- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-05
- Bylos Nr.
- e2A-1366-921/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01247-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- M. K.
- Ieškovas
- D. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui M. K. dėl iškeldinimo ir pagal atsakovo M. K. priešieškinį ieškovei D. B. dėl nekilnojamo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą su visais asmeniniais daiktais iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas).
2. Nurodė, kad atsakovas yra ieškovės buvęs sugyventinis, su juo turi nepilnamečių vaikų. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurioje ji kartu su atsakovu gyveno. Bendras gyvenimas su atsakovu nebuvo sklandus. Atsakovas yra teistas, keletą kartų yra atlikęs realią laisvės atėmimo bausmę. Paskutinį kartą atsakovas iš įkalinimo įstaigos grįžo 2014 m. Grįžus atsakovui iš įkalinimo įstaigos, bendras gyvenimas tapo neįmanomas, todėl ieškovė su vaikais 2015 m. pabaigoje išsikraustė iš namų. Šiuo metu ieškovė su vaikais gyvena nuomojamame bute, atsakovas – ginčo turte. Ieškovė ne vieną kartą siuntė atsakovui raštus, kad jis išsikeltų iš gyvenamojo namo. Atsakovas į ieškovės siųstus raštus nereaguoja, iš ginčo turto neišsikelia, jame toliau gyvena, tokiu būdu pažeidžia ieškovės kaip savininkės teises. Ieškovė negali laisvai naudotis ir disponuoti savo turtu. Pažymėjo, kad ginčo turtą ieškovei už 12 000 Lt (3 475,44 Eur) nupirko jos tėvai. Perkant ginčo turtą, ieškovė su atsakovu tik draugavo ir neplanavo gyventi kartu. Kartu su atsakovu ginčo turte jie apsigyveno 2004 m. rudenį, t. y. po turto pirkimo. Prie namo remonto atsakovas prisidėjo darbu, o ne pinigais. Atsakovas pinigų niekada neturėjo, nedirbo, turėjo daug skolų, dar iki pradedant kartu gyventi buvo ne kartą teistas. Atlikti remonto darbus padėjo draugai, kuriems už darbą nemokėjo. Materialiai paremdavo ieškovės tėvas ir broliai, gyvenantys užsienyje. Atsakovas niekad nereiškė pretenzijų į sodybą, niekad nebuvo deklaravęs joje savo gyvenamosios vietos. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas, gyvendamas ginčo turte, nemoka jokių mokesčių. Tai, ieškovės nuomone, taip pat patvirtina, kad atsakovas savęs ginčo turto savininku nelaiko.
3. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui tenkančią turto dalį – ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė patenkinti jo priešieškinį. Nurodė, kad ginčo sodyba įgyta iš jo asmeninių lėšų, ieškovė prie šio turto įsigijimo visiškai neprisidėjo. Nuo 2003 m. su ieškove kūrė bendrą ateitį, planavo susilaukti vaikų, todėl pradėjo ieškoti jiems gyvenamojo būsto. Atsakovas pardavė jam tetos D. L. padovanotą butą už 46 800 Lt (13 554,22 Eur), turėjo santaupų ir pasiskolino 18 000 Lt (5 213,16 Eur) iš artimo draugo. Nei ieškovė, nei jos artimieji neprisidėjo prie ginčo turto įsigijimo ir jo pagerinimo, remonto, išlaikymo, priežiūros. Į sodybos pagerinimą atsakovas įdėjo daug savo santaupų, skolintų pinigų. Atsakovas pastatė priestatą prie namo, jame įrengė virtuvės ir vonios kambarius, pakeitė namo stogą, langus, duris, įrengė šildomas grindis ir atliko daugybę kitų darbų. Žemės sklype iškasė du tvenkinius, pasodino sodą, egles, pušaites, berželius, tujas, sutvarkė kelią įvažiuoti į sodybą. Ginčo turto įsigijimo sandoris buvo sudarytas ieškovės vardu todėl, kad labai ją mylėjo. Atsakovas manė, kad tokiu būdu ieškovė su juo jausis saugi, rami, galės atsiduoti motinystei, neskubės ieškoti darbo. Santuokos įregistruoti neskubėjo, nes ką tik buvo nutraukęs santuoką su pirmąja sutuoktine. Atsakovas užsiėmė įvairia veikla, dirbo darbus ne tik pagal darbo sutartį, bet ir pagal verslo liudijimą, pirkdavo ir perparduodavo įvairius daiktus, teikė ir dabar teikia apželdinimo paslaugas, dirbo užsienyje. Ieškovė jos gautas pajamas naudojo tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Kai pateko į įkalinimo įstaigą, pasiskolino iš draugo pinigų ieškovės ir vaikų pragyvenimui. Nuo 2015 m. gruodžio 9 d. jis vienas gyvena name, vienas jį išlaiko, prižiūri ir juo rūpinasi. Pažymėjo, kad šalys ūkį tvarkė bendrai, veikė žodinės jungtinės veiklos sutarties pagrindu, todėl prašė pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, lygiomis dalimis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, iškeldino atsakovą su visais asmeniniais daiktais iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); priešieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl nesusituokusių asmenų kartu gyvenant įgyto turto. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad ginčo turtą ieškovė įsigijo pagal 2004 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 12 000 Lt (3 475,44 Eur). Ginčo turtas įregistruotas ieškovės vardu. Sodybos pirkimo aplinkybes ir tai, kad už perkamą žemės sklypą su statiniais apmokėjo ieškovės tėvai savo pinigais patvirtino liudytojai V. M. ir E. B.. Iš bylos duomenų teismas padarė išvadą, kad šalys bendrai gyventi pradėjo po ginčo turto įsigijimo, t. y. po 2004 m. rugpjūčio 20 d.
7. Teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė, kad atsakovas turėjo nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, kuriuos galėjo investuoti į ginčo turtą, jo įsigijimą, rekonstrukcijos darbus.
8. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas pagelbėdavo rekonstruojant gyvenamąjį namą, nesudarė pagrindo konstatuoti sukūrus bendrąją dalinę nuosavybę. Teismo vertinimu, atsakovo epizodiniai darbai ir mažos pajamos, turint dideles skolas, nebuvo esminis ieškovės turto pagerinimo šaltinis.
9. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad ieškovė nuo 2005 m. gegužės 3 d. nuolat gaudavo darbines pajamas arba motinystės išmokas, gavo tiesiogines išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Kiti rašytiniai įrodymai (pateiktos banko kreditų sutartys, sąskaitos ir kasos kvitai) patvirtino tai, kad sodyba buvo remontuojama iš ieškovės lėšų, taip pat patvirtino tai, kad paimtas paskolas grąžino ieškovė iš savo asmeninių pajamų, gautų iš darbo santykių, išmokų už pasėlius ir laikinąją paramą pieno gamintojams. Ieškovė pateiktais dokumentais pagrindė, kada ir kokie darbai buvo atlikti, kaip buvo už juos atsiskaityta, kokios statybinės medžiagos, kada pirktos ir kas už jas mokėjo.
10. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės paaiškinimai dėl sodybos pirkimo buvo nuoseklūs ir logiški, atitiko nustatytas faktines aplinkybes, liudytojų parodymus ir pateiktus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu atsakovas nebuvo sąžiningas, neigė rašytinę sodybos pirkimo sutartį, liudytojų parodymus, ieškovės asmeninių pinigų naudojimą sodybos rekonstrukcijai. Atsakovas, kaip nesąžininga šalis, negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis.
11. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad šalys bendrai veikė, siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), o vien pats gyvenimo kartu faktas ir bendrų einamųjų poreikių tenkinimas (apimantis ir dalyvavimą statybos procese) nelėmė turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise. Teismas, nesant patikimų ir pakankamų įrodymų, kad šalys siekė bendromis pastangomis įgyti nekilnojamąjį turtą, sprendė, jog atsakovas tik padėjo ieškovei pagerinti gyvenamąjį namą. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovas nesiekė, jog statiniai viešajame registre būtų registruoti ir jo vardu, nors perkant nekilnojamąjį turtą kaip pats teigė, dalyvavo jo pirkime ir mokėjo pinigus, niekad pretenzijų ieškovei dėl nuosavybės nereiškė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, nemokėjo mokesčių turto išlaikymui, paliko ieškovei skolas.
12. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog ginčo turtas yra jos asmeninė nuosavybė, o atsakovo veiksmai (gyvenimas ginčo turte) pažeidžia ieškovės kaip savininkės teises, netrukdomai naudotis turtu.
13. Teismas, nustatęs, kad atsakovas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame turte gyvena be jokio teisinio pagrindo, tenkino ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai vertino byloje esamus įrodymus, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 183–185 straipsnių reikalavimus, t. y. teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.
14.2. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys pradėjo gyventi kartu kaip šeima nuo 2004 m., nors atsakovo ankstesnė santuoka dar nebuvo nutraukta. Nebuvo ginčo, jog šalys nuo bendro gyvenimo pradžios pradėjo gyventi ginčo turte, kuris įgyta tais pačiais metais. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo turto įgijimo siekė abi šalys, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių, visas įgytas turtas buvo registruotas tik ieškovės vardu.
14.3. Teismas neįvertino ir to fakto, kad šalims gyvenant kartu gimė vaikai: K. M. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir U. B., gim. (duomenys neskelbtini). Jų gimimo liudijimuose tėvu nurodytas atsakovas. Iki 2015 m. šalys ir abu vaikai gyveno kartu ginčo sodyboje, vedė bendrą ūkį, tvarkė bendrą biudžetą.
14.4. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, koks buvo atsakovo faktinis indėlis įsigyjant ir įrengiant įgytą ginčo turtą. Apie savo indėlį atsakovas nurodė 2020 m. sausio 9 d. ieškinio pareiškime. Šias aplinkybes patvirtino apklausti liudytojai. Teismas jo pateiktų įrodymų tinkamai neįvertino. Priešingai, teismas bylos nagrinėjimo metu, sprendžiant klausimą dėl ginčo turto įsigijimo, vadovavosi liudytojų, kurie yra suinteresuoti asmenys (ieškovės tėvai), parodymais.
14.5. Teismas neapklausė teismo posėdžių metu atsakovo nurodytų liudytojų D. L. ir A. V., kurie gerai žinojo esamą situaciją, sodybos pirkimo faktą ir šalių bendrą gyvenimą. Šiems asmenims teismo šaukimai buvo įteikti, tačiau teismo posėdžio dieną D. L. gydėsi ligoninėje po operacijos, o A. V. negalėjo atvykti dėl avarijos jo darbo objekte. Apie tai teismui atsakovas pranešė, prašė teismo posėdį atidėti ir liudytojus iškviesti papildomai, tačiau teismas jo prašymo netenkino.
Atsiliepimas
15. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veikos (partnerystės) sutartį, savininko nuosavybės teisių gynimą nuo pažeidimų, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas būtų prisidėjęs prie sodybos pirkimo, mokėjęs dalį pinigų. Be to, teismas teisingai konstatavo, kad vien gyvenimo kartu faktas ir bendrų poreikių tenkinimas (apimantis ir dalyvavimą statybos procese) negali lemti turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise. Teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad atsakovas nepaneigė fakto, kad ginčo turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė.
15.2. Bylos nagrinėjimo metu teismas tinkamai nustatė, kad ieškovė, perkant turtą, su atsakovu tik draugavo ir neplanavo gyventi kartu. Ieškovė kartu su atsakovu ginčo turte apsigyveno po jo pirkimo, t. y. 2004 m. rudenį. Atsakovas pinigų niekad neturėjo, nedirbo, turėjo daug skolų, ieškovė iš jo niekada nesulaukė jokios pagalbos.
15.3. Bylos duomenys ir joje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą įsigyti žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius kaip bendraturčiai ir kad šio susitarimo dalyvis – atsakovas būtų atlikęs nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Tai, kad atsakovas pagelbėdavo rekonstruojant gyvenamąjį namą vienu ar kitu darbu, neįrodo, jog ginčo turtas buvo šalių sukurtas bendrai.
15.4. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas nesiekė, kad statiniai viešajame registre būtų registruoti ir jo vardu, niekad pretenzijų ieškovei dėl nuosavybės teisės nereiškė, ginčo turte nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, niekad nemokėjo mokesčių turto išlaikymui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovės nuomone, teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio atmetimo yra pagrįsta.
15.5. Atsakovas neskundžia sprendimo dalies dėl jo iškeldinimo iš ginčo sodybos. Nurodė, kad, atmetus atsakovo priešieškinį dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo, teismas pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo, o atsakovas priešieškinį dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo priešieškinyje keliamus reikalavimus, susijusius su nekilnojamojo turto pripažinimu bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimu.
18. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas atsakovo priešieškinis dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir turto atidalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, kaip ne kartą buvo pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas dėl dviejų asmenų, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo ir kilo.
20. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: 1) tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; 2) visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); 3) kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
21. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).
22. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas tokio kaip nagrinėjamoje byloje pobūdžio reikalavimus, turi nustatyti ne tik tai, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą, bet ir tai, ar jie turėjo tikslą kartu sukurti bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Tai reiškia, kad dėl nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne vien pagal gyvenimo ar negyvenimo kartu faktą ar trukmę, o ir pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę, egzistavimą ar neegzistavimą.
23. Teisėjų kolegija, apibendrindama teismų praktiką, nurodytą nutarties 20–22 punktuose, daro išvadą, kad apeliantas, siekdamas ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir jį padalinti, privalėjo įrodyti ne tik tai, kad jis su ieškove kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, bet ir tai, kad šalys turėjo tikslą kartu, jungtinėmis pastangomis, sukurti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis).
24. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigė, kad šalis siejo žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos, todėl bendro gyvenimo metu įgytas ginčo turtas yra jungtinės veiklos rezultatas ir turi būti padalintas. Apelianto nuomone, jis pateikė įrodymus, patvirtinančius priešieškinyje nurodytus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai juos ištyrė, įvertino ir padarė nepagrįstas išvadas. Pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė jo visų prašomų iškviesti liudytojų, o išvadas dėl ginčo turto įsigijimo padarė remdamasis ieškovės liudytojų, turinčių suinteresuotumą, parodymais. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.
25. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra pakankamai aiškiai motyvuotas – teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.
27. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, esantys adresu (duomenys neskelbtini), dėl kurio tarp šalių ir kilo ginčas, įgytas 2004 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Minėtas turtas registruotas ieškovės vardu. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad šalys ginčo turte pradėjo kartu gyventi po 2004 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po to, kai ieškovės vardu buvo įgytas ginčo turtas. Šalims gyvenant kartu gimė du vaikai: K. M. B. gimusi (duomenys neskelbtini)., ir sūnus U. B., gimęs (duomenys neskelbtini).
28. Atsakovo nuomone, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalys pradėjo gyventi kartu tais pačiais metais, kada ir buvo įgytas ginčo turtas, t. y. 2014 m. Be to, šalims gyvenant kartu gimė du nepilnamečiai vaikai. Šios nustatytos aplinkybės, kaip teigia atsakovas, patvirtina, kad šalys buvo sudarę žodinę jungtinės veiklos sutartį dėl bendro turto įsigijimo, jo įrengimo, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka.
29. Nagrinėjamu atveju ieškovė neneigė, jog ji kartu su atsakovu gyveno, tačiau tvirtino, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi, ieškovė neigė tarp šalių buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos. Tokiu atveju, kaip minėta nutarties 23 punkte, atsakovas turėjo pateikti ne tik įrodymus, patvirtinančius, kad šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, bet ir įrodymus, patvirtinančius, kad šalys turėjo tikslą kartu, jungtinėmis pastangomis, sukurti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliantas šios pareigos neįvykdė, o pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo turto nuosavybe, įvertinto teisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad šalys turėjo tikslą kartu, jungtinėmis pastangomis, sukurti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepatvirtina nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai. K. U., R. M. ir A. U., kurie buvo apklausti kaip liudytojai 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad jie atliko ginčo turte tam tikrus remonto darbus. K. U. ir A. U. nurodė, jog tai, kad ginčo turtas yra įsigytas atsakovo, jie suprato tik iš paties atsakovo kalbų. Pažymėtina, kad nė vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad jie dalyvavo sudarant ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį, kad jiems ginčo turto įsigijimo aplinkybės buvo žinomos iš abiejų šalių, o ne tik iš apelianto kalbų.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta nutarties 29 punkte, atmeta apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šalys kartu gyveno, susilaukė dviejų vaikų, vedė bendrą ūkį, nepagrįstai nepadarė išvados, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo.
31. Atsakovas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, ne tik tai, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, bet ir tai, kad turėjo turto ir / ar lėšų, kuriais galėjo prisidėti prie ginčo turto įsigijimo, o vėliau ir remonto.
32. Pirmosios instancijos teismas iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenų nustatė, kad atsakovas butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), turėjo laikotarpiu nuo 1995 m. spalio 16 d. iki 1996 m. balandžio 12 d. Teismas nustatė ir tai, kad 1996 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sandoris, kurio pagrindu D. L. buvo padovanojusi atsakovui butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas ir butas grąžintas D. L. nuosavybėn. Šios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, paneigia atsakovo teiginius, kad jis turėjo kelis butus, kuriuos pardavė, o gautus pinigus panaudojo ginčo turto įsigijimui, vėliau ir remontui. Pažymėtina, kad atsakovas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados apeliaciniame skunde neginčijo. Be to, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai nustatė ir tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad turėjo pakankamai kitų pajamų, kurias galėjo investuoti įsigyjant ginčo turtą ir / ar vėliau jį remontuojant. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas per 12 metų (laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) dirbo tik 4 metus ir 3 mėnesius (0,5 arba 0,25 etato). Mokesčių mokėjimo kvitai už 2006 m. liepos mėn., 2006 m. rugpjūčio mėn., 2006 m. rugsėjo mėn. ir 2006 m. spalio mėn. patvirtina, kad atsakovas gavo pajamas užsienyje, tačiau jos nebuvo didelės. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu tvirtino, jog dirbo pagal verslo liudijimą, pirkdavo ir perparduodavo įvairius daiktus. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, kad, gyvendamas kartu su ieškove, gavo pajamas iš darbo pagal verslo liudijimą. Tokių įrodymų nepateikė ir apeliaciniame procese. Be to, nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad iš fizinių asmenų, kaip teigė, pasiskolino 9 557,46 Eur (33 000 Lt), kuriuos vėliau investavo į ginčo turtą. Aplinkybių, kad atsakovas turėjo pakankamai turto ir / ar pajamų, kuriuos galėjo investuoti į ginčo turto nepatvirtino ir atsakovo prašomi apklausti ir 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Liudytojas R. M. nurodė, kad jam tik iš atsakovo kalbų pasirodė, kad sodyba yra jo. Liudytojas A. U. nurodė, kad jam sodybos įsigijimo aplinkybės (tai, kad sodybą pirko atsakovas) taip pat buvo žinomos tik iš atsakovo. Be to, liudytojas A. U. nurodė, kad pats pirkimo–pardavimo sandoryje nedalyvavo, pinigų pas atsakovą nematė.
33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad turėjo nekilnojamojo turto ir / ar piniginių lėšų, kuriuos galėjo investuoti į ginčo turtą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas bendro gyvenimo su ieškove metu turėjo ir šiuo metu turi daug skolų, kurių bendra suma sudaro 57 000 Eur. Šios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taip pat paneigia atsakovo teiginius, kad jis turėjo pakankamai turto ir / ar pajamų, kuriuos investavo į ginčo turto įsigijimą.
34. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo priešieškinio reikalavimus, nepagrįstai neatkreipė dėmesio ir neįvertino jo indėlio ne tik įsigyjant turtą, bet ir jį įrengiant, remontuojant. Nagrinėjamu atveju ieškovė neneigė, kad atsakovas jai padėdavo rekonstruojant gyvenamąjį namą vienu ar kitu darbu, tačiau, jos nuomone, atsakovo atlikti darbai, jų kiekis neįrodo, jog ginčo turtas buvo šalių sukurtas bendrai.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas privalėjo pateikti įrodymus, kad jis atliko tokius darbus ginčo turte, kurie būtų pakankami pripažinti, jog jis įgijo nuosavybės teisę į ieškovės ginčo turto dalį, tačiau to tinkamai nepadarė.
36. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, įvertino byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius atsakovo įnašą į bendro turto sukūrimą, ir padarė išvadą, jog atsakovo atlikti veiksmai laikytini tik šalių gyvenimo pagerinimu, bet ne siekiu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų K. U., R. M. ir A. U. parodymus. K. U., R. M. ir A. U., kurie buvo apklausti kaip liudytojai 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad jie dirbo ginčo turte, atliko tam tikrus remonto darbus, tvarkė elektrą. Liudytojai nurodė, kad už darbą jiems niekas nemokėjo. Kitų objektyvių įrodymų apie atliktus darbus ginčo turte atsakovas nepateikė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatyti atsakovo atlikti epizodiniai darbai ir mažos pajamos, turint dideles skolas, nebuvo esminis ieškovės turto pagerinimo šaltinis. Priešingai, nei teigia atsakovas, iš byloje esančių rašytinių įrodymų (banko kredito sutarčių, sąskaitos ir kasos kvitų ir kt.) teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo remontuojamas iš ieškovės lėšų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateiktas dokumentais pagrindė, kada ir kokie darbai buvo atlikti, kaip už jos atsilyginta, kokios statybinės medžiagos pirktos, kas už jas mokėjo. Apeliantas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepaneigė. Teisėjų kolegija nemato pagrindo kitaip įvertinti byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padaryti kitokias išvadas. Priešingai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nustatytas apelianto indėlis į ginčo turtą nėra toks reikšmingas, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ieškovės ginčo turto dalį. Nustatyti faktai, jog atsakovas laisva valia dalyvavo ieškovei priklausančio gyvenamojo namo pagerinimo darbuose, galėtų būti tik pagrindas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl kompensacijos priteisimo.
37. Taigi, tiek šalių paaiškinimai, tiek ir apklaustų liudytojų parodymai nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad tarp šalių egzistavo susitarimas ginčo turtą sukurti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Priešingai, byloje esantys duomenys ir nustatytos aplinkybės labiau pagrindžia tikimybę, kad ginčo turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčo turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė padarė, vadovaudamasis ieškovės paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais (2004 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, 2004 m. rugsėjo 30 d. liudijimo ir kt.) ir V. M. bei E. B. parodymais, kurie buvo apklausti kaip liudytojai 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu.
39. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi ieškovės tėvų, t. y. suinteresuotų asmenų, parodymais. Su tokiais atsakovo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
40. Iš 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad E. B. yra ieškovės tėvas, o V. M. ieškovės giminaitė.
41. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą procesinį sprendimą, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas vadovavosi išimtinai liudytojų V. M. ir E. B., kurie yra suinteresuoti asmenys (ieškovės giminaičiai), parodymais. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus vertino pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ar nukrypo nuo nutarties 41 punkte nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos.
43. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų V. M. ir E. B. parodymus vertino visų įrodymų kontekste. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad liudytojai davė melagingus parodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ieškovės paaiškinimai dėl sodybos pirkimo buvo nuoseklūs ir logiški, atitiko nustatytas faktines aplinkybes, liudytojų parodymus ir pateiktus rašytinius įrodymus. Dėl to vien liudytojų V. M. ir E. B. ir ieškovės artimų santykių faktas, nenustačius, kad jų parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar jie skirtingai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jie yra melagingi ir jais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju aktualu yra ir tai, kad liudytojų V. M. ir E. B., kurie teismo posėdžio metu buvo apklausti kaip liudytojai, parodymai nebuvo pagrindiniai įrodymai, kuriais remiantis priimtas skundžiamas procesinis sprendimas, jie, kaip minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismo buvo vertinti visų byloje surinktų duomenų, be kita ko, ir atsakovo prašymu apklaustų liudytojų parodymų, kontekste. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis liudytojų V. M. ir E. B. parodymais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
44. Apeliantas, nesutikdamas su sprendimu, kaip minėta nutarties 24 punkte, nurodė ir tai, kad teismas neištyrė pilnai įrodymų, nes bylos nagrinėjimo metu neapklausė jo liudytojų D. L. ir A. V., kurie išsamiai žinojo esamą situaciją, sodybos pirkimo faktą ir šalių bendrą gyvenimą. Pažymėjo, kad teismo šaukimai minėtiems asmenims buvo įteikti, tačiau kviečiami liudytojai negalėjo atvykti į teismo posėdį dėl objektyvių priežasčių (D. L. gydėsi stacionare ligoninėje, o A. V. negalėjo atvykti dėl avarijos darbo objekte). Pažymėjo, kad atsakovas ir jo atstovė teismui nurodė liudytojų neatvykimo priežastis, prašė teismo posėdį atidėti, kviesti liudytojus pakartotinai, tačiau teismas jo prašymo netenkino.
45. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdžio metu tenkino atsakovo atstovės prašymą kviesti į bylos nagrinėjimą aštuonis liudytojus. Bylos nagrinėjimas iš esmės įvyko 2021 m. kovo 16 d. Į teismo posėdį atvyko ir jo metu buvo apklausti keturi atsakovo prašomi apklausti liudytojai. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai A. V. ir D. L. į 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdį neatvyko. Iš bylos medžiagos nustatyta ir tai, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytam liudytojui A. V. teismo šaukimas nebuvo įteiktas, o liudytojai D. L. įteiktas tinkamai. Atsakovo atstovė prašė atidėti 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdį ir pakartotinai kviesti į teismo posėdį neatvykusius liudytojus. Teismas atsakovo atstovės prašymo netenkino, nusprendė neatidėti teismo posėdžio ir tęsti bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo, kaip teigia atsakovas, pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė visus įrodymus.
46. Pažymėtina, kad atsakovo atstovė 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu, prašydama atidėti teismo posėdį, nepateikė jokių duomenų apie objektyvias ir pateisinamas liudytojų neatvykimo į teismo posėdį priežastis. Iš bylos medžiagos nustatyta ir tai, kad teismas atsakovo liudytojams šaukimus siuntė kelis kartus, nepaisant to, dviem iš aštuonių liudytojų teismo šaukimai nebuvo įteikti (tame tarpe ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytam liudytojui A. V.). Tai, kad teismas siuntė šaukimus atsakovo prašomiems apklausti liudytojams, patvirtina, kad apeliantui buvo suteikta galimybė įrodinėti savo poziciją remiantis liudytojų parodymais, taip užtikrinant lygiateisiškumo ir rungimosi principų įgyvendinimą. Be to, atsakovas, įrodinėdamas savo priešieškinio reikalavimus, galėjo teikti ir kitus įrodymus, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tas faktas, kad teismas netenkino apelianto prašymo pakartotinai kviesti ir apklausti byloje jo neatvykusius liudytojus, negali suponuoti išvados, jog pirmosios instancijos teismo ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas ir turi būti panaikintas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, rėmėsi tiek ieškovės, tiek apelianto liudytojų parodymais, juos tinkamai įvertino. Be to, atsakovas, nurodydamas apeliaciniame skunde du liudytojus, kurių neapklausė pirmosios instancijos teismas, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurias žino ir gali patvirtinti tik šie liudytojai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo tyrimo ir įrodymo vertinimo taisykles.
Apeliacinės instancijos teismo išvados
47. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
48. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus (CPK 185 straipsnis), visiškai atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis). Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).
50. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese priteisti iš atsakovo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.