- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-24
- Bylos Nr.
- 1A-167-843/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52103-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Aušra Bielskė, Darius Pranka
- Nuteistasis
- E. B.
- Nukentėjusysis
- N. V.
- Advokatai
- Romas Jonuška, Aleksandras Palamarčukas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. ir nukentėjusiojo N. V. atstovo advokato Romo Jonuškos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą, nebendrauti su nukentėjusiuoju N. V. ir neieškoti ryšių su juo.
Nukentėjusiojo N. V. civilinis ieškinys atmestas.
Iš nuteistojo E. B. priteista 300 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. B. 2018 m. rugsėjo 20 d., apie 8.10 val., prie garažų bendrijoje, adresu (duomenys neskelbtini), esančio cementinio bloko, konflikto metu tyčia kumščiu nukentėjusiajam N. V. sudavė nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė N. V. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes egzistuoja BK 38 straipsnyje numatytas pagrindas atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.1. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nesutiko su pareiškėjo ir jo gynėjos pozicija, jog 2019 m. balandžio 8 d. susitarimu dėl žalos atlyginimo pagal BK 38 straipsnį yra išspręsti visi klausimai tarp jo ir nukentėjusio, todėl apeliantui negalėjo būti pareikšti net įtarimai. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu minėto susitarimo vertinimu, nepagrįstai nevertino jo kaip vientiso dokumento, neatsižvelgė į šalių tikruosius ketinimus, kurie išdėstyti susitarimo 4 punkte, padarė nepagrįstą išvadą, kad susitarimas pasirašytas ne abiejuose ikiteisminiuose tyrimuose, o tik viename iš jų. Įvertinus susitarimo 4 punkto nuostatas darytina išvada, kad apeliantas ir N. V. neturi vienas kitam jokių pretenzijų dėl jokių įvykių, yra pripažinę, kad jų tarpusavio santykiai yra išspręsti galutinai ir tinkamai.
2.2. Skunde pabrėžiama, kad vykdant nagrinėjamo įvykio (abipusių muštynių) tyrimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepagrįstai suskaidė tyrimą į du atskirus tyrimus, kuriuose tie patys asmenys turėjo tiek nukentėjusiojo, tiek įtariamojo padėtį, o pareiškėjas taip pat ir kaltinamojo bei nuteistojo padėtį. Tai sudarė prielaidas pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad abipusių muštynių dalyviai gali sudaryti taikos susitarimą bei susitaikyti dėl to, kad N. V. sužalojo E. B., tačiau tuo pačiu nesusitaikyti dėl to, kad E. B. sužalojo N. V. Anot pareiškėjo, tokio susitarimo turinys reikštų, kad E. B. atleidžia N. V., o N. V. neatleidžia E. B., tačiau toks susitarimas prieštarauja logikos taisyklėms ir bent kiek apdairus asmuo tokio susitarimo, kuriame nebūtų išspręsti visi klausimai, apskritai nepasirašytų.
2.3. Anot pareiškėjo, yra akivaizdu, kad pasirašydami 2019 m. balandžio 8 d. susitarimą E. B. ir N. V. turėjo tą patį tikslą – išspręsti konfliktą taikiai. Tikėtina, kad susitardamos abi šalys elgėsi nuoširdžiai. Pripažinus, kad N. V. turi pretenzijų E. B., pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, kad N. V. ketinimai nėra nuoširdūs, bei tai, kad jis iš tiesų siekė ne susitaikyti, o išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju teismas turėjo konstatuoti, kad susitarimas neatitinka tikrųjų šalių tikslų.
2.4. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taikant BK 38 straipsnį yra pabrėžiama, kad tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-464/2005). Be to, sprendimui atleisti asmenį nuo atsakomybės taikant BK 38 straipsnį turi reikšmę aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, įvertinimas. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-77/2012). Teismas nukrypo nuo šios teismų praktikos.
2.5. Skunde nurodoma, kad remiantis pirmosios instancijos teismo teiginiais, galimas tokios praktikos formavimas, jog sutartyje įrašius frazę „neturi jokių reikalavimų ar pretenzijų“, ją būtų galima traktuoti kaip žodžius, reiškiančius, jog neturima pretenzijų civilinės teisės prasme, tačiau jų turima baudžiamosios teisės prasme. Anot pareiškėjo, pripažinus, kad 2019 m. balandžio 8 d. susitarimu E. B. atleido N. V., o pastarasis dėl to paties konflikto apeliantui neatleido, reikštų, kad susitarime vartojamas žodis „susitaiko“ reikštų ne taikų konflikto sprendimą, o tai, kad pirmoji susitaikymą pasiūliusi šalis turėtų galimybę ateityje reikšti pretenzijas, išskyrus civilinius reikalavimus.
2.6. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo pozicija skaidant 2018 m. rugsėjo 20 d. įvykį (abipuses muštynes) į dvi dalis, žinant, kad vieno dalyvio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, pastarąjį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, kito atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį, yra neteisėta, nes visuomenei siūlomi nepriimtini elgesio standartai, kai asmuo kreipiasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, inicijuoja susitaikymą, o vėliau toliau kaltina kitą muštynių dalyvį ir reiškia jam pretenzijas baudžiamojo proceso aspektu.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusio N. V. atstovas advokatas Romas Jonuška prašo:
a) nuosprendžio dalį, kuria E. B. skirta laisvės apribojimo bausmė, pakeisti ir skirti viešųjų darbų bausmę;
b) nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys atmestas, panaikinti ir civilinį ieškinį tenkinti;
c) nuosprendžio dalį dėl advokato pagalbos išlaidų apmokėjimo pakeisti, priteisiant 650 eurų sumą iš nuteistojo;
d) priteisti iš nuteistojo E. B. 300 Eur advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
3.1. Pareiškėjas nesutinka su nuteistajam skirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme. Atkreipia dėmesį, kad E. B. 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu nuteistas už įžūliais ir vandališkais veiksmais nepagarbos aplinkiniams demonstravimą ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Be to, 2009 m. gruodžio 9 d. E. B. buvo teisiamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, tai yra sukčiavimą. Skunde pabrėžiama, kad nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka, todėl akivaizdu, kad šiam asmeniui būdingas priešingas teisei elgesys. Be to, jis nepripažino kaltės, nesąžiningai bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl paskirta bausmė yra akivaizdžiai neadekvati ir neteisinga. Pabrėžiama, kad bausme skirti įpareigojimai šiuo atveju negali būti laikomi bausme, nes ir iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis dirbo ir su nukentėjusiuoju ryšių neieškojo. E. B. kaip nuolat teisės normas pažeidinėjančiam asmeniui skirtina viešųjų darbų bausmė. Ši bus prasminga, nes atneš naudą visuomenei ir bus teisinga.
3.2. Skunde nurodoma, kad tiek baudžiamosios, tiek civilinės teisės prasme 2018 m. rugsėjo 20 d. įvyko du įvykiai. Tą patvirtina pradėti 2 atskiri ikiteisminiai tyrimai. Buvo padaryti du deliktai. Abiem atvejais yra atskiros teisės pažeidimo sudėtys. Anot pareiškėjo, N. V. su E. B. susitaikė tik ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18, taip nurodyta ir pačiame dokumente, o ne apskritai. Jokių dokumentų dėl susitaikymo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-52103-18 su E. B. N. V. nepasirašė. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, laikytina nepagrįsta teismo išvada, kad vertinant civilinės teisės prasme, šiuo susitarimu šalys patvirtina, kad jokių pretenzijų viena kitai neturi, taigi ir pretenzijų dėl turtinės žalos atlyginimo, nes nukentėjusysis pasirašydamas susitarimą atsisakė savo reikalavimo teisės kaltinamajam dėl nagrinėjamo įvykio, nes jis įvyko iki šio susitarimo pasirašymo. Pasak apelianto, tokia išvada nesuderinama su logika bei protingumo kriterijais.
3.3. Skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimais yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas ginčą dėl tokių sąlygų vykdymo ar nevykdymo teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Turi būti atsižvelgta į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012).
3.4. Pasak apelianto, 2019 m. balandžio 3 d. susitarimas, kurį jis pateikė elektroniniu paštu E. B. atstovei M. M., yra trumpas ir aiškus. Atstovė telefonu jam patvirtino, kad viskas gerai ir nieko keisti nereikia, perdavė šį susitarimą važiuodama pakeliui į oro uostą. Tokia situacija susiklosčiusi, nes buvo besibaigiantis terminas, per kurį galima susitaikyti, o nuteistojo atstovė informavo pareiškėją, kad kurį laiką nebus Lietuvoje. Pasak apelianto, susitarime ji turėjo įrašyti savo ginamojo duomenis, tačiau apgavo pareiškėją. Jis, pamatęs trūkstamus duomenis ir E. B. parašą, padarytų pakeitimų nepastebėjo, nes jie buvo įrašyti teksto apačioje, o kolege jis visiškai pasitikėjo. Susipažinus su padarytais pakeitimais akivaizdu, jog šie neturi nieko bendro su pradiniu tekstu ir susitaikymu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį galimas tik tuomet, kai asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei atlygino padarytą žala ar susitarė dėl jos atlyginimo ar pašalinimo. E. B. dėl N. V. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino ir žalos neatlygino. Taigi, N. V. neturi pagrindo taikytis su E. B. Kad susitaikyta tik ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18 patvirtina ir nuteistojo atstovės padaryti pakeitimai, nes juose nėra nurodyta apie E. B. nusikalstamą veiką N. V. atžvilgiu bei su ja susijusį žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad teismo posėdžio metu tyrėja patvirtino, kad E. B. ir jo gynėja M. M. buvo informuoti apie priešpriešinę bylą, bei tai, kad tiek pareiškėjas, tiek jo ginamasis N. V. niekada neprašė nutraukti ikiteisminio tyrimo dėl susitaikymo ar kitu pagrindu.
3.5. Skunde nurodoma, kad tai, jog E. B. suvokė, kad susitaikė tik vienoje byloje, liudija ir 2019 m. gegužės 20 d. apklausos metu duoti parodymai, kad jis pasirašė su įtariamuoju N. V. susitarimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, pagal kurį šiam atlyginus žalą, jis neturės N. V. jokių pretenzijų.
3.6. Pareiškėjas nurodo, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, ieškinį pareiškiantis asmuo privalo nurodyti jo sumą, tai taikoma ir ieškiniams dėl neturtinės žalos priteisimo. Tai reiškia, kad kreipiantis į teismą ieškovas turi ją įvertinti. Pažymėtina, kad asmens reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą gali būti tiek adekvati, tiek ir neadekvati, nes nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiojo teismo konstatuota, kad reikalaujamos kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydžio nustatymas reiškia, kad sprendžiamas kompensacijos už neturtinę žalą nustatymo, o ne svarstomas kaltojo asmens reikalaujamo šios kompensacijos dydžio sumažinimo klausimas. Šiuo atveju žalą padariusio asmens kaltės klausimas tampa antraeilis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-648/2017.) Apelianto teigimu, tai reiškia, kad pripažinus asmenį kaltu, nėra pagrindo neturtinės žalos apskritai nepriteisti.
3.7. Skunde nurodoma, kad nesutinkama su priteista 300 Eur suma advokato išlaidoms apmokėti. Anot Romo Jonuškos, jis kaip gynėjas šioje byloje dalyvauja nuo 2018 m. rugsėjo 24 d., kai buvo pateiktas jo prašymas dėl ikiteisminio tyrimo E. B. atžvilgiu pradėjimo. Nuteistasis yra įmonės direktorius, vaikų ir išlaikytinių neturi, ne kartą yra akcentavęs, kad neturi problemų su piniginėmis lėšomis, todėl laikytina, kad jo turtinė padėtis yra gera. Atsižvelgiant į tai prašoma priteisti 650 Eur suma yra nedidelė ir atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas advokatas Romas Jonuška jo apeliacinį skundą prašė tenkinti, o nuteistojo – atmesti; nuteistasis E. B. ir jo gynėjas nuteistojo apeliacinį skundą prašė tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo – atmesti; prokurorė prašė atmesti abu apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestinas
Nukentėjusiojo N. V. atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, nenurodytų apeliaciniuose skunduose, bet turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, nepablogindamas nuteistojo padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl BK 38 straipsnio taikymo
7. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti E. B. atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas nėra.
8. Visų pirma pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra galimas tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, be to, nėra jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje savo kaltės nepripažino, neigė padaręs nusikalstamą veiką, tačiau savo apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurios buvo kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, kurių detalią analizę ginčijamame nuosprendyje pateikė pirmosios instancijos teismas, abejonių dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo teisėjų kolegijai nekilo, byloje pagrįstai nustatyti visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, o baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių nėra, todėl yra pagrindas pasisakyti apelianto ginčijamu BK 38 straipsnio nuostatų taikymo klausimu.
9. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas nuosprendyje turi konstatuoti bei įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-582/2011, 2K-589/2011, 2K-536/2012, 2K-103-689/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl minėtos teisės normos 1 punkte numatytos sąlygos buvimo (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką), teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltės pripažinimas nereiškia besąlygiško sutikimo su visomis pareikšto kaltinimo formuluotėmis ar nukentėjusiojo ar kitų proceso dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys Nr.2K-201/2007, 2K- 550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.).
10. Kaip matyti tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir iš teisminio nagrinėjimo metu E. B. duotų parodymų, nuteistasis viso proceso eigoje savo kaltės nepripažino, neigė bet kokius smurtinius savo veiksmus nukentėjusiojo N. V. atžvilgiu, tad pagrindo konstatuoti BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą akivaizdžiai nėra. Tokiu atveju BK 38 straipsnio nuostatų taikymas nėra galimas, tad klausimas, ar yra pagrindas apeliaciniuose skunduose minimą 2019 m. balandžio 8 d. susitarimą, sudarytą tarp E. B. ir N. V., vertinti kaip jų susitarimą dėl padarytos žalos atlyginimo bei susitaikymą ne tik ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18, bet ir šioje baudžiamojoje byloje, šiuo atveju nėra esminis, jo išsprendimas įtakos BK 38 straipsnio taikymui, ko siekia nuteistasis, neturės. Tačiau atsižvelgus į tai, kad apeliaciniuose skunduose dėl minėto 2019 m. balandžio 8 d. susitarimo vertinimo yra išsakoma daug argumentų, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu.
11. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju BK 38 straipsnio nuostatų taikymui yra būtina, be kita ko, nustatyti ir tai, kad E. B. savo noru atlygino ar pašalino N. V. padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; ir susitaikė su N. V. Pateiktas 2019 m. balandžio 8 d. susitarimas nepatvirtina nei vienos iš šių sąlygų buvimo. Minėto susitarimo, sudaryto tarp E. B. ir N. V., 4 punkte, kurį savo apeliaciniame skunde akcentuoja E. B., yra nurodyta, kad N. V. tinkamai įvykdžius šiame susitarime nurodytus įsipareigojimus ir sumokėjus nukentėjusiajam E. B. 2 500 Eur, abi šalys patvirtina, kad neturi viena kitai jokių kitų pretenzijų dėl jokių įvykių (įskaitant 2018 m. rugsėjo 20 d. įvykį, kuomet N. V. sutrikdė E. B. sveikatą), kilusių iki šio susitarimo pasirašymo dienos, ir yra laikoma, kad visi tarpusavio santykiai yra išspręsti galutinai ir tinkamai, šalys neturi viena kitai jokių kitų reikalavimų ir/ar pretenzijų. Vertindamas šias susitarimo nuostatas bei nustatydamas tikruosius susitarusių šalių ketinimus, teismas, visų pirma, minėtu 2019 m. balandžio 8 d. susitarimu turi vadovautis kaip vientisu dokumentu. Kaip matyti iš susitarimo turinio, jis buvo sudarytas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18, tai nurodyta pačiame susitarime. Jame E. B. įvardijamas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, o N. V. – žalą padariusiu asmeniu, kas atitinka procesinę situaciją tik ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18. Šiame susitarime nėra įvardijami jokie neteisėti, N. V. padarę žalą E. B. veiksmai, iš kurių galėtų būti kildinamos kokios nors N. V. pretenzijos ar reikalavimai. Minėtame susitarimo 4 punkte esantis įrašas dėl šalių pretenzijų ir reikalavimų, sietinų su kitais įvykiais, nebuvimu yra labai abstraktus ir niekaip nekonkretizuotas, todėl tiek šio punkto, tiek ir viso 2019 m. balandžio 8 d. susitarimo turinys vertintinas atsižvelgus ir į kitus šioje byloje surinktus duomenis. Visų pirma, N. V. teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad 2019 m. balandžio 8 d. susitarimu buvo sprendžiami tik jo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo klausimai. Be to, iš jo duotų parodymų akivaizdu, kad jis nėra atleidęs E. B. už šio smurtinius veiksmus bei su juo dėl to susitaikęs. Nukentėjusysis pareiškė ir 3000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą. Iš abiejų minėto susitarimo šalių parodymų spręstina, kad E. B. nėra sumokėjęs N. V. jokio žalos atlyginimo. E. B. teismui tvirtino, kad pasirašant 2019 m. balandžio 8 d. susitarimą jis apskritai nežinojo, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pranešimas apie įtarimą jam įteiktas 2019 m. birželio 13 d. (t. 1, b. l. 84). Savo apeliaciniame skunde E. B. teigia, kad pasirašant 2019 m. balandžio 8 d. susitarimą tikrieji šalių ketinimai buvo išspręsti taikiai abu konfliktus, kad nėra logiška, jog minėtu susitarimu šalys susitaikė dėl to, kad N. V. sužalojo E. B., tačiau tuo pačiu nesusitaikė dėl to, kad E. B. sužalojo N. V. Tačiau tokie jo teiginiai dėl tikrųjų šalių, taigi ir jo paties ketinimų prieštarauja jo pozicijai dėl šioje baudžiamojoje byloje reiškiamų kaltinimų. Kaip minėta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminių nagrinėjimų metu E. B. nepripažino jokių smurtinių veiksmų prieš N. V., tad nėra logiška, kad 2019 m. balandžio 8 d. susitarimu E. B. susitarė su N. V. dėl šio atleidimo jam už veiksmus, kuriuos jis neigė padaręs. Šių argumentų pagrindu teismas sprendžia, kad byloje nėra įrodyta esant BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytai sąlygai, o būtent, kad kaltininkas susitaikė su nukentėjusiu asmeniu dėl šioje byloje nagrinėjamų jo veiksmų.
12. BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta sąlyga sietina su žalos atlyginimo klausimu, tad dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas detaliau pasisakys vertindamas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus.
Dėl kitų nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentų
13. Vertinant E. B. apeliacinio skundo argumentus, sietinus su ne vieno, o dviejų ikiteisminių tyrimų (Nr. 01-1-52103-18 E. B. ir Nr. 01-1-45554-18 N. V. atžvilgiu) pradėjimu, pažymėtina, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras (BPK 164 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminių tyrimų metu proceso dalyviai prašymų sujungti tyrimus neteikė. Tačiau šiuo atveju reikšminga yra ne pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius. Aplinkybė, viename ar dvejuose ikiteisminiuose tyrimuose buvo tiriami E. B. ir N. V. smurtiniai veiksmai vienas kito atžvilgiu, iš esmės jokios įtakos aukščiau padarytoms išvadoms dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo negalimumo neturi, nes, kaip minėta, nėra nustatytos būtinos šios teisės normos taikymo sąlygos.
14. Vertindama argumentus, kuriais apeliantas kelia procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-45554-18 N. V. atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas 2019 m. gegužės 31 d. įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu, patvirtintu 2019 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo rezoliucija. Šį procesinį sprendimą E. B. turėjo teisę apskųsti ir šia teise jis pasinaudojo. Galutine 2019 m. liepos 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi jo skundas atmestas. Pakartotinis jau įsiteisėjusio procesinio sprendimo, jame pateikto surinktų duomenų vertinimo ir jo pagrindu padarytų išvadų revizavimas apeliacine tvarka nagrinėjant E. B. baudžiamąją bylą nėra galimas.
Dėl nukentėjusiojo atstovo advokato Romo Jonuškos apeliacinio skundo argumentų:
Dėl skirtos bausmės tinkamumo
15. Apeliaciniame skunde keliamas nuteistajam skirtos bausmės tinkamumo klausimas. Su pateiktais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio motyvų, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino visas tam reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir įvardijamas apelianto. Atsižvelgta ir į tai, kad E. B. anksčiau buvo ne kartą baustas administracine tvarka. Nors apeliantas akcentuoja, kad nuteistasis anksčiau buvo teistas 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu už įžūliais ir vandališkais veiksmais nepagarbos aplinkiniams demonstravimą ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, o 2009 m. gruodžio 9 d. nusprendžiu buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už pasikėsinimą sukčiauti, tačiau vertinant šias aplinkybes yra būtina pabrėžti, kad minėti teistumai yra išnykę. Tai pažymėta ir ginčijamame nuosprendyje.
16. Apeliantas kaip nepalankią nuteistajam aplinkybę įvardija ir tai, kad šis nepripažino kaltės ir nesąžiningai bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju pabrėžtina, kad duoti parodymus ar tylėti, pripažinti kaltę ar ją neigti, kaip ir išsakyti savo argumentus dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo, yra traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens pasirinkimo teisė, garantuota baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis). Todėl parodymai, kuriais asmuo nepripažįsta kaltės, taip pat ir išsakyta pozicija dėl BK 38 straipsnio taikymo nėra ir negali būti vertinami nepalankiai nuteistajam ar kaip aplinkybė, sąlygojanti būtinybę skirti kitokią bausmę. Bausmės skyrimui gali būti reikšminga tik tai, kad asmuo pripažino kaltę, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, joje dalyvavusius asmenis, nes tai yra vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiuo atveju tokia aplinkybė nebuvo konstatuota, ką teismas ir pažymėjo ginčijamame nuosprendyje.
17. Vertinant apeliacinio skundo teiginius, kad viešųjų darbų bausmė būtų prasmingesnė nei teismo skirtas laisvės apribojimas, pažymėtina, kad pagal BK 46 straipsnio 1 dalies nuostatas, viešieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis sutinka. Tokio sutikimo nuteistasis nėra davęs, jis nesutinka ir su nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo reikalavimais, taigi ir su jo siūloma viešųjų darbų bausme, tad tokios bausmės paskyrimas nėra galimas.
18. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas konkrečią bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o būtent, kad yra padarytas smurtinis, baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas, kurio pasekmė – nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgta ir į tai, kad nusikaltimas padarytas po to, kai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas dėl kaltinamojo elgesio, kad nukentėjusiajam padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, kuri greitai užgijo be pasekmių, jam padarytas sužalojimas nepakeitė nukentėjusiojo įprasto gyvenimo bei darbo. Įvertinta ir tai, kad po šios veikos buvo sužalotas ir E. B., kuriam dėl nukentėjusiojo suduoto smūgio buvo konstatuotas nosies kaulų lūžis. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Taip pat teismas atsižvelgė ir į E. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis – brandaus amžiaus, dirbantis, neteistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Skiriant bausmę įvertintinos ir šios bylos ikiteisminio tyrimo eigos aplinkybės. Įvertinusi jų visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad parinkta bausmė atitinka minėtas nustatytas aplinkybes, yra teisinga ir tinkama. Parinktų įpareigojimų kiekis ir rūšys riboja E. B. laisvę tiek, kiek šiuo konkrečiu atveju yra būtina pagal nustatytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Skirta bausmė yra tinkama siekiant prevencinių tikslų, tad nekeistina.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
19. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis N. V. pareiškė E. B. civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos (t. 1, b. l. 143-145). Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė konstatavęs, kad nukentėjusysis neįrodė, jog būtent dėl to, kad jam nagrinėjamo įvykio metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (o ne dėl kitų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, tarp jų nukentėjusiojo sulaikymo), jis patyrė neturtinės žalos. Su pateiktais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
20. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, neturtinė žala, be kita ko, yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors nukentėjusysis iš tiesų patvirtino teismui patyręs didelius neigiamus išgyvenimus dėl jo sulaikymo, tačiau kartu jis nurodė ir tai, jog dėl nuteistojo smūgių veide ties akimi jam buvo mėlynė, keletą dienų jis jautė skausmą, dėl to taip pat patyrė stresą. Kaip jau buvo minėta, byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo detaliai išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad E. B. sudavė kumščiu nukentėjusiajam N. V. smūgį į galvos sritį, padarydamas jam 2x6 cm dydžio poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke ir taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. Tokio pobūdžio smurtinis veiksmas, sukėlęs specialisto konstatuotus minėtus padarinius, neabejotinai turėjo sukelti nukentėjusiajam ir fizinį skausmą tiek smūgio sudavimo metu, tiek vėlesniu gijimo laikotarpiu esant minėto dydžio kraujosruvai, kas patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Smurto patyrimas bei jo pasėkoje padarytas veido sužalojimas, jaustas fizinis skausmas leidžia spręsti, kad nukentėjusysis patyrė ir su tuo sietinus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kas atitinka minėto CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aplinkybės, ar jaustas fizinis skausmas buvo didelis, ar sveikatos sutrikdymas turėjo esminę įtaką nukentėjusiojo išgyvenimams, jo emocinei būklei, ar jis galėjo dirbti, ar kreipėsi į medikus, šiuo atveju yra reikšmingos nustatant patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau negali būti pagrindas išvadai, kad dėl minėtų nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių neturtinė žala nebuvo patirta apskritai. Šių argumentų pagrindu spręstina, kad byloje yra įrodyta, jog N. V. būtent dėl nustatytų E. B. neteisėtų smurtinių veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti jam atlyginta.
21. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo atmetimą argumentavo ir tuo, kad 2019 m. balandžio 8 d. susitarime, pasirašytame tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, nukentėjusysis atsisakė savo reikalavimo teisės kaltinamajam dėl nagrinėjamo įvykio, kadangi jis įvyko iki šio susitarimo pasirašymo. Atmetus reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas atmetė ir reikalavimą dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais argumentais.
22. Šio procesinio sprendimo 11 punkte teisėjų kolegija išdėstė argumentus, kuriais vertino 2019 m. balandžio 8 d. susitarimo, sudaryto tarp E. B. ir N. V., turinį bei tikruosius susitarusių šalių ketinimus. Pateikti argumentai bei išvados aktualūs ir sprendžiant N. V. padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, jų teismas nekartoja. Kaip minėta, susitarimo 4 punktas, kuriuo rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, yra labai abstraktus ir niekaip nekonkretizuotas. Susitarimo 1-3 punktuose yra konkrečiai sutarta dėl N. V. veiksmais padarytos 2 500 Eur dydžio žalos atlyginimo E. B., tuo tarpu apie N. V. E. B. veiksmais padarytą žalą bei jos atlyginimą nėra nurodyta nieko. Iš nukentėjusiojo N. V. ir paties E. B. parodymų akivaizdu, kad E. B. jokio žalos atlyginimo N. V. nėra sumokėjęs, nors nukentėjusysis turi jam materialinių pretenzijų. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad pagal CK 6.252 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Draudžiama apriboti ar panaikinti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą, gyvybės atėmimą ar neturtinę žalą. Šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Atsižvelgęs į šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad N. V. 2019 m. balandžio 8 d. susitarime atsisakė savo reikalavimo teisės E. B. dėl nagrinėjamo įvykio metu patirtos žalos, yra neteisėta ir nepagrįsta, ji neatitinka bylos duomenų.
23. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą turi būti vadovaujamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, o būtent atsižvelgiama į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, teismų praktiką, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Byloje nustatyta, kad N. V. E. B. tyčia sudavė vieną smūgį į veidą, padarydamas nukentėjusiajam 2x6 cm poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, taip nežymiai sutrikdydamas N. V. sveikatą. Dėl šių veiksmų nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, kuris nebuvo ilgalaikis, truko kelias dienas. Dėl smurto ir skausmo nukentėjusysis patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau jie nepakeitė jo įprastinio gyvenimo. Jis galėjo toliau dirbti, būtinybės kreiptis į medikus jam nekilo. Byloje nėra nustatyta nuteistojo veiksmais padaryta turtinė žala. E. B. dirba UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi, gauna darbines pajamas, išlaikomų asmenų neturi. Neturtinė žala padaryta abipusio konflikto metu, nukentėjusysis jau yra atlyginęs nuteistajam padarytą žalą. Įvertinus visumą šių aplinkybių, esamą teismų praktiką teismų panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2014, 2K-270/2014, 2K-92/2014, 2K-170-699/2016, 2K-375-1073/2018, 2K-347-976/2018), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nukentėjusiajam turi būti priteistas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis).
24. Iš dalies tenkinus nukentėjusiojo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija spręs ir pirmosios instancijos teismo atmestą N. V. reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo civilinio ieškinio pateikimo dienos iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo dienos. Baudžiamojo proceso įstatyme teisė į palūkanas tiesiogiai nėra numatyta, tačiau tokia nukentėjusiojo teisė teismų praktikoje pripažįstama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019, suvienodino šiuo klausimu skirtingą teismų praktiką ir išaiškino, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Šioje nutartyje išaiškinta ir tai, kad procesinės palūkanos gali būti priteisiamos tik nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento ar kito vėlesnio teismo nustatyto procesinių palūkanų skaičiavimo momento, nes civilinio ieškinio patenkinimo sąlyga baudžiamojoje byloje yra asmens kaltumo nustatymas priimant teismo nuosprendį. Remiantis šiais argumentais, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiojo N. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas iš dalies, teismas priteisia iš E. B. N. V. naudai ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
Dėl atstovavimo išlaidų
25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, nuosprendžiu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo prašymą priteisti 650 Eur turėtų atstovavimo išlaidų tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur. Teisėjų kolegija su tokia suma nesutinka. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą argumentavo tuo, kad nurodytos išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos ne tik šioje byloje, bet ir nutrauktame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18, civilinis ieškinys byloje atmestas, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo penkiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės nepaneigė teismo nurodytų aplinkybių, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos buvo patirtos ir atstovaujant N. V. nutrauktame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45554-18, daugiau akcentuodamas tai, kad šios išlaidos nėra atlygintos. Atstovavimą abiejose bylose nepaneigia ir byloje pateikta 2018 m. rugsėjo 21 d. teisinių paslaugų sutartis, mokėjimo nurodymas (t. 1, b. l. 33, 145). Tačiau minėto BPK 106 straipsnio 2 dalis numato galimybę priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas tik toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurioje yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Nukentėjusysis bei jo atstovas nekonkretizavo, kiek iš įvardytos 650 Eur sumos buvo sutarta už atstovavimą šioje byloje. Todėl šiuo atveju turi būti įvertinta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-45554-18 buvo nutrauktas 2019 m. gegužės 31 d. nutarimu, tuo tarpu ši baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisme. Advokatas Romas Jonuška dalyvavo apklausiant nukentėjusįjį ikiteisminio tyrimo metu, byloje buvo teikiamas civilinis ieškinys, kurį apeliacinės instancijos teismas tenkino iš dalies, advokatas taip pat dalyvavo penkiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Šiam didesnės apimties advokato darbui negali būti skiriama mažiau lėšų, nei apmokėti darbui nutrauktame ikiteisminiame tyrime. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma atstovavimo išlaidoms padengti yra per maža, todėl iš E. B. N. V. naudai priteistina 550 Eur turėtų atstovavimo išlaidų, patirtų ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme.
26. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas prašo priteisti iš E. B. ir 300 Eur advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, pateikdamas dokumentą, patvirtinantį N. V. turėtas tokio dydžio išlaidas (t. 2, b. l. 124). Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę nukentėjusiajam nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turėti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų visapusiškai ginami ir užtikrinami. Be to, prieš tai minėtos BPK 106 straipsnio nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šiuo atveju išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą ar skundus buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo ar skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.). Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. B. ir paties nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus, kas sąlygojo būtinybę nukentėjusiojo atstovui ne tik paruošti apeliacinį skundą, bet ir suformuoti poziciją dėl nuteistojo apeliacinio skundo. Šiuo procesiniu sprendimu nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas, o nukentėjusiojo atstovo skundas patenkintas tik iš dalies, atmetant dalį reikalavimų. Įvertinusi šiuos duomenis, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusiojo advokatas dalyvavo procese nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tad bylos medžiaga jam buvo žinoma, ši byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, apeliacinės instancijos teisme vyko tik vienas teismo posėdis, taip pat vadovaudamasi proporcingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija priteisia nukentėjusiojo N. V. naudai iš nuteistojo E. B. 250 Eur atstovavimo išlaidų.
27. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais yra spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nukentėjusiojo N. V. civilinio ieškinio klausimus, sietinus su neturtinės žalos, procesinių palūkanų bei atstovavimo išlaidų priteisimu, todėl 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendis yra keistinas (BPK 328 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 dalimi,
nutaria:
nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo N. V. atstovo advokato Romo Jonuškos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo N. V. civilinis ieškinys atmestas bei jam priteista 300 Eur atstovavimo išlaidų. N. V. ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš E. B. N. V. naudai 200 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos, palūkanas skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Taip pat priteisti iš E. B. N. V. naudai 550 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. B. N. V. naudai 250 Eur turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.