Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Č. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-10441-752/2023 pagal pareiškėjo Č. V. patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-10997/2000 pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Leta“ ir Č. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pripažinimo praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė Z. K., Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“, byloje dalyvaujant suinteresuotiems asmenims J. M. B., Kauno miesto savivaldybei ir valstybės įmonei Turto bankui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas Č. V. kreipėsi į teismą su patikslintu prašymu dėl proceso atnaujinimo, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad šioje byloje procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio l dalies 2 ir 9 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. kai naujai paaiškėja aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, ir sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėtas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 1975 m. balandžio 30 d. dirbo Automatizacijos priemonių eksperimentinėje gamykloje, kuri 1991 m. vasario 1 d. pervadinta į VĮ „Leta“. Dirbant įmonėje, pareiškėjui buvo suteiktas gyvenamasis plotas įmonei priklausančiame bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo apsigyvenimo pradžios pareiškėjas gyveno įvairiuose kambariuose su kitais dirbančiaisiais, tačiau apie 1990 m., kaip ilgamečiam darbuotojui, buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) kambarys, kuriame gyveno vienas. 1994 m. direktoriaus įsakymu jam buvo leista užimamą bendrabučio kambarį privatizuoti. 1994 m. gruodžio 29 d. tarp jo ir AB „Leta“ buvo sudaryta kambario (duomenys neskelbtini) su bendro naudojimo patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, kurią patvirtino notaras ir ji buvo įregistruota viešame registre. Nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir sandorio įregistravimo, bendrabučio (duomenys neskelbtini) kambarys pareiškėjui priklausė asmeninės nuosavybės teise. Nutrūkus darbo santykiams su AB „Leta“, o tuo laikotarpiu susirasti darbą buvo sudėtinga, pareiškėjas išvyko gyventi pas motiną, gyvenusią (duomenys neskelbtini) kur deklaravo savo gyvenamąją vietą, ūkininkavo. Jam priklausančiu kambariu žodinės panaudos sutarties pagrindu leido naudotis J. Š., kuris pagal susitarimą įsipareigojo mokėti komunalinius mokesčius, tačiau mokesčius apmokėdavo nereguliariai, todėl pretenzijos buvo reiškiamos pareiškėjui, kuris jas ir apmokėdavo. J. Š. (duomenys neskelbtini) mirė. Tuo metu pareiškėjas dar gyveno pas motiną ir jam priklausančiu (duomenys neskelbtini) kambariu naudodavosi būdamas Kaune, mokėjo mokesčius. (duomenys neskelbtini) mirus motinai, pareiškėjas nutarė grįžti į Kauną. Siekdamas gyvenamąją vietą deklaruoti savo kambaryje, pareiškėjas seniūnijai turėjo pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą apie jam priklausantį turtą. VĮ Registrų centro 2022 m. birželio 22 d. išduotame išraše pastebėjo įrašą, kad jo kambariui 2000 m. spalio 4 d. antstolė L. D. yra uždėjusi areštą, o žymoje „Juridiniai faktai“ yra įrašas „įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui“. Pareiškėjas nurodė, jog dėl arešto panaikinimo jis kreipėsi į teismą ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartimi areštas buvo panaikintas. Minėto įrašo reikšmės jis nesuprato, kadangi yra garbingo amžiaus, vidurinio išsilavinimo, dirbęs fizinius darbus, neturintis teisinių žinių. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše buvo nurodyta, kad ginčo butas priklauso jam nuosavybės teise, tačiau žyma apie įsiteisėjusį sprendimą liko nepakeista. Norėdamas išsiaiškinti, ką šis įrašas reiškia ir kokią įtaką turi jam priklausančiam kambariui, kreipėsi į teisininkus ir jų patarimu išsireikalavo teismo sprendimą. Pareiškėjas sužinojo, kad 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimu, pagal J. Š. ieškinį, jis yra pripažintas praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią AB „Leta“ pardavė jam minėtą gyvenamąją patalpą, pripažinta negaliojančia. Apie Kauno apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimo turinį pareiškėjas sužinojo tik 2022 m. rugsėjo mėn., gavęs teismo sprendimą. Jokių teismo šaukimų, pranešimų, procesinių dokumentų nėra gavęs, todėl apie iškeltą civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pripažinimo praradus teisę į gyvenamąją patalpą jam nebuvo žinoma, byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, jo neinformavus apie bylos iškėlimą, nepranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo mėn., todėl jis trijų mėnesių termino procesui atnaujinti nepraleido. Ieškinio pateikimo metu, pareiškėjas buvo teisėtas ginčo kambario savininkas 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Teisė išsipirkti kambarį, kuriame gyveno, jam buvo suteikta AB „Leta“ 1994 m. gruodžio 23 d. direktoriaus įsakymu Nr. 146. J. Š. jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame kambaryje gyveno žodinės panaudos sutarties pagrindu, kuris net nebuvo AB „Leta“ darbuotojas, jam ginčo kambarys nebuvo suteiktas. Pareiškėjas teigė, kad bendrabutis, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė AB „Leta“, todėl kelti klausimą dėl pareiškėjo pripažinimo netekus teisės į gyvenamąjį plotą ir sandorio pripažinimo negaliojančiu galėjo tik turto teisėtas savininkas ar valdytojas, t. y. AB „Leta“, bet ne asmuo gyvenęs bendrabutyje, galimai, nuomininko teisėmis. Faktiškai J. Š. kreipėsi į teismą, gindamas AB „Leta“ teises, neturėdamas tam įgaliojimų, į bylą AB „Leta“ įtraukdamas atsakove. Bendrabutis, kuriame pareiškėjas privatizavo kambarį, priklausė AB „Leta“, todėl pareikšti reikalavimą dėl pareiškėjo pripažinimo praradusiu teisę į gyvenamąjį plotą galėjo tik turto savininkas ar teisėtas valdytojas, J. Š. nebuvo nei vienu, nei kitu. Teismas, priimdamas ieškinį ir išnagrinėdamas bylą, padarė aiškias CPK klaidas, nulėmusias neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas nustatęs, kad tokio pobūdžio reikalavimus gali reikšti tik turto savininkas ar teisėtas valdytojas, kad ieškovas, teikdamas ieškinį neturi turto savininko įgaliojimų, turėjo atsisakyti priimti ieškinį arba ieškinį palikti nenagrinėtą, nes jį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Teismas priėmė ieškinį ir bylą išnagrinėjo pagal fizinio asmens J. Š. ieškinį, asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Be to, teismui priėmus nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, J. Š. ginčo kambarys nebuvo parduotas. Po neteisėto teismo sprendimo, ginčo kambario teisinė padėtis liko neapibrėžta, kambarys tapo tarsi niekam nepriklausomas, tačiau viešame registre kambario savininku nurodomas pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nebūtų priėmęs neteisėto sprendimo, jeigu apie užvestą bylą būtų tinkamai pranešta proceso šalims, kurie dalyvaudami byloje būtų galėję pateikti teismui paaiškinimus. Ieškovo pateikti procesiniai dokumentai pagal bylos nagrinėjimo metu galiojusią CPK nustatytą tvarką asmeniškai pareiškėjui nebuvo įteikti, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jis nebuvo informuotas. Teismas, taikydamas pareiškėjo atžvilgiu CPK 128 straipsnį, padarė aiškią šios normos taikymo klaidą, be pagrindo sprendė, jog apie posėdžio laiką ir vietą pareiškėjui yra tinkamai pranešta. Be to, ginčo sprendimas yra prieštaringas ir be motyvų – nėra atskleistas nurodomų įrodymų turinys, neaišku, kokia bylos medžiaga teismas remiasi, ką paaiškino šalys, koks liudytojas apklaustas, ir ką jis parodė. Toks teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, todėl ir dėl šių esminių CPK pažeidimų teismo sprendimas yra neteisėtas.

3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti, kadangi yra pasibaigęs naikinamasis terminas.

4. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad neturi teisinio suinteresuotumo nagrinėjama byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2023 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškėjo Č. V. patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-10997/2000 dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir asmens teisės į gyvenamąją patalpą praradimo, iš pareiškėjo valstybei priteisė 24,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

6. Dėl termino prašymui atnaujinti procesą paduoti. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismo sprendimas priimtas 2000 m. gruodžio 6 d., pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje padavė 2022 m. lapkričio 4 d., t. y. jau pasibaigus naikinamajam penkių metų terminui (baigėsi 2005 m. gruodžio 6 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai turi teisę CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑404‑969/2016, 2013 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-514/2013, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2004). Pareiškėjas atnaujinti praleisto termino neprašė, todėl nebuvo įstatyminių procesinių pagrindų taikyti proceso atnaujinimo institutą.

7. Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog apsigyventi gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini), jam buvo suteikta direktoriaus įsakymu, tačiau duomenų apie tai, jog jam nustatyta tvarka būtų suteikta jo nurodyta gyvenamoji patalpa byloje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo suteiktas kambarys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytą aplinkybę, kad jau po buto privatizavimo, jis leido J. Š. žodinės panaudos pagrindais naudotis jo gyvenamąja patalpa. Jo nurodytas faktas kėlė pagrįstų abejonių, kadangi Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodyta, kad J. Š. paaiškino, jog jis gyvena (duomenys neskelbtini), ir tik 2000 m. vasario mėn., atvykęs aiškintis dėl mokesčių ir jų susimokėti, atsitiktinai sužinojo, jog kambarys, kurį jis nuomoja ir gyvena, 1994 m. gruodžio 29 d. yra parduotas atsakovui.

8. Teismas nustatęs, kad pareiškėjas ginčo patalpoje niekada negyveno ir, sutinkamai su Lietuvos Respublikos butų privatizavimo 4 straipsniu, negalėjo pirkti gyvenamosios patalpos, kuri jam nebuvo suteikta, sprendė, kad teismo procesiniu sprendimu buvo pagrįstai pripažinta negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas nusipirko gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kaip prieštaraujančią įstatymui.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip tariamai atidus ir rūpestingas savininkas, nei iki Kauno apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimo priėmimo, nei vėliau per 2000-2022 m. laikotarpį nesprendė jokių klausimų, susijusių su neva jam priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Tuo tarpu Kauno miesto savivaldybė pateikė duomenis, kad 2007 m. birželio 4 d. J. Š. buvo pateikęs prašymą leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovas J. Š. buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas ir siekė jį privatizuoti. Šiuo atveju pareiškėjas jokių konkrečių naujai paaiškėjusių aplinkybių nenurodė.

10. Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo. Byloje teismui nustačius, kad pareiškėjas ginčo patalpoje niekada negyveno ir, sutinkamai su Butų privatizavimo 4 straipsniu, negalėjo pirkti gyvenamosios patalpą, kuri jam nebuvo suteikta, sprendė, kad teismo procesiniu sprendimu buvo pagrįstai pripažinta negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas nusipirko gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kaip prieštaraujančią įstatymui. Dėl to, teismas pripažino, kad J. Š. turėjo reikalavimo teisę ir buvo tinkamas ieškovas. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai, jog teismas priėmė ieškinį ir bylą išnagrinėjo, pagal reikalavimo teisės neturinčio fizinio asmens J. Š. ieškinį, laikyti nepagrįstais.

11. Teismas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog byla išnagrinėta neinformavus jo apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodyta, jog apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo paskelbta spaudoje. Pareiškėjo argumentai, kad teismo sprendimas prieštaringas, prieštarauja logikos dėsniams, yra be motyvų – taip pat nepagrįsti. Sprendime yra visos sprendimą sudarančios dalys, jame glaustai, bet aiškiai ir logiškai išdėstyti sprendimo motyvai ir padarytos teismo išvados. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl aiškių procesinės ir materialinės teisės normų taikymo klaidų taip pat nepagrįsti.

12. Apibendrindamas argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, be to, pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kurias nurodė kaip pagrindą procesui atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad, praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, civilinėje byloje, kurios procesą pareiškėjas nori atnaujinti, praktiškai neliko visų kitų bylos šalių: ieškovas J. Š. mirė, atsakovė AB „Leta“ išregistruota, trečiasis asmuo SĮ „Namų priežiūra“ išregistruota. Taigi, teismui atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-10997/2000, bylos nagrinėjimas būtų net neįmanomas. Teismas, atsižvelgęs į proceso atnaujinimo instituto tikslus bei uždavinius, teisinio tikrumo, res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) principų reikšmę, bei nenustatęs pagrindo procesui atnaujinti, pareiškėjo prašymą atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

13. Atskiruoju skundu pareiškėjas Č. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad šiuo atveju nėra pagrindų proceso atnaujinimui, nevertino ir neapsvarstė susisklasčiusios išskirtinės situacijos ir, jeigu būtų sprendęs, kad terminą pareiškimui paduoti pareiškėjas praleido, turėjo apsvarstyti jo atnaujinimo klausimą. Teismas formaliai, atsietai nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų sprendė, kad praleisti terminai prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, todėl nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą byloje, kuri išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant, kurioje, pažeidžiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, išspręstas jam nuosavybės teise priklausiusio turto klausimas, kurioje jam nebuvo užtikrinta teisminė gynyba. Neatnaujinus proceso – lieka neištaisytos įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytos teisinės klaidos, neužtikrintas teisingumas, tinkamas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, lieka galioti nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Susidariusi situacija vertintina kaip išskirtinė.

13.2. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabejojo, kad jam nebuvo suteiktas (duomenys neskelbtini) bendrabučio kambarys. Prašyme buvo nurodęs, kad jis gyveno įvairiuose bendrabučio kambariuose, tačiau vėliau jam buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) kambarys. Priimant direktoriaus įsakymą, sudarant pirkimo­–pardavimo sutartį nebuvo abejonių, kad privatizuojamas kambarys, kuris pareiškėjui teisėtai buvo suteiktas. Direktoriaus įsakymas nėra nuginčytas. Tuo tarpu J. Š., kreipdamasis į teismą, nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio, kad jam buvo suteiktas (išnuomotas) (duomenys neskelbtini) kambarys. Nagrinėjant bylą, teismui nebuvo žinoma esminė aplinkybė, kad nėra duomenų, jog J. Š. būtų suteiktas (duomenys neskelbtini) kambarys. Tai yra esminė aplinkybė, sudaranti pagrindą proceso atnaujinimui.

13.3. Reikšti reikalavimą dėl pareiškėjo pripažinimo netekus teisės į gyvenamąjį plotą ir sandorio pripažinimo negaliojančiu galėjo tik teisėtas turto savininkas ar valdytojas, t. y. AB „Leta“, bet ne asmuo, kuriam gyvenamasis plotas bendrabutyje nebuvo suteiktas. Teismas, priimdamas J. Š. pateiktą ieškinį ir išnagrinėjęs bylą, padarė aiškiais CPK klaidas, nulėmusias neteisėto sprendimo priėmimą. Tokio pobūdžio reikalavimus gali reikšti tik turto savininkas ar teisėtas valdytojas (J. Š. nebuvo nei vienu, nei kitu), todėl minėto asmens ieškinį turėjo priimti atsisakyti arba palikti nenagrinėtu, nes jį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Tuo tarpu teisme byla buvo išnagrinėta pagal asmens, neturinčio reikalavimo teisės, ieškinį.

13.4. Teismas nebūtų priėmęs neteisėto sprendimo, jei apie užvestą bylą būtų tinkamai pranešta proceso šalims, kurie dalyvaudami byloje būtų galėję pateikti teismui paaiškinimus. J. Š. procesiniai dokumentai pagal bylos nagrinėjimo metu galiojusią CPK nustatytą tvarką asmeniškai pareiškėjui nebuvo įteikti, apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo informuotas. Teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, be pagrindo sprendė, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą yra tinkamai pranešta. Byla buvo išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant, todėl nebuvo išaiškintos visos bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės, neatskleista bylos esmė. Be to, teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, sprendimas yra be motyvų, nes nėra atskleistas teismo nurodytų įrodymų turinys, neaišku, kokia bylos medžiaga teismas rėmėsi, ką paaiškino ir koks liudytojas apklaustas, taip pat nebuvo vertintas įsakymo pareiškėjui leisti privatizuoti (duomenys neskelbtini) kambarį pagrįstumas.

13.5. Pirmosios instancijos teismas užkirto pareiškėjui galimybę įgyvendinti Konstitucinę teisę į teisminę gynybą, teismo sprendimas, pažeidžiantis jo teises ir teisėtus interesus, nebegali būti peržiūrėtas. Priimta nutartis prieštarauja proceso atnaujinimo tikslams – užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas, kadangi ir toliau liks galioti nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, vadovavosi formaliais motyvais.

14. Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 9 punkte nustatytais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant užtikrinti civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku, ir res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑303/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014).

18. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis) ir kt. Įstatymų leidėjas numatė proceso atnaujinimo galimybę tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai.

19. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Leta“ ir Č. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pripažinimo praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė Z. K., Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“, prašydamas pripažinti negaliojančia pirkimo–­pardavimo sutartį, sudarytą, tarp atsakovų AB „Leta“ ir Č. V., dėl gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir pripažinti atsakovą Č. V. praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10997/2000 ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–­pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė AB „Leta“ pardavė, o Č. V. pirko gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir pripažino atsakovą Č. V. praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2000 m. gruodžio 20 d.

20. Pareiškėjas Č. V. 2022 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą su patikslintu prašymu dėl proceso atnaujinimo, prašydamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 9 punkte įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo argumentavo tuo, jog bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo žinomos aplinkybės, kad ginčo kambarys ieškovui J. Š. niekada nebuvo suteiktas ir nuosavybės teise jam nepriklausė, dėl to jis neturėjo jokio teisinio materialinio suinteresuotumo kreiptis į teismą su ieškiniu ir, kad teisėtas ginčo kambario naudotojas ir savininkas yra būtent pareiškėjas. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė aiškias teisės normų taikymo klaidas, kadangi pareiškėjui nebuvo tinkamai pranešta apie jo atžvilgiu asmens neturinčio materialinio teisinio suinteresuotumo pradėtą teisminį procesą, o priimtas teismo procesinis sprendimas yra prieštaringas, stokoja logikos dėsnių ir yra be motyvų.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašymo pagrįstumą, skundžiama nutartimi jį atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas yra praleidęs naikinamąjį terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo (CPK 368 straipsnio 2 dalis), ir neįrodė prašymo atnaujinti procesą, grindžiamo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 9 punkte įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, pagrįstumo. Atskiruoju skundu pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės atkartodamas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, papildomai nurodydamas, jog teismas tinkamai neįvertino šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės situacijos, o nustatęs, kad terminas dėl proceso atnaujinimo yra praleistas, turėjo spręsti jo atnaujinimo klausimą.

22. Pažymėtina, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas klausimą dėl prašymo pagrįstumo sprendžia iš esmės, t. y. patikrina, ar: 1) prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje; 2) prašymas pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad egzistuoja dviejų privalomų įstatyminių sąlygų sutaptis proceso atnaujinimo institutui taikyti, teismas nutartimi atnaujina procesą. Kitu atveju teismas nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra CPK 370 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai (nenustatyta bent viena iš proceso atnaujinimo instituto taikymo sąlygų), be to, ir tada, kai be pateisinamos priežasties praleistas terminas paduoti prašymą atnaujinti procesą.

23. Analizuojamu atveju aktualus CKP 368 straipsnio 2 dalyje apibrėžto termino taikymas. CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą procesas atnaujinamas kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, arba kai Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjamą peticiją išbraukia iš bylų sąrašo taikaus susitarimo ar vienašalės deklaracijos pagrindu, jeigu taikiu susitarimu ar vienašale deklaracija pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimais, nutartimis ar nutarimais civilinėse bylose buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir (ar) jos papildomuose protokoluose, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, nustatytos pareiškėjų teisės dėl Lietuvos Respublikos teismų sprendimų, nutarčių ar nutarimų civilinėse bylose. Šioje byloje analizuojamu atveju CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų aplinkybių nėra.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesiniams veiksmams atlikti įstatyme nustatyti terminai drausmina proceso dalyvius, užtikrina sklandesnę, operatyvesnę teismo veiklą, civilinių teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkerta kelią procesui vilkinti. Dėl svarbių priežasčių praleistus procesinius terminus galima atnaujinti (CPK 78 straipsnis), tačiau tais atvejais, kai neribota termino atnaujinimo galimybė gali pažeisti didelę reikšmę visuomenei turinčius interesus, civilinių santykių dalyvių teises, įstatyme nustatoma galutinė termino atnaujinimo riba (naikinamasis terminas). Neatlikus procesinio veiksmo ilgiau nei nustatyta šios galutinės ribos, asmuo praranda teisę jį atlikti, o terminas jam atlikti nebegali būti atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2008).

25. CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti bylos procesą padavimo terminas yra svarbus tam, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, sudarant prielaidas atitinkamų teisinių santykių subjektams tinkamai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus ir yra skaičiuojamas nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Minėta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000 įsiteisėjo 2000 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo šioje byloje į teismą kreipėsi tik 2022 m. lapkričio 4 d., t. y. po beveik 22 metų. Pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam terminui, todėl darytina išvada, kad po 2005 m. gruodžio 20 d. galimybė teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000 yra išnykusi.

26. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi akivaizdžiai išskirtinė teisinė situacija, kadangi jis apie iškeltą civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo tinkamai informuotas, o apie nurodytoje civilinėje byloje priimtą Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo mėn., VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše pastebėjęs žymą apie priimtą teismo procesinį sprendimą dėl nekilnojamojo daikto teisinio statuso, panaikinančio ginčo patalpos pirkimo–pardavimo sandorį. Pareiškėjas teigia, kad būtent jis yra teisėtai įsigijęs ginčo gyvenamąją patalpą, ja naudojasi ir ją iki šiol prižiūri, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo patalpa asmeninės nuosavybės teise taip pat priklauso pareiškėjui, todėl teismo procesinis sprendimas priimtas nežinant visų esminių faktinių aplinkybių bei padarant aiškias teisės taikymo klaidas, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodytų aplinkybių pagrindu, esant susiklosčiusiai išskirtinei situacijai, nustatęs jog prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas yra praleistas, turėjo svarstyti jo atnaujinimo klausimą.

27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad tam tikrais atvejais teismai turi teisę CPK 370 straipsnyje nustatyta tvarka spręsti dėl CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino atnaujinimo. Tačiau tokia praktika nėra gausi, o joje aptarta teisinė situacija, dėl kurios gali būti atnaujinamas naikinamasis terminas, turi būti ypatingai išskirtinė ir netoleruotina, ką akcentuoja ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2004; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑515/2007; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑392/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tokia situacija šioje byloje nėra susiklosčiusi.

28. Iš civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000 priimto 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimo, dėl kurio yra prašoma proceso atnaujinimo, turinio matyti, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio vietą ir laiką nurodytoje byloje paskelbta pagal tuo metu galiojančius teisės aktus (CPK 128 straipsnis, 1964 m. CPK redakcija). Tuo tarpu kitų duomenų apie įstatymo reikalavimų neatitinkantį proceso šalių informavimą civilinėje byloje nėra, tokių nenurodo ir pats pareiškėjas. Dėl to nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjui apie iškeltą civilinę bylą nebuvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka ir / ar jam apie iškeltą civilinę byla negalėjo būti žinoma. Kita vertus, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo patalpai juridinis faktas apie civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000 priimtą 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimą dėl nekilnojamojo daikto teisinio statuso, panaikinančio ginčo patalpos pirkimo–pardavimo sandorį, yra įregistruotas nuo 2004 m. vasario 10 d. Pats pareiškėjas teigia, kad, nutrūkus darbo santykiams su AB „Leta“, išvyko gyventi pas motiną, gyvenusią (duomenys neskelbtini) kur deklaravo savo gyvenamąją vietą. Gyventojų registro duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) yra deklaravęs nuo 2018 m. balandžio 26 d., nors paties pareiškėjo pateikta darbo knygelė patvirtina, kad darbo santykiai su AB „Leta“ yra nutrukę dar 1993 m. balandžio mėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje susidariusi situacija yra tiek išskirtinė, jog pateisintų net 22 metus trunkantį pareiškėjo pasyvumą ir nesidomėjimą, kaip jis teigia, jam priklausančia nuosavybe ir jos teisiniu statusu.

29. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau šioje nutartyje nurodytų reikšmingų šios bylos aplinkybių visetu ir priežastimis, kuriomis pareiškėjas grindžia būtinybę atnaujinti bylos nagrinėjimą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta tokių išskirtinių ar neįtikėtinų aplinkybių, kurios suponuotų naikinamojo termino atnaujinimo galimybę, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino atnaujinimo klausimą spręsti savo iniciatyva. Šiuo atveju pirmenybė teiktina vienam esminių – teisinio stabilumo, principui ir konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jos pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas praleidus įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą ir nėra pagrindų jo atnaujinimui.

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu įrodinėja tuo, kad ieškovo J. Š. ieškinio pateikimo metu, būtent pareiškėjas buvo teisėtas ginčo kambario savininkas 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o teisę išsipirkti kambarį, kuriame gyveno, jam buvo suteikta AB „Leta“ 1994 m. gruodžio 23 d. direktoriaus įsakymu Nr. 146. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jam nebuvo suteiktas ginčo bendrabučio kambarys. Priešingai, priimant direktoriaus įsakymą, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, buvo privatizuojamas kambarys, kuris pareiškėjui teisėtai buvo suteiktas. Tuo tarpu ieškovas J. Š. neturėjo materialinio suinteresuotumo ginčyti 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi jis nebuvo nei ginčo patalpos savininkas, nei jos teisėtas valdytojas, t. y. byloje nebuvo duomenų, kad būtent jam buvo suteiktas ginčo kambarys.

31. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, jog tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011, kt.). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau apibrėžtus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2011).

32. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-31/2014).

33. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos būtų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d., Nr. I-1374) 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017).

34. Kauno apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjui 1988 m. liepos 5 d. buvo leista apsigyventi lovų tipo bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjui nustatyta tvarka būtų suteikta jo nurodyta ginčo gyvenamoji patalpa – (duomenys neskelbtini) kambarys, byloje nėra. Pareiškėjas prie prašymo taip pat nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jam buvo suteiktas būtent ginčo kambarys, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikti į bylą duomenys – 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei AB „Leta“ 1994 m. gruodžio 23 d. direktoriaus įsakymas Nr. 146, priešingai nei teigia pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrindžia jo įrodinėjamų aplinkybių apie jam įstatymo nustatyta tvarka ginčo kambario suteikimą, be kita ko, ir jo įsigijimo 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu teisėtumą. Pareiškėjo pateikti duomenys tik pagrindžia ginčo patalpos pardavimą, bet ne teisę jame apsigyventi. Dėl to pareiškėjo nurodytos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad būtent jis yra subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti konkretų kambarį – šiuo atveju ginčo kambarį (duomenys neskelbtini) (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), atitinkamai, priimtu teismo sprendimu 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo­–pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas nusipirko ginčo gyvenamąją patalpą, pagrįstai pripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti įstatymui. Taigi, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kadangi neatitinka visų joms būtinų apibrėžtų sąlygų, t. y., net ir joms esant, byloje negalėtų būti priimtas kitoks procesinis sprendimas, nei to tikisi pareiškėjas.

35. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad iki šiol VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre jo vardu yra registruotos ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės, taip pat nepaneigia priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumo, kadangi asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausantis nuo nuosavybės teisės į registruotiną daiktą atsiradimo pagrindo (sandorio, administracinio akto, naujo daikto sukūrimo ir kt.), todėl teisinė registracija nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Aplinkybė, kad po priimto teismo sprendimo, panaikinusio 1994 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties pagrindu pareiškėjo atžvilgiu nuosavybės teisių registracija viešame registre vis dar yra išlikusi, nesudaro pagrindo spręsti, kad tai savaime nustato jam nuosavybės teises į ginčo patalpą.

36. Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą taip pat yra grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, ir jis nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjas įrodinėja, kad civilinė byla yra išnagrinėta tinkamai neinformavus jo apie pradėtą civilinį procesą ir pradėta pagal asmens, neturinčio materialinio teisinio suinteresuotumo bei įgaliojimų pateikti tokį ieškinį teisme. Be to, pareiškėjo vertinimu, priimtas teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jis yra be motyvų, taip pat neatskleistas įrodymų turinys ir kokia bylos medžiaga teismas rėmėsi, taip pat nebuvo vertintas įsakymo pareiškėjui leisti privatizuoti (duomenys neskelbtini) kambarį pagrįstumas.

37. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojami visų bylos aplinkybių kontekste ir remiantis tokia analize daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2008).

38. Tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018 19 punktą; 2021 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-378/2021 28 punktą).

39. Pareiškėjas teigia, kad teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kadangi jis apie iškeltą civilinę bylą nebuvo tinkamai informuotas ir be pagrindo sprendė, kad jam apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo tinkamai pranešta. Tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, kaip jau minėta, civilinėje byloje Nr. 2‑10997/2000 priimto 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimo turinys patvirtina, kad jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką nurodytoje byloje paskelbta pagal tuo metu galiojančius teisės aktus (CPK 128 straipsnis, 1964 m. CPK redakcija). Tuo tarpu kitų duomenų apie įstatymo reikalavimų neatitinkantį proceso šalių informavimą civilinėje byloje nėra, tokių nenurodo ir pats pareiškėjas. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jo taip akcentuojama procesinių dokumentų įteikimo forma byloje nustatytų aplinkybių kontekste, be kita ko, įvertinus ir 22 metus trunkantį paties pareiškėjo pasyvumą, šiuo konkrečiu atveju daro priimtą teismo sprendimą neteisėtu.

40. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad byla išnagrinėta ir joje priimtas procesinis sprendimas pagal reikalavimo teisės neturinčio J. Š. ieškinį, kadangi jis nebuvo nei ginčo patalpos savininkas, nei jos teisėtas valdytojas, t. y. byloje nebuvo duomenų, kad būtent jam buvo suteiktas ginčo kambarys. Byloje pateikti Kauno miesto savivaldybės duomenys patvirtina, kad, po priimto teismo procesinio sprendimo, 2007 m. birželio 4 d. J. Š. buvo pateikęs prašymą leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. siekė įgyvendinti savo teisę privatizuoti ginčo patalpą. Iš priimto teismo procesinio sprendimo taip pat matyti, kad ieškovas J. Š. ginčo patalpoje gyveno ir jį nuomojosi. Taigi akivaizdu, kad ieškinį byloje pateikė asmuo, siekdamas įgyvendinti jam Lietuvos Respublikos būtų privatizavimo įstatymo suteikta teisę nuosavybės teise įsigyti gyvenamąjį būstą. Taigi, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą neturėdamas reikalavimo teisės ir, kad tai šiuo konkrečiu atveju daro priimtą teismo sprendimą neteisėtu.

41. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl teismo procesinio sprendimo pakankamo motyvavimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų bei įrodymų, jog teismas, priimdamas procesinį sprendimą, neįvertino byloje esančių įrodymų pagal vidinį savo įsitikinimą, išvadų nepagrindė objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nepakanka įrodyti, jog įrodymų vertinimo procesas buvo su trūkumais, būtina pagrįsti, kad buvo padarytos esminės įrodymų vertinimo klaidos – įrodymas vertinamas priešingai aiškiam jo turiniui, aplinkybė nustatyta nesant jokių įrodymų ar pan.

42. Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas Č. V. nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė ne tik praleidęs pasibaigus įstatyme nustatytam naikinamam terminui tokiam prašymui pateikti (CPK 368 straipsnio 2 dalis), bet ir neįrodė proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 9 punkte.

43. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

44. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo institutą, ir pagristai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Remiantis tuo, pareiškėjo Č. V. atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

45. Pareiškėjo atskirojo skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu kiti byloje dalyvaujantys asmenys tokių išlaidų atlyginti neprašė ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atlyginimo klausimo nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

46. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.