- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-349-626/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37478-2021-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Vitalija Norkūnaitė, Regina Pocienė
- Nuteistasis
- A. S.
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė
- Kategorijos
- 1.2.22.1.2Kvalifikuotas neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 2 d.)
- 1.2.23.1.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 1 d.)
- 1.2.22.9.2Neteisėtas nešaunamojo ginklo įgijimas ir nešiojimas (BK 258 str. 2 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Reginos Pocienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir nuteistosios A. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta bausmė – 50 MGL (2 500 eurų) dydžio bauda, kurią nustatyta sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
A. S. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir BK 258 straipsnio 2 dalį išteisinta, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. S. nuteista už tai, kad 2020 m. vasaros laikotarpyje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, Joniškio miesto turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos moters, neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo narkotinę medžiagą – 14,3022 g kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 7,0 %, kurias nuo įsigijimo laikė namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki kol 2021 m. gruodžio 8 d. laikotarpyje nuo 08.35 val. iki 10.34 val. minėtas narkotines medžiagas kratos metu rado ir paėmė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnai.
1.1. A. S. buvo kaltinama tuo, kad ji nuo 2018 metų rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neturėdama leidimo, neteisėtai įgijo ir laikė namuose didelį kiekį šaudmenų, tai yra 236 šaudmenis, pramoninės gamybos, kraštinio skėlimo, 5,6 mm (.22LR) kalibro, tinkamus šaudymui, kurie skirti įvairiems B kategorijų graižtviniams, šaunamiesiems ginklams: pistoletams, šautuvams, revolveriams, bei laikė 36 šaudmenis, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, 16 kalibro, tinkamus šaudymui, kurie skirti įvairiems 16 kalibro, B kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, iki kol 2021 m. gruodžio 8 d. laikotarpyje nuo 08.35 val. iki 10.34 val. minėtus šaudmenis kratos metu rado ir paėmė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnai, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.
1.2. Taip pat A. S. buvo kaltinama tuo, kad ji nuo 2018 metų rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo ir laikė namuose nešaunamąjį ginklą – šautuvą „INDUSTRY QB36-1“ Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintą pramoniniu būdu, graižtvinį, 5.5 mm kalibro, tinkamą šaudymui, C kategorijos, pneumatinį, skirtą šaudyti 5.5 mm kalibro sviediniais iki kol, 2021 m. gruodžio 8 d. laikotarpyje nuo 08.35 val. iki 10.34 val. minėtą nešaunamąjį ginklą kratos metu rado ir paėmė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnai, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Gitana Mačiulienė apeliaciniame skunde prašo: 1) Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl A. S. išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 258 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį: A. S. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jai bausmę – 90 parų arešto; 2) A. S. baudžiamąją bylą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; 3) Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir bausmę, paskirtą Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, subendrinti apėmimo būdu ir A. S. paskirti subendrintą bausmę – 90 parų arešto. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 8 punktu, 10 punktu, atidėti paskirtos bausmės vykdymą 3 mėnesiams ir paskirti intensyvią priežiūrą ‑ nuteistosios buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistosios buvimo vietą nustatyti jos gyvenamąją vietą, kartu su intensyvia priežiūra paskirti įpareigojimus: neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. S. išteisinimo yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes, todėl šie pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą bei tesėtą sprendimą dėl A. S. padarytose veikose nusikaltimų sudėties požymių, kaltės formos ‑ tiesioginės tyčios (BPK 329 straipsnio 2 ir 4 punktai).
2.2. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, kad kaltinamosios A. S. veiksmuose nenustatyta visų būtinų nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, bei nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami visi kartu, o ne atsietai vieni nuo kitų. Teismas vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų į visumą. Principas, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), įpareigoja tik išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 40). Anot prokurorės, Šiaulių apygardos teismas, išteisindamas A. S. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, turinčias reikšmės priimti teisingą sprendimą, iš esmės rėmėsi tik subjektyviais kaltinamosios A. S. ir nenuosekliais liudytojo G. S. parodymais, nevertino kitų objektyvių duomenų, neišnaudojo visų priemonių abejonėms pašalinti dėl A. S. veiksmuose kaltės formos ‑ tiesioginės tyčios buvimo ir ją išteisino.
2.3. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė procesinės normos (BPK 305 straipsnis), reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, reikalavimus, nuosprendį pagrindė ne visais įrodymais, nenurodė, kodėl kaltinamąją A. S. teisinančius įrodymus priėmė, o kaltinančių įrodymų nepripažino. Teismo nuosprendyje yra daug nutylėjimo, įrodymų vertinimo spragų. Šioje byloje svarbi įrodinėtina aplinkybė ‑ A. S. kaltės forma.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaltinamoji kratos metu teigė nežinojusi, kad seife yra šaudmenų, kadangi seifu ji nesinaudojo. Pasak apygardos teismo, ji nuosekliai nurodė, jog nežinojo, nuo kada seife atsirado šaudmenys ‑ ar juos galėjo palikti sūnus G. S., išsikeldamas iš jos buto, ar galėjo padėti laikinai pas ją gyvenęs J. Apygardos teismas nurodė, kad šiuos kaltinamosios parodymus patvirtina ir kratos metu naudotų „Body“ kamerų užfiksuoti kaltinamosios pokalbiai su policijos darbuotojais, atliekančiais kratą (failai 11‑13), bei parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu.
Šalies argumentai
2.5. Apeliantė nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai kritiškai nevertino liudytojo G. S. parodymų, nes ikiteisminio tyrimo metu jis kategoriškai teigė, jog nėra palikęs pas savo motiną jokių ginklų ir šaudmenų. Teisminio nagrinėjimo metu jis (G. S.) atvyko teismo nekviečiamas ir davė parodymus, kurie prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, o būtent, kad seife rasti šoviniai priklauso jam. Pasak prokurorės, ši aplinkybė nepaneigia A. S. didelio kiekio šovinių neteisėto įgijimo ir laikymo jos žinioje, jos gyvenamojoje vietoje esančiame seife. Anot prokurorės, nagrinėjamu atveju buvo sukurta ginybinė versija ir vyko susitarimas tarp kaltinamosios A. S. ir jos sūnaus ‑ liudytojo G. S. Prokurorės manymu, apygardos teismas, spręsdamas dėl A. S. kaltės formos, rėmėsi prielaidomis, kad G. S. motinos bute lankydavosi retai ir į seifą pasidėdavo savo asmeninius daiktus, t. y. būtent liudytojas G. S. galimai ir toliau naudojosi kaltinamosios bute esančiu seifu. Taip pat apygardos teismas nurodė, kad pagal duomenis, užfiksuotus kratos atlikimo metu kaltinamosios bute, matyti, kad apžiūrint seifą, jo viduje nebuvo jokio asmeninio daikto, priklausančio kaltinamajai, todėl nėra nuginčyta A. S. nurodyta aplinkybė, kad ji šiuo seifu nesinaudojo ir seifo turinio nežinojo. Po sūnaus G. S. išsikraustymo iš buto ir ginklų išsivežimo, A. S. seifo netikrino, o asmeniui vardu J. leido pačiam pasidėti orinį šautuvą į nerakintą seifą. Prokurorė pažymi, kad nei kratos protokole, nei pareigūnų „Body“ kamerų įrašuose nėra užfiksuotas seifo turinys, yra užfiksuotas tik ginklo ir šaudmenų išėmimas iš seifo, tačiau seifo turinio įrašuose nesimato. Todėl teismo padaryta išvada, kad A. S. šiuo seifu nesinaudojo, jo turinio nežinojo ir kad seifo viduje nebuvo jokio asmeninio, kaltinamajai priklausančio daikto, nėra paremta jokiais byloje surinktais objektyviais duomenimis, o remiasi tik kaltinamosios subjektyviais parodymais. Byloje yra pareigūnų „Body“ kameros įrašai, kurie susideda iš 16 failų. Tačiau apygardos teismas vertino tik failų Nr. 11‑13 turinį, kuris yra palankesnis kaltinamajai. Šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. S. išteisinimo yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, vertindamas įrodymus apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes, todėl šie pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą bei tesėtą sprendimą dėl A. S. padarytose veikose nusikaltimo sudėties požymio ‑ kaltės formos ‑ tiesioginės tyčios (BPK 329 straipsnio 2 ir 4 punktai).
2.6. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, kad kaltinamosios A. S. veiksmuose nenustatyta visų būtinų nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, požymių. Priešingai, nei teigia teismas, iš byloje esančių kratos metu darytų vaizdo įrašų matyti, kad kaltinamoji buvusiu sūnaus kambariu naudojosi, leido jame būti G. S. vaikams, ir puikiai orientavosi, kas buvo padėta kambaryje esančioje spintoje ir seife. Iš vaizdo įrašo (failas Nr. 3) matyti, kad šiame kambaryje lentynoje yra sudėti anūkų žaidimai dėžutėse, ant grindų kambario viduryje numestas didelis pliušinis žaislas, ant lovos taip pat guli vaikiškas žaislas. Tai liudija, kad kaltinamosios anūkai lankosi pas ją, priešingai nei parodė A. S., vaikai žaisdavo kambaryje, kur nerakintame seife buvo laikomas ginklas ir didelis kiekis šaudmenų. Pareigūnams apžiūrint spintos turinį, A. S. komentavo, kas yra ten esančiuose uždarytuose induose. Pareigūnams išėmus iš seifo šovinius, A. S. klausia: „Oriniai tie šratukai?“ (failas Nr. 5). Iš vaizdo įrašo (failas Nr. 3) taip pat matyti, kad seifas yra matomas vos įėjus į kambarį ir priėjimas prie seifo, priešingai A. S. parodymams, kuriais remiasi teismas, nėra apsunkintas jokiais daiktais, seifo durys laisvai ir pilnai atsidaro. Tai, kad A. S. žinojo apie seife esantį ginklą, liudija taip pat vaizdo įraše, pareigūnui išėmus iš seifo ginklą, užfiksuotos jos replikos: „Čia ar ne tas orinis?“, „Oriniai tie šratukai?“ (failas Nr. 4). Tai, kad A. S. žinojo apie kambaryje esantį seifą ir apie seife laikomus šovinius, liudija taip pat vaizdo įraše, pareigūnams surašant kratos protokolą, užfiksuotos jos replikos, kad seifas yra prisuktas prie grindų, taip pat frazė: „Čia tas orinis ir yra?“ (failas Nr. 12). Iš vaizdo įraše (failas Nr. 13) A. S. užfiksuotų komentarų matyti, kad A. S. puikiai išmano šovinių parametrus, jų rūšis, operuoja sąvokomis ‑ šratai, jų diametras, kalibras ir pan.
2.7. BK 253 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas ir BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamasis nusižengimas padaromi tiesiogine tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas Ginklų įstatyme apibrėžto leidimo, laiko nešaunamąjį ginklą ir šaudmenis, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017). Tiesioginei tyčiai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Abu šie požymiai nustatyti ir pagrįsti byloje surinktais duomenimis. Įvertinus šių A. S. baudžiamosios atsakomybės klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad aukščiau nurodyti kaltinamosios veiksmai sudaro jai inkriminuoto BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo bei BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis.
2.8. BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą ir laikoma, kad jis įvykdė baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju matyti, kad A. S. kaltinama 2018 metų rudenį neteisėtai įgijusi nešaunamąjį ginklą, laikinai pas ją gyvenusiam asmeniui leidusi jį palikti jos gyvenamajame name.
2.9. Teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu matyti, kad įstatymo leidėjas numatė 3 metų nuo baudžiamojo nusižengimo padarymo terminą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Pagal kaltinimo konstrukciją ‑ A. S. inkriminuota nusikalstama veika padaryta 2018 m. rudenį, t. y. suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas ir byla turėtų būti kaltinamajai nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tačiau teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nenustatė būtinojo subjektyviosios pusės požymio ‑ tiesioginės tyčios. Remiantis tuo, kas šiame skunde anksčiau išdėstyta, konstatuotina, jog įvertinus šiame skunde nurodytų A. S. baudžiamosios atsakomybės klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių visumą, nustatyta, kad aukščiau nurodyti kaltinamosios veiksmai sudaro jai inkriminuoto BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Todėl byla dalyje dėl BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos turėtų būti kaltinamajai nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
2.10. Pasak prokurorės, sujungus tarpusavyje nuoseklia ir logiška grandine tiesioginiais įrodymais nustatytus faktus ir netiesioginiais įrodymais nustatytus tarpinius faktus, darytina neabejotina išvada, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje. Apeliantės nuomone, A. S. suprato, jog neteisėtai, neturėdama Ginklų įstatyme apibrėžto leidimo, iš nenustatyto asmens vardu J. įgijo nešaunamąjį ginklą ir iš nenustatyto asmens vardu J. arba iš G. S. įgijo ir laikė didelį kiekį šaudmenų, žinojo, kad neteisėtai įgytas nešaunamasis ginklas ir didelis kiekis šaudmenų yra jos namuose, esančiame nerakinamame seife, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017). Tiesioginei tyčiai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Abu šie požymiai nustatyti ir pagrįsti byloje surinktais duomenimis. Įvertinus šių A. S. baudžiamosios atsakomybės klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad aukščiau nurodyti kaltinamosios veiksmai sudaro jai inkriminuoto BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo bei BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis.
3. Nuteistoji A. S. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendį dalyje dėl jos nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – ją pagal BK 259 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis dalyje dėl jos išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 258 straipsnio 2 dalį neskundžiamas.
3.2. Apeliantė nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl jos nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta jos kaltę dėl jai inkriminuotos veikos padarymo, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas ir priimtas naujas ‑ išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
3.3. Ji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neginčijo to, kad 2021 m. gruodžio 8 d. kratos jos namuose metu buvo paimta kambaryje spintelėje buvusi dėžutė su žolelėmis, kuriose, kaip paaiškėjo atlikus specialisto tyrimą, yra narkotinė medžiaga kanapės (antžeminės dalys), 14,3022 g, kuriose delta ‑ 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 7,0 %. Anot apeliantės, ji visą laiką vienodai ir nuosekliai aiškino, kad šias žoleles, žalsvos spalvos lapelius polietileniniame maišelyje, gavo Joniškio turguje iš nepažįstamos moters kaip arbatą nuo nemigos, žoleles dar padžiovino ir, susipylusi į dėžutę, pasidėjo į stalčių, apie jas buvo pamiršusi ir nepabandė vartoti kaip buvo patarta ‑ kaip arbatą nuo nemigos.
3.4. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl jos tiesioginę tyčią, nurodo, kad tai tiesiog teismo prielaidos, pasvarstymai ir kaltinamosios parodymų interpretavimas. Objektyvūs duomenys yra tik tokie, kad žolelės pas ją buvo rastos ir kad tik specialisto tyrimas nustatė, jog tai kanapės, tačiau šie duomenys nėra pakankami spręsti apie jos tiesioginę tyčią įsigyti ir laikyti narkotinę medžiagą.
3.5. Kaip nurodė apeliantė, apie nemigą įsikalbėjo atsitiktinai kitai moteriai apie tai užvedus kalbą vaistinėje, kad tai problema, bet nenori vartoti cheminių preparatų, kad viena moteris, kurios kaltinamoji asmeniškai nepažinojo, nežinojo vardo ir pavardės, bet iš matymo žinojo kaip Joniškio gyventoją, kaip ir daugelį kitų žmonių, pati būdama nuolatinė Joniškio gyventoja ir dirbusi viešose vietose, todėl šiai moteriai pasakius, kad jai vaikai atvežė arbatos nuo nemigos ir pasiūlius duoti pabandyti, mielai sutiko, susitiko savaitgalį turguje ir gavo žadėtų žolelių, be jokių minčių, kad tai gali būti draudžiama medžiaga, jas laikė savo namuose. Pasak apeliantės, byloje nėra net menkiausių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie jos tiesioginę tyčią įgyti ir laikyti narkotines medžiagas. Nėra girdėta, kad kanapės, kaip svaiginanti narkotinė medžiaga, būtų vartojamos arbatos pavidalu. Jos namuose nebuvo rasta jokių medžiagų ar priemonių (svarstyklių, popieriaus suktinėms, maišelių ar folijos), kurie paprastai randami pas vartojančius ar realizuojančius asmenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad tyrimas pradėtas remiantis konfliktiško kaimyno R. F. pareiškimu, neva jos sūnus pas savo motiną augina kanapes ir jomis disponuoja, tačiau tokie faktai nėra patvirtinti, nuosprendyje minima (8 punktas) Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos informacija, tarnybinio pranešimo Nr. 40-25-1997-RN, kad G. S. galimai neteisėtai disponuoja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ‑ kristalizuota marihuana ‑ greičiausia paremta minėto kaimyno pareiškimu, nes jokių kitokių duomenų byloje nepateikta.
3.6. Nuosprendyje (15 punktas) nurodyta, kad teismui pateiktose „Body“ kamerų įrašuose fiksuota jos gyvenamojoje vietoje atliekama krata (t. 2, b. l. 150), tačiau, apeliantės nuomone, neaprašytos užfiksuotos aplinkybės, kurios yra reikšmingos sprendžiant apie jos kaltę dėl narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) laikymo. Kratos pradžioje pareigūnams jos paklausius, ar namuose laiko ką nors neteisėto, ji pati atidavė butelį naminės degtinės ir paaiškino, kad įsigijo užpilams trynimui pasidaryti, ir daugiau nieko neteisėto neturinti, visiškai ramiai pasiūlė pareigūnams apžiūrėti jos namus. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad jis namuose įvairiose vietose buvo džiovintų žolelių, pareigūnams paėmus dėžutę su žolelėmis ramiai pasakė, kad jas davė moteris turguje kaip arbatą nuo nemigos, kratą dariusios pareigūnės M. R. ir E. K. uostė žoleles dėžutėje, viena kitai sakė, kad tai pankolis, vaikams duoda, paskui nusprendė duoti šuniui pauostyti, bet šuo nesureagavo kaip į narkotines medžiagas nei kai dėžutė buvo atvirai padėta, nei ją paslėpus. Tai reiškia, kad dėžutėje buvusi augalinė medžiaga neturėjo specifinio kanapių kvapo ir vaizdo, nes ir profesionalūs pareigūnai, tikėtina, ne kartą matę natūroje narkotines medžiagas, abejojo, o apmokytas tarnybinis šuo taip pat nereagavo.
3.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 išaiškinta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje, kaip ir BK 259 straipsnio 1 dalyje, kiekviena iš nurodytų alternatyvių veikų turi būti savarankiškai įrodinėjama, o ne preziumuojama („išvedama“) iš kitų įrodytų vėlesnių veikų. Apeliantė pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jai inkriminuoto neteisėto narkotinės medžiagos įsigijimo aplinkybes, o kaltinimas, kad ji pas ją rastą narkotinę medžiagą įsigijo „2020 m. vasaros laikotarpyje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, Joniškio miesto turgavietėje, esančioje Joniškyje, Turgaus g. 5, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos moters“ pagrįstas tik jos parodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2011, yra pasisakyta, jog tai, kad teismas savo išvadą dėl narkotikų įgijimo aplinkybių pagrindė nuteistojo parodymais, duotais teisme, nėra BPK pažeidimas, nes nėra jokių kliūčių pagal BPK 20 straipsnio nuostatas tokius parodymus pripažinti įrodymais. Kaip A. S. nurodė apeliaciniame skunde, jos atveju teismas jos parodymus apie faktines narkotinės medžiagos įsigijimo aplinkybes vertino kaip BPK 20 straipsnio nuostatas atitinkantį įrodymą ir jais pagrindė kaltinimą, tačiau parodymus apie tai, jog ji nežinojo ir nesuprato, jog gauta augalinė medžiaga yra draudžiama, jau vertino kaip gynybinę versiją ir jais nesirėmė. A. S. įsitikinimu, toks selektyvus jos parodymų vertinimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas nuosprendyje neargumentavo, kodėl nusikalstamos veikos objektyviosios pusės aprašymui tinkančia jos parodymų dalimi remiasi, o nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę ‑ tiesioginę tyčią paneigiančią jos parodymų dalį atmeta. Apeliantės nuomone, taip vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimus. Atsižvelgiant į nurodytus apeliacinio skundo argumentus, apeliantė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad yra jai inkriminuotos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymis ‑ tiesioginė tyčia, todėl nuosprendis skundžiamoje dalyje turi būtibnaikintinas ir ji dėl šio kaltinimo išteisinta.
Atsiliepimas
4. Nuteistosios A. S. atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašoma Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės G. Mačiulienės apeliacinį skundą atmesti ir iš Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros jai priteisti dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo patirtas išlaidas advokatui, kurios sudaro 242,00 eurus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Tai, kad pirmosios instancijos teismas ją išteisinęs pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį padarė kitokias išvadas, nei daro prokurorė, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
4.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad jos namuose esančiame seife kratos metu 2021 m. gruodžio 8 d. buvo rasti 236 šoviniai 5,6 mm (.22LR) kalibro, skirti įvairiems B kategorijų graižtviniams ginklams, 36 šoviniai 16 kalibro, skirti įvairiems 16 kalibro, B kategorijos lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, ir nešaunamasis ginklas ‑ pneumatinis šautuvas. A. S. atkreipia dėmesį, kad ji teisiamajame posėdyje buvo nurodžiusi, kad prieš 3‑4 metus pas ją gyveno asmuo vardu J., kuriam leido seife laikyti šautuvą, apie šovinius jis nebuvo sakęs. J., pagyvenęs pas ją apie pusmetį, išvyko į užsienį pas vaikus, žadėjo grįžti pasiimti šautuvą. Todėl ji, kai kratos metu buvo rasti šoviniai, manė, kad ir juos paliko J. Iki išsikraustymo gyventi į savo namą tame seife ginklus ir šovinius laikė jos sūnus G. S. Ji seifu nesinaudojo, savo daiktų jame nelaikė, seifas stovėjo buvusiame sūnaus kambaryje, už spintos, priėjimas užkrautas dėžėmis ir įvairiais daiktais. A. S. atkreipia dėmesį į liudytojo G. S., jos sūnaus, parodymus, duotus bylą nagrinėjant teisme, kad jis iš motinos A. S. išsikraustė 2015‑2016 metais, į savo naują gyvenamąją vietą išsivežė ir licencijavimo tarnyboje perregistravo ginklus, buvo įsitikinęs, kad pasiėmė ir visus šovinius, taip pat, kad jis lankėsi pas motiną ir seife, kurio užraktas buvo sugedęs, laikė įvairius nereikalingus daiktus ‑ automobilių detales ir pan. Anot šio liudytojo, jis, susipažinęs su motinai A. S. įteiktu kaltinamuoju aktu, pamatė kad kaltinime nurodyti šovinių kalibrai tinkami ginklams, kuriuos jis turėjo, todėl mano, kad jis iš seifo buvo pasiėmęs ne visus šovinius. A. S. taip pat nurodė, kad 2022 m. balandžio 14 d. teismui buvo pateikta Šiaulių AVPK išduota pažyma apie G. S. vardu registruotus ginklus, patvirtinanti, kad A. S. namuose seife rasti šoviniai tinkami G. S. turėtiems ginklams. A. S. manymu, byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ji žinojo apie jos namuose seife esančius šovinius, turėjo tikslą juos laikyti ir tai darė sąmoningai, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog jos veiksmuose nėra tyčios.
4.3. Dėl prokurorės apeliacinio skundo motyvų, kad teismas nepagrįstai kritiškai nevertino liudytojo G. S. parodymų, atsiliepime pažymima, kad G. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo informuotas, kokio kalibro šovinių buvo rasta seife jo motinos A. S. namuose, jo buvo klausiama apie orinį šautuvą ir jis paaiškino, jog buvo matęs motinos buvusį sugyventinį J. turint tokį šautuvą. G. S. buvo įsitikinęs, kad seife nėra likę jo šovinių, ir jis, tik pamatęs nurodytus kalibrus motinai įteiktame kaltinamajame akte, suprato, kad tie šoviniai tinkami jo ginklams ir galėjo juos netyčia palikti, dėžutės nedidelės, seife apkrovus kitais daiktais nesimatė. Parodymus, kuriuos G. S. davė teisme, jis būtų davęs ir ikiteisminio tyrimo metu, jei būtų informuotas apie rastų šovinių kalibrus, jei jam būtų parodyta, kokie šoviniai kratos metu buvo rasti seife, ir tai nėra jokia gynybinė versija ar prielaidos, kaip teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, tai yra objektyviai pagrįstos aplinkybės ‑ G. S. anksčiau gyveno pas A. S., turėjo legaliai laikomus ginklus, kuriems yra tinkami kratos metu rasti šoviniai, G. S. apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokoluose nėra pažymėta, kad jam būtų parodyti kratos metu rasti šoviniai ar bent būtų nurodyti jų duomenys, 2022 m. sausio 26 d. papildomos apklausos metu G. S. nurodė apie rastą orinį šautuvą ir šovinius, tikslaus skaičiaus, motinos pasakytą, neįsidėmėjo, ir tai patvirtina, kad apie seife rastus šovinius jis žinojo tik iš A. S. ir juos susiejo su rastu oriniu šautuvu.
4.4. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas vertino tik failų Nr. 11‑13 turinį, kuris yra palankesnis kaltinamajai, nors byloje yra pareigūnų „Body“ kameros įrašai, kurie susideda iš 16 failų. Dėl prokurorės nurodytų pareigūnų „Body“ kamerų įrašų failų nuteistoji nurodo, jog visuose juose tie patys kratos vaizdai, nėra jokių įrašų, kurie būtų nepalankūs kaltinamajai, kaip teigia prokurorė, ir pati prokurorė tokių įrašų nenurodė. Prokurorė teigia, kad kratos protokole ir „Body“ kamerų įrašuose nėra užfiksuotas seifo turinys, todėl teismo padaryta išvada, jog kaltinamoji šiuo seifu nesinaudojo, jo turinio nežinojo ir kad seife nebuvo jos daiktų, nėra paremta jokiais byloje surinktais objektyviais duomenimis, o remiasi tik kaltinamosios subjektyviais parodymais. Dėl šių teiginių atsiliepime nurodoma, jog kaltinamosios parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių ir teismas juos vertino tinkamai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o prokurorė siūlymas prieš kaltinamąją panaudoti objektyviai kartos metu neužfiksuotus duomenis, tikrai prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
4.5. „Body“ kameromis padarytuose vaizdo įrašuose matyti, kad seifas stovi už spintos, prie jo siauras praėjimas pro lovą, kratos metu ant lovos dedami daiktai kurie galėjo būti ir seife, ir prie seifo. Prokurorės apeliaciniame skunde cituojami vaizdo įrašų failuose užfiksuoti A. S. klausimai ‑ „Oriniai tie šratukai?“, „Čia ar ne tas orinis?“, „Čia tas orinis ir yra?“, tik patvirtina A. S. parodymus apie tai, jog seife J. leido pasidėti orinį šautuvą ir svarstė, kad šoviniai irgi jo, skirti tam šautuvui, bei pagrindžia teismo išvadą apie A. S. tiesioginės tyčios laikyti rastus šovinius nebuvimą.
4.6. Prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, kad kaltinamoji buvusiu sūnaus kambariu naudojosi, leido jame būti G. S. vaikams, kambaryje sudėti anūkų žaislai, kas liudija, kad kaltinamosios anūkai lankosi pas ją ir žaisdavo kambaryje, kur nerakintame seife buvo laikomas ginklas ir didelis kiekis šaudmenų, yra prokurorės interpretacijos, nes A. S. anūkai jau dideli ir kambaryje esančiais žaislais nebežaidžia, žaislai tiesiog ten laikomi, o pliušinis žaislas yra A. S. šuns (įrašuose girdisi šuns lojimas).
4.7. Prokurorė kritikuoja pirmosios instancijos teismo motyvus, kad A. S. objektyvusis požymis – įgijimas ‑ inkriminuotas nepagrįstai, iš esmės vadovaujantis didelio kiekio šaudmenų radimo kaltinamosios namuose faktu ir įgijimą preziumuojant, ir teigia, kad atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (kaip ir pagal BK 258 straipsnio 2 dalį) už šaudmenų (tai pat ir nešaunamojo ginklo) įgijimą siejama ne su nuosavybės teisės į šaudmenis (ginklą) įgijimu, o su bet kokiu jų įgijimu. Pasak nuteistosios, šie prokurorės argumentai nepagrįsti. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad BK atitinkamuose straipsniuose numatytos veikos, kurios įtvirtintos kaip alternatyvios, turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų konkretaus straipsnio atitinkamoje dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). A. S. šovinių ir nešaunamojo ginklo įsigijimas preziumuotas, įsigijimo aplinkybės netirtos, todėl apygardos teismo išvada yra pagrįsta.
4.8. Apygardos teismas, išteisindamas A. S. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį (kad ji nuo 2018 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo ir laikė namuose nešaunamąjį ginklą), pagrįstai pažymėjo, kad laikymas nėra uždrausta veika pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. A. S. apygardos teismas išteisino nesant jos tiesioginės tyčios įgyti nešaunamąjį ginklą, nes ji nurodė, kad J. leido orinį šautuvą pasidėti, bylos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad ji šį šautuvą įgijo. Teismas nurodė, kad pagal kaltinimo konstrukciją ‑ A. S. inkriminuota nusikalstama veika padaryta 2018 metų rudenį, t. y. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties 3 metų terminas suėjo 2021 metų rudenį ir byla turėtų būti nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo išaiškinimais, kad tuo atveju, kai suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.
4.9. Prokurorė neginčija, kad nešaunamojo ginklo laikymas A. S. neužtraukia atsakomybės, o dėl įsigijimo prašo konstatuoti tiesioginę tyčią tais pačiais motyvais, kaip ir dėl šovinių įgijimo ir laikymo, ir bylą nutraukti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktis).
4.10. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S., leisdama jos name gyvenusiam asmeniui pasidėti nešaunamąjį ginklą į seifą (apie J. gyvenimą pas A. S. ir jo turėtą orinį šautuvą parodė liudytojas G. S., apie pas A. S. gyvenusį vyrą nurodyta ir policijos pareigūnų 2022 m. sausio 31 d. tarnybiniame pranešime, surašytame po pokalbio su kaimynais (t. 1, b. l. 67)), šio nešaunamojo ginklo neįgijo, yra pagrįsta. A. S. išsamiai ir vienodai viso proceso metu aiškino šio šautuvo atsiradimo jos namuose aplinkybes, byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų jos parodymus. Vien tai, kad nešaunamasis ginklas buvo rastas jos namuose, nėra A. S. tiesioginės tyčios įrodymas.
4.11. Apibendrinant atsiliepimo argumentus, nuteistoji konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, išteisindamas A. S. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nepadarė jokių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai konstatavo, kad A. S. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, todėl pagrįstai šioje dalyje priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
4.12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarime pripažinta, kad BPK 106 straipsnyje tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į šias nuostatas, A. S., dėl kurios priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuri, teikiant atsiliepimą į prokurorės apeliacinį skundą, naudojasi advokato paslaugomis, turi būti atlyginamos jos išlaidos advokatui ‑ iš prokuratūros priteistinos A. S. išlaidos advokatui 242,00 eurai, pagal pridedamą PVM sąskaitą‑faktūrą ir mokėjimo nurodymą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdžio metu nuteistosios A. S. gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės G. Mačiulienės ir nuteistosios A. S. apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo.
Dėl A. S. išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.
6. Prokuratūros apeliaciniame skunde nesutinkama su A. S. išteisinimu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, prokurorė prašo A. S. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje. Prokurorė ginčija apygardos teismo padarytą išvadą, kad A. S. seifu nesinaudojo, jo turinio nežinojo ir kad seifo viduje nebuvo jokio asmeninio, kaltinamajai priklausančio daikto, t. y. kad nenustatyta A. S. kaltė – tiesioginė tyčia.
7. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, Nr. 2K–205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal BK 253 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Taigi, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis pasireiškia keliais arba vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. Šiame BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Taigi tokios veikos yra pavojingos jau vien dėl specifinio šio nusikaltimo dalyko – šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogmenų, kurių netinkamas laikymas, disponavimas jais neturint specialiųjų žinių gali sukelti sunkias nepataisomas pasekmes – žmonių sužalojimą ar net mirtį. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-895/2019). Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nenešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje savo pasirinktoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Ginklo ir (ar) šaudmenų laikymas yra ginklo ir (ar) šaudmenų faktinis turėjimas fizinio asmens būste, juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio patalpose arba kitose vietose, turinčiose apibrėžtas ribas (Ginklų įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šaudmenų suradimo faktas pas asmenį, neturintį leidimo laikyti tokius šaudmenis, dar savaime nereiškia asmens kaltumo dėl BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad neteisėtas šaudmenų (šaudmens) laikymas negali būti preziumuojamas vien jų suradimo faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri tokiame nusikaltime pasireiškia tik kaip tiesioginė tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo laiko šaudmenis, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, Nr. 2K-202-303/2017).
9. Nustatant BK 253 straipsnyje nurodytą neteisėtumo požymį, nepakanka formalaus konstatavimo, kad disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais tvarka yra pažeista. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamajai atsakomybei taikyti pavojingumo laipsnį. Jeigu asmens veika yra nepavojinga arba jos pavojingumo laipsnis nesiekia tokio lygio, kad galėtų būti vertinama kaip BK 253 straipsnyje nustatytas nusikaltimas, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
10. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 8 d. kratos metu A. S. namuose rasti ir paimti iš viso 272 šaudmenys, o būtent: 236 šaudmenys, pramoninės gamybos, kraštinio skėlimo, 5,6 mm (.22LR) kalibro, kraštinio skėlimo, sportiniai ‑ medžiokliniai šoviniai, tinkami šaudymui, kurie skirti įvairiems B kategorijų graižtviniams, šaunamiesiems ginklams: pistoletams, šautuvams, revolveriams, bei 36 šaudmenys, pramoninės gamybos, 16 kalibro, centrinio skėlimo, tinkami šaudymui, medžiokliniai šoviniai, kurie skirti įvairiems 16 kalibro, B kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams (t. 1, b. l. 178‑186, 192‑197; t. 2, b. l. 37‑42). Leidimo laikyti šiuos šaudmenys A. S. neturėjo.
11. Nuteistoji A. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad šaudmenis prieš 3‑4 metus jos bute galėjo palikti jos buvęs sugyventinis J. arba sūnus G. S. J. atsiklausė jos, ar galintis atsivežti šautuvą, tačiau apie šaudmenis nieko nesakė. Ji leido J. laikyti ginklą. J. pas ją gyveno apie pusmetį, po to išvyko, sakydamas, kad laikinai, bei nurodydamas, kad grįš ir pasiims šautuvą. A. S. nurodė, kad jei rasti jos bute šoviniai buvo tinkami tam šautuvui, tai gal J. ir atsivežė šovinius. Taip pat A. S. nurodė, kad šaudmenis galėjo palikti ir jos sūnus, kuris jau apie 20 metų yra medžiotojas ir anksčiau gyveno jos namuose, o vėliau persikraustė į savo nuosavą namą. Jos sūnus, išsikraustydamas į savo namus, išsivežė ginklus. Sūnui priklausantys ginklai registruoti. Tuo metu, kai sūnus gyveno pas ją, į jos namus ateidavo policijos pareigūnai patikrinti, ar tinkamai laikomi ginklai, pažeidimų nenustatydavo. A. S. tvirtino, kad po sūnaus išsikraustymo, tuo seifu nesinaudojo, jo neatidarinėjo, netikrino ir nematė, kas jame yra, o šovinių, rastų seife – niekas jai neperdavė, jų pati nepirko. Seifas buvo sūnaus kambaryje, savo asmeninių daiktų seife nelaikė (t. 2, b. l. 139‑140). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistoji A. S. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydama, kad ji neturi leidimo laikyti šaunamąjį ginklą ir šovinius. Namuose gyvena viena apie 3 metus, nuo 2018 metų rudens. Iki tol apie pusmetį su ja gyveno ir jos sugyventinis J., kuriam leido palikti ginklą savo sūnaus kambario seife. Ji neprisimena, ar tuo metu, kai J. paliko seife ginklą, buvo medžioklinių šovinių, ir ar tuos šovinius įdėjo J. Jos sūnus G. S. kurį laiką gyveno jos namuose, jis, būdamas medžiotojas, laikė seife savo medžioklinius šautuvus. G. S. turi leidimą laikyti šautuvus, ir kai jis išsikraustė iš jos namų, pasiėmė ir savo šautuvus su šoviniais. Ji seifo netikrino, todėl negali pasakyti, nuo kada seife atsirado šoviniai, ar jos sūnus išsikraustydamas pasiėmė visus šovinius. Todėl ji negali tiksliai pasakyti, kam priklauso seife rasti šoviniai, ar tai sūnaus G. S., ar buvusio jos sugyventinio J. Ji pati tų šovinių nėra pirkusi. Pati šaunamaisiais ginklais nesidomi ir apie juos nenusimano (t. 2, b. l. 76‑80).
12. Šiuos nuteistosios A. S. parodymus patvirtino ir liudytojas G. S., kuris teisiamajame posėdyje parodė, kad jis tapo medžiotoju 2000 metais ir įgijo teisę laikyti ginklus. Tais pačiai metais įsigijo 16 kalibro šautuvą „SIMSON”, po 3 metų nusipirko mažo kalibro graižtvinį ginklą – 22 kalibro, liaudiškai kalbant „mielka“. Laikui bėgant įsigijo 308 kalibro šaunamąjį ginklą ir visai neseniai nusipirko ketvirtą šautuvą. Kai tapo medžiotoju, gyveno pas savo motiną, adresu (duomenys neskelbtini). Gyvendamas pas motiną seife laikė ginklus, o apie 2015‑2016 metus išsikraustęs, ginklus pasiėmė į savo nuosavą namą. Periodiškai lankosi pas savo motiną, palieka seife mažai reikalingus daiktus. Seifas buvo netuščias, o prikrautas mažai reikalingais daiktais, nereikalingomis automobilio dalimis. Liudytojas nurodė, kad turėjo leidimą šoviniams, kurie buvo rasti kratos metu pas jo motiną. Taip pat liudytojas paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė kitus parodymus, nes apklausos metu tyrėja nesukonkretino, kokius šovinius rado, jų jam neparodė ir nenurodė apie kokius konkrečiai šovinius klausia. Liudytojas iš dalies yra susipažinęs su kaltinamuoju aktu, apie tuos šovinius jam perskaitė motina. Jis manė, kad pas motiną nėra palikęs jokių šaudmenų. Tačiau paskui liudytojas suprato, kad greičiausiai 2016 metais išsikraustydamas ne visus šovinius išsivežė iš motinos namų. Šoviniai, kiek pamena, galėjo būti supakuoti į dėžutes, taip pat galėjo būti ir palaidi. Iš motinos namų išsikraustė maždaug 2016 metais, ginklus išregistravo iš motinos buto taip pat 2016 metais. Jei būtų matęs, tai būtų pasiėmęs šaudmenis, tačiau vizualiai tų šovinių nematė, kadangi seifas yra 1,40 m aukščio, 70 cm pločio, vienoje pusėje yra lentynėlės, kitoje – nėra, kad tilptų šautuvas. Tame seife buvo prikrauta ir kitokių daiktų ‑ buvo medžioklinis diržas, įrankiai, todėl vieni daiktai galėjo užstoti kitus daiktus. Liudytojas mano, kad per aplaidumą šovinius užmiršo pasiimti. Ikiteisminio tyrimo metu to nepasakė, nes galvojo, kad viską išsivežė (t. 2, b. l. 141‑142).
13. Liudytojas G. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad jis, išsikraustęs iš motinos namų, išsivežė seife laikytus savo medžioklinius šautuvus ir šaudmenis. Pas motiną A. S. namuose, seife jokių savo ginklų ir šaudmenų nėra palikęs (t. 1, b. l. 63‑64). Kaip matyti, nors liudytojas G. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė kitus parodymus nei teisiamajame posėdyje, tačiau jis teisme įtikinamai paaiškino to priežastį. Liudytojo G. S. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole nėra pažymėta, kad jam būtų parodyti kratos metu rasti šoviniai ar bent būtų nurodyti jų duomenys (t. 1, b. l. 63‑64). Be to, liudytojo G. S. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Iš Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus atsakymo matyti, kad G. S. vardu registruoti 4 ginklai: vienas lygiavamzdis šautuvas „Simson“ (registruotas 2000 m. rugsėjo 5 d.) ir trys graižtviniai šautuvai „BRNO 1“, .22 LR (registruotas 2003 m. gruodžio 5 d.), „TIKKA T3“, .308 Winchester (registruotas 2006 m. rugsėjo 28 d.), „CZ 527 VARMINT“, .223 Remington (registruotas 2020 m. spalio 16 d.) (t. 2, b. l. 131). Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalį leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tik tam ginklui ir juos nešiotis ar laikyti. Minėtos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos reiškia, kad asmenys gali įsigyti ir laikyti šaudmenis tik ginklams, kuriuos jie turi teisę laikyti. Šaudmenų, kurie nėra skirti ginklui, kuriam išduotas leidimas, laikymas laikytinas neteisėtu. Iš bylos medžiagos matyti, kad kratos metu šoviniai buvo rasti G. S. buvusiame kambaryje, seife. Liudytojas G. S. yra medžiotojas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad kratos metu A. S. namuose rasti ir paimti šaudmenys yra sportiniai ‑ medžiokliniai arba medžiokliniai šoviniai (t. 2, b. l. 37‑42), ir kaip matyti pagal jų rūšį (kalibrą) yra tinkami šaudyti iš G. S. teisėtai turimų ginklų (B kategorijų graižtvinių, šaunamųjų ginklų: pistoletų, šautuvų, revolverių; B kategorijų lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų). Liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad turėjo leidimą šaudmenims, kurie buvo rasti kratos metu pas jo motiną (t. 2, b. l. 141‑142). Liudytoja E. K., policijos pareigūnė, atlikusi kratą, teisiamajame posėdyje parodė, kad kratos metu radus šaudmenis, A. S. pasakė, kad tai sūnaus kambarys ir šie daiktai greičiausiai priklauso jam (sūnui) (t. 2, b. l. 145‑146). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo G. S. teisiamajame posėdyje duotų parodymų teisingumu ir patikimumu, o būtent, kad kratos metu rasti šoviniai priklauso A. S. sūnui G. S. G. S. anksčiau gyveno pas savo motiną A. S., nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. turėjo teisėtai laikomus ginklus, kuriems yra tinkami 2021 m. gruodžio 8 d. A. S. namų kratos metu rasti šoviniai.
14. A. S. buvo pareikštas kaltinimas, kad ji neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį šaudmenų, t. y. iš viso 272 šaudmenis laikotarpiu nuo 2018 m. rudens iki 2021 m. gruodžio 8 d.
15. BK 253 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pagaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo ar realizavo pavojingų veikų alternatyvos, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal BK 253 straipsnio 2 dalį kilti pakanka bent vienos iš juose nurodytų veikų padarymo. Alternatyvios BK 253 straipsnyje numatytos veikos turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę, nes kiekviena jų, ją padarius, gali būti savarankišku asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Konstatuojant, kad buvo padarytos kelios veikos, turi būti nustatytas kiekvienos jų padarymo faktas ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeliant nė vienos iš alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Reikalavimas įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį draudžia padarytas veikas preziumuoti, įrodinėti ne savarankiškai, o išvesti iš kitų BK 253 straipsnyje kaip alternatyvos nurodytų ir byloje neginčytinai įrodytų veikų. Nagrinėjamoje byloje A. S. buvo kaltinama tuo, kad nuo 2018 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neturėdama leidimo, neteisėtai įgijo ir laikė namuose didelį kiekį šaudmenų, iki kol 2021 m. gruodžio 8 d. minėtus šaudmenis kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad A. S. įgijo didelį kiekį šaudmenų, Didelio kiekio šaudmenų įgijimo aplinkybės ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatytos. Nuteistoji A. S. parodė, kad šovinių, rastų seife, niekas jai neperdavė, jų pati nepirko (t. 2, b. l. 76‑80, 139‑140). Liudytojas G. S. parodė, kad jo motinos namo kratos metu rasti šaudmenys priklauso jam, turėjo jiems leidimą (t. 2, b. l. 141‑142). Tai leidžia daryti išvadą, jog A. S. suformuluotas kaltinimas dėl didelio kiekio šaudmenų įgijimo fakto grindžiamas ne objektyviais duomenimis, o tiesiogiai preziumuojamas vadovaujantis didelio kiekio šaudmenų radimo A. S. namuose faktu. Taigi ši kaltinimo dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, esminės didelio kiekio šaudmenų įgijimo aplinkybės nenustatytos, kaltinimas dėl šios veikos padarymo nekonkretus ir iš esmės grindžiamas prielaidomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pagrįstai pripažino nenustatyta aplinkybe, kad A. S. įgijo didelį kiekį šaudmenų.
16. A. S. taip pat buvo inkriminuotas neteisėtas, neturint leidimo, didelio kiekio šaudmenų laikymas.
17. Priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų (failai Nr. 3‑5) matyti, kad vos tik įėjus į kambarį, seifas nėra matomas. Seifas stovėjo kampe tarp spintos ir sienos. Tai patvirtino ir liudytojai E. K., G. S. bei nuteistoji A. S. Liudytoja E. K., policijos pareigūnė, atlikusi kratą, teisiamajame posėdyje parodė, kad seifas buvo už spintos esančiame kampe, o priešais jį buvo lova, įėjus pro duris į kambarį, seifo akivaizdžiai nesimatė (t. 2, b. l. 145‑146). Liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad seifas buvo jo kambaryje, įėjus į kambarį seifas nebuvo matomas, nes jis buvo už spintos, kambario kampe, mažiausiai matomoje kambario vietoje, kaip ir paslėptas. Šalia buvo lova ir siauras praėjimas (t. 2, b. l. 141‑142). Nuteistoji A. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad seifas buvo sūnaus kambaryje, įėjus pro kambario duris iš karto yra spinta, nuo spintos ir nuo sienos yra tarpelis seifui, seifas buvo už spintos, įėjus į kambarį jo nesimato, jis tarsi užslėptas už spintos. Nuo seifo ir sofos nebuvo net metro tarpo. Be to dar buvo padėti nereikalingi daiktai, kurie buvo sudėti į kartonines dėžes, tik jas patraukus galima buvo atidaryti seifą. Asmenys, atlikę kratą, turėjo tas dėžes nuo seifo atitraukti. Seife jos daiktų nebuvo, užeidavo į sūnaus kambarį tik jį sutvarkyti. Anūkai pas ją jau nebenakvoja, anksčiau anūkai būdavo jos kambaryje arba svetainėje, nes sūnaus kambarys jiems buvo nejaukus, vaikai neėjo į tą kambarį (t. 2, b. l. 139‑140). Nuteistoji A. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad pas ją dažniausiai lankosi jos sūnus G. S. ir jo žmona, o du anūkai (10 ir 13 metų) retai pas ją lankosi. Jos manymu, namuose besilankantys artimieji nebūtų pasinaudoję seife buvusiu ginklu ir šoviniais, nes po kambarius nevaikštinėja (t. 2, b. l. 76‑78). Liudytoja E. K., policijos pareigūnė, atlikusi kratą, teisiamajame posėdyje parodė, kad ji neprisimena, ar seifas buvo kuo nors užstatytas (t. 2, b. l. 145‑146). Kratos vaizdo įrašuose („Body“ kamerų failai Nr. 3‑6) tik užfiksuotas kratos atlikimas seife, nėra vaizdo įrašo, iš kurio būtų matyti, kaip buvo prieita prie seifo ir kaip seifas buvo rastas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad šalia seifo stovi lova, šalia jos policijos pareigūnas (vyras), kuris padėjęs ant lovos dėžes ir maišus, juos apžiūri, šalia stovi dulkių siurblys, ant grindų mėtosi purvinas minkštas pliušinis žaislas, kuris paskui buvo padėtas ant lovos. Teisėjų kolegijos vertinimu šie paminėti duomenys nepaneigia nuteistosios A. S. parodymais, kad priėjime prie seifo buvo kitų daiktų, kad jos anūkai jos sūnaus kambaryje, kuriame buvo seifas su nešaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, nežaisdavo ir nebūdavo. To nepaneigia ir ant lentynos (pačiame viršuje) sudėtos penkios dėžutės su dėlionėmis („Body“ kamerų failas Nr. 3), nes G. S. kambaryje šios dėžutės su dėlionėmis galėjo būti tik laikomos. Nuteistosios atsiliepime nurodyta, kad sūnaus kambaryje buvęs pliušinis žaislas yra A. S. šuns. Pats šuo ir jo lojimas buvo užfiksuoti kratos vaizdo įrašuose. Kaip jau minėta anksčiau, šis purvinas minkštas žaislas gulėjo ant grindų, tik paskui buvo padėtas ant lovos. Todėl nepaneigta A. S. nurodyta aplinkybė, kad šis minkštas žaislas yra šuns.
18. Prokurorės apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nei kratos protokole, nei pareigūnų „Body“ kamerų įrašuose nėra užfiksuotas seifo turinys, yra užfiksuotas tik ginklo ir šaudmenų išėmimas iš seifo, tačiau seifo turinio (kaip atrodo jo vidus) įrašuose nesimato. Tačiau ši aplinkybė taip pat nepaneigia liudytojo G. S. ir nuteistosios A. S. parodymų. Liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad seifas yra nemažas (1,40 m aukščio, 0,7 m pločio), jis nebuvo tuščias, jame buvo laikomi ir kiti daiktai (medžioklinis diržas, įrankiai ir kiti mažai reikalingi daiktai), todėl vieni daiktai galėjo užstoti kitus daiktus ir jis nepastebėjo tų šovinių. Jis buvo įsitikinęs, kad seife nėra likę jo šovinių. Pasak liudytojo, jis per aplaidumą šovinius užmiršo pasiimti (t. 2, b. l. 141‑142). Liudytojo G. S. parodymus patvirtina ir kratos vaizdo įrašas („Body“ kamerų failai Nr. 3‑5), iš kurio matyti, jog iš seifo (be nešaunamojo ginklo ir šaudmenų) buvo ištraukta daug įvairių daiktų ir padėta ant lovos. Byloje nėra jokių duomenų, kad G. S. būtų tyčia, sąmoningai laikęs savo motinos namuose tik šovinius be jiems tinkamų ginklų. Kaip jau minėta, G. S. visus ginklus iš motinos namų išsivežė apie 2016 metus, todėl vien pačių šovinių laikymas motinos namuose yra nelogiškas ir betikslis. Šaudmenys, rasti seife, netiko seife buvusiam nešaunamajam ginklui. Iš kratos vaizdo įrašo („Body“ kamerų failas Nr. 14) matyti, kad policijos pareigūnas mėgino į nešaunamąjį ginklą įdėti seife rastą šovinį, tačiau jis netiko. Nors kratos pareigūnams apžiūrint spintos turinį, A. S. nurodė, kas yra spintoje laikomuose dviejuose induose (skardinėse, kaip taupyklėse, buvo laikomi metaliniai pinigai – monetos, kaip nurodė A. S. „kapeikos“) („Body“ kamerų failas Nr. 5), tačiau tai nereiškia, jog ji žinojo, kas buvo laikoma sūnaus seife. Byloje nėra jokių patikimų, objektyvių, neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kad A. S. žinojo, kad sūnaus kambaryje yra laikomi šoviniai. Byloje nepaneigti A. S. viso proceso metu nuoseklūs parodymai, kad po sūnaus išsikraustymo, tuo seifu ji nesinaudojo, jo neatidarinėjo, netikrino ir nematė, kas jame yra, o šovinių, rastų seife, niekas jai neperdavė, jų pati nepirko. Seifas buvo sūnaus kambaryje, savo asmeninių daiktų seife nelaikė (t. 2, b. l. 76‑80, 139‑140). Kaip matyti iš kratos vaizdo įrašo („Body“ kamerų failas Nr. 11), A. S. taip pat kratos metu nurodė, kad nežiūrėjo į seifo vidų, nes jos ten daiktų nebuvo.
19. Priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad kratos metu radus šovinius, A. S. teiravosi kelis kartus policijos pareigūnų, ar tai „oriniai šratukai (šoviniai)“, rodo, kad ji nežinojo, kas tai yra ir neišmanė apie šovinių parametrus, jų rūšis, kalibrus ir pan, ką ji ir pati patvirtino ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 76‑80). Be to kratos vaizdo įraše užfiksuota, kad A. S. tik perskaitė ant šovinių dėžučių nurodytą informaciją apie šovinių parametrus („Body“ kamerų failas Nr. 13). Prokurorės apeliaciniame skunde cituojami vaizdo įrašų failuose užfiksuoti A. S. klausimai: „Oriniai tie šratukai?“, „Čia ar ne tas orinis?“, „Čia tas orinis ir yra?“, tik patvirtina A. S. parodymus apie tai, jog ji leido J. seife padėti orinį šautuvą ir manė, kad šoviniai galimai (padėti jai nežinant ir be jos leidimo) irgi jo, skirti seife rastam šautuvui, bei pagrindžia teismo išvadą apie A. S. tiesioginės tyčios laikyti rastus šovinius nebuvimą.
20. A. S. ši nusikalstama veika (didelio kiekio šaudmenų laikymas) inkriminuota iš esmės vadovaujantis faktu, kad jos namų kratos metu buvo rasti šaudmenys. Tačiau kaip jau minėta anksčiau, šaudmenų suradimo faktas pas asmenį, neturintį leidimo laikyti tokius šaudmenis, dar savaime nereiškia asmens kaltumo dėl BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad neteisėtas šaudmenų (šaudmens) laikymas negali būti preziumuojamas vien jų suradimo faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri tokiame nusikaltime pasireiškia tik kaip tiesioginė tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo laiko šaudmenis, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, Nr. 2K-202-303/2017). Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą bei aplinkybes, kad seifas stovėjo akivaizdžiai nematomojoje kambario vietoje, jog seife buvo laikomi ir kiti daiktai, kuriuos padėjo A. S. sūnus G. S., byloje nėra jokių objektyvių, neginčytinų duomenų, kad A. S. matė, kad seife yra laikomi šaudmenys, žinojo bei suvokė, jog jos namuose, seife neteisėtai, be leidimo yra laikomi minėti šoviniai ir norėjo juos laikyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. S. veiksmuose nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio ‑ tiesioginės tyčios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S. dėl BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, laikėsi BPK reikalavimų.
Dėl A. S. išteisinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.
21. Prokuratūros apeliaciniame skunde nesutinkama su A. S. išteisinimu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, prokurorė prašo pripažinti, kad A. S. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamąją bylą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nutraukti, suėjus 3 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prokurorė ginčija apygardos teismo padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. S. veikoje nėra subjektyvaus požymio ‑ tiesioginės tyčios. Prokurorės nuomone, A. S. suprato, jog neteisėtai, neturėdama Ginklų įstatyme apibrėžto leidimo, iš nenustatyto asmens vardu J. įgijo nešaunamąjį ginklą ir žinojo, kad neteisėtai įgytas nešaunamasis ginklas yra jos namuose, esančiame nerakinamame seife, ir norėjo taip veikti.
22. BK 258 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formalioji. Jis yra baigtas nuo nusikalstamų veikų padarymo. Neribotas nešaunamųjų ginklų įgijimas ar nešiojimasis kelia pavojų, kad ginklai gali būti neatsakingai naudojami įvairiose konfliktinėse situacijose, taip sukeliant grėsmę visuomenės saugumui, o ginklo panaudojimo atveju kyla padidinta rizika padaryti žalą žmogaus gyvybei ar sveikatai. BK 258 straipsnio 2 dalyje nustatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltininkas supranta, kad neteisėtai įgyja ar nešioja nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą įtaisą, ir to nori.
23. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 8 d. kratos metu A. S. namuose rastas ir paimtas nešaunamasis ginklas – šautuvas „INDUSTRY QB36-1“ Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintas pramoniniu būdu, graižtvinis, 5.5 mm kalibro, tinkamas šaudymui, C kategorijos, pneumatinis, skirtas šaudyti 5.5 mm kalibro sviediniais (t. 1, b. l. 178‑186; t. 2, b. l. 24‑26). A. S. neturėjo leidimo laikyti ir nešiotis ginklus.
24. A. S. buvo inkriminuoti du objektyvieji veiksmai, t. y. neteisėtas nešaunamojo ginklo įgijimas ir laikymas, nors BK 258 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyta atsakomybė už neteisėtą įgijimą ir nešiojimą, o laikymas – nėra uždrausta veika. Taigi kaltinimo dalis dėl neteisėto nešaunamojo ginklo laikymo akivaizdžiai neatitinka BK 258 straipsnio 2 dalyje apibrėžto baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai laikytina kaltinimo trūkumu. Šiuo atveju aktuali yra tik ta kaltinimo dalis, dėl kurios A. S. buvo kaltinama neteisėtu nešaunamojo ginklo įgijimu.
25. Nuteistoji A. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad pas ją namuose prieš 4 metus apie pusmetį gyveno jos sugyventinis vardu J., kuriam leido laikyti jos namuose esančiame seife orinį šautuvą. Anot A. S., J. pasakė, kad laikinai išvyksta, grįžęs, šautuvą pasiims, bet ji daugiau J. nematė (t. 2, b. l. 139‑140). Analogiškus parodymus nuteistoji A. S. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydama, kad ginklą į seifą padėjo pats J. Ji nemanė, kad daro nusikaltimą, leisdama J. palikti ginklą. Ji seifo netikrino ir nesusimąstė, kad šautuvą reikėtų pristatyti į policiją. Kaip nurodė A. S., ji pati ginklais nesidomi, jais nesinaudoja ir apie juos nenusimano. Žinojo, kad oriniams ginklams nereikalingi leidimai, paskui buvo skelbiama informacija, jog ginklus reikia įteisinti iki tam tikro termino, bet ji nesidomėjo ar šiam ginklui reikalingas leidimas, J. pas ją ginklą buvo palikęs laikinai, kol bus užsienyje (t. 2, b. l. 76‑78, 83‑84). Iš kratos vaizdo įrašo („Body“ kamerų failo Nr. 4) matyti, kad policijos pareigūnui (vyrui) radus seife ginklą, A. S. paklausė policijos pareigūno „ar tai orinis šautuvas?“, taip pat nurodė, kad apie ginklus nesupranta, nežinojo, kad šiam ginklui reikia leidimo. Šiuos nuteistosios A. S. parodymus, kad tai buvo orinis šautuvas, ir jos suvokimą, kad tai nebuvo pavojingas ginklas, kuriam reikalingas leidimas ar reikėtų jį pristatyti į policijos įstaigą, patvirtina ir liudytojo G. S. parodymai. Liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė vieną kartą kieme J. nešantį orinį šautuvą. Paėmęs iš J. rankų ginklą ir jį apžiūrėjęs, įsitikino, kad tai nepavojingas ginklas (t. 2, b. l. 141). Liudytojas G. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui papildomai nurodė, kad J. jam sakė, kad tai orinis šautuvas. Tuomet liudytojas, apžiūrėjęs šautuve esantį šovinio dėjimo lizdą, pamatė, kad ten dedami maži oriniai šoviniai, tuo metu šovinių lizde nebuvo. J. jam sakė, kad ėjo šaudyti žvirblius (t. 2, b. l. 63‑64).
26. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3–6 straipsniuose yra išvardyti ginklai, priskiriami A, B, C ir D kategorijoms. Ginklai, ginklų priedėliai ir šaudmenys kategorijoms priskiriami pagal jų pavojingumą; pavojingiausi yra A kategorijos ginklai, jų priedėliai ir šaudmenys, mažiausiai pavojingi – D kategorijos ginklai (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 29 dalis).
27. Kaltinimas A. S. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį grindžiamas esmine nuostata, kad rastas pneumatinis nešaunamasis ginklas – šautuvas „INDUSTRY QB36-1“ Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas C kategorijos ginklams, kuriems įsigyti yra taikomi atitinkamuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai (būtinumas gauti leidimą, privaloma registracija Ginklų registre ir t. t.). Pažymėtina, kad D kategorijos ginklus, jų šaudmenis pilnamečiai fiziniai asmenys gali įsigyti be leidimų, jais prekiaujančiam prekiautojui pateikę asmens dokumentus, tokie ginklai neregistruojami (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 10 punktas). Pneumatiniai ginklai, kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, priskiriami D kategorijai, o kurių sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 J – C kategorijai (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 5 punktas ir 6 straipsnio 2 punktas). Išvada dėl A. S. namuose rasto pneumatinio šautuvo „INDUSTRY QB36-1“ priskyrimo C kategorijos ginklams padaryta remiantis 2021 m. gruodžio 22 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad eksperimentinio šaudymo metu nustatyta iššauto sviedinio kinetinė energija – 10,5 J (t. 2, b. l. 24–25), kuri nežymiai viršija ribą, nuo kurios ginklai dar patenka į D kategoriją, kuriems nereikia leidimų.
28. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti ne tik objektyvųjį nešaunamojo ginklo įsigijimo neteisėtumą, bet ir šiam baudžiamajam nusižengimui būdingą tyčią, t. y. kad asmuo suvokė, jog jo veiksmai yra neteisėti ir pavojingi įstatymo saugomai vertybei (įstatymo reglamentuotai ginklų ir šaudmenų apyvartai, visuomenės saugumui), ir norėjo taip veikti. Tačiau bylos aplinkybės nesuteikia tvirto pagrindo daryti tokią išvadą. Vien tai, kad nešaunamasis ginklas buvo rastas A. S. namuose, nėra A. S. tiesioginės tyčios įrodymas.
29. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. S. yra senyvo amžiaus pensininkė (70 metų), kuri nėra ginklų ekspertė ir neturi žinių apie šautuvus ir šaudmenis, todėl ji negalėjo atskirti kokios kategorijos (C ar D) pneumatinis nešaunamasis ginklas buvo laikomas kito asmens (J.) jos namuose, esančiame seife. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad A. S. būtų šį šautuvą čiupinėjusi, apžiūrėjusi. Nuteistoji A. S. parodė, kad ginklą į seifą įdėjo pats J., ji seifo netikrino (t. 2, b. l. 76‑78, 83‑84). Tai patvirtino ir liudytojas G. S. (t. 2, b. l. 63‑64, 141). Byloje nepaneigti nuteistosios A. S. parodymai, kad ji kitam asmeniui (J.) leido laikinai laikyti jos namuose, esančiame seife, orinį šautuvą, kuriam, jos įsitikinimu, nebuvo reikalingas leidimas (t. 2, b. l. 139‑140). Byloje nėra jokių patikimų, objektyvių, neginčytinų duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad A. S. žinojo ir suprato, jog jos namuose buvęs ir kratos metu rastas nešaunamasis ginklas pateko į ginklų kategoriją, kuri reikalauja atitinkamo leidimo turėjimo. Nagrinėjamu atveju A. S. nesiekė pažeisti įstatymo saugomos vertybės ir sukelti grėsmės visuomenės saugumui, jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios neteisėtai disponuoti nešaunamuoju ginklu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. išteisino dėl šio kaltinimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
30. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktį įstatymo leidėjas numatė 3 metų nuo baudžiamojo nusižengimo padarymo terminą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Pagal kaltinimą A. S. inkriminuota nusikalstama veika (nešaunamojo ginklo įgijimas) padaryta 2018 metų rudenį, t. y. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas suėjo 2021 metų rudenį. Tačiau, kai suėjus senaties terminams nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, priimamas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312-788/2018, Nr. 2K-182-489/2018, Nr. 2K-P-31-746/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S. dėl BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, laikėsi BPK reikalavimų.
31. Pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės, kurios nepatvirtina tiesioginės tyčios buvimo A. S. nusikalstamose veikose, numatytose BK 253 straipsnio 2 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Dėl nuteistosios A. S. apeliacinio skundo.
Dėl A. S. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.
32. Nuteistoji A. S. apeliaciniame skunde nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, prašo ją išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantė iš esmės ginčija subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį ‑ tiesioginę tyčią, o būtent, jog ji suprato, kad įgijo ir laiko narkotinę medžiagą.
33. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už nusikaltimą – neteisėtą, viršijantį nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo bent bendrais bruožais turi suvokti, kad medžiagos, kuriomis jis disponuoja, yra narkotinės ar psichotropinės ir jų kiekį. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, ir pan.
34. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 8 d. kratos metu A. S. namuose, jos sūnaus kambario spintelės stalčiuje rasta plastikinė juoda dėžutė su permatomu dangčiu, kurioje buvo augalinės kilmės žalios spalvos medžiaga, turinti specifinį kanapių kvapą (t. 1, b. l. 178‑183). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodyta, kad tirti pateikta augalinė medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė 14,3022 g, delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 7,0 % (t. 2, b. l. 54‑55).
35. Byloje nekyla ginčo dėl to, kokia narkotinė medžiaga ir koks jos kiekis buvo rastas pas A. S., kad ši medžiaga priklausė būtent nuteistajai. A. S. ginčija, kad ji nežinojo ir nesuprato, kad įgijo ir laikė narkotinę medžiagą.
36. Nuteistoji A. S. viso proceso metu, t. y. kratos atlikimo metu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, pripažino, kad ji pati neatlygintinai įsigijo, o paskui savo namuose laikė augalinės kilmės medžiagas, kurios buvo rastos jos namuose kratos metu. Byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai – atitinkamų medžiagų įgijimas ir laikymas – A. S. veiksmuose yra nustatyti.
37. Tačiau nuteistosios A. S. parodymai dėl įgijimo aplinkybių skiriasi, jie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Kratos metu ji iš viso nenurodė žolelių įsigijimo aplinkybių, tik nurodė, kad jas jai davė arbatai prieš kokius 2 metus, gal užpernai („Body“ kamerų failas Nr. 4). Ikiteisminio tyrimo metu A. S. jau nurodė daugiau įsigijimo aplinkybių, kad ji 2020 metų vasarą, apie 10 val., atvažiavusi į turgų, esantį Joniškyje, Turgaus g., atsitiktinai prekyvietėje, po atvira pastoge, pradėjo šnekėtis su viena senyva jai nepažįstama moterimi apie nemigą esant pilnačiai, ir tą pačią dieną ta moteris jai davė pabandyti žolelių (t. 2, b. l. 76‑80). Teisiamajame posėdyje A. S. nurodė jau kitas augalinės kilmės medžiagos įsigijimo aplinkybes, o būtent, kad ji vieną kartą vaistinėje laukiant eilėje, vienai moteriai pasiguodė dėl nemigos, kad vaistinėje nieko neduoda. Minėta moteris nurodė turinti arbatos, kuri ramina, bei sutiko pasidalinti su nuteistąja. Tuo metu buvo pandemijos laikotarpis, todėl susitarė su ta moterimi susitikti turguje, kadangi abi ten lankosi. Ta moteris atnešė žolelių, o nuteistoji nesuprato, kad tai narkotinė medžiaga (t. 2, b. l. 139‑140).
38. Nuteistosios A. S. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad ji nežinojo ir nesuprato, kad jos įgyta ir laikyta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga (t. 2, b. l. 139‑140), paneigia jos pačios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose ji nurodė, kad džiovintos žolelės buvo panašios į kanapes (t. 2, b. l. 76‑80), o kitos apklausos metu nuteistoji A. S. sutiko, jog tai galėjo būti kanapės (t. 2, b. l. 93). Nuteistoji A. S. pati parodė, kad ji žino kaip atrodo kanapės, nes jai teko matyti pluoštines kanapes, jai nepažįstamos moters duotos žolelės buvo supakuotos paprastame polietileniniame maišelyje, jos buvo džiovintų žalsvos spalvos lapelių pavidalu (nesutrintos, nesumaltos), ji porą dienų paskleidusi jas ant stalo dar padžiovino ir tuomet susipylė į plastikinę juodos spalvos, permatomu dangteliu dėžutę (t. 2, b. l. 76‑80, 93, 139‑140). Atsižvelgiant į tai, nuteistoji A. S. matė kaip atrodo jos įgytos žalsvos spalvos lapelių pavidalu (nesutrintos, nesumaltos) žolelės ir jas čiupinėjo ‑ porą dienų paskleidusi ant stalo jas dar padžiovino ir tuomet susipylė į plastikinę dėžutę. Kaip jau minėta, nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad džiovintos žolelės buvo panašios į kanapes, tai galėjo būti kanapės.
39. Taip pat nuteistoji galėjo suprasti, kad jos įgytos bei laikytos žolelės yra kanapės ir iš jų specifinio kvapo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, žolelės turėjo kvapą, būdingą kanapėms. Iš kratos vaizdo įrašo („Body“ kamerų failas Nr. 4) matyti, kad pareigūnei ištraukus iš spintelės stalčiaus plastikinę dėžutę su permatomu dangteliu su žole ir paklausus A. S., kas tai, A. S. trys kartus nurodė, kad nežino. Kai pareigūnė atidarė indelį ir pauosčiusi jo turinį nurodė, kad yra kvapas, tik tada A. S. nurodė, kad tai jai davė arbatai prieš kokius 2 metus, gal užpernai, bet ne šiais metais, bet kas tai, kokiai arbatai, neatsimena. Tik A. S. nurodžius, kad tai jai davė arbatai, dvi pareigūnės subjektyviai svarstė, kad tai galimai ir pankoliai, nes jie irgi smirda. Tačiau kratos protokole, kuris buvo surašytas iš karto po kratos atlikimo, kratos atlikimo vietoje, pažymėta, kad kratos metu A. S. namuose, jos sūnaus kambario spintelės, stalčiuje rasta plastikinė juoda dėžutė su permatomu danteliu, kurioje buvo augalinės kilmės žalios spalvos medžiaga, turinti specifinį kanapių kvapą (t. 1, b. l. 178‑183). Tai patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tirti pateikta augalinė medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys) (t. 2, b. l. 54‑55). Taip pat iš kratos vaizdo įrašų („Body“ kamerų failai Nr. 6‑7) matyti, kad kitos žolelės buvo laikomos svetainėje, tuo tarpu narkotinė medžiaga – kanapės buvo laikoma atskirai, padėta kitame kambaryje (sūnaus kambaryje), nematomojoje vietoje, spintelės stalčiuje. Tai, kad tarnybinis šuo nereagavo į rastas A. S. namuose žoleles kaip į narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 187), nepaneigia A. S. kaltės ir fakto, kad A. S. namuose buvo rastos narkotinės medžiagos ‑ kanapės, nes tai patvirtino specialisto išvada (t. 2, b. l. 54‑55).
40. Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, darytina išvada, kad A. S. pagal įgytos ir laikytos namuose augalinės kilmės medžiagos išvaizdą ir jos specifinį kvapą bent bendrais bruožais suvokė, kad tai yra draudžiamos medžiagos ‑ kanapės ir suprato jų kiekį, todėl jas ir laikė atskirai kitame kambaryje nuo kitų žolelių, t. y. A. S. veikė tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju baudžiamasis įstatymas – BK 259 straipsnio 1 dalis – A. S. pritaikytas tinkamai.
Dėl proceso išlaidų
41. Nuteistoji A. S. savo atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašo iš Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros jai priteisti dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo patirtas išlaidas advokatui, kurios sudaro 242,00 eurus.
42. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. S. buvo kaltinama padariusi tris nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas A. S. dėl dviejų nusikalstamų veikų išteisino, o dėl trečios (BK 259 straipsnio 1 dalis) – pripažino kalta. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės G. Mačiulienės ir nuteistosios A. S. apeliacinius skundus, t. y. apeliacinį procesą inicijavo ne tik prokuratūra bet ir pati nuteistoji. Tačiau abu apeliaciniai skundai atmesti, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistosios A. S. procesinė padėtis nepakito. Nuteistoji A. S. prašo priteisti jos patirtas išlaidas už atsiliepimo į prokurorės apeliacinį skundą pateikimą (surašymą), kuris nėra būtinas procesinis veiksmas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti nuteistosios A. S. prašymo dėl patirtų išlaidų už atsiliepimo surašymą priteisimo iš Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir nuteistosios A. S. apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistosios A. S. prašymą dėl patirtų išlaidų už atsiliepimo surašymą priteisimo iš Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros atmesti.