Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus ir nuteistojo K. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. K. L. nuteistas pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams) ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaityta atlikta bausmės, paskirtos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu, dalis.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendis pakeistas: nuteistajam M. B., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmė. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistojo K. L. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo K. L. gynėjo kasacinį skundą atmesti; nuteistojo K. L. gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti; nuteistojo M. B. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo K. L. gynėjo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. B. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti labai dideliais kiekiais narkotinių medžiagų, vykdyti jų įgijimą, laikymą, gabenimą iš Ispanijos Karalystės į Norvegijos Karalystę tranzitu per Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Švedijos Karalystės teritorijas ir gauti neteisėtas pajamas, dalyvavo organizuotos grupės, susidedančios iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Ispanijos Karalystėje ir Norvegijos Karalystėje, taip pat iš J. M., kuris Monpeljė apeliacinio teismo Perpinjano apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi pripažintas kaltu dėl 2015 m. lapkričio 21 d. padarytų nusikalstamų veikų Le Pertiuse, Prancūzijoje, t. y. dėl neteisėto 26 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos laikymo, gabenimo, importo ir prekybos narkotikais bei visuomenės sveikatai pavojingos medžiagos (narkotikų) importo kontrabandos veikloje, į šią grupę ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio mėnesio pabaigoje įtraukė K. L. ir M. S., kuris Bezansono apeliacinio teismo Monbeljaro didžiosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi pripažintas kaltu dėl 2015 m. gruodžio 3 d. padarytų nusikalstamų veikų pagal Monbeljaro didžiosios instancijos teismo jurisdikciją Prancūzijoje, t. y. dėl neteisėto 33,981 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos gabenimo, laikymo, sveikatai pavojingų medžiagų (narkotikų) laikymo be tinkamų dokumentų, kontrabandos.

K. L. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip nuo 2015 m. lapkričio 27 d., dėl savanaudiškų paskatų dalyvavo organizuotos grupės, susidedančios iš M. B., M. S., kuris Bezansono apeliacinio teismo Monbeljaro didžiosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi pripažintas kaltu dėl 2015 m. gruodžio 3 d. padarytų nusikalstamų veikų pagal Monbeljaro didžiosios instancijos teismo jurisdikciją Prancūzijoje, t. y. dėl neteisėto 33,981 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos gabenimo, laikymo, sveikatai pavojingų medžiagų (narkotikų) laikymo be tinkamų dokumentų, kontrabandos, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, užsiimančios neteisėtu disponavimu labai dideliais kiekiais narkotinių medžiagų, jų gabenimu, veikloje, vykdė atskiras užduotis, susijusias su labai didelių narkotinių medžiagų gabenimu.

1.1. M. B., vykdydamas nusikalstamą sumanymą neteisėtai disponuoti labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, 2015 m. lapkričio 9 d. surado transporto priemonę „Peugeot 5008“ (duomenys neskelbtini), ją įregistravo VĮ „Regitra“ bei apdraudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu organizuotos grupės nario J. M. vardu. Parengdamas neteisėtą narkotinių medžiagų gabenimą, M. B. organizavo specialios, tam pritaikytos slėptuvės automobilyje įrengimą, t. y. automobilį nugabeno į Marijampolę V. M., šis jo (M. B.) nurodymu įrengė slėptuvę, skirtą narkotikams gabenti, bei įgijo navigacijos įrenginį su jame esančiais instaliuotais valstybių kelių žemėlapiais. Ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 17 d. M. B. susitarė su užsienyje veikiančiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos įgijimo, nurodė J. M. automobiliu „Peugeot 5008“ su jame įrengtomis specialiomis slėptuvėmis nuvykti į Ispanijos Karalystę ir nugabenti šį automobilį su jame paslėptomis M. B. neteisėtai įgytomis labai didelio kiekio narkotinėmis medžiagomis į Norvegijos Karalystę tranzitu per Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Švedijos Karalystės teritorijas; J. M. su M. B. 2015 m. lapkričio 17 d. minėtu automobiliu išvyko į ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytą vietą, esančią Ispanijos Karalystėje, ten iš tyrimo metu nenustatytų užsienyje veikiančių organizuotos grupės narių ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 21 d. M. B. neteisėtai įgytą labai didelį kiekį – 26 kg – narkotinių medžiagų – kanapių dervos (hašišo), kurioje narkotinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 18–19 proc., paslėpė ir laikė J. M. automobilyje „Peugeot 5008“ įrengtose slėptuvėse. J. M. M. B. nurodymu, vairuodamas šį automobilį, turėdamas tikslą iš Ispanijos Karalystės į Norvegijos Karalystę nugabenti jame esančias pirmiau nurodytas narkotines medžiagas, jas neteisėtai laikė ir gabeno iki 2015 m. lapkričio 21 d. apie 18.45 val., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes važiuojant autostrada A9 kryptimi Ispanija–Prancūzija, Le Pertiuso savivaldybėje, buvo sulaikytas Prancūzijos pareigūnų, jie surado ir paėmė minėtą labai didelį kanapių dervos kiekį;

M. B., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku surado transporto priemonę „Peugeot 5008“ (duomenys neskelbtini), ją 2015 m. birželio 5 d. įregistravo VĮ „Regitra“ J. M. vardu, organizavo specialios, narkotinėms medžiagoms gabenti pritaikytos slėptuvės joje įrengimą, t. y. minėtą automobilį nugabeno V. M. ir šis jo nurodymu įrengė tokią slėptuvę; M. B. šį automobilį nugabeno į Ispanijos Karalystę, po to ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 1 d. susitarė su užsienyje veikiančiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos – įgijimo, pastarieji šiame automobilyje įrengtose slėptuvėse iki 2015 m. gruodžio 2 d. tyrimo metu nenustatytoje vietoje, esančioje Ispanijos Karalystėje, laikė M. B. neteisėtai įgytą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 33,981 kg kanapių dervos.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 27 d. M. B. į organizuotą grupę įtraukė K. L., nurodė jam surasti asmenį, kuris už piniginį atlygį nugabentų lengvąjį automobilį „Peugeot 5008“ su jame įrengtose slėptuvėse esančiomis narkotinėmis medžiagomis iš Ispanijos į Norvegijos Karalystę tranzitu per Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Švedijos Karalystės teritorijas. K. L., veikdamas kaip organizuotos grupės narys ir vykdydamas M. B. nurodymą, 2015 m. lapkričio 27 d. pasiūlė M. S. už 500 Eur atlygį nugabenti lengvąjį automobilį „Peugeot 5008“ iš Ispanijos į Norvegijos Karalystę tranzitu per Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Švedijos Karalystės teritorijas; po to abu – K. L. ir M. B. 2015 m. gruodžio 1 d. automobiliu „Renault“ nuvežė M. S. iki ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos degalinės, esančios Kaune, kelyje Vilnius–Kaunas, ten K. L. M. B. nurodymu perdavė M. S. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 105“, skirtą konspiraciniam tarpusavio ryšiui palaikyti, 100 Eur kelionės išlaidoms bei kelionės nuo Kauno iki Varšuvos ir nuo Varšuvos iki Malagos oro uosto bilietus, įgytus M. B. ir K. L., veikiant kartu, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.; M. S., vykdydamas M. B. ir K. L. paskirtą užduotį, 2015 m. gruodžio 1 d. tolimųjų reisų autobusu išvyko iš Kauno į Varšuvą ir iš Varšuvos lėktuvu nuskrido į Malagos miestą Ispanijos Karalystėje, kur oro uoste jį pasitiko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas organizuotos grupės narys, jis M. S. 2015 m. gruodžio 2 d. nurodė iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos, esančios Ispanijos Karalystėje, paimti automobilį „Peugeot 5008“ su jame įrengtose slėptuvėse paslėptomis M. B. įgytomis ir jame laikomomis labai didelio kiekio narkotinėmis medžiagomis bei nugabenti jas į Norvegijos Karalystę. Po to M. S., vykdydamas M. B., K. L. ir užsienyje veikiančio ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto organizuotos grupės nario nurodymą, vairuodamas automobilį „Peugeot 5008“, jame laikė ir gabeno labai didelį kiekį (33,981 kg) narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurioje narkotinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija atitinkamai sudaro 25–28 proc., iki 2015 m. gruodžio 3 d. 7.45 val., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes A36 greitkelio „Ecot“, važiuojant kryptimi Prancūzija–Vokietija, poilsio aikštelėje Bezansone, Prancūzijoje, buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, jie surado ir paėmė minėtą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo K. L. gynėjas advokatas D. Svirinavičius pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo K. L. ir jo gynėjo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme; 2) jei tam nebūtų pagrindo – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. L. nuteistas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; 3) jei nebūtų nustatyta pirmiau minėtų pagrindų – pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir K. L. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasaciniame skunde nurodoma:

3.1. Apeliacinis skundas dėl nuteistojo K. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką išnagrinėtas ne iki galo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.5. Pirmosios instancijos teismas K. L. inkriminuotų veiksmų (vairuotojo suradimo, 100 Eur, telefono aparato davimo, domėjimosi vykimu į Ispaniją) nesiejo su subjektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais – K. L. žinojimu, kad tokiais veiksmais jis prisideda prie labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo. Nors K. L. surado M. S. kaip vairuotoją M. B. prašymu, tačiau šis apie narkotikų gabenimą K. L. niekada nepasakojo, M. S. į Ispaniją siuntė ne K. L., o M. B.; tai įrodo faktas, kad bilietus vykti tiek į Varšuvą autobusu, tiek į Ispaniją lėktuvu M. S. įgijo būtent M. B., į stotį M. S. automobiliu taip pat vežė M. B. Tai, kad vežant automobiliu M. S. į Kauno autobusų stotį 100 Eur ir mobiliojo ryšio telefoną jam neva padavė K. L., galėjo būti visiškai atsitiktiniai veiksmai, nes automobilį vairavo M. B. ir jo rankos buvo užimtos.

3.6. Kasatorius taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes kilusios šią bylą nagrinėjant abejonės nebuvo vertinamos kaltinamojo naudai. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-429/2013 ir kt.).

3.7. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą (buvo skundžiamasi dėl esminių įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimo), įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, nevertino jų visumos, neatsižvelgė į nuteistojo gynybos apeliaciniame skunde pateiktus duomenis, prieštaraujančius kaltinimo versijai. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, teismo nuosprendyje iš esmės tik pakartoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai, K. L. kaltė grindžiama abejonėmis ir prielaidomis, į argumentus dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių liko neatsakyta. Nenustačius K. L. kaltės dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, darytina išvada, kad nėra nusikalstamos veikos sudėties (pažeistas BK 2 straipsnis).

3.8. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai (iš esmės) neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo dalies dėl K. L. paskirtos bausmės švelninimo, šio teismo nuosprendyje pateikti išsamesni argumentai tik dėl kitam nuteistajam – organizuotos grupės nariui M. B. – paskirtos bausmės.

3.9. Nuteistasis K. L. gyvena faktinėje santuokoje, kuri netrukus bus registruojama, su E. B., augina 2016 m. gimusį jųdviejų vaiką, E. B. nuo K. L. laukiasi antrojo vaiko. K. L. fiziškai ir materialiai padeda savo motinai ir močiutei. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir taikydamas K. L. BK 54 straipsnio 3 dalį, šių aplinkybių neįvertino. K. L. paskirtoji bausmė neteisinga dar ir dėl to, kad ji subendrinta su anksčiau kitu nuosprendžiu (kitoje byloje) K. L. paskirta bausme, kurią jis buvo atlikęs jau 2019 m. sausio 11 d., o apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas 2019 m. sausio 14 d. K. L. yra pagrindas skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Motyvuojamoji dalis

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus ir nuteistojo K. L. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu

5. Kasatoriaus prašymas dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių sugriežtinimo (M. B. – iki dešimties metų laisvės atėmimo, K. L. – iki aštuonerių metų laisvės atėmimo) iš esmės grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas sumenkino jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, atsižvelgdamas ne į išimtines, o tik į palankiai juos apibūdinančias aplinkybes, dėl to paskirtos bausmės per švelnios, neatitinkančios teisingumo principo ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamus teismų nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), klausimus dėl paskirtų bausmių teisingumo nagrinėja tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo – šiuo atveju BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmių paskyrimą, – taikymu.

7. Pagal baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) teismas skiria bausmę, nustatytą BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 41 straipsnio 2 dalyje kaip bausmės paskirties tikslai įvardijami: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Visų šių tikslų reikšmė, siekiai turi būti protingai subalansuoti, nė vienam iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos, prioriteto.

8. Pažymėtina, kad teismo galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę, negu nustatyta įstatymo (BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje) už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, bausmę lemia jos paskyrimui reikšmingos aplinkybės, į kurias privaloma atsižvelgti vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir konstatavus, kad pagal bylos aplinkybes sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisingumo principo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kaip vieno iš bausmės tikslų, įgyvendinimas reiškia ir būtinumą užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų paskirta tokia tinkamai individualizuota bausmė, kuri būtų adekvati nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei ir kartu nepažeistų įstatymais ginamų vertybių apsaugos.

9. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018 ir kt.) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas dažnai grindžiamas vadinamosiomis išimtinėmis ar ypatingomis aplinkybėmis, tačiau visais atvejais, skirdami švelnesnę negu įstatymo (BK straipsnio) sankcijoje nustatytą bausmę, teismai privalo įvertinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes ir padaryti motyvuotas išvadas dėl bausmės rūšies bei dydžio parinkimo.

10. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis BK nuostatomis ir spręsdamas dėl nuteistiesiems M. B. ir K. L. skirtinų bausmių, įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, apibūdinančias jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kiekvieno jų asmenybę bei individualų dalyvavimą, vaidmenį darant nusikaltimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (organizuotą grupę) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. M. B., pripažintam kaltu pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams (t. y. sušvelninta pirmosios instancijos teismo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė), K. L., pripažintam kaltu pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, – laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams (palikta ta pati bausmė, kuri buvo paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu). BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Taigi, vienam iš nuteistųjų paskirtos bausmės dydis yra artimas minimaliai baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės ribai, antrajam prilygsta pusei minimalios bausmės.

11. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir darydamas išvadas dėl bausmių dydžio kiekvienam iš nuteistųjų, jas grindė objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Priešingai nei nurodoma prokuroro kasaciniame skunde, teismas įvertino tai, kad nuteistieji padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, veikė organizuota grupe, šiam nusikaltimui buvo kruopščiai pasiruošę. Taigi kasatoriaus teiginys, kad teismas „neigė padaryto nusikaltimo pavojingumą“, neatitinka tikrovės. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. B. anksčiau neteistas, nėra padaręs kitokių (administracinių) teisės pažeidimų, o K. L. yra teistas, tačiau už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką, t. y. nesusijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Pažymėtina tai, kad, įvertinęs bylos aplinkybių visumą ir spręsdamas dėl kiekvienam kaltininkui (nuteistajam) skirtinos bausmės, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas, kodėl straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kodėl M. B. skiriama pakankamai griežta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, o K. L. pirmosios instancijos teismo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį.

12. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas įstatymo suteiktą diskreciją nustatyti nuteistiesiems tokias bausmes, kurios, įvertinus visas šiam klausimui išspręsti reikšmę turinčias bylos aplinkybes, yra teisingos, nepažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, daryti kitokias išvadas nėra teisinio pagrindo. Kasacinio skundo argumentai dėl per švelnių bausmių, susiję su faktinių aplinkybių vertinimu taip, kaip to norėtų kasatorius, nesudaro pagrindo M. B. netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies (ir palikti atitinkamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nepakeistą), o K. L., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtąją bausmę sugriežtinti.

Dėl nuteistojo K. L. gynėjo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais

13. Kasaciniame skunde pateikti prašymai baudžiamąją bylą K. L. nutraukti (panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius) arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį) argumentuojami tuo, kad nuteistojo kaltę teismai grindė netinkamai ir neteisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio pažeidimas), o apeliacinės instancijos teismas – ir išsamiai neišnagrinėjęs nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Kasatoriaus manymu, K. L. tyčia neteisėtai disponuoti (gabenti) narkotinėmis medžiagomis nenustatyta arba jos buvimas konstatuotas remiantis aplinkybėmis, parodančiomis objektyviuosius veikos požymius, be to, nekreipiant dėmesio į paties kaltininko nuoseklius parodymus apie šias aplinkybes.

14. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

15. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato. Nagrinėdamas kasacinį skundą, kuriuo nesutinkama su žemesnės instancijos teismų išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar teismų sprendimuose pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su pačių faktų paneigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi, nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl K. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su pirmiau nurodytų BPK normų esminiais pažeidimais, galėjusiais sukliudyti teismams priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

16. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodytomis faktines aplinkybes, kad K. L. dalyvavo organizuotos grupės veikloje įgyjant, laikant ir gabenant labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, pats surado asmenį (M. S.), kuris už atlygį turėjo nugabenti automobilį su jame įrengtose slėptuvėse esančiomis narkotinėmis medžiagomis iš Ispanijos – per Prancūziją ir Vokietiją – į Norvegiją, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Šie įrodymai – liudytojų M. S., E. S., J. M. parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys, nuteistųjų M. B. ir paties K. L. parodymai, kiti bylos įrodymai teismo nuosprendyje itin išsamiai išanalizuoti ir aptarti bei įvertinti. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nuosprendžio pagrįstumą patikrino apeliacinės instancijos teismas, jis dar kartą įvertino bylos įrodymus, iš jų tiek nurodytus nuteistojo K. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, tiek kasaciniame skunde. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl liudytojo M. S. parodymų patikimumo, kartu aptariant juose esančius neatitikimus bei paaiškinant, kodėl jie nėra esminiai. Taip pat pateiktas išsamus nuteistojo K. L. parodymų vertinimas. Pastarojo versiją, esą jis nežinojęs, kad automobiliu bus gabenamos narkotinės medžiagos, kad M. S. paslaugos prašęs kitais tikslais, o ne sutaręs su M. B. gabenti narkotines medžiagas ir pan., teismas argumentuotai paneigė, tokias išvadas pagrįsdamas kitais įrodymais, atskleidžiančiais K. L. ryšius su M. B. bei patvirtinančiais bendrą dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, t. y. neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – 33,981 kg kanapių dervos. Tai, kad K. L. veikė tyčia, suprasdamas, jog inkriminuotą nusikalstamą veiką daro veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais, ir norėdamas taip veikti, abiejų instancijų teismai konstatavo ne remdamiesi prielaidomis ir pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, kaip tai teigia kasatorius, o remdamiesi įrodymais – tiek teisinamaisiais, tiek kaltinamaisiais, jų įvertinimą grįsdami išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, t. y. taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teismų padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių, parodančių K. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą (BK 7 straipsnio 12 punktas, 25 straipsnio 3 dalis, 260 straipsnio 3 dalis), nustatymo atitinka bylos įrodymų turinį, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

17. Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo, iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Pirmiau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl įrodymų patikimumą ir pakankamumą nuteistojo kaltumui pagrįsti vertina kitaip, nei to norėtų nuteistasis ar jo gynėjas. Bylos duomenų vertinimas, paneigiantis kasaciniame skunde pateiktą jų vertinimo interpretaciją, pakankamai išsamiai išdėstytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir jo išvadų kartoti teisėjų kolegijai nėra būtinybės. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, esą apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, nes apeliacinės instancijos teismas, net ir pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, pats iš naujo vertino įrodymus ir padarė savarankiškas išvadas dėl faktinių aplinkybių, kurių buvimas buvo ginčijamas apeliaciniame skunde, įrodytumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame nuosprendyje pateikė motyvuotus atsakymus dėl visų esminių skundo argumentų bei motyvuotai paaiškino, kodėl skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį pripažįsta teisingu, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

18. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad tenkinti kasacinio skundo prašymus dėl teismų nuosprendžių panaikinimo ir nutraukti K. L. baudžiamąją bylą arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo.

Dėl kitų nuteistojo K. L. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės paskyrimu

19. Kasaciniame skunde pateiktas ir prašymas sušvelninti nuteistajam K. L. paskirtą bausmę, t. y. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, argumentuojant tuo, kad jis turi šeimą, padeda motinai ir senelei, o apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais.

20. Pirmiausia pažymėtina tai, kad prašymas sušvelninti bausmę nėra grindžiamas argumentais, susijusiais su baudžiamojo įstatymo netinkamu taikymu, nenurodoma, kokios BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės paskyrimo klausimus, yra pažeistos. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Antra vertus, kasaciniame skunde pagal savo supratimą vienpusiškai vertinamos aplinkybės, susijusios tik su nuteistojo šeimine padėtimi, tačiau jos negali būti laikomos prioritetinėmis sprendžiant bausmės klausimą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam K. L. paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta, neteisinga.

21. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne tik nuteistajam M. B., bet ir nuteistajam K. L. paskirtos bausmės klausimą; nors kasatorius teigia, kad dėl M. B. pateikti išsamesni argumentai, tačiau tai nereiškia, kad K. L. paskirtos bausmės teisingumas neišnagrinėtas. Be kita ko, šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje aptardama klausimą dėl paskirtų bausmių, teisėjų kolegija pateikė išvadas, paaiškinančias, kodėl K. L. paskirtoji bausmė atitinka BK 54 straipsnio nuostatas ir yra teisinga. Atsižvelgdama į pirmiau minėtus kasacinio skundo argumentus, plačiau nagrinėti K. L. paskirtos bausmės klausimą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

22. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad K. L. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė neteisinga ir dėl to, jog apkaltinamąjį nuosprendį 2019 m. sausio 14 d. priėmęs pirmosios instancijos teismas šią bausmę subendrino su ankstesniuoju – 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, kurią 2019 m. sausio 11 d., t. y. prieš tris dienas iki nuosprendžio priėmimo (paskelbimo), nuteistasis buvo atlikęs. Iš tiesų šioje byloje K. L. paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, apėmimo būdu subendrino su laisvės apribojimo bausme, paskirta ankstesniuoju nuosprendžiu, ir nustatė galutinę bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams (t. y. tokią pačią bausmę). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas duomenų apie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimą neturėjo ir negalėjo turėti (kasatoriaus nurodytu laiku įrodymų tyrimas buvo baigtas, teismas buvo išėjęs priimti nuosprendžio). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo apeliacine tvarka nebuvo skundžiama ir apeliacinės instancijos teisme šis klausimas nebuvo nagrinėtas, dėl to šios kasacinio skundo dalies kasacinės instancijos teismas nenagrinėja (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

23. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal kasacinius skundus nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžius, jie pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus ir nuteistojo K. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus.