Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžiu G. G., vadovaujantis BK 38 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta. G. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vieneriems metams naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartimi asmens, kuriam byla nutraukta – G. G., ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro J. Pupkos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. BK 38 straipsnio pagrindu – kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, t. y. už tai, kad 2010 m. liepos 6 d., apie 17.50 val., Panevėžyje, ,,duomenys neskelbtini“ gatvių sankryžoje, vairuodamas motociklą ,,Yamaha XTZ660“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 punkto reikalavimus – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusį pėsčiąjį, nesustojo, nepraleido ir patrenkė pėsčiųjų perėjoje jam iš dešinės pusės ėjusį V. J. D.. Dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. J. D. sveikata.

Byloje nustatyta, kad G. G., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo ir partrenkė pėsčiąjį V. J. D. pėsčiųjų perėjoje, todėl jo veika yra pavojingesnė nei kitos šios rūšies veikos. Į tai apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, motyvuodamas tuo, kad ši aplinkybė buvo įvertinta kvalifikuojant G. G. veiką ir paskiriant jam bausmę. Tačiau tokie teismo motyvai nepagrįsti, nes G. G. bausmė nebuvo paskirta, o veikos kvalifikavimas neužkerta kelio kaltininko padarytą veiką vertinti kaip pavojingą. G. G. asmenybę apibūdina tai, kad anksčiau jis net aštuonis kartus buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, todėl akivaizdu, jog nusikaltimo padarymas yra ne atsitiktinis, bet dėsningas kaltininko elgesio padarinys. Kasatorius pažymi ir tai, kad po nusikaltimo padarymo G. G. ir vėl buvo nubaustas už KET pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, pripažino, kad daromi KET pažeidimai rodo G. G. piktnaudžiavimą jam suteikta teise, antra vertus, į šiuos kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis teismas atsižvelgė tik iš dalies, nes sprendė apie jo elgesį tik iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nors pagal BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas privalo atsižvelgti į elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Be to, šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas netyrė, nes G. G. prisipažinus, jog po nusikaltimo padarymo jis dar kartą buvo baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, neišreikalavo duomenų apie tai iš policijos, nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas šis administracinis teisės pažeidimas. Kasatorius pažymi, kad išvadą apie tai, jog G. G. ateityje nedarys naujų tokio pobūdžio veikų, apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad nuosprendžiu jam uždrausta vienerius metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Prokuroro nuomone, toks BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimas neatitinka įstatymo prasmės, nes spręsti apie G. G. elgesį ateityje galima tik įvertinus visas bylos aplinkybes, tarp jų – apibūdinančias kaltininko asmenybę, o ne vien iš jam pritaikytų apribojimų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad G. G. neįgalumas nesutrukdė jam padaryti nusikaltimo ir administracinių teisės pažeidimų, todėl ši aplinkybė taip pat nepagrindžia minėtos teismo išvados. Be to, teismas pernelyg sureikšmino tai, kad kaltininkas apibūdinamas teigiamai, atlygino žalą nukentėjusiajam. Kasatorius pažymi, kad G. G. teigiamai apibūdinamas tik motociklininkų sporto klubo, t. y. tik vienoje gyvenimo srityje, ir žalą nukentėjusiajam realiai atlygino ne jis, o draudimo įmonė (dėl to nukentėjusysis atsisakė reikšti civilinį ieškinį). Nors G. G. rūpinosi nukentėjusiuoju, nupirko šiam mobiliojo ryšio telefoną ir su juo susitaikė, nukentėjusiojo pozicija negali būti vertinama kaip esminė, lemianti aplinkybė, o tik viena iš sąlygų, dėl kurios kaltininkas galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį. Antra vertus, pats kasatorius negalėjo teisme nurodyti, kokia apimtimi jis atlygino žalą nukentėjusiajam. Kasatorius pažymi, kad prokuroro pozicija, išreikšta pirmosios instancijos teisme dėl galimybės atleisti G. G. nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat nėra pagrindas taikyti BK 38 straipsnį, nes sprendimą, vadovaudamasis įstatymu, privalo priimti teismas, kuris nėra saistomas prokuroro pasiūlymo.

Kasaciniame skunde pažymima, kad šiame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo BK 38 straipsnio taikymo buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų reikšmingų šios įstatymo normos taikymui aplinkybių, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo ir BPK normų laikymosi

Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą.

Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes G. G. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. neatsargų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 1, 2 dalys). Teismai konstatavo, kad kaltininkas prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką. Dėl G. G. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. J. D. sveikata. Nukentėjusysis V. J. D. teisme pareiškė, kad G. G. žalą atlygino, atsiprašė ir jie susitaikė. Be to, pasak nukentėjusiojo, G. G. apskritai daug padėjo, lankė ligoninėje ir namuose, pirko vaistus, vežiojo į gydymo procedūras, savo iniciatyva nupirko mobiliojo ryšio telefoną, kartu kreipėsi į draudimo įmonę, kad ši atlygintų jo patirtą žalą (nukentėjusiojo paaiškinimai teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu). Įvertinę šias nukentėjusiojo V. J. D. nurodytas aplinkybes, teismai konstatavo, kad G. G. susitaikė su nukentėjusiuoju, kuriam atlygino padarytą žalą. Kasatoriaus argumentai, kad byloje nėra duomenų, kokią turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam yra atlyginęs G. G. ir kiek nukentėjusysis prašė atlyginti bei kiek šiam atlygino draudimo įmonė, nepaneigia teismo padarytų išvadų. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio aišku, kad G. G. nukentėjusysis ieškinio nepareiškė. Pagal BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojoje byloje už padarytą žalą atsakyti gali ne tik kaltinamasis, bet ir už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Draudimo įmonės pareigos atlyginti žalą apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Be to, kaip padarytos žalos atlyginimas suprantama ir tam tikra kaltininko suteikta kompensacija nukentėjusiajam už padarytą žalą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-464/2005).

Taigi akivaizdu, kad byloje yra nustatytas BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytų sąlygų buvimas, apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos bylos duomenimis.

BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų – yra vertinamojo pobūdžio. Teismų išvada dėl šios sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių (tiek objektyvių, tiek subjektyvių) vertinimo rezultatas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra pagrindas manyti, jog G. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų, ir kad yra pagrindas taikyti jam atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, šią išvadą motyvavo tuo, kad padaryta mažiau pavojinga veika (neatsargus nusikaltimas), nėra sunkių padarinių (nukentėjusysis pasveiko); kad G. G. neteistas, neįgalus, apibūdinamas teigiamai, nevengė atsakomybės, prisipažino kaltas ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo ir teikė jam įvairiapusę pagalbą. Teismo nutartyje pažymėta, kad galimybė padaryti tokį pat neatsargų nusikaltimą G. G. apribota iki minimumo, nes jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (vairuoti transporto priemones). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios priemonės taikymą iš esmės lėmė G. G. padaryti KET pažeidimai, todėl negalima teigti, kad šie faktai nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo manymu, minėti G. G. padaryti administracinės teisės pažeidimai nėra pagrindas teigti, kad kaltininkas darys naujus nusikaltimus ir vien šie duomenys nėra kliūtis nepripažinti esant BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytai sąlygai. Apeliacinės instancijos teismas vertino visas aplinkybes (tarp jų – ir nurodytas kasaciniame bei apeliaciniame prokuroro skunduose), kurios turi reikšmę BK 38 straipsnio taikymui. Taigi šio teismo išvados išsamiai motyvuotos, taip pat teismo nutartyje atsakyta į visus esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad, pateikdamas apeliacinį skundą bei teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras neprašė atlikti įrodymų tyrimo tam, kad būtų galima išsiaiškinti, jo manymu, netirtas aplinkybes tiek dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam, tiek dėl G. G. padaryto paskutinio administracinės teisės pažeidimo (prokuroras prašė atlikti įrodymų tyrimą tik norėdamas užduoti G. G. kelis klausimus, ir šį prašymą teismas patenkino); apeliaciniu skundu prokuroras prašė kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes, netaikyti G. G. BK 38 straipsnio nuostatų ir nuteisti jį pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus ir padarė kitokias išvadas dėl bylos aplinkybių vertinimo, dar nereiškia, jog netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminių BPK pažeidimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo įvertintas aplinkybes kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų dėl BK 38 straipsnio taikymo G. G. ir grąžinti bylos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutarė:

Atmesti Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą.