB „Frondita“ vadove, darbuotojos būtent su ja derindavo visus darbinius klausimus, su ja spręsdavo visus darbo sąlygų klausimus, būtent su ja derindavo visus klausimus dėl atostogų datų ir trukmės (popierinės formos prašymus pateikdavo tik vėliau), su ja derino klausimus dėl darbo sutarčių nutraukimo sąlygų, o P. L. buvo tik teorinis vadovas, darbuotojos SMS žinutes dėl darbovietės klausimų jam parašė tiktai nurodžius bankroto administratoriui, P. L. darbe matydavo itin retai, bendrovėje pasirodydavo gal kartą per mėnesį, nes mokėsi, atvykęs į darbovietę iš karto eidavo į motinos kabinetą (viena buvusi darbuotoja parodė, kad P. L. iš viso pirmą kartą pamatė tiktai darbo ginčų komisijoje), P. L. su darbuotojomis nebendraudavo darbiniais klausimais, o jam atvykus, darbuotojos jo, kaip vyriškio, tiktai paprašydavo atlikti kokius nors fizinius ūkinius darbus, kad įmonės paslaugų užsakovai sutarčių sąlygas derindavo būtent su G. V., teismas sprendė pakankamai tikėtina buvus ieškovių nurodomą aplinkybę, kad vienintelė UAB „Frondita“ akcininkė, t. y. savininkė, G. V., anksčiau buvusi UAB „Frondita“ vadove, o vėliau vyr. buhaltere, kartu su įmonėje vėliau dirbti pradėjusiu savo sūnumi P. L. buvo faktine UAB „Frondita“ vadove. Todėl pagal nagrinėjant civilines bylas taikomą įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pripažintina, kad sprendime aukščiau nurodyta aplinkybė, kuria ieškovės grindė savo reikalavimus, civilinėje byloje yra nustatyta.

6.3. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju yra atsiradusi ir kitu teisiniu aspektu. G. V. buvo vienintele įmonės akcininke. Atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas vertino, kad akcininkų teisė dalyvauti priimant esminius bendrovės sprendimus yra įtvirtinta įstatyme ir šios teisės įgyvendinimas neužtraukia akcininkams atsakomybės už bendrovės prievoles. Tačiau jei akcininkas išplečia savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo, jam pradedamas taikyti vadovo civilinės atsakomybės režimas. Todėl atsakovei išplėtus savo įtakos sferą UAB „Frondita“ iki vienasmenio/dviasmenio valdymo funkcijos perėmimo, jos civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju yra atsiradusi ir kaip UAB „Frondita“ akcininkės.

6.4. Teismas laikė atmestinais kaip visiškai nepagrįstus atsakovų argumentus dėl to, kad atsakovė neva nebuvo faktine įmonės vadove ir kad šiuo atveju neva nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Teismo vertinimu, atsakovų samprotavimus ir išvedžiojimus, kad dėl UAB „Frondita“ bankroto neva yra kaltos pačios ieškovės, visiškai paneigia įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartimi buvo palikta nepakeista, jau nustatytos aplinkybės, kurių ieškovėms šioje civilinėje byloje įrodinėti nereikėjo.

6.5. Pilnai patenkinęs ieškovių reikalavimu, teismas priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, bei valstybei iš atsakovų lygiomis dalimi priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovai P. L. ir G. V. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovių atsakovo naudai 2 515 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Apeliantai savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

7.1. Mano, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai padaryta išvada, kad G. V. buvo UAB „Frondita“ faktinė vadovė, jog jai civilinė atsakomybė yra atsiradusi ir kaip UAB „Frondita“ akcininkės, to pasėkoje nepagrįstai atsakovės atžvilgiu taikyta solidarioji atsakomybė. Be kita ko nurodo, kad sprendime nepagrįstai nurodyta, jog liudytojų parodymai vertintini ir kaip atsakovų į bylą pateikti įrodymai. Dėl liudytojo T. Z. parodymų atkreipia dėmesį, kad nors liudytojas patvirtino, jog matė patį pasirašymo momentą ir sutartis buvo pasirašyta UAB „Frondita“ ofise, tačiau buvo pateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, jog sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Frondita“ yra pasirašyta P. L.. Atsakovai prašė skirti liudytojui baudą už priesaikos sulaužymą, tačiau šis prašymas nebuvo išspręstas. Pažymi, kad minėtas liudytojas yra V. B. klientas ir to pasėkoje jis palaikė būtent ieškovių poziciją byloje, todėl jo parodymai buvo subjektyvūs atsakovų atžvilgiu, kas taip pat sudaro pagrindą jais nesiremti. Anot apeliantų, liudytojos A. L. ir V. Ž. nepagrįstai nurodė, kad daugumą reikalų derindavo su G. V., o ne su atsakovu P. L. Minėtų liudytojų parodymai buvo gana abstraktūs. Liudytojos teigė, jog reikalus derino su G. V., tačiau konkrečiai detalizuoti, kokie reikalai ir kada buvo tvarkomi, ar būdavo kreipiamasi dėl pagalbos kompetencijos srityse, ar darbo santykių organizavimo srityse, nenurodė ir nekonkretizavo. Taip pat liudytojos nepateikė jokių konkrečių atvejų, datų ar nenurodė dokumentų, kurie patvirtintų jų teiginius. Todėl mano, kad liudytojų parodymus galima traktuoti ne daugiau kaip jų nuomonę, o ne realius faktus patvirtinančius duomenis. Liudytojų parodymai aptarti tik abstrakčiai, jų nedetalizuojant ir konkretizuojant. Taigi teismas darydamas išvadą dėl atsakovės vaidmens įmonėje rėmėsi ne konkrečiais faktais ar įrodymais, o liudytojų nuomone, kas nėra patikimas įrodymas byloje ir liudytojų subjektyvi nuomonė, negalėjo lemti vienokių ar kitokių išvadų padarymo.

7.2. Pažymi, kad skundžiamu sprendimu visiškai nesiremta atsakovų argumentais ir pateiktais įrodymais, kuriais buvo atsikertama į ieškovių nurodytas aplinkybes dėl atsakovės vaidmens įmonėje. Nurodo, kad įmonėje buvo nusistovėjusi gana liberali darbuotojų darbo organizavimo tvarka. Darbuotojos turėjo savo aptarnaujamus joms priskirtus klientus, todėl pačios organizavo savo darbo tvarką, t. y. kokiu metu ir kiek laiko dirbti, kada turėti poilsio pertraukas ar atostogas. Darbuotojų darbo tvarka nebuvo griežtai reguliuojama. Svarbiausia buvo tai, kad paslaugos būtų suteiktos tinkamai ir laiku. Jeigu jos nemokėdavo atlikti kažkokios operacijos, ar trūko kompetencijos ar žinių, joms padėdavo G. V., kuri buvo vyriausioji buhalterė ir turėjo didesnę kompetenciją. Tačiau G. V. niekuomet nesprendė jokių darbuotojų darbo organizavimo klausimų. Liudytoja A. L. patvirtino faktą, jog kilus darbo ginčui su ja derėjosi ir taikos sutartį pasirašė direktorius P. L. Liudytoja V. Ž. patvirtino faktą, jog būtent pas P. L. klausė, kada jai grįžti į darbą. Taigi darbuotojų įdarbinimo ir visus su darbo organizavimu susijusius klausimus sprendė P. L. Taip pat sutartis su naujais klientais sudarydavo P. L. Atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką ir nusistovėjusią gana liberalią tvarką, šie klausimai neiškildavo dažnai, todėl P. L., kaip ir nurodė liudytojos nevykdavo į ofisą kiekvieną dieną, tačiau visus jo kompetencijai priskirtus klausimus išspręsdavo tinkamai ir laiku. Atsakovė dirbo bendrovėje vyr. buhaltere. Vien faktas, jog ji kiekvieną dieną buvo darbe ir su ja darbuotojai bendravo dažniau, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad ji perėmė direktoriaus funkcijas. Nei liudytojos A. L. ir V. Ž., nei pačios ieškovės nenurodė jokių patikimų aplinkybių ir nepateikė teismui jokių reikšmingų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovė sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus, tokius kaip sutarčių pasirašymas, įmonės atstovavimas, darbo tvarkos įmonėje organizavimas ar kiti direktoriaus funkcijoms būdingi klausimai. Taip pat ieškovės nurodė nepagrįstus ir išgalvotus argumentus apie tai, jog neva akcininkė priėmė sprendimus sąlygojusius įmonės tyčinį bankrotą bei iš esmės nemokumą. Mano, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir nepagrįstai padaryta išvada, jog atsakovė atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Atsakovės darbinė veikla įmonėje neviršijo darbuotojui ir akcininkui būdingų funkcijų; ji nepriimdavo verslo sprendimų, nesudarinėjo sandorių, neveikė bei neatliko jokių veiksmų už įmonės vadovą P. L. Byloje nepateikta jokių patikimų įrodymų, paneigiančių minėtus argumentus.

7.3. Apeliantų vertinimu, skundžiamame sprendime nepagrįstai laikomasi pozicijos, jog vien tai, kad atsakovė buvo vienintelė įmonės akcininkė, yra pagrindas konstatuoti, kad ji tariamai perėmė įmonės valdymo funkciją. Byloje nėra nei vieno patikimo įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovė būtų atstovavusi įmonę, būtų sudarinėjusi sandorius įmonės vardu ar atlikusi kitas vadovo funkcijas. Skundžiamu sprendimu nustatant tokias aplinkybes remtasi tik abstrakčia ieškovių kviestų liudytojų nuomone, o ne realius faktus liudijančiais įrodymais. Dėl šių priežasčių skundžiamu sprendimu nepagrįstai padaryta išvada, jog atsakovė išplėtė savo įtakos sferą UAB „Frondita“ iki vienasmenio/dviasmenio valdymo funkcijos perėmimo ir jos civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju yra atsiradusi ir kaip UAB „Frondita“ akcininkės. Mano, kad atsakovės atžvilgiu negali būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė ir ieškinio reikalavimai atsakovės atžvilgiu turėjo būti atmesti.

7.4. Kritiškai vertina teismo poziciją, kad visi bylai reikšmingi klausimai nustatyti bankroto byloje. Mano, kad šiuo atveju buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos civilinėse bylose, kuri teigia, kad priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto. Atsakovų argumentai, kuriais buvo siekiama paneigti prezumpciją, buvo visiškai nevertinti ir net neaptarti skundžiamame sprendime. Prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Pažymi, kad atsakovai byloje teikė rašytinius įrodymus ir argumentus, kurie paneigia aukščiau nurodytą priežasties prezumpciją, t. y. patvirtina, jog tarp atsakovų veiksmų ir ieškinyje nurodytos žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio, o žalos atsiradimą sąlygojo pačių ieškovių neteisėti veiksmai. Atkreipia dėmesį, kad ieškovių kreditorinių reikalavimų suma susidarė vėliau, nei ieškovių nurodyti ginčijami atsakovų veiksmai. Iki Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo priėmimo galiojo du Darbo ginčų komisijos sprendimai, kuriais ieškovių reikalavimai buvo atmesti. Ieškovių kreditorinis reikalavimas įsiteisėjusiu sprendimu įsigaliojo tik 2019 m. gegužės 28 d. Taigi, atsakovas P. L. iki 2019 m. gegužės 28 d. pagrįstai manė, kad ieškovių reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir susijusių išmokų priteisimo yra neteisėti ir nepagrįsti. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės neturėjo teisės į pirmesnės eilės mokėjimą. Taip pat pažymi, kad ieškovės nepagrįstai nurodė, jog UAB „Frondita“ veikla buvo perkelta į UAB „Reditus amnis“. Akcentuoja, kad skundžiamu sprendimu nevertinta bylai reikšminga aplinkybė, kad ieškovės perviliojo UAB „Frondita“ didžiąją dalį nuolatinių klientų, kuriems buvo teikiamos buhalterinės paslaugos, kas galimai lėmė įmonės bankrotą ir negalėjimą atsiskaityti su pačiomis ieškovėmis. Atkreipdami dėmesį į CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Mano, kad ieškovių neteisėti veiksmai, kuriais jos perviliojo didžiąją dalį UAB „Frondita“ klientų (apie 30 procentų), kas taip pat buvo įmonės bankroto priežastis, turi būti laikomi pagrindu mažinti skolininko atsakomybę ar net nuo jos atleisti. Tačiau skundžiamu sprendimu minėta teisės norma nepagrįstai netaikyta.

Atsiliepimas

8. Ieškovės V. B. ir Ž. M. atsiliepime su atsakovų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais argumentais.

8.1. Ieškovių vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai kvestionuojamos sprendimo išvados dėl atsakovų solidarios atsakomybės taikymo. Nagrinėjamu atveju, civilinės atsakomybės taikymas ieškovių buvo siejamas ne su atskirais veiksmais, atliktais skirtingais laikotarpiais, bet su bendrovei vadovavusių ir ją valdžiusių asmenų nuoseklių bei kryptingų veiksmų, nukreiptų į ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo, atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo, veiklos perkėlimo, visuma. Atsakovai veikė kartu, derindami savo veiksmus, atsakovė nebuvo pasyvi bendrovės dalyvė. Aktyvus ir reikšmingas jų vaidmuo vieningų veiksmų schemoje bei CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos prezumpcijos buvo pakankama sąlyga konstatuoti bendrininkavimą, kaip CK 6.6 straipsnio 3 dalyje, 6.279 straipsnyje įtvirtintą solidarios atsakomybės taikymo sąlygą. Atsakovė ginčo laikotarpiu buvo įmonės vieninteliu akcininku, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo ėjo vyr. buhalterio pareigas, kuriai buvo žinoma visa faktinė įmonės finansinė situacija. Pasikeitus teisniam reglamentavimui, kai įmonės vadovas negalėjo būti ir įmonės direktoriumi, atsakovė tiesiog paskyrė vadovu savo sūnų atsakovą, ką patvirtino liudytojų paaiškinimai. Atsakovė aktyviai bendravo su įmonės klientais ne kaip įmonės apskaitininkas, bet kaip įmonei atstovaujantis asmuo, kuris bendravo dėl teikiamų paslaugų. Atsakovė priimdavo darbuotojus, su jais derino darbo užmokesčio klausimus, priimdavo sprendimus mokėti ar nemokėti darbo užmokestį, priedus ir kt., tai patvirtino visi liudytojai. Tai, kad liudytojai buvo pakviesti ieškovių iniciatyva, nelemia jų parodymų nepatikimumo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visų liudytojų parodymus kaip įrodymus, kurie rodo atsakovės atliktą de facto vadovavimo funkciją. Šie parodymai patvirtina, kad atsakovė veikė kaip pagrindinė įmonės veiklos kontrolierė, sprendė darbinės veiklos klausimus, ir tokiu būdu buvo laikytina faktine vadove. Atsakovės veiksmai – darbo sąlygų sprendimai, vadovavimas kasdieninėje veikloje, klientų aptarnavimo kontrolė ir sprendimai dėl finansinių operacijų – sudaro pakankamą pagrindą de facto vadovo atsakomybei taikyti. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės įtaką ir kontrolę įmonės veikloje, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos atsakomybės yra pagrįstos.

8.2. Mano, kad ginčo situacijoje buvo pagrindas teismui konstatuoti atsakovus pažeidus jų, tiek kaip UAB „Frondita“ akcininko, tiek ir kaip bendrovės vadovų pareigas (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnis). Akcentuoja, kad ne formalus akcijų turėjimas, bet aktyvus UAB „Frondita“ priklaususio turto pardavimas, atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra įvertintas kaip bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindas, sukūręs teisę ieškovėms, kaip kreditorėms, reikšti tiesioginį reikalavimą už tokius veiksmus atsakingiems UAB „Frondita“ vadovui bei dalyvei, de fakto vadovei. Atsakovės dalyvavimo bendrovės veikloje, privedant bendrovę prie tyčinio bankroto negalima laikyti epizodiniu ar nereikšmingu. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad atsakovai veikdami bendrai (kooperuodami de fakto ir de jure vadovo funkcijas) bendrais veiksmais ir bendra kalte dėl padarinių (tyčinio bankroto), privedė bendrovę prie tyčinio bankroto ir dėl tyčiniu bankrotu ieškovėms padarytos žalos privalo atsakyti solidariai.

8.3. Atkreipia dėmesį, jog aplinkybės, kad UAB „Frondita“ egzistavimo metu sudaryti bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, buvo konstatuotos Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartimi bei įvertinta kaip vienas iš pagrindų UAB „Frondita“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Priimant šiuos procesinius sprendimus jau buvo įvertinta ieškovių nagrinėjamoje byloje akcentuota aplinkybė, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs UAB „Frondita“ bankrotą, be kita ko, yra minėtose teismo nutartyse įvardyti ekonomiškai nenaudingi sandoriai bei įmonės valdymo organų veiksmai sąlygoję negalėjimą atsiskaityti su ieškovėmis. Nesutinka ir su atsakovų argumentais dėl įsiskolinimo ieškovėms, kadangi teismai paneigė jų pastarąjį argumentą nagrinėdami tyčinio bankroto klausimą. Be kita ko pažymi, kad ieškovės byloje taip pat įrodinėjo papildomas aplinkybes, kad bendrovės bankrotas buvo sąmoningas atsakovų veikimas įmonės veiklą perkeliant į naujai įsteigtą UAB „Reditus amnis“. Tai tik pagrindžia atsakovų neteisėtus veiksmus ir sąmoningą bendrovės privedimą prie bankroto, ko pasėkoje ieškovės patyrė žalą, nes jų kreditoriniai reikalavimai liko nepadengti. Kritiškai vertina apeliantų argumentus dėl ieškovių atsakomybės. Pažymi, kad ieškovės nebuvo apribotos jokiais susitarimais su buvusiu darbdaviu dėl pareigos atsisakyti teikti įmonėms apskaitos paslaugas, todėl neturėjo jokio pagrindo/pareigos atsisakyti teikti paslaugų; klientai laisvi pasirinkti paslaugas teikiančias įmones. Be to, nei vienas klientų neliko skolingas UAB „Frondita“, todėl klientų pasitraukimas nesukėlė nuostolių įmonei ir juo labiau nesąlygojo tokių finansinių sunkumų apimties, kad įmonė būtų tapusi nemoki.

8.4. Nesutikdamos su apeliantų pozicija dėl CK 6.248 straipsnio taikymo, pažymi, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu nereiškė jokių samprotavimų dėl galimos atsakomybės apimties mažinimo, neįrodinėjo aplinkybių, kad dėl nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo yra ir ieškovių kaltės. Be to, mano, kad pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pakankamo pagrindo taikyti atsakomybės mažinimo, nes atsakovai nepateikė objektyvių įrodymų apie jų nurodomų aplinkybių įtaką bendrovės finansinei būklei ar priežastinio ryšio tarp ieškovių veiksmų ir įmonės bankroto egzistavimą. Tai, kad ieškovės perėmė dalį klientų, nepašalina atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie lėmė įmonės finansinių įsipareigojimų nevykdymą, o vėliau – tyčinį bankrotą. Todėl ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu sumažinti atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovių ieškinys buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo, patikrinimas.

12. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-2052-254/2019, UAB „Frondita“, kurioje dirbo ieškovės, buvo iškelta bankroto byla. Minėtoje byloje teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartimi buvo patvirtinti be kita ko ieškovių V. B. ir Ž. M. pirmos eilės kreditoriniai reikalavimai, atitinkamai 9 497,01 Eur ir 9 605,38 Eur sumoms, bei jų trečios eilės reikalavimai, atitinkamai 1 975,14 Eur ir 2 146,55 Eur sumoms; 2020 m. birželio 26 d. nutartimi buvo patvirtinti abiejų ieškovių pirmos eilės patikslinti finansiniai reikalavimai – V. B., 8 022,54 Eur sumai, Ž. M., 8 208,92 Eur sumai. Ieškovių kreditoriniai reikalavimai įmonės bankroto metu nebuvo patenkinti. Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo patvirtinta galutinė bankroto ataskaita, o 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas sprendimas dėl likviduojamos dėl bankroto įmonės pabaigos.

13. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1491-254/2021, UAB „Frondita“ bankrotą pripažino tyčiniu; minėtą nutartį suinteresuotiems asmenims P. L. ir G. V. (šioje byloje – atsakovai) apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 20 d. nutartimi ją paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

14. Ieškovėms (UAB „Frondita“ kreditorėms) kreipusis į teismą dėl žalos solidariai iš abiejų atsakovų, atsakovės tame tarpe kaip iš įmonės de facto vadovės, priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja visos būtinos atsakovų civilinei atsakomybei taikyti sąlygos ir ieškinį tenkino pilnai. Atsakovai su priimtu procesiniu sprendimu nesutinka, kritikuodami byloje atliktą įrodymų vertinimą, nesutikdami su teismo pozicija dėl pagrindo atsakovei taikyti solidariąją civilinę atsakomybę, taip pat akcentuodami, kad ir atsakovo atžvilgiu nebuvo civilinės atsakomybės sąlygų.

15. Aptariamu atveju, UAB „Frondita“ bankroto byloje kreditorių ieškovių reikalavimai nebuvo patenkinti, ką patvirtina jau minėti įmonės bankroto byloje priimti procesiniai sprendimai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, įmonės pabaigos (šios nutarties 12 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo ir ginčo dėl to iš esmės nėra, kad ieškovės patyrė jų nurodyto dydžio žalą. Apeliantai nesutinka su kitų jiems pritaikytos civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimu, tačiau teisėjų kolegija tokią poziciją vertina kritiškai.

16. Pirmiausia nesutiktina su apeliantų vertinimu dėl neva nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės kaip faktinės vadovės statuso ir, atitinkamai atsakomybės, apeliantams kritikuojant teismo atliktą įrodymų vertinimą, ypač apklaustų liudytojų parodymus ir jų reikšmę teismo padarytoms išvadoms, be kita ko laikantis pozicijos, kad atsakovės darbinė veikla įmonėje neviršijo darbuotojui ir akcininkui būdingų funkcijų, jai neveikiant bei neatliekant jokių veiksmų už įmonės vadovą.

17. Vertinant atsakovų veiksmus per fiduciarinių įsipareigojimų prizmę, sutiktina, jog atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą gali būti taikoma tiek de jure, tiek de facto vadovui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonių valdymo praktikoje nereti atvejai, kai bendrovėje esant paskirtam juridinio asmens vadovui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jo funkcijas atlieka kitas asmuo – įmonės darbuotojas, akcininkas, valdybos ar stebėtojų tarybos narys ir kt. Tokiais atvejais faktiniam vadovui taip pat gali kilti civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų ir fiduciarinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

18. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė buvo UAB „Frondita“ vyr. buhalterė, taip pat akcininkė, kurį laiką – ir vadovė, registruota nuo 1998 m. rugsėjo 18 d. iki 2001 m. lapkričio 30 d., nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. birželio 12 d., po jos nuo 2015 m. birželio 12 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo vadovu buvo paskirtas jos sūnus atsakovas. Ieškovėms byloje įrodinėjant, kad atsakovė buvo faktinė įmonės vadovė, sprendusi visus esminius tiek valdymo, tiek darbo organizavimo klausimus, apeliantai akcentavo, kad įmonėje buvo gana liberali darbuotojų darbo organizavimo tvarka ir atsakovė tik padėdavo darbuotojams kilus klausimų kaip vyr. buhalterė, o atsakovas nors ir nevykdavo į darbovietę kiekvieną dieną, tačiau visus jo kompetencijai priskirtus klausimus išspręsdavo tinkamai ir laiku. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės kaip faktinės aptariamos įmonės vadovės statusą patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Aukščiau paminėto atsakovės oficialaus statuso, atsižvelgiant ir į jos tiesioginio vadovavimo epizodus, apskritai atkreipiant dėmesį į vadovais skiriamų asmenų ryšį (po G. K. V. mirties įmonės vadove trumpą laiką buvo atsakovė, po to juo paskirtas atsakovės sūnus) kontekste, paminėtas aplinkybes patvirtina ir byloje apklausti liudytojai. Buvusios įmonės darbuotojos A. L. ir V. Ž. paliudijo, kad įmonėje atsakovė buvo laikoma faktine vadove, su kuria darbuotojai turėjo derinti darbo organizavimo, veiklos klausimus. A. L. nurodė, kad atsakovą matydavo tik, kai šis ateidavo pas motiną, darbinių santykių su juo neturėjo; visus darbinius reikalus, dėl darbo sąlygų, neaiškumų su klientais, darbo užmokesčio, derindavo su atsakove. Liudytoja V. Ž. irgi patvirtino, kad atsakovas buvo daugiau „teorinis“ direktorius, o dėl atostogų, atleidimo ir kt. klausimais viską derindavo su atsakove, atsakovo nuolat nebūdavo įmonėje; liudytoja nurodė, kad buvo rašiusi ir atsakovui, tačiau tai buvo administratoriaus nurodymu jau tada, kai prasidėjo bankroto procesas. Anot minėtos liudytojos, mirus direktoriui, viską perėmė atsakovė, tačiau po to reikėjo paskirti direktorių; atsakovas mokėsi, į įmonę kartais užsukdavo kartą per mėnesį arba rečiau, dažniau užsukdavo tada, kai jau prasidėjo bankroto procesas; pamena atvejį, kad po atsakovės ligos darbuotojos (ieškovės) prašė pakelti atlyginimą, bet atsakovė nenorėjo; dėl darbo užmokesčio viską derindavo su atsakovės vyru, po jo mirties – su atsakove. Liudytoju apklaustas T. Z., įmonės, pirkusios iš UAB „Frondita“ paslaugas, vadovas, paliudijo, kad sutartį su šia įmone sudarė prieš 7–8 metus, pasirašymas vyko su atsakove, atsakovas jam nebuvo matytas, vėliau su atsakove dar susitiko, kai atsisakė paslaugų; tvirtino, kad nežinojo, jog įmonės vadovas yra kitas asmuo. Nors apeliantai ir kritiškai vertina liudytojų parodymus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad visiems liudytojams klausimus galėjo užduoti abi šalys, liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, ir teisėjų kolegija nemato pagrindo prisiekusių liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus, ar kitų priežasčių, kodėl teismas jais galėjo ar turėjo nesivadovauti. Tam pagrindo nesudaro ir apeliantų argumentai dėl nekonkretizuotų situacijų ar nenurodytų konkrečių dokumentų faktinio vadovavimo pozicijai pagrįsti, ar subjektyvus vertinimas dėl kai kurių liudytojų galimo šališkumo, vėliau turėjus darbinių santykių su viena iš ieškovių, ar aplinkybė dėl galimo melagingo parodymo (dėl sutarties pasirašymo (atsakovo parašo) su UAB (duomenys neskelbtini) ir baudos liudytojui klausimo už tai neišsprendimo, šiuo aspektu atkreipiant dėmesį, kad tokios aplinkybės dėl sutarties parašų nebuvo tirtos, nors net ir nepaisant paminėto, tai niekaip nepaneigia pateiktų parodymų esmės, kad tiek paslaugų teikimas, tiek jų nutraukimas minėto asmens buvo derinimas su atsakove, apie kitą įmonės vadovą liudytojui net nežinojus. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Įvertinus visus paminėtus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su įrodymų visumos kontekste susiformavusiu pirmosios instancijos teismo įsitikinimu ir išvada dėl įrodytos aplinkybės dėl atsakovės kaip faktinės įmonės vadovės statuso. Bylos duomenų visuma atskleidžia atsakovės kaip faktinės vadovės vaidmenį įmonėje, patvirtina, kad atsakovė faktiškai sprendė UAB „Frondita“ darbinės veiklos, darbo organizavimo klausimus. Ir nors apeliantai kritikavo teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau patys jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) tokios pozicijos byloje taip pat nepaneigė. Atitinkamai tokioje situacijoje nesant pagrindo prieštarauti ir skundžiamame sprendime padarytai išvadai ir dėl atsakovės, kaip akcininkės, išplėtusios savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo, civilinės atsakomybės, kai tokiu atveju akcininkui taikomos vadovui numatytos pareigos ir jis atsako CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

19. Nesutinkant su apeliantų argumentais dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų šiuo atveju nebuvimo, atkreiptinas dėmesys į ieškovių žalą šiuo atveju sąlygojusius veiksnius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022).

20. Pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kaip nurodo kasacinis teismas, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, jog neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

21. Aptariamu atveju, Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą, UAB „Frondita“ bankrotą pripažino tyčiniu. Ir teisėjų kolegijos vertinimu, tyčinio bankroto byloje, kurioje abu apeliantai dalyvavo kaip suinteresuoti asmenys, nustatytos faktinės aplinkybės nagrinėjamu atveju turi būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai sprendžiant dėl apeliantų atsakomybės šioje byloje. Be kita ko pažymėtina, kad minėtoje UAB „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje teismas nustatė, kad aptariama įmonė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d. Spręsdamas dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo, Kauno apygardos teismas įvertino transporto priemonės Honda CRV 2018 m. gruodžio 3 d. pardavimo sandorį ir konstatavo, kad įmonės vadovai, priėmę sprendimus dėl tokio sandorio sudarymo, nagrinėjamoje byloje neįrodė sandorio naudingumo įmonės interesams; šio įmonės turto pardavimas tokia kaina, kuri nurodyta sutartyje, buvo įmonei nenaudingas sandoris, jis sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto, kas atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį. Kauno apygardos teismas taip pat konstatavo, kad įmonės veikla buvo organizuota taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, todėl buvo pagrindas pripažinti, jog nustatytos aplinkybės atitinka ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį. Be to, minėtoje byloje be kita ko buvo įvertinta, kad prieš pat keliant neteisminio bankroto bylą (2019 m. gegužės 20 d.), BUAB „Frondita“ jau esant nemokiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. 2019 m. gegužės 10 d. grynaisiais buvo išmokėta 4 135 Eur 3 eilės kreditorinio reikalavimo, nors VMI PVM mokestinė nepriemoka jau buvo susidariusi ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d., kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur, VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. birželio 19 d. teiktas kreditorinis reikalavimas jau sudarė 1 414,75 Eur; taip pat buvo susidaręs įsipareigojimas kreditorėms Ž. M. ir V. B., todėl teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, jog atliktais mokėjimais buvo pažeistos pirmos ir antros eilės kreditorių teisės, todėl yra pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, dėl ko BUAB „Frondita“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

22. Kaip minėta, nagrinėjamo ginčo atveju, t. y. civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Taigi, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju būtent prejudicinių faktų pagalba buvo nustatyti ne tik atsakovų neteisėti veiksmai, bet ir kaltė dėl neteisėtų veiksmų atlikimo, kuri remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalies bendra taisykle yra preziumuojama, o remiantis kasacinio teismo praktika dėl tyčinio bankroto bylose nustatytų aplinkybių vertinimo laikytina prejudiciniu faktu, nes juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, kas iš esmės ir atskleista įsiteisėjusia minėta Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi bei palikusia ją galiojančia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartimi. Tuo tarpu, priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, galėjo būti paneigta atsakovams įrodžius, jog nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Apeliantų vertinimu, jie šią prezumpciją byloje paneigė, tačiau, nors pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu išsamiau ir nepasisakė, visgi, aukščiau paminėtų aplinkybių dėl nustatytų prejudicinių faktų ir bylos duomenų visumos kontekste, su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. Apeliantai akcentavo, kad ieškovių kreditorinių reikalavimų suma susidarė vėliau, nei ieškovių nurodyti ginčijami atsakovų veiksmai, atkreipdami dėmesį, kad iki Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo priėmimo galiojo du darbo ginčų komisijos sprendimai, kuriais ieškovių reikalavimai buvo atmesti, o ieškovių kreditoriniam reikalavimui įsiteisėjusiu sprendimu įsigaliojus tik 2019 m. gegužės 28 d., atsakovas neva pagrįstai manė, kad ieškovių reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir susijusių išmokų priteisimo yra neteisėti ir nepagrįsti. Tačiau tokie apeliantų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti, atkreipiant dėmesį, kad jau aptariamos įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje ir Lietuvos apeliacinis teismas savo 2022 m. sausio 20 d. nutartyje aiškiai akcentavo, kad net ir esant ginčams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies darbuotojams, įmonės vadovas neturėjo pagrindo vertinti, jog darbuotojams skola visiškai neegzistuoja ir tikėtis, kad teismas jos nepriteis, todėl net ir tikėdamasis, kad teismas atmes darbuotojų reikalavimą, įvertinęs ginčo nagrinėjimo trukmę, būdamas atidus ir rūpestingas, atsakovės tuometinis vadovas privalėjo įvertinti riziką, jog teismas darbuotojų ieškinį galimai patenkins pilna apimtimi, nors to ir nepadarė darbo ginčų komisija; tik įvertinęs šią riziką, vadovas galėjo pasirūpinti, kad ieškinio patenkinimo atveju įmonė turėtų pakankamai (rezervuotų) lėšų atsiskaityti su darbuotojomis. Kaip atitinkamai atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai dėl pažeisto mokėjimų eiliškumo, atsakovei 2019 m. gegužės 10 d. atlikus 4 135 Eur mokėjimą, ar ekonomiškai nenaudingo minėtos transporto priemonės Honda CRV perleidimo sandorio, kas neva nesudaro pagrindo išvadai dėl įmonės privedimo prie tyčinio bankroto. Vėlgi pažymėtina, kad šios aplinkybės jau buvo įvertintos tyčinio bankroto byloje (šios nutarties 21 punktas), teismui įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu be kita ko jau konstatavus, kad atsakovei minėta suma buvo išmokėta jau įmonei esant nemokiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., nors tuo metu jau taip pat buvo susidaręs įsiskolinimas ir darbuotojoms (ieškovėms), kaip ir automobilis buvo parduotas tuo metu, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, tarp kurių buvo ir ieškovės. Įvertinus nurodytas aplinkybes, laikytina, kad apeliantai šioje byloje visgi nepaneigė aukščiau nurodytos priežasties prezumpcijos.

23. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme. Vienas iš tokių atvejų – objektyvusis bendrininkavimas, kai pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Nagrinėjamu atveju, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu ir dėl abiejų atsakovų solidarios atsakomybės, esant pagrindui šiuo atveju įžvelgti objektyvųjį bendrininkavimą, kuomet abiejų atsakovų veiksmai vienodai prisidėjo prie žalos atsiradimo.

24. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė dėl civilinės atsakomybės atsakovams taikymo ir skundžiamo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantai, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar, kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantų pateiktus argumentus.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime į jį nurodytų argumentų (pavyzdžiui, dėl UAB „Frondita“ veiklos perkėlimo į UAB „Reditus amnis“, pažymint, kad skundžiamu sprendimu ši aplinkybė ir nebuvo detaliau nagrinėta ar ja remtasi; dėl ieškovių neva kaltų veiksmų, teismo neįvertintų neva bylai reikšmingų aplinkybių dėl ieškovių perviliotų dalies nuolatinių UAB „Frondita“ klientų, kas galimai lėmė įmonės bankrotą ir negalėjimą atsiskaityti su pačiomis ieškovėmis, šiuo aspektu pažymint, kad viena vertus, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tai paneigia aptariamos įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje priimtas įsiteisėjęs procesinis sprendimas, kita vertus, atkreipiant dėmesį, kad toks klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, byloje nesant duomenų, kad ieškovėms dėl to būtų pareikšti kažkokie reikalavimai ar pan., ir kt.) apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kaip atitinkamai, konstatavus pagrindą atsakovų atsakomybei, nesant kreditorių (ieškovių) kaltės, detaliau nevertinama ir plačiau nepasisakoma taip pat ir dėl apeliantų argumentų dėl pagrindo priteistinos žalos mažinimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

27. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

28. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

29. Ieškovių atstovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovų kiekvienai ieškovei po 605 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kartu pateiktos minėtoms sumoms išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir jų apmokėjimą patvirtinantys mokėjimo nurodymai.

30. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos ieškovių patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ieškovėms iš apeliacinį skundą pateikusių atsakovų lygiomis dalimis priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų P. L. ir G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų P. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 302,50 Eur sumą.

Priteisti ieškovei Ž. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų P. L. ir G. V. 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 302,50 Eur sumą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Donata KravčenkienėKristina LysionokRenata Volodko