- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-15
- Bylos Nr.
- e2S-529-524/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00223-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- R. Ž.
- Ieškovas
- M. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. Ž. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei R. Ž. dėl bendro gyvenimo nesusituokus įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. Ž. prašydamas:
1) pripažinti, kad 100 vnt. vardinių paprastųjų (duomenys neskelbtini) akcijų ieškovo M. K. ir atsakovės R. Ž. bendrąja daline nuosavybe, t. y. pripažinti, jog ieškovui M. K. ir atsakovei R. Ž. priklauso po 50 vnt. vardinių paprastųjų (duomenys neskelbtini) akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė yra 25 Eur;
2) pripažinti 91,45 kv. m. ploto pastatą–poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovo M. K. ir atsakovės R. Ž. bendrąja daline nuosavybe, kurioje ieškovo M. K. nuosavybės teisės dalis yra 1/2 dalis ir atsakovės R. Ž. 1/2 dalis.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad siekdamas užtikrinti ieškinio įvykdymą ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones:
1) areštuoti atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančias 100 vnt. (duomenys neskelbtini) paprastąsias vardines akcijas (Lietuvos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas);
2) areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą – pastatą – poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
3) uždrausti atsakovei, kaip (duomenys neskelbtini) vadovei ir akcininkei parduoti ir (ar) kitaip perleisti (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, t. y. nekilnojamą turtą, kuris naudojamas tiesioginėje (duomenys neskelbtini) ūkinėje komercinėje veikloje – pamatų įregime ir gyvenamųjų namų statyboje bei pardavime (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas):
3.1) pastatus–sandėlius, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini);
3.2) žemės sklypus:
3.2.1) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini);
3.2.2) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.3) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.4) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.5) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.6) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.7) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.8) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.9) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.10) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.11) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.12) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.13) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.14) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.15) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.16) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.17) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.18) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini);
3.2.19) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini);
3.2.20) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.21) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.22) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.23) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.24) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.25) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.26) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.27) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3.2.28) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini);
3.2.29) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini);
3.2.30) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).
3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad ieškinio turinys ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareikšti ieškovo reikalavimai atsakovei laikytini prima facie pagrįstais. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Šalių santykiams tapus konfliktiškiems, iš pradžių atsakovė teigė, jog tiek (duomenys neskelbtini), tiek gyvenamasis namas yra bendras šalių turtas, kurį šalys turės pasidalinti. Tačiau vėliau atsakovės pozicija yra pasikeitusi, atsakovė pradėjo teigti, jog ieškovas yra tik paprastas darbuotojas, o (duomenys neskelbtini) vienintelė akcininkė ir gyvenamojo namo savininkė yra tik atsakovė. Atsakovė visiems bendriems pažįstamiems asmenims deklaruoja, kad ieškovas liks „basas“ ir ji nesidalins jokio bendro ir kartu užgyvento turto su ieškovu. Tai patvirtina į bylą pateiktas garso įrašas ir el. susirašinėjimai, kuriuose atsakovė grasina ieškovui, jog parduos tiek (duomenys neskelbtini) akcijas, tiek sandėlius (angarus), esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie buvo anksčiau ieškovo turėtos įmonės (duomenys neskelbtini). Be to, vadovaujant ieškovui, 2022 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis notarinio registro Nr. 2312, kurios pagrindu, (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Šiuose žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) planavo vystyti gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą. (duomenys neskelbtini) atliko visus projektavimo darbus, gavo statybos leidimus, tačiau statybos darbų nėra pradėjusi atlikinėti. Tarp ieškovo ir atsakovės kilus konfliktui, ieškovė internetiniame tinklapyje www.aruodas.lt patalpino visų žemės sklypų pardavimo skelbimą. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė siekia parduoti visą (duomenys neskelbtini) turtą, taip sumažinant juridinio asmens vertę, galimai išsimokant pinigines lėšas asmeniškai sau, kaip akcininkei, kad būtų pažeisti ieškovo, kaip bendrasavininko teisės ir teisėti interesai. Pradėjus civilinę bylą atsakovė elgsis nesąžiningai ir bandys perleisti (duomenys neskelbtini) akcijas, gyvenamojo namo nuosavybės teisę, o taip pat siekdama sumažinti (duomenys neskelbtini) turtą, sieks perleisti (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą, taip apsunkindama teismo sprendimo įvykdymą šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. vasario 23 d. nutartimi ieškovo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones:
1) areštavo atsakovei R. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklausančias 100 vnt. (duomenys neskelbtini) paprastąsias vardines akcijas;
2) areštavo atsakovei R. Ž. nuosavybės teise priklausantį turtą – poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini);
3) uždraudė atsakovei R. Ž., kaip (duomenys neskelbtini) vadovei ir akcininkei, parduoti ir (ar) kitaip perleisti (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, nurodytą šios nutarties 2 punkto 3.1-3.2 papunkčiuose.
5. Teismas nurodė, kad ieškovo ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas nagrinėjamu atveju suformuluoti tinkamai, pateikti argumentai ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Vadinasi, sprendimo dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo požiūriu ieškovės reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Ieškovas, be kita ko, siekia daiktinių (nuosavybės) teisių į turtą pripažinimo. Taigi, ieškovo materialusis teisinis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su konkrečiu turtu, daiktinėmis teisėmis į jį. Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Įvertinus šias aplinkybes, teismų praktiką, pareikšto reikalavimo dalyką ir pagrindą, šiuo atveju iš esmės egzistuoja pakankamas pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nutarties dalį kuria atsakovei R. Ž., kaip (duomenys neskelbtini) vadovei ir akcininkei uždrausta parduoti ir (ar) kitaip perleisti (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, nurodytą šios nutarties 2 punkto 3.1-3.2 papunkčiuose ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Atskirajame skunde nurodoma, kad nuo 2016 metų Lietuvos teismų praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra kardinaliai pasikeitusi. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti turtinę padėtį ir taip sukliudyti įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovas į civilinę bylą nepateikė absoliučiai jokių įrodymų apie galimą atsakovės nesąžiningumą. Tokių aplinkybių ex officio nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
8. Atskirajame skunde teigiama, jog jei ieškinys bus atmestas atsakovė sieks, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovė patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pirmosios instancijos teismas nutartimi priėmė atsakovei teisine prasme visiškai nesuprantamą procesinį sprendimą, t. y. iš esmės apribojo civiliniame ginče nedalyvaujančio ir jame intereso neturinčio asmens – (duomenys neskelbtini) teisę laisvai disponuoti savo turtu (įskaitant ir investicinį turtą, skirtą pagrindinei veiklai vykdyti). Ieškiniu yra prašoma pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į 2 (dviejų) turto vienetų dalis. Sandėliai ir žemės sklypai, kurių disponavimo teisė skundžiama nutartimi buvo apribota nuosavybės teise priklauso ne atsakovei, o (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad net ir ieškinį patenkinus pilna apimtimi ieškovas nuosavybės teisės į juos neįgytų ir įgyti net teoriškai negalėtų.
9. Atskirajame skunde nurodoma, kad jokios argumentacijos dėl sandėlių ir žemės sklypų disponavimo apribojimo pagrindo pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nepateikė, atsakovė yra priversta spėlioti – galbūt pirmosios instancijos teismas manė, jog atsakovas, įgijęs dalį bendrovės akcijų, įgytų teisę spręsti dėl bendrovės turimo nekilnojamojo turto panaudojimo. Tačiau ir tokia pozicija būtų visiškai nepagrįsta. (duomenys neskelbtini) įstatuose nėra numatyto ribojimo vadovui priimti sprendimus, susijusius su (duomenys neskelbtini) nekilnojamuoju turtu ir (ar) sudaryti sandorius. Priešingai – (duomenys neskelbtini) įstatų 5.4 punktas numato, jog (duomenys neskelbtini) vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius. Tai reiškia, jog net ir tuo atveju, jei išnagrinėjus ginčą atsakovui būtų pripažinta teisė į 50 proc. bendrovės akcijų, tai nesuteiktų jam jokių disponavimo bendrovės turtu teisių ar teisių duoti bendrovės vadovui privalomuosius nurodymus dėl bendrovės veiklos. Ne bendrovės akcininkai, o būtent bendrovės vadovas vienasmeniškai priima visus sprendimus dėl kasdienės bendrovės veiklos, įskaitant (bet neapsiribojant) ir dėl bendrovės turto įgijimo bei jo realizavimo. Bendrovės akcininkai negali įgyti daugiau teisių nei jiems suteikia Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas bei (duomenys neskelbtini) įstatai. Nei įstatymas, nei bendrovės įstatai, tuo tarpu, bendrovės akcininkui, turinčiam 50 proc. balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime, nesuteikia teisės disponuoti bendrovės turtu. Tuo atveju, jei bendrovės vadovas savo veiksmais padarytų bendrovei žalą (pvz., sudarydamas bendrovei žalingus sandorius), jis neštų atsakomybę.
10. Atskirajame skunde teigiama, jog ieškinys yra pareikštas ne atsakovei kaip bendrovės vadovei, o atsakovei kaip fiziniam asmeniui ir asmenine nuosavybės teise valdomo turto – bendrovės akcijų ir pastato – savininkei. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje spręsdamas dėl bylos šalimi net nesančio bendrovės vadovo teisių veikti bendrovės vardu apribojimo, nepagrįstai peržengė ieškinio ribas. Bendrovė savo įsipareigojimus nuolat dengia iš savo veiklos (t. y. statybos, nekilnojamojo turto pardavimo) gaunamomis pajamomis. Pavyzdžiui, bendrovė su (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi 110 000 Eur dydžio paskolos sutartį, kurios likutį šiai bendrovei grąžino 2024 m. vasario 23 d. pardavus pastatytą pastatą–gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Visuotinai žinoma ir priimtina, jog nekilnojamojo turto rinka šiuo laikotarpiu pasižymi itin dideliu neapibrėžtumu. Tiek būtų ar namų, tiek žemės sklypų pardavimo sandorių skaičius, lyginant su 2020–2022 metais, yra ženkliai sumažėjęs, nekilnojamojo turto vystymo verslą itin stipriai paveikė išaugusios palūkanos. Remiantis tuo, bendrovei norint padengti savo įsipareigojimus ji privalo turėti galimybę vykdyti pagrindinę savo veiklą – statybą, nekilnojamojo turto pirkimą–pardavimą (įskaitant, bet neapsiribojant, ir žemės sklypų). To padaryti nesant galimybės dėl pirmosios instancijos teismo visiškai nepagrįstai pritaikytų apribojimų (kurie nėra niekaip susijęs su ieškinio reikalavimais), gali susidaryti situacija, bendrovės kreditoriai įgis teisę kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovės, kuri verčiasi statyba ir nekilnojamuoju turtu, disponavimą tokiu turtu apribojus, jos veikla iš esmės yra paralyžiuojama ir bendrovė netenka galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais.
Atsiliepimas
11. Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
12. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad atsakovė neskųsdama skundžiamos nutarties dalies dėl laikinųjų pasaugos priemonių – arešto, taikymo akcijoms ir pastatui, iš esmės pati patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas remiantis byloje esančia medžiaga, įvertinęs ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, kurios pagrįstos rašytiniais įrodymais, padarė pagrįstą, objektyvią ir teisingą išvadą dėl sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui buvimo ir pagrįstai pritaikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismo nurodyta teisminė praktika yra aktuali, nepasikeitusi ir šios suformuotos teisminės praktikos laikomasi ir šiai dienai nagrinėjamose byloje, kuriose sprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, laikinosios apsaugos priemonės taikytos ne bendrovei, o būtent atsakovei, kaip vienintelei akcininkei ir vadovei. Bendrovės akcijų vertė tiesiogiai koreliuoja ir priklauso nuo bendrovės turimo turto vertės (masės), todėl siekiant išsaugoti bendrovės akcijų vertę, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrinamas tik taikius laikinąją apsaugos priemonę, kuria pirmosios instancijos teismo nutartimi atsakovei apribotas disponavimas bendrovės turtu – sandėliais ir žemės sklypais.
13. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog ieškovas pareikštu ieškiniu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išimtinai vadovavosi ekonomiškumo principu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas minimaliai suvaržytų atsakovės teises, tačiau užtikrintų faktinės ir teisinės padėties išsaugojimą bendrovės atžvilgiu, dėl kurios akcijų byloje yra kilęs ginčas. Nutartimi atsakovei yra uždrausta disponuoti bendrovės turtu – sandėliais ir žemės sklypais, kurie pagrindinėje bendrovės ūkinėje–komercinėje veikloje šiuo metu nedalyvauja. Pagrindinė bendrovės veikla yra statybos rangos darbai – pamatų įrengimas, taip pat naujų gyvenamųjų namų statyba. Žemės sklypai buvo įgyti investiciniais tikslais, siekiant ateityje vykdyti naujų gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą. Tačiau, tarp ieškovo ir atsakovės kilus konfliktui, jokie minimo statybos projekto įgyvendinimo darbai nebuvo atlikti ir nėra atliekami, t. y. žemės sklypai buvo padalinti, parengti statybos projektai, atlikti kiti veiksmai, tačiau tolimesni veiksmai – gyvenamųjų namų statyba, nėra vykdoma. Atsakovė į bylos medžiagą nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes.
14. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad atsakovė atskirajame skunde patvirtino, jog po ieškovo ieškinio pateikimo 2024 m. vasario 23 d. pardavė pastatytą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą iš kurio gautomis lėšomis padengė paskolos sutartį sudarytą su (duomenys neskelbtini), kas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. pritaikyti suvaržymai, niekaip neįtakoja bendrovės pagrindinės ūkinės–komercinės veiklos. Pažymėtina, kad šios pačios atsakovės nurodytos aplinkybės paneigia ir kitus atskirajame skunde nurodytus argumentus, jog bendrovė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neva negalės padengti savo įsipareigojimų, nes negalės vykdyti pagrindinės veiklos – statybos, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo. Tačiau ginčo laikinosios apsaugos priemonės niekaip nėra susijusios su bendrovės tiesiogine aktyvia ūkine–komercine veikla. Bendrovė visas veiklos pajamas, pelną gauna iš statybos rangos darbų – pamatų įrengimo ir iš anksčiau vykdytų naujų gyvenamųjų namų statybos ir pardavimo, kurie buvo ir yra statomi kituose – ne ginčo žemės sklypuose. Taigi taikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nevaržo bendrovės veiklos, tame tarpe ir bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais ar prievolių įvykdymu. Įvertinus pačios atsakovės nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog atsakovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tikslas, nėra susijęs su bendrovės ūkinės–komercinės veiklos apribojimu, o būtent, siekiant sumažinti bendrovės akcijų vertę ir (ar) galimai pasisavinti akcininkams, t. y. ieškovui ir atsakovui, priklausantį turtą. Žemės sklypai yra didelės vertės nekilnojamasis turtas, kuris tiesiogiai susijęs su bendrovės akcijų verte. Tokio turto pardavimas, kuris taip pat turi ir didelį potencialą versline prasme, sukurtų situaciją, kai atsakovė nesąžiningais veiksmais galėtų labai didele dalimi sumažinti akcijų vertę, kaip vienintelė akcininkė įgytų teisę išsimokėti dividendus, ko pasekoje ieškovo pareikšti prima facie reikalavimai liktų realiai neapginti. Analogiška situacija yra ir su bendrovei priklausančiais sandėliais, kurie yra bendrovės ilgalaikis nekilnojamasis turtas, tiesiogiai susijęs su bendrovės akcijų verte, tačiau visiškai nedalyvaujantis bendrovės ūkinėje–komercinėje veikloje (gyvenamųjų namų statyba ir pardavimas), iš ko yra gaunamos bendrovės veiklos pajamos, t. y. atsakovė, kaip bendrovės vadovė, akcininkė, negali turėti jokios pareigos parduoti aptariamą turtą ir vienintelis atsakovės tikslas, šiuo atveju, yra tik noras sumažinti turto masę, kad tuo atveju, jeigu būtų tenkintas ieškovo ieškinys, ieškovas neatgautu to, ką pats sukūrė.
15. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog bendrovės vienintelė savininkė, akcininkė, priimanti sprendimus dėl bendrovės veiklos yra atsakovė. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pati atsakovė ieškovui grasina, jog parduos bendrovę, taip pat parduos sandėlius. Ieškovo į bylos medžiagą pateiktas žemės sklypų pardavimo skelbimas patvirtina faktą, jog atsakovė aktyviais veiksmais siekia parduoti žemės sklypus. Teismui tenkinus ieškovo pareikštą ieškinį ir ieškovui tapus bendrovės akcininku, ieškovas turi teisę inicijuoti bendrovės įstatų pakeitimą, kad bendrovės vadovas disponuodamas bendrovės didelės vertės turtu, prieš sudarydamas sandorius, gautų bendrovės akcininkų sutikimą, t. y. užtikrinant, kad bendrovės vadovas (-ė) būtų lojali ne sau, o bendrovei. Todėl visiškai nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovas ateityje negali turėti jokios įtakos, sprendžiant dėl bendrovės ilgalaikio turto disponavimo. Pačios atsakovės atskirajame skunde nurodomi argumentai, patvirtina ieškovo rašytiniais įrodymais įrodytas aplinkybes, jog tuo atveju, jeigu atsakovei, kaip bendrovės vadovei ir akcininkei bus leista disponuoti bendrovei priklausančiu turtu – sandėliais ir žemės sklypais, atsakovė elgdamasi nesąžiningai sieks parduoti minėtą turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
17. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nutarties dalis, kuria civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei R. Ž. dėl bendro gyvenimo nesusituokus įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe tenkintas ieškovo prašymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės: atsakovei R. Ž., kaip (duomenys neskelbtini) vadovei ir akcininkei, uždrausta parduoti ir (ar) kitaip perleisti (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, nurodytą šios nutarties 2 punkto 3.1-3.2 papunkčiuose
19. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad toje dalyje, kurioje buvo apribotas civilinėje byloje nedalyvaujančio asmens (kurio teisėms ir teisėtiems interesams galutinis teismo sprendimas byloje jokios įtakos neturės ir turėti negali) teisė laisvai valdyti ir disponuoti savo turtu yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyti apribojimai niekaip nėra susiję su ieškinio reikalavimu, o juo labiau – su tariama rizika dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos Respublikos teismų praktikoje aiškiai suformuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, kas lėmė iš dalies naikintinos nutarties priėmimą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
20. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).
22. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
23. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – (duomenys neskelbtini) įstatus, 2023 m. sausio 27 d. kredito sutartis su priedais, 2024 m. vasario 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės šios bylos įrodinėjimo dalykui, be to, šalys dėl pateiktų papildomų įrodymų turėjo laiko pasisakyti, todėl pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkintų bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai priimtini.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo
24. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.
25. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
26. Nuspręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
27. Taigi ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka), ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje to, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs prima facie ieškovo pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovas pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka), ir pan. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.
29. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Pažymėtina, kad teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018, 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).
30. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-516/2019). Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Taigi, atsakovų nesąžiningumas, kaip antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra preziumuojamas, todėl sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.
31. Vis dėl to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, gali turėti konservacinę paskirtį, t. y. jomis galima užtikrinti bylos šalių ar ginčo objekto status quo (esama padėtis) nepasikeitimą ar siekti užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui bei padidėjimui. Būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar apskritai netektų prasmės ir tokiais atvejais, kai bylos teisminio nagrinėjimo metu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala asmens turtiniams ar neturtiniams interesams bei nebūtų užkirstas kelias tokiems interesams pažeisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1665-790/2018). Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama išsaugoti esamą padėtį ginčo nagrinėjimo metu.
32. Išimtiniais atvejais ginčuose dėl konkretaus turto grąžinimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką teismas gali taikyti konservacinės paskirties, laikinai sureguliuojančias ginčą laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018). Tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015, 2024 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-151-912/2024).
33. CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų, o šios dalies 13 punkte – kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad bendrovės akcijų vertė tiesiogiai koreliuoja ir priklauso nuo bendrovės turimo turto vertės (masės), įskaitant ir nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į šalių konfliktiškus santykius, byloje pateiktus įrodymus apie šalių pasisakymus, nekilnojamojo turto skelbimus ir kt., yra pagrindas spręsti, kad egzistuoja (duomenys neskelbtini), kurios akcininkė ir vadovė yra atsakovė ir kurios 50 proc. akcijų nuosavybės teisės pripažinimo šioje byloje pareikštu ieškiniu siekia ieškovas, turto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė. Dėl to taip pat egzistuoja grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas šioje dalyje apskritai gali netekti prasmės, kadangi perleidus bendrovės turtą jos akcijos prarastų savo vertę. Būtent todėl, šiuo atveju, vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 13 punktais taikytinos konservacinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kurioms taikyti nereikia įrodyti šalies, kuriai ši priemonė taikoma, nesąžiningumo. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės grindžiamas ne atsakovės nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti ginčo turto statusą bylos nagrinėjimo teisme metu, taip siekiant išvengti galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, jei ginčo objekto statusas bylos nagrinėjimo metu būtų pakeistas.
34. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Atsižvelgiant į tai, kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.
35. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.
36. Pažymėtina, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai). Taigi, esant poreikiui parduoti ar kitaip perleisti (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį šios nutarties 2 punkto 3.1-3.2 papunkčiuose nurodytą vieną ar kitą nekilnojamojo turto objektą (pavyzdžiui, vykdant ūkinę komercinę veiklą, vykdant įsipareigojimus ir kt.) atsakovė, kuri yra (duomenys neskelbtini) akcininkė ir vadovė, turi teisę kreiptis į teismą motyvuotu ir atitinkamais įrodymais pagrįstu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių toje dalyje panaikinimo.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Atsižvelgiant į tai, kad šioje bylos stadijoje buvo išspręstas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas spręstinas priimant galutinį sprendimą, todėl atsakovės atskirojo skundo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktinas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Atsakovės R. Ž. kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus priimti.
Atskirąjį skundą atmesti.
Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtu.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.