Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teismo proceso Nr. 1-01-1-05528-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.2.22.1.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.16.1.1; 2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.2; 2.1.16.1.6; 2.1.16.2.12; 2.4.6.4.4

2024 m. vasario 6 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistųjų P. A. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir jam skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2021 m. vasario 22 d. iki 2021 m. rugpjūčio 21 d. (įskaitytinai), nuspręsta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Iš nuteistojo P. A. konfiskuotos piniginės lėšos – 1 900 Eur. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo P. A. skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Piniginis užstatas (15 000 Eur) paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, kitos kardomosios priemonės panaikintos.

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, V. B. skirta 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 28 d. nutartimi dėl techninės klaidos ištaisymo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis papildyta: užtikrinant turto konfiskavimą, P. A. turtui (piniginėms lėšoms) – 8 925 Eur ir 2 187,41 Eur – nutarta taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, uždraudžiant nurodytas pinigines lėšas (grynuosius pinigus) valdyti, naudoti bei jais disponuoti, šio turto saugotoju paliekant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. P. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdamas tikslą jas platinti, bei jas platino, o būtent: P. A. iki 2021 m. vasario 22 d. laikė labai didelį kiekį – 780,194 g psichotropinės medžiagos – MDMA, iš kurios – 418,657 g 2021 m. vasario 22 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), pardavė už 1 900 Eur A. G., o likusią dalį – 361,537 g psichotropinės medžiagos – MDMA, laikė garaže (duomenys neskelbtini), kai tą pačią dieną, 14 val., kratos metu šias medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai, bei iki 2021 m. vasario 22 d. laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį – 192,313 g narkotinės medžiagos – kokaino, 45,580 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir 0,0419 g psichotropinės medžiagos – Δ9 – tetrahidrokanabinolio, kai tą pačią dieną, 13.50 val., kratos metu šias draudžiamas medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais P. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

2. V. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė tris šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų, o būtent: iki 2021 m. vasario 22 d. savo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė: (1) pramoninės gamybos 16-o kalibro dvivamzdį lygiavamzdį medžioklinį šautuvą TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, kuris priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams; (2) pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdį, lygiavamzdį nenustatyto modelio medžioklinį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 12 kalibro medžiokliniais šoviniais, kuris priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams; (3) pramoninės gamybos 5,6 mm (.22 LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 5,6 mm (.22LR) kalibro ilgaisiais žiedinio skėlimo šoviniais, kuris priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams ir prie ginklo laibgalio pritvirtintą savadarbį duslintuvą, kuris priskiriamas A kategorijos ginklo priedėliams. Be to, laikė 547 vnt. šaudmenų, t. y. 60 vnt. pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro „TOKAREV“ šovinių (TT), kurie skirti įvairiems A ir B kategorijų ginklams; 80 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro revolverinių .380 Me Gum šovinių, skirtų C kategorijos revolveriams; 350 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio skėlimo šovinių, kurie skirti daugeliui B kategorijos ginklų; 57 vnt. 16 kalibro medžioklinių šovinių, kurie yra skirti įvairių modelių lygiavamzdžiams 16 kalibro medžiokliniams šautuvams (B kategorijos ginklams), iš kurių 56 vnt. šovinių yra pramoninės gamybos, vienas šovinys yra užtaisytas namudiniu būdu, kuriuos tą pačią dieną, 14.00 val., atliekamos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo P. A. apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendį – 1) pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti (P. A.) švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies minimumas bausmę; 2) grąžinti I. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančią 8 925 Eur sumą, taip pat grąžinti nuteistajam P. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančią 287,41 Eur sumą.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas (P. A.) bausmę, tinkamai neįvertino baudžiamajame įstatyme įtvirtintų aplinkybių visumos, pažeisdamas BK Bendrosios dalies nuostatas, paskyrė tinkamai neindividualizuotą ir visų bausmės tikslų įgyvendinimo negalinčią užtikrinti, aiškiai per griežtą, todėl neteisingą, laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

3.2. Anot apelianto P. A., dėstydamas bausmės skyrimo motyvus pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė, kad atsižvelgia į ankstesnius (P. A.) teistumus (Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog nuteistojo gyvenimo būdas rodo, kad jis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas), taip pat į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo), į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistojo nuomone, teismas tinkamai neįvertino šių bausmės skyrimui svarbių aplinkybių, taip pat neįvertino ir kitų teisingos bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, įskaitant padarytos veikos pavojingumo bei (P. A.) asmenybės pavojingumo. Apeliacinio skundo autoriaus manymu, bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos tinkamai individualizuoti jam (P. A.) skirtiną bausmę bei užtikrinti teisingos, bausmei keliamus tikslus atitinkančios bausmės paskyrimą.

3.3. Apeliaciniame skunde ginčijama, kad vertindamas nuteistojo P. A. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė tik į padaryto nusikaltimo sunkumą ir rūšinį pavojingumą. Apelianto P. A. vertinimu, jo padaryto nusikaltimo įvykdymo būdas rodo mažesnį nusikaltimo pavojingumą nei yra tipinis BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumas. Gausioje teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas, susijusias su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropiniu medžiagų, matyti, kad itin dažnai šie nusikaltimai įvykdomi veikiant organizuota grupe ar esant nusikalstamam susivienijimui, į nusikaltimų įvykdymą įtraukiamas reikšmingas kiekis asmenų, veikos įvykdomos siekiant gauti finansinės naudos ir (ar) yra kaltininkų pragyvenimo šaltinis, narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra gabenamos per kelias užsienio valstybes, naudojamasi konspiracinėmis priemonėmis, imamasi įvairių priemonių siekiant apsunkti teisėsaugos institucijų vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, naudojamos specialiai pritaikytos techninės priemonės, planuojamos sudėtingos bendrininkų veikimo schemos. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas (P. A.) veikė vienasmeniškai, o jo padaryta nusikalstama veika buvo elementari ir primityvi – nebuvo imtasi sudėtingų parengiamųjų veiksmų, apsunkinančių nusikaltimo išaiškinimą, uždraustų medžiagų platinimas nebuvo nuteistojo pragyvenimo šaltinis. Anot skundo autoriaus, kaip matyti iš jo nuoseklių ir nuoširdžių parodymų viso proceso metu, padaryto nusikaltimo įvykdymo priežastys yra primityvios ir nesavanaudiškos: pats vartojo įsigytas draudžiamas medžiagas, norėjo jomis atsikratyti, o iš šių medžiagų platinimo jokios papildomos finansinės naudos (uždarbio) negavo – tik kompensavo išlaidas, patirtas įsigyjant psichotropines medžiagas. Nuteistojo P. A. teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad išplatintos psichotropinės medžiagos nepateko į rinką – buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų, todėl realių neigiamų pasekmių baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams nekilo, ką Vilniaus apygardos teismas tinkamai įvertino 2022 m. gruodžio 1 d. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-365/2022 nuteistosios A. G. atžvilgiu. Tačiau ši svarbi aplinkybė, anot nuteistojo, nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinta, kaip ir tai, jog padarytas nusikaltimas buvo vienkartinio pobūdžio.

3.4. Nuteistasis P. A. atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad jo neteisėtai laikytų kanapių ir tetrahidrokanabinolio kiekis yra nedidelis, kokaino kiekis –mažiau nei du kartus viršijo nustatytą rekomendacinę labai didelio kiekio ribą, o MDMA kiekis šią ribą viršijo 7 kartus. Tokia faktinė situacija, kuomet neteisėtai disponuojama draudžiamų medžiagų kiekiu, kuris neženkliai peržengia ribą, nuo kurios veika gali būti kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas disponuojant labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, anot apelianto, leidžia spręsti apie mažesnį jam (P. A.) inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą.

3.5. Anot skundo autoriaus, tinkamai nebuvo įvertintos ir jo asmenybės pavojingumą apibūdinančios aplinkybės. Teigia, kad ankstesni teistumai nesusiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturi lemiamos reikšmės apibūdinant jo asmenybę. Skiriant bausmę liko neįvertinta tai, jog apeliantas nuolat dirba, darbovietėse yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai, taigi, ne tik turi teisėtą pajamų šaltinį, bet ši aplinkybė patvirtina ir tai, kad nusikalstamų veikų vykdymas nėra jo gyvenimo būdo dalis. Nuteistasis nurodo kritiškai vertinantis savo elgesį, suvokiantis savo elgesio netinkamumą, ką patvirtina tai, jog jis (P. A.) prisipažino padaręs inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi. Apeliacinio skundo autoriaus manymu, atsižvelgus į jo elgesį po veikos padarymo, darytina išvada, kad šiuo metu iš esmės yra pasiekti tokie bausmės tikslai, kaip sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, kadangi jis (P. A.) suvokia neigiamas savo nusikalstamo elgesio pasekmes, kritiškai vertina savo elgesį. Aiškiai per griežta laisvės atėmimo bausmė gali sukurti priešingą įstatyme įtvirtintiems bausmės tikslams rezultatą, įgyvendinti tik asmens nubaudimą bei nebūtų orientuota į siekį pakeisti kaltininko elgesį teigiama linkme.

3.6. Apeliaciniame skunde ginčijama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat neatsižvelgė į jo (nuteistojo P. A.) šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus. Anot nuteistojo, skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje klaidingai nurodoma, kad jis yra nevedęs ir niekur nedirba. Kaip teigia apeliantas, iš bylos duomenų matyti, kad jis vedęs – (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką su I. S. Nuteistasis P. A. taip pat teigia besirūpinantis savo neįgaliu broliu, kuriam yra diagnozuota sunki psichinė liga – (duomenys neskelbtini), dėl kurios jis iš esmės yra visiškai nedarbingas. Nors jaunesnysis brolis gyvena kartu su tėvais, P. A. nurodo asmeniškai juo besirūpinantis, jį prižiūrintis (nurodo iš esmės esantis vieninteliu žmogumi, galinčiu suvaldyti brolį ligos paūmėjimo momentais), prisidedantis prie brolio išlaikymo. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad ir paties apelianto P. A. sveikatos būklė, duomenis apie kurią nurodo pateiksiantis apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme metu, taip pat nėra gera. Dėl šių ekstraordinarių nuteistojo gyvenimo aplinkybių paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, nors ir lygi sankcijos minimumui, turės neproporcingai didelį neigiamą poveikį nuteistajam P. A., jo socialiniams ryšiams ir šeimos interesams, apsunkins sėkmingos resocializacijos perspektyvą.

3.7. Apelianto P. A. manymu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė prieštarauja teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Nuteistasis pakartoja, kad A. G., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta iš šios bylos ir kuri Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-365/2022 buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, buvo nuteista daugiau nei 3 kartus švelnesne laisvės atėmimo bausme – 3 metams laisvės atėmimo. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiama Lietuvos apeliacinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analizė analogiškos kategorijos baudžiamosiose bylose, iš kurios, apelianto vertinimu, matyti, kad esant panašioms ar net kur kas nepalankesnėms aplinkybėms, apibūdinančioms nusikalstamos veikos pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą, paprastai yra skiriamos švelnesnės nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-70-626/2022, 1A-339-1020/2022, 1A-6-487/2023, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-895/2017, 2K-316-788/2019, 2K-312-222/2019).

3.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamu 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje, papildytame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 28 d. nutartimi, liko neišspręstas daiktinių įrodymų – 8 925 Eur, paimtų iš nuteistojo sutuoktinės I. A. (buvusi I. S.) gyvenamosios vietos kratos metu, ir nuteistojo P. A. asmens kratos metu paimtos 2187,41 Eur sumos – grąžinimo klausimas. Atitinkamai tuo buvo pažeistos BPK 108 straipsnio 1 dalies ir 307 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatos. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje buvo nuspręsta konfiskuoti P. A. priklausančias pinigines lėšas, gautas iš inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. 1 900 Eur, o 2023 m. balandžio 28 d. nutartimi, siekiant užtikrinti 1 900 Eur konfiskavimą, buvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas 8 925 Eur bei 2187,41 Eur sumoms iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tačiau, apelianto P. A. teigimu, šių piniginių lėšų grąžinimo teisėtiems jų savininkams, t. y. I. A. bei P. A., klausimas liko neišspręstas. 2023 m. balandžio 28 d. pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas dėl šio netikslumo pašalinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo atskiru procesiniu sprendimu iki šiol nėra išsprendęs. Anot apelianto, aptariamos kratos metu rastos ir policijos pareigūnų paimtos piniginės lėšos nėra laikytinos konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnio prasme, išskyrus teismo pagrįstai ir aiškiai nustatytą 1 900 Eur sumą, laikytiną nusikalstamos veikos rezultatu. Nuteistojo P. A. teigimu, iš bylos medžiagos matyti aiškūs aptariamų piniginių lėšų teisėti savininkai bei kiekvienam jų priklausanti lėšų dalis.

3.9. Apeliaciniame skunde akcentuojami ir pažeidimai, susiję su skundžiamame nuosprendyje šiam nuteistajam paskirta griežčiausia kardomąja priemone – suėmimu. Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. vasario 22 d. nuteistasis nurodo buvęs sulaikytas ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri buvo taikoma iki 2021 m. rugpjūčio 21 d. Vėliau jam (P. A.) buvo taikomos kitos kardomosios priemonės – 15 000 Eur užstatas bei intensyvi priežiūra, kurios buvo pakankamos baudžiamojo proceso tikslų, įskaitant P. A. dalyvavimui procese, užtikrinimui. Nepaisant to, priimdamas skundžiamą nuosprendį, Vilniaus apygardos teismas be jokių motyvų nusprendė pakeisti taikomas kardomąsias priemones ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti užstatą bei paskirti pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Anot apelianto, iš BPK 121 straipsnio 3 dalies nuostatų išplaukia imperatyvus draudimas kartu su suėmimu skirti asmeniui ir kitas kardomąsias priemones, kaip šiuo atveju pasielgė pirmosios instancijos teismas, paskyręs suėmimą ir palikęs galioti užstatą. Nuteistojo P. A. vertinimu, suėmimas jam buvo paskirtas kaip išankstinė bausmė, kurios tikslas yra išankstinis jo nubaudimas, o ne BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių tikslų užtikrinimas, nes tokius tikslus, kaip minėta, viso proceso metu užtikrino taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – užstatas ir intensyvi priežiūra.

4. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius (V. B.) dalyvavimo padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką.

4.1. Apelianto V. B. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Teigia, kad šios Vilniaus apygardos teismo išvados dėl neva atliktų nusikalstamų veiksmų yra nepagrįstos, nulemtos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus bei pagrindžiant nuosprendį ir neatitinka bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo V. B. teigimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4.2. Paaiškindamas šaudyti tinkamo pramoninės gamybos 16-o kalibro dvivamzdžio, lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini) ir šaudyti tinkamo pramoninės gamybos 5,6 mm (.22LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) atsiradimo jo namuose aplinkybes, apeliantas V. B. nurodo, kad namo, kuriame gyveno, priestate – ūkiniame name, laikinai gyventi buvo priėmęs savo brolį Z. B. Z. B. buvo medžiotojas, turėjo medžiotojo bilietą ir savo asmeninių ginklų – vieną 16-o kalibro medžioklinį ginklą ir vieną mažo kalibro šautuvą (5,6 mm), kuriuos atsivežė su savimi ir, kaip paaiškėjo vėliau, apelianto teigimu, laikė ūkiniame pastate, kuriame laikinai gyveno. Apeliantas teigia, kad 2009 m. jo broliui mirus, patalpos, kuriose gyveno Z. B., nebuvo tvarkomos, o dėl įvykusio šeimos persikraustymo priestate buvę apelianto brolio Z. B. daiktai buvo užkrauti kitais daiktais. Tokios aplinkybės, nuteistojo V. B. teigimu, rodo, kad jis nežinojo apie šioje patalpoje laikomus nurodytus šautuvus, priskiriamus B kategorijos šaunamiesiems ginklams. Baudžiamosios bylos medžiaga, anot nuteistojo, patvirtina, kad jis pats turi teisėtai laikomų ginklų, tad neturėjo tikslo laikyti be leidimo ginklus TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini) ir TOZ-8M Nr. (duomenys neskelbtini), kurie, be kita ko, nebuvo naudojami. Atsižvelgus į tai, apelianto vertinimu, jis nebuvo įgijęs, laikęs ar disponavęs šautuvais TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini) ir TOZ-8M Nr. (duomenys neskelbtini), tad jo veiksmuose nėra BK 253 straipsnyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių požymių.

4.3. Anot nuteistojo V. B., jis taip pat neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų įgijęs jo broliui Z. B. priklausiusius šaudmenis ir juos laikęs be leidimo. Apeliantas nurodo, kad tiek šautuvus TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini) ir TOZ-8M Nr. (duomenys neskelbtini), tiek šaudmenis Z. B., apeliantui nežinant, laikė ūkiniame pastate, kuriame brolis laikinai gyveno.

4.4. Apelianto vertinimu, kadangi byloje nėra duomenų, jog jis žinojo apie ūkiniame pastate buvusius šautuvus TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini) ir TOZ-8M Nr. (duomenys neskelbtini) ir šaudmenis, jo veiksmuose nenustatyta subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia. Nuteistasis V. B. nurodo nesupratęs, jog neturėdamas leidimo (neteisėtai) įgijo ir laikė ginklus bei šaudmenis, ir nenorėjęs taip veikti (nenorėjęs įgyti savo broliui Z. B. priklausiusių ginklų ir šaudmenų).

4.5. Apeliaciniame skunde pažymima, jog atliekant kratą buvo rasti ne tik aptarti inkriminuoti be leidimo laikomi ginklai ir šaudmenys, bet ir narkotinės medžiagos. Apklausoje nurodžius, kad šios medžiagos jam (V. B.) nepriklauso, kaltinimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis jam nebuvo pareikštas. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad taip pat buvo nurodęs, jog ir kaltinamajame akte išvardyti ginklai jam nepriklauso. Nepaisant to, BK 253 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika jam buvo inkriminuota, nors, V. B. teigimu, papildomų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų jo tiesioginę tyčią įgyti ir laikyti ginklus bei šaudmenis baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas vienais jo (V. B.) parodymais tiki ir jais vadovaujasi, o kitą parodymų dalį – atmeta. Apeliacinio skundo autoriaus vertinimu, šios aplinkybės lemia, kad baudžiamojoje byloje egzistuoja prieštaravimai, kurie nebuvo pašalinti bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme.

4.6. Aptardamas nepilnai sukomplektuoto pramoninės gamybos ginklo 12-o kalibro dvivamzdžio lygiavamzdžio nenustatyto modelio medžioklinio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal specialisto išvadą Nr. IBPS-V-711362-21 buvo pripažintas techniškai netvarkingu ir nesaugiu eksploatuoti, inkriminavimo aplinkybes, apeliantas V. B. remiasi kasacinio teismo suformuota praktika, kurioje nurodoma, kad šaunamojo ginklo (jo pagrindinių dalių) tinkamumas naudoti pagal tiesioginę paskirtį – taip pat šaudyti (sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga per vamzdį paleisti kulkas, sviedinius arba kenksmingąsias, dirginamąsias medžiagas) – yra būtinasis nusikaltimo, įtvirtinto BK 253 straipsnyje, sudėties požymis. Kuomet disponuojama netinkamu naudoti šaunamuoju ginklu, nekeliamas pavojus BK 253 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektui – visuomenės saugumui. Specialistas Romualdas Švagždys, anot nuteistojo V. B., teisme patvirtino, kad aptariamas šautuvas yra nesurinktas, jam trūksta esminių dalių. Apelianto teigimu, jis neturi įgūdžių surinkti aptariamo ginklo savarankiškai (šį ginklą surinko ir jį patikrino specialistas, turintis specialiųjų žinių). Apibendrindamas nuteistasis V. B. nurodo, kad atsižvelgus į tai, jog kratos metu rastas nepilnai sukomplektuotas šautuvas yra netinkamas naudojimui, juo nekeliamas pavojus BK 253 straipsnyje aprašyto nusikaltimo objektui – visuomenės saugumui, todėl pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdis lygiavamzdis nenustatyto modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 12-o kalibro medžiokliniais šoviniais, negali būti laikomas šaunamuoju ginklu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme.

4.7. Apeliantas V. B. pažymi, kad 2021 m. liepos 1 d., apklaustas kaip įtariamasis, paaiškino, jog su įtarimu susipažino, jį supranta, įtarimas yra išverstas į rusų kalbą ir dėl jo (įtarimo) visiškai prisipažįsta, tačiau šis prisipažinimas yra vertintinas tik kaip sutikimas su įtarime ir skundžiamame nuosprendyje nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad jam (nuteistajam V. B.) priklausančiame name ir ūkiniame pastate buvo rasti inkriminuoti ginklai ir šaudmenys. Tačiau, apelianto vertinimu, tai nekeičia esminės aplinkybės, kad apie kratos metu rastus šaudmenis ir ginklus jis nežinojo, tad nebuvo jų įgijęs. Ginklų ir šaudmenų suradimo faktas pas asmenį, neturintį leidimo laikyti tokius ginklus ar šaudmenis, savaime nereiškia asmens kaltumo dėl BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-349-626/2022). Atsižvelgęs į tai, apeliantas prašo teismo vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu – in dubio pro reo (lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013).

5. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. birželio 5 d. buvo gautas nuteistojo P. A. prašymas (skundas) dėl kardomosios priemonės pakeitimo, kuriame prašoma panaikinti skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą ir iki nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo dienos taikyti švelnesnes kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir 15 000 Eur užstatą. Anot aptariamą prašymą pateikusio nuteistojo P. A., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalis paskirti nuteistajam kardomąją priemonę – suėmimą yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi suėmimas negali būti taikomas su kitomis kardomosiomis priemonėmis (užstatu), byloje nėra duomenų, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir užstatas, šiuo metu yra nepakankamos užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytus kardomųjų priemonių tikslus. Prašyme (skunde) dėl kardomosios priemonės pakeitimo taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas prašymo autoriui (nuteistajam P. A.) taikytas kardomąsias priemones pakeitė nenurodydamas tokio sprendimo motyvų ir nesant BPK 122 straipsnyje numatytų kardomosios priemonės – suėmimo taikymo pagrindų.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo P. A. gynėja Ingrida Botyrienė prašė jos ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis V. B. ir jo gynėja advokatė Žana Timaškova prašė tenkinti V. B. apeliacinį skundą. Prokuroras prašė nuteistojo P. A. apeliacinį skundą dalyje dėl bausmės sušvelninimo atmesti, dalyje dėl pinigų grąžinimo – tenkinti, o nuteistojo V. B. apeliacinį skundą prašė atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo P. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo V. B. apeliacinis skundas – atmetamas

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, išnagrinėjusi nuteistųjų P. A. ir V. B. apeliacinių skundų argumentus, vertina, kad nuteistajam P. A. skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje bausmė buvo parinkta ir paskirta tinkamai, atsižvelgus į visas reikšmingas bausmių skyrimo taisykles. Nurodytame apkaltinamajame nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 28 d. nutartyje dėl techninės klaidos ištaisymo neišsprendus klausimo dėl nuteistojo P. A. turto (piniginių lėšų – 8 925 Eur ir 2 187,41 Eur), kuriam pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, grąžinimo, aptariamas klausimas išsprendžiamas šia nutartimi. Atsižvelgus į tai, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje P. A. atžvilgiu buvo pritaikyta kartu su švelnesne kardomąja priemone (užstatu), pastaroji kardomoji priemonė – panaikinama. Tuo tarpu nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas, kadangi nėra objektyvaus pagrindo šioje dalyje nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo V. B. kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu.

Dėl nuteistojo V. B. kaltės

8. Teismo sprendimo pagrindas yra teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Tik įrodymus ištyrus ir įvertinus BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pateikus įrodymų vertinimo motyvus ir padarius išvadą, kurie įrodymai yra priimtini, o kuriais priimdamas sprendimą teismas nesivadovauja, teismo nuosprendis bus pagrįstas ir teisėtas. BPK 20 straipsnis nustato, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjas ar teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertinant įrodymus turi būti vertinamas jų turinys – ar jis patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tuo tikslu vertinami įrodymo detalumas ir nuoseklumas – kiek smulkiai jis apibūdina nagrinėjamą situaciją, kiek faktinių aplinkybių juo galima nustatyti ir padaryti išvadas dėl buvusios įvykio eigos, ar iš to paties šaltinio gauti duomenys nekito įvairiose proceso stadijose ir atliekant įvairius tyrimo veiksmus. Taip pat turi būti tikrinama, kiek įrodymą patvirtina ar paneigia iš kitų įrodymų šaltinių gauti duomenys. Tos pačios rūšies įrodymai turi būti vertinami pagal tuos pačius principus ir taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-89/2018, 2K-281-942/2018). Proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų, proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

9. Objektyviais byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad kratos metu name ir pagalbinėse patalpose, nuosavybės teise priklausančiose nuteistajam V. B. ir G. B., rasta 536 vnt. įvairaus kalibro šovinių ir trys šaunamieji ginklai: šautuvas be numerio N25-65, šautuvas, išardytas į tris dalis, ir šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini) su optika ir garso slopintuvu (2 t., b. l. 114-128). Nuteistojo V. B. parodymai ir pozicija dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis baudžiamojo proceso eigoje nebuvo nuosekli. Apklausiamas įtariamuoju 2021 m. liepos 1 d. V. B. kaltu prisipažino visiškai. Nurodė, kad yra medžiotojas, turi leidimą laikyti lygiavamzdžius ir graižtvinius šautuvus. Patikslino, kad kratos metu rasto ginklo dalys yra senovinio ginklo atsarginės dalys, kurias jis (V. B.) rado suvyniotas į polietileną, kuomet nusipirko metalinį garažą maždaug prieš 10 metų. Radęs minėtas ginklo dalis, teigė jas apžiūrėjęs ir palikęs garaže iki pat to laiko, kai jos buvo rastos kratos metu. Dėl kratos metu rastų kitų dviejų ginklų apklausiamas V. B. nurodė, kad 2007 m. buvo priėmęs brolį Z. gyventi ūkiniame pastate, netoli savo namo. Z. B. turėjo du ginklus (vieną – 16 kalibro medžioklinį, kitą – mažo kalibro šautuvą (5,6 mm)) bei į du polietileninius maišus sudėtus šovinius (nuteistasis nurodė nežinojęs tikslaus šių šovinių kiekio), skirtus nurodytiems šaunamiesiems ginklams. V. B. taip pat teigė nežinantis, ar brolis turėjo leidimą laikyti ginklus, tačiau žino, kad brolis turėjo medžiotojo bilietą. 2009 m. Z. B. mirė. Visi brolio daiktai (taigi ir šautuvai bei šoviniai) liko nurodytame ūkiniame pastate (4 t., b. l. 75-78). Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu V. B. kaltu taip pat neprisipažino – keletą kartų pabrėžė nežinojęs apie kratos metu rastus ginklus, laikėsi pozicijos, kad šie ginklai yra jo brolio Z. B. Nurodė, kad Z. B. šautuvus nešiodavo dėkluose, tad nežino, konkrečių šių šautuvų modelių. Mirus broliui šautuvų dėklų V. B. teigė nematęs, manęs, kad brolis Z. B. šautuvus išsinešė. Tačiau apklausos metu V. B. taip pat pažymėjo, kad apie kratos metu rastas ir kaltinamajame akte jam inkriminuotas ginklo dalis žinojo dar tuomet, kai nusipirko ir tvarkė garažą (t. y. iki atliekant anksčiau aptartą kratą).

10. Apibendrinus išdėstytus nuteistojo V. B. parodymus matyti, kad šio nuteistojo pozicija ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu kito, o šio nuteistojo parodymai buvo prieštaringi. V. B., ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, jog žinojo apie kratos metu rastus ginklus ir šaudmenis, jo paties teigimu, priklausiusius mirusiam broliui Z. B., vėliau savo kaltės nebepripažino – nurodė nežinojęs, kad brolis Z. B. paliko jam ir jo buvusiai sutuoktinei G. B. nuosavybės teise priklausančiose patalpose nurodytus daiktus. Visgi, pabrėžtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu V. B. pripažino, kad apie kratos metu rastų atskirų ginklo dalių buvimą nurodytose patalpose žinojo dar prieš atliekant kratą. Atsižvelgusi į nurodytus nuteistojo parodymų prieštaringumus, teisėjų kolegija V. B. parodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Be kita ko, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo), nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius įrodymus ir pan.). Be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Tuo tarpu aplinkybė, jog teismas vienus nuteistojo parodymus pagrįstai atmeta, o kitais – nusprendžia vadovautis, priešingai nei teigiama nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde, savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra nepašalintų prieštaravimų, trukdančių teisingai išnagrinėti bylą.

11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde neginčija, jog jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose buvo rasti ginklai bei šaudmenys, kuriems laikyti pastarasis neturi leidimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad šie ginklai ir šaudmenys priklausė jam, teigdamas, kad nežinojo apie kaltinamajame akte įvardytus ginklus ir šaudmenis, priklausiusius broliui Z. B. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia nuteistojo iškelta versija.

12. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos Trečiojo skyriaus viršininkas A. N. nurodė atlikęs anksčiau nurodytą kratą, kurios metu buvo rasti ginklai, šaudmenys, tabletės ir kontrabandinės cigaretės. Ginklai rasti įvairiose vietose – du vienas šalia kito sustatyti ginklai rasti garaže. Kitas, dalimis išrinktas ginklas – namo rūsyje. Dar vienas ginklas rastas antrame aukšte, plastikiniame dėkle. Liudytojas asmeniškai teigė radęs būtent ginklus, buvusius garaže. Vienas iš šių ginklų buvo atremtas į sieną šalia metalinės spintos su stalčiais ar į pačią spintą, o kitas – apie metrą nuo pirmojo. Liudytojas A. N. patvirtino, kad aptariami ginklai buvo padėti atviroje vietoje, rasti be didesnių paieškų. Dalimis išrinktas ginklas rastas toje vietoje, kurioje iš garažo yra nusileidžiama į rūsį, spintoje arba lentynoje. Pagalbinėje patalpoje, lauke šalia namo rastas ginklas taip pat buvo matomas vizualiai, nebuvo paslėptas. Liudytojas papildomai nurodė, kad paklausus V. B., kam priklauso rasti ginklai, pastarasis pripažino, kad visi ginklai priklauso jam, nurodė turintis jiems leidimą, naudodamasis šiais ginklais medžioja. Taip pat nurodė, kad vieną ginklą (vieną iš rastų garaže, prie metalinės spintos) jam (V. B.) padovanojo A. B. asmens sargybinis („apsauginis“). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad leidimą laikyti (nešiotis) ginklą V. B. turėjo tik dviem iš visų rastų ginklų. Trims ginklams nuteistasis nurodyto leidimo neturėjo. Liudytojas A. N. taip pat pažymėjo, kad pagalbinėje patalpoje, šalia namo, kur buvo rastas vienas iš ginklų, kitoje patalpoje buvo rastas maišas su tabletėmis (kaip vėliau nustatyta – psichotropinėmis medžiagomis). Taip pat rasta didelė pinigų suma (70 000 – 80 000 Eur) – didžioji dalis jų buvo spintoje, šalia šautuvų. Šie liudytojo A. N. parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo (liudytojas apelianto nepažinojo, priežasties apkalbėti V. B. neturėjo), teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad kratos metu pas V. B. rasti ginklai buvo laikomi matomose vietose, nebuvo paslėpti, buvo laikomi patalpose, kurios priklausė ir kuriomis naudojosi apeliantas V. B. Be kita ko, neteisėtai nuteistojo V. B. laikomi ginklai buvo laikomi kartu su teisėtai laikomais ginklais, kas leidžia spręsti, jog V. B. negalėjo nežinoti apie ginklų, kuriems laikyti jis neturi leidimo, buvimą jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Dar daugiau, liudytojui A. N. pats apeliantas pripažino, kad visi rasti ginklai ir šoviniai priklausė jam, o apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje M. B. nurodė, kad, nors jos buvęs sutuoktinis Z. B. ir turėjo medžiotojo bilietą, važiuodavo į medžiokles, tačiau, jos (liudytojos) žiniomis, Z. B. nebuvo išduotas leidimas laikyti ginklus, ji niekuomet nematė, kad buvęs sutuoktinis turėtų šautuvą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais baudžiamosios bylos baigtimi nesuinteresuotos liudytojos (mirusio Z. B. buvusios sutuoktinės) parodymais, kurie, kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, paneigia skundžiamame nuosprendyje nurodytų ginklų ir šaudmenų priklausomybę Z. B.

13. Anksčiau nustatytas aplinkybes, kad kratos metu rasti ginklai iš tiesų priklausė ne broliui Z. B. iš dalies patvirtino ir pats apeliantas V. B. Nors apklausiamas teisiamajame posėdyje nuteistasis V. B. davė prieštaringus parodymus, visgi iš jo išsakytų teiginių galima spręsti, kad broliui Z. B. pas jį (nuteistąjį V. B.) gyvenant, V. B. nematė, jog brolis būtų turėjęs ginklų (iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. teisiamojo posėdžio protokolo: „Šautuvus jis nešiojo dėkluose, aš galvojau, kad ten meškerė, net nežinojau kokius šautuvus jis ten nešiojo.“, „<...> Kai brolis gyveno pas mane, šautuvų nemačiau, jis nešiojosi dėkluose. Kai brolis mirė, dėklų nemačiau, aš maniau, kad šautuvus jis kažkur nusinešė. Kiek kartų jį mačiau girtą, jis buvo jau be šautuvų, maniau, kad jis juos jau bus kam nors pardavęs.“). Šie teisme duoti parodymai paneigia nuteistojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad Z. B. turėjo du ginklus (vieną – 16 kalibro medžioklinį, kitą – mažo kalibro šautuvą (5,6 mm)). Tuo tarpu liudytojo A. N. parodymai ir kratos metu užfiksuotos aplinkybės, kad šaunamieji ginklai buvo laikomi atvirai, matomose vietose, nebuvo paslėpti ar laikomi dėkluose, paneigia nuteistojo versiją apie jo broliui Z. B. priklausiusių ginklų laikymą dėkluose. Atsižvelgusi į išanalizuotų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pagrįstai atmeta nuteistojo V. B. poziciją, kad kratos metu jam priklausančiose patalpose rasti trys šaunamieji ginklai ir didelis kiekis šaudmenų priklausė broliui Z. B. Iš nustatytų bylos aplinkybių akivaizdu, kad apie pramoninės gamybos 16-o kalibro dvivamzdžio, lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini), pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdžio, lygiavamzdžio nenustatyto modelio medžioklio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini), pramoninės gamybos 5,6 mm (.22 LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detalizuotų šaudmenų buvimą jam priklausančiose patalpose V. B. žinojo.

14. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro vyriausiojo tyrėjo Romualdo Švagždžio parengtoje 2021 m. kovo 31 d. specialisto išvadoje detalizuota, kad: 1) tirti pateikti 60 vnt. šovinių yra šaudyti tinkami šaudmenys – pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro (7,62x25) „TOKAREV“ šoviniai (TT), kurie skirti įvairiems A ir B kategorijų ginklams. 80 vnt. šovinių yra šaudyti tinkami pramoninės gamybos (Bosnija ir Hercegovina), .380 (9 mm) kalibro revolveriniai .380 Me Gum šoviniai, skirti C kategorijos revolveriams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (toliau – ir GŠKĮ) tirti pateikti šoviniai yra šaudmenys, skirti C kategorijos ginklams. 350 vnt. šovinių yra šaudyti tinkami šaudmenys – pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgieji žiedinio skėlimo (.22LR) šoviniai, kurie skirti daugeliui B kategorijos ginklų, tame tarpe ir 5,6 mm (.22 LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvui Nr. (duomenys neskelbtini), užrakto Nr. (duomenys neskelbtini). 46 vnt. šoviniai yra šaudyti tinkami šaudmenys – 16 kalibro medžiokliniai šoviniai, kurie yra skirti įvairių modelių lygiavamzdžiams 16 kalibro medžiokliniams šautuvams (B kategorijos ginklams), tame tarpe ir tirti pateiktam 16 kalibro medžiokliniam šautuvui TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini). 45 šoviniai yra pramoninės gamybos, vienas šovinys yra užtaisytas namudiniu būdu. 2) Tirti pateiktas šautuvas yra šaudyti tinkamas pramoninės gamybos (TOZ – Tulos ginklų gamykla, Rusija) 16-o kalibro dvivamzdis, lygiavamzdis medžioklinis šautuvas TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu tirti pateiktas šautuvas yra B kategorijos šaunamasis ginklas. 3) Tirti pateiktas šautuvas, išardytas į tris dalis, yra pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdis, lygiavamzdis nenustatyto modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 12 kalibro medžiokliniais šoviniais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu tirti pateiktas šautuvas yra B kategorijos šaunamasis ginklas. Tirti pateiktas šautuvas šaudyti yra tinkamas iš dalies, kadangi yra nulūžęs buožės kaklelis ir nepilnai sukomplektuotas ginklo saugiklis. 4) Tirti pateiktas šautuvas yra šaudyti tinkamas pramoninės gamybos (Tulos ginklų gamykla, Rusija) 5,6 mm (.22 LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), užrakto Nr. (duomenys neskelbtini). Ginklas yra skirtas šaudyti 5,6 mm (.22LR) kalibro ilgaisiais žiedinio skėlimo šoviniais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu tirti pateiktas šautuvas yra B kategorijos šaunamasis ginklas. Prie ginklo laibgalio yra pritvirtintas savadarbis duslintuvas, kuris yra A kategorijos ginklo priedėlis (2 t., b. l. 171–185). Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro vyriausiojo tyrėjo Jono Balsio parengtoje 2021 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad pateikti tirti 11 vnt. šovinių yra pramoninės gamybos 16-o kalibro medžiokliniai šoviniai, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra šaudmenys. Tirti pateikti šoviniai tinkami šaudyti (2 t., b. l. 204–209).

15. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas Romualdas Švagždys, komentuodamas 2021 m. kovo 31 d. išvadą, nurodė, kad iš tirti pateikto šautuvo, išardyto į tris dalis, kuris yra pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdis, lygiavamzdis nenustatyto modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 12 kalibro medžiokliniais šoviniais, atlikti šūvį galima, tačiau šūvis nebus atliekamas taip, kaip numatyta ginklo charakteristikose, kadangi ginkle nėra buožės ir šaunant negalima ginklo atremti į petį. Taip pat ginkle nepilnai sukomplektuotas saugiklis (trūksta dalių). Dėl paminėtų priežasčių ginklas yra techniškai netvarkingas, iš jo nesaugu atlikti šūvius.

16. Aktualios redakcijos BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Aptariamo nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai kaip tai reglamentuota GŠKĮ, galiojusiame nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padarytos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2020 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d. GŠKĮ 2 straipsnio 65 dalyje šaunamasis ginklas apibūdinamas, kaip ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga per vamzdį paleidžiamos kulkos, sviediniai arba kenksmingosios, dirginančiosios ar kitos dujinės veikliosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duodamas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Tuo tarpu aptariamo straipsnio 66 dalyje šaunamojo ginklo dalis apibrėžiama, kaip šaunamojo ginklo sudėtinis elementas, būtinas tam, kad šaunamasis ginklas veiktų, įskaitant pistoleto (revolverio) rėmą, jo ir pagrindinių šaunamojo ginklo dalių pusgaminius. Vamzdis, rėmas, uoksas, įskaitant viršutinį ir apatinį uoksus, būgnelis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas, šovinio lizdas (kai jis yra atskira dalis) ir į šaunamojo ginklo vamzdį įdedamas įdėklas (mažesnio kalibro vamzdis) priskiriami prie pagrindinių šaunamojo ginklo dalių.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog apelianto V. B. manymu, nepilnai sukomplektuotas šaunamasis ginklas (t. y. kratos metu rastos ginklo dalys) nėra tinkamas naudojimui, juo tariamai nekeliamas pavojus BK 253 straipsnyje aprašyto nusikaltimo objektui, taigi negali būti laikomas šaunamuoju ginklu, anksčiau paminėtas teisinis reglamentavimas šią apelianto poziciją paneigia. Dar daugiau, teismų praktikoje pagrindinės ginklų dalys yra pripažįstamos BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-895/2019). Be to, teismų praktikoje BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku pripažįstamas ir pagal savo esamą būklę netinkamas šaudyti ginklas, kurio pagrindinės dalys yra nesugadintos ir kuris gali būti lengvai sutaisytas ar pakeistas taip, kad vėl būtų tinkamas šaudyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2014). GŠKĮ 2 straipsnio 76 dalyje visiškai netinkamas naudoti ginklas suprantamas, kaip nešaunamasis ginklas, kuris gaunamas perdirbant ar paveikiant šaunamąjį ginklą arba pakeičiant šaunamojo ginklo savybes taip, kad visos jo pagrindinės dalys yra negrįžtamai sugadintos ar sugedusios ir jų neįmanoma atkurti, sutaisyti, išimti, pakeisti kitomis, kad jis vėl taptų tinkamas naudoti pagal paskirtį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nors tirti pateiktas šautuvas, išardytas į tris dalis – pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdis, lygiavamzdis nenustatyto modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 12 kalibro medžiokliniais šoviniais, yra techniškai netvarkingas (sulūžęs ir nepilnai sukomplektuotas), juo nesaugu atlikti šūvius, visgi jis yra tinkamas naudoti iš dalies, tad yra pripažįstamas (B kategorijos) šaunamuoju ginklu. Taigi, priešingai nei teigia nuteistasis V. B. savo apeliaciniame skunde, aptariamas ginklas, kaip ir pramoninės gamybos 16-o kalibro dvivamzdis, lygiavamzdis medžioklinis šautuvas TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini) bei pramoninės gamybos 5,6 mm (.22 LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), yra laikytini ginklais GŠKĮ prasme. Tai reiškia, jog šie ginklai atitinka BK 253 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties (konkrečiai – nusikaltimo dalyko) požymius. Šių aplinkybių nepaneigia V. B. teiginiai, jog jis neturi įgūdžių surinkti atskirų ginklo dalių į vieningą visumą.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, kad BK 253 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kuomet kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-202-303/2017, 2K-77-489/2022, 2K-71-628/2023).‏‏‎ Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė savo neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir pan., bet tiriant ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015, 2K-202-303/2017, 2K-201-1073/2018).

19. Anksčiau nutartyje nurodytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad, nepaisant to, jog nuteistasis V. B. neigia, kad kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rasti trys šaunamieji ginklai – pramoninės gamybos 16-o kalibro dvivamzdis lygiavamzdis medžioklinis šautuvas TOZ-25 Nr. (duomenys neskelbtini), pramoninės gamybos 12-o kalibro dvivamzdis, lygiavamzdis nenustatyto modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pramoninės gamybos 5,6 mm (.22 LR) kalibro TOZ-8M modelio šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini) bei prie ginklo laibgalio pritvirtintas savadarbis duslintuvas, priskiriamas A kategorijos ginklo priedėliams, ir 547 vnt. šaudmenų (60 vnt. pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro „TOKAREV“ šovinių (TT), 80 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro revolverinių .380 Me Gum šovinių, 350 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio skėlimo šovinių, 57 vnt. 16 kalibro medžioklinių šovinių) priklausė jam, visgi anksčiau nutartyje aptarti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad šie šaunamieji ginklai ir šaudmenys priklausė nuteistajam V. B. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ginklai, kuriems leidimą laikyti nuteistasis V. B. turėjo, buvo laikomi kartu su nurodytais neleistinai laikomais šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, taip pat su didele pinigų suma, kito nuteistojo P. A. teigimu, priklausančia jo tėvams V. B. ir G. B. (4 t., b. l. 27–29), tad akivaizdu, kad nuteistasis V. B. apie jam inkriminuotus neteisėtai laikomus ginklus ir šaudmenis žinojo. Juolab, kad šie ginklai ir šaudmenys nebuvo paslėpti ar tinkamai laikomi specialiose vietose (pavyzdžiui, dėkluose, seife). Taigi, darytina išvada, kad nuteistasis suvokė daromos nusikalstamos veikos pavojingumą ir, būdamas medžiotoju, taigi, žinodamas apie reikalavimus, keliamus ginklų ir šaudmenų laikymui, norėjo laikyti ginklus, kuriems neturėjo reikiamo leidimo, bei didelį kiekį šaudmenų. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su V. B. apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ar išteisinti nurodytą nuteistąjį dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

20. Nuteistajam V. B. bausmė skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo paskirta tinkamai, atsižvelgus į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą bausmės sušvelninimo, remiantis teisingumo principu, galimybę ir BK 41 straipsnio 2 dalyje reglamentuotus bausmei keliamus tikslus, yra proporcinga nuteistojo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tad jos keisti nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo P. A. bausmės ir galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį

21. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-39-895/2016).

22. Parenkant ir paskiriant bausmę nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo P. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą (vienas labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), padarytos nusikalstamos veikos tikslus (atlygintinai platinti uždraustas medžiagas), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), kaltininko asmenybę (baustas administracine tvarka 11 kartų, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; anksčiau vieną kartą teistas Lietuvoje, tris kartus – užsienyje), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nors, kaip pagrįstai pažymėta apelianto P. A. skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje klaidingai nurodoma, kad jis (nuteistasis P. A.) yra nevedęs ir nedirba, ši klaida nelaikytina pažeidimu, nepagrįstai bloginančiu nuteistojo teisinę padėtį. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio aprašomosios dalies argumentų, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir paskirdamas P. A. bausmę, atsižvelgė į aktualią informaciją, t. y. į tai, kad šis nuteistasis dirba ir baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme įregistravo santuoką. Atsižvelgęs į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pastarajam nuteistajam inkriminuotas BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nusikaltimas buvo ne atsitiktinis, o nulemtas P. A. pasirinkto, į teisės pažeidimus linkusio gyvenimo būdo. Nepaisant to, įvertinęs gan jauną nuteistojo amžių ir BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribas (laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų), Vilniaus apygardos teismas paskyrė minimalią (10 metų) laisvės atėmimo bausmę.

23. Nuteistasis P. A. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir paskirdamas bausmę, netinkamai vertino jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą charakterizuojančias aplinkybes, esminę reikšmę suteikė nusikaltimo sunkumo ir rūšinio pavojingumo (netinkamam) vertinimui. Apeliantas prašo, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas minimumas bausmę.

24. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje, (o nesant galimybių taikyti šio straipsnio nuostatas) BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių (t. y. dvi ar daugiau), bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis P. A. savo noru neatvyko pas teisėsaugos institucijas ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą. Priešingai – nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo sustabdyta jį sulaikius (3 t., b. l. 176). Pastarojo nuteistojo padarytu nusikaltimu taip pat nebuvo sukelta žala, kuri galėtų būti pašalinta ar atlyginta. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. Byloje taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, būtinų siekiant švelninti nuteistajam paskirtą bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu (nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Atsižvelgus į tai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo nuteistajam P. A. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

25. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Suformuotoje nacionalinių teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2010, 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-259/2011, 2K-199-303/2018, 2K-169-458/2020). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kai bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).

26. Nors nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iš tiesų nenustatyta, kad nuteistasis P. A. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė veikdamas su bendrininkais, jog nurodyta nusikalstama veikla buvo pagrindiniu kaltininko pragyvenimo šaltiniu, nusikaltimui padaryti buvo naudotasi sudėtingomis konspiracinėmis priemonėmis, bandyta apsunkinti nusikaltimo išaiškinimą (3.3 pastraipa). Visgi byloje nustatytos kitos aplinkybės, teisėjų kolegijai neleidžiančios spręsti apie mažesnį nei rūšinis inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą. Pirmiausiai pažymėtina tai, kad P. A. veikoje nustatyti kelis alternatyvūs BK 260 straipsnio 3 dalies objektyviosios pusės požymiai (narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymas ir pardavimas). Disponuota net keturiomis skirtingomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (MDMA, kokainu, kanapėmis (antžeminėmis dalimis) ir tetrahidrokanabinoliu). Vien tik nuteistojo P. A. laikytos vienos iš psichotropinių medžiagų (MDMA) kiekis daugiau nei 7 kartus viršijo aktualios redakcijos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio rekomendacijose nustatytą kiekį (labai dideliu MDMA kiekiu laikomas kiekis, didesnis nei 100 g, tuo tarpu P. A. bendrai disponavo 780,194 g psichotropinės medžiagos – MDMA). Neleistinos medžiagos laikytos skirtingose, viena nuo kitos nutolusiose vietose (garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini)). Nuteistojo P. A. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad išplatintos psichotropinės medžiagos nepateko į rinką (buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų), tad realių neigiamų pasekmių baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams nesukėlė. Tačiau pažymėtina tai, kad neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, nes minėtuose BK straipsniuose alternatyviomis gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo ir pan. veikomis sukeliami pavojingi padariniai nenurodomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2004, 2K-311/2006, 2K-75/2009). Tad nuteistojo P. A. atlikti veiksmai neteisėtais laikytini jau nuo to momento, kai pastarasis nuteistasis pradėjo narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai disponuoti. Be kita ko, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje psichotropinė medžiaga – MDMA, už atlygį buvo parduota A. G., taigi neleistinos medžiagos visgi buvo išplatintos kitam asmeniui. Policijos pareigūnams nesulaikius minėtų asmenų (P. A. ir A. G.), ši psichotropinė medžiaga, kaip ir kitos kratų metu rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, galimai būtų toliau platinamos, ką patvirtina kratos nuteistojo P. A. gyvenamojoje vietoje metu rasti 2 vnt. svarstyklių (3 t., b. l. 112–119), ant kurių paviršiaus rasti narkotinių medžiagų (kanapių (antžeminių dalių) ir kokaino) pėdsakai (3 t., b. l. 145–153). Taigi, tik teisėsaugos institucijų dėka neleistinas medžiagas pavyko išimti iš neteisėtos apyvartos ir taip užkardyti grėsmę žmonių sveikatai (BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektui). Nurodytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai neleidžia spręsti, kad nuteistojo P. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis už rūšinį BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo pavojingumą.

27. Nuteistasis P. A. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo asmenybės pavojingumo vertinimu – teigia, kad su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nesusiję ankstesni teistumai neturi lemiamos reikšmės jo asmenybės charakterizavimui. Anot apelianto, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad jis (nuteistasis P. A.) nuolat dirba, taigi turi teisėtą pajamų šaltinį, yra charakterizuojamas teigiamai, kritiškai vertina savo nusikalstamą elgesį, tad nusikalstamų veikų vykdymas nėra jo gyvenimo būdo dalis, o inkriminuotas nusikaltimas buvo vienkartinio pobūdžio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais teiginiais.

28. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo P. A. ankstesnis teistumas Lietuvos Respublikoje (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu P. A., be kita ko, nuteistas už BK 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą) ir Didžiojoje Britanijoje (trys teistumai) paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padaryto nusikaltimo atsitiktinumą. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (IBPS) duomenimis 2023 m. kovo 1 d. P. A. atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-07580-23 dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Nors šiame ikiteisminiame tyrime dar nėra priimtas galutinis sprendimas dėl P. A. kaltės ar nekaltumo, visgi pareikšti įtarimai nurodytų nusikalstamų veikų padarymu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, prisideda prie neigiamos šio nuteistojo asmenybės charakteristikos. Tuo tarpu ankstesni teistumai teisėjų kolegijai leidžia spręsti apie susiformavusias nuteistojo P. A. antivisuomenines nuostatas, neigiamą požiūrį į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir visuomenėje sutartas taisykles. Atsižvelgus į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad P. A. padarytas nusikaltimas, atsižvelgus į šio nuteistojo ankstesnius susidūrimus su teisėsauga (padarytus administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas), nelaikytinas atsitiktiniu. Nuteistąjį teigiamai apibūdinančios, anksčiau įvardytos aplinkybės (dirba, yra sudaręs santuoką, prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, teigia kritiškai vertinantis savo neteisėtus veiksmus) nenusveria jį (P. A.) neigiamai charakterizuojančių aplinkybių.

29. Išimtine aplinkybe, pagrindžiančia mažesnį nuteistojo P. A. asmenybės pavojingumą ir sudarančia pagrindą skirti šiam nuteistajam bausmę, išeinančią už BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribų, nelaikytina ir aplinkybė, kad pastarasis nuteistasis teigia besirūpinantis savo neįgaliu broliu, sergančiu psichine liga ((duomenys neskelbtini)), ir prisidedantis prie šio brolio išlaikymo. Juolab, kad, kaip nurodyta paties P. A. apeliaciniame skunde, brolis gyvena kartu su tėvais, tad P. A. nėra vieninteliu asmeniu, galinčiu prižiūrėti sveikatos problemų turintį šeimos narį.

30. Be kita ko, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, pažymėtina ir tai, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimui savanaudiški kaltininko motyvai nėra būtini, todėl apelianto P. A. teiginiai apie papildomos materialinės naudos iš psichotropinių medžiagų pardavimo A. G. neturėjimą (neva siekį tik susigrąžinti pinigų sumą, išleistą įsigyjant šias uždraustas medžiagas) nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat nėra tiek reikšmingi, jog nusvertų anksčiau išanalizuotas kaltininko asmenybės ir padaryto nusikaltimo pavojingumą nurodančias aplinkybes.

31. Iš nuteistojo P. A. apeliacinio skundo argumentų matyti ir tai, kad prašymas šio nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat grindžiamas jo sveikatos būkle. Įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo P. A. gynėja pateikė pastarojo nuteistojo sveikatos būklę apibūdinančius 2022 m. gegužės – birželio mėn. medicininius dokumentus. Iš šių dokumentų matyti, kad P. A. diagnozuoti (duomenys neskelbtini) sutrikimai, (duomenys neskelbtini). Pateiktose anamnezėse patikslinta, kad (duomenys neskelbtini) skausmai nuteistąjį vargina daug metų – P. A. 2016 m. nukentėjo autoįvykio metu, po to laiko skausmai tik intensyvėja. Būna ir stiprių skausmų epizodų. Nuteistajam buvo taikytas ambulatorinis, medikamentinis gydymas, o esant stipriems skausmams ar suintensyvėjus skausmingumui pateiktuose medicininiuose dokumentuose numatomos planinės gydytojų konsultacijos (9 t., b. l. 94–96). Išanalizavus pastarojo nuteistojo gynėjos pateiktus dokumentus vertintina, jog P. A. šiuo metu nėra reikalinga išskirtinė, ypatinga, skubi medicininė pagalba, kurios suteikimas nebūtų įmanomas laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniuose ar kitose įstaigose, kuriose pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnį gali būti teikiamos paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų pirminio, antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugos. Be kita ko, teisėjų kolegija vertina ir tai, kad šios sveikatos problemos nesutrukdė nuteistajam P. A. padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo, taigi sveikatos būklė negali būti veiksniu, dėl kurio buvimo reikėtų skirti švelnesnę negu sankcijoje numatyta, bausmę.

32. Pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad tais atvejais, kai to reikalauja sveikatos būklė, diagnozės ir gydymas būtų atliekami laiku, o priežiūra būtų reguliari ir sisteminga bei apimtų išsamią gydymo strategiją, siekiant išgydyti suimto asmens ligas arba užkirsti kelią jo būklės pablogėjimui, o ne spręsti dėl jų tik atsiradus simptomams. Valdžios institucijos turi užtikrinti, kad būtų sudarytos būtinos sąlygos faktiškai laikytis paskirto gydymo (EŽTT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Hummatov prieš Azerbaidžianą, peticijos Nr. 9852/03 ir Nr. 13413/04, EŽTT 2019 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Urbonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 549/17). Todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas, negali būti interpretuojamas kaip nustatantis bendrą įpareigojimą sveikatos problemų turintį įkalintą asmenį paleisti į laisvę ar perkelti jį į civilinę ligoninę, net jei minėtas asmuo serga ypač sunkiai gydoma liga. Tačiau Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad valstybė užtikrintų, jog įkalinti asmenys būtų laikomi pagarbą žmogaus orumui užtikrinančiomis sąlygomis, kad asmenų kalinimas nesukeltų jiems tokių sunkumų ir nepatogumų, kurie viršija neišvengiamus nepatogumus įkalinimo metu, ir kad įkalintų asmenų sveikata ir gerovė būtų tinkamai užtikrinta, be kita ko, jiems suteikiant reikiamą medicinos pagalbą (EŽTT 2022 m. kovo 17 d. sprendimas byloje Normantowicz prieš Lenkiją, peticijos Nr. 65196/16, EŽTT 2022 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Cosovan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 13472/18). Taigi, nepaisant to, kad nuteistasis P. A. turi teisę ne tik prašyti, bet ir reikalauti, įkalinimo įstaigos užtikrinti, kad jam būtų suteiktas reikalingas gydymas, apeliacinės instancijos teismui pateiktos su nuteistojo sveikatos būkle susijusios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės ar sutrumpinti jau paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę labiau nei tai leidžia BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribos.

33. Teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo anksčiau nutartyje aptartų aplinkybių traktuoti išimtinėmis, rodančiomis mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą ir pagrindžiančiomis švelnesnės bausmės rūšies ar jos trukmės paskyrimą BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste. Nors sutiktina, kad nuteistajam P. A. paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė neišvengiamai turės ir tam tikrų neigiamų padarinių šio nuteistojo socialiniams ryšiams bei šeimos interesams, visgi paskirta bausmė yra tiesioginė šio nuteistojo padarytų pavojingų ir teisei priešingų veiksmų pasekmė, kuri buvo parinkta atsižvelgus į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir bausmės tikslus. Paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausme siekiama ne tik ir ne tiek nubausti P. A., bet ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (1 punktas), atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas (3 punktas), paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (4 punktas) ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (5 punktas). Taigi, pastarajam nuteistajam bausmė buvo paskirta tinkamai, yra proporcinga jo padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir kaltininko asmenybei, teisėjų kolegija neturi pagrindo jos švelninti.

34. Apelianto P. A. manymu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė prieštarauja ne tik teismų praktikai analogiškose bylose, bet ir iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos išskirtai baudžiamajai bylai Nr. 1-410-365/2022, kurioje nuteistajai A. G., įgijusiai psichotropines medžiagas iš P. A., už BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, buvo paskirta švelnesnė, t. y. trejų metų, laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog P. A. ir A. G. jiems inkriminuotus nusikaltimus padarė kartu (P. A. – kaip psichotropinės medžiagos pardavėjas, o A. G. – kaip šių draudžiamų medžiagų pirkėja), tai nereiškia, kad šių nuteistųjų teisinė padėtis yra vienoda. Aptariama aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad abiem nuteistiesiems turėtų būti paskirtos vienodos bausmės. Kiekvienam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmė yra parenkama individualiai. Bausmės individualizavimas nepažeidžia asmens lygybės įstatymui principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas), priešingai – padeda parinkti geriausią konkretaus nuteistojo padėtį atspindinčią ir bausmės tikslus to nuteistojo atžvilgiu leisiančią pasiekti bausmę.

Dėl nuteistajam P. A. taikytų kardomųjų priemonių (suėmimo, užstato) teisėtumo ir pagrįstumo

35. Nagrinėjamos bylos duomenimis nuteistasis P. A. BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas 2021 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytais pagrindais, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, suėmimo terminas P. A. pratęstas iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas nepratęstas, P. A. paskyrus švelnesnes kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugpjūčio 22 d., bei 15 000 Eur užstatą (3 t., b. l. 211–215). 2021 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro nutarimu intensyvios priežiūros sąlygos pakeistos, pakeičiant P. A. buvimo vietos adresą (3 t., b. l. 218–219). Kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros, terminas vėliau buvo tęsiamas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d., 2022 m. gegužės 24 d., 2022 m. rugpjūčio 4 d., 2022 m. lapkričio 17 d. (su 2022 m. lapkričio 18 d. nutartimi dėl klaidos ištaisymo) ir 2023 m. vasario 22 d. nutartimis.

36. Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje nuspręsta iki šio apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo skirti naują kardomąją priemonę – suėmimą, paliekant galioti kardomąją priemonę – 15 000 Eur užstatą. Kitas kardomąsias priemones (t. y. kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos – intensyvią priežiūrą) nuspręsta panaikinti. Nuteistasis P. A. apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu pateiktame prašyme dėl kardomosios priemonės pakeitimo ginčija, kad suėmimas skundžiamu nuosprendžiu jam buvo pritaikytas nepagrįstai (be kita ko, nenurodžius suėmimo skyrimo pagrindų, neišanalizavus suėmimo skyrimo sąlygų egzistavimo). Juolab, kad pati griežčiausia kardomoji priemonė (suėmimas) nuteistajam buvo paskirta nepanaikinus švelnesnės kardomosios priemonės – užstato. Teisėjų kolegija su šiais apelianto P. A. teiginiais sutinka iš dalies. Nors skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvai dėl suėmimo nuteistajam P. A. paskyrimo yra lakoniški, o suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos – neanalizuoti, visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptariamą kardomąją priemonę šiam nuteistajam pritaikė pagrįstai. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenų apie P. A. ryšius, taip pat teistumus, užsienyje (šios aplinkybės nustatytos skundžiamame nuosprendyje, jų nuteistasis P. A. neginčija). Atsižvelgus į šias aplinkybes, paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės kontekste, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo pagrįstai galima manyti, kad nuteistasis P. A. bėgs (slėpsis) nuo teismo (BK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nepaisant to, kad suėmimas pastarajam nuteistajam buvo paskirtas pagrįstai, teisėjų kolegija sutinka kad ši griežčiausia kardomoji priemonė negalėjo būti paskirta kartu su švelnesne kardomąja priemone – užstatu. BPK 121 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, jog vienu metu gali būti skiriamos kelios švelnesnės už suėmimą kardomosios priemonės. Taigi suėmimas negali būti skiriamas kartu su kitomis kardomosiomis priemonėmis. Tačiau nustatytas baudžiamojo proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu, suvaržiusi įstatymų garantuotas nuteistojo teises ar sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria kardomoji priemonė – 15 000 Eur užstatas, buvo palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, panaikinama. Minėtas užstatas grąžinamas jį sumokėjusiai I. S. (3 t., b. l. 211–215; 4 t., b. l. 201).

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

37. Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendyje nuspręsta konfiskuoti iš P. A. 1 900 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, gautą pardavus psichotropines medžiagas (MDMA). Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 28 d. nutartyje dėl techninės klaidos ištaisymo nurodyto nuosprendžio rezoliucinė dalis papildyta nustatant, kad užtikrinant turto konfiskavimą, taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo šioje byloje P. A. turtui: piniginėms lėšoms – 8 925 Eur ir 2 187,41 Eur, uždraudžiant nurodytus grynuosius pinigus valdyti, naudoti bei jais disponuoti. Nuteistojo P. A. apeliaciniame skunde prašoma šias pinigines lėšas, atskaičiavus konfiskuotino turto vertę, grąžinti (8 925 Eur – I. A., 287,41 Eur (2 187,41 Eur – 1 900 Eur) – nuteistajam P. A.), kadangi skundžiamame nuosprendyje nurodytas klausimas nebuvo išspręstas.

38. BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

39. Pabrėžtina tai, kad taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą būtina laikytis proporcingumo principo. Tai reiškia, jog siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų atlyginta civiliniuose ieškiniuose nurodyta turtinė žala, užtikrintas (išplėstinis) turto konfiskavimas baudžiamojoje byloje, bet ir į tai, ar nebus neproporcingai apribotos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas, be kita ko, tuo aspektu, kad turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą ir vertinant šios procesinės prievartos priemonės taikymo proporcingumą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala buvo padaryta, įvykdžius nusikalstamą veiką, kokia yra konfiskuotino turto vertė. Tai daroma tam, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą, nei yra būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018). Tuo atveju, jei procesinės prievartos priemonės apimtis yra neadekvati bei neproporcinga konfiskuotino turto vertei ar priteistų civilinių ieškinių dydžiui, tokios procesinės prievartos priemonės taikymas atitinkamoje dalyje turi būti nutrauktas (panaikintas). Tokios praktikos laikomasi ir EŽTT jurisprudencijoje (pavyzdžiui, 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas Džinić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 38359/13).

40. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuosavybės teisė buvo laikinai apribota į beveik 6 kartus didesnės vertės turtą nei yra konfiskuotino turto vertė (konfiskuotos piniginės lėšos – 1 900 Eur, tuo tarpu laikinas nuosavybės teisės apribojimas pritaikytas iš viso 11 112,41 Eur (8 925 Eur + 2 187,41 Eur)). Taigi, pritaikytos procesinės prievartos priemonės apimtis yra neproporcinga siekiamam tikslui (konfiskuoto turto išieškojimui). Likusios piniginės lėšos (8 925 Eur ir 287,41 Eur (2 187,41 Eur – 1 900 Eur)) yra grąžintinos nuteistajam P. A., kadangi laikinas nuosavybės teisės apribojimas būdavo taikomas ir jo terminas būdavo pratęsiamas būtent šio nuteistojo turtui.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

41. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Ši konstitucinė įtariamojo ar kaltinamojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatyme – šiuo konkrečiu atveju BPK 44 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

42. Baudžiamojo proceso įstatyme yra nustatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 106 straipsnis). Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteistinas iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai.

43. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. spalio 27 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma Nr. APD-2023-15228 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo V. B. gynėjos advokatės Žanos Timaškovos 2023 m. spalio 18 d. prašymas Nr. ATP-2023-39641 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato). Valstybės naudai prašoma priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 370 Eur.

44. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2A-2-458/2021), taip pat koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015).

45. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė pats V. B., taigi apeliacinis procesas vyko nuteistojo iniciatyva. Apelianto reikalavimai buvo nepagrįsti – apeliacinis skundas atmetamas. Bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu nuteistasis V. B. pateikė 2023 m. lapkričio 6 d. jo paties parengtą pajamų ir išlaidų suvestinę pagal verslo liudijimą už 2023 m. sausio – spalio mėn. laikotarpį. Kaip matyti iš šio dokumento, veikla pagal verslo liudijimą vykdoma nuostolingai (išlaidos beveik du kartus viršija gaunamas pajamas) (9 t., b. l. 97), taigi, galima spręsti apie sunkią šio nuteistojo turtinę padėtį. Be kita ko, bylos duomenimis nuteistasis V. B. gyvena kartu su savo neįgaliu sūnumi V. B. (V. B.), kuris yra priklausomas nuo šeimos narių pagalbos (8 t., b. l. 148). Atsižvelgdama į nuteistojo gynėjo dalyvavimo būtinumą apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių pagrindų (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 ir 10 punktai, 322 straipsnio 1 dalis) egzistavimą, taigi į aplinkybę, kad be gynėjo pagalbos nuteistojo V. B. teisės nebūtų tinkamai apgintos, į šio nuteistojo amžių ir jam paskirtą 200 MGL dydžio (10 000 Eur) baudą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo priteisti prašomų proceso išlaidų už nuteistajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju prašomų išieškoti išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. B. pripažinimas procesinėmis ir jų atlyginimo priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su valstybės pareiga garantuoti teisę į gynybą asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendį:

Nuteistojo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti P. A. (P. A.) taikytą kardomąją priemonę – 15 000 Eur užstatą, šią pinigų sumą grąžinant užstato davėjai I. A. (buvusi pavardė – S.).

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 28 d. nutartį (dėl techninės klaidos ištaisymo), kuria papildytas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendis, grąžinti P. A. (P. A.) pinigines lėšas – 8 925 Eur (aštuonis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt penkis eurus) ir 287,41 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 41 centą).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti ir prašomų išlaidų (370 Eur) iš nuteistojo V. B. nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.