- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 2K-582/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-15-1-00090-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Vladislovas Ranonis
- Nuteistasis
- R. B.
- Civilinis ieškovas
- UAB „Priemiestis“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 20 d. nuoprendžio.
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžiu R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 127 straipsnį, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas ir baudžiamoji byla nutraukta.
Civilinis ieškinys patenkintas, iš R. B. UAB „Priemiestis“ naudai priteista 75,24 Lt turtinės žalos.
R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jis įpareigotas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui UAB „Priemiestis“ 75, 24 Lt turtinę žalą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu R. B. pripažino kaltu pagal BK 127 straipsnį ir paskyrė 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą. Civilinio ieškovo UAB „Priemiestis“ civilinį ieškinį atmetė.
Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad jis, 2011 m. vasario 18 d. apie 22.55 val. viešoje vietoje – Vilniuje, nuo (duomenys neskelbtini) namo, nuplėšė ant namo sienos kabėjusią, Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus gedulą, UAB „Priemiestis“ iškabintą Lietuvos valstybės vėliavą su gedulo ženklu, kurią jis kitų asmenų akivaizdoje mojuodamas nešė gatve ir sudraskė, taip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, R. B. pripažinęs kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 127 straipsnyje, vadovaudamasis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukė. Teismas skyrė baudžiamojo poveikio priemonę: per vieną mėnesį nuo nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui UAB ,,Priemiestis“ 75,24 Lt turtinės žalos.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį: pripažino R. B. kaltu pagal BK 127 straipsnį ir paskyrė 40 MGL dydžio baudą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais. Kasatorius nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų. R. B. teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepakvietė į teismo posėdį valstybės institucijos atstovo, su kuriuo jis galėjo susitaikyti, tokio atstovo net neįvardijo ir taip suvaržė jo teisę pasinaudoti BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytomis galimybėmis. Kasatorius nurodo, kad jis buvo ir yra pasirengęs susitaikyti ne tik su juridinio asmens UAB ,,Priemiestis“ įgaliotu atstovu, bet ir su kitos institucijos atstovu, jei tai neprieštarautų įstatymui, tačiau tokios galimybės neturėjo. R. B. teigimu, Vilniaus apygardos teismas turėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą BPK pažeidimą, atliekant įrodymų tyrimą, iškviesti valstybės institucijos atstovą ir suteikti jam galimybę susitaikyti. Skunde nurodoma, kad to nepadarius, pirmosios instancijos teismo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas liko neištaisytas, o jo (R. B. ) teisės pažeistos, užkertant kelią kitokiam baudžiamosios bylos užbaigimui.
Kasatorius nurodo, kad BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kaip būtiną atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą numato susitaikymą su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu. Pažymima, kad pirmosios instancijos teisme R. B. susitaikė su juridinio asmens UAB ,,Priemiestis“ atstovu ir tai nereiškia, kad buvo susitaikyta su bendrovės, kuri patyrė tik turtinę žalą dėl išniekintos vėliavos, atstovu. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į norminius aktus, kurie reglamentuoja šios bendrovės veiklą. Skunde nurodoma, kad UAB „Priemiestis", vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d, nutarimu Nr. 1649 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės vėliavos ir kitų vėliavų kėlimo ir naudojimo" savo administruojamoje teritorijoje privalo užtikrinti, kad valstybės vėliavos atitiktų įstatymo nustatytus valstybės simbolio reikalavimus, būtų keliamos Vyriausybės nutarime nustatytu laiku ir nustatytuose vietose, atsako pagal ATPK už šios tvarkos pažeidimus. Kitaip tariant, UAB „Priemiestis" yra ne tik išniekintos valstybės vėliavos savininkė, bet ir juridinis asmuo, įgaliotas valstybės institucijos vykdyti visus norminius aktus, susijusius su valstybės vėliavos, kaip valstybės simbolio, panaudojimu ir tokiu būdu valstybės autoriteto palaikymu. Todėl ir žala, kurią patyrė UAB „Priemiestis", yra ne tik turtinio, bet ir moralinio pobūdžio.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Č. atsiliepime į nuteistojo R. B. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytų įrodymų visumą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, kad R. B. susitaikė su tinkamu valstybės institucijos atstovu. Nors apeliacinės instancijos teismas ir neįsigilino į UAB ,,Priemiestis“ veiklą reglamentuojančius norminius aktus, t. y. kad bendrovė teikia plataus spektro paslaugas ir yra susijusi su tam tikrų ūkio subjektų aptarnavimo administravimu, tačiau tai nereiškia, kad ji atlieka viešąjį administravimą, todėl tenkinti R. B. kasacinį skundą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo, tik teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 dalyje (negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai).
Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą.
Nagrinėjamoje byloje R. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 127 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismas nustatė lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo susitarė su civilinio ieškovo UAB „Priemiestis” atstovu D. A. dėl turtinės žalos atlyginimo (75,24 Lt), bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, R. B. pateikė banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad jis 2011 m. balandžio 1 d. atlygino civiliniam ieškovui nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Taigi dvi iš būtinų BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų byloje yra nustatytos. Kasatorius ginčija kitos BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (susitaikymo su nukentėjusiu asmeniu) nepripažinimą jam. R. B. manymu, UAB „Priemiestis" yra ne tik išniekintos valstybės vėliavos savininkas, bet ir juridinis asmuo, įgaliotas valstybės institucijos vykdyti visus norminius aktus, susijusius su valstybės vėliavos, kaip valstybės simbolio, panaudojimu ir tokiu būdu valstybės autoriteto palaikymu, todėl ir žala, kurią patyrė UAB „Priemiestis", yra ne tik turtinio, bet ir moralinio pobūdžio. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nusikaltimas, kuri padarė R. B. (BK 127 straipsnis), yra priskiriamas nusikaltimams Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Valstybės vėliava yra vienas skiriamųjų valstybės simbolių, simbolizuojančių jos nepriklausomybę. Šį simbolį viešai išniekinant kėsinamasi į valstybės autoritetą, padaroma moralinė žala jos piliečiams, taip pat gali būti padaroma ir turtinė žala. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, viena iš sąlygų taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio nuostatas, padarius šį nusikaltimą, yra susitaikymas su valstybės institucijos atstovu. Kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos nutartyje, tokio procesine tvarka įforminto ir prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungto R. B. susitaikymo su įgaliotu valstybės institucijos atstovu nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nei R. B. , nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir kviesti į teismą tinkamą valstybės institucijos atstovą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog R. B. susitaikė su tinkamu valstybės institucijos atstovu. Taigi, nenustačius BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumos, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo svarstyti šio straipsnio taikymą.
Nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendis pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. B. kasacinį skundą.